The U.S. Fed Can Indeed Kill the AI Boom

“Back in 2000, as the Federal Reserve raised interest rates, entrepreneurs and investors surfing the internet wave insisted it didn't matter. "Everybody knows the Fed's going to raise rates in February, but as this comes closer, VCs are throwing ever larger amounts of money at us," one told The Wall Street Journal.

 

We know what happened next. The Fed kept raising rates, and the internet-stock bubble imploded.

 

Deja vu: The same arguments are being recycled today for artificial intelligence. What if "the demand for intelligence and energy is unaffected by higher rates because winning the race for super intelligence has a near infinite ROI," hedge-fund manager Bill Ackman asked on X.

 

John Arnold, co-chair of Arnold Ventures, argued higher rates could be "counterproductive" for inflation: They won't reduce demand for AI inputs, but do "raise business operating expenses, some of which is passed along to consumers."

 

Let me set the record straight: The Fed is entirely capable of deflating the AI boom and inflation.

 

Skeptics assume interest rates could only slow AI companies by raising their cost of borrowing. That is a fallacy. Short-term rates are the benchmark cost of liquidity, affecting overall financial conditions. With each successive increase, tighter credit ripples out along the risk spectrum, from Treasurys to corporate and household loans, equity and so on. The leveraged investors who buy risky assets see their funding squeezed. Appetites for initial public offerings, high-yield bonds, private credit and securitizations dry up.

 

This is why asset meltdowns through history bear the Fed's fingerprints: the 1929 and 1987 stock-market crashes, the dot-com and housing busts, emerging-market crises in 1982 and 1997-98. As assets deflate, investment follows and sometimes recession comes next. And with recession, inflation goes down.

 

To be clear, the Fed doesn't want to end the AI boom. It only wants overall inflation to fall to 2%, which doesn't require that AI-related inflation do so as well.

 

But make no mistake: If the only way to 2% inflation is to drain the lake of liquidity sustaining AI, the Fed has the means and, very likely, the will to do it.” [1]

 

1. U.S. News: The Fed Can Indeed Kill the AI Boom. Ip, Greg.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Oct 2026: A2. 

Muskas įsakė sulėtinti „Starlink“ veikimą

„VAŠINGTONAS. Elonas Muskas įsakė sulėtinti Ukrainos naudojamą karinės klasės „Starlink“ versiją. Šis sprendimas sukėlė paniką Kijeve ir sumaištį Trumpo administracijoje, teigė JAV pareigūnai ir su šiuo klausimu susipažinę asmenys.

 

Ir Muskas, ir prezidentas Trumpas išreiškė pyktį Ukrainai dėl pastarųjų savaičių išpuolių prieš Rusijos dyzelino perdirbimo gamyklas, dėl kurių prezidentas kaltina aukštas energijos kainas. Praėjusią savaitę Muskas apribojo greitį, kuriuo Ukrainos įranga gali likti prijungta prie palydovinio tinklo, teigė šaltiniai, todėl kai kurie puolamieji dronai ir perėmėjai dronai tapo praktiškai beverčiai.

 

Muskas ir Trumpas aptarė sprendimą dėl „Starlink“ telefonu netrukus po to, kai sulėtėjimas tapo viešas, o prezidentas praėjusią savaitę rinko respublikonų kandidatus į vidurio kadencijos rinkimus, teigė du šaltiniai. Vienas iš šaltinių taip pat teigė, kad Muskas ir Trumpas aptarė šį klausimą prieš sprendimą sustabdyti „Starlink“.

 

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vieši skundai, būtent, kad ukrainiečiai gali mirti, jei neribotos paslaugos nebus atkurtos, sukėlė didelę painiavą dėl to, kas įsakė sulėtinti veikimą. neoficialiam tyrimui Baltuosiuose rūmuose.

 

Kilusio triukšmo metu „SpaceX“ atstovai skambino Baltuosiuose rūmuose dirbantiems kolegoms, siekdami vieningo supratimo ir vėlesnės žinutės, kurią bendrovė ir Trumpo administracija koordinavo prieš Musko nurodymą, teigė šaltiniai.

 

Pats Muskas X valandų po to, kai sulėtėjimas tapo viešas, parašė: „Bet kokius greičio ar naudojimo apribojimus nustato JAV kariuomenė ir galiausiai JAV prezidentas“, vartodamas Jungtinių Valstijų prezidento akronimą. Trumpas pirmadienį sakė nežinantis, kas atsakingas už „Starlink“ sulėtėjimą, „bet norėčiau tai sužinoti“.

 

Kai kurie JAV pareigūnai teigė, kad Muskas veikė vienašališkai ir kad Trumpas konkrečiai neįsakė jokio atsako prieš Ukrainą. Tačiau su situacija susipažinęs asmuo teigė, kad Muskas prieš įvesdamas naują greičio apribojimą kalbėjosi su keliais aukštais administracijos pareigūnais, įskaitant ir Trumpą, kuris, pasak Ukrainos pareigūnų, leido Rusijos raketoms apeiti jų gynybą.

 

Sulėtėjimas, prasidėjęs spalio 14 d., įvyko po kelių Trumpo administracijos pranešimų ir pareiškimų, kuriuos Ukrainos pareigūnai laikė priešiškais Ukrainai, įskaitant Trumpo ir Musko kritiką Zelenskiui. Dėl to Kyjive kilo įtarimas, kad šis nurodymas buvo duotas arba paties prezidento, arba turtingiausio pasaulio žmogaus.

 

Šis įvykis padidino įtampą tarp JAV ir Ukrainos iki aukščiausio lygio nuo praėjusių metų, kai D. Trumpas Ovaliajame kabinete griežtai kritikavo V. Zelenskį. Tai taip pat išryškino išskirtinę E. Musko įtaką karui: „Starlink“ sistema yra gyvybiškai svarbi Ukrainos pajėgoms, kurios fronto linijoje puola Rusijos kariuomenę ir ginasi nuo smūgių. Tarsi vienu mygtuko paspaudimu E. Muskas gali pakeisti kelerius metus besitęsiančio konflikto eigą.

 

Michaelas Kofmanas, Vašingtone įsikūrusio Karnegio tarptautinės taikos fondo (angl. *Carnegie Endowment for International Peace*) karo ekspertas, teigė: „Ukrainos pajėgų galimybės naudoti smogiamuosius ir perimamuosius dronus vis dar ribojamos – greitis apribotas iki 160 km/val., tačiau šiuo metu ryšio greitis nesiekia net 130 km/val. Šie apribojimai ir toliau trukdo Ukrainai vykdyti smogiamąsias operacijas bei naudoti oro gynybos sistemas.“

 

Ukrainos diplomatinės misijos Vašingtone vadovas Denysas Sienikas antradienį pranešė, kad Ukraina vis dar „laukia oficialaus atsakymo iš Pentagono ir „SpaceX“ atstovų aukščiausiu lygiu, norėdama suprasti, kas nutiko, taip pat – ar ryšys buvo arba bus atkurtas.“

 

„SpaceX“ į prašymą pakomentuoti situaciją neatsakė.

 

V. Zelenskis taip pat apkaltino D. Trumpo administraciją tuo, kad ši laikinai nutraukė žvalgybinę paramą, kuri padėjo Ukrainos pajėgoms stebėti Rusijos raketų paleidimus ir smogti giliai į priešo teritoriją.

 

Tačiau D. Trumpas ir kiti tai paneigė; JAV valstybės sekretorius Marco Rubio antradienį pareiškė, kad tokie teiginiai „nėra tiesa“.

 

M. Rubio, kuris anksčiau tą dieną telefonu kalbėjosi su V. Zelenskiu, vėliau pripažino, kad „nekyla abejonių“ dėl augančios įtampos tarp Vašingtono ir Kyjivo.

 

JAV gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas antradienį pareiškė, kad „mes nieko neatšaukėme“, tačiau pridūrė, jog „„Starlink“ turi teisę priimti sprendimus, susijusius su savo paslaugų teikimo sąlygomis“. Jis pabrėžė: „Mes nesame davę jokių nurodymų ar ko nors panašaus.“

 

Antradienį V. Zelenskis išvyko į Norvegiją, kur numatytos derybos su D. Trumpo pasiuntiniu Steve'u Witkoffu bei Norvegijos ir Suomijos vadovais apie konflikto užbaigimą.

 

Pastarosiomis savaitėmis Trumpo ir Musko priešiškumas Zelenskiui sustiprėjo – tuo metu, kai prezidentas, respublikonas, siekia sumažinti dyzelino kainas prieš lapkritį vyksiančius kadencijos vidurio rinkimus.

 

Nors Trumpas dėl išaugusių kainų kaltina Ukrainos atakas prieš Rusijos energetikos objektus, dauguma analitikų teigia, kad didesnę įtaką turėjo karas su Iranu, kurį Trumpas pradėjo vasario 28 d.

 

Spalio 10 d., likus vos kelioms dienoms iki „Starlink“ veikimo spartos sumažėjimo, Trumpas pareiškė pasakęs Zelenskiui:  „Su Rusija galite daryti ką tik norite, bet nelieskite naftos perdirbimo gamyklų, nes tai – pasaulinio masto problema.“ O ką jis daro? Ima ir smogia į dyzelino infrastruktūrą. Jam, po galais, metas liautis.“

 

Socialiniame tinkle „X“ Muskas sureagavo į Baltųjų rūmų paskelbtą vaizdo įrašą su šiais žodžiais: „Zelenskis peržengė ribą.“ Po keturių dienų Ukrainos dronų operatoriai pranešė, kad dėl neaiškių priežasčių praranda neribotą prieigą prie „Starlink“ tinklo; dėl to Kijevas skubiai paprašė paaiškinimo.“ [1]

 

Man patinka „The Wall Street Journal“ – jame kur kas mažiau propagandos: „Irano karas, kurį Trumpas pradėjo vasario 28 d., turėjo didesnį poveikį“ pasaulinėms dyzelino kainoms. Zelenskio poveikis buvo mažesnis. Dėl Irano nieko daugiau padaryti negalite. Tačiau su Zelenskiu, kuris yra nuo jūsų priklausomas, susitvarkyti įmanoma. Tad imkitės ir susitvarkykite su juo.

 

 

1. Musk Ordered Starlink Slowdown. Ward, Alexander; Andrews, Natalie; Dawsey, Josh.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Oct 2026: A1. 

Musk Ordered Starlink Slowdown

“WASHINGTON -- Elon Musk ordered the slowdown of a military-grade version of Starlink relied on by Ukraine, a decision that sparked panic in Kyiv and confusion inside the Trump administration, U.S. officials and people familiar with the matter said.

 

Both Musk and President Trump have expressed anger at Ukraine for attacking Russian diesel refineries in recent weeks, which the president blames for high energy prices. Last week, Musk capped the speeds at which Ukrainian hardware could stay connected to the satellite-based network, the people said, rendering some offensive drones and interceptor drones virtually useless.

 

Musk and Trump discussed the Starlink decision in a call soon after the slowdown became public, while the president was campaigning last week for Republican candidates in the midterm elections, two of the people said. One of the people also claimed Musk and Trump discussed the matter before the decision to throttle Starlink.

 

Ukrainian President Volodymyr Zelensky's public complaints -- namely, that Ukrainians could die if the unrestricted service wasn't restored -- led to widespread confusion about who ordered the slowdown, and to an informal investigation inside the White House.

 

During the uproar, SpaceX representatives called White House counterparts seeking a unified understanding and subsequent message that the company and Trump administration coordinated ahead of Musk's directive, the people said.

 

Musk himself posted on X hours after the slowdown became public, "Any limits on speed or usage are decided by the US military and ultimately POTUS," using the acronym for president of the United States. Trump said Monday that he didn't know who was responsible for the Starlink slowdown, "but I would like to find out."

 

Some U.S. officials said that Musk acted unilaterally and that Trump didn't specifically order any retribution against Ukraine. But a person familiar with the situation said Musk talked to multiple senior administration officials, including with Trump, before imposing the new speed cap, which Ukrainian officials said had allowed Russian missiles to evade their defenses.

 

The slowdown, which began on Oct. 14, followed several announcements and statements by the Trump administration that Ukrainian officials saw as hostile to Ukraine, including criticism of Zelensky from Trump and Musk. That led Kyiv to immediately suspect the order came either from the president or the world's richest man.

 

The episode has raised U.S.-Ukraine tensions to their highest level since Trump berated Zelensky in the Oval Office last year. It has also highlighted the singular influence of Musk over the war, as Starlink provides a lifeline for Ukrainian forces on the front lines attacking Russian troops and defending themselves from strikes. With a seeming flick of a switch, Musk has the power to alter the course of a conflict that has ground on for years.

 

Michael Kofman, an expert on the war at the Carnegie Endowment for International Peace in Washington, said, "Ukrainian forces continue to be throttled in their ability to employ strike drones and interceptor drones to 160 kilometers [99 miles] per hour, but the current connection is below 130 kilometers per hour, and the limits continue to hamper Ukrainian strike operations and air defenses."

 

Ukraine's top diplomat in Washington, Denys Sienik, said Tuesday that Ukraine was still "waiting for the official response from contacts with the Pentagon and SpaceX at the leaders level to understand what has happened, but also to understand whether the connection has been restored or will be restored."

 

SpaceX didn't respond to a request for comment.

 

Zelensky also has accused the Trump administration of temporarily cutting intelligence support that helped Ukraine's forces to track Russian missile launches and strike deep into its enemy's territory.

 

But Trump and others denied that happened, with U.S. Secretary of State Marco Rubio saying on Tuesday such claims are "not true."

 

Rubio, who earlier in the day spoke with Zelensky on the phone, later acknowledged "there's no doubt" about rising tensions between Washington and Kyiv.

 

Defense Secretary Pete Hegseth said Tuesday that "we haven't pulled anything back," but "Starlink has the option to make decisions concerning its terms of service." He said: "We haven't made any directives or anything like that."

 

Zelensky traveled to Norway on Tuesday for discussions with Trump envoy Steve Witkoff and the leaders of Norway and Finland about ending the conflict.

 

Trump and Musk's animosity toward Zelensky has grown in recent weeks, as the president, a Republican, looks to lower diesel prices ahead of the November midterm elections.

 

While Trump blames Ukraine's attack on Russia's energy facilities for the elevated prices, most analysts said the Iran war that Trump launched on Feb. 28 has had a greater impact.

 

On Oct. 10, just days before Starlink speeds slowed, Trump said he told Zelensky, "'You can do whatever you want to Russia, but don't hit the refineries because that's a world problem.' And what does he do? He goes and hits the diesel fuel. He better damn well stop."

 

Musk responded to a White House video of those remarks on X: "Zelensky has gone too far." Four days later, Ukrainian drone operators reported that they were losing unrestricted access to the Starlink network for unexplained reasons, leading to the urgent requests from Kyiv for an explanation.” [1]

 

I love The Wall Street Journal – much less propaganda there: “The Iran war that Trump launched on Feb. 28 has had a greater impact” on diesel prices in the world. Zelensky had smaller impact. You can’t do anything more about Iran. You can deal with Zelensky, who depends on you. So, you go ahead and deal with him.

 

1. Musk Ordered Starlink Slowdown. Ward, Alexander; Andrews, Natalie; Dawsey, Josh.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Oct 2026: A1. 

Naftos srautai iš Persijos įlankos viršijo ikikarinius rodiklius – JAV remiama laivybos sistema padeda tanklaiviams, tačiau prekiautojai nerimauja, kad kovos gali atsinaujinti

„Naftos eksportas iš Persijos įlankos viršijo ikikarinius lygius: JAV saugoma, skubiai sukurta laivybos sistema padeda tanklaiviams gabenti naftą tuo metu, kai Iranas vykdo vieną intensyviausių atakų bangų Hormūzo sąsiauryje.

 

Laivų stebėsenos bendrovės „Kpler“ duomenimis, savaitę iki spalio 18 d. naftos srautai iš Artimųjų Rytų (įskaitant krovinius, gabenamus per Hormūzo sąsiaurį ir alternatyviais maršrutais) vidutiniškai viršijo 24 mln. barelių per parą – tai daugiau nei ikikariniu laikotarpiu fiksuotas 23,3 mln. barelių rodiklis.

 

Preliminariais duomenimis, tuo pačiu laikotarpiu naftos srautai per Hormūzo sąsiaurį (įskaitant naftos perkrovimą iš laivo į laivą Omano įlankoje) vidutiniškai siekė apie 14 mln. barelių per parą, t. y. 82 proc. ikikarinio lygio.

 

Naftos kainos išlieka aukštos – antradienį „Brent“ rūšies naftos kaina pakilo iki maždaug 108 JAV dolerių už barelį. Prekiautojai nerimauja, kad padėties pagerėjimas Hormūzo sąsiauryje gali būti laikinas, ypač jei vėl kiltų koviniai veiksmai. Dėl mažėjančių pasaulinių atsargų nebeliko vietos klaidoms.

 

Be to, ši operacija yra brangi – galiausiai šios išlaidos gula ant vartotojų pečių, didinant degalų kainas degalinėse.

 

Vis dėlto naftos srautų stabilumas rodo pokytį kovoje dėl svarbiausio pasaulyje energetinio „butelio kaklelio“. Iranas vis dar gali padaryti krovinių gabenimą pavojingą ir brangų.

 

Tačiau jo galimybės sutrukdyti tranzitui sumažėjo, o tai susilpnino Teherano derybinę galią JAV atžvilgiu.

 

„Bendras vaizdas toks: sistema, skirta laivybai per pavojingą Hormūzo sąsiaurį, dabar yra nusistovėjusi, o naftos eksportuotojų pasiryžimas rizikuoti – išaugęs“, – teigia Hamadas Hussainas, vyresnysis žaliavų rinkos ekonomistas bendrovėje „Capital Economics“.

 

Nafta taip pat gabenama alternatyviais maršrutais – naftotiekiais, kertančiais Saudo Arabiją ir Jungtinius Arabų Emyratus. „Kpler“ skaičiavimais, rugsėjį apie 40 proc. iš Persijos įlankos gabenamos ne Irano kilmės naftos aplenkė Hormūzo sąsiaurį; palyginimui – prieš karą šis rodiklis siekė 17 proc.

 

Ši sėkmė kontrastuoja su padėtimi, kurioje atsidūrė Iranas: dėl JAV vykdomos jūrų blokados šalies naftos eksportas yra visiškai užblokuotas.“

 

Rizika ta, kad Iranas gali bandyti atkurti savo įtaką smogdamas stipriau ir potencialiai įtraukti JAV į dar vieną konfrontaciją iki JAV vidurio kadencijos rinkimų po dviejų savaičių.

 

Persijos įlankos nafta teka nepaisant didėjančio smurto aplink sąsiaurį. Šį mėnesį pranešta apie apie 30 išpuolių prieš laivus, rodo „Wall Street Journal“ suvestinė, paremta JK jūrų prekybos operacijų centro ir jūrų saugumo bendrovių ataskaitomis.

 

Spalio mėnesio incidentai sudaro 20 % visų karo metu užpultų laivų, teigė Michelle Wiese Bockmann, vyresnioji jūrų žvalgybos įmonės „Windward“ analitikė.

 

„Iranas bando atnaujinti sąsiaurio blokadą“, – sakė Christopheris Longas, buvęs Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno karininkas, dabar dirbantis „Neptune P2P Group“.

 

Daugeliui naftos prekybininkų ir laivų savininkų rizika kirsti Hormūzą yra verta to. „Kpler“ naftos analizės vadovo Homayouno Falakshahi skaičiavimais, palyginti su laikotarpiu prieš karą, prekybininkai gali uždirbti 20 dolerių už barelį daugiau, perpardavinėdami Irako naftą, arba apie 40 milijonų dolerių už krovinį iš supertanklaivio. Trys tokie reisai galėtų padengti 100 milijonų dolerių vertės naudoto tanklaivio kainą.

 

Jūrininkams taip pat siūlomos premijos už pavojingas keliones. Įgulos nariai buvo privilioti išmokomis, kurios du ar tris kartus viršija įprastą mėnesinį atlyginimą, dirbti laivuose, plaukiojančiuose Persijos įlankoje. Viena Kinijoje įsikūrusi laivų personalo įdarbinimo įmonė už kelionę pirmyn ir atgal, kuri paprastai trunka savaitę ar dvi, pasiūlė net 25 000 dolerių, pranešė „The Wall Street Journal“.

 

„Apimtys išlieka didelės, nepaisant didėjančių išpuolių, nes pelnas pateisina riziką“, – sakė A. Falakshahi.

 

Kai kurie laivų savininkai perkelia senesnius laivus, kurie anksčiau gabeno Venesuelos ir Rusijos naftą į Persijos įlanką, dėl precedento neturinčių tanklaivių tarifų regione, teigė laivų brokeriai.

 

Daugelis laivų atlieka trumpus pervežimus per pavojingą zoną. JAV oro priedanga suteikia tam tikrą apsaugą koridoriumi palei Omano pakrantę. Tanklaiviai krauna naftą Persijos įlankoje ir gabena ją per Hormūzą, dažnai naudodami sekimo signalus. išjungtas. Tada jie sustoja netoli Omano ir perkrauna savo krovinius į laivus, plaukiančius į tolimas rinkas, prieš grįždami į Persijos įlanką, kur jiems kyla didžiausia rizika būti pataikytiems.

 

Tuo tarpu Irano Islamo revoliucijos gvardijos korpusas naudoja dronus ir raketas, kad sustabdytų laivus, bandančius pabėgti. Jis taip pat ėmėsi partizaninės taktikos, kurią jau seniai taiko Jemeno hūsiai, siekdamas atakuoti eismą aplink Raudonosios jūros žiotis, dislokuodamas stebėtojus mažuose žvejybos laivuose ir siųsdamas kovotojus į vandenį.

 

Perplaukimas išlieka pavojingas. Iki rugsėjo mėnesio Tanzanijos vėliavą turintis supertanklaivis „Loyalty“ daugelį metų gabeno Venesuelos naftą į Kiniją. Nuo rugsėjo mėnesio jis du kartus įplaukė į Persijos įlanką, abu kartus plaukdamas į Iraką pakrauti naftos.

 

Įgulos narys teigė, kad laivas informavo JAV karinį jūrų laivyną apie kiekvieną kelionę ir jame buvo apsaugos personalas. Spalio pradžioje „Loyalty“ Omano įlankoje perkėlė du milijonus barelių Irako žalios naftos į neidentifikuotą tanklaivį ir vėliau grįžo į Persijos įlanką paimti naujo krovinio – taip teigia „Kpler“ ir vienas įgulos narys.

 

Įgulos narys pasakojo, kad antrajam reisui laivą valdanti bendrovė atsiuntė įgulai neperšaunamų liemenių ir šalmų.

 

Pasak jūrų saugumo bendrovės „Vanguard“, spalio 16 d. į laivą „Loyalty“ pataikė iš mažo laivelio paleistas raketinis granatsvaidžio sviedinys. Sprogmuo pramušė skylę gėlo vandens rezervuare. Įgulos nario teigimu, atakos metu „Loyalty“ gabeno du milijonus barelių Irako žalios naftos.

 

Dėl šių išpuolių didėja naftos iš Persijos įlankos pristatymo į rinką sąnaudos. „Kpler“ duomenimis, šią savaitę krovinių gabenimo kaina supertanklaiviu, plukdančiu naftą iš Persijos įlankos į Kiniją, pasiekė beveik rekordinį lygį – 37,37 JAV dolerio už barelį. Pasak Wiese Bockmann iš bendrovės „Windward“, draudimo nuo karo rizikos įmokos išaugo nuo mažiau nei 3 % iki 10 % laivo vertės.

 

„Balandį problema buvo žalios naftos trūkumas. Spalį problema – jos transportavimo kaštai“, – teigė „JPMorgan“ pasaulinės žaliavų strategijos skyriaus vadovė Natasha Kaneva.

 

Vis dėlto nafta ir toliau pasiekia tikslą, nepaisant Irano grasinimų neleisti kaimyninėms šalims gabenti savo naftos, jei pats Iranas negalės eksportuoti savosios.

 

„Kad Iranas susigrąžintų tokią pat kontrolę naftos srautams šiame regione, kokią turėjo anksčiau, jam tektų veikti agresyviau“, – sakė Hussainas iš „Capital Economics“. [1]

 

1. Gulf Oil Tops Prewar Flow --- U.S.-backed shipping system aids tankers, but traders worry fighting could restart. Faucon, Benoit; Kantchev, Georgi; Feng, Rebecca.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Oct 2026: A1. 

Gulf Oil Tops Prewar Flow --- U.S.-backed shipping system aids tankers, but traders worry fighting could restart

 

 

“Persian Gulf oil exports have surpassed prewar levels, as an improvised shipping system under U.S. protection is helping tankers move oil through one of Iran's fiercest waves of attacks in the Strait of Hormuz.

 

Middle East oil flows, including shipments through Hormuz and alternative routes, averaged more than 24 million barrels a day in the week through Oct. 18, surpassing prewar levels of 23.3 million, according to ship tracker Kpler.

 

Preliminary figures show Hormuz oil flows, including offshore transfers in the Gulf of Oman, came to around 14 million barrels a day on average for the same period, or 82% of prewar levels.

 

Oil prices remain high, and benchmark Brent crude has risen in recent days to around $108 a barrel on Tuesday. Traders are concerned the improvement in Hormuz might not be sustainable, particularly if fighting breaks out again. Thinning global inventories leave little margin for error.

 

The operation is also expensive, costs that ultimately flow through to consumers at the pump.

 

Still, the resilience of oil flows marks a shift in the battle over the world's most important energy chokepoint. Iran can still make shipments dangerous and expensive.

 

But its ability to deter transits has faded, weakening Tehran's leverage with the U.S.

 

"The big picture is that the system for shipping through a dangerous Strait of Hormuz is now well-established and the risk appetite of those involved in exporting oil has risen," said Hamad Hussain, a senior commodities economist at Capital Economics.

 

Pipelines across Saudi Arabia and the United Arab Emirates are also moving oil along different routes. In September, about 40% of the non-Iranian crude shipped out of the Gulf bypassed the strait, compared with 17% before the war, Kpler estimated.

 

The success contrasts with the chokehold on Iran, whose own oil exports have been bottled up by a U.S. maritime blockade.

 

The risk is Iran could try to re-establish its influence by striking harder and potentially drawing the U.S. into another confrontation before the U.S. midterm elections in two weeks.

 

Gulf oil is flowing despite escalating violence around the strait. About 30 attacks on ships have been reported this month, according to a Wall Street Journal tally based on reports by the U.K. Maritime Trade Operations Centre and maritime security companies.

 

The incidents in October account for 20% of the ships attacked during the war, said Michelle Wiese Bockmann, a senior analyst at maritime intelligence firm Windward.

 

"Iran is trying to reassert its blockade of the strait," said Christopher Long, a former British naval officer now at Neptune P2P Group.

 

For many oil traders and shipowners, the risk of crossing Hormuz is worth it. Compared with before the war, traders can earn $20 a barrel more reselling Iraqi oil, or about $40 million on cargo from a supertanker, estimated Homayoun Falakshahi, Kpler's head of crude-oil analysis. Three such voyages could repay the $100 million cost of a secondhand tanker.

 

Seafarers also are being offered bonuses to make the dangerous crossings. Crew members have been lured by payouts two or three times their typical monthly salary to work on ships that venture into the Persian Gulf. One China-based ship-staffing company offered as much as $25,000 for a round trip, which normally takes a week or two, The Wall Street Journal reported.

 

"The volumes remain high despite rising attacks, because profits make it worth the risk," Falakshahi said.

 

Some shipowners are repositioning older vessels that used to ferry Venezuelan and Russian oil to the Persian Gulf because of the unprecedented tanker rates in the region, ship brokers said.

 

Many of the vessels are making short shuttle runs through the danger zone. U.S. air cover provides some protection through a corridor along the Omani coast. Tankers load oil inside the Gulf and transport it via Hormuz, often with their tracking signals switched off. They then stop near Oman and transfer their cargoes to ships bound for distant markets before heading back into the Gulf, where they face the most risk of being hit.

 

Iran's Islamic Revolutionary Guard Corps, meanwhile, is using drones and missiles to stop ships that try to make the run. It also has turned to guerrilla tactics long employed by Yemen's Houthis to target traffic around the mouth of the Red Sea, deploying spotters in small fishing boats and sending fighters out onto the water.

 

The crossing remains dangerous. Before September, the Tanzania-flagged supertanker Loyalty spent years ferrying Venezuelan crude to China. Since September, it has entered the Persian Gulf twice, both times heading to Iraq to load crude.

 

A crew member said the ship informed the U.S. Navy about each trip and had security personnel onboard. In early October, Loyalty transferred two million barrels of Iraqi crude oil in the Gulf of Oman to an unidentified tanker, then went back into the Gulf to pick up a new load, according to Kpler and the crew member.

 

The crew member said the ship-management company sent the crew body armor and helmets for the second trip.

 

On Oct. 16, Loyalty was struck by a rocket-propelled grenade launched from a small boat, according to maritime-security company Vanguard. The projectile carved a hole in a fresh water tank. At the time of the attack, Loyalty was carrying two million barrels of Iraqi crude oil, the crew member said.

 

The attacks are raising the cost of getting Gulf oil to market. Freight for a supertanker carrying Gulf crude to China was near a record $37.37 a barrel this week, Kpler said. War-risk insurance has climbed to as much as 10% of a vessel's value from less than 3%, according to Windward's Wiese Bockmann.

 

"In April, the problem was a shortage of crude. In October, it is the cost of moving it," said Natasha Kaneva, head of global commodities strategy team at JPMorgan.

 

But oil is still getting through, despite Iran's threats that it won't allow its neighbors to ship their oil if it couldn't export its own.

 

"Iran would have to be more aggressive to achieve the same degree of control it previously possessed over oil flows from the region," Capital Economics' Hussain said.” [1]

 

1. Gulf Oil Tops Prewar Flow --- U.S.-backed shipping system aids tankers, but traders worry fighting could restart. Faucon, Benoit; Kantchev, Georgi; Feng, Rebecca.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Oct 2026: A1. 

Jei perduosite šalies pinigus turtingiesiems ir pono Zelenskio draugams, būkite atsargūs: tai ne tik Prancūzija. Europos politinis centras griūva

Tai pabrėžia didėjantį politinį nestabilumą ir poliarizaciją visoje Europoje, nubrėžiant paralelę tarp pastarųjų Prancūzijos politinių pokyčių ir platesnių žemyno tendencijų. Antraštė sieja visuomenės nepasitenkinimą nacionalinėmis išlaidomis – konkrečiai kalbant apie vidaus turto paskirstymą ir užsienio pagalbą, pavyzdžiui, finansavimą Ukrainai – su tradicinio Europos politinio centro silpnėjimu.

 

Pagrindinės dabartinio politinio kraštovaizdžio temos

Remiantis nuolatinėmis politinėmis analizėmis ir rinkimų duomenimis visoje Europoje:

 

• Politinio centro erozija: keliose Europos šalyse tradicinės centro kairės ir centro dešinės koalicijos praranda pozicijas. Rinkėjai vis dažniau renkasi populistines, nacionalistines ar reformistines partijas tiek dešinėje, tiek kairėje.

 

• Ekonominis nerimas: visuomenės nepasitenkinimą dažnai lemia vidaus ekonominis spaudimas, įskaitant infliaciją, dideles pragyvenimo išlaidas ir diskusijas dėl mokesčių politikos, kuri, kritikų teigimu, yra palanki turtingiesiems.

 

• Diskusijos dėl užsienio pagalbos: Biudžeto asignavimai tarptautinei pagalbai, ypač kelių milijardų dolerių vertės karinės ir finansinės paramos paketai Ukrainai (vadovaujant prezidentui Volodymyrui Zelenskiui), tapo labai poliarizuotomis temomis Europos vidaus politikoje. Didžiuliai korupcijos skandalai su artimiausiais pono Zelenskio draugais dar labiau įkaitina ugnį. Ponas Trumpas, sakydamas tiesą, supykdo poną Merzą ir poną Macroną. Rinkėjai tai mato.

 

 

Platesnis kontekstas

 

Šis pokytis būdingas ne tik Prancūzijai. Panašus politinis susiskaldymas ir diskusijos dėl nacionalinių biudžeto prioritetų pastebėtos tokiose šalyse kaip Vokietija, Italija ir kelios Vidurio Europos valstybės, dėl kurių pasikeitė ir Europos Parlamento, ir nacionalinių vyriausybių sudėtis.

 

 

„Europos centro partijos praranda pozicijas tarp jaunimo ir darbininkų, kuriuos vis labiau vilioja populistiniai pažadai dėl radikalių pokyčių.

 

Centro partijos turi problemų didžiausiose ir svarbiausiose Europos valstybėse. Pyktis dėl mažo ekonomikos augimo, didelės infliacijos, didelės vyriausybės skolos ir prastų jaunimo perspektyvų kursto kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų protestus ir populistines partijas.

 

Masiniai riaušės Prancūzijoje, prasidėjusios kaip protestai dėl nepakankamai finansuojamų mokyklų, yra šokiruojantis pavyzdys.

 

Tačiau šis reiškinys stiprėja jau daugelį metų, o liberalioji demokratija, regis, nesugeba ištesėti savo pažadų dėl geresnės ateities, ypač jaunimui ir samdomų darbuotojų klasei.

 

Daugelis europiečių vis labiau suvokia, kad tradicinės centro kairės ir centro dešinės partijos nesiūlo realių alternatyvų ir joms vadovauja išsilavinęs elitas, praradęs ryšį su vargšais, darbininkais ir jaunimu. Susidūrusios su didėjančiu deficitu, išlaidomis ir palūkanų normomis, vyriausybės jaučiasi suvaržytos, ką gali padaryti, kad reaguotų.

 

Vietoj to daugelis žmonių remia tokias partijas kaip Marine Le Pen Nacionalinis susibūrimas, kuris pirmauja apklausose. Prancūzijos prezidentūra kraštutiniuose dešiniuosiuose ir Jean-Luc Mélenchon partija „France Unbowed“ kraštutiniuose kairiuosiuose, kuri užima antrąją vietą. Vokietijoje jie atsigręžia į kraštutinių dešiniųjų partiją „Alternatyva Vokietijai“ ir kraštutinių kairiųjų partiją „Die Linke“.

 

Artėjant svarbiems rinkimams kitais metais keturiose daugiausiai gyventojų turinčiose Europos valstybėse – Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Lenkijoje – ekstremistinės partijos kelia didelių iššūkių. Net Italijoje, kur savaitgalį kilo protestai, dešiniųjų pažiūrų ministras pirmininkas Giorgia Meloni susiduria su buvusiu generolu Roberto Vannacci, kuris kandidatuoja dar labiau į dešinę.

 

Kraštutinių dešiniųjų partijos taip pat yra Čekijos Respublikos, Suomijos, Slovakijos ir Kroatijos vyriausybėse, o Slovėnijos vyriausybė pasikliauja vienos iš jų išorine parama, neseniai pastebėjo Alberto Alemanno, Europos teisės profesorius HEC Paris. O konkurencija iš dar dešiniųjų jau verčia kai kurias iš jų griežtinti savo pozicijas.

 

Remiantis reguliariomis „Pew“ tyrimų centro apklausomis, pasitenkinimas demokratijos veikimu smarkiai mažėja. Prancūzijoje Šiais metais „Pew“ tyrimų centras nustatė, kad 69 proc. gyventojų yra nepatenkinti demokratija. Ispanijoje – 68 proc. Italijoje – 62 proc. Lenkijoje, naujausioje demokratijoje po daugelio metų sovietų valdymo, – 47 proc. Jungtinėse Valstijose – 69 proc.

 

Yra daug priežasčių, kodėl sumažėjo optimizmas ir tikėjimas centristine politika. Tačiau Nobelio ekonomikos premijos laureatas Daronas Acemoglu tai apibūdina paprastai: „Pradėjome laikyti demokratiją savaime suprantamu dalyku“, – sakė jis.

 

Liberalioji demokratija nesugebėjo išlaikyti pasitikėjimo paprastais piliečiais, o ypač didesne darbininkų klase. „Jei liberalizmas vėl kils, jo centre turi būti darbininkų klasė“, – sakė jis.

 

Bendras klestėjimas

 

Sparčiai išplitęs protestas Prancūzijoje, apimantis darbuotojus ir pensininkus, pasipiktinusius infliacija ir didelėmis palūkanų normomis, ypač atsižvelgiant į kylančias energijos kainas dėl sankcijų Rusijai ir Zelenskio bombardavimo prieš dyzelino gamybą, taip pat dėl skolinimosi išlaidų rodo didesnę prezidento Emmanuelio Macrono centro dešinės vyriausybės ir apskritai liberalios demokratijos nesėkmę.

 

Tikimasi, kad smurtas, kilęs po to, kai daugelyje miestų kilo riaušės, tik padės poniai Le Pen ir jos antiliberaliniams nusiskundimams dėl imigracijos ir neteisėtumo.

 

M.I.T. profesorius Acemoglu neseniai išleistoje knygoje „Kas nutiko liberaliajai demokratijai?“ bandė pateikti ir analizę, ir keletą rekomendacijų. Joje jis apibrėžia „dvi pagrindines nesėkmių linijas“ per pastarąjį pusšimtį metų, kurios lėmė plačiai paplitusį susvetimėjimą ir anti-isteblišmento nuotaikas.

 

Pirmoji – tai, ką jis vadina nesugebėjimu užtikrinti bendros gerovės, ypač samdomų darbuotojų klasei, kurią paveikė automatizavimas, globalizacija ir smarkiai išaugusi nelygybė, ir kuri dabar jaučia didelį nerimą dėl dirbtinio intelekto.

 

Lyderiai pamiršo, kad pagrindinė jų pakto su rinkėjais dalis yra „rūpintis kanalizacija“, – sakė jis, – užtikrinti gerą kasdienio gyvenimo infrastruktūros veikimą – nuo kelių iki švietimo ir sveikatos priežiūros.

 

Antra, interviu teigė p. Acemoglu, yra „iš viršaus į apačią nukreiptos kultūros politikos iškilimas“, kai aukštąjį išsilavinimą turintis elitas dabar dominuoja net tradicinėse socialistų ir darbininkų klasės partijose visame Vakarų pasaulyje ir, jo nuomone, globoja arba atmeta tų, kurie tradiciškai juos rėmė, rūpesčius.

 

Dėl to darbininkų klasės rinkėjai juda link populistinių partijų kraštutiniuose kairiuosiuose ir ypač kraštutiniuose dešiniuosiuose, kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje, keldami grėsmę tradicinėms vertybėms, mažindami istoriškai „dideles bažnytines“ centro partijas ir grasindami parlamentinės demokratijos veikimui.

 

2024 m. Didžiosios Britanijos rinkimuose dvi ilgai dominuojančios partijos – Leiboristų ir Konservatorių – laimėjo mažiausią bendrą balsų dalį per daugiau nei šimtmetį. Kraštutinių dešiniųjų partija „Reform UK“ praėjusiais metais apklausose išaugo, nors nuo to laiko šiek tiek sumažėjo.

 

Centristinės partijos turi susigrąžinti rinkėjų pasitikėjimą, kad jos ne tik juos girdi, bet ir jiems empatizuoja, sakė Amerikos Vokietijos tarybos prezidentas Stevenas E. Sokolas. „Visose šiose šalyse yra žmonių, kurie jaučiasi palikti nuošalyje – jie mano, kad jiems tenka mažiausia dalis tos gerovės ir saugumo, kuriuos jie mato aplink save“, – sakė jis.

 

Politinio centro patiriami sunkumai

 

Vokietija – dar vienas pavyzdys, rodantis politinio centro išsekimą ir skilimą.

 

Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos demokratinę Vokietiją valdė pakaitomis tai vienos, tai kitos „liaudies partijos“ (*Volksparteien*) – centro dešinės Krikščionių demokratų sąjunga (kartu su partnere Krikščionių socialine sąjunga) bei centro kairės Socialdemokratų partija. Tačiau, pasak p. Sokolio, šios partijos silpsta ir tuštėja: darbininkai bei jaunimas pereina į kraštutines politines jėgas, tokias kaip „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ar „Kairieji“ (*Die Linke*).

 

Kadangi šiuo metu sudaryti darnią koaliciją yra itin sunku, minėtos dvi „liaudies partijos“ yra priverstos veikti kartu, tačiau nuolat tarpusavyje ginčijasi. Tokia koalicija tampa vis nepopuliaresnė – visuomenė mano, kad ji nesugeba užtikrinti ekonomikos augimo ir saugumo.

 

Valdant kanclerei Angelai Merkel, Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) pasislinko į politinį centrą, tačiau elgėsi itin atsargiai – „niekuo nerizikavo, net ir akivaizdžių iššūkių akivaizdoje“, – teigė Norbertas Röttgenas, vienas iškilių šios partijos parlamentarų.

 

Tarp šių iššūkių – išaugusi migracija, mažėjantis eksportas į Kiniją, aštrėjantys santykiai su Rusija, o dėl to – aukštos energijos kainos ir lėtas ekonomikos augimas. Pasak N. Röttgeno, pasislinkimas į centrą ir A. Merkel politika, kuria buvo atvertos durys masinei imigracijai, atstūmė daugelį tradicinių, konservatyvių partijos rinkėjų.

 

Tai atvėrė erdvę dešiniajame flange, kurią užpildė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD); dabar ji pritraukia tuos rinkėjus iš darbininkų klasės, kurie anksčiau balsuodavo už CDU, sakė N. Röttgenas. „Tačiau norint iš tiesų spręsti problemas, reikia turėti daugumą, o tai, – pridūrė jis, – ir yra mūsų paradoksas.“

 

Kalbant apie socialdemokratus, jie pasuko tuo keliu, kurį, pasak D. Acemoglu, pasirinko daugelis kairiųjų partijų: intelektualinis elitas ir kairiųjų pažiūrų akademikai „perėmė partijos kontrolę ir atskyrė ją nuo tradicinių rinkėjų“, – teigė N. Röttgenas. Dabartinių viešosios nuomonės apklausų Vokietijoje vidurkiai rodo, kaip sunku suformuoti veiksmingą centristinę koaliciją.

 

Populiariausia partija yra „AfD“ (Alternatyva Vokietijai), sulaukianti apie 28 proc. paramos; antroje vietoje – CDU/CSU blokas su 19,8 proc. „Žalieji“ turi 15 proc., o socialdemokratai – tik 13,1 proc., vos lenkdami partiją „Die Linke“ („Kairieji“), kurią palaiko 11,3 proc. rinkėjų.

 

Abi pagrindinės politinės jėgos yra susiskaldžiusios dėl tolesnės veiksmų krypties: krikščionys demokratai svarsto, ar artėti prie „AfD“ (ir ne vien tik perimti dalį jos politinių nuostatų), o socialdemokratai – ar sukti dar labiau į kairę, kad apsigintų tiek nuo „Žaliųjų“, tiek nuo „Die Linke“.

 

Susiskaldžiusi Europa

 

Atsižvelgiant į šiuos keturis svarbius rinkimus ir kiekvienuose iš jų jaučiamą kraštutinių dešiniųjų trauką, „mūsų laukia didžiulė transformacija“ ir susiskaldžiusios vyriausybės, teigia Ivanas Krastevas, Bulgarijoje veikiančio Liberalių strategijų centro pirmininkas bei dirbantis žmogaus mokslų institute Vienoje.

 

Dešiniųjų koalicijose tikriausiai bus nedidelių kraštutinių dešiniųjų partijų, „kurios laikys įkaitėmis pagrindines kraštutinių dešiniųjų partijas ir gali neleisti joms pasislinkti centro link“.

 

Jei joms seksis gerai, „tada labai greitai bus bandoma jas normalizuoti, nes priešingu atveju Europos Sąjunga negalės funkcionuoti, o tai nesuteikia žmonėms didesnio saugumo jausmo“, – sakė jis.

 

Kitą pavasarį vyksiantys Prancūzijos prezidento rinkimai bus lemiami. M. Le Pen pergalė gali turėti didelių pasekmių Briuseliui, eurui, NATO ir Europos paramai Ukrainai.

 

A. Acemoglu pasisako už „plačios aprėpties populizmą“ (angl. *big-tent populism*), kuris nukreipia rinkėjų pyktį įtraukties vardan.

 

„Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas darbo vietų kūrimui, atlyginimų augimui ir karjeros galimybėms žmonėms, neturintiems aukštojo mokslo diplomo ar įvairiapusių įgūdžių, – teigė jis. – Reikalinga bendros gerovės darbotvarkė, todėl dirbtinis intelektas ir jo naudojimo būdai yra itin svarbūs.“ [1]

 

Be pigios energijos neįmanoma laimėti dirbtinio intelekto diegimo srityje.

 

 

 

1. It’s Not Just France. Europe’s Political Center Is Crumbling: News Analysis. Erlanger, Steven.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.

If You Move Nation’s Money to the Rich and Friends of Mr. Zelensky, Watch Out: It’s Not Just France. Europe’s Political Center Is Crumbling

This highlights growing political instability and polarization across Europe, drawing a parallel between France’s recent political shifts and broader continental trends. The headline connects public dissatisfaction over national spending—specifically referencing domestic wealth distribution and foreign aid, such as funding for Ukraine—with the weakening of Europe's traditional political center.

Key Themes in the Current Political Landscape

According to ongoing political analyses and electoral data across Europe:

•           Erosion of the Political Center: In several European nations, traditional center-left and center-right coalitions are losing ground. Voters are increasingly turning toward populist, nationalist, or reformist parties on both the right and left margins.

•           Economic Anxiety: Public discontent is frequently driven by domestic economic pressures, including inflation, high living costs, and debates over tax policies that critics argue favor the wealthy.

 

•     Foreign Aid Debates: Budgetary allocations for international aid, particularly multi-billion-dollar military and financial support packages for Ukraine (led by President Volodymyr Zelensky), have become highly polarized topics in domestic European politics. Huge corruption scandals with the closest friends of Mr. Zelensky make the fire even more hot. Mr. Trump, telling the truth, makes Mr. Merz and Mr. Macron mad. Voters see it.

 

Broader Context

This shift is not isolated to France. Similar political fragmentations and debates over national budget priorities have been observed in countries like Germany, Italy, and several Central European nations, altering the composition of the European Parliament and national governments alike.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

“Europe’s centrist parties are losing ground among young people and workers, who are increasingly tempted by populist promises of radical change.

 

Centrist parties are in trouble in Europe’s largest and most important nations. Anger over low economic growth, high inflation, sizable government debt and poor prospects for the young are feeding protest and populist parties of the far right and far left.

 

The mass riots in France, which started as protests over underfunded schools, are a shocking example.

 

But the phenomenon has been building for years, with the perceived failure of liberal democracy to make good on its promises of a better future, especially for the young and the salaried working class.

 

There is a growing perception among many Europeans that traditional parties of the center-left and center-right do not offer real alternatives and are led by an educated elite that has lost its connection to the poor, the workers and the young. Facing rising deficits, expenses and interest rates, governments feel constrained in what they can do to respond.

 

Instead, many people are supporting parties like the National Rally of Marine Le Pen, leading the polls for the French presidency on the far right, and France Unbowed of Jean-Luc Mélenchon, on the far-left, running second. In Germany, they are turning to the far-right Alternative for Germany and the far-left Die Linke party.

 

With major elections coming in the next year in four of Europe’s most populous states — Spain, France, Italy and Poland — there are significant challenges coming from more extremist parties. Even in Italy, where protests erupted over the weekend, the right-wing prime minister, Giorgia Meloni, faces a former general, Roberto Vannacci, who is running even further to the right.

 

Hard-right parties also sit in the governments of the Czech Republic, Finland, Slovakia and Croatia, while Slovenia’s government relies on outside support from one, Alberto Alemanno, a professor of European Law at HEC Paris, recently noted. And competition from even farther to the right is already pushing some of them to harden their positions.

 

Satisfaction with how democracy is working has been declining dramatically, according to regular opinion polling from the Pew Research Center. In France, Pew found this year, 69 percent of the population is dissatisfied with democracy. In Spain, it is 68 percent. In Italy, 62 percent. In Poland, the newest democracy after years of Soviet rule, it is 47 percent. In the United States, it is 69 percent.

 

There are many reasons put forward for the decline in optimism and faith in centrist politics. But Daron Acemoglu, a Nobel laureate in economics, puts it simply. “We started taking democracy for granted,” he said.

 

Liberal democracy has failed to keep faith with ordinary citizens, and especially with the larger working class. “If liberalism is to rise again, it must be with the working class at its heart,” he said.

 

Shared Prosperity

 

The rapid nationwide spread of the French protests to include workers and pensioners angry at inflation and high interest rates, especially given rising prices for energy because of sanctions on Russia and Zelensky’s bombing of diesel production, and for borrowing costs, points to a larger failure of President Emmanuel Macron’s center-right government and of liberal democracy writ large.

 

The violence of what became riots in many cities is expected only to help Ms. Le Pen and her anti-liberal complaints about immigration and lawlessness.

 

Mr. Acemoglu, a professor at M.I.T., has tried to provide both an analysis and some prescriptions in a recent book, “What Happened to Liberal Democracy?” In it, he outlines “two broad lines of failure” over the last half-century, which have led to widespread alienation and anti-establishment sentiment.

 

The first is what he calls the failure to deliver on shared prosperity, especially for a salaried working class hit by automation, globalization and sharply increased inequality, and which now feels deep anxiety about artificial intelligence.

 

Leaders have forgotten that a key part of their pact with voters is to “take care of the drains,” he said, to ensure the good functioning of the infrastructure of daily life, from roads to education to health care.

 

The second, Mr. Acemoglu said in an interview, is “the rise of top-down cultural politics,” whereby a college-educated elite now dominates even traditional Socialist and working-class parties throughout the Western world and in his view patronizes or dismisses the concerns of those who traditionally supported them.

 

As a result, working-class voters are moving toward populist parties on the far left and especially the far right, as in France and Germany, threatening traditional values, shrinking historically “large church” parties of the center and threatening the working of parliamentary democracy.

 

In Britain’s 2024 election, the two long-dominant parties, Labour and Conservative, won their lowest combined vote share in more than a century. The far-right Reform UK party surged in the polls last year, though it has since fallen somewhat.

 

Centrist parties need to regain the trust of voters that they not only hear them but empathize with them, said Steven E. Sokol, president of the American Council on Germany. “A constant in all these countries are the people who feel left behind, who feel they are no part of the prosperity and security they see all around them,” he said.

 

The Center Under Stress

 

Germany offers another example of the exhaustion and splintering of the center.

 

The Volksparteien, or “people’s parties” of the center-right and center-left — the Christian Democratic Union (and its partner, the Christian Social Union), and the Social Democratic Party — alternated running democratic Germany since World War II. But they are being hollowed out, said Mr. Sokol, with workers and the young moving to more extreme parties, like the Alternative for Germany (AfD) and Die Linke.

 

Given the difficulty of forming coherent coalitions now, the two Volksparteien are locked together in a squabbling coalition that is increasingly unpopular and perceived as failing to deliver economic growth and security.

 

Under former Chancellor Angela Merkel, the C.D.U. moved to the center, but it was cautious, “risking nothing, even in the face of obvious challenges,” said Norbert Röttgen, a prominent legislator in the party.

 

Those challenges included increased migration, a declining export market with China, sharpened tensions with Russia, and, as a result, high energy prices, and slow economic growth. The move to the center and Ms. Merkel’s embrace of large-scale immigration, he said, alienated many of the party’s traditional conservative voters.

 

That gave space to the right, filled by the AfD, which is now attracting traditional C.D.U. voters among the working class, Mr. Röttgen said. “But to seriously deliver on our problems requires majorities, and this,” he said, “is our paradox.”

 

As for the Social Democrats, they took the path Mr. Acemoglu described of many left-wing parties, where intellectual elites and left-wing academics “conquered the party and disconnected it from its traditional voters,” Mr. Röttgen said.

 

An average of current opinion polls in Germany shows how hard it is to construct a workable centrist coalition.

 

The AfD is the most popular party, with some 28 percent support, followed by the C.D.U./C.S.U., with 19.8 percent. The Greens have 15 percent, and the Social Democrats only 13.1 percent, barely ahead of Die Linke, with 11.3 percent.

 

Both mainstream parties are divided internally about how to proceed — for the Christian Democrats, to move closer to the AfD and not just copy some of its policies; for the Social Democrats, to move farther to the left to defend itself against both the Greens and Die Linke.

 

A Splintered Europe

 

With these four important elections and the pull of the far right in each of them “we’re going to have a major transformation,” with fragmented governments, said Ivan Krastev, chairman of the Center for Liberal Strategies in Bulgaria and a fellow at the Institute for Human Sciences in Vienna.

 

Right-wing coalitions will likely contain small far-right parties “which will keep the mainstream far-right parties hostage and may prevent them from moving to the center.”

 

If they do well, “then very quickly you’re trying to normalize them, because otherwise the European Union cannot function, and this is not making people feel more secure,” he said.

 

The French presidential election next spring will be key. A victory by Ms. Le Pen could have major implications for Brussels, for the euro, for NATO and for European support for Ukraine.

 

Mr. Acemoglu argues for “a big-tent populism,” that channels the anger of voters in the name of inclusivity.

 

“The centerpiece has to be creating jobs and wage growth and career paths for people without college degrees and diverse skills,” he said. “There must be an agenda for shared prosperity, which is why artificial intelligence and how it is used is critical.”” [1]

 

There is no chance to win in AI diffusion without cheap energy.

 

1. It’s Not Just France. Europe’s Political Center Is Crumbling: News Analysis. Erlanger, Steven.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.