Ūkininkų sąskaitose – pirmoji grąža iš anglies kreditų. Kiek eurų iš hektaro gauna?

Kiek į „InSoil“ kartu su Linas Agro vykdomą anglies ūkininkavimo programą įtraukti, laukai vidutiniškai gauna  eurų (iki mokesčių) už toną sukauptos anglies?

 

Priklausomai nuo rinkos sąlygų, vidutinė vieno anglies kredito (1 tona sukaupto CO₂) kaina programoje šiuo metu svyruoja nuo 35 iki 50 Eur prieš mokesčius.

 

Ūkio gautos pajamos priklauso nuo taikomų žemdirbystės metodų ir dirvožemio savybių. Pavyzdžiui, programos vertinimu, vidutinis generuojamas kiekis siekia 2 kreditus iš hektaro, o bendros pajamos iš hektaro sudaro 35–50 Eur/ha.

 

Išsamesnė informacija apie programos rodiklius:

•           Uždarbis už toną: Kaina prasideda nuo 35 Eur už kreditą.

•           Vidutinis sukaupimas: Lietuvos laukai vidutiniškai sugeneruoja 1,5–2,4 t/ha CO₂ ekvivalento per metus.

•           Praktinė grąža: Dalis ūkininkų, taikančių pažangiausias tvarias praktikas (pvz., neariminę žemdirbystę, tarpinius pasėlius), pasiekia 2,2–2,4 t/ha ir didesnį metinį rodiklį.

•           Pajamos iš hektaro: Dėl šio santykio ūkininkai generuoja 35–50 Eur pajamas kiekvienam žemės hektarui.

Sąlygas ir tikslias prognozes jūsų ūkiui galite peržiūrėti Linas Agro Anglies kreditai ūkininkams arba oficialioje InSoil Anglies ūkininkavimo programoje.

 

“Pirmieji Lietuvos ūkininkų sukurti anglies kreditai parduoti JAV korporacijoms. Anglies kreditų programa ūkininkams pradėjo nešti dešimttūkstantines pajamas.

 

„Nežinojom, ar kažką uždirbsim iš anglies kreditų, bet visada buvome už naujoves, todėl pabandėm – pasakoja Žemaitijoje ūkininkaujanti Sonata Vasiliauskienė. – Pastaruosius kelerius metus žemės ūkyje visi laviruojame ant labai mažo pelningumo, visi matom, kad intensyvi žemdirbystė niekur neveda, todėl turim keistis ir pasinaudoti naujom galimybėm.“

 

2020 m. Sonata Vasiliauskienė buvo viena pirmųjų ūkininkių Lietuvoje, įsitraukusių į anglies ūkininkavimą. Jos į „InSoil“ kartu su Linas Agro vykdomą anglies ūkininkavimo programą įtraukti laukai per šį laikotarpį vidutiniškai sukaupė 2,4 tonos per hektarą (gavo bent 84 eurus už hektarą). Ūkininkė neseniai gavo pirmąsias pajamas, kurios padeda pasiruošti artėjančiai javapjūtei.

Nuo Utopijos iki JAV milžinių

 

Dalį „InSoil“ ir „Linas Agro“ programoje dalyvaujančių ūkininkų anglies kreditų nusipirko JAV biotechnologijų milžinė „Thermo Fisher Scientific“, klimato sprendimų kompanijos „Anew Climate“ ir „Key Carbon“, Baltijos šalyse veikiantis privataus kapitalo fondas „Livonia Partners“.

 

Laimonas Noreika, „InSoil“ vadovas ir vienas įkūrėjų, pasakoja, kad 2020 m. pradėjus anglies ūkininkavimo programą, dažnas ūkininkas apie „pinigus iš oro“ net nenorėjo girdėti. Tačiau dabar tvarus ūkininkavimas Lietuvoje taikomas gerokai plačiau, net ir nedidelių ūkių savininkai jau patys kreipiasi dėl galimybių sertifikuoti savo laukiuose sukaupiamą organinę anglį.

 

„Tvarus ūkininkavimas šiandien yra ne tik aplinkosaugos sprendimas, bet ir reali finansinė nauda. Taikydami dirvožemio anglies kaupimo praktikas ūkininkai generuoja anglies kreditus, kuriuos „InSoil“ parduoda rinkoje.

 

Pajamos iš šių kreditų padidina ūkio pelningumą iki 25 proc., todėl jos tampa reikšminga ekonomine paskata rinktis tvaresnius ūkininkavimo metodus.

 

Tai naudinga tiek ūkininkui, tiek klimatui“, – kalba Laimonas Noreika, „InSoil“ vadovas ir vienas įkūrėjų.

 

Jis pažymi, siekiant toliau išlaikyti aukštus rezultatus, šiais metais taikomas įtraukiamos žemės limitas. Į anglies ūkininkavimo programą bus priimta tik 50.000 hektarų dirbamos žemės, o priimami bus anksčiausiai pasirašę anglies ūkininkavimo sutartis.

Tikras pokytis

 

„Pirmoji ūkininkų gauta grąža iš anglies kreditų rodo, kad ši programa gali kurti aiškią ekonominę vertę ūkiams. Lietuvos ūkininkams tai tampa papildomu pajamų šaltiniu šalia derliaus pardavimo, padedančiu stiprinti ūkio pelningumą. Mūsų tikslas – kad kuo daugiau ūkininkų galėtų pasinaudoti tokiomis galimybėmis, o anglies ūkininkavimas taptų praktišku, finansiškai pagrįstu sprendimu“, – sako Jonas Bakšys, AB Linas Agro generalinis direktorius. Linas Agro yra „InSoil“ anglies dioksido kreditų programos atstovas Lietuvoje.

 

Be to, pabrėžia jis, prisijungti prie anglies dioksido programos ūkininkui nieko nekainuoja.

 

Vieną geriausių rezultatų Lietuvoje parodė Medeikių ŽŪB. Bendrovės vadovas Darius Landauskas pasakoja, kad per šešerius dalyvavimo programoje metus ūkis įgyvendino ne vieną naują praktiką.

 

„Dar labiau sumažinome žemės dirbimą, į tarpinių pasėlių mišinį įtraukėme „InSoil“ pagal dirvožemio tipą rekomenduotus augalus, o neseniai perėjom ir prie tikslesnio tręšimo, taip sumažindami trąšų sąnaudas“, – kalba Darius Landauskas, kurio valdomi dirbamos žemės laukai sukaupė vidutiniškai po beveik 2,2 tonas anglies dvideginio per hektarą per metus  (gavo bent 77 eurus už hektarą).

 

Anglies ūkininkavimo programa padeda ūkininkams pereiti prie tvaresnių žemdirbystės praktikų – mažinti dirvožemio dirbimą, geriau pritaikyti tarpinius pasėlius, naudoti organines trąšas bei valdyti likučius. Tokios priemonės lemia spartesnį anglies kaupimą dirvožemyje ir mažesnes šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, palyginti su tradiciniais ūkininkavimo metodais. Be to, dėl mažesnių sąnaudų ir per laiką gerėjančios dirvožemio kokybės, tvaresnis ūkininkavimas didina ūkio pelningumą.

 

„InSoil“ ir Linas agro valdo didžiausią anglies ūkininkavimo programą Lietuvoje, į kurią jau įtraukta per 140.000 ha.

 

Visoje Europoje į „InSoil“ anglies ūkininkavimo programoje dalyvauja beveik 1 mln. hektarų dirbamos žemės. Bendrovė taip pat yra suteikusi daugiau nei 100 mln. Eur paskolų ūkininkų perėjimui prie tvaresnės žemdirbystės ir yra vienintelė specializuota atkuriamosios žemdirbystės finansuotoja Europoje.

 

Pranešimą parengė Linas Agro. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.”

 

 

 

Kaip Iranas planuoja įtvirtinti savo pergalę

 

„Karai vertinami pagal jų pabaigą, o ne pagal sėkmes pakeliui.

 

Prezidentas Trumpas labiau nei jo pirmtakai sugriovė Irano branduolinį aparatą, tačiau tai gali būti nesvarbu. Susitarimo memorandumas sudaro sąlygas galutiniam branduolinio atgimimui, nes tai, kas buvo susprogdinta, gali būti atstatyta tol, kol teka pakankamai naftos, režimo neteisėtas dvejopo naudojimo importo tinklas išlieka veikiantis, o JAV ir Izraelio žvalgyba nepaklūsta Irano budrumui.

 

Akivaizdi šio karo atomazga – baimė sugadinti energetikos infrastruktūrą Arabų Persijos įlankos valstybėse, mažėjantys pasauliniai naftos rezervai ir, svarbiausia, Vašingtono atsisakymas užimti ir išlaikyti Hormūzo sąsiaurį – trukdys vėliau atgaivinti pono Trumpo karingumą. Amerikos pergalė dabar reikalautų, kad ponas Trumpas prisiimtų karinį įsipareigojimą, atsižvelgiant į JAV ir arabų nuostolius, ir blokuotų Iraną tiek laiko, kiek reikės. Amerikos politika, o gal ir prezidento temperamentas, veikia prieš tokią drąsą.

 

Teheranas sąmoningai sutrikdys paliaubos, siekiant parodyti Vašingtono drovumą. Jis gali uždaryti ir vėliau atverti sąsiaurį, kad darytų spaudimą savo priešininkams, kaip neseniai padarė dėl Libano. Susitarimas tikriausiai yra per daug naudingas, kad būtų visiškai sugriautas, tačiau jo ribas galima išplėsti. Amerikiečiai, kurie paprastai mano, kad pasaulis sukasi apie ekonomiką, nuolat neteisingai supranta, kaip revoliucionieriai priima neramumus. Teherano lyderiai mano, kad jie laimėjo.

 

Tai, kaip Irano režimas greičiausiai laimės karą, liudija apie jo klastą, negailestingumą ir ryžtą. Besivystanti Islamo Respublikos strateginė doktrina pirmiausia buvo ištobulinta namuose. Praėjusių metų 12 dienų karas paliko režimą su griuvėsiais palaidota branduoline programa ir gėdingu disbalansu tarp jo gynybinių pajėgumų ir priešų puolimo jėgos. Teokratija bijojo sukilimo ir sausio mėnesį su juo susidūrė tiesiai. Protestų metu mulos atidėjo savo tradicinį tikslinio smurto planą. Visoje šalyje vykusios skerdynės turėjo parodyti pašaliniams, kad režimas nuo viršaus iki apačios įnirtingai priešinsis bet kokiai prievartai.

 

Užsienyje eksportuota naujoji Teherano doktrina buvo pavadinta „puolamuoju atgrasymu“. Reaguodamas į didžiulę Amerikos ir Izraelio bombardavimo kampaniją, režimas išplėtė konflikto geografiją, taikydamasis į Persijos įlankos valstybes ir uždarydamas sąsiaurį. Iranas mažai rūpinosi Kinijos – didžiosios valstybės sąjungininkės, kuri kadaise buvo laikoma galinčia taikyti apribojimus Islamo Respublikai – energetikos interesais.

 

Jau liejasi duoklės. Dar prieš prasidedant branduolinėms deryboms, Vašingtonas 60 dienų atšaukė Irano naftos pardavimo apribojimus. Ši „cash-and-carry“ politika turi regioninį aspektą. Susitarimo memorandume rašoma: „Irano Islamo Respublika ves dialogą su Omano Sultonatu, kad apibrėžtų būsimą administravimą ir jūrų paslaugas Hormūzo sąsiauryje, diskutuodama su kitomis Persijos įlankos pakrantės valstybėmis pagal taikomą tarptautinę teisę ir Hormūzo sąsiaurio pakrantės valstybių suvereniteto teises.“ Sunitų Persijos įlankos karalystės, kurios visada rėmėsi Vakarais, kad atremtų grėsmingus kaimynus, yra įpareigotos susitarti su persais.

 

Javanas, ruporas Islamo revoliucijos gvardijos korpuso atstovai išdėstė naujosios tvarkos parametrus. „Regioninėje arenoje kaimyninėms šalims tapo aišku, kad jos neturi kito pasirinkimo, kaip tik pozityviai ir konstruktyviai bendradarbiauti su Iranu“, – birželio 15 d. rašė laikraštis. „Nuo šiol Persijos įlankai įtakos turės politiniai ir saugumo susitarimai, sutelkti į Iraną.“ Tai reiškia, kad Persijos įlankos valstybės mokės už apsaugą ir vykdys savo užsienio politiką taip, kad atitiktų Teherano pageidavimus.

 

Viso proceso metu Irano režimas tvirtai laikėsi savo sąjungininkės „Hezbollah“ pozicijos, įtraukdamas Libaną į susitarimą su Vašingtonu. Jei bus suteikta taika, „Hezbollah“ greičiausiai papildys savo arsenalą ir perdislokuos savo agentus į pietus. Tai laikų ženklas, kad Amerikos viceprezidentas grasintų ištikimai sąjungininkei už smūgį teroristinei organizacijai, siekiančiai ją sunaikinti.

 

Ypač liūdna susitarimo nuostata skelbia: „Irano Islamo Respublika ir Jungtinės Valstijos įsipareigoja gerbti viena kitos suverenitetą ir teritorinį vientisumą bei nesikišti į viena kitos vidaus reikalus.“ Visos despotiškos vyriausybės siekia tokio pripažinimo iš Vakarų. demokratijos. Pono Trumpo pripažinimas turi būti ypač malonus Teheranui, atsižvelgiant į tai, kad jis užtikrintai paragino pakeisti režimą prieš penkis mėnesius.

 

Galbūt, dar labiau save žalojantis yra tai, kad ponas Trumpas prarado savo įtakos pagrindą – nenuspėjamumą. Jis peržengė ribas, kurių ankstesni prezidentai nedrįso peržengti, bet galiausiai atsidūrė ten, kur jie visada buvo: jis yra dar vienas Amerikos politikas, tikintis paskatinti Irano režimą pragmatizmui, viliodamas finansiniais atlygiais. Dabar jo administracija kalba apie griežtosios linijos šalininkus ir pragmatikus, tarsi galėtų aptikti režimo spragas ir jas panaudoti savo naudai. Tai buvo Amerikos valstybės veikėjų auksinis kvailys nuo pat Jimmy Carterio prezidentavimo laikų.

 

Islamo Respublika pasiekė tai, apie ką šachas Mohammadas Reza Pahlavi tik svajojo – veiksmingą Persijos įlankos kontrolę. Šachas norėjo kontroliuoti vandens kelią, kad įrodytų Vakarams savo sąžiningumą. Islamo Respublika ketina įrodyti priešingai – kad pagaliau Vakarai buvo palaužti.

 

---

 

Ponas Gerechtas yra Demokratijų gynimo fondo reziduojantis mokslininkas. Ponas Takeyhas yra vyresnysis Užsienio santykių tarybos bendradarbis.“ [1]

 

1. How Iran Plans to Consolidate Its Victory. Gerecht, Reuel Marc; Takeyh, Ray.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 June 2026: A15.  

 

 

How Iran Plans to Consolidate Its Victory

“Wars are judged by how they end, not by successes along the way.

 

President Trump has done more to cripple Iran's nuclear apparatus than his predecessors, but that may not matter. The memorandum of understanding sets the stage for an eventual nuclear revival, since what's been blown up can be rebuilt as long as enough oil flows, the regime's illicit dual-use import network remains operational, and U.S. and Israeli intelligence fails against Iranian vigilance.

 

This war's apparent denouement -- fear of damage to energy infrastructure in the Arab Gulf states, declining global oil reserves and, most consequentially, Washington's refusal to take and hold the Strait of Hormuz -- will militate against the rebirth of Mr. Trump's belligerency later. An American victory now would require Mr. Trump to make a military commitment, with its U.S. and Arab losses, and blockade Iran for as long as needed. American politics, if not the president's temperament, work against such boldness.

 

Tehran will deliberately disrupt the cease-fire to demonstrate Washington's timidity. It may close and then open the strait to put pressure on its adversaries, as it did recently over Lebanon. The agreement is probably too advantageous to be completely scuttled, but its limits can be stretched. Americans, who usually think the world revolves around economics, consistently misapprehend how revolutionaries embrace tumult. The leaders in Tehran believe they have triumphed.

 

How the Iranian regime will likely win the war is a testament to its guile, ruthlessness and determination. The Islamic Republic's evolving strategic doctrine was first honed at home. Last year's 12-day war left the regime with a nuclear program buried under rubble and an embarrassing imbalance between its defensive capacity and its enemies' offensive strength. The theocracy feared an insurrection -- and met it head-on in January. During the protests, the mullahs shelved their traditional playbook of targeted violence. The nationwide bloodbath should have signaled to outsiders that the regime, from top to bottom, would ferociously resist any coercion.

 

Exported abroad, Tehran's new doctrine was dubbed "offensive deterrence." In response to a massive American-Israeli bombing campaign, the regime expanded the geography of the conflict, targeting the Gulf states and closing the strait. Iran showed scant concern for the energy interests of China -- a great-power ally once thought capable of imposing restraints on the Islamic Republic.

 

Already, tributes are flowing. Even before nuclear negotiations have begun, Washington has waived restrictions on Iranian oil sales for 60 days. This cash-and-carry policy has a regional dimension. The memorandum of understanding reads: "The Islamic Republic of Iran will conduct dialogue with the Sultanate of Oman to define the future administration and maritime services in the Strait of Hormuz, in discussion with other Persian Gulf littoral states in line with the applicable international law and sovereign rights of coastal states of the Strait of Hormuz." The Sunni Gulf kingdoms, which have always relied on the West to fend off menacing neighbors, are enjoined to come to terms with Persians.

 

Javan, a mouthpiece of the Islamic Revolutionary Guard Corps, has spelled out the parameters of the new order. "In the regional arena, it became clear to neighboring countries that they had no choice but to engage positively and constructively with Iran," according to the newspaper on June 15. "From now on, the Persian Gulf will be influenced by political and security arrangements centered on Iran." This means that the Gulf states will both pay for protection and conduct their foreign policy in a manner consistent with Tehran's preferences.

 

Throughout the process, the Iranian regime proved steadfast with its ally, Hezbollah, by bringing Lebanon into its agreement with Washington. If granted peace, Hezbollah will likely replenish its arsenal and redeploy its operatives south. It is a sign of the times that an American vice president would threaten a loyal ally for striking a terrorist organization bent on its destruction.

 

A notably depressing provision of the agreement reads: "The Islamic Republic of Iran and the United States undertake to respect each other's sovereignty and territorial integrity and to refrain from interfering in each other's internal affairs." All despotic governments seek such recognition from Western democracies. Mr. Trump's acknowledgment must be particularly satisfying for Tehran given that he confidently called for regime change five months ago.

 

Perhaps more self-defeating, Mr. Trump has lost the fulcrum of his leverage -- his unpredictability. He crossed lines that previous presidents dared not traverse only to end up where they were all along: He is another American politician hoping to induce the Iranian regime toward pragmatism by dangling financial rewards. His administration now speaks of hard-liners and pragmatists as if it can detect fissures in the regime and manipulate them to its advantage. That has been the fool's gold of American statesmen since Jimmy Carter's presidency.

 

The Islamic Republic has achieved what Shah Mohammad Reza Pahlavi only dreamed of -- effective control of the Gulf. The shah wanted to police the waterway to prove his bona fides to the West. The Islamic Republic intends to prove the opposite -- that at last the West has been broken.

 

---

 

Mr. Gerecht is a resident scholar at the Foundation for the Defense of Democracies. Mr. Takeyh is a senior fellow at the Council on Foreign Relations.” [1]

 

1. How Iran Plans to Consolidate Its Victory. Gerecht, Reuel Marc; Takeyh, Ray.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 June 2026: A15.  

Geriausias draudimas? Jokio

 

„Dėl „Augančios būsto draudimo rizikos: pretenzijos, už kurias neišmokama“ (pirmas puslapis, birželio 1 d.): Maždaug prieš aštuonerius metus nutraukiau savo būsto draudimo apsaugą, išskyrus savo pagrindinį būstą. Už kiekvieną iš trijų namų mokėjau nuo 7 000 iki 8 000 USD per metus.

 

Nuo to laiko sutaupiau 180 000 USD įmokų. Esu pasirengusi sumokėti už bet kokią žalą, jei ją patirsiu, ir man nereikia nerimauti, ar draudikas sumokės.

 

Helen M. Schilling

 

Hiustonas“ [1]

 

1. The Best Insurance? None. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 June 2026: A14.  

The Best Insurance? None

“Regarding "Growing Home-Insurance Risk: Claims That Don't Get a Payout" (Page One, June 1): About eight years ago, I canceled my home insurance coverage except for my primary home. I was paying $7,000 to $8,000 per year for each of three homes.

 

Since then I have saved $180,000 in premiums. I am set to pay for any damage if I have it, and I don't have to worry whether an insurer will pay.

 

Helen M. Schilling

 

Houston” [1]

 

1. The Best Insurance? None. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 June 2026: A14.  

Robotams reikia stebimųjų sutikimo

„Christopher Mims straipsnis apie „Familiar Machines“ ir bendrovės sukurtą robotą „Familiar“ yra sveikintinas žvilgsnis į išties naują technologijų kategoriją („Jis glausis ir glausis, bet ar žais gaudynes?“ – „Exchange“, gegužės 9 d.). Tačiau privatumo klausimai, kuriuos jis kelia, yra gilesni nei duomenų saugojimas. Bendrovės įkūrėjai teigia, kad įrenginys pagal numatytuosius nustatymus apdoros duomenis įrenginyje. Tai prasmingas įsipareigojimas. Tačiau sunkesnis iššūkis yra tai, kas gali nuspręsti, ką robotas daro ir kieno sąlygomis.

 

„Familiar“ skirtas stebėti senstantį tėvą ar kitą išlaikomą suaugusįjį šeimos nario, kuris greičiausiai įsigijo ir sukonfigūravo įrenginį, vardu. Toks susitarimas tyliai atskiria stebimą asmenį nuo asmens, kuris sutiko stebėti. Vienas gyvenantis senjoras gali iki galo nesuprasti, ką stebi, daro išvadas ar praneša robotas kampe. Jis gali neturėti paruošto būdo pasakyti: ne dabar, ne šiame kambaryje, ne šiandien.

 

Prasmingas sutikimas šiame kontekste nėra varnelės žymėjimas sąrankos metu. Tai nuolatinis, įskaitomas ryšys tarp stebimas asmuo ir jį stebintis įrenginys. Žodis „Pažįstamas“ be žodžių, išraiškingas dizainas žavus būtent tuo, kad jis signalizuoja apie emocinį susikaupimą. Tas pats dizainas turėtų būti naudojamas skaidrumui signalizuoti: kada robotas stebi, ką jis pastebi ir kaip jam nurodyti sustoti.

 

Klausimai, kuriuos verta užduoti anksti, yra ne tik apie šifravimą ir duomenų kiekio mažinimą. Jie susiję su tuo, ar sistemos centre esantis asmuo turi tikrą galią jai valdyti.

 

Jules Polonetsky

 

Generalinis direktorius

 

Privatumo ateities forumas

 

Vašingtonas“ [1]

 

1. 'Familiars' Need the Consent of the Watched. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 June 2026: A14.