The Great Depression Number Two Is Here: Iran’s forces say they closed Strait of Hormuz

 

“They cited Israel’s attacks in Lebanon as a breach of the U.S. deal to end fighting on all fronts.” [1]

 

Iran’s military command has declared the Strait of Hormuz closed, but United States Central Command (CENTCOM) explicitly denies the claim and states that commercial traffic continues to flow.

________________________________________

Assess the Current Status of the Waterway

•           Iran’s Position: The Islamic Revolutionary Guard Corps (IRGC) and joint military command announced a re-closure of the strait on Saturday, June 20, 2026. They cited Israeli airstrikes in Lebanon as a direct violation of the newly signed U.S.-Iran memorandum of understanding (MOU).

•           U.S. Position: CENTCOM reported that 55 merchant ships safely transited the international waterway on Saturday. Vice President JD Vance confirmed that the U.S. is seeing "no evidence" of an actual operational shutdown.

•           The Root Cause: The diplomatic friction stems from localized clashes between Israel and Hezbollah. Iran claims the initial U.S. deal required a halt to all combat fronts, including Lebanon.

________________________________________

Analyze the Economic Impact

•           Energy Markets: The Strait of Hormuz is the world's most critical choke point for oil, carrying roughly 17 million barrels per day. While total closure and almost empty oil storage fears fuel market panic, analysts highlight that brief diplomatic disputes rarely translate into structural global depressions.

 

 American President Donald Trump is saying that this rare case is now, since oil storage is almost empty.

 

•           Shipping Activity: Commercial traffic had only recently begun to tick upward following the preliminary peace framework signed earlier in the week. Maritime safety organizations continue to advise caution due to erratic regional stability.

________________________________________

Track Upcoming Diplomatic Actions

A.        Switzerland Technical Talks: Despite the escalation, a high-level Iranian delegation has arrived in Switzerland to meet with U.S. representatives.

B.        U.S. Delegation: U.S. Special Envoys Steve Witkoff and Jared Kushner have arrived at the Bürgenstock resort. Vice President Vance is scheduled to join the ongoing implementation talks shortly.

C.        The 60-Day Window: The initial U.S.-Iran agreement provides a strict 60-day negotiation runway to finalize nuclear stockpiles, regional ceasefires, and permanent maritime access.

 

Conclusion: By using swarms of drones and missiles, Iran has demonstrated that it can do what it promises. 

 

1. Breaking news: Iran’s forces say they closed Strait of Hormuz. New York Times (Online) New York Times Company. Jun 20, 2026.

AI Warfare Is at the Point of No Return. What Now? --- Between a new executive order, a clash with Anthropic and high-tech wars, the U.S. is stumbling into an AI arms race that the world is struggling to control

“Of all the fields AI is upending, few have deeper ramifications for humanity than its role in warfare. Advanced algorithms have quickly swung from playing a supporting intelligence role to acting as agents of death.

 

"Future combat will be largely robotic. It will be automated," former Google Chief Executive Eric Schmidt, who now invests in military-drone companies, said recently on stage at an expo. "It will be controlled by the laws of war."

 

Schmidt's robot prediction draws little dispute. Less certain is whether last century's rules can handle warfare's future.

 

The war in Iran and AI advances have driven home the dizzying implications of military automation for Washington -- and for civilians everywhere. The White House is racing to hammer out policies while the tech world and moral authorities chime in. The cacophony is yielding more questions than answers.

 

President Trump this month issued an executive order on AI in national security that calls for aggressive use of the technology but requires it to operate "in accordance with applicable laws, government policies and guidance."

 

The order, which directs the Pentagon to update AI rules adopted only three years ago, sought to bring clarity just as the administration amped up a fight with AI leader Anthropic, whose systems the Pentagon uses. That fight exploded in January over who gets to limit applications of AI in combat and surveillance, and escalated over this past weekend.

 

"The combination of AI and autonomous weapon systems demands an entirely new approach to risk analysis, risk mitigation and risk acceptance," said retired U.S. Air Force Lt. Gen. Jack Shanahan, who led the Pentagon's first big AI application, Project Maven.

 

Throughout history, innovations including gunpowder, chemical weapons and airplanes have repeatedly rewritten rules of combat. Only the atomic bomb sparked a civilizational dilemma comparable to AI. And as with nuclear weapons, militaries have entered an automation arms race along a path they can't foresee.

 

Now, with algorithms controlling not just weapons but entire military networks, humans are ceding wartime judgment to machines on an unprecedented scale. What's even more worrisome to many: Armed forces are making up the rules as they go along.

 

AI entered combat in 2017, when Shanahan's team used it to nab ISIS bombers attacking U.S. forces in Iraq.

 

Maven's success leveraging algorithms to scan reconnaissance images proved AI's potential. Then, efforts went quiet as the U.S. pulled back from foreign wars.

 

Around 2023, drone-makers supplying Ukrainian forces ramped up development of AI to lock onto targets, while commanders began to weave it into targeting systems. Israel, after the Hamas militant attacks that October, tapped AI to sift through mountains of intelligence. The Pentagon, meanwhile, deployed AI-based systems to streamline decision-making. China and Russia have also incorporated AI into military systems.

 

Today, AI-guided weapons can autonomously home in on objectives a controller picks. That selection generally happens when weapons approach a target, involving a few drones with limited firepower.

 

Soon, though, swarms of drones will independently cross great distances by air, water or land to hunt down and strike targets without human intervention. And targets won't necessarily be on a battlefield.

 

Killing isn't AI's only military assignment. Its role is ballooning across all the less-visceral chores that militaries tackle, particularly in giving priority to intelligence for selecting targets. U.S. commanders say they are selecting targets at more than tenfold the tempo in Iraq. In the Ukrainian National Guard's Khartia Corps, automation has tripled the pace of missions, said its top drone engineer.

 

As warfare automation increases, its use is being guided more by battlefield objectives than by codified rules of engagement.

 

Ukraine lacks resources and wants to maximize each strike's pain for the Kremlin, meaning collateral damage is often wasteful. For Kyiv, AI can boost efficiency.

 

At a Ukrainian drone unit called Lasar's Group, where soldiers hunt high-value Russian targets on AI-enhanced computer images, the new technology is just another tool, said a seasoned pilot who goes by the call sign Sid.

 

"I understand that I'm setting fire to a vehicle with a crew inside," said Sid. He isn't bothered that automatic systems keep targets in his drone's deadly clutches.

 

"It's still a person who presses the button," he said. "It's a person who decides whether to activate the system or not."

 

That role -- dubbed "the person in the loop" -- is at the crux of fears about combat automation. Where in the loop is that person? What role do they play? Can they keep pace with computers?

 

Technology is advancing so rapidly that even the term itself has morphed, into "the person on the loop" -- a monitor more than a link in a digital chain.

 

Concerns over human interactions with AI this year prompted Anthropic to seek explicit Pentagon guarantees that its systems wouldn't be used for mass domestic surveillance or autonomous weapons, sparking administration backlash.

 

Pentagon officials say fears are misplaced because weapons aren't fully autonomous -- and letting technophobia hamstring commanders' use of AI poses a bigger risk.

 

"You always have the human who will analyze the situation" and make battlefield judgments on safety and tactics, said Defense Department Chief Digital and AI Officer Cameron Stanley, at the AI+Expo, a recent technology jamboree in Washington organized by a foundation created by Eric Schmidt.

 

"The most dangerous course of action right now is to stand still and to remain in a human-driven world," Stanley said. "The one thing that I am very worried about in war is trying to minimize mistakes."

 

International Committee of the Red Cross legal adviser Noa Schreuer isn't sold. Standing in the AI expo's trade-show hall, amid displays from Amazon.com, Meta and Microsoft, she questioned safety precautions for automated weapons.

 

"Would an autonomous drone abort a mission on its own, for example if a child enters the target area?" she asked.

 

Schreuer was staffing the Red Cross stand -- the expo's buzz-kill. Across its mock battle zone spread a big green sign reading "Humanity in War." On one faux demolished concrete slab hung a poster-size page from the Geneva Convention, with rules on protecting civilians. On another hung a fake traffic sign for drone operators reading: "Don't Outsource Your Authority/Maintain Human Control and Judgment."

 

Child deaths in AI-age war aren't an abstract ethical question. Early in U.S. attacks on Iran this year -- as Pentagon officials boasted how new technology was letting them identify and hit targets faster than ever before -- Iranian authorities accused the U.S. of striking a school, killing more than 160 people, many of them children. The Pentagon is investigating whether U.S. forces hit the school, which sits near an Iranian military compound, and whether AI was involved.

 

Automated targeting systems have drawn suspicion, and murkiness around their use means they risk getting blamed no matter what happened. If AI systems offered up the school as a target, investigators must understand what went wrong. If targeters didn't consult their AI tools, which can instantly scan troves of intelligence, questions will focus on why they didn't -- and whether technology could have helped avoid the civilian deaths.

 

Israel's use of AI has drawn similar suspicion, when local media in 2024 alleged that the military was using automated systems to select targets with minimal human oversight and in violation of existing international law, killing large numbers of civilians. The military denied the allegations, and in a detailed defense, said the systems, code-named Lavender and The Gospel, "are merely tools" for intelligence.

 

They "do not replace the intelligence analyst," the Israeli military said.

 

But even if AI doesn't supplant intelligence analysts, can it influence them, or soldiers and commanders?

 

That question vexes former Royal Netherlands Air Force Apache attack helicopter pilot Roy Lindelauf, who is now a professor of data science in the department of intelligent systems of Tilburg University. Working from a converted 19th-century Dutch locomotive-assembly hall, he and colleagues are trying to mesh this century's technology with military thinking from the last one.

 

"There are so many levels to decision-making," and how AI figures into them isn't well understood, said Lindelauf, who also teaches at the Netherlands Defense Academy.

 

One concern: People tend to trust what computers tell them, a phenomenon known as automation bias that is being reinforced by lifelike and apparently authoritative digital interfaces. "Even if AI is only a tool, how the human mind works should be taken into account to address biases," he said.

 

In other words, while we think we're controlling AI, it may actually be controlling us.

 

Designing responsible AI was the focus of a report that former Dutch Prime Minister Dick Schoof launched at the U.N. General Assembly in September. The Netherlands in 1899 hosted a watershed conference, on Laws and Customs of War on Land, that laid the foundation for modern laws of war.

 

How AI fits into those aging rules puzzles commanders. Estonian defense adviser Eva Sula works with military leaders across the North Atlantic Treaty Organization, who pepper her with questions nobody can answer. A common one: If I make a mistake because of AI, who is responsible?

 

"A war crime in the digital space? No country can prosecute it," said Sula. "They don't have the laws."

 

For now, many practitioners are improvising.

 

Ukraine accepts battlefield risks linked to AI because "the ethical framework is just now being developed," said Danylo Tsvok, chief executive of the Defense Ministry's AI warfare center, A1.

 

Ukraine's fighters are learning automation's limits amid combat's unpredictability, said a serviceman who is part of a team developing AI tools to analyze reconnaissance more quickly. AI can't yet respond to unconventional situations, he said, and for now, "waging war is an art -- intuition."

 

Stanley, the Pentagon digital and AI officer, said he wants to account for the mistakes that humans and machines can each make alone: "What I am trying to implement is the best human-machine team possible."

 

But AI experts foresee surging capabilities and are worried. Pope Leo XIV recently issued an encyclical on AI that built on the work last September of a panel of Nobel laureates, tech specialists and other luminaries the Vatican had assembled. They offered principles and red lines, including a plea that "AI systems must never be allowed to make life-or-death decisions, especially in military applications."

 

The conclave was part of a bigger Vatican event that concluded with a free concert in St. Peter's Square and a light-show of more than 3,000 drones in the night sky.

 

Panel member Marco Trombetti, chief executive of AI-translation company Translated, said the group's 18 members agreed that "if these things get used for war, they cannot be stopped."” [1]

 

Dirbtinio intelekto karas yra negrįžtamo kelio riboje. Kas toliau? --- Tarp naujo vykdomojo įsakymo, susidūrimo su antropogeniniais ir aukštųjų technologijų karais JAV klumpa į dirbtinio intelekto ginklavimosi varžybas, kurias pasaulis neįstengia kontroliuoti.

 

„Iš visų sričių, kurias keičia dirbtinis intelektas, mažai kas turi gilesnių pasekmių žmonijai nei jo vaidmuo kare. Pažangūs algoritmai greitai pasikeitė iš pagalbinio žvalgybos vaidmens į mirties agentų vaidmenį.

 

„Ateities kovos daugiausia bus robotinės.“ „Jis bus automatizuotas“, – neseniai parodoje scenoje sakė buvęs „Google“ generalinis direktorius Ericas Schmidtas, dabar investuojantis į karinių dronų bendroves. „Jį valdys karo įstatymai.“

 

Schmidto roboto prognozė nesukelia daug ginčų. Mažiau aišku, ar praėjusio amžiaus taisyklės gali susitvarkyti su karo ateitimi.

 

Karas Irane ir dirbtinio intelekto pažanga aiškiai parodė svaiginančias karinės automatizacijos pasekmes Vašingtonui ir civiliams gyventojams visame pasaulyje. Baltieji rūmai skuba kurti politiką, o technologijų pasaulis ir moraliniai autoritetai įsikiša. Kakofonija kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

 

Šį mėnesį prezidentas Trumpas išleido vykdomąjį įsakymą dėl dirbtinio intelekto nacionalinio saugumo srityje, kuriame raginama agresyviai naudoti technologiją, tačiau reikalaujama, kad ji veiktų „pagal galiojančius įstatymus, vyriausybės politiką ir gaires“.

 

Įsakymas, kuriuo Pentagonui nurodoma atnaujinti prieš trejus metus priimtas dirbtinio intelekto taisykles, siekė įvesti aiškumo kaip tik tuo metu, kai administracija įnirtingai kovojo su dirbtinio intelekto lydere „Anthropic“, kurios sistemas naudoja Pentagonas. Ši kova įsiplieskė sausio mėnesį dėl to, kas gali apriboti dirbtinio intelekto taikymą kovoje ir stebėjime, ir paaštrėjo per pastarasias savaites.

 

„DI ir autonominių ginklų sistemų derinys reikalauja visiškai naujo požiūrio į rizikos analizę, rizikos mažinimą ir rizikos priėmimą“, – sakė atsargos JAV oro pajėgų generolas leitenantas Jackas Shanahanas, vadovavęs pirmajai didelei Pentagono DI programai „Project Maven“.

 

Per visą istoriją tokios inovacijos kaip parakas, cheminiai ginklai ir lėktuvai ne kartą perrašė kovos taisykles. Tik atominė bomba sukėlė civilizacijos dilemą, panašią į DI. Ir kaip ir branduolinių ginklų atveju, kariuomenė įstojo į automatizavimo ginklavimosi varžybas tokiu keliu, kurio negali numatyti.

 

Dabar, kai algoritmai valdo ne tik ginklus, bet ir ištisus karinius tinklus, žmonės karo meto sprendimus precedento neturinčiu mastu perduoda mašinoms. Dar labiau nerimą kelia tai, kad ginkluotosios pajėgos taisykles kuria pačios.

 

DI į kovą įsitraukė 2017 m., kai Shanahano komanda jį panaudojo, kad sugautų ISIS bombonešius, puolančius JAV pajėgas Irake.

 

„Maven“ sėkmė, panaudojant algoritmus žvalgybiniams vaizdams nuskaityti, įrodė DI potencialą. Vėliau pastangos nurimo, kai JAV pasitraukė iš karų užsienio šalyse.

 

Maždaug 2023 m. Ukrainos pajėgas aprūpinantys dronų gamintojai suintensyvino dirbtinio intelekto (DI) kūrimą, kad galėtų fiksuoti taikinius, o vadai pradėjo jį integruoti į taikymo sistemas. Izraelis, po „Hamas“ kovotojų išpuolių spalį, panaudojo DI, kad peržiūrėtų daugybę žvalgybos duomenų. Tuo tarpu Pentagonas diegė DI pagrįstas sistemas, kad supaprastintų sprendimų priėmimą. Kinija ir Rusija taip pat įtraukė DI į karines sistemas.

 

Šiandien DI valdomi ginklai gali savarankiškai nusitaikyti į taikinius, kuriuos pasirenka valdytojas. Ši atranka paprastai įvyksta, kai ginklai artėja prie taikinio, ir dalyvauja keli ribotos ugnies galios dronai.

 

Tačiau netrukus dronų spiečiai savarankiškai įveiks didelius atstumus oru, vandeniu ar sausuma, kad surastų ir smogtų taikiniams be žmogaus įsikišimo. Ir taikiniai nebūtinai bus mūšio lauke.

 

Žudymas nėra vienintelė DI karinė užduotis. Jos vaidmuo didėja visose mažiau invazinėse užduotyse, kurias atlieka kariuomenė, ypač teikdami pirmenybę žvalgybai renkantis taikinius. JAV vadai teigia, kad Irake jie renkasi taikinius daugiau nei dešimt kartų greičiau. Ukrainos nacionalinės gvardijos Chartijos korpuse automatizavimas trigubai padidino misijų tempą, teigė vyriausiasis dronų inžinierius.

 

Didėjant karo automatizavimui, jo naudojimą labiau lemia mūšio lauko tikslai, o ne kodifikuotos kovos taisyklės.

 

Ukrainai trūksta išteklių ir ji nori maksimaliai padidinti kiekvieno smūgio skausmą Kremliui, o tai reiškia, kad šalutinė žala dažnai yra bereikalinga. Kijevui dirbtinis intelektas gali padidinti efektyvumą.

 

Ukrainos dronų padalinyje, vadinamame Lasaro grupe, kur kareiviai medžioja svarbius Rusijos taikinius pagal dirbtinio intelekto patobulintus kompiuterinius vaizdus, ​​naujoji technologija yra tik dar vienas įrankis, sakė patyręs pilotas, prisistatantis šaukiniu Sid.

 

„Suprantu, kad padegu transporto priemonę su įgula viduje“, – sakė Sidas. Jam nerūpi, kad automatinės sistemos laiko taikinius jo drono mirtinose gniaužtuose.

 

„Mygtuką vis tiek paspaudžia žmogus“, – sakė jis. „Tai žmogus, kuris nusprendžia, ar aktyvuoti sistemą, ar ne.“

 

Šis vaidmuo, vadinamas „žmogumi kilpoje“, yra pagrindinė baimė dėl kovos automatizavimo. Kur kilpoje yra tas žmogus? Kokį vaidmenį jie atlieka? Ar jie gali neatsilikti nuo kompiuterių?

 

Technologijos taip sparčiai tobulėja, kad net pats terminas virto „asmeniu, kuris stebi situaciją“ – labiau stebėtoju nei skaitmeninės grandinės grandimi.

 

Susirūpinimas dėl žmonių sąveikos su DI šiais metais paskatino „Anthropic“ siekti aiškių Pentagono garantijų, kad jos sistemos nebus naudojamos masiniam vidaus stebėjimui ar autonominiams ginklams, o tai sukėlė administracijos nepasitenkinimą.

 

Pentagono pareigūnai teigia, kad baimės yra nepagrįstos, nes ginklai nėra visiškai autonomiški, o technofobija, trukdanti vadams naudoti DI, kelia didesnę riziką.

 

„Visada yra žmogus, kuris analizuos situaciją“ ir priims sprendimus dėl saugumo ir taktikos mūšio lauke, – neseniai Vašingtone vykusioje technologijų parodoje „AI+Expo“, kurią organizavo Erico Schmidto įkurtas fondas, sakė Gynybos departamento vyriausiasis skaitmeninių technologijų ir DI pareigūnas Cameronas Stanley.

 

„Šiuo metu pavojingiausias veiksmas yra stovėti vietoje ir likti žmonių valdomame pasaulyje“, – sakė Stanley. „Vienintelis dalykas, dėl kurio labai nerimauju kare, yra bandymas sumažinti klaidų skaičių.“

 

Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto teisinė patarėja Noa Schreuer nėra įtikinta. Stovėdama dirbtinio intelekto parodos salėje, tarp „Amazon.com“, „Meta“ ir „Microsoft“ stendų, ji abejojo ​​automatinių ginklų saugos priemonėmis.

 

„Ar autonominis dronas pats nutrauktų misiją, pavyzdžiui, jei vaikas patektų į parodos teritoriją?“ – paklausė ji.

 

Schreuer dirbo Raudonojo Kryžiaus stende – parodos dėmesio centre. Visoje jo imitacinėje mūšio zonoje buvo didelis žalias ženklas su užrašu „Žmoniškumas kare“. Ant vienos dirbtinai nugriautos betoninės plokštės kabojo plakato dydžio puslapis iš Ženevos konvencijos su taisyklėmis dėl civilių apsaugos. Ant kitos kabojo netikras kelio ženklas dronų operatoriams su užrašu: „Neperduokite savo įgaliojimų kitiems / Išlaikykite žmonių kontrolę ir sprendimus“.

 

Vaikų mirtys dirbtinio intelekto amžiaus kare nėra abstraktus etinis klausimas. Šių metų JAV išpuolių prieš Iraną pradžioje – Pentagono pareigūnams gyrantis, kaip naujos technologijos leidžia jiems greičiau nei bet kada anksčiau atpažinti ir pataikyti į taikinius – Irano valdžia apkaltino JAV smogimu mokyklai, per kurį žuvo daugiau nei 160 žmonių, daugelis jų – vaikai. Pentagonas tiria, ar JAV pajėgos smogė mokyklai, esančiai netoli Irano karinio komplekso, ir ar dalyvavo dirbtinis intelektas.

 

Automatinės taikinių sistemos sukėlė įtarimų, o dėl jų naudojimo miglos jos rizikuoja būti apkaltintos, kad ir kas nutiktų. Jei dirbtinio intelekto sistemos nurodė mokyklą kaip taikinį, tyrėjai turi suprasti, kas nutiko ne taip. Jei taikiniai nepasitikrino savo dirbtinio intelekto įrankių, kurie gali akimirksniu nuskaityti žvalgybos duomenų lobynus, klausimai sutelks dėmesį į tai, kodėl jie to nepadarė – ir ar technologijos galėjo padėti išvengti civilių gyventojų mirčių.

 

Izraelio dirbtinio intelekto naudojimas sukėlė panašių įtarimų, kai 2024 m. vietos žiniasklaida teigė, kad kariuomenė naudojo automatizuotas sistemas taikiniams atrinkti su minimalia žmogaus priežiūra ir pažeisdama galiojančią tarptautinę teisę, taip nužudydama daugybę civilių. Kariuomenė neigė kaltinimus ir išsamiai gynėsi teigdama, kad sistemos, kodiniais pavadinimais „Lavender“ ir „The Gospel“, „yra tik žvalgybos įrankiai“.

 

Jos „nepakeičia žvalgybos analitiko“, teigė Izraelio kariuomenė.

 

Tačiau net jei dirbtinis intelektas nepakeičia žvalgybos analitikų, ar jis gali daryti jiems įtaką, ar kareiviams ir vadams?

 

Šis klausimas kamuoja buvusį Nyderlandų karališkųjų oro pajėgų „Apache“ atakos sraigtasparnio pilotą Roy Lindelaufą, kuris dabar yra duomenų mokslo profesorius Tilburgo universiteto intelektualiųjų sistemų katedroje. Dirbdamas pertvarkytoje XIX a. olandų lokomotyvų surinkimo salėje, jis ir jo kolegos bando sujungti šio amžiaus technologijas su praėjusio amžiaus kariniu mąstymu.

 

„Sprendimų priėmimas turi tiek daug lygių“, ir kaip dirbtinis intelektas juose dalyvauja, nėra gerai suprantama, sakė Lindelaufas, kuris taip pat dėsto Nyderlandų gynybos akademijoje.

 

Vienas rūpestis: žmonės linkę pasitikėti tuo, ką jiems sako kompiuteriai – reiškinys, žinomas kaip automatizavimo šališkumas, kurį sustiprina tikroviškos ir, regis, autoritetingos skaitmeninės sąsajos. „Net jei dirbtinis intelektas yra tik įrankis, norint pašalinti šališkumą, reikėtų atsižvelgti į tai, kaip veikia žmogaus protas“, – sakė jis.

 

Kitaip tariant, nors manome, kad kontroliuojame dirbtinį intelektą, jis iš tikrųjų gali kontroliuoti mus.

 

Atsakingo dirbtinio intelekto kūrimas buvo buvusio Nyderlandų ministro pirmininko Dicko Schoofo pranešimo, kurį jis pristatė JT Generalinėje Asamblėjoje rugsėjį, dėmesio centre. 1899 m. Nyderlandai surengė svarbią konferenciją „Karo sausumoje įstatymai ir papročiai“, kuri padėjo pamatus šiuolaikiniams karo įstatymams.

 

Kaip dirbtinis intelektas dera su šiomis senstančiomis taisyklėmis, verčia vadus spėlioti. Estijos gynybos patarėja Eva Sula dirba su kariniais vadovais visoje Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, kurie užduoda jai klausimų, į kuriuos niekas negali atsakyti. Dažnas klausimas: jei padarysiu klaidą dėl dirbtinio intelekto, kas už tai atsakingas?

 

„Karo nusikaltimas skaitmeninėje erdvėje? Jokia šalis negali jo patraukti baudžiamojon atsakomybėn“, – sakė Sula. „Jie neturi įstatymų.“

 

Kol kas daugelis praktikų improvizuoja.

 

Ukraina pripažįsta mūšio lauko riziką, susijusią su DI, nes „etinė sistema tik dabar kuriama“, – teigė Danylo Tsvokas, Gynybos ministerijos DI karo centro A1 generalinis direktorius.

 

Ukrainos kovotojai mokosi automatizavimo ribų, kai kovos veiksmai yra nenuspėjami, teigė karys, priklausantis komandai, kuriančiai DI įrankius žvalgybai greičiau analizuoti. DI dar negali reaguoti į netradicines situacijas, sakė jis, ir kol kas „karas yra menas – intuicija“.

 

Stanley, Pentagono skaitmeninių ir DI pareigūnas, sakė, kad nori atsižvelgti į klaidas, kurias žmonės ir mašinos gali padaryti atskirai: „Aš stengiuosi įgyvendinti geriausią įmanomą žmogaus ir mašinos komandą“.

 

Tačiau DI ekspertai numato didėjančius pajėgumus ir yra susirūpinę. Popiežius Leonas XIV neseniai paskelbė encikliką apie DI, kuri buvo paremta praėjusių metų rugsėjį Vatikano suburtos Nobelio premijos laureatų, technologijų specialistų ir kitų šviesuolių grupės darbu. Jie pasiūlė principus ir raudonas linijas, įskaitant prašymą, kad „DI sistemoms niekada negalima leisti priimti gyvybės ar mirties sprendimų, ypač karinėse srityse“.

 

Konklava buvo didesnio Vatikano renginio, kuris baigėsi nemokamu koncertu Šv. Petro aikštėje ir daugiau, nei 3000, dronų šviesų šou naktiniame danguje, dalis.

 

Diskusijos narys Marco Trombetti, dirbtinio intelekto vertimo bendrovės „Translated“ generalinis direktorius, teigė, kad 18 grupės narių sutarė, jog „jei šie dalykai bus panaudoti karui, jų sustabdyti nebus įmanoma“. [1]

 

1. REVIEW --- AI Warfare Is at the Point of No Return. What Now? --- Between a new executive order, a clash with Anthropic and high-tech wars, the U.S. is stumbling into an AI arms race that the world is struggling to control. Michaels, Daniel; Malenko, Anastasiia.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 June 2026: C1.  

AI Warfare Is at the Point of No Return. What Now? --- Between a new executive order, a clash with Anthropic and high-tech wars, the U.S. is stumbling into an AI arms race that the world is struggling to control

“Of all the fields AI is upending, few have deeper ramifications for humanity than its role in warfare. Advanced algorithms have quickly swung from playing a supporting intelligence role to acting as agents of death.

 

"Future combat will be largely robotic. It will be automated," former Google Chief Executive Eric Schmidt, who now invests in military-drone companies, said recently on stage at an expo. "It will be controlled by the laws of war."

 

Schmidt's robot prediction draws little dispute. Less certain is whether last century's rules can handle warfare's future.

 

The war in Iran and AI advances have driven home the dizzying implications of military automation for Washington -- and for civilians everywhere. The White House is racing to hammer out policies while the tech world and moral authorities chime in. The cacophony is yielding more questions than answers.

 

President Trump this month issued an executive order on AI in national security that calls for aggressive use of the technology but requires it to operate "in accordance with applicable laws, government policies and guidance."

 

The order, which directs the Pentagon to update AI rules adopted only three years ago, sought to bring clarity just as the administration amped up a fight with AI leader Anthropic, whose systems the Pentagon uses. That fight exploded in January over who gets to limit applications of AI in combat and surveillance, and escalated over this past weekend.

 

"The combination of AI and autonomous weapon systems demands an entirely new approach to risk analysis, risk mitigation and risk acceptance," said retired U.S. Air Force Lt. Gen. Jack Shanahan, who led the Pentagon's first big AI application, Project Maven.

 

Throughout history, innovations including gunpowder, chemical weapons and airplanes have repeatedly rewritten rules of combat. Only the atomic bomb sparked a civilizational dilemma comparable to AI. And as with nuclear weapons, militaries have entered an automation arms race along a path they can't foresee.

 

Now, with algorithms controlling not just weapons but entire military networks, humans are ceding wartime judgment to machines on an unprecedented scale. What's even more worrisome to many: Armed forces are making up the rules as they go along.

 

AI entered combat in 2017, when Shanahan's team used it to nab ISIS bombers attacking U.S. forces in Iraq.

 

Maven's success leveraging algorithms to scan reconnaissance images proved AI's potential. Then, efforts went quiet as the U.S. pulled back from foreign wars.

 

Around 2023, drone-makers supplying Ukrainian forces ramped up development of AI to lock onto targets, while commanders began to weave it into targeting systems. Israel, after the Hamas militant attacks that October, tapped AI to sift through mountains of intelligence. The Pentagon, meanwhile, deployed AI-based systems to streamline decision-making. China and Russia have also incorporated AI into military systems.

 

Today, AI-guided weapons can autonomously home in on objectives a controller picks. That selection generally happens when weapons approach a target, involving a few drones with limited firepower.

 

Soon, though, swarms of drones will independently cross great distances by air, water or land to hunt down and strike targets without human intervention. And targets won't necessarily be on a battlefield.

 

Killing isn't AI's only military assignment. Its role is ballooning across all the less-visceral chores that militaries tackle, particularly in giving priority to intelligence for selecting targets. U.S. commanders say they are selecting targets at more than tenfold the tempo in Iraq. In the Ukrainian National Guard's Khartia Corps, automation has tripled the pace of missions, said its top drone engineer.

 

As warfare automation increases, its use is being guided more by battlefield objectives than by codified rules of engagement.

 

Ukraine lacks resources and wants to maximize each strike's pain for the Kremlin, meaning collateral damage is often wasteful. For Kyiv, AI can boost efficiency.

 

At a Ukrainian drone unit called Lasar's Group, where soldiers hunt high-value Russian targets on AI-enhanced computer images, the new technology is just another tool, said a seasoned pilot who goes by the call sign Sid.

 

"I understand that I'm setting fire to a vehicle with a crew inside," said Sid. He isn't bothered that automatic systems keep targets in his drone's deadly clutches.

 

"It's still a person who presses the button," he said. "It's a person who decides whether to activate the system or not."

 

That role -- dubbed "the person in the loop" -- is at the crux of fears about combat automation. Where in the loop is that person? What role do they play? Can they keep pace with computers?

 

Technology is advancing so rapidly that even the term itself has morphed, into "the person on the loop" -- a monitor more than a link in a digital chain.

 

Concerns over human interactions with AI this year prompted Anthropic to seek explicit Pentagon guarantees that its systems wouldn't be used for mass domestic surveillance or autonomous weapons, sparking administration backlash.

 

Pentagon officials say fears are misplaced because weapons aren't fully autonomous -- and letting technophobia hamstring commanders' use of AI poses a bigger risk.

 

"You always have the human who will analyze the situation" and make battlefield judgments on safety and tactics, said Defense Department Chief Digital and AI Officer Cameron Stanley, at the AI+Expo, a recent technology jamboree in Washington organized by a foundation created by Eric Schmidt.

 

"The most dangerous course of action right now is to stand still and to remain in a human-driven world," Stanley said. "The one thing that I am very worried about in war is trying to minimize mistakes."

 

International Committee of the Red Cross legal adviser Noa Schreuer isn't sold. Standing in the AI expo's trade-show hall, amid displays from Amazon.com, Meta and Microsoft, she questioned safety precautions for automated weapons.

 

"Would an autonomous drone abort a mission on its own, for example if a child enters the target area?" she asked.

 

Schreuer was staffing the Red Cross stand -- the expo's buzz-kill. Across its mock battle zone spread a big green sign reading "Humanity in War." On one faux demolished concrete slab hung a poster-size page from the Geneva Convention, with rules on protecting civilians. On another hung a fake traffic sign for drone operators reading: "Don't Outsource Your Authority/Maintain Human Control and Judgment."

 

Child deaths in AI-age war aren't an abstract ethical question. Early in U.S. attacks on Iran this year -- as Pentagon officials boasted how new technology was letting them identify and hit targets faster than ever before -- Iranian authorities accused the U.S. of striking a school, killing more than 160 people, many of them children. The Pentagon is investigating whether U.S. forces hit the school, which sits near an Iranian military compound, and whether AI was involved.

 

Automated targeting systems have drawn suspicion, and murkiness around their use means they risk getting blamed no matter what happened. If AI systems offered up the school as a target, investigators must understand what went wrong. If targeters didn't consult their AI tools, which can instantly scan troves of intelligence, questions will focus on why they didn't -- and whether technology could have helped avoid the civilian deaths.

 

Israel's use of AI has drawn similar suspicion, when local media in 2024 alleged that the military was using automated systems to select targets with minimal human oversight and in violation of existing international law, killing large numbers of civilians. The military denied the allegations, and in a detailed defense, said the systems, code-named Lavender and The Gospel, "are merely tools" for intelligence.

 

They "do not replace the intelligence analyst," the Israeli military said.

 

But even if AI doesn't supplant intelligence analysts, can it influence them, or soldiers and commanders?

 

That question vexes former Royal Netherlands Air Force Apache attack helicopter pilot Roy Lindelauf, who is now a professor of data science in the department of intelligent systems of Tilburg University. Working from a converted 19th-century Dutch locomotive-assembly hall, he and colleagues are trying to mesh this century's technology with military thinking from the last one.

 

"There are so many levels to decision-making," and how AI figures into them isn't well understood, said Lindelauf, who also teaches at the Netherlands Defense Academy.

 

One concern: People tend to trust what computers tell them, a phenomenon known as automation bias that is being reinforced by lifelike and apparently authoritative digital interfaces. "Even if AI is only a tool, how the human mind works should be taken into account to address biases," he said.

 

In other words, while we think we're controlling AI, it may actually be controlling us.

 

Designing responsible AI was the focus of a report that former Dutch Prime Minister Dick Schoof launched at the U.N. General Assembly in September. The Netherlands in 1899 hosted a watershed conference, on Laws and Customs of War on Land, that laid the foundation for modern laws of war.

 

How AI fits into those aging rules puzzles commanders. Estonian defense adviser Eva Sula works with military leaders across the North Atlantic Treaty Organization, who pepper her with questions nobody can answer. A common one: If I make a mistake because of AI, who is responsible?

 

"A war crime in the digital space? No country can prosecute it," said Sula. "They don't have the laws."

 

For now, many practitioners are improvising.

 

Ukraine accepts battlefield risks linked to AI because "the ethical framework is just now being developed," said Danylo Tsvok, chief executive of the Defense Ministry's AI warfare center, A1.

 

Ukraine's fighters are learning automation's limits amid combat's unpredictability, said a serviceman who is part of a team developing AI tools to analyze reconnaissance more quickly. AI can't yet respond to unconventional situations, he said, and for now, "waging war is an art -- intuition."

 

Stanley, the Pentagon digital and AI officer, said he wants to account for the mistakes that humans and machines can each make alone: "What I am trying to implement is the best human-machine team possible."

 

But AI experts foresee surging capabilities and are worried. Pope Leo XIV recently issued an encyclical on AI that built on the work last September of a panel of Nobel laureates, tech specialists and other luminaries the Vatican had assembled. They offered principles and red lines, including a plea that "AI systems must never be allowed to make life-or-death decisions, especially in military applications."

 

The conclave was part of a bigger Vatican event that concluded with a free concert in St. Peter's Square and a light-show of more than 3,000 drones in the night sky.

 

Panel member Marco Trombetti, chief executive of AI-translation company Translated, said the group's 18 members agreed that "if these things get used for war, they cannot be stopped."” [1]

 

1. REVIEW --- AI Warfare Is at the Point of No Return. What Now? --- Between a new executive order, a clash with Anthropic and high-tech wars, the U.S. is stumbling into an AI arms race that the world is struggling to control. Michaels, Daniel; Malenko, Anastasiia.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 June 2026: C1.  

Trumpas paaiškina, kodėl sudarė susitarimą su Iranu

„Būtinas prezidento Trumpo stiliaus bruožas yra tas, kad jo atvirumas galiausiai išduoda jo politinius motyvus. Taip buvo ir šią savaitę, kai ponas Trumpas paaiškino, kodėl sudarė susitarimą su Irano režimu, kurį kadaise tikėjosi nuversti.

 

„Tie kvailiai, kurie mano, kad nebuvau pakankamai griežtas Irano atžvilgiu, kai akcijų rinka ką tik pasiekė REKORDINĮ AUKŠTUMĄ, o naftos kainos „krenta“ žemyn, yra arba pavydūs, blogi žmonės, arba kvaili“, – ketvirtadienį rašė jis „Truth Social“.

 

Be susitarimo „alternatyva būtų pasaulinė depresija“, – trečiadienio spaudos konferencijoje sakė ponas Trumpas. Prezidentas trumpai pasakė, kad iraniečiai jį įveikė dėl naftos barelio. Jei jis būtų toliau kovojęs, rinka „būtų nukritusi iki tokio lygio, kokio niekas anksčiau nematė, galbūt išskyrus 1929 m.“, – sakė jis. „Vienintelis prezidentas, kuriuo nenorėjau būti, buvo velionis, didysis Herbertas Hooveris.“

 

Štai ir viskas: poną Trumpą lėmė baimė dėl aukštų naftos kainų ir krintančios akcijų rinkos, artėjant prie vidurio kadencijos rinkimų.

 

Perspėdamas, kad „per maždaug keturias savaites išseks [naftos] atsargos“, ponas Trumpas tvirtino, kad neturi kito būdo atverti Hormūzo sąsiaurį. „Jei nebūtume sudarę šio susitarimo, būtume galėję mėtyti daugiau bombų dar tris, dvi, keturias, dvejus metus – Hormūzo sąsiauris niekada nebūtų buvęs atidarytas.“

 

Visa tai rodo, kad susitarimo memorandumas buvo pasiektas iš JAV silpnumo, o ne stiprybės pozicijos. Tai rodo didelis susitarime numatytas išankstinis sankcijų sušvelninimas ir atitinkamų Irano branduolinių įsipareigojimų trūkumas.

 

Ponas Trumpas mirktelėjo dėl rizikos. Vietoj to, po dviejų mėnesių paliaubų silpnumo, kai visuomenė buvo apimta nusivylimo ir naftos atsargos mažėjo, prezidentas pripažįsta, kad pasidavė Irano ekonominiam spaudimui.

 

Išgirdęs tai, kodėl iraniečiai nepagrasino apmokestinti sąsiaurio arba uždaryti jį po 60 dienų, nebent JAV pratęs derybas ir nusileis dar daugiau? Tai visada buvo problema, kai pasikliaujama susitarimu – iš esmės sumokėjus išpirką – siekiant vėl atverti sąsiaurį. Ypač kai susitarimas numato daugiau derybų, o ne Irano veiksmų, siekiant išardyti savo branduolinę programą.

 

Prezidento komentarai yra dovana režimui ir ne vienintelė. „Jie myli savo šalį“, – trečiadienį sakė jis apie naujuosius Irano lyderius, iš kurių daugelis dalyvavo sausio mėnesį vykusiose tūkstančių protestuotojų žudynėse. Jis pavadino juos „daug mažiau radikalizuotais“, o viceprezidentas J. D. Vance'as dabar kalba apie pagalbą „pragmatikams“ laimėti ginčą prieš „griežtosios linijos šalininkus“, kaip tai padarė Barackas Obama.

 

Kaip ketvirtadienį Baltiesiems rūmams priminė senatorius Rogeris Wickeris (respublikonas, Misisipė): „Irano režimas neatsisakė savo galutinio tikslo – „Mirtis Amerikai, mirtis Izraeliui“. Režimas investuos kiekvieną gautą centą, kad padėtų šiam tikslui pasiekti.“

 

Kuo daugiau vilties ponai Trumpas ir Vance'as deda į Irano režimo transformaciją, tuo desperatiškiau jie skamba. Kaip kitaip suprasti jų staigų Irano raketų programos gynimą po to, kai jos sustabdymas buvo paskelbtas JAV karo tikslu? Norų mąstymas negali užmaskuoti šio susitarimo ištakų Baltųjų rūmų baimėse. Kaip pripažįsta pats prezidentas.“ [1]

 

Trumpas yra labai praktiškas. Tai jį gelbsti. Iš Irano skraidančių dronų ir raketų spiečiai padidino riziką prarasti daugybę Amerikos jūrų pėstininkų ir kai kuriuos tanklaivius, lydimus kariuomenės per Hormūzą. Tai sukeltų paniką. Depresija yra panikos priepuolis, kaip savo laiku patyrė ponas Hooveris. Kas to nori?

 

1. Trump Explains Why He Cut a Deal. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 June 2026: A12.  

Trump Explains Why He Cut a Deal with Iran

“A hallmark of President Trump's style is that his candor eventually betrays his political motives. And so it has been this week as Mr. Trump explained why he cut a deal with the Iranian regime he once hoped to overthrow.

 

"These fools who think I haven't been tough enough on Iran, when the Stock Market Just Hit A RECORD HIGH, and Oil prices are 'tumbling' down, are either jealous, bad people, or stupid," he wrote on Truth Social on Thursday.

 

Without the deal, "the alternative would be a world-wide depression," Mr. Trump said at his Wednesday news conference. In so many words the President said the Iranians had him over a barrel -- of oil. If he had fought on, the market "would go down at levels that nobody ever saw before, maybe except for 1929," he said. "The one President I did not want to be was the late, great Herbert Hoover."

 

There you have it: Mr. Trump was driven by fear of high oil prices and a falling stock market going into the midterm elections.

 

Warning that "we run out of [oil] reserves in about four weeks," Mr. Trump insisted he had no other way to get the Strait of Hormuz open. "If we didn't do this deal, we could've dropped more bombs for another three weeks, two weeks, four weeks, two years -- you would never have the Hormuz Strait open."

 

All of this strongly suggests the memorandum of understanding was reached from a position of U.S. weakness, not strength. From the deal's substantial up-front sanctions relief and paucity of corresponding Iranian nuclear commitments, it shows.

 

Mr. Trump blinked at the risk. Instead, after two months of cease-fire weakness while the public soured and oil reserves declined, the President acknowledges he gave in to Iran's economic pressure.

 

After hearing that, why wouldn't the Iranians threaten to toll or close the Strait 60 days from now unless the U.S. extends negotiations and concedes even more? This was always the problem with relying on a deal -- in essence paying a ransom -- to reopen the Strait. Especially when the deal provides for more negotiations rather than Iranian action to dismantle its nuclear program.

 

The President's comments are a gift to the regime, and not the only one. "They love their country," he said Wednesday of Iran's new leaders, many of whom were involved in January's massacre of thousands of protesters. He called them "far less radicalized," while Vice President JD Vance now speaks of helping "pragmatists" win the argument against "hard-liners," much as Barack Obama did.

 

As Sen. Roger Wicker (R., Miss.) reminded the White House on Thursday, "The Iranian regime has not renounced its ultimate goal -- 'Death to America, Death to Israel.' The regime will invest every penny it receives to further that aim."

 

The more hope Messrs. Trump and Vance express in the Iranian regime's transformation, the more desperate they sound. How else to read their sudden defense of Iran's missile program, after stopping it had been a declared U.S. war aim? Wishful thinking can't cover up this deal's origins in White House fears. As the President himself admits.” [1]

 

 Trump is very practical. This saves him. Swarms of drones and missiles from Iran made the risk high of losing countless American marines and some tankers escorted by military through Hormuz. That would ignite panic. Depression is panic attack, as Mr. Hoover learned in his time. Who wants that?

1. Trump Explains Why He Cut a Deal. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 June 2026: A12.  

Turtingiausios klasės reiškia ekonominį nerimą

„Amerikos ekonominis nerimas kyla pajamų laiptais.

 

Nauja „Wall Street Journal“ apklausa rodo, kad net tie, kurie save laiko viena turtingiausių Amerikos klasių, yra labai susirūpinę dėl savo dabartinių finansų, ateinančių metų ir savo vaikų perspektyvų.

 

Daugiau nei 40 % amerikiečių, kurie save vadina aukštesniąja arba vidurine klase, teigia, kad nesutaupė pakankamai pinigų, kad galėtų patogiai išeiti į pensiją. Tik apie 40 % teigia, kad jų finansinis saugumas yra toks, kokio jie tikėjosi šiuo savo gyvenimo momentu. Beveik 3 iš 5 teigia, kad juos slegia aukštos benzino kainos.

 

Turtingiausios klasės atstovai prarado tikėjimą, kad ekonomika, kuri jiems buvo naudinga, gali pakelti ateities kartas. Apie 86 % žmonių, kurie save vadina aukštesniąja arba vidurine klase, teigia, kad jiems trūksta pasitikėjimo, jog jų vaikų gyvenimas bus geresnis nei buvo jų. Tai daugiau nei 64 % 2019 m. apklausoje ir rodo pesimizmo lygį, kuris atitinka mažiau pasiturinčių grupių požiūrį.

 

Ir 65 %... turtingiausios klasės teigia, kad Amerikos politinė ir ekonominė sistema yra „nukreipta prieš tokius žmones kaip aš“. Tai puikus privilegijuotiausių šalies grupių teiginys ir gerokai daugiau nei 29 %, kurie 2017 m. matė suklastotą sistemą.

 

Daugelis apklausų parodė, kad ekonominis optimizmas, ilgą laiką laikomas pagrindiniu amerikiečių bruožu, užleido vietą visuotiniam nerimui. Naujoji „Journal“ apklausa siekė geriau suprasti šį nerimą, nagrinėdama finansinį spaudimą per ekonominės klasės prizmę. 2000 amerikiečių buvo paklausta, kuriai ekonominei klasei jie save priskiria – aukštesniajai klasei, aukštesniajai vidurinei klasei, vidurinei klasei, darbininkų klasei ar žemesniajai klasei – o tada apie jų ekonominį gyvenimą.

 

Bendras vaizdas niūrus. „Tai, ką matome šioje apklausoje, yra amerikiečiai apgultyje“, – sakė Johnas Anzalone'as, demokratų apklausų rengėjas, padėjęs atlikti apklausą.

 

Nors viduriniosios ir darbininkų klasės amerikiečiai signalizavo apie didžiausią ekonominę įtampą, aukštesniųjų klasių jaučiamas pesimizmas išsiskyrė tuo, kad pablogėjo, nepaisant to, kaip ekonomika jiems buvo palanki.

 

Beveik du trečdaliai žmonių, laikančių save aukštesniąja arba vidurine klase, turi 150 000 USD ar daugiau metinių namų ūkio pajamų, įskaitant 25 %, kurių pajamos viršija 250 000 USD.

 

„Jie vis dar jaučia stresą“, – teigė apklausoje dalyvavęs respublikonų apklausų rengėjas Adamas Gelleris, kalbėdamas apie didžiausias pajamas gaunančias klases. „Tai ne tas pats lygis, kurį demonstruos darbininkų ar viduriniosios klasės asmuo, bet tai labai realu.“

 

Vidurinės klasės amerikiečiams patiriamas stresas išsiskyrė tuo, kad metė iššūkį tradiciniam požiūriui, jog prisijungimas prie viduriniosios klasės, kaip daugelis siekia, suteikia finansinį saugumą.

 

Kai respondentų buvo paklausta, kokios yra viduriniosios klasės pajamos, atsakymai svyravo nuo 65 000 iki 135 000 USD vienam namų ūkiui. Kai tų, kurie save laiko vidurine klase, buvo paklausta, kas lėmė jų taip teigimą, dažnai buvo nurodytas geras atlyginimas arba vidutinės pajamos, turto, pavyzdžiui, namo, nuosavybė ir galimybė patenkinti pagrindinius poreikius.

 

Tačiau tie patys žmonės taip pat teigė, kad daugelis patogaus finansinio gyvenimo aspektų jiems nepasiekiami. Taupymas pensijai, sveikatos draudimo išlaidos, būsto ir maisto prekių sąskaitų apmokėjimas bei gyvenimas be skolų – visa tai buvo streso sritys.

 

Iš tiesų, tarp tų, kurie save laikė vidurine klase, tik maždaug 1 iš 5 respondentų teigė, kad vidurinioji klasė yra komforto vieta, o maždaug vienoda dalis ją vadino streso vieta. Maždaug pusė teigė, kad tai ir viena, ir kita.

 

Tarp viduriniosios klasės respondentų tik maždaug 1 iš 4 teigė, kad uždirba pakankamai pinigų, kad sutaupytų bet kam, išskyrus nenumatytas išlaidas, turi pakankamai pinigų, kad patogiai išeitų į pensiją, ir pasiekė finansinio saugumo lygį, kurio tikisi šiuo savo gyvenimo momentu. Maždaug tokia pati dalis teigė, kad turi kredito kortelių skolų, kurių negali grąžinti kiekvieną mėnesį.

 

Mažo pasitikėjimo, kad ketverių metų kolegijos diplomas suteikia finansinės sėkmės kopėčias, yra mažai. Trečdalis viduriniosios klasės respondentų teigė, kad diplomas vertas savo kainos, o 56 % teigė, kad jis nevertas.

 

Daugelis „Journal“ apklausoje dalyvavusių žmonių teigė, kad dabar jie priklauso aukštesnei ekonominei klasei nei ta, kurioje užaugo, o tai prieštarauja pasitikėjimo stokai geresnėmis ateities kartos perspektyvomis.

 

Beveik pusė žmonių, kurie save laikantys vidurinei klasei teigė, kad užaugo žemesnėje ekonominėje klasėje. Tarp aukštesnės viduriniosios klasės respondentų daugiau nei trys ketvirtadaliai teigė, kad užaugo žemesnėje ekonominėje klasėje – tai rodo didelį ekonominį mobilumą. Tuo tarpu save darbininkų klasei priskiriantys amerikiečiai dažniau teigė, kad jų turtas buvo geresnis jaunystėje.

 

Nors nėra standartinio „vidurinės klasės“ pajamų apibrėžimo, surašymas nustatė, kad 2024 m. viduriniosios 20 % amerikiečių namų ūkių pajamos buvo maždaug nuo 65 100 iki 105 500 USD.

 

60 % viduriniosios amerikiečių namų ūkių pajamos svyravo nuo maždaug 34 500 iki 175 700 USD.

 

Pesimizmas dėl ekonomikos pastaraisiais metais glumino daugelį ekonomistų, kurie teigė, kad tai atrodo neproporcinga tradiciniams rodikliams, tokiems kaip įdarbinimas ir vartotojų išlaidos, kurie po Covid-19 pandemijos išliko sveiki. Pastaruoju metu akcijų rinkos toliau kyla į rekordus, o įdarbinimas yra stabilus. Amerikos ekonomika pralenkė kitas pramonines šalis, įskaitant Europos šalis.

 

 

Vis dėlto kylančios benzino kainos panaikino daugiau nei metų amerikiečių darbo užmokesčio augimą, o tarp baltųjų apykaklių darbuotojų auga nerimas, kad dirbtinis intelektas juos išstums. Infliacija po pandemijos metų sušvelnėjo, tačiau vis dar atkakliai viršija Federalinio rezervo 2 % tikslą. Vartotojai dabar jaučia įtampą, nes, remiantis Niujorko federalinio rezervo banko duomenimis, kredito kortelių likučių, kurių neapmokėta bent 90 dienų, dalis pasiekė 15 metų aukštumas.

 

 

Apklausa parodė, kad turtingiausios klasės naudojasi privilegijomis, kuriomis gali naudotis mažiau žmonių iš žemesnių sluoksnių. Galiojančio paso turėjimas, kasmetinės atostogos ir skrydis lėktuvu į atostogų vietą yra veikla, kuria daug dažniau užsiima dvi turtingiausios klasės nei viduriniosios ir darbininkų klasės amerikiečiai.

 

 

Dviejų turtingiausių ekonominių klasių atstovai dažniau yra susituokę, turi vaikų ir gyvena dviejų pajamų namų ūkiuose nei visa šalis. Jie dažniau turi akcijų ir savo būstą.

 

 

Kartu apklausa atskleidė daug atvejų, kai amerikiečiai turi panašią nuomonę apie šalį, nepriklausomai nuo klasės.

 

 

Visose klasėse maždaug ketvirtadalis respondentų teigė, kad šalis eina teisingu keliu, o beveik 70 % teigė, kad ji eina neteisinga kryptimi.

 

 

Tų, kurie teigia, kad jų asmeniniai finansai kitais metais pagerės, dalis visose klasėse buvo apie 30 %, nors darbininkų klasės respondentai išsiskyrė tuo, kad tikėjosi savo likimo nuosmukio.

 

 

„Wall Street Journal“ apklausoje gegužės 7–18 d. dalyvavo 2000 suaugusiųjų. Visos imties paklaidos riba yra plius minus 2,2 procentinio punkto.“ [1]

 

1. Wealthiest Classes Voice Economic Angst. Zitner, Aaron.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 June 2026: A1.  

Wealthiest Classes Voice Economic Angst

“America's economic anxiety is rising up the income ladder.

 

A new Wall Street Journal poll finds that even those who consider themselves among the wealthiest classes in America carry high levels of concern about their current finances, the years ahead and the prospects for their children.

 

More than 40% of Americans who call themselves upper class or upper-middle class say they haven't saved enough money to retire comfortably. Only about 40% say their financial security is where they thought it would be at this point in their lives. Nearly 3 in 5 say they are strained by high gasoline prices.

 

Those in the wealthiest classes have lost faith that an economy that has benefited them can lift future generations. Some 86% of people who call themselves upper class or upper-middle class say they lack confidence that life for their kids will be better than theirs has been. That is up from 64% in a 2019 survey and shows a level of pessimism that matches the views of less-fortunate groups.

 

And 65% in the most affluent classes say America's political and economic systems are "stacked against people like me." That is a remarkable statement by the nation's most privileged groups and a substantial rise from 29% who saw a rigged system in 2017.

 

Many surveys have found that economic optimism, long considered a core American trait, has given way to a pervasive unease. The new Journal survey sought a finer understanding of this anxiety by looking at financial pressures through the lens of economic class. It asked 2,000 Americans what economic class they consider themselves to be part of -- upper class, upper-middle class, middle class, working class or lower class -- and then about their economic lives.

 

The overall picture is bleak. "What we're seeing in this poll is Americans under siege," said John Anzalone, a Democratic pollster who helped conduct the survey.

 

While middle- and working-class Americans signaled the most economic strain, the pessimism felt by the upper classes stood out for having worsened, despite the ways the economy has favored them.

 

Nearly two-thirds of people who consider themselves upper class or upper-middle class have $150,000 or more in annual household income, including 25% with incomes above $250,000.

 

"They still feel stress," said Adam Geller, a Republican pollster who worked on the survey, referring to the top income classes. "It's not the same level that the working-class or middle-class person will exhibit, but it's very real."

 

Stresses on middle-class Americans stood out for challenging the traditional view that joining the middle class, as many aspire to do, brings financial security.

 

When respondents were asked what constituted a middle-class income, answers clustered in the range of $65,000 to $135,000 per household. When those who called themselves middle class were asked what made them say so, frequent answers included having a good salary or an average income, owning assets such as a home and being able to afford basic needs.

 

But those same people also said many aspects of a comfortable financial life were out of reach for them. Saving for retirement, the cost of health insurance, paying housing and grocery bills and living debt-free all were areas of stress.

 

In fact, among those who considered themselves middle class, only about 1 in 5 respondents said the middle class was a place of comfort, while about an equal share called it a place of stress. About half said it was both.

 

Among middle-class respondents, only about 1 in 4 said they made enough money to save for anything beyond emergency expenses, had enough to retire comfortably and had achieved the level of financial security they expected at this point in their lives. Roughly the same share said they have credit-card debt they cannot pay off each month.

 

Faith is low that a four-year college degree offers a ladder to financial success. One-third of middle-class respondents said a degree was worth the cost, with 56% saying it wasn't worth it.

 

Many people in the Journal survey said they now belong to a higher economic class than the one they grew up in, a finding that contrasts with the lack of confidence in improved prospects for the next generation.

 

Nearly half of people who consider themselves middle class said they grew up in a lower economic class. Among upper-middle class respondents, more than three-quarters said they grew up in a lower economic class -- a finding that suggests substantial economic mobility. By contrast, self-described working-class Americans were more likely to say their fortunes were better off when they were young.

 

While there is no standard definition of what income corresponds to "middle class," the Census determined that the middle 20% of Americans had household incomes roughly between $65,100 and $105,500 in 2024.

 

Household incomes for the middle 60% of Americans ranged from about $34,500 to $175,700.

 

Pessimism about the economy in recent years has puzzled many economists, who said it appeared out of proportion to traditional metrics, such as hiring and consumer spending, which remained healthy in the post-Covid period. Most recently, stock markets continue to climb to records, and hiring is robust. The American economy has outperformed that of other industrialized nations, including those in Europe.

 

Yet rising gasoline prices have erased more than a year of Americans' wage gains, and anxiety is rising among white-collar workers that artificial intelligence will displace them. Inflation has tamed from the pandemic years but remains stubbornly above the Federal Reserve's target of 2%. And consumers are now showing strain, with the share of credit-card balances delinquent for at least 90 days hitting a 15-year high, according to the Federal Reserve Bank of New York.

 

The poll found that the wealthiest classes enjoy privileges available to fewer people in lower brackets. Holding a current passport, taking an annual vacation and flying by plane to that holiday spot are activities claimed far more often by the two wealthiest classes than by middle- and working-class Americans.

 

Those in the two wealthiest economic classes are more likely to be married, have children and live in two-income households than the nation as a whole. They are more likely to own stocks and own their home.

 

At the same time, the poll found many cases where Americans hold a similar view of the country regardless of class.

 

Across all classes, about one-quarter of respondents said the nation was on the right track, with close to 70% saying it was headed in the wrong direction.

 

The share who say their personal finances will improve in the next year was about 30% across all classes, though working-class respondents stood out for expecting a downturn in their fortunes.

 

The Wall Street Journal poll surveyed 2,000 adults from May 7-18. The margin of error for the full sample is plus or minus 2.2 percentage points.” [1]

 

1. Wealthiest Classes Voice Economic Angst. Zitner, Aaron.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 June 2026: A1.