Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2025 m. rugsėjo 5 d., penktadienis

How a Top Secret SEAL Team 6 Spying Mission Into North Korea Fell Apart

 


 

“A group of Navy SEALs emerged from the ink-black ocean on a winter night in early 2019 and crept to a rocky shore in North Korea. They were on a top secret mission so complex and consequential that everything had to go exactly right.

 

The objective was to plant an electronic device that would let the United States intercept the communications of North Korea’s reclusive leader, Kim Jong-un, amid high-level nuclear talks with President Trump.

 

The mission had the potential to provide the United States with a stream of valuable intelligence. But it meant putting American commandos on North Korean soil — a move that, if detected, not only could sink negotiations but also could lead to a hostage crisis or an escalating conflict with a nuclear-armed foe.

 

It was so risky that it required the president’s direct approval.

 

For the operation, the military chose SEAL Team 6’s Red Squadron — the same unit that killed Osama bin Laden. The SEALs rehearsed for months, aware that every move needed to be perfect. But when they reached what they thought was a deserted shore that night, wearing black wet suits and night-vision goggles, the mission swiftly unraveled.

 

A North Korean boat appeared out of the dark. Flashlights from the bow swept over the water. Fearing that they had been spotted, the SEALs opened fire. Within seconds, everyone on the North Korean boat was dead.

 

The SEALs retreated into the sea without planting the listening device.

 

The 2019 operation has never been publicly acknowledged, or even hinted at, by the United States or North Korea. The details remain classified and are being reported here for the first time. The Trump administration did not notify key members of Congress who oversee intelligence operations, before or after the mission. The lack of notification may have violated the law.

 

The White House declined to comment.

 

This account is based on interviews with two dozen people, including civilian government officials, members of the first Trump administration and current and former military personnel with knowledge of the mission. All of them spoke on the condition of anonymity because of the mission’s classified status.

 

Several of those people said they were discussing details about the mission because they were concerned that Special Operations failures are often hidden by government secrecy. If the public and policymakers become aware only of high-profile successes, such as the raid that killed bin Laden in Pakistan, they may underestimate the extreme risks that American forces undertake.

 

The military operation on North Korean soil, close to American military bases in South Korea and the Pacific region, also risked setting off a broader conflict with a hostile, nuclear-armed and highly militarized adversary.

 

The New York Times proceeds cautiously when reporting on classified military operations. The Times has withheld some sensitive information on the North Korea mission that could affect future Special Operations and intelligence-gathering missions.

 

It is unclear how much North Korea was able to discover about the mission. But the SEAL operation is one chapter in a decades-long effort by U.S. administrations to engage North Korea and constrain its nuclear weapons programs. Almost nothing the United States has tried — neither promises of closer relations nor the pressure of sanctions — has worked.

 

In 2019, Mr. Trump was making a personalized overture to Mr. Kim, in search of a breakthrough that had eluded prior presidents. But those talks collapsed, and North Korea’s nuclear program accelerated. The U.S. government estimates that North Korea now has roughly 50 nuclear weapons and missiles that can reach the West Coast. Mr. Kim has pledged to keep expanding his nuclear program “exponentially” to deter what he calls U.S. provocations.

 

Blind Spots

 

The SEAL mission was intended to fix a strategic blind spot. For years, U.S. intelligence agencies had found it nearly impossible to recruit human sources and tap communications in North Korea’s insular authoritarian state.

 

Gaining insight into Mr. Kim’s thinking became a high priority when Mr. Trump first took office. The North Korean leader seemed increasingly unpredictable and dangerous, and his relationship with Mr. Trump had lurched erratically between letters of friendship and public threats of nuclear war.

 

In 2018, relations seemed to be moving toward peace. North Korea suspended nuclear and missile tests, and the two countries opened negotiations, but the United States still had little insight into Mr. Kim’s intentions.

 

Amid the uncertainty, U.S. intelligence agencies revealed to the White House that they had a fix for the intelligence problem: a newly developed electronic device that could intercept Mr. Kim’s communications.

 

The catch was that someone had to sneak in and plant it.

 

The job was given to SEAL Team 6 in 2018, military officials said.

 

Even for Team 6, the mission would be extraordinarily difficult. SEALs who were more used to quick raids in places like Afghanistan and Iraq would have to survive for hours in frigid seas, slip past security forces on land, perform a precise technical installation and then get out undetected.

 

Getting out undetected was vital. In Mr. Trump’s first term, top leaders in the Pentagon believed that even a small military action against North Korea could provoke catastrophic retaliation from an adversary with roughly 8,000 artillery pieces and rocket launchers aimed at the approximately 28,000 American troops in South Korea, and nuclear-capable missiles that could reach the United States.

 

But the SEALs believed they could pull off the mission because they had done something like it before.

 

In 2005, SEALs used a mini-sub to go ashore in North Korea and leave unnoticed, according to people familiar with the mission. The 2005 operation, carried out during the presidency of George W. Bush, has never before been reported publicly.

 

The SEALs were proposing to do it again. In the fall of 2018, while high-level talks with North Korea were underway, Joint Special Operations Command, which oversees Team 6, received approval from Mr. Trump to start preparing, military officials said. It is unclear whether Mr. Trump’s intent was to gain an immediate advantage during negotiations or if the focus was broader.

 

Joint Special Operations Command declined to comment.

 

The plan called for the Navy to sneak a nuclear-powered submarine, nearly two football fields long, into the waters off North Korea and then deploy a small team of SEALs in two mini-subs, each about the size of a killer whale, that would motor silently to the shore.

 

The mini-subs were wet subs, which meant the SEALs would ride immersed in 40-degree ocean water for about two hours to reach the shore, using scuba gear and heated suits to survive.

 

Near the beach, the mini-subs would release a group of about eight SEALs who would swim to the target, install the device and then slip back into the sea.

 

But the team faced a serious limitation: It would be going in almost blind.

 

Typically, Special Operations forces have drones overhead during a mission, streaming high-definition video of the target, which SEALs on the ground and senior leaders in far-off command centers can use to direct the strike in real time. Often, they can even listen in on enemy communications.

 

But in North Korea, any drone would be spotted. The mission would have to rely on satellites in orbit and high-altitude spy planes in international airspace miles away that could provide only relatively low-definition still images, officials said.

 

Those images would arrive not in real time, but after a delay of several minutes at best. Even then, they could not be relayed to the mini-subs because a single encrypted transmission might give the mission away. Everything had to be done under a near blackout of communications.

 

If anything awaited the SEALs on shore, they might not know until it was too late.

 

The Operation Unravels

 

SEAL Team 6 practiced for months in U.S. waters and continued preparations into the first weeks of 2019. That February, Mr. Trump announced that he would meet Mr. Kim for a nuclear summit in Vietnam at the end of the month.

 

For the mission, SEAL Team 6 partnered with the Navy’s premier underwater team, SEAL Delivery Vehicle Team 1, which had been doing mini-sub espionage for years. The SEALs boarded the nuclear-powered submarine and headed for North Korea. When the submarine was in the open ocean, and about to enter a communications blackout, Mr. Trump gave the final go-ahead.

 

It is unclear what factors Mr. Trump weighed when approving the SEAL mission. Two of his top national security officials at that time — his national security adviser, John Bolton, and the acting defense secretary, Patrick M. Shanahan — declined to comment for this article.

 

The submarine neared the North Korean coast and launched two mini-subs, which motored to a spot about 100 yards from shore, in clear shallow water.

 

Mission planners had tried to compensate for having no live overhead video by spending months watching how people came and went in the area. They studied fishing patterns and chose a time when boat traffic would be scant. The intelligence suggested that if SEALs arrived silently in the right location in the dead of night in winter, they would be unlikely to encounter anyone.

 

The night was still and the sea was calm. As the mini-subs glided toward the target, their sensors suggested that the intelligence was correct. The shore appeared to be empty.

 

The mini-subs reached the spot where they were supposed to park on the sea floor. There, the team made what may have been the first of three small mistakes that seemed inconsequential at the time but may have doomed the mission.

 

In the darkness, the first mini-sub settled on the sea floor as planned, but the second overshot the mark and had to do a U-turn, officials said.

 

The plan called for the mini-subs to park facing the same way, but after the second sub doubled back, they were pointing in opposite directions. Time was limited, so the group decided to release the shore team and correct the parking issue later.

 

Sliding doors on the subs opened, and the SEALs — all gripping untraceable weapons loaded with untraceable ammunition — swam silently underwater to shore with the listening device.

 

Every few yards, the SEALs peeked above the black water to scan their surroundings. Everything seemed clear.

 

That might have been a second mistake. Bobbing in the darkness was a small boat. On board was a crew of North Koreans who were easy to miss because the sensors in the SEALs’ night-vision goggles were designed in part to detect heat, and the wet suits the Koreans wore were chilled by the cold seawater.

 

The SEALs reached shore thinking they were alone, and started to remove their diving gear. The target was only a few hundred yards away.

 

Back at the mini-subs, the pilots repositioned the sub that was facing the wrong way. With the sliding cockpit doors open for visibility and communication, a pilot revved the electric motor and brought the sub around.

 

That was probably a third mistake. Some SEALs speculated afterward in briefings that the motor’s wake might have caught the attention of the North Korean boat. And if the boat crew heard a splash and turned to look, they might have seen light from the subs’ open cockpits glowing in the dark water.

 

The boat started moving toward the mini-subs. The North Koreans were shining flashlights and talking as if they had noticed something.

 

Some of the mini-sub pilots told officials in debriefings afterward that from their vantage point, looking up through the clear water, the boat still seemed to be a safe distance away and they had doubted that the mini-subs had been spotted. But the SEALs at the shore saw it differently. In the dark, featureless sea, the boat to them seemed to be practically on top of the mini-subs.

 

With communications blacked out, there was no way for the shore team to confer with the mini-subs. Lights from the boat swept over the water. The SEALs didn’t know if they were seeing a security patrol on the hunt for them or a simple fishing crew oblivious to the high-stakes mission unfolding around them.

 

A man from the North Korean boat splashed into the sea.

 

If the shore team got into trouble, the nuclear-powered sub had a group of SEAL reinforcements standing by with inflatable speedboats. Farther offshore, stealth rotary aircraft were positioned on U.S. Navy ships with even more Special Operations troops, ready to sweep in if needed.

 

The SEALs faced a critical decision, but there was no way to discuss the next move. The mission commander was miles away on the big submarine. With no drones and a communications blackout, many of the technological advantages that the SEALs normally relied on had been stripped away, leaving a handful of men in wet neoprene, unsure of what to do.

 

As the shore team watched the North Korean in the water, the senior enlisted SEAL at the shore chose a course of action. He wordlessly centered his rifle and fired. The other SEALs instinctively did the same.

 

Compromise and Escape

 

If the SEALs were unsure whether the mission had been compromised before they fired, they had no doubt afterward. The plan required the SEALs to abort immediately if they encountered anyone. North Korean security forces could be coming. There was no time to plant the device.

 

The shore team swam to the boat to make sure that all of the North Koreans were dead. They found no guns or uniforms. Evidence suggested that the crew, which people briefed on the mission said numbered two or three people, had been civilians diving for shellfish. All were dead, including the man in the water.

 

Officials familiar with the mission said the SEALs pulled the bodies into the water to hide them from the North Korean authorities. One added that the SEALs punctured the boat crew’s lungs with knives to make sure their bodies would sink.

 

The SEALs swam back to the mini-subs and sent a distress signal. Believing the SEALs were in imminent danger of capture, the big nuclear submarine maneuvered into shallow water close to the shore, taking a significant risk to pick them up. It then sped toward the open ocean.

 

All the U.S. military personnel escaped unharmed.

 

Immediately afterward, U.S. spy satellites detected a surge of North Korean military activity in the area, U.S. officials said. North Korea did not make any public statements about the deaths, and U.S. officials said it was unclear whether the North Koreans ever pieced together what had happened and who was responsible.

 

The nuclear summit in Vietnam went ahead as planned at the end of February 2019, but the talks quickly ended with no deal.

 

By May, North Korea had resumed missile tests.

 

Mr. Trump and Mr. Kim met once more that June in the Demilitarized Zone between North and South Korea. It made for dramatic television, with Mr. Trump even stepping across into North Korea. But the brief meeting yielded little more than a handshake.

 

In the months that followed, North Korea fired more missiles than in any previous year, including some capable of reaching the United States. Since then, the United States estimates, North Korea has amassed 50 nuclear warheads and material to produce about 40 more.

 

Uneven Track Record

 

The aborted SEAL mission prompted a series of military reviews during Mr. Trump’s first term. They found that the killing of civilians was justified under the rules of engagement, and that the mission was undone by a collision of unfortunate occurrences that could not have been foreseen or avoided. The findings were classified.

 

The Trump administration never told leaders of key committees in Congress that oversee military and intelligence activities about the operation or the findings, government officials said. In doing so, the Trump administration may have violated federal law, said Matthew Waxman, a law professor at Columbia University who served in national security positions under former President George W. Bush.

 

Mr. Waxman said the law has gray areas that give presidents some leeway on what they tell Congress. But on more consequential missions, the burden leans more toward notification.

 

“The point is to ensure that Congress isn’t kept in the dark when major stuff is going on,” Mr. Waxman said. “This is exactly the kind of thing that would normally be briefed to the committees and something the committees would expect to be told about.”

 

Many of the people involved in the mission were later promoted.

 

But the episode worried some experienced military officials with knowledge of the mission, because the SEALs have an uneven track record that for decades has largely been concealed by secrecy.

 

Elite Special Operations units are regularly assigned some of the most difficult and dangerous tasks. Over the years, the SEALs have had a number of major successes, including hits on terrorist leaders, high-profile rescues of hostages and the takedown of bin Laden, that have built an almost superhuman public image.

 

But among some in the military who have worked with them, the SEALs have a reputation for devising overly bold and complex missions that go badly. Team 6’s debut mission, which was part of the U.S. invasion of Grenada in 1983, is a case in point.

 

The plan was to parachute into the sea, race to the coast in speedboats and plant beacons to guide assault forces to the island’s airport. But the SEALs’ plane took off late; they jumped at night and landed in stormy conditions, weighed down by heavy gear. Four SEALs drowned, and the rest swamped their speedboats.

 

The airfield was later seized by Army Rangers who parachuted directly onto the airfield.

 

Since then, SEALs have mounted other complex and daring missions that unraveled, in Panama, Afghanistan, Yemen and Somalia. During a rescue mission in Afghanistan in 2010, Team 6 SEALs accidentally killed a hostage they were trying to rescue with a grenade and then misled superiors about how she had died.

 

In part because of this track record, President Barack Obama curtailed Special Operations missions late in his second term and increased oversight, reserving complex commando raids for extraordinary situations like hostage rescues.

 

The first Trump administration reversed many of those restrictions and cut the amount of high-level deliberation for sensitive missions. A few days after taking office in 2017, Mr. Trump skipped over much of the established deliberative process to greenlight a Team 6 raid on a village in Yemen. That mission left 30 villagers and a SEAL dead and destroyed a $75 million stealth aircraft.

 

When President Joseph R. Biden Jr. succeeded Mr. Trump, the gravity of the North Korea mission attracted renewed scrutiny. Mr. Biden’s defense secretary, Lloyd J. Austin III, ordered an independent investigation, conducted by the lieutenant general in charge of the Army inspector general’s office.

 

In 2021, the Biden administration briefed key members of Congress on the findings, a former government official said.

 

Those findings remain classified.” [1]

 

1. How a Top Secret SEAL Team 6 Mission Into North Korea Fell Apart. Philipps, Dave; Cole, Matthew.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 5, 2025.

Kaip žlugo itin slapta SEAL 6-osios komandos šnipinėjimo misija Šiaurės Korėjoje

 

„2019 m. pradžios žiemos naktį iš juodo kaip rašalas vandenyno išniro grupė karinio jūrų laivyno SEAL karių ir nuslinko į uolėtą Šiaurės Korėjos krantą. Jie vykdė itin slaptą misiją, tokią sudėtingą ir reikšmingą, kad viskas turėjo vykti idealiai.

 

Tikslas buvo padėti elektroninį įrenginį, kuris leistų Jungtinėms Valstijoms perimti uždaro Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno pokalbius aukšto lygio branduolinių derybų su prezidentu Trumpu metu.

 

Misija turėjo potencialo suteikti Jungtinėms Valstijoms vertingos žvalgybos informacijos srautą. Tačiau tai reiškė Amerikos komandosų dislokavimą Šiaurės Korėjos teritorijoje – žingsnis, kuris, jei būtų aptiktas, ne tik galėtų sužlugdyti derybas, bet ir sukelti įkaitų krizę arba eskaluotą konfliktą su branduolinį ginklą turinčiu priešu.

 

Tai buvo taip rizikinga, kad reikėjo tiesioginio prezidento pritarimo.

 

Operacijai kariuomenė pasirinko SEAL 6-osios komandos Raudonąją eskadrilę – tą patį dalinį, kuris nužudė Osamą bin Ladeną. SEAL kariai repetavo mėnesius, žinodami, kad kiekvienas judesys turi būti tobulas. Tačiau kai tą naktį jie pasiekė tai, ką laikė apleistu krantu, vilkėdami juodus hidrokostiumus ir naktinio matymo akinius, misija greitai subyrėjo.

 

Iš tamsos pasirodė Šiaurės Korėjos laivas. Virš vandens švietė žibintuvėliai iš laivo priekio. Bijodami, kad buvo pastebėti, SEAL kariai atidengė ugnį. Per kelias sekundes visi Šiaurės Korėjos laive buvę asmenys žuvo.

 

SEAL kariai pasitraukė į jūrą neįdėję klausymosi įrenginio.

 

2019 m. operacijos niekada viešai nepripažino ir net neužsiminė nei Jungtinės Valstijos, nei Šiaurės Korėja. Išsami informacija lieka įslaptinta ir čia pateikiama pirmą kartą. Trumpo administracija nepranešė pagrindiniams Kongreso nariams, kurie prižiūri žvalgybos operacijas, nei prieš, nei po misijos. Pranešimo stoka galėjo pažeisti įstatymą.

 

Baltieji rūmai atsisakė komentuoti.

 

Šis pasakojimas pagrįstas interviu su dviem dešimtimis žmonių, įskaitant civilius vyriausybės pareigūnus, pirmosios Trumpo administracijos narius ir dabartinius bei buvusius kariškius, kurie žinojo apie misiją. Visi jie kalbėjo anonimiškai dėl misijos įslaptintos informacijos. statusas.

 

Keletas iš šių žmonių teigė, kad aptarinėja misijos detales, nes nerimauja, kad specialiųjų operacijų nesėkmės dažnai slepiamos vyriausybės paslaptimis. Jei visuomenė ir politikos formuotojai sužinos tik apie didelio atgarsio sulaukusias sėkmes, tokias kaip reidas Pakistane, per kurį buvo nužudytas Bin Ladenas, jie gali nepakankamai įvertinti didžiulę riziką, kurią prisiima Amerikos pajėgos.

 

Karinė operacija Šiaurės Korėjos teritorijoje, netoli Amerikos karinių bazių Pietų Korėjoje ir Ramiojo vandenyno regione, taip pat rizikavo sukelti platesnį konfliktą su priešišku, branduolinį ginklą turinčiu ir labai militarizuotu priešininku.

 

„The New York Times“ atsargiai praneša apie įslaptintas karines operacijas. „The Times“ nuslėpė tam tikrą neskelbtiną informaciją apie Šiaurės Korėjos misiją, kuri galėtų turėti įtakos būsimoms specialiųjų operacijų ir žvalgybos rinkimo misijoms.

 

Neaišku, kiek Šiaurės Korėjai pavyko sužinoti apie misiją. Tačiau SEAL operacija yra vienas skyrius dešimtmečius trukusiose JAV administracijų pastangose ​​bendrauti su Šiaurės Korėja ir apriboti jos branduolinių ginklų programas. Beveik niekas, ką Jungtinės Valstijos bandė – nei pažadai užmegzti glaudesnius santykius, nei spaudimas taikyti sankcijas – nepadėjo.

 

2019 m. ponas Trumpas siekė proveržio, kurio ankstesni prezidentai nepasiekė, ir darė asmeninį pasiūlymą ponui Kim Jong Unui. Tačiau šios derybos žlugo, o Šiaurės Korėjos branduolinė programa paspartėjo. JAV vyriausybė apskaičiavo, kad Šiaurės Korėja dabar turi maždaug 50 branduolinių ginklų ir raketų, galinčių pasiekti Vakarų pakrantę. Ponas Kim Jong Unas pažadėjo toliau „eksponentiškai“ plėsti savo branduolinę programą, kad atgrasytų tai, ką jis vadina JAV provokacijomis.

 

 

Aklosios zonos

 

 

SEAL misija buvo skirta ištaisyti strateginę akląją zoną. Metų metus JAV žvalgybos agentūros manė, kad beveik neįmanoma verbuoti žmonių šaltinių ir pasiklausyti ryšio Šiaurės Korėjos autoritarinėje, uždaroje valstybėje.

 

 

Įžvalgos apie pono Kim Jong Uno mąstymą tapo svarbiausiu prioritetu, kai ponas Trumpas pirmą kartą pradėjo eiti pareigas. Šiaurės Korėjos lyderis atrodė vis labiau nenuspėjamas ir pavojingas, o jo santykiai su ponu Trumpu chaotiškai svyravo tarp draugiškų laiškų ir viešų grasinimų branduoliniu karu.

 

 

2018 m. santykiai, regis, artėjo prie taikos. Šiaurės Korėja sustabdė branduolinius ir raketų bandymus, o abi šalys pradėjo derybas, tačiau Jungtinės Valstijos vis dar mažai žinojo apie pono Kim Jong Uno ketinimus.

 

Tvyrant netikrumui, JAV žvalgybos agentūros Baltiesiems rūmams atskleidė, kad turi žvalgybos problemos sprendimą: naujai sukurtą elektroninį įrenginį, kuris galėtų perimti pono Kim Jong Uno ryšį.

 

Sunkumas buvo tas, kad kažkas turėjo slapta jį paslėpti.

 

Kariuomenės pareigūnų teigimu, šis darbas 2018 m. buvo patikėtas SEAL 6 komandai.

 

Net ir 6-osios komandos misija būtų nepaprastai sunki. SEAL kariai, labiau įpratę prie greitų reidų tokiose vietose kaip Afganistanas ir Irakas, turėtų išgyventi valandas ledinėje jūroje, prasmukti pro sausumoje esančias saugumo pajėgas, atlikti tikslų techninį įrengimą ir tada pasitraukti nepastebėtiems.

 

Pasitraukti nepastebėtiems buvo gyvybiškai svarbu. Pirmosios pono Trumpo kadencijos metu aukščiausi Pentagono vadovai manė, kad net ir nedideli kariniai veiksmai prieš Šiaurės Korėją gali išprovokuoti katastrofišką priešininko atsakomąjį poveikį, turintį maždaug 8000 artilerijos pabūklų ir raketų paleidimo įrenginių, nukreiptų į maždaug 28 000 Amerikos karių Pietų Korėjoje, ir branduolinį ginklą galinčias nešti raketas, galinčias pasiekti Jungtines Valstijas.

 

Tačiau SEAL kariai tikėjo, kad gali įvykdyti misiją, nes kažką panašaus jau yra darę anksčiau.

 

Pasak su misija susipažinusių asmenų, 2005 m. SEAL kariai panaudojo mini povandeninį laivą, kad išsilaipintų Šiaurės Korėjos krante ir pasitrauktų nepastebėti. Apie 2005 m. operaciją, įvykdytą George'o W. Busho prezidentavimo metu, anksčiau niekada nebuvo viešai pranešta.

 

SEAL kariai siūlė tai padaryti dar kartą. 2018 m. rudenį, vykstant aukšto lygio deryboms su Šiaurės Korėja, Jungtinė specialiųjų operacijų vadovybė, kuri prižiūri 6-ąją komandą, gavo pono Trumpo leidimą pradėti ruoštis, teigė kariniai pareigūnai. Neaišku, ar pono Trumpo tikslas buvo įgyti tiesioginį pranašumą derybų metu, ar dėmesys buvo platesnis.

 

Jungtinė specialiųjų operacijų vadovybė atsisakė komentuoti.

 

Pagal planą, karinis jūrų laivynas turėjo slapta nuplukdyti branduolinį povandeninį laivą, kurio ilgis siekė beveik dviejų futbolo aikščių, į Šiaurės Korėjos vandenis, o tada dislokuoti nedidelę SEAL komandą dviejuose mini povandeniniuose laivuose, kurių kiekvienas buvo maždaug žudikiško banginio dydžio ir tyliai plauktų į krantą.

 

Mini povandeniniai laivai buvo šlapi povandeniniai laivai, o tai reiškė, kad SEAL kariai maždaug dvi valandas plauks panirę į 40 laipsnių vandenyno vandenį, kad pasiektų krantą, naudodami nardymo įrangą ir šildomus kostiumus, kad išgyventų.

 

Netoli paplūdimio mini povandeniniai laivai paleisdavo maždaug aštuonių SEAL karių grupę, kurie plaukia iki taikinio, įrengia įtaisą ir tada grįžta į jūrą.

 

Tačiau komanda susidūrė su rimtu apribojimu: ji turėjo veikti beveik be užuominų.

 

Paprastai specialiųjų operacijų pajėgos misijos metu virš galvos turi dronus, transliuojančius didelės raiškos taikinio vaizdo įrašus, kuriuos ant žemės esantys SEAL kariai ir vyresnieji vadai tolimose vadovavimo centruose gali naudoti smūgiui realiuoju laiku valdyti. Dažnai jie netgi gali klausytis priešo pranešimų.

 

Tačiau Šiaurės Korėjoje bet koks dronas būtų pastebėtas. Pareigūnų teigimu, misija turėtų pasikliauti orbitoje esančiais palydovais ir už mylių esančiais tarptautinės oro erdvės didelio aukščio šnipinėjimo lėktuvais, kurie galėtų pateikti tik santykinai mažos raiškos nejudančius vaizdus.

 

Tie vaizdai būtų gaunami ne realiuoju laiku, o geriausiu atveju po kelių minučių vėlavimo. Net ir tada jų nebuvo galima perduoti mini povandeniniams laivams, nes vienas užšifruotas perdavimas galėjo išduoti misiją. Viskas turėjo būti atliekama beveik visiškai nutrūkus ryšiui.

 

Jei SEAL karių krante kas nors ir laukė, jie galėjo nežinoti, kol bus per vėlu.

 

Operacijos išaiškėjimas

 

SEAL 6-oji komanda mėnesius treniravosi JAV vandenyse ir tęsė pasiruošimą pirmosiomis 2019 m. savaitėmis. Tų metų vasarį ponas Trumpas paskelbė, kad mėnesio pabaigoje susitiks su ponu Kimu branduolinio viršūnių susitikime Vietname.

 

Misijos metu SEAL 6-oji komanda bendradarbiavo su Karinio jūrų laivyno geriausia povandeninių laivų komanda – SEAL pristatymo transporto priemonių komanda 1, kuri daugelį metų vykdė mini povandeninių laivų šnipinėjimą. SEAL nariai įlipo į branduolinį povandeninį laivą ir nuplaukė Šiaurės Korėjos link. Kai povandeninis laivas buvo atvirame vandenyne ir ruošėsi nutrūkti ryšiui, ponas Trumpas davė galutinį leidimą.

 

Neaišku, kokius veiksnius ponas Trumpas įvertino tvirtindamas SEAL misiją. Du tuo metu aukščiausi jo nacionalinio saugumo pareigūnai – jo nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas ir laikinai einantis gynybos sekretoriaus pareigas Patrickas M. Shanahanas – atsisakė komentuoti šį straipsnį.

 

Povandeninis laivas priartėjo prie Šiaurės Korėjos pakrantės ir paleido du mini povandeninius laivus, kurie nuplaukė į maždaug už 100 jardų nuo kranto esančią vietą, skaidriame, negiliame vandenyje.

 

Misijos planuotojai bandė kompensuoti tiesioginio vaizdo transliacijos nebuvimą, mėnesius stebėdami, kaip žmonės atvyksta ir išvyksta toje vietovėje. Jie tyrinėjo žvejybos modelius ir pasirinko laiką, kai laivų eismas bus menkas. Žvalgybos duomenys leido manyti, kad jei SEAL komandos nariai tyliai atvyks į reikiamą vietą žiemos viduryje, jie vargu ar ką nors sutiks.

 

Naktis buvo rami, o jūra – rami. Mini povandeniniams laivams slystant link taikinio, jų jutikliai leido manyti, kad žvalgybos duomenys buvo teisingi. Krantas atrodė tuščias.

 

Mini povandeniniai laivai pasiekė vietą jūros dugne, kur turėjo sustoti. Ten komanda padarė tai, kas galėjo būti pirmoji iš trijų mažų klaidų, kurios tuo metu atrodė nereikšmingos, bet galėjo pasmerkti misiją žlugti.

 

Tamsoje pirmasis mini povandeninis laivas, kaip ir planuota, nusileido jūros dugne, tačiau antrasis viršijo taikinį ir turėjo grįžti. Pagal planą mini povandeniniai laivai turėjo stovėti nukreipti į tą pačią pusę, tačiau antrajam povandeniniam laivui apsisukus atgal, jie ėmė stovėti priešingomis kryptimis. Laikas buvo ribotas, todėl grupė nusprendė paleisti kranto komandą ir vėliau išspręsti stovėjimo problemą.

 

Povandeninių laivų stumdomos durys atsidarė, ir SEAL kariai – visi laikė nesusekamus ginklus, užtaisytus nesusekamais šoviniais – tyliai nuplaukė po vandeniu į krantą su klausymosi įrenginiu.

 

Kas kelis jardus SEAL kariai žvilgtelėdavo virš juodo vandens, kad apžvelgtų aplinką. Viskas atrodė aišku.

 

Tai galėjo būti antroji klaida. Tamsoje siūbavo mažas laivas. Laive buvo šiaurės korėjiečių įgula, kurią buvo lengva nepastebėti, nes SEAL karių naktinio matymo akinių jutikliai buvo iš dalies skirti karščiui aptikti, o korėjiečių dėvėti hidrokostiumai buvo atšalę nuo šalto jūros vandens.

 

SEAL kariai pasiekė krantą manydami, kad yra vieni, ir pradėjo nusiimti nardymo įrangą. Taikinys buvo vos už kelių šimtų jardų.

 

Grįžę prie mini povandeninių laivų, pilotai perkėlė į priešingą pusę nukreiptą povandeninį laivą. Atidarę stumdomas kabinos duris, kad būtų galima matyti ir bendrauti, pilotas užvedė elektrinį variklį ir pasuko povandeninį laivą atgal.

 

Tai tikriausiai buvo trečia klaida. Kai kurie SEAL kariai vėliau instruktažuose spėliojo, kad variklio paliktos bangos galėjo patraukti Šiaurės Korėjos laivo dėmesį. O jei laivo įgula išgirdo purslą ir atsisuko pažiūrėti, jie galėjo pamatyti šviesą iš povandeninių laivų atvirų kabinų, švytinčią tamsiame vandenyje.

 

Laivas pradėjo judėti link mini povandeninių laivų. Šiaurės korėjiečiai švietė žibintuvėliais ir kalbėjosi taip, lyg būtų ką nors pastebėję.

 

Kai kurie mini povandeninių laivų pilotai vėliau vykusiuose aptarimuose pareigūnams sakė, kad iš jų apžvalgos taško, žiūrint į skaidrų vandenį, laivas vis dar atrodė esantis saugiu atstumu ir jie abejojo, ar mini povandeniniai laivai buvo pastebėti. Tačiau SEAL kariai krante matė kitaip. Tamsioje, beformėje jūroje laivas jiems atrodė praktiškai ant mini povandeninių laivų.

 

Nutrūkus ryšiui, kranto komanda neturėjo galimybės pasitarti su mini povandeniniais laivais. Valties šviesos švietė virš vandens. SEAL kariai nežinojo, ar mato jų ieškantį apsaugos patrulį, ar paprastą žvejybos įgulą, nekreipiančią dėmesio į aplink juos vykstančią svarbią misiją.

 

Vyras iš Šiaurės Korėjos valties įkrito į jūrą.

 

Jei kranto komandai kiltų problemų, branduolinis povandeninis laivas turėtų pasiruošusią SEAL pastiprinimą su pripučiamomis greitaeigėmis valtimis. Toliau nuo kranto esantys, slapti rotoriniai orlaiviai buvo išdėstyti JAV karinio jūrų laivyno laivuose su dar daugiau specialiųjų operacijų karių, pasiruošusių prireikus atplaukti.

 

SEAL kariai turėjo priimti lemiamą sprendimą, tačiau nebuvo jokio būdo aptarti tolesnių veiksmų. Misijos vadas buvo už mylių dideliame povandeniniame laive. Neturint dronų ir nutrūkus ryšiui, daugelis technologinių pranašumų, kuriais SEAL paprastai rėmėsi, buvo panaikinti, palikdami saujelę vyrų šlapiu neoprenu, nežinančius, ką daryti.

 

Kol kranto komanda stebėjo vandenyje buvusį šiaurės korėjietį, vyresnysis SEAL karys krante pasirinko veiksmų planą. Jis be žodžių nukreipė šautuvą ir iššovė. Kiti SEAL kariai instinktyviai padarė tą patį.

 

 

Kompromisas ir pabėgimas

 

 

Jei SEAL kariai prieš šaudydami nebuvo tikri, ar misija buvo sukompromituota, po to jie jokių abejonių neturėjo. Pagal planą SEAL kariai turėjo nedelsdami nutraukti misiją, jei sutiktų ką nors. Galėjo artėti Šiaurės Korėjos saugumo pajėgos. Nebuvo laiko padėti įtaiso.

 

 

Kranto komanda nuplaukė prie laivo, kad įsitikintų, jog visi šiaurės korėjiečiai žuvo. Jie nerado nei ginklų, nei uniformų. Įrodymai leido manyti, kad įgula, kurią, kaip teigė apie misiją informuoti asmenys, sudarė du ar trys žmonės, buvo civiliai, nardę ieškoti vėžiagyvių. Visi žuvo, įskaitant ir vandenyje buvusį vyrą.

 

 

Su misija susipažinę pareigūnai teigė, kad SEAL kariai ištraukė kūnus į vandenį, kad paslėptų juos nuo Šiaurės Korėjos valdžios. Vienas pareigūnas pridūrė, kad SEAL kariai peiliais pervėrė laivo įgulos plaučius, kad įsitikintų, jog jų kūnai nuskęs.

 

 

SEAL kariai grįžo prie mini povandeninių laivų ir pasiuntė nelaimės signalą. Manydami, kad SEAL kariams gresia tiesioginis pavojus būti sugautiems, didelis branduolinis povandeninis laivas manevravo į seklų vandenį netoli kranto, labai rizikuodamas juos pagauti. Tada jis nuskubėjo link atviro vandenyno.

 

Visi JAV kariškiai nenukentėjo.

 

Iškart po to JAV šnipinėjimo palydovai aptiko Šiaurės Korėjos karinės veiklos padidėjimą rajone, teigė JAV pareigūnai. Šiaurės Korėja nepaskelbė jokių viešų pareiškimų apie mirtis, o JAV pareigūnai teigė, kad neaišku, ar Šiaurės Korėja kada nors suprato, kas įvyko ir kas už tai atsakingas.

 

Branduolinis aukščiausiojo lygio susitikimas Vietname įvyko pagal planą 2019 m. vasario pabaigoje, tačiau derybos greitai baigėsi be jokio susitarimo.

 

Iki gegužės Šiaurės Korėja atnaujino raketų bandymus.

 

Ponas Trumpas ir ponas Kim Jong Unas dar kartą susitiko tų pačių metų birželį Demilitarizuotoje zonoje tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos. Tai tapo dramatiška televizijos laida, o ponas Trumpas netgi įžengė į Šiaurės Korėją. Tačiau trumpas susitikimas baigėsi tik rankų paspaudimu.

 

Per ateinančius mėnesius Šiaurės Korėja paleido daugiau raketų nei bet kuriais ankstesniais metais, įskaitant kai kurias, galinčias pasiekti Jungtines Valstijas. Nuo to laiko, Jungtinių Valstijų skaičiavimais, Šiaurės Korėja sukaupė 50 branduolinių galvučių ir medžiagų, kad pagamintų dar apie 40.

 

Nevienoda patirtis

 

Nutraukta SEAL misija paskatino daugybę karinių peržiūrų pono Trumpo pirmosios kadencijos metu. Jose nustatyta, kad civilių žudymas buvo pateisinamas pagal kovos veiksmų taisykles ir kad misiją sužlugdė nelaimingų įvykių susidūrimas, kurio nebuvo galima numatyti ar išvengti. Išvados buvo įslaptintos.

 

Vyriausybės pareigūnų teigimu, Trumpo administracija niekada nepranešė pagrindinių Kongreso komitetų, kurie prižiūri karinę ir žvalgybos veiklą, vadovams apie operaciją ar jos išvadas. Taip elgdamasi Trumpo administracija galėjo pažeisti federalinį įstatymą, sakė Matthew Waxmanas, Kolumbijos universiteto teisės profesorius, dirbęs nacionalinio saugumo pareigose valdant buvusiam prezidentui George'ui W. Bushui.

 

Ponas Waxmanas teigė, kad įstatymas turi pilkųjų zonų, kurios suteikia prezidentams tam tikrą laisvę dėl to, ką jie sako Kongresui. Tačiau vykdant reikšmingesnes misijas, našta labiau nukreipiama į informavimą.

 

„Esminis dalykas yra užtikrinti, kad Kongresas nebūtų laikomas nežinioje, kai vyksta svarbūs dalykai“, – sakė ponas Waxmanas. „Tai yra būtent tokie dalykai, apie kuriuos paprastai informuojami komitetai, ir tai, apie ką komitetai tikėtųsi būti informuoti.“

 

Daugelis misijoje dalyvavusių žmonių vėliau buvo paaukštinti.

 

Tačiau šis incidentas sukėlė nerimą kai kuriems patyrusiems karininkams, žinantiems apie misiją, nes SEAL turi nevienodą reputaciją, kuri dešimtmečius buvo daugiausia slepiama paslaptimi.

 

Elitiniams specialiųjų operacijų daliniams reguliariai pavedamos kai kurios sunkiausios ir pavojingiausios užduotys. Bėgant metams, SEAL pasiekė nemažai didelių sėkmių, įskaitant teroristų lyderių atakas, didelio atgarsio sulaukusių įkaitų gelbėjimą ir bin Ladeno nuvertimą, kurie sukūrė beveik antžmogišką viešą įvaizdį.

 

Tačiau tarp kai kurių kariškių, kurie su jais dirbo, SEAL nariai yra žinomi dėl pernelyg drąsių ir sudėtingų misijų, kurios baigiasi nesėkmingai, kūrimo. Debiutinė 6-osios komandos misija, kuri buvo JAV invazijos į Grenadą 1983 m. dalis, yra puikus to pavyzdys.

 

Planas buvo šokti parašiutu į jūrą, greitaeigėmis valtimis skubėti į pakrantę ir pastatyti švyturius, kurie nukreiptų puolimo pajėgas į salos oro uostą. Tačiau SEAL lėktuvas pakilo vėlai; jie šoko naktį ir nusileido audringomis sąlygomis, prislėgti sunkios įrangos. Keturi SEAL nariai nuskendo, o likusieji užliejo savo greitaeigius katerius.

 

Vėliau aerodromą užėmė armijos reindžeriai, kurie parašiutais nusileido tiesiai ant aerodromo.

 

Nuo to laiko SEAL nariai vykdė kitas sudėtingas ir drąsias misijas Panamoje, Afganistane, Jemene ir Somalyje, kurios žlugo. 2010 m. gelbėjimo misijos Afganistane metu 6-osios komandos SEAL nariai netyčia granata nužudė įkaitę, kurią bandė išgelbėti, o paskui suklaidino viršininkus apie tai, kaip ji mirė.

 

Iš dalies dėl šios patirties prezidentas Barackas Obama antrosios kadencijos pabaigoje apribojo specialiųjų operacijų misijas ir sustiprino priežiūrą, sudėtingus komandosų reidus skirdamas ypatingoms situacijoms, tokioms kaip įkaitų gelbėjimas.

 

Pirmoji Trumpo administracija panaikino daugelį šių apribojimų ir sumažino aukšto lygio svarstymų skaičių dėl jautrių misijų. Praėjus kelioms dienoms po to, kai 2017 m. pradėjo eiti pareigas, Trumpas praleido didelę dalį nusistovėjusio svarstymo proceso, kad duotų žalią šviesą 6-osios komandos reidui Jemeno kaime. Per šią misiją žuvo 30 kaimo gyventojų ir vienas SEAL, o joje buvo sunaikintas 75 mln. dolerių vertės slaptasis lėktuvas.

 

Kai prezidentas Josephas R. Bidenas jaunesnysis pakeitė Trumpą, Šiaurės Korėjos misijos rimtumas vėl sulaukė dėmesio. Bideno gynybos sekretorius Lloydas J. Austinas III įsakė atlikti nepriklausomą tyrimą, kurį atliktų armijos generalinio inspektoriaus biuro vadovas generolas leitenantas.

 

2021 m. Bideno administracija informavo pagrindinius Kongreso narius apie išvadas, teigė buvęs vyriausybės pareigūnas.

 

Šios išvados lieka įslaptintos.“ [1]

 

1. How a Top Secret SEAL Team 6 Mission Into North Korea Fell Apart. Philipps, Dave; Cole, Matthew.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 5, 2025.

Hot Mic Captures Leaders' Drive for Longevity

 

“BEIJING -- The spectacle of the leaders of China, Russia and North Korea sitting side by side and watching a parade of intercontinental ballistic missiles and other advanced weapons in Beijing on Wednesday raised no shortage of questions of great consequence for the U.S.

 

A hot-mic moment among them as they walked together up a red-carpeted ramp, brought up one such riddle: Just how long will these three leaders be sticking around?

 

With advances in technology, Russian President Vladimir Putin told China's Xi Jinping through a translator, "human organs can be constantly transplanted, to the extent that people can get younger, perhaps even immortal."

 

"It is predicted that by the end of the century, people in the future could live to be 150 years old," Xi responded.

 

Kim Jong Un, three decades younger than those two, looked on smiling.

 

The simple answer is that the U.S. will likely have to contend with the trio of strongmen for years. Each is positioned to remain in power as long as their health allows -- if not longer. None has an evident succession plan.

 

Xi, 72 years old, took power in 2012 and has pushed through overhauls that potentially allow him to serve as leader for life. Putin, also 72, has ruled Russia for 25 years; constitutional changes made on his watch allow him to continue until 2036. Kim, 41, is in position to rule for life, as his father and grandfather did.

 

The health of each is a secret, making their appearance together and their small talk about longevity, fresh fodder for actuarial speculation.

 

The trio steadily climbed steps to the parade-viewing rostrum. While there, Xi, in a Mao suit buttoned to the throat, seemed to manage well on a steamy morning, while Kim, beside him in a dark suit and tie, appeared to try to cool himself with a hand-held fan. Putin looked relaxed throughout. In a press conference later, he reiterated his comments about extending human life.” [1]

 

1. World News: Hot Mic Captures Leaders' Drive for Longevity. Spegele, Brian; Yoon, Dasl; Grove, Thomas.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Sep 2025: A18. 

 

 

„Karštas mikrofonas“ užfiksavo lyderių ilgaamžiškumo siekį

 

„PEKINAS. Trečiadienį Pekine vykęs Kinijos, Rusijos ir Šiaurės Korėjos lyderių, sėdinčių greta ir stebinčių tarpžemyninių balistinių raketų bei kitų pažangių ginklų paradą, reginys sukėlė daugybę JAV svarbių klausimų.

 

Karšto mikrofono akimirka, jiems kartu einant raudonu kilimu išklota rampa, iškėlė vieną iš tokių mįslių: kiek ilgai šie trys lyderiai išliks?

 

Tobulėjant technologijoms, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per vertėją Kinijos prezidentui Xi Jinpingui pasakė: „Žmogaus organai gali būti nuolat persodinami tiek, kad žmonės gali tapti jaunesni, galbūt, net nemirtingi“.

 

„Prognozuojama, kad iki amžiaus pabaigos ateities žmonės gali gyventi iki 150 metų“, – atsakė Xi Jinpingas.

 

Kim Jong Unas, trimis dešimtmečiais jaunesnis už šiuos du, šypsojosi.

 

Paprastas atsakymas yra tas, kad JAV, greičiausiai, turės kovoti su trijų stiprių vyrų grupe daugelį metų. Kiekvienas iš jų yra pasirengęs išlikti valdžioje tol, kol leis jų sveikata – o gal net ilgiau. Nei vienas neturi aiškaus įpėdinio plano.

 

72 metų Xi Jinpingas atėjo į valdžią 2012 m. ir įgyvendino pertvarkas, kurios gali leisti jam būti lyderiu visą gyvenimą. Putinas, kuriam taip pat 72 metai, valdo Rusiją 25 metus; konstitucijos pakeitimai, atlikti jo valdymo metu, leidžia jam tęsti vadovavimą iki 2036 m. 41 metų Kim Jong Unas gali valdyti visą gyvenimą, kaip ir jo tėvas bei senelis.

 

Kiekvieno sveikata yra paslaptis, todėl jų bendras pasirodymas ir pokalbis apie ilgaamžiškumą yra naujas penas aktuarinėms spekuliacijoms.

 

Trijulė lėtai lipo laiptais į parado stebėjimo tribūną. Ten Xi Jinpingas, vilkėdamas iki kaklo užsegamą Mao Dzedongo kostiumą, atrodė gerai susitvarkantis karštą rytą, o Kim Jong Unas, šalia jo vilkintis tamsų kostiumą ir kaklaraištį, bandė atsivėsinti rankine vėduokle. Putinas visą laiką atrodė atsipalaidavęs. Vėliau vykusioje, spaudos konferencijoje jis pakartojo jo komentarus apie žmogaus gyvenimo pratęsimą.“ [1]

 

1. World News: Hot Mic Captures Leaders' Drive for Longevity. Spegele, Brian; Yoon, Dasl; Grove, Thomas.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Sep 2025: A18. 

 

No matter what we Lithuanians do, everything ends with the utilization of others money money and construction using that money


Lithuania's Silicon Valleys ended with the construction of those valleys. No other innovations.

 

EU money for the reconstruction of the Lithuanian province ended with laying paving stones in the construction of the province. The province is as poor as it was poor.

 

Preparations for war ended with the construction of military camps. There is nothing else and there will be nothing else.

Ką mes, lietuviai, bedarytume, viskas baigiasi svetimų pinigų įsisavinimu ir statybomis už tuos pinigus


 Lietuvos Silicio slėniai baigėsi tų slėnių statybomis. Jokių kitų naujovių.

ES pinigai Lietuvos provincijos atstatymui baigėsi trinkelių klojimu provincijos statybose. Provincija kaip skurdo, taip skursta. 

 Pasiruošimas karui baigėsi karinių miestelių statybomis. Nieko kito nėra ir nebus.

Kaip, Lietuvai vadovaujantys, idiotai švaisto milijardus eurų iš mūsų mokesčių? Kam jiems to reikia? Pagalvokite per sekančius rinkimus.

 


“Pastaruoju metu, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) rekomendavus Krašto apsaugos ministerijai (KAM) atidėti braziliškų orlaivių „Embraer C-390 Millennium“ pirkimą iki tol, kol bus suformuota Lietuvos kariuomenės divizija, ir visuomenėje kilus pasipiktinimui dėl tokio pirkinio, ministerija, valdančiosios daugumos atstovai ir net kariuomenė bando argumentuoti šio įsigijimo reikalingumą. Kokie gi tie argumentai – ir ar jie įtikinami?

 

Pasak kariuomenės atstovų, šiuo metu naudojami orlaiviai „Spartan“ sensta, o jų eksploatacijos galimybės išseks kitame dešimtmetyje.

 

Teigiama, kad šie lėktuvai nuo 2030 metų nebegalės skraidyti Europos Sąjungos oro erdvėje, o 2036–2039 metais jų naudojimas turės būti visiškai nutrauktas.

 

„Todėl būtina laiku priimti sprendimus, kad būtų išvengta oro pajėgumų spragos“, – teigia kariuomenė.

 

Taip pat akcentuojama, jog NATO lygmeniu šiuo metu labiausiai trūksta būtent taktinių transporto orlaivių, todėl Lietuvos sprendimas įsigyti naują techniką tiesiogiai prisideda prie bendrų Aljanso pajėgumų stiprinimo.

Ar ši argumentacija pakankama?

 

Šiandien mūsų saugumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek dar laiko atsilaikys Ukraina ir nuo to, kiek mes gebėsime atgrasyti potencialų priešininką. Atsižvelgiant į tai, kad tiek lėšų gynybai, tiek laiko pasirengimui turime ribotai, ypatingą dėmesį turėtume skirti įsigijimų prioritetizavimui.

 

Akivaizdu, kad pagrindiniai gynybos prioritetai yra: aktyvaus rezervo rengimas ir apginklavimas, oro gynyba, gynybinių linijų įrengimas bei kariuomenės modernizacija, t. y. specializuotų bepiločių sistemų, galinčių daryti asimetrinį poveikį skaitlingesniam priešininkui, pajėgumų kūrimas ir integracija į kariuomenę.

 

Tačiau yra kaip yra – mūsų sprendimų priėmėjai nutarė atgrasymo strategiją grįsti sąjungininkų pagalba. Todėl ir pagrindinės išlaidos yra nukreiptos į sąjungininkams priimti reikalingos infrastruktūros sukūrimą bei divizijos steigimą, kuriai, anot jų, ir reikalingi tie nelaimingi, tiek jau aptarinėti, tankai.

 

Ir tik laikas parodys, kuris variantas pasiteisins labiau – ar Suomijos pavyzdžiu investuoti į savo nacionalinių pajėgumų kūrimą ir stiprinimą, ar visas lėšas bei pastangas nukreipti sąjungininkų pritraukimui ir tikėtis, jog šie mus apgins.

 

Kaip žmogus, kovojęs akis į akį su tikru priešu tikrame kare, žinoma, pirmiausia norėčiau turėti galimybes ir priemones gintis pats, o ne laukti malonės iš šalies.

 

Norėčiau suomių pavyzdžiu išdidžiai tarti: „Mes siekiame tapti ne saugumo vartotojais, o saugumo kūrėjais.“

 

Tačiau panašu, kad būti vien saugumo vartotojais tenkina daugelį Lietuvos gyventojų. Ką tik iškepti kuriamos divizijos generolai segasi papildomas žvaigždutes, tankų pardavėjai skaičiuoja nemenkus komisinius, o statybų sektorius kraunasi pelnus nuo miškuose statomų karinių miestelių su mokyklomis ir vaikų darželiais sąjungininkų šeimoms priimti.

 

Laimi visi – pralaimi Lietuva.

 

„Dronų sienos“ projekto kūrimo darbo grupėje esame paskaičiavę, kad už vieno mūsų įsigyjamo tanko kainą (apie 50 milijonų eurų) būtų galima sukurti ir aprūpinti vieną bepiločių sistemų batalioną, kuris karo metu, galėtų ištisą mėnesį efektyviai remti visą brigadą.

 

Šiame kontekste sprendimas už beveik 800 milijonų – tiek, kiek kainuotų maždaug 10 vienetų F-16 naikintuvų – įsigyti tris transporto lėktuvus atrodo visiškai normalus.

 

Kai realiai pats nesirengi gintis, tai koks skirtumas, kam išleisti tas gynybai skirtas lėšas? Na, o oro policijos misijas Lietuvoje, tegu ir toliau vykdo kiti, nes jiems juk labiau reikia.

 

Akis bado tik tai, kad nei kaimynai latviai, nei estai poreikio tokiems pirkiniams nemato, nes akivaizdu, kad transporto lėktuvai nesukuria jokio papildomo kovinio pajėgumo, juo labiau – atgrasymo efekto.

 

Nenorėtume girdėti ir to, kad, pavyzdžiui, Estija daugiausia dėmesio skiria amunicijos įsigijimui – jau yra sudariusi sutarčių, kurių vertė siekia 1,9 mlrd. eurų, ir papildomai skyrusi dar 1,6 mlrd. eurų ilgojo nuotolio ginklų amunicijai.

 

Na, bet estai ir gynybinę liniją jau ne tik planuoja, o realiai įrenginėja, ir bepiločių sistemų kompetencijų centrą jau turi.

 

Mes gi, gresiančios agresijos akivaizdoje, planuojame transporto lėktuvų įsigijimą ir argumentuojame tai NATO pajėgumų stiprinimu ir dar pridedame, kad nei viena gynybos sritis nuo to nenukentės, pinigų bus viskam.

Neįtikėtina.”