„Histerija dėl dirbtinio intelekto (DI) suskaldė amerikiečius į dvi baimės apimtas stovyklas: vieni baiminasi, kad ši technologija vystysis pernelyg sparčiai ir sunaikins žmonijos pastangas – o gal net ir pačią žmoniją; kiti baiminasi, kad jei DI nebus įdiegtas pakankamai greitai, tapsime nereikšmingi arba atsidursime Kinijos dominavimo gniaužtuose.
Nedaug kur šios diskusijos yra tokios karštos, kaip Amerikos universitetuose.
Tačiau DI vaidmuo universitete yra retas atvejis, kai teisūs ir skeptikai (teigiantys, kad DI kenkia mokymuisi), ir entuziastai (tvirtinantys, kad be DI universitetai atsiliks).
Nors šios pozicijos atrodo prieštaringos, jas ginantys žmonės, vartodami žodį „universitetas“, iš tiesų kalba apie du skirtingus dalykus.
Skeptikai turi omenyje klasikinį humanitarinių ir socialinių mokslų universitetą (angl. *liberal-arts college*) – angloamerikietiško tipo instituciją, kurios tikslas – perduoti studentams sukauptas žmonijos žinias ir kartu išmokyti juos mąstyti.
Tuo tarpu entuziastai kalba apie mokslinių tyrimų universitetą – vokiško modelio instituciją, veikiančią tarsi naujų žinių gamykla.
Dešimtmečius šios dvi institucijos egzistavo kartu – kartais darniai, kartais kiek įtemptai – po tuo pačiu stogu.
DI era gali priversti atskirti bakalauro studijas, orientuotas į platųjį išsilavinimą, nuo magistrantūros ir doktorantūros studijų, skirtų moksliniams tyrimams.
Pirmieji duomenys apie tai, kaip didieji kalbos modeliai veikia studentų mokymąsi, kelia nerimą. Masačusetso technologijos instituto (MIT) specialioji DI komisija nustatė, kad „pernelyg didelis pasikliovimas pokalbių robotais gali turėti rimtų neigiamų pasekmių: silpnėja kritinis mąstymas, prastėja atmintis, mažėja pasitikėjimas savimi, menksta gebėjimas įgyti tikrąjį meistriškumą“. Didieji kalbos modeliai veikia kaip „intelektiniai ramentai“ – jie leidžia rasti ir atkartoti žinias jų nesuprantant, o vėliau pateikti jas (galbūt net sau patiems) kaip savo. Mažėjant žinioms ir supratimui, prastėja ir mąstymo kokybė.
Todėl nenuostabu, kad tyrime, kuriame dalyvavo 25 000 Kinijos studentų, paaiškėjo: naudojimasis DI pagerino namų darbų rezultatus, tačiau per egzaminus, kai prieigos prie technologijų nebuvo, rezultatai smarkiai krito. Taip pat MIT tyrimas parodė, kad studentai, rašydami esė pasitelkę DI, vėliau beveik nieko neprisiminė iš to, ką buvo parašę. Nepaisant to, studentai visoje šalyje priemones, padedančias rašyti esė, spręsti matematikos bei fizikos užduotis ir apskritai sudaryti žinių turėjimo iliuziją.
Vis dėlto dirbtinis intelektas (DI) yra toks pat svarbus moksliniams tyrimams, koks žalingas jis yra mokymosi procesui.
„Oxford University Press“ tyrimo duomenimis, 2024 m. 76 proc. mokslininkų naudojo DI įrankius duomenims rinkti arba analizuoti.
DI taip pat plačiai paplitęs profesinėse srityse, kurios susikerta su akademine veikla. Pavyzdžiui, medicinoje – daugiau nei 80 proc. gydytojų, kaip nurodo Amerikos medicinos asociacija, savo darbe reguliariai naudoja DI.
Atrodo, visiškai pagrįstas neseniai išsakytas Dartmuto koledžo prezidentės Sian Beilock teiginys: „Jei koledžai ir universitetai liks nuošalyje nuo šios revoliucijos, mes atsisakysime savo švento įsipareigojimo parengti naują lyderių kartą, gebančią orientuotis nuolat kintančiame, sudėtingame ir dažnai pavojingame pasaulyje.“
Amerikos universitetai atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Jie privalo parengti studentus, gebančius pasitelkti DI kaip įrankį savo mąstymui sustiprinti, tačiau kartu ugdyti jų protuose tą žmogiškąjį išradingumą, kurio DI niekada negalės pakeisti.
Būtina apsaugoti bakalauro studijas nuo žalingo DI poveikio. Mokymo procese technologijas reikėtų atskirti nuo netechnologinių sąvokų dėstymo ir mokymosi. Kaip teigia „Case Western“ universiteto anglų kalbos profesorius Waltas Hunteris, aukštosios mokyklos turėtų „grąžinti egzaminus raštu“ (angl. *blue-book exam*), kad studentų pažymiai daugiausia priklausytų nuo egzaminų auditorijoje ir prižiūrimų rašto darbų. Ilgesnės trukmės užduotys turėtų būti „ginamos“ – panašiai kaip baigiamieji darbai – auditorijoje arba dėstytojo konsultacijų metu; tai užtikrintų studentų darbo originalumą ir gilias žinias.
Didesnis dėstytojų dėmesys ir priežiūra bakalauro studijose pareikalaus, kad dalis akademinio personalo specializuotųsi būtent mokyme – tai reiškia, kad ateityje vis daugiau dėstytojų labiau atliks mokytojų, o ne mokslininkų tyrėjų vaidmenį.
Studijų metu tiksliųjų, socialinių ir tam tikrų humanitarinių mokslų studentai turėtų peržengti DI „sanitarinį kordoną“ – išklausyti privalomą kursą apie DI taikymą savo srityje. Studentams, kurių specialybės tiesiogiai susijusios su DI, pakaktų vieno ar dviejų specializuotų kursų, prieš pradedant giliau nagrinėti šias technologijas magistrantūros ar doktorantūros studijose. Ne visiems humanitarinių mokslų studentams tokie kursai bus būtini. Susipažinimas su DI 2076-aisiais, norint rašyti poeziją, bus ne labiau būtinas nei 2026-aisiais.
Kai kurie nerimauja, kad studentai, baigę bakalauro studijas, nebus pasirengę dirbti su dirbtiniu intelektu (DI) susijusio tiriamojo darbo – tiek studijuodami magistrantūroje, tiek vėliau profesinėje veikloje, – nebent DI būtų persmelkęs visą jų bakalauro studijų laikotarpį. Tam pagrįsti nėra daug įrodymų. Priešingai – svarbiausia pamoka, kurią žmonija gavo iš ankstyvųjų susidūrimų su DI, yra ta, kad jį lengva perimti ir integruoti, neturint jokio oficialaus mokymo, kaip tai daryti.
Jei esama padėtis išliks nepakitusi, o bakalauro studijos ir toliau bus neatsiejamai susietos su moksline veikla, kyla pavojus Amerikos intelektiniam lyderiavimui – ne tas, kad studentai žinos per mažai apie dirbtinį intelektą (DI), o tas, kad jie nežinos nieko, išskyrus DI.
Pasiskolinant frazę iš p. Beilock: universitetai turi „šventą įsipareigojimą“ užtikrinti, kad net ir praūžus DI revoliucijai, amerikiečiai vis dar gebėtų mąstyti.
---
J. Masko – Naujajame Hampšyre gyvenantis, laisvai samdomas, autorius. Jis yra dirbęs Harvardo verslo mokykloje (angl. *Harvard Business School*) rengdamas studijų atvejų aprašymus, taip pat dėstė Marywood universitete.” [1]
1. AI Splits the American University in Two. Masko, John. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 Oct 2026: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą