If You Move Nation’s Money to the Rich and Friends of Mr. Zelensky, Watch Out: It’s Not Just France. Europe’s Political Center Is Crumbling

This highlights growing political instability and polarization across Europe, drawing a parallel between France’s recent political shifts and broader continental trends. The headline connects public dissatisfaction over national spending—specifically referencing domestic wealth distribution and foreign aid, such as funding for Ukraine—with the weakening of Europe's traditional political center.

Key Themes in the Current Political Landscape

According to ongoing political analyses and electoral data across Europe:

•           Erosion of the Political Center: In several European nations, traditional center-left and center-right coalitions are losing ground. Voters are increasingly turning toward populist, nationalist, or reformist parties on both the right and left margins.

•           Economic Anxiety: Public discontent is frequently driven by domestic economic pressures, including inflation, high living costs, and debates over tax policies that critics argue favor the wealthy.

 

•     Foreign Aid Debates: Budgetary allocations for international aid, particularly multi-billion-dollar military and financial support packages for Ukraine (led by President Volodymyr Zelensky), have become highly polarized topics in domestic European politics. Huge corruption scandals with the closest friends of Mr. Zelensky make the fire even more hot. Mr. Trump, telling the truth, makes Mr. Merz and Mr. Macron mad. Voters see it.

 

Broader Context

This shift is not isolated to France. Similar political fragmentations and debates over national budget priorities have been observed in countries like Germany, Italy, and several Central European nations, altering the composition of the European Parliament and national governments alike.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

“Europe’s centrist parties are losing ground among young people and workers, who are increasingly tempted by populist promises of radical change.

 

Centrist parties are in trouble in Europe’s largest and most important nations. Anger over low economic growth, high inflation, sizable government debt and poor prospects for the young are feeding protest and populist parties of the far right and far left.

 

The mass riots in France, which started as protests over underfunded schools, are a shocking example.

 

But the phenomenon has been building for years, with the perceived failure of liberal democracy to make good on its promises of a better future, especially for the young and the salaried working class.

 

There is a growing perception among many Europeans that traditional parties of the center-left and center-right do not offer real alternatives and are led by an educated elite that has lost its connection to the poor, the workers and the young. Facing rising deficits, expenses and interest rates, governments feel constrained in what they can do to respond.

 

Instead, many people are supporting parties like the National Rally of Marine Le Pen, leading the polls for the French presidency on the far right, and France Unbowed of Jean-Luc Mélenchon, on the far-left, running second. In Germany, they are turning to the far-right Alternative for Germany and the far-left Die Linke party.

 

With major elections coming in the next year in four of Europe’s most populous states — Spain, France, Italy and Poland — there are significant challenges coming from more extremist parties. Even in Italy, where protests erupted over the weekend, the right-wing prime minister, Giorgia Meloni, faces a former general, Roberto Vannacci, who is running even further to the right.

 

Hard-right parties also sit in the governments of the Czech Republic, Finland, Slovakia and Croatia, while Slovenia’s government relies on outside support from one, Alberto Alemanno, a professor of European Law at HEC Paris, recently noted. And competition from even farther to the right is already pushing some of them to harden their positions.

 

Satisfaction with how democracy is working has been declining dramatically, according to regular opinion polling from the Pew Research Center. In France, Pew found this year, 69 percent of the population is dissatisfied with democracy. In Spain, it is 68 percent. In Italy, 62 percent. In Poland, the newest democracy after years of Soviet rule, it is 47 percent. In the United States, it is 69 percent.

 

There are many reasons put forward for the decline in optimism and faith in centrist politics. But Daron Acemoglu, a Nobel laureate in economics, puts it simply. “We started taking democracy for granted,” he said.

 

Liberal democracy has failed to keep faith with ordinary citizens, and especially with the larger working class. “If liberalism is to rise again, it must be with the working class at its heart,” he said.

 

Shared Prosperity

 

The rapid nationwide spread of the French protests to include workers and pensioners angry at inflation and high interest rates, especially given rising prices for energy because of sanctions on Russia and Zelensky’s bombing of diesel production, and for borrowing costs, points to a larger failure of President Emmanuel Macron’s center-right government and of liberal democracy writ large.

 

The violence of what became riots in many cities is expected only to help Ms. Le Pen and her anti-liberal complaints about immigration and lawlessness.

 

Mr. Acemoglu, a professor at M.I.T., has tried to provide both an analysis and some prescriptions in a recent book, “What Happened to Liberal Democracy?” In it, he outlines “two broad lines of failure” over the last half-century, which have led to widespread alienation and anti-establishment sentiment.

 

The first is what he calls the failure to deliver on shared prosperity, especially for a salaried working class hit by automation, globalization and sharply increased inequality, and which now feels deep anxiety about artificial intelligence.

 

Leaders have forgotten that a key part of their pact with voters is to “take care of the drains,” he said, to ensure the good functioning of the infrastructure of daily life, from roads to education to health care.

 

The second, Mr. Acemoglu said in an interview, is “the rise of top-down cultural politics,” whereby a college-educated elite now dominates even traditional Socialist and working-class parties throughout the Western world and in his view patronizes or dismisses the concerns of those who traditionally supported them.

 

As a result, working-class voters are moving toward populist parties on the far left and especially the far right, as in France and Germany, threatening traditional values, shrinking historically “large church” parties of the center and threatening the working of parliamentary democracy.

 

In Britain’s 2024 election, the two long-dominant parties, Labour and Conservative, won their lowest combined vote share in more than a century. The far-right Reform UK party surged in the polls last year, though it has since fallen somewhat.

 

Centrist parties need to regain the trust of voters that they not only hear them but empathize with them, said Steven E. Sokol, president of the American Council on Germany. “A constant in all these countries are the people who feel left behind, who feel they are no part of the prosperity and security they see all around them,” he said.

 

The Center Under Stress

 

Germany offers another example of the exhaustion and splintering of the center.

 

The Volksparteien, or “people’s parties” of the center-right and center-left — the Christian Democratic Union (and its partner, the Christian Social Union), and the Social Democratic Party — alternated running democratic Germany since World War II. But they are being hollowed out, said Mr. Sokol, with workers and the young moving to more extreme parties, like the Alternative for Germany (AfD) and Die Linke.

 

Given the difficulty of forming coherent coalitions now, the two Volksparteien are locked together in a squabbling coalition that is increasingly unpopular and perceived as failing to deliver economic growth and security.

 

Under former Chancellor Angela Merkel, the C.D.U. moved to the center, but it was cautious, “risking nothing, even in the face of obvious challenges,” said Norbert Röttgen, a prominent legislator in the party.

 

Those challenges included increased migration, a declining export market with China, sharpened tensions with Russia, and, as a result, high energy prices, and slow economic growth. The move to the center and Ms. Merkel’s embrace of large-scale immigration, he said, alienated many of the party’s traditional conservative voters.

 

That gave space to the right, filled by the AfD, which is now attracting traditional C.D.U. voters among the working class, Mr. Röttgen said. “But to seriously deliver on our problems requires majorities, and this,” he said, “is our paradox.”

 

As for the Social Democrats, they took the path Mr. Acemoglu described of many left-wing parties, where intellectual elites and left-wing academics “conquered the party and disconnected it from its traditional voters,” Mr. Röttgen said.

 

An average of current opinion polls in Germany shows how hard it is to construct a workable centrist coalition.

 

The AfD is the most popular party, with some 28 percent support, followed by the C.D.U./C.S.U., with 19.8 percent. The Greens have 15 percent, and the Social Democrats only 13.1 percent, barely ahead of Die Linke, with 11.3 percent.

 

Both mainstream parties are divided internally about how to proceed — for the Christian Democrats, to move closer to the AfD and not just copy some of its policies; for the Social Democrats, to move farther to the left to defend itself against both the Greens and Die Linke.

 

A Splintered Europe

 

With these four important elections and the pull of the far right in each of them “we’re going to have a major transformation,” with fragmented governments, said Ivan Krastev, chairman of the Center for Liberal Strategies in Bulgaria and a fellow at the Institute for Human Sciences in Vienna.

 

Right-wing coalitions will likely contain small far-right parties “which will keep the mainstream far-right parties hostage and may prevent them from moving to the center.”

 

If they do well, “then very quickly you’re trying to normalize them, because otherwise the European Union cannot function, and this is not making people feel more secure,” he said.

 

The French presidential election next spring will be key. A victory by Ms. Le Pen could have major implications for Brussels, for the euro, for NATO and for European support for Ukraine.

 

Mr. Acemoglu argues for “a big-tent populism,” that channels the anger of voters in the name of inclusivity.

 

“The centerpiece has to be creating jobs and wage growth and career paths for people without college degrees and diverse skills,” he said. “There must be an agenda for shared prosperity, which is why artificial intelligence and how it is used is critical.”” [1]

 

There is no chance to win in AI diffusion without cheap energy.

 

1. It’s Not Just France. Europe’s Political Center Is Crumbling: News Analysis. Erlanger, Steven.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.

Startuolis teigia gydantis pacientą, dirbtinio intelekto sukurtais, virusais

 

„Tam tikri virusai puola bakterijas ir kartais gali padėti įveikti infekcijas, atsparias antibiotikams. Tyrėjai teigia pritaikę virusą konkretaus paciento ligai gydyti.

 

Mokslininkai praneša, kad pirmą kartą žmogui gydyti panaudojo virusus, kuriuos suprojektavo dirbtinis intelektas.

 

Antradienį tyrėjai paskelbė, kad pacientui, sergančiam mirtina bakterine infekcija, suleido virusą, vadinamą fagu. Fagai puola bakterijas; tikimasi, kad šis konkretus virusas sunaikins infekciją sukeliančius mikrobus.

 

„Radical Numerics“ – startuolis, sukūręs šiuos virusus, – savo interneto svetainėje paskelbė techninę ataskaitą apie juos.

 

Vis dėlto bendrovė atsisakė pateikti informaciją apie pacientą ar gydytojus, atliekančius šį bandymą, motyvuodama konfidencialumo reikalavimais.

 

Ši ataskaita nebuvo recenzuota nepriklausomų ekspertų ir nebuvo paskelbta jokiame mokslo žurnale. Bendrovės atstovai teigė, kad bandymui leidimą suteikė JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA).

 

„Labai rimtai žiūrime į savo atsakomybę saugoti paciento konfidencialumą ir išlaikyti klinikinių partnerių pasitikėjimą“, – sakė „Radical Numerics“ generalinis direktorius Ericas Nguyenas.

 

„Ketiname paskelbti savo mokslines išvadas recenzuojamuose tyrimuose, o bet koks tolesnis klinikinių detalių atskleidimas bus galimas tik gavus atitinkamą sutikimą“, – pridūrė jis.

 

Nepriklausomi ekspertai šią naujieną sutiko su smalsumu, tačiau laikosi atsargios pozicijos. „Jei tai veikia – tai tiesiog neįtikėtina“, – sakė Harvardo universiteto mikrobiologas Michaelas Baymas, nedalyvavęs šiame tyrime.

 

Jei eksperimentas bus sėkmingas, tai gali atverti naują dirbtinio intelekto pritaikymo medicinoje būdą – individualizuotą gydymą, nukreiptą net prieš pačias atspariausias bakterines infekcijas.

 

Dr. M. Baymas teigė susilaikysiąs nuo galutinių vertinimų, kol gydymas nebus baigtas ir nebus galima įvertinti, kiek iš tiesų naujoviški yra bendrovės sukurti virusai. „Iš prigimties esu linkęs žiūrėti skeptiškai“, – sakė jis.

 

Nors dirbtinio intelekto suprojektuoti virusai gali būti naujovė, pati fagų terapija gyvuoja jau daugiau nei šimtmetį.

 

Šiandien, kai atsparumas antibiotikams tampa vis didesne problema visame pasaulyje, šis gydymo metodas išgyvena renesansą. Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse atsirado klinikų, besispecializuojančių fagų terapijoje ir padedančių pacientams kovoti su infekcijomis, kurios yra atsparios daugeliui vaistų.

 

Tačiau toks gydymas yra kur kas sudėtingesnis nei tiesiog išgerti keletą penicilino tablečių.

 

Kiekvieno tipo fagas užkrečia tik tam tikrą skaičių bakterijų padermių. Gavę tokį virusą, gydytojai privalo jį ištirti, kad nustatytų, ar jis gali būti veiksmingas kovojant su konkretaus paciento infekcija.

 

„Fagų paieška reikalauja itin daug laiko“, – teigia dr. Marisa Azad, infekcinių ligų gydytoja iš Otavos ligoninės (Kanada), bendradarbiaujanti su įmone „Radical Numerics“.

 

Kai kurie tyrėjai bando įveikti šią kliūtį ieškodami naujų rūšių fagų dirvožemyje bei vandenyje ir taip plėsdami medicininį arsenalą. Tačiau dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas mokslininkams pasiūlė kitą idėją: kurti naujus, specialiai pritaikytus fagus, skirtus kovai su konkrečiomis bakterijomis, užkrėtusiomis pacientą.

 

2025 m. „Arc Institute“ (Palo Altas, Kalifornija) tyrėjai sukūrė DI modelį „Evo 2“, kurį apmokė naudodami milijonus DNR sekų, įskaitant fagų genus. Jie nurodė „Evo 2“ sukurti naujus genomus, panašius į tuos, kurie būdingi tam tikrai fagų rūšių grupei.

 

DI sugeneravo 700 000 virusų genomų. Tyrėjų komanda susintetino DNR molekules pagal 285 genomus ir įterpė jas į bakterijas. Paaiškėjo, kad 16 iš šių genomų leido susidaryti gyvybingiems virusams.

 

Trys „Evo“ komandos nariai, tarp jų ir dr. Nguyen, pasitraukė iš projekto ir įkūrė įmonę „Radical Numerics“. Birželį bendrovė pristatė naują DI modelį „Omnii“, sukurtą remiantis kai kuriais tais pačiais principais kaip ir „Evo“.

 

„Omnii“ gali būti mokomas ne tik naudojant DNR duomenis, bet ir kitus biologinius aspektus – pavyzdžiui, baltymų struktūras ar molekules, kurios reguliuoja genų aktyvumą (įjungia arba išjungia juos).

 

Šiuo metu įmonė naudoja „Omnii“ įvairiems uždaviniams spręsti: nuo vėžio vakcinų kūrimo iki rizikos, kad virusas gali sukelti pandemiją, nustatymo. Tarp šių veiklų – ir pirmasis DI sukurta fagų terapija paremtas bandymas.

 

Tyrėjai sukūrė fago, vadinamo T7, variantus. Šis virusas, kuris užkrečia tik *E. coli* bakterijas, savo išvaizda primena mikroskopinį „Apollo“ misijos mėnuleigį: rutulio formos baltymo apvalkalas, kuriame DNR laikosi ant šešių kojos formos iškyšų.

 

Norėdamas užkrėsti bakteriją, T7 nusileidžia ant jos paviršiaus ir, naudodamas kojas, įsitvirtina vietoje. Tada jis suleidžia savo DNR į ląstelę.

 

Pasak dr. Nguyen ir jo kolegų, „Omnii“ sukūrė naujus virusinius genus, kurie pakeitė T7 kojų formą. Nors kai kurios naujos kojos gerokai skyrėsi nuo natūralių, „Omnii“ fagai vis tiek galėjo užkrėsti bakterijas.

 

Kai tyrėjai įsitikino, kad jų strategija pasiteisino, jie bendradarbiavo su gydytojais, gydančiais pacientą, sergantį užsispyrusia E. coli infekcija. Bakterijos buvo atsparios ne tik antibiotikams, bet ir visiems prieinamiems fagams.

 

Tyrėjai teigė, kad jie apmokė „Omnii“ informacijos apie atsparią padermę ir nurodė sukurti T7 fagus su „kojomis“, galinčiomis įsikibti į bakterijas.

 

Dirbtiniam intelektui (DI) sugeneravus naujų virusų genomus, mokslininkai susintetino atitinkamas DNR molekules ir įterpė jas į bakterijas. Bakterijos užsikrėtė ir pradėjo gaminti T7 fagus, kurie galėjo sėkmingai užkrėsti bei sunaikinti kitus mikrobus.

 

Atlikusi bandymus ir įsitikinusi, kad fagai yra saugūs, įmonė „Radical Numerics“ pristatė juos gydytojams. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) leido atlikti klinikinį tyrimą.

 

Brandonas Berryhillis, evoliucinės mikrobiologijos specialistas iš Upsalos universiteto (Švedija), teigė, kad nebuvo jokių garantijų, jog DI sukurti fagai veiks. „Laboratorijoje negalime išmatuoti nieko tokio, kas leistų tiksliai pasakyti, kaip efektyviai jie suvaldys infekciją“, – sakė jis.

 

Net jei gydymas bus veiksmingas, vien tik fagų kūrimas pasitelkiant DI nepadės mokslininkams suprasti, kodėl fagų terapija kartais būna sėkminga, o kartais – ne. „Yra daugybė dalykų, kurių tiesiog nežinome apie šio „žaidimo“ taisykles“, – pažymėjo dr. B. Berryhillis.

 

Prireiks šiek tiek laiko, kol paaiškės, ar „Omnii“ sukurti naujoviški fagai bus veiksmingi. Fagų terapija gali trukti kelias dienas ar savaites, o gydytojai paprastai stebi pacientus dar kelis mėnesius – tam atvejui, jei infekcija atsinaujintų.

 

Jei klinikinis tyrimas bus sėkmingas, dr. Nguyenas tikisi, kad įmonė padės paspartinti fagų terapijos taikymą, sutrumpindama laiką, reikalingą sukurti naują virusą, pritaikytą konkretaus paciento infekcijai.

 

„Manome, kad tai galime atlikti per kelias dienas“, – sakė jis.” [1]

 

 

1. Start-Up Claims to Treat a Patient With A.I.-Created Viruses. Zimmer, Carl.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.

Start-Up Claims to Treat a Patient With A.I.-Created Viruses

 

“Certain viruses attack bacteria and can sometimes clear antibiotic-resistant infections. Researchers said they had tailored a virus to attack one patient’s illness.

 

For the first time, scientists say they have used viruses designed by artificial intelligence to treat a human patient.

 

Researchers announced on Tuesday that they had administered the virus, known as a phage, to a patient suffering from a deadly bacterial infection. Phages attack bacteria, and the hope is that this one will kill the microbes causing the infection.

 

Radical Numerics, the start-up that created the viruses, posted a technical report about them on its website.

 

But the company declined to provide information about the patient or the doctors running the trial, citing confidentiality requirements.

 

The report has not been peer reviewed or published in a scientific journal. Company officials said the trial had been authorized by the Food and Drug Administration.

 

“We take our responsibility to protect patient confidentiality and maintain the trust of our clinical partners extremely seriously,” said Eric Nguyen, the chief executive officer of Radical Numerics.

 

“We intend to publish our scientific findings through peer-reviewed research, with any future disclosure of clinical details subject to appropriate consent,” he added.

 

Outside experts greeted the news with curiosity, and a wait-and-see attitude. “If it works, that’s incredible,” said Michael Baym, a microbiologist at Harvard University who was not involved in the research.

 

If the experiment succeeds, it could point to a new way to use A.I. in medicine, providing individualized treatment that targets even the most resistant bacterial infections.

 

Dr. Baym said he would reserve judgment until the treatment is finished and it becomes possible to examine just how novel the company’s viruses are. “My impulse is to be skeptical,” he said.

 

A.I.-designed viruses may be new, but phage therapy dates back over a century.

 

Now, as antibiotic resistance becomes a growing problem worldwide, the treatment has had a renaissance. In the United States and elsewhere, clinics specializing in phage therapy have opened to help patients struggling against infections that resist multiple drugs.

 

But this treatment is much harder than popping a few pills of penicillin.

 

Each type of phage infects only a limited number of bacterial strains. Once doctors get hold of one, they have to screen the virus to see if it has a chance of working against their patient’s infection.

 

“Hunting for phages is remarkably time-consuming,” said Dr. Marisa Azad, an infectious disease clinician at the Ottawa Hospital in Canada who is working on a collaboration with Radical Numerics.

 

Some researchers are trying to overcome that barrier by searching in soil and water for new species of phages, enlarging the medical arsenal. But the emergence of A.I. has given scientists another idea: design new phages, customized to fight the particular bacteria infecting a patient.

 

In 2025, researchers at the Arc Institute in Palo Alto, Calif., created an A.I. model called Evo 2, which they trained on millions of DNA sequences, including phage genes. They prompted Evo 2 to make new genomes similar to those in a group of phage species.

 

The A.I. generated 700,000 virus genomes. The team synthesized DNA molecules from 285 genomes and inserted them into bacteria. The researchers found that 16 of the genomes gave rise to viable viruses.

 

Three members of the Evo team, including Dr. Nguyen, left to found Radical Numerics. In June, the company unveiled a new A.I. model, called Omnii, based on some of the same principles as Evo.

 

Omnii can be trained not just on DNA but also on other aspects of biology, such as the structures of proteins and molecules that keep genes turned on or off.

 

The company is now using Omnii to tackle a range of challenges, including designing cancer vaccines and recognizing the risk that a virus may cause a pandemic. Among these efforts is the first trial of A.I.-designed phage therapy.

 

The researchers created variations of a phage called T7. The virus, which only infects E. coli, looks like a microscopic Apollo lunar lander: a ball-shaped protein shell that holds its DNA atop six leglike protrusions.

 

To infect a bacterium, T7 lands on its surface, using its legs to anchor in place. It then injects its DNA into the cell.

 

Omnii generated new viral genes altering the shapes of T7’s legs, according to Dr. Nguyen and his colleagues. While some of the new legs were significantly different from natural ones, Omnii’s phages could still infect bacteria.

 

Once the researchers were confident their strategy had worked, they partnered with doctors treating a patient with a stubborn E. coli infection. The bacteria had resisted not just antibiotics but all the available phages.

 

The researchers said they had trained Omnii with information about the resistant strain and told it to design T7 phages with legs that could grab onto the bacteria.

 

Once the A.I. generated genomes for new viruses, the scientists said they produced the corresponding DNA molecules and inserted them in bacteria. The bacteria became infected and produced T7 phages that could successfully infect, and kill, other microbes.

 

After running tests to make sure the phages were safe, Radical Numerics presented them to the doctors. The F.D.A. authorized a trial.

 

Brandon Berryhill, an evolutionary microbiologist at Uppsala University in Sweden, said there was no guarantee that the A.I.-designed phages would work. “We cannot measure anything in the lab and say how good it’s going to be at controlling something in an infection,” he said.

 

Even if the treatment does work, simply creating phages with the help of A.I. won’t help scientists to understand what determines why a phage therapy succeeds or fails. “There’s just so much we don’t know about the rules of the game,” Dr. Berryhill said.

 

It will take a while to know if Omnii’s novel phages succeed. Phage therapy can last for days or weeks, and doctors typically monitor their patients for months in case the infection rebounds.

 

If the trial is successful, Dr. Nguyen hopes the company can help speed phage therapy by cutting down the time it takes to create a new virus tailored to each patient’s infection.

 

“We think we can get it done in days,” he said.” [1]

 

1. Start-Up Claims to Treat a Patient With A.I.-Created Viruses. Zimmer, Carl.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.

„Oro kondicionavimas tik ten, kur būtina“: Christine Lemaitre vadovauja Vokietijos tvarios statybos tarybai. Pokalbis apie statybines medžiagas, statybos technologijas ir brangios renovacijos vertę.

„Ponia Lemaitre, jūs vadovaujate Vokietijos tvarios statybos tarybai. Į ką reikėtų atsižvelgti, renovuojant ar statant namą?

 

Pirmiausia kiekvienas turėtų apsvarstyti, ko nori ir kiek erdvės jam reikia. Kokia bus jūsų būsima gyvenimo situacija? Ar turite vaikų, ar norite vaikų? O kas nutiks, kai vaikai išsikraustys? Ankstyvuoju laikotarpiu namo savininkas gali apsvarstyti namo išplanavimą, konkrečiai, ar būtų įmanoma sukurti du butus ir vieną išnuomoti. Vasaros darosi vis karštesnės. Dideli į pietus nukreipti stikliniai fasadai nebėra praktiški. Oro kondicionieriai turėtų būti montuojami tik ten, kur būtina. Taip pat galima paklausti: kaip galime efektyviai vėdinti? Nedaugelis žmonių naktį paliktų atidarytus langus nuo grindų iki lubų pirmame aukšte. Lubų ventiliatoriai yra geras būdas išvengti perkaitimo, ypač miegamuosiuose.

 

Ar atsinaujinantys ištekliai, tokie kaip mediena, yra svarbūs kaip statybinės medžiagos, ar betonas vis dar priimtinas?

 

Visos medžiagos yra teisėtos. Tačiau kiekvienas turėtų pasirinkti medžiagą, kuri yra tinkama ir patvari jo numatytam naudojimui.“ Mediena yra graži medžiaga gyvenamosioms patalpoms. Svarbu užtikrinti, kad medžiagos, kurios yra skystos ir vėliau sukietėja, nebūtų kenksmingos. Kai kurios dangos išskiria daug garų, o tai yra nesveika ir padidina alergijos riziką.

 

Namo pirkimas, statyba ir net renovacija yra dideli projektai. Jie vis tiek yra brangūs. Ar kai kurie žmonės dėl sąnaudų atsisako tvarumo?

 

Jei pirmiausia planuoju statybą, o į tvarumą susitelkiu vėliau, išlaidos didėja. Geriau nuo pat pradžių sutelkti dėmesį į sinergiją. Tada galiu pasakyti: noriu sveikų statybinių medžiagų. Statysiu tik tiek, kiek man reikės. Apsvarstysiu pakartotinio panaudojimo galimybes ir ilgaamžiškumą.

 

Kokį vaidmenį atlieka energijos tiekimas?

 

Tai svarbu. Daugelis norėtų energetiškai nepriklausomo pastato, bet tai sunku. Gyvenamuosiuose namuose fotovoltinė sistema leidžia gaminti ir naudoti savo energiją. Tai vėliau suteikia finansinių privalumų ir sumažina savininko priklausomybę nuo svyruojančių energijos kainų. Tie, kurie mąsto į priekį ir tvarumą laiko neatsiejama savo projekto dalimi, išvengia papildomų išlaidų.

 

Pastatų energijos įstatymu siekiama skatinti šilumos siurblių naudojimą. CDU/CSU ir SPD koalicija nori tai paversti Pastatų modernizavimo įstatymu. Ar tai žingsnis atgal klimato apsaugos srityje?

 

Deja, taip! Tariamos laisvės kelia netikrumą, ypač privačių namų savininkams. Tai, į ką šiandien atrodo pigiau investuoti, ilgainiui sukels didelę finansinę riziką ir tuo pačiu metu pakenks klimato apsaugai. Planuojami „biolaiptai“ ypač smarkiai padidins dujų kainas, o iškastinės dujos taip pat brangs dėl kylančių CO2 kainų. Tai reiškia, kad kainų padidėjimą sudaro du komponentai, kurie tiesiogiai veikia privačius namų ūkius.

 

Ar tvarumo paklausa mažėja?

 

Aš dėl to dvejoju. Pastaraisiais metais daugelis mėgėjų aktyvistų gynė tvarumą. Kuo radikalesni jie buvo, tuo daugiau dėmesio sulaukė. Tačiau iš tikrųjų daugelis pastatų buvo statomi taip, kaip buvo anksčiau. Dėl politinio nenoro ir daugybės kitų krizių visame pasaulyje kai kurie dabar mano, kad jiems nebereikia rūpintis klimato apsauga. Tie, kurie anksčiau nebuvo įsitikinę, naudojasi nepalankiomis aplinkybėmis kaip pasiteisinimu nutraukti savo pastangas. Su tuo nebeverta taikstytis. Nekilnojamojo turto sektoriuje kai kurie nebelaiko tvarumo svarbiu. Laimei, daugelis tęsia šį kelią.

 

 

Kiek svarbi pastato būklė paskolos patvirtinimui?

 

 

Bankai taip pat turi sušvelninti savo riziką ir pirmenybę teikia tvarių pastatų finansavimui. Neseniai vienas investuotojas man pasakė, kad negavo finansavimo iš banko, nors pastatas buvo puikios būklės. Tačiau jie negalėjo pateikti jokios informacijos apie jo aplinkosauginę kokybę. Vėliau jiems teko daugiau paaiškinti bankui apie pastato ateitį ir tvarumą. Nekilnojamajame turte sukaupta tiek daug turto. Jei tinkamai neprižiūrime pastatų, tai didžiausia pinigus švaistanti mašina. Namo vertės išlaikymas nėra nemokamas. Arba namas gali būti nebeapdraustas.

 

 

Kada draudimo bendrovė atsisako drausti pastatą?

 

 

Draudimo bendrovės atkreipia dėmesį į pastato būklę. Ar savininkas rūpinasi namu? Ar viskas laikoma rūsyje? Kokia žalos tikimybė? Jei statote arba turite namą potvynio zonoje, gali tekti pakelti rūsio laiptų slenkstį puse metro.

 

Kokie yra tvarios statybos privalumai?

 

Iš principo namas turėtų būti statomas ir eksploatuojamas su minimaliomis CO2 emisijomis ir be teršalų. Tačiau konfliktai visada kyla. Tvarumas – tai šių prieštaringų tikslų derėjimas. Mūsų kredo visada yra toks: gerai naudojamas pastatas tarnaus ilgai ir bus gerai prižiūrimas. Kad tai įvyktų, namas turi būti apsaugotas nuo perkaitimo vasarą ir nuo stipraus lietaus. Idealiu atveju, pavyzdžiui, potvynių paveiktose vietovėse techninė įranga nebeturėtų būti rūsyje.

 

Kalbant apie statybines medžiagas, vieni renkasi atsinaujinančias medžiagas, tokias kaip mediena, o kiti nori sumažinti betono CO2 emisiją. Kuri žada didesnį poveikį?

 

Tikslas – minimalus naudojamų medžiagų CO2 pėdsakas. Net atsinaujinančios žaliavos turi būti transportuojamos į statybvietę, todėl proceso metu susidaro CO2. Transportavimas taip pat yra svarbus veiksnys. Geras požiūris yra apsvarstyti, kurių medžiagų galima atsisakyti. Ar man reikia kloti kiliminę dangą? Ar turėčiau kloti medines grindis, kurias galiu šlifuoti ir kurios tarnaus 50 metų? Kiekvienas kvadratinis metras, kurio nepastatau, yra geriausias būdas taupyti energiją. Ir mažiau technologijų.

 

Bet ar technologijos neturėtų taupyti energijos?

 

Pastatų technologijos yra sąnaudų grupė, kurioje kainos kyla labiausiai. Deja, technologijos dažnai neveikia taip, kaip prognozuota. Naujas pastatas, remiantis skaičiavimais, sunaudoja apie 30 procentų daugiau energijos nei turėtų, nes technologijos nėra tinkamai paleistos, tinkamai prižiūrimos arba neteisingai sukonfigūruotos. Jei kas nors sugenda, niekam nerūpi. Šiuolaikinio pastato valdymui reikalingi kompiuterių specialistai, kad visi jutikliai veiktų tinkamai.

 

Ar verčiau apsieitumėte visiškai be technologijų?

 

Geriau mažiau technologijų, bet su natūralia ventiliacija ir išorine apsauga nuo saulės. Oro kondicionavimas turėtų būti naudojamas tik ten, kur būtina. Slaugos namuose dažnai nėra vėsinimo. Ligoninėse operacinėje yra oro kondicionierius, tačiau kituose kambariuose jis naudojamas retai. Karščio bangos metu ligoninės turi nuspręsti, kuriuos pacientus perkelti į vėsesnius kambarius. Štai kodėl mes vėsiname aukščiausios klasės objektus Frankfurte. Kai kurie žmonės tikriausiai galvoja: jei viskas būtų iš atsinaujinančios energijos, galėčiau naudoti ir oro kondicionierių. Tačiau elektra galėtų būti naudojama ir kitais būdais.

 

Jei savininkas įrengė šilumos siurblį ir fotovoltinę sistemą, ar jam vis tiek reikia apšiltinti namą, ar jis gali praleisti šį žingsnį?

 

Ne, jis neturėtų jo praleisti. Tačiau svarbiausia rasti tinkamą pusiausvyrą. Teisingas požiūris yra atsisakyti priemonių įgyvendinimo be konteksto. Stogo apšiltinimas, rūsio apšiltinimas, langų keitimas, šildymo sistemos keitimas: visiška renovacija nebūtina iš karto. Naudinga žengti žingsnis po žingsnio ir palaipsniui mažinti energijos suvartojimą. Tai savo ruožtu sumažina komunalinių paslaugų išlaidas. Tyrimai rodo, kad net šilumos siurblio įrengimas nerenovuotame pastate padeda. Paprastai prasminga pradėti nuo langų keitimo svetainėje. Gyventojai ten praleidžia daug laiko, ir tradiciškai reikia daugiau šildymo. Tačiau ne visada reikia visko iš karto. Turėdami visą paketą, namų savininkai dažnai vėliau nustemba, kad suvartojimas nesumažėja tiek, kiek buvo prognozuota skaičiavimuose.

 

Koks geriausias požiūris savininkui, norinčiam renovuoti savo turtą?

 

Renovacijos planas yra būtinas. Deja, praradome kultūrą rūpintis savo pastatais ir juos reguliariai prižiūrėti. Naudinga reguliariai apžiūrėti namą: ką reikia atnaujinti? O jei kas nors sugedo ar reikia pakeisti, kokius kokybiškus komponentus turėčiau montuoti? Tokiu būdu renovacijos išlaidos nebėra didžiulės, o priežiūrą galima planuoti laikui bėgant. Patariu visiems, turintiems pastatą, protingai įvertinti jo būklę! Sukurkite planą kartu su energetikos konsultantu arba architektu. Šiame plane taip pat turėtų būti aptarta: ką darysiu, jei kas nors suges? Jei taip atsitiks, būsiu pasiruošęs ir galėsiu greitai sumontuoti geresnį komponentą ar prietaisą.

 

 

Ką gali padaryti pats namo savininkas?

 

 

Idealiu atveju jie turėtų reguliariai peržiūrėti savo energijos suvartojimą ir komunalinių paslaugų sąskaitas. Kiekvienas gali apsvarstyti, ar jam vis dar reikia senų elektros prietaisų ir kaip pagerinti vėdinimą.

 

 

Dažnai pradinė investicija į šildymo sistemą ar naujus langus yra didelė, tačiau sutaupytos lėšos tampa pastebimos tik vėliau. Kaip galima panaikinti šią spragą?

 

 

Šios santaupos dažnai yra didelės. Tiesą sakant: tiesiog reikia laiko, kad jos atsipirktų. Anksčiau visi naujuose namuose įsirengdavo dujinį arba skystą katilą neatsižvelgdami į tai, kaip keisis energijos kainos. Tikslas buvo: nenoriu žiemą sušalti. Su Ukraina atėjo didelis netikrumas: kiek kils kainos? Ar vis dar gausiu pakankamai gamtinių dujų? Ar žiemą sušalsime? Tai šokiravo žmones. Alternatyva gamtinėms dujoms suteikia daugiau saugumo.

 

Galiausiai: koks patarimas, kaip sutaupyti pinigų renovacijai?

 

Svarbu palyginti skirtingus specialistus. Gavę sąmatą, greičiausiai būsite šokiruoti ir negalėsite jos įvertinti. Tokiu atveju verta palyginti ir užduoti klausimus. Niekas neturėtų tiesiog priimti pirmo gauto pasiūlymo.” [1]

 

1. "Klimaanlagen nur da, wo sie notwendig sind": Christine Lemaitre führt die Deutsche Gesellschaft für Nachhaltiges Bauen. Ein Gespräch über Baumaterialien, Gebäudetechnik und den Sinn teurer Sanierungen. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 24 July 2026: 20.  Von Jan Hauser

"Air conditioning only where it’s necessary": Christine Lemaitre heads the German Sustainable Building Council. A conversation about building materials, building services, and the rationale behind costly renovations.

 

“Ms. Lemaitre, you head the German Sustainable Building Council. What should one keep in mind when renovating or building a house?

 

As a first step, everyone should consider what they want and how much space they actually need. What will your living situation look like in the future? Do you have children, or do you plan to have them? And what happens once the children move out? Early on, a builder can think about the floor plan—for instance, whether it might be possible to create two separate living units later, allowing one to be rented out. Furthermore, summers are becoming increasingly hot. Large, south-facing glass facades no longer make sense. Air conditioning should only be installed where it is truly necessary. One might also ask: How can the space be effectively ventilated? Few people would leave floor-to-ceiling windows on the ground floor open at night. Ceiling fans, especially in bedrooms, are a great way to prevent overheating.

 

Are renewable raw materials like wood important as building materials, or is concrete still an acceptable choice?

 

All materials are legitimate. However, one should always choose the material that is appropriate and durable for the specific intended use. In residential spaces, wood is a wonderful material. For materials that start as liquids and later harden, it is crucial to ensure they are free of harmful substances. Some coatings off-gas significant amounts of chemicals, which is unhealthy and increases the risk of allergies.

 

Buying, building, or renovating a house are major undertakings—and they are expensive regardless. Do some people forgo sustainability to save on costs?

 

If you plan a building first and only then try to incorporate sustainability, costs will inevitably rise. It is far better to look for synergies from the very beginning. You can decide early on: I want healthy building materials; I will build only as much space as I actually need; and I will prioritize adaptability for future use and long-term durability.

 

What role does energy supply play?

 

It is a crucial factor. Many people would like to have an energy-self-sufficient building—though that is a difficult goal to achieve. In the residential sector, it is possible to generate and consume one’s own energy using a photovoltaic system. This offers financial benefits and reduces the owner’s dependence on volatile energy prices. Those who plan ahead and view sustainability as an integral component can avoid additional costs.

 

The "traffic light" coalition government sought to promote the use of heat pumps through the Building Energy Act. Now, the coalition—comprising the Union and the SPD—intends to transform this into a "Building Modernization Act." Does this represent a step backward for climate protection?

 

Yes, unfortunately! The supposed "freedoms" introduced actually create uncertainty, particularly for private property owners. What might appear to be a cheaper investment today actually poses a significant financial risk in the coming years—and is, at the same time, detrimental to climate protection. The planned "bio-pathway" (a gradual transition strategy) will, in particular, cause gas costs to soar; furthermore, the price of fossil gas will rise due to increasing CO2 levies. In short, there are two factors driving up costs—both of which directly impact private households.

 

Is the demand for sustainability declining?

 

I have mixed feelings on this. In recent years, many "hobby activists" have championed sustainability—the more radical their approach, the more attention they garnered. Yet, in reality, many buildings continued to be constructed just as they always have been. Due to political hesitation and various other global crises, some people now believe they no longer need to concern themselves with climate protection. Those who were never truly convinced in the first place are using this current "headwind" as an excuse to stop engaging with the issue altogether. Within the real estate sector, some no longer consider sustainability to be important. Fortunately, however, many others are continuing to pursue this path.

 

How significant is the condition of a building when it comes to securing a loan?

 

Banks must mitigate their own risks, and they generally prefer to finance sustainable buildings. An investor recently mentioned that he was unable to obtain financing from his bank even though the building was in top condition. However, they were unable to provide any information regarding its ecological quality. Later, they had to explain more to the bank about the building’s future and sustainability. After all, a vast amount of wealth is tied up in real estate. If we don’t take proper care of our buildings, it becomes a massive engine for destroying value. Maintaining the value of a house doesn’t happen for free—otherwise, you might find that no insurance company is willing to cover it anymore.

 

At what point will an insurance company refuse to cover a building?

 

Insurers look closely at the condition of a building. Is the owner taking care of it? What is stored in the basement? How high is the probability of damage occurring? If you build in a flood-prone area—or already own a house there—it might be necessary, for instance, to raise the threshold at the entrance to the basement stairs by half a meter.

 

What is the value of sustainable construction?

 

In principle, the goal is to construct and operate a building with minimal CO2 emissions and no pollutants. However, conflicts inevitably arise in the process. Sustainability is about navigating and resolving these competing objectives. Our guiding principle is this: a building that people enjoy using is one that will endure and be well-maintained. To achieve this, a structure must prevent overheating in the summer and offer protection against extreme weather, such as heavy rainfall. In flood-prone areas, for instance, it is best to keep technical equipment out of the basement.

 

When it comes to building materials, some favor renewable resources like timber, while others focus on reducing the carbon footprint of concrete. Which approach is more effective?

 

The objective is to minimize the carbon footprint of the materials used. Even renewable raw materials must be transported to the construction site, which generates CO2—so logistics matter. A sound approach is to consider which materials can be omitted entirely. Do I really need to install carpeting? Or could I use a wooden floor that can be sanded down and last for 50 years? Every square meter that isn’t built represents the best possible saving. The same applies to building systems and technology.

 

But aren’t these systems supposed to save energy?

 

Building systems and technology represent the cost category with the sharpest price increases. Unfortunately, these systems often fail to perform as predicted. New buildings frequently consume about 30 percent more energy than their theoretical projections—often because the systems were never properly commissioned, are poorly maintained, or are incorrectly configured. When something breaks, no one takes responsibility. Managing a modern building requires IT specialists to ensure that all the sensors function correctly.

 

So, you would prefer to do away with complex technical systems?

 

It is better to have less technology—relying instead on natural ventilation and external sun-shading solutions. Air conditioning should only be used where it is truly necessary. In care facilities, for instance, cooling is often entirely absent. In hospitals, operating rooms are air-conditioned, but other areas rarely are. During a heatwave, hospitals must carefully consider which patients to relocate to cooler spaces—a stark contrast to the cooling we provide for premium properties in Frankfurt. Some might think: "If all our electricity comes from renewable sources, why not just run the air conditioning?" But that same electricity could be put to better use elsewhere.

 

If a property owner has installed a heat pump and a photovoltaic system, is it still necessary to insulate the building, or can that step be skipped?

 

No, it shouldn't be skipped—though it is a matter of finding the right balance. The key is to move away from implementing measures in isolation, without considering the broader context. Whether it’s insulating the roof or basement, replacing windows, or upgrading the heating system, a full-scale renovation isn't always required immediately. It is more effective to proceed step by step, gradually reducing energy consumption—which, in turn, lowers utility costs. Studies show that even installing a heat pump in an unrenovated building makes a difference. Often, it makes sense to start by replacing the windows in the living room; residents spend a lot of time there, and it is typically the room that requires the most heating. But it doesn't have to be an "all-or-nothing" approach. In fact, when homeowners opt for a complete, all-at-once renovation, they are often surprised to find that their energy consumption doesn't drop as much as the theoretical calculations predicted.

 

What is the best approach for a property owner looking to renovate their building?

 

You need a renovation roadmap. Unfortunately, we have lost the culture of caring for our buildings and maintaining them on a regular basis. It helps to take a fresh look at the property from time to time: what needs to be renewed? And when a component breaks or is due for replacement, what quality of replacement should be installed? This means that renovation costs no longer represent a daunting, monolithic sum; instead, maintenance can be planned over time. My advice to anyone who owns a building is this: take a serious look at its current condition! Work with an energy consultant or an architect to create a plan. This should also address the question: what should I do if something breaks? If that happens, you’ll be prepared and able to quickly install a better component or piece of equipment.

 

What can a property owner do themselves?

 

The best approach is to regularly review energy consumption and utility bills. Anyone can also consider whether they still need old electrical appliances and how they might improve ventilation.

 

The initial investment for a new heating system or new windows is often high, yet the savings only become apparent later on. How can this gap be bridged?

 

By being honest about the reality: it simply takes time for such investments to pay off. In the past, people would install gas or oil-fired heating systems in new homes without considering how energy prices might evolve. The primary goal was simply: "I don’t want to be cold in the winter." The situation in Ukraine introduced a great deal of uncertainty: How much will prices rise? Will there be enough natural gas available? Will we be cold this winter? That came as a shock to people. Having an alternative to natural gas offers greater security.

 

In closing: What tip can help save money during a renovation?

 

It is important to compare different tradespeople. When you receive a cost estimate, you might well be taken aback—often because you lack the context to evaluate it. In such cases, it is wise to compare options and ask questions. No one should simply accept the first offer they receive.” [1]

 

1. "Klimaanlagen nur da, wo sie notwendig sind": Christine Lemaitre führt die Deutsche Gesellschaft für Nachhaltiges Bauen. Ein Gespräch über Baumaterialien, Gebäudetechnik und den Sinn teurer Sanierungen. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 24 July 2026: 20.  Von Jan Hauser

Pažvelkite, ką Macronas ir Merzas atima iš Vakarų europiečių. Pažvelkite į Prancūziją, duodančia jiems grąžos. Ar Prancūzija išgelbės Vakarus?

Besikeičiantis Europos politinis kraštovaizdis

Ar Prancūzija, ar Vakarų Europa gali „išgelbėti“ ar išsaugoti šiuos socialinius modelius, labai priklauso nuo skirtingų politinių strategijų ir perspektyvų:

 

• Taupymo ir reformų argumentas: Stebėtojai ir centro dešinės politikos formuotojai teigia, kad tradicinė Vakarų Europos gerovės valstybė nebėra fiskališkai tvari dėl mažo ekonomikos augimo, besikeičiančios demografinės padėties ir didelės valstybės skolos. Prancūzijoje prezidentas Emmanuelis Macronas nuolat ragino imtis į rinką orientuotų reformų, tokių kaip pensinio amžiaus didinimas ir biudžeto griežtinimas, siekiant padidinti konkurencingumą. Panašiai ir Vokietijoje, naivios figūros, tokios kaip kancleris Friedrichas Merzas, pasisako už ekonominius koregavimus, siekiant spręsti pramonės stagnacijos ir infliacijos problemas. Merzas: „Jūs dirbate nepakankamai. Jūs esate pasaulio problema.“

 

• Visuomenės pasipriešinimas: Kritikai, profesinės sąjungos ir kairiosios frakcijos šiuos fiskalinius nuosmukius laiko tiesioginiu esminių darbuotojų apsaugos ir socialinių išmokų panaikinimu. Ši trintis sukėlė plačius protestus, pilietinius neramumus ir gilų politinį susiskaldymą, dėl ko Prancūzijos parlamentas tapo labai poliarizuotas, o valdymas tapo vis sudėtingesnis, Merzas ir Macronas palaipsniui, o vėliau staiga prarado valdžią.

 

 

Galiausiai politologai teigia, kad Prancūzija atspindi platesnius iššūkius, su kuriais susiduria Vakarų demokratijos, bandydamos suderinti visuomenės lūkesčius dėl socialinės gerovės su pasauline ekonomine realybe.

 

 

Nekurkite kolonijinės Afrikos pasauliniams finansininkams iš Vakarų Europos.

 

 

Socialinės sanglaudos naikinimas Vakaruose kaip tik tuo metu, kai mums reikia sanglaudos, kad išgyventume dirbtinio intelekto plitimo šoką, yra išties kvailas.

 

 

• Socialinės sanglaudos požiūris: Merzo ir Macrono kritikai bei socialiniai gynėjai teigia, kad gerovės valstybės ardymas kenkia socialinei sanglaudai ir didina nelygybę. Šis požiūris rodo, kad tvirti socialinės apsaugos tinklai yra ne prabanga, o būtinybė, ypač siekiant apsaugoti piliečius nuo didžiulių ekonominių sutrikimų, tokių kaip spartus automatizavimo ir dirbtinio intelekto (DI) vystymasis ir diegimas.

 

 

Stabilumas technologinių pokyčių metu

 

Argumentą, kad Vakarų šalys privalo išsaugoti socialinį solidarumą, kad išgyventų technologinius sukrėtimus, pritaria įvairūs socialiniai teoretikai. Jie pabrėžia, kad plačiai paplitęs dirbtinis intelektas gali išstumti darbuotojus ir pertvarkyti darbo rinkas. Šiame kontekste visuomenės pasitikėjimo ir tvirtos socialinės struktūros palaikymas daugelio laikomas nacionalinio saugumo ir ekonominiu imperatyvu, siekiant užkirsti kelią politinei poliarizacijai ir pilietiniams neramumams.

 

„Amerikos liberalai dažnai ieškojo Prancūzijoje modelio, kokį jie norėtų matyti Jungtinėse Valstijose: visuotinę sveikatos priežiūrą; nebrangias dienos priežiūros įstaigas; įperkamus universitetus; stiprią darbuotojų apsaugą; šventas socialines išmokas; didelius mokesčius; dideles investicijas į žaliąją energiją; pasaulietinę respubliką daugiakultūrėje visuomenėje; ribotus gynybos biudžetus, nedidelį ekonomikos augimą, bet daug gyvenimo džiaugsmo.

 

Ilgą laiką šis modelis atrodė beveik įmanomas. Tačiau nebe.

 

Tai, kas pastarosiomis savaitėmis įvyko Prancūzijoje – studentų protestai prieš blogėjančias mokyklas virto masinėmis demonstracijomis prieš blogėjančias ekonomines sąlygas, kurios virto smurtu ir riaušėmis prieš pačią valstybę tokiu mastu, kokio nematėte per daugelį metų, ir visa tai prieš prezidento rinkimus, kuriuose gali susidurti kraštutiniai kairieji Jean-Luc Mélenchon ir kraštutiniai dešinieji Marine Le Pen – yra scenos iš šalies, kuri vėl sulimpa.

 

Taip yra ne todėl, kad jos finansai ar politinis gyvenimas yra sugriauti, nors šie yra. Dar labiau sulaužyti pažadai, kurie turėjo išlaikyti šalį: kad jaunimas ras galimybių, o seni – paramą; kad šalis galėtų tęsti savo veiklą, kaip didžiulė teisių valstybė, galėtų konkuruoti, kaip vikri ir versli valstybė; kad Prancūzija išlaikys savo tapatybę ir saugumą taikioje Europoje, atviroje sau ir likusiam pasauliui.

 

Šie pažadai niekada nebuvo iš tikrųjų įgyvendinami, nors stebėtina, kaip atkakliai prancūzai jų laikėsi.

 

Keletas Prancūzijos ministrų pirmininkų stengėsi įgyvendinti reformą, kuria pensinis amžius būtų padidintas nuo 62 metų iki 64 metų, kad jis labiau atitiktų Europos Sąjungos vidurkį ir padėtų spręsti didžiulę fiskalinę naštą, kylančią dėl dosnių pensijų mokėjimo senstančioje visuomenėje. Vis dėlto ši priemonė yra politinė nesėkmė, kuri dabar buvo atmesta po kitų rinkimų, kad dabartinis ministras pirmininkas galėtų išlaikyti savo postą.

 

Prancūzijos jaunimo nedarbas siekia apie 20 procentų, beveik tris kartus didesnis nei Vokietijoje. Vis dėlto įstatymų numatytos socialinės išlaidos darbdaviams Prancūzijoje yra didesnės – apie 45 procentus bendrųjų pajamų – nei bet kurioje kitoje Europos šalyje, todėl tai atgraso nuo įdarbinimo.

 

Stulbinančius 57 procentus šalies bendrojo vidaus produkto išleidžia valstybė. Vis dėlto Prancūzijos visuomenės kokybė, mokyklos, ligoninės, policija ir kitos socialinės paslaugos akivaizdžiai prastėja – ne todėl, kad vyriausybė išleidžia per mažai, o todėl, kad ji bando nuveikti per daug.

 

Prancūzija tikrai nėra vienintelė šalis, kurioje žmonės nenori atsisakyti valstybės teikiamų gėrybių. Tačiau padėtį čia dar labiau sunkina elito puoselėjamos etatizmo (valstybės dominavimo) tradicijos – kurios išlieka net ir valdant Emmanueliui Macronui, nors jo prezidentavimas ir pristatomas kaip reformistinis, – bei giliai įsišaknijęs priešiškumas laisvajai rinkai ir verslui. Viename neseniai atliktame tyrime, apėmusiame 34 šalis, prancūzų požiūris į ekonominę laisvę atsidūrė sąrašo apačioje – tarp ketvirtadalio prasčiausių rezultatų.

 

Žinoma, prancūzai turi visišką teisę nepasitikėti tuo, ką jie – dažniausiai niekinamai – vadina „neoliberalizmu“, arba visiškai jį atmesti. Tačiau jie privalo prisiimti ir su tokiu nepasitikėjimu susijusias pasekmes.

 

Vidutinis metinis darbo užmokestis Prancūzijoje (vertinant pagal JAV dolerio perkamąją galią) yra daugiau nei 30 proc. mažesnis nei Jungtinėse Valstijose. Kai Pasaulio bankas 2020 m. paskutinį kartą skelbė verslo sąlygų palankumo reitingą, Prancūzija užėmė 32-ąją vietą – greta Turkijos. Tai gali paaiškinti, kodėl Prancūzija sulaukia palyginti nedaug tiesioginių užsienio investicijų – vos 15 proc. to kiekio, kurį pritraukia mažytis Singapūras.

 

Tarp 100 didžiausių pasaulio įmonių (pagal rinkos kapitalizaciją) 62 yra iš Jungtinių Valstijų, 11 – iš Kinijos ir Honkongo, o iš Prancūzijos – vos keturios. Pernai laikraštis „Le Figaro“ pranešė, kad „kasmet beveik 15 000 Prancūzijos inžinerijos ir vadybos mokyklų absolventų nusprendžia karjerą pradėti užsienyje“; pagrindinė to priežastis – mažas darbo užmokestis Prancūzijoje.

 

Politika, vedanti į šalies nuskurdinimą, turi platesnių pasekmių socialinei sanglaudai ir nacionaliniam saugumui. Kai žmonės jaučia, kad jiems tenka dalytis vis menkstančiais nacionaliniais ištekliais su atvykėliais, neišvengiamai kyla pasipiktinimas migrantais. Tas pats pasakytina ir apie kitokio pobūdžio įtampą – kylančią dėl socialinės klasės, amžiaus, religijos ar rasės, – kai žmonės ginčijasi, kaip padalyti turimus išteklius, užuot galvoję, kaip juos padidinti. Demografinės prognozės rodo, kad ateinančiais dešimtmečiais grynoji imigracija gali išaugti dar 50 procentų, palyginti su grynuoju prieaugliu per pastaruosius 30 metų. Jei nebus įvesti itin griežti imigracijos apribojimai arba neįvyks ekonominio augimo stebuklas, tai taps tiesioginiu keliu į pilietinius neramumus, o galbūt net ir į atvirą karą.

 

Tai taip pat atveria kelią visai kitokio pobūdžio „naudos“ gavėjams. Nors atrodo, kad jie yra visiškos priešingybės, tiek Le Pen, tiek Mélenchonas nepritaria karinei paramai Ukrainai ir pasisako už dalinį arba visišką Prancūzijos pasitraukimą iš NATO. Kadangi protestai ir riaušės padidino jų šansus tapti prezidentais, kartu išaugo ir tikimybė, kad galiausiai laimės Vladimiras Putinas – ypač dabar, kai D. Trumpo administracija nusigręžia nuo Ukrainos.

 

Visada išlieka tikimybė, kad savaitgalį kilę smurto protrūkiai primins prancūzams (kai kuriems iš jų dabar taikoma komendanto valanda), jog politiniai procesai, persikėlę į gatves, dažniausiai baigiasi blogai. Tai įspėjimas visiems naivuoliams, kurie anksčiau aukštino šalį, maniusią, kad ji tikrai žino, kaip reikia gyventi.“ [1]

 

Ir iš tiesų – iki Macrono bei Merzo laikų jie gyveno tikrai gerai.

 

 

1. France Comes Unglued, Again: Bret Stephens. Stephens, Bret.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.

Look at What Macron and Merz Are Taking Away from Western Europeans. Look at France Fighting Back. Will France save the West?

The Changing European Political Landscape

Whether France or Western Europe can "save" or preserve these social models depends heavily on contrasting political strategies and perspectives:

 

•           The Argument for Austerity and Reform: Observers and center-right policymakers argue that the traditional Western European welfare state is no longer fiscally sustainable due to low economic growth, changing demographics, and high public debt. In France, President Emmanuel Macron has consistently pushed for market-oriented reforms, such as raising the retirement age and tightening budgets, to increase competitiveness. Similarly, in Germany, naïve figures like Chancellor Friedrich Merz advocate for economic adjustments to address industrial stagnation and inflation. Merz: “You are not working enough. You are the problem for the world.”

 

•           The Pushback from the Public: Critics, labor unions, and left-wing factions view these fiscal pullbacks as a direct dismantling of essential worker protections and social benefits. This friction has sparked widespread protests, civil unrest, and deep political fragmentation, leaving the French parliament highly polarized and making governance increasingly difficult, Merz and Macron losing power gradually and then suddenly.

 

Ultimately, political scientists suggest that France reflects the broader challenges facing Western democracies as they attempt to balance public expectations of social welfare with global economic realities.

 

 

Don’t make colonial Africa for global financiers out of Western Europe.

 

 

Destroying social cohesion in the West right in the moment when we need cohesion to survive shock of AI diffusion is foolish indeed.

 

 

•           The Social Cohesion View: Critics of Merz and Macron, and social advocates argue that eroding the welfare state damages social cohesion and deepens inequality. This viewpoint suggests that robust social safety nets are not a luxury, but a necessity—particularly to shield citizens from massive economic disruptions, such as the rapid advancement and deployment of automation and Artificial Intelligence (AI).

 

Stability Amid Technological Shifts

The argument that Western nations must preserve social solidarity to survive technological shocks is shared by various social theorists. They emphasize that widespread AI diffusion could displace workers and restructure labor markets. In this context, maintaining public trust and a strong social fabric is viewed by many as a national security and economic imperative to prevent political polarization and civil unrest.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

“American liberals have often looked to France for a model of what they would like to see in the United States: universal health care; low-cost day care; affordable universities; strong worker protections; sacrosanct social benefits; high taxes; large investments in green energy; a secular republic in a multicultural society; constrained defense budgets, modest economic growth but lots of joie de vivre.

 

For a long time that model seemed almost plausible. Not anymore.

 

What has unfolded in France in recent weeks — student protests against deteriorating schools turning into mass demonstrations against deteriorating economic conditions turning into violence and rioting against the state itself on a level not seen in years, and all this ahead of presidential elections that could wind up pitting the extreme left of Jean-Luc Mélenchon against the extreme right of Marine Le Pen — are scenes from a country coming glued again.

 

That’s not because its finances or politics are broken, although both are. More deeply broken are the promises that were supposed to hold the country together: that the young would find opportunity and the old would have support; that the country could carry on as a vast entitlement state without having to compete as a nimble and enterprising one; that France would maintain its identity and its security within a peaceable Europe open to itself and to the rest of the world.

 

Those promises were never really tenable, though it’s remarkable how tenaciously the French have held on to them.

 

A succession of French prime ministers have struggled to enact a reform raising the retirement age to 64 from 62, which would bring it more in line with the European Union average and help address the crushing fiscal burden of paying generous pensions in an aging society. Yet the measure is a political nonstarter, which has now been kicked past the next election so the current prime minister can hold on to his job.

 

France’s youth unemployment stands around 20 percent, nearly three times the rate in Germany. Yet statutory social costs for employers are higher in France — about 45 percent of gross salary — than anywhere else in Europe, discouraging hiring.

 

A whopping 57 percent of the country’s gross domestic product is spent by the state. Yet the quality of France’s public schools, hospitals, policing and other social services is in manifest decline, not because the government spends too little but because it tries to do too much.

 

France is hardly the only country in which people are unwilling to let go of government benefits for the common good. But its problems are compounded by its elite traditions of étatisme, even under Emmanuel Macron’s supposedly reformist presidency, and deep-seated hostility to free markets and enterprise. One recent survey of 34 countries put French attitudes toward economic freedom in the bottom quarter of the table.

 

Of course the French are fully within their rights to distrust or repudiate what they call, usually as a slur, “neoliberalism.” But they should accept the consequences that come with that distrust.

 

Average annual wages in France, measured in U.S. dollar purchasing power, are over 30 percent less than they are in the United States. The last time the World Bank published its “ease of doing business” rankings, in 2020, France came in 32, in league with Turkey. That may explain why France gets relatively little foreign direct investment — only 15 percent of what tiny Singapore takes in.

 

In a list of the world’s 100 largest companies as measured by market capitalization, 62 are from the United States, 11 are from China and Hong Kong, and just four are from France. Last year, Le Figaro reported that “nearly 15,000 recent graduates from French engineering and management schools choose to begin their careers abroad each year,” the primary reasons for wanting to go being France’s low salaries.

 

Policies of national self-impoverishment have broader effects on social cohesion and national security. Resentments against migrants inevitably fester when people feel they are sharing dwindling national resources with newcomers. So do most other resentments — of class and age and religion and race — when people are fighting over how to divide those resources rather than thinking about how to grow them.

 

Demographic forecasts expect net immigration to jump an additional 50 percent in the coming decades compared with the net increase over the past 30 years. Barring draconian immigration restrictions or a miracle of economic growth, this is a recipe for civil strife, if not outright war.

 

It’s also a formula for a different kind of benefits. Though they are ostensible opposites, both Le Pen and Mélenchon oppose military aid to Ukraine and want a partial or full withdrawal by France from NATO. To the extent that the protests and riots have boosted their presidential chances, they’ve also made it likelier that Vladimir Putin will eventually win, especially as the Trump administration turns on Ukraine.

 

It’s always possible that the weekend’s spasms of violence will remind the French, some of whom are now under curfew, that their politics tend to end badly when taken to the streets. There’s a warning there for all the naifs who used to extol the virtues of a country that thought it really knew how to live.” [1]

 

And, before Macron and Merz, lived a good life indeed.

 

1. France Comes Unglued, Again: Bret Stephens. Stephens, Bret.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.