U.S. News: Key Cybersecurity Bill Inches Forward

 

 

“The clock is ticking on core federal cybersecurity legislation set to expire Sept. 30, as a divided Congress and a looming government shutdown threaten progress on a new bill that seeks to extend provisions encouraging cooperation in fighting hackers.

 

The decade-old Cybersecurity Information Sharing Act, or CISA, set the legal framework aimed at protecting companies that voluntarily share cyber threat intelligence with other businesses and the federal government, shielding them from antitrust and liability charges.

 

Sunsetting the legislation risks weakening cybersecurity defenses, in both business and government, by discouraging information-sharing about hacking tactics and other cyberattacks, cybersecurity experts said.

 

"Information sharing between the private and public sectors is a critical part of our nation's cybersecurity defense," said Chris Pierson, founder and chief executive of security firm BlackCloak.

 

Pierson, who served for more than a decade on the Department of Homeland Security's privacy and cybersecurity subcommittees, said CISA is needed "to ensure that there are no speed bumps that an adversary can take advantage of here, due to a knowledge gap."

 

On Wednesday, the House Homeland Security Committee unanimously approved a revised version of CISA, renaming it the Widespread Information Management for the Welfare of Infrastructure and Government Act

 

The proposed bill, which would extend the legislation until 2035, includes updated language to reflect new hacking tactics, while boosting privacy and liability protections for companies, among other changes.

 

Democrats had called for an extension of the 2015 law while leaving any changes to be considered after the September deadline. "More improvements will be necessary as the legislative process moves forward," based on input by cybersecurity experts, Rep. Bennie Thompson (D., Miss.) told the committee.

 

The bill now moves to the full House for consideration.

 

Its path in the Senate remains unclear. Sen. Rand Paul (R., Ky.), who will steer the new bill in the Senate as chair of the Homeland Security and Governmental Affairs Committee, has said he would push to include a provision aimed at preventing the federal Cybersecurity and Infrastructure Security Agency from censoring speech. Paul has accused the agency of pressuring social-media companies to remove certain political content, a claim the agency denies.

 

---

 

Angus Loten writes about cybersecurity for WSJ Pro.” [1]

 

1. U.S. News: Key Cybersecurity Bill Inches Forward. Loten, Angus.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 Sep 2025: A5. 

JAV naujienos: Svarbus kibernetinio saugumo įstatymo projektas juda pirmyn

„Pagrindinio federalinio kibernetinio saugumo įstatymo galiojimo laikas artėja, nes susiskaldęs Kongresas ir artėjantis vyriausybės uždarymas kelia grėsmę naujo įstatymo projekto, kuriuo siekiama išplėsti nuostatas, skatinančias bendradarbiavimą kovojant su įsilaužėliais, galiojimą.

 

Dešimtmetį galiojęs Kibernetinio saugumo informacijos mainų įstatymas (CISA) nustatė teisinę sistemą, skirtą apsaugoti įmones, kurios savanoriškai dalijasi kibernetinių grėsmių žvalgybos informacija su kitomis įmonėmis ir federaline vyriausybe, apsaugodamos jas nuo antimonopolinių ir atsakomybės kaltinimų.

 

Kibernetinio saugumo ekspertai teigė, kad įstatymo galiojimo pabaiga kelia grėsmę susilpninti kibernetinio saugumo apsaugą tiek versle, tiek vyriausybėje, nes atgrasoma nuo dalijimosi informacija apie įsilaužimo taktiką ir kitas kibernetines atakas.

 

„Informacijos mainai tarp privačiojo ir viešojo sektorių yra labai svarbi mūsų šalies kibernetinio saugumo gynybos dalis“, – sakė Chrisas Piersonas, saugumo įmonės „BlackCloak“ įkūrėjas ir generalinis direktorius.

 

Piersonas, kuris daugiau nei dešimtmetį dirbo Vidaus saugumo departamento privatumo ir kibernetinio saugumo pakomitečiuose, teigė, kad CISA reikalinga „siekiant užtikrinti, kad nebūtų jokių kliūčių, kuriomis priešininkas galėtų pasinaudoti“. dėl žinių spragos.“

 

Trečiadienį Atstovų Rūmų Vidaus saugumo komitetas vienbalsiai patvirtino pataisytą CISA versiją, pervadindamas ją į Plataus masto informacijos valdymo infrastruktūros ir vyriausybės gerovei įstatymą.

 

Siūlomame įstatymo projekte, kuriuo teisės aktas būtų pratęstas iki 2035 m., yra atnaujinta formuluotė, atspindinti naujas įsilaužimo taktikas, kartu sustiprinant įmonių privatumo ir atsakomybės apsaugą, be kitų pakeitimų.

 

Demokratai ragino pratęsti 2015 m. įstatymo galiojimą, o bet kokius pakeitimus palikti svarstyti po rugsėjo mėnesio termino. „Įstatymų leidybos procesui judant į priekį reikės daugiau patobulinimų“, – remdamasis kibernetinio saugumo ekspertų nuomone, komitetui sakė Atstovų Rūmų narys Bennie Thompsonas (demokratas, Misisipė).

 

Dabar įstatymo projektas pateikiamas svarstyti visiems Atstovų Rūmams.

 

Jo kelias Senate lieka neaiškus. Senatorius Randas Paulas (respublikonas, Kentukis), kuris vadovaus naujajam įstatymo projektui Senate kaip Vidaus saugumo ir vyriausybės reikalų komiteto pirmininkas, teigė, kad sieks įtraukti nuostatą, kuria siekiama užkirsti kelią federalinei Kibernetinio saugumo ir infrastruktūros saugumo agentūrai cenzūruoti kalbą. Paulas apkaltino agentūrą spaudimu socialinės žiniasklaidos įmonėms. pašalinti tam tikrą politinį turinį, tačiau agentūra šį teiginį neigia.

 

 

---

 

 

Angusas Lotenas rašo apie kibernetinį saugumą „WSJ Pro“ leidinyje.“ [1]

 

1. U.S. News: Key Cybersecurity Bill Inches Forward. Loten, Angus.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 Sep 2025: A5. 

You’re Probably Doing Small Talk Wrong

“There’s a moment in human connection that defies easy explanation — that sudden, electric feeling when you meet someone and feel your minds merge. It happened to the two of us when we met at a psychology symposium: Our small talk during a break quickly gave way to playful theories about coffee drinkers versus tea drinkers. We went to find seats together, unaware that this conversation was the start of a decade-long collaboration and friendship.

 

Where does that spark come from, exactly? What makes someone feel like a lifelong friend after just a couple of minutes? People tend to assume it’s similarity — that they are especially likely to hit it off with someone who shares their background or personality traits.

 

But in our research, we’ve found that many of the strongest bonds come less from existing similarity and more from riffing playfully. In these moments, people create a little world that belongs just to them, a process we call “building a shared reality.” Collaborative riffs are surprisingly central to our mental well-being: They’re the glue that binds us together, adds color to our lives and gives us a sense of purpose.

 

And yet our culture’s conversational rituals revolve not around playful co-creation but around exchanging formalities. Consider the small talk classic: “How was your weekend?” Convention dictates you keep your answer brief and toss the question back. “Good. Just binged some Netflix. You?” The conversation proceeds predictably. “Took my dog to the park, since it was so nice.” “Oh, I have a dog, too. What kind is yours?” “A lab mix. He’s 3. …” Both parties walk away with information but still worlds apart. They may think they’re playing it safe, but that safety traps them in disconnection.

 

Instead, if these two people strayed from the script and riffed off each other, they might begin to feel that electric buzz of being in sync. It’s like being a kid again: Children skip the boring “getting to know you” phase and jump straight into pretend play — transforming into dragon-slaying knights or shipwrecked sailors.

 

“How was your weekend?” “Good, but I spent way too much time watching people make tiny food on TikTok.” “Whoa, like … dollhouse-size?” “Yes! If you want to learn to make a lasagna in a bottle cap, let me know.” “That’s hilarious! We could organize a tiny food potluck — and fit the entire spread on this coaster!” “Ha! And we’d need tiny furniture, too. Should we ask that guy over there wearing Carhartt to build it?”

 

Our research shows that this sort of riffing pays off. In one study, we paired strangers to chat online about ambiguous images. One prompt showed a drawing of three people sitting around an empty chair and asked, “What are the people in the picture talking about?” Some simply described what they saw. But two participants imagined a séance gone wrong because of a character named Carol.

 

A: Seance? Hahahaha!

 

B: Damn it, Carol, you forgot the Ouija board?!?!

 

A: LOL!

 

B: Dear spirits, move this chair up into the air if you wish Carol would have brought a Ouija board and made this easier for everyone.

 

It was the co-creators — the ones who treated conversation as an opportunity to build a momentary reality belonging uniquely to them — who felt the strongest spark and were most eager to talk again.

 

Riffing doesn’t require being naturally funny or witty, just being attentive and embracing spontaneity. Like any conversational skill, it takes practice. When riffing, speakers resist the urge to counter every observation with their own example, instead building bridges to new ideas (“That reminds me of …”) or tossing in a “Can you imagine if …?” They refer to earlier parts of the conversation to create inside jokes (“Looking forward to our miniature potluck committee!”).

 

Riffing isn’t just for new acquaintances. Over time, it creates a feeling of having merged minds and inhabiting a private universe. Patti Smith described her relationship with her husband as the “silent synchronization of the jewels and gears of a common mind.”

 

We reap these benefits throughout our lives. Couples who report high levels of shared reality riff more, and not only do they feel closer, but they also experience deeper commitment and support. College students who have developed a shared reality with mentors or study partners earn higher G.P.A.s. Health care workers during the first wave of the Covid pandemic who felt that they had created their own reality with their significant others found their work more meaningful. It’s the feeling that we’re on the same wavelength that sustains us through challenges and gives our lives purpose.

 

Our aim in conversation, then, shouldn’t be to mine for surface-level commonalities or go on a charm offensive. Instead, we should ask ourselves, “What could we create together in this moment?”

 

Maya Rossignac-Milon is an assistant professor at IESE Business School of the University of Navarra who researches shared reality in interpersonal relationships. Erica Boothby is a social psychologist at the Wharton School of the University of Pennsylvania who studies social connection.” [1]

 

1. You’re Probably Doing Small Talk Wrong: Guest Essay. Rossignac-Milon, Maya; Boothby, Erica.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 4, 2025.

Tikriausiai, neteisingai kalbatės apie smulkmenas

„Žmogiškajame ryšyje yra akimirka, kurios sunku paaiškinti – tas staigus, elektrizuojantis jausmas, kai sutinki ką nors ir jauti, kaip jūsų mintys susilieja. Tai nutiko mums abiem, kai susitikome psichologijos simpoziume: mūsų smulkmenos pertraukos metu greitai virto žaismingomis teorijomis apie kavos ir arbatos gėrėjus. Nuėjome ieškoti vietų kartu, nežinodami, kad šis pokalbis yra dešimtmetį trukusio bendradarbiavimo ir draugystės pradžia.

 

Iš kur tiksliai kyla ta kibirkštis? Kas priverčia žmogų jaustis kaip visą gyvenimą trunkantį draugą vos po poros minučių? Žmonės linkę manyti, kad tai panašumas – kad jie ypač linkę susirasti su žmogumi, kuris dalijasi jų patirtimi ar asmenybės bruožais.

 

Tačiau savo tyrime nustatėme, kad daugelis stipriausių ryšių kyla ne tiek iš esamo panašumo, kiek iš žaismingo maišymo. Šiomis akimirkomis žmonės sukuria mažą pasaulį, kuris priklauso tik jiems, procesą, kurį vadiname „bendros realybės kūrimu“. Bendradarbiavimo stiliaus rifai stebėtinai svarbūs mūsų psichinei gerovei: jie yra klijai, kurie mus sujungia, suteikia spalvų mūsų gyvenimui ir tikslo pojūtį.

 

Ir vis dėlto mūsų kultūros pokalbių ritualai sukasi ne apie žaismingą bendrą kūrimą, o apie formalumų keitimąsi. Prisiminkime klasikinį pokalbių pavyzdį: „Kaip praleidote savaitgalį?“ Tradicija diktuoja, kad atsakymas turi būti trumpas ir klausimą reikia mesti atgal. „Gerai. Ką tik žiūrėjote „Netflix“. O jūs?“ Pokalbis vyksta nuspėjamai. „Nusivedžiau savo šunį į parką, nes ten buvo taip malonu.“ „O, aš irgi turiu šunį. Kokios veislės tavo?“ „Laboratorinis mišrūnas.“ Jam 3 metai.“ Abu asmenys gauna informacijos, bet vis tiek yra visiškai skirtingi. Jie gali manyti, kad žaidžia saugiai, bet tas saugumas juos įkalina atsiribojime.

 

Vietoj to, jei šie du žmonės nukryptų nuo scenarijaus ir vienas kitą perfrazuotų, jie galėtų pradėti jausti tą elektrinį susitaikymo virpulį. Tai tarsi vėl būti vaiku: vaikai praleidžia nuobodų „pažinties“ etapą ir iškart šoka į vaidybinius žaidimus – virsta drakonus žudančiais riteriais arba laivo avariją patyrusiais jūreiviais.

 

„Kaip praleidote savaitgalį?“ „Gerai, bet aš per daug laiko praleidau stebėdamas, kaip žmonės „TikTok“ tinkle gamina mažyčius maisto produktus.“ „Oho, maždaug lėlių namelio dydžio?“ „Taip! Jei norite išmokti gaminti lazaniją butelio kamštelyje, praneškite man.“ „Nepaprastai juokinga! Galėtume surengti mažytį maisto vaišių vakarėlį – ir visą stalą sutalpinti ant šio padėkliuko!“ „Cha! Ir mums reikėtų ir mažyčių baldų. Ar turėtume paprašyti to vaikino, vilkinčio „Carhartt“, jį pagaminti?“

 

Mūsų tyrimai rodo, kad toks kalbėjimas atsiperka. Vieno tyrimo metu suporavome nepažįstamus žmones, kad jie internetu plepėtų apie dviprasmiškus vaizdus. Vienoje užduotyje buvo parodytas trijų žmonių, sėdinčių aplink tuščią kėdę, piešinys ir klausta: „Apie ką kalba paveikslėlyje esantys žmonės?“ Kai kurie tiesiog apibūdino tai, ką matė. Tačiau du dalyviai įsivaizdavo, kad seansas nepavyko dėl veikėjos, vardu Kerol.

 

A: Seansas? Cha cha cha!

 

B: Velniai griebtų, Kerol, pamiršai Ouija lentą?!?!

 

A: Cha cha!

 

B: Mielos dvasios, pakelkite šią kėdę į orą, jei norite, kad Kerol būtų atsinešusi Ouija lentą ir visiems būtų lengviau tai padaryti.

 

Būtent bendrakūrėjai – tie, kurie pokalbį laikė galimybe sukurti trumpalaikę realybę, priklausančią tik jiems – pajuto stipriausią kibirkštį ir labiausiai norėjo vėl kalbėti.

 

Rifavimas nereikalauja būti natūraliai juokingam ar sąmojingam, tereikia būti dėmesingam ir priimti spontaniškumą. Kaip ir bet kuris pokalbio įgūdis, tam reikia praktikos. Rifuodami kalbėtojai priešinasi norui kiekvieną pastebėjimą paneigti savo pavyzdžiu, užuot tiesę tiltus į naujas idėjas („Tai man primena...“) arba įterpdami „Ar galite įsivaizduoti, jei...?“ Jie remiasi ankstesne pokalbio dalimis, kad sukurtų vidinius juokelius („Laukiame mūsų miniatiūrinio bendrų vaišių komiteto!“).

 

Rifavimas skirtas ne tik naujoms pažintims. Laikui bėgant, tai sukuria susiliejusių protų ir privačios visatos gyvenimo jausmą. Patti Smith savo santykius su vyru apibūdino kaip „tylią bendro proto brangakmenių ir krumpliaračių sinchronizaciją“.

 

Šia nauda džiaugiamės visą gyvenimą. Poros, kurios praneša apie aukštą bendros realybės lygį, dažniau bendrauja ir ne tik jaučiasi artimesnės, bet ir patiria gilesnį įsipareigojimą bei palaikymą. Kolegijų studentai, kurie sukūrė bendrą realybę su mentoriais ar studijų partneriais, pasiekia aukštesnius GPA. Sveikatos priežiūros darbuotojai pirmosios Covid pandemijos bangos metu, kurie jautėsi sukūrę savo realybę su savo antruoju partneriu, savo darbą laikė prasmingesniu. Būtent jausmas, kad esame toje pačioje bangos ilgyje, palaiko mus iššūkių metu ir suteikia mūsų gyvenimui prasmę.

 

Taigi, mūsų tikslas pokalbyje neturėtų būti ieškoti paviršutiniškų bendrumų ar pulti žavesio. Verčiau turėtume savęs paklausti: „Ką galėtume kartu sukurti šią akimirką?“

 

Maya Rossignac-Milon yra Navaros universiteto IESE verslo mokyklos docentė, tyrinėjanti bendrą realybę tarpasmeniniuose santykiuose. Erica Boothby yra socialinė psichologė, dirbanti Pensilvanijos universiteto Vartono mokykloje ir tyrinėjanti socialinius ryšius.“ [1]

 

1. You’re Probably Doing Small Talk Wrong: Guest Essay. Rossignac-Milon, Maya; Boothby, Erica.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 4, 2025.

Russia Wants ‘Security Guarantees’ Too. Here’s What They Look Like.

 

 

“What Mr. Putin says are Russia’s rightful national security demands have been consistent for years. They reflect a list of things that he refers to in shorthand as “the root causes” of the conflict.

 

Under President Trump, Russia’s concerns are finally “being heard” in Washington, Mr. Putin says. “We can see now that some mutual understanding is taking shape,” Mr. Putin said at a summit in China this week, referring to his meeting with Mr. Trump in Alaska last month.

 

Here’s what Russian officials mean when they talk about security guarantees and how that compares with the Ukrainian position.

 

NATO’s growth is a longtime Kremlin worry.

 

Russia’s most oft-cited demand for ending the conflict is a guarantee that Ukraine will never join NATO. The alliance declared in 2008 that Ukraine would eventually become a member and has repeated the vow regularly since then.

 

The eastward expansion of the U.S.-led military alliance after the collapse of the Soviet Union has shaped Mr. Putin’s worldview more than any other trend, his statements suggest.

 

For years, Mr. Putin has repeatedly stated a common Russian belief that when NATO admitted former Soviet republics and satellites into the alliance in the 1990s and early 2000s, the United States broke promises it had given to the last Soviet leader, Mikhail S. Gorbachev, that it would not do so.

 

 

Since the start of events in Ukraine in 2022, Mr. Putin has continued to frame it, among other things, as a struggle against NATO’s expansion. He said this week that Russia would accept Ukraine’s admittance into the European Union, but reiterated that it would never tolerate Ukraine inside NATO.

 

“We have always been against Ukraine becoming a member of the North Atlantic alliance,” he told journalists in China on Wednesday. “Security of one country cannot come at the expense of security of another country, in this case the Russian Federation.”

 

Workarounds on NATO expansion are tricky.

 

Mr. Trump has said that NATO will not admit Ukraine. Analysts believe that the Kremlin wants that in writing, or a change in Ukraine’s Constitution that enshrines its “neutral” status. Both NATO and Ukraine, however, have ruled out any binding limitations to their security policies.

 

Ukraine’s Western allies are working on a potential solution to the deadlock. They are discussing a deal that would substitute NATO’s mutual-defense pact with bilateral agreements that would oblige Ukraine’s allies to come to its defense. To make such a deterrent credible, France and Britain are leading efforts to create a coalition of countries that would potentially station troops in Ukraine.

 

But Russia says it categorically opposes the presence of troops from NATO countries in Ukraine. The Kremlin has also demanded to be part of any international security guarantees provided to Kyiv.

 

Efforts by officials in the United States and Europe to craft a security deal for Ukraine without considering the Kremlin’s position make them unlikely to succeed, said Samuel Charap, a Russia expert at RAND Corporation, a security research organization in Washington.

 

“In a way, it’s putting the cart before the horse,” he said. “If either side presents the other with security guarantees as a fait accompli, it is unlikely to lead to a negotiated outcome.”

 

Russia wants a smaller Ukrainian Army.

 

Another major disagreement in the peace talks relates to Ukraine’s postwar military potential. Ukraine is rapidly developing its domestic weapons industry and pursuing a multibillion-dollar arms buildup. The Ukrainian government hopes these policies will allow the country to defend itself even if international security guarantees do not materialize.

 

Kyiv’s aggressive rearmament program, however, goes squarely against what Russia sees as its security interests.

 

One of Russia’s conditions, which was stated in low-level peace talks in Istanbul in June, is a cap on the size of the Ukrainian military and limits on the amount and types of weapons it has. Russia has framed this demand as a guarantee that the Ukrainian military would be unable to conduct offensive operations.” [1]

 

It seems that by not considering Russia’s security concerns, Starmer, Merz and Macron, living comfortably in the Western government compounds, are positioning themselves for a fight till last Ukrainian. Obviously, this does not look good in most eyes, including America’s president Trump’s. Most likely, he will blame them for the failure of diplomacy.

 

Since Zelensky's government doesn't have the money to pay for their wishes, they can't commission music. Therefore, their wishes are of no interest to anyone. 

 

1. Russia Wants ‘Security Guarantees’ Too. Here’s What They Look Like. Kurmanaev, Anatoly.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 4, 2025.

 

 

Rusija taip pat nori „saugumo garantijų“. Štai kaip jos atrodo.

„Tai, ką ponas Putinas vadina teisėtais Rusijos nacionalinio saugumo reikalavimais, buvo nuoseklūs jau daugelį metų. Jie atspindi sąrašą dalykų, kuriuos jis trumpai vadina konflikto „pagrindinėmis priežastimis“.

 

Putinas teigia, kad, vadovaujant prezidentui Trumpui, Rusijos susirūpinimas pagaliau „išgirstas“ Vašingtone. „Dabar matome, kad formuojasi abipusis supratimas“, – šią savaitę Kinijoje vykusiame viršūnių susitikime sakė Putinas, turėdamas omenyje praėjusį mėnesį Aliaskoje vykusį susitikimą su Trumpu.

 

Štai ką Rusijos pareigūnai turi omenyje kalbėdami apie saugumo garantijas.

 

NATO augimas jau seniai kelia Kremliui nerimą.

 

Dažniausiai cituojamas Rusijos reikalavimas nutraukti konfliktą yra garantija, kad Ukraina niekada neprisijungs prie NATO. Aljansas 2008 m. paskelbė, kad Ukraina galiausiai taps nare, ir nuo to laiko reguliariai kartoja šį įžadą.

 

JAV vadovaujamo karinio aljanso plėtra į rytus po Sovietų Sąjungos žlugimo labiau, nei bet kuri kita tendencija formavo Putino pasaulėžiūrą, rodo jo pareiškimai.

 

Metų metus Putinas ne kartą pareiškė paplitusią tarp rusų nuomonę, kad kai NATO 10-ajame dešimtmetyje ir 2000-ųjų pradžioje priėmė į aljansą buvusias sovietines respublikas ir satelites, Jungtinės Valstijos sulaužė paskutiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui duotus pažadus to nedaryti.

 

Nuo įvykių Ukrainoje pradžios 2022 m., V. Putinas, be kita ko, ir toliau tai įvardijo kaip kovą su NATO plėtra. Šią savaitę jis pareiškė, kad Rusija priims Ukrainos priėmimą į Europos Sąjungą, tačiau pakartojo, kad niekada netoleruos Ukrainos NATO sudėtyje.

 

„Mes visada buvome prieš tai, kad Ukraina taptų Šiaurės Atlanto aljanso nare“, – trečiadienį Kinijoje žurnalistams sakė jis. „Vienos šalies saugumas negali būti vykdomas kitos šalies, šiuo atveju Rusijos Federacijos, saugumo sąskaita.“

 

NATO plėtros problemos sprendimo būdai yra sudėtingi.

 

Ponas Trumpas pareiškė, kad NATO nepriims Ukrainos. Analitikai mano, kad Kremlius to nori raštu arba nori Ukrainos Konstitucijos pakeitimo, įtvirtinančio jos „neutralų“ statusą.

 

Ukrainos Vakarų sąjungininkės ieško galimo aklavietės sprendimo. Jos diskutuoja apie susitarimą, kuris pakeistų NATO savitarpio gynybos paktą dvišaliais susitarimais, įpareigojančiais Ukrainos sąjungininkes ginti Ukrainą. Kad toks atgrasymo veiksmas būtų patikimas, Prancūzija ir Didžioji Britanija vadovauja pastangoms sukurti šalių koaliciją, kuri potencialiai dislokuotų karius Ukrainoje.

 

Tačiau Rusija teigia kategoriškai prieštaraujanti NATO šalių karių buvimui Ukrainoje. Kremlius taip pat pareikalavo būti bet kokių tarptautinių saugumo garantijų, teikiamų Kijevui, dalimi.

 

Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos pareigūnų pastangos sudaryti Ukrainos saugumo susitarimą, neatsižvelgiant į Kremliaus poziciją mažina jų sėkmės tikimybę, teigė Samuelis Charapas, Rusijos ekspertas iš RAND Corporation, saugumo tyrimų organizacijos Vašingtone.

 

„Tai tarsi vežimo pastatymas prieš arklį“, – sakė jis. „Jei kuri nors pusė pateikia kitai pusę saugumo garantijų, kaip įvykusį faktą, mažai tikėtina, kad tai ves prie derybų rezultato.“

 

Rusija nori mažesnės Ukrainos armijos.

 

Kitas didelis nesutarimas taikos derybose susijęs su Ukrainos kariniu potencialu po karo. Ukraina sparčiai plėtoja savo vidaus ginklų pramonę ir siekia daugelio milijardų dolerių vertės ginklų kaupimo. Ukrainos vyriausybė tikisi, kad ši politika leis šaliai apsiginti, net jei tarptautinės saugumo garantijos nebus įgyvendintos.

 

Tačiau agresyvi Kijevo perginklavimo programa visiškai prieštarauja tam, ką Rusija laiko savo saugumo interesais.

 

Viena iš Rusijos sąlygų, kuri buvo iškelta birželio mėnesį Stambule vykusiose žemo lygio taikos derybose, yra Ukrainos kariuomenės dydžio apribojimas ir jos turimų ginklų kiekio bei rūšių apribojimai. Rusija šį reikalavimą suformulavo, kaip garantiją, kad Ukrainos kariuomenė negalės vykdyti puolamųjų operacijų.“ [1]

 

Atrodo, kad neatsižvelgdami į Rusijos saugumo problemas, Starmeris, Merzas ir Macronas, patogiai įsikūrę Vakarų vyriausybiniuose kompleksuose, ruošiasi kovai iki paskutinio ukrainiečio. Akivaizdu, kad daugumai pasaulyje tai neatrodo gerai, įskaitant ir Amerikos prezidentą Trumpą. Labiausiai tikėtina, kad jis apkaltins juos dėl diplomatijos nesėkmės šiame klausime.

 

Kadangi Zelenskio vyriausybė neturi pinigų jos norams apmokėti, tai ji negali užsakyti muziką. Todėl jos norai niekam neįdomūs.

 

1. Russia Wants ‘Security Guarantees’ Too. Here’s What They Look Like. Kurmanaev, Anatoly.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 4, 2025.