Ar Brazilija gali padėti įveikti maisto trūkumą visame pasaulyje?
KAI 2002 m. staiga mirė MARIZE PORTO vyras, ji liko su trimis mažais vaikais ir žlugusia galvijų ferma, kurią ji neįsivaizdavo, kaip paleisti. Netekusi vilties, ji pagalbos kreipėsi į Brazilijos vyriausybės žemės ūkio tyrimų institutą „Embrapa“.
Šiandien jos ūkis Goias valstijoje yra techninių žinių ir produktyvumo pavyzdys. Kukurūzai užauga aukšti sausoje raudonoje žemėje, pasodintoje ant praėjusio sezono sojų pupelių likučių. Nuėmus kukurūzų derlių, galvijai ateina ganytis.
Ponia Porto taikoma praktika, kuri apjungia gyvulius, pasėlius ir miškininkystę, reikalauja mažiau žemės ir gali padaryti ūkį penkis kartus produktyvesnį, nei vidutinė Brazilijos valda. Jis atkuria nualintas ganyklas, todėl puikiai tinka naudoti Cerrado, nepatogioje savanoje, kuri užima ketvirtadalį šalies. Tačiau susigaudyti buvo sunku. Nepaisant sistemos pranašumų, ji buvo pritaikyta tik 18,5 mln. hektarų arba maždaug 5 % dirbamos žemės.
Tai kelia nerimą. Per pastaruosius keturis dešimtmečius Brazilija iš grynosios importuotojos tapo ketvirta pagal dydį maisto eksportuotoja pasaulyje. 2022 m. tikimasi užauginti 285 mln. tonų grūdų, šešis kartus daugiau, nei buvo nuimta 1977 m. Vis dėlto pasaulis trokšta daugiau. Ištemptos tiekimo grandinės ir trūkumas, kurį sukėlė sankcijos Rusijai, padidino spaudimą maisto rinkoms. Dar prieš sankcijas Rusijai Brazilija per pirmuosius du šių metų mėnesius eksportavo daugiau kviečių, nei per visus 2021 m. Tačiau dėl ekstremalių oro sąlygų ir kylančių degalų bei trąšų kainų ūkininkams sunkiau patenkinti paklausą.
Nėra lietaus, nėra grūdų
Pietų Amerikos duonos krepšelis taip pat balansuoja ant nesaugių ekosistemų. Galvijų ir sojų ūkiai naikina Amazonės dalis. Atogrąžų žemės ūkio pažanga taip pat buvo padaryta pusės cerrado medžių sąskaita. Cerrado, žinoma kaip „vandenų gimtinė“, maitina aštuonis iš 12 pagrindinių Brazilijos upių baseinų. Tačiau vandens tiekimas priklauso nuo oro drėgmės iš atogrąžų miško. Taigi miškų naikinimas ne tik prisideda prie klimato kaitos. Tai taip pat pažeidžia sąlygas, reikalingas maistui auginti.
Norint atsakyti į šiuos iššūkius, reikia naujovių. Balandžio 22 d. vykdomajame įsakyme prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos stengsis sumažinti maisto, pagaminto nelegaliai iškirstose žemėse, pavyzdžiui, Amazonės, importą. Apklausose maždaug pusė vartotojų turtingose ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse teigia, kad, pirkdami maistą ir gėrimus, jie galvoja apie tvarumą. Tačiau ar Brazilijos žemės ūkis gali reaguoti į šią paklausą, tapdamas ekologiškesnis ir kartu padidindamas maisto tiekimą?
Populistas prezidentas Jairas Bolsonaro prižiūrėjo sparčiai didėjantį miškų naikinimo lygį ir susilpnėjusius įstatymus, saugančius vietinę augmeniją. Tačiau bent jau popieriuje jo vyriausybės planas žemės ūkiui yra ambicingas. Juo siekiama iki 2030 m. sumažinti išmetamų teršalų kiekį šiame sektoriuje 1,1 milijardo tonų anglies dioksido ekvivalentu. Dalis plano apima standartų, susijusių su „mažai anglies dioksido į aplinką išskiriantį“, „neutralų anglies dioksido kiekį“ ar „neigiamą anglies dioksido kiekį“, kūrimą. 2017 m. Brazilija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, sukūrusia „neutralios anglies dvideginio“ arba nulinės emisijos jautienos etiketę.
Vien jautienos gamyba sudaro apie 8,5 % viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Brazilija, kaip didžiausia pasaulyje jautienos eksportuotoja, turi didelę paskatą ženklinti savo prekes, kaip „neutralią anglies dioksido“ emisiją. Ne visi tuo yra įsitikinę. Tokie teiginiai apie neutralumą daugiausia remiasi anglies sekvestracijos metrika: kad žoliniai galvijai ganosi arba miškai, kuriuose jie snaudžia, gali veikti, kaip anglies dioksido absorbcija. Tačiau tokiuose skaičiavimuose neatsižvelgiama į alternatyvias anglies dvideginio išmetimo išlaidas arba į tai, ką žemė galėjo surinkti, jei ji būtų naudojama kitiems dalykams. Biodujos sulaiko atliekas, bet ne metaną iš karvių raugėjimo. Neutrali anglies jautiena „man skamba kaip oksimoronas“, sako Matthew Hayek iš Niujorko universiteto.
Nepaisant to, anglies dioksido neutralumo siekimas skatina pokyčius visame sektoriuje. Mėsos įmonei „Carapreta“ priklauso trys ūkiai Minas Žerais, pietryčių Brazilijoje. Vienoje tilapijos žuvys veisiamos rezervuaruose, o vanduo, kuriame jos plaukioja, naudojamas ūkio grūdams. Grūdai tampa gyvulių pašaru 70 000 galvijų, kuriuos ūkis kasmet paskerdžia. Mėsos likučiai perdirbami į žuvies maistą, o gyvulinės atliekos – į trąšas ir biodujas. Šios dujos padeda ūkiui apsirūpinti atsinaujinančia energija. Visa tai, anot bendrovės, galiausiai padarys ūkį neigiamą anglies dioksido kiekiu. Iki 2024 m. „Carapreta“ savininkai tikisi į įmonę investuoti 1 mlrd. reajų (208 mln. dolerių).
Tačiau, net turėdama tokius didelius išteklius, Carapreta vis dar stengiasi, kad ūkininkavimas būtų visiškai ekologiškas. Beveik JAV dydžio, bet menkos infrastruktūros šalyje dalis galvijų sunkvežimiais vežami tūkstančius kilometrų nuo kitų valstijų. Bendrovė galvijų pašarus perka iš Amerikos maisto milžinės „Cargill“. Organines trąšas sunku pagaminti: visiškai 70 proc. Carapreta žaliavos yra cheminės.
Duonos krepšelio lūžio taškas
O „Carapreta“ komanda nori paskatinti mėsos vartoti daugiau, o ne mažiau. „Tai yra kažkas, ką galite valgyti kiekvieną dieną, tai naudinga jums ir visai aplinkai“, – sako Gabrielis Géo, vyriausiasis rinkodaros pareigūnas. Tačiau hektare, kurio reikia Carapreta karvei ganyti, vidutinis Brazilijos ūkis galėtų užauginti 28 tonas bulvių arba penkias tonas kukurūzų.
Dauguma Brazilijos ūkininkų neturi milijonų, kuriuos galėtų investuoti, kad patenkintų sąžiningus vartotojus. Tai apima mažus ir vidutinius ūkius, kurie 2006 m., paskutiniais metais, kurių duomenys turimi, pagamino apie du trečdalius maisto pagal vertę. Remiantis Pasaulio banko tyrimu, tik 15% Brazilijos ūkių teigia, kad turi galimybę gauti kreditą. Ūkiams taip pat sunkiau pereiti prie skirtingų prekių, tokių, kaip kviečiai, sako Lygia Pimentel iš Agrifatto, konsultacinės įmonės.
Brazilija taip pat importuoja 85% savo trąšų. Beveik pusė to pernai buvo iš Rusijos ir Baltarusijos. Ūkio ministras kovą pareiškė, kad šalyje trąšų užtenka tik iki spalio, todėl rugsėjį prasidėjus sodinimo sezonui iškyla krizė. Brazilijos ūkininkai jau maitina daugiau, nei 800 mln. žmonių ir pigiau, nei kiti stambūs gamintojai. Tačiau užpildyti visą, Rusijai skirtų sankcijų sukeltą, trūkumą yra per didelis uždavinys vienai Brazilijai. [1]
1. "Pulling its wheat; Agriculture." The Economist, 30 Apr. 2022, p. 25(US).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą