Visai, kaip prie Smetonos – perkame brangiausius ginklus, žmonių pajamas mažos, kainos didelės, skurstame, elitas muilinasi, kad bėgti per upelį iš Lietuvos, nes žino, kad jų nekenčiame: KTU ekonomistas paskaičiavo, jog Lietuva mums brangi šalis

 

Tai išryškina Lietuvos ekonomikos perspektyvą, ypač lyginant dideles gynybos išlaidas su mažomis pajamomis ir didelėmis kainomis, todėl gyventojai nepatenkinti ir argumentuoja, kad šalis yra per brangi.

Ekonominės situacijos Lietuvoje analizė

Gynybos išlaidos: Pastaraisiais metais Lietuva gerokai padidino savo karinį biudžetą, viršydama NATO 2 % BVP tikslą ir potencialiai pasiekdama 3,5 % arba 4 % 2025 m. Šį padidėjimą daugiausia lemia netikri saugumo nuogąstavimai, susiję su šalies artumu prie Rusijos ir vykstančiais įvykiais Ukrainoje. Lietuva yra per maža, neturi branduolinių ginklų, todėl Lietuva niekada negalės daryti įtakos Rusijos ar Ukrainos veiksmams. Todėl šie pinigai švaistomi.

 

 

Pragyvenimo išlaidos ir pajamos: Nors kai kurie šaltiniai nurodo, kad pragyvenimo išlaidos Lietuvoje yra mažesnės, nei daugelyje Vakarų Europos šalių, ypač komunalinių paslaugų ir vietoje užauginto maisto srityje, kiti šaltiniai teigia, kad tam tikrų prekių ir paslaugų kainos yra tokios pačios ar net didesnės, nei kitose ES šalyse. Kalbant apie pajamas, vidutinis mėnesinis atlyginimas Lietuvoje 2025 m. balandžio mėn. buvo 1600 eurų (apytiksliai 1732 JAV doleriai). Tai tiek pat informatyvu, kaip vidutinė ligonių temperatūra ligoninėje. Rekomenduojamos mėnesinės pajamos patogiam gyvenimui yra nuo 800 iki 1200 eurų, tačiau aukštesniam gyvenimo lygiui, įskaitant maitinimąsi restoranuose, keliones ir pramogas, siūlomos mėnesinės pajamos nuo 2000 iki 3000 eurų. Tai skamba, kaip pasityčiojimas.

 

Pajamų nelygybė: Socialinė ir ekonominė nelygybė išlieka problema Lietuvoje, nes didelė dalis gyventojų susiduria su skurdo ar socialinės atskirties rizika.

 

Ekonominiai rodikliai: Lietuvos ekonomika parodė atsparumą ir augimą, ypač po COVID-19 pandemijos. Tačiau 2023 m. pradžioje ji patyrė techninę recesiją, kuriai būdingi du iš eilės neigiamo BVP augimo ketvirčiai. Prie sulėtėjimo prisidėjo mažėjantis eksportas, padidėjęs neapibrėžtumas ir didelė infliacija. Ekonomistai pateikia įvairias ateities prognozes – nuo ​​greito atsigavimo iki ilgesnio nuosmukio.

 

Visuomenės nuotaikos ir elito suvokimas: Visuomenė nepatenkinta vyriausybe ir politiniu elitu, iš dalies dėl tokių problem, kaip korupcija ir socialinė bei ekonominė nelygybė. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad politinis elitas yra korumpuotas ir atitrūkęs nuo žmonių poreikių.

 

Iš esmės Lietuva susiduria su sudėtinga ekonomine situacija, kurioje dėl netikrų nacionalinio saugumo prioritetų didėja išlaidos gynybai, o tuo pačiu metu išlieka susirūpinimas dėl pragyvenimo išlaidų, pajamų nelygybės ir baisaus atotrūkio tarp elito ir plačiosios visuomenės.

 

 

“Ar Lietuvoje gyventi brangu? Iš pirmo žvilgsnio statistika rodo, kad mūsų šalis tebėra pigesnė už daugumą Europos Sąjungos valstybių – bendras vartojimo kainų lygis išlieka žemesnis už vidurkį. Tačiau įsigilinus matyti kita pusė: kai kurios prekės Lietuvoje kainuoja panašiai ar net daugiau nei Vakarų Europoje, o atlyginimai – kelis kartus mažesni.

 

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) docentas dr. Evaldas Stankevičius teigia, kad pagal bendrą vartojimo kainų lygį (PLI) Lietuva Europos Sąjungos (ES) mastu yra pigesnė už vidurkį.

 

2023 m. šis rodiklis Lietuvoje siekė apie 82 proc. ES vidurkio – mažiausiai tarp Baltijos šalių (Latvijoje – apie 87 proc., Estijoje – apie 98 proc.).

 

2024 m. naujausia Eurostato apžvalga patvirtina tą patį: pagal namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų (HFCE) kainų lygius Lietuva pasiekė 81,6 (ES = 100), t. y. kainos buvo apie 18 proc. mažesnės nei ES vidurkis. Palyginimui, Latvijoje šis rodiklis siekė 81,8, Estijoje – 100,0, o Vokietijoje – 108,6.

Pigumas Lietuvoje – selektyvus

 

KTU ekonomistas pažymi, kad pagal atskiras prekių ir paslaugų grupes Lietuva kai kur patenka tarp pigiausių ES valstybių. Pavyzdžiui, 2024 m. buitinės technikos kainų lygis siekė vos 87,5 – tai vienas žemiausių rodiklių visoje Sąjungoje. Energijos kainų lygis sudarė tik 72,9, kai tam tikrose Vakarų Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, jis siekė net 122,1.

 

„Tačiau ne visose grupėse Lietuva išlaiko šį pranašumą. Vartotojų elektronika čia nėra pigi – kainų lygis siekia apie 102,5, t. y. aukštesnis nei ES vidurkis ir net didesnis nei Vokietijoje (97,2)“, – pastebi E. Stankevičius.

 

Pasak jo, panaši situacija atsiskleidžia ir kitose kasdienio vartojimo kategorijose – maiste, alkoholyje ir tabake, drabužiuose bei avalynėje. Šie keturi pagrindiniai segmentai sudaro beveik trečdalį lietuvių vartojimo krepšelio.

 

„Lietuvoje maistas ir nealkoholiniai gėrimai kainuoja beveik tiek pat, kiek vidutiniškai ES (PLI – 101). Tuo tarpu Lenkijoje jie yra apie 13 proc. pigesni, o Estijoje – brangesni“, – pasakoja KTU ekonomistas.

 

Lietuvoje alkoholinių gėrimų ir tabako kainos kiek žemesnės už ES vidurkį (97), o Lenkijoje – dar pigesnės (83), daugiausia dėl mažesnių akcizų. Estijoje jos siekia 105, viršydamos vidurkį. Tai viena iš prekių grupių, kur kainų skirtumai tarp ES šalių didžiausi – Airijoje ir Suomijoje kainos dvigubai aukštesnės nei vidurkis, o pigiausia – Balkanuose.

 

„Drabužiai ir avalynė Lietuvoje kainuoja daugiau – drabužiai apie 5 proc., o avalynė net 10 proc. Estijoje šios prekės dar brangesnės, tuo tarpu Lenkijoje ir Vokietijoje jų kainos išlieka artimos ES vidurkiui“, – pažymi E. Stankevičius.

 

Anot KTU ekonomisto, Estijos kainų lygis artimesnis Skandinavijos šalių nei kitų Baltijos kaimynių rodikliams. Tai atsispindi aukštesnėse kainose daugelyje kategorijų – Estija dažnai lenkia ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją.

 

„Baltijos šalys išlieka pigesnės už Vokietiją pagal daugelį paslaugų ir vietinę produkciją, tačiau tam tikros standartizuotos vartojimo prekės čia kainuoja panašiai ar net brangiau“, – sako jis.

Brangu tai, ką perkame kasdien

 

2024 m. Eurostato duomenimis, Lietuva ir Vokietija pagal maisto kainų lygį yra gana arti: Lietuvoje jis siekia 99,4, Vokietijoje – 100,9. Nors skirtumas nedidelis, Lietuva praranda pigios šalies įvaizdį ir pagal šį rodiklį artėja prie turtingesnių Vakarų Europos valstybių.

 

„Tačiau atskirose produktų kategorijose skirtumai yra kur kas ryškesni. Mėsa ir žuvis Lietuvoje kainuoja pigiau nei Vokietijoje, o pieno produktai – priešingai – čia brangesni. Pavyzdžiui, mėsos kainų indeksas Lietuvoje siekia 80,3, Vokietijoje – 112,3. Žuvies kainos Lietuvoje sudaro 90,2, Vokietijoje – 100,3. Tuo tarpu pieno, sūrio ir kiaušinių indeksas Lietuvoje yra 113,9, o Vokietijoje – 97,1. Duonos ir grūdų gaminių kainos abiejose šalyse beveik sutampa – 104,9 Lietuvoje ir 105,7 Vokietijoje“, – teigia KTU ekonomistas.

 

Lyginant Lietuvą su Lenkija ir Estija, bendras vaizdas dar įvairesnis. Mažiausios bendro maisto krepšelio kainos fiksuojamos Lenkijoje – 85,6, tai yra žemiau ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia 99,4, Vokietijoje – 100,9, o Estijoje – 105,3, kas yra aukščiausias rezultatas tarp lyginamų šalių.

 

„Detaliau pažvelgus matyti, kad duonos ir grūdų gaminių kainos (PLI) tarp šių keturių šalių aukščiausios Vokietijoje (105,7), panašios Lietuvoje (104,9), kiek žemesnės Estijoje (101,8), o Lenkijoje – gerokai mažesnės (69,4). Mėsos produktai brangiausi Vokietijoje (112,3), po jos rikiuojasi Estija (95,4) ir Lietuva (80,3), o Lenkijoje šios kategorijos rodiklis siekia 77,4. Pieno, sūrio ir kiaušinių kainos aukščiausios Lietuvoje (113,9) ir Estijoje (113,1), santykinai žemos Vokietijoje (97,1), o pigiausia ši kategorija išlieka Lenkijoje (89,9)“, – pasakoja jis.

 

Svarbu pabrėžti, kad ne visos kategorijos biudžete turi vienodą svorį. Mėsai paprastai tenka didžiausia dalis maisto išlaidų – apie 22 proc., žuviai – apie 5 proc., o pieno produktai ir grūdai sudaro kasdienio vartojimo pagrindą (po maždaug 17 proc.). Todėl būtent šių prekių aukšti kainų lygiai Lietuvoje ypač skaudžiai paliečia mažesnes pajamas gaunančius gyventojus.

 

„Lietuva apskritai nelaikytina brangia šalimi ES mastu, tačiau atskirose kategorijose skirtumai ryškūs. Lietuvoje brangu ne viskas, bet brangu tai, ką perkame kasdien – todėl tai ir jaučiama labiausiai. Skaičiai rodo viena, piniginė – kita: net jei kai kurios prekės Lietuvoje pigesnės, brangesni pieno ir grūdų produktai – tai, ką perkame kasdien, – sukuria nuolatinį brangumo jausmą. Todėl kainų lygis labiausiai juntamas ne pagal vieną indeksą, o pagal tai, ką kas savaitę dedame į šaldytuvą“, – pastebi E. Stankevičius.

Brangi ne dėl kainų, o dėl mažų pajamų

 

KTU ekonomisto teigimu, kainų skirtumai ES erdvėje ne visada tiesiogiai atspindi ekonomikos dydį ar gyventojų pajamas – šalyse, kuriose gyventojai uždirba mažiau, kai kurios prekės gali kainuoti tiek pat arba net daugiau nei valstybėse, pasižyminčiose aukštesniais atlyginimais.

 

„2024 m. duomenimis, vidutinis darbo užmokestis po mokesčių Vokietijoje siekė apie 3300 eurų per mėnesį, o Lietuvoje – apie 1450 eurų. Tai reiškia, kad lietuvio pajamos sudaro mažiau nei pusę vokiečio atlyginimo, nors kai kuriose prekių grupėse – pavyzdžiui, avalynės ar drabužių – kainos Lietuvoje jau panašios ar net didesnės. Kitaip tariant, mokame tiek pat, bet ši suma sudaro žymiai didesnę dalį šeimos biudžeto“, – pažymi jis.

 

Maisto išlaidos šį skirtumą išryškina dar aiškiau. Lietuvoje vienam gyventojui maistui per mėnesį tenka apie 215 eurų – tai sudaro 15 proc. vidutinės algos į rankas. Vokietijoje krepšelis didesnis – apie 250 eurų, tačiau jo dalis atlyginime tesiekia vos 7,7 proc. Panaši tendencija matyti ir kitose šalyse: Lenkijoje maistui tenka 10,2 proc. pajamų, Latvijoje – 14,7 proc., Estijoje – 13,2 proc. Tad nors absoliuti suma Lietuvoje mažesnė, gyventojai čia priversti skirti gerokai didesnę savo pajamų dalį būtiniausiems produktams.

 

„Lietuva vis dar atrodo pigi šalis vakarų turistui – nominalus kainų lygis čia žemesnis nei Vakaruose. Tačiau vietiniams gyventojams vaizdas kitoks: atlyginimai daugiau nei du kartus mažesni nei Vokietijoje, todėl kai kurios prekės ir paslaugos tampa santykinai brangesnės.

 

Lietuvos pigumas yra reliatyvus – bendras vartojimo krepšelis, ypač paslaugos ir būstas, iš tiesų kainuoja mažiau, tačiau daugelio standartinių prekių kainos jau priartėjusios prie ES ar Vakarų Europos vidurkio. Todėl Lietuva atrodo brangi ne dėl pačių kainų, o dėl santykinai mažų pajamų“, – sako E. Stankevičius.

 

Vis dėlto, pasak KTU ekonomisto, ši disproporcija palaipsniui mažėja. Pastaraisiais dešimtmečiais ES stebimas kainų lygio ir pajamų suartėjimas, augant Rytų Europos ekonomikoms. 2024 m. duomenys rodo, kad Estija jau pasiekė ES vidurkį, o Lietuva ir Latvija sparčiai artėja prie jo. Tai reiškia, kad ilgainiui Baltijos šalyse gyventojų perkamoji galia stiprės, nors šiandien daugelis vis dar jaučia, jog europietiškos kainos neatitinka vietinių pajamų.”