Connections --- What They Wanted From Jeffrey Epstein

“Ro Khanna’s congressional career has been an ongoing attempt to reconcile what others might see as irreconcilable. He represents a swath of Silicon Valley that includes the headquarters of Nvidia and Intel. He won his seat in 2016 with endorsements from tech titans like Sundar Pichai, Eric Schmidt and Marc Andreessen. He is, himself, one of the richest members of the House. But he is also a stalwart of the House Progressive Caucus, was the co-chair of the 2020 presidential campaign of Bernie Sanders and is backing a proposed wealth tax in California.

 

To Khanna, there was no contradiction here, just a single polity that had to be reminded of its common interests. “We have to make sure every American has a stake in the success of Silicon Valley, and that Silicon Valley doesn’t become an island unto itself,” he told me in 2019. “Or we’re going to see a rebellion against some of the forces that I think are good for society.” Now Khanna may have reached the end of what can be reconciled.

 

Back in July, Khanna, along with Representative Thomas Massie, a Kentucky Republican, introduced the Epstein Files Transparency Act. He and Massie were eventually joined by MAGA luminaries like Lauren Boebert, Marjorie Taylor Greene and Nancy Mace and together they defied President Trump and Speaker Mike Johnson and used a discharge petition to force the bill to the House floor, where it passed overwhelmingly.

 

With millions of files now released, Khanna sounds shaken by what he’s learned — and what he hasn’t. About 3.5 million pages of emails, text messages and court records have been released, but the government has announced that in total more than six million pages exist. What the public has seen was first reviewed and redacted by lawyers from Pam Bondi’s Department of Justice. Todd Blanche, the deputy attorney general overseeing the process, was previously one of Trump’s personal lawyers.

 

“We still don’t have the most potent thing, which is the survivors’ statements to the F.B.I. over who raped them and who committed these acts,” Khanna told me on Tuesday.

 

The result is we know much more about Epstein’s network than we did before, but not much more about the crimes he committed — or who he may have committed them with.

 

The Department of Justice and the F.B.I. say Epstein “harmed over one thousand victims.” Did he really do all of that alone, with just the help of Ghislaine Maxwell?

 

Much of what we want to know would not have been put in emails by Epstein or his friends. “Send me a number to call I dont like records of these conversations,” Epstein wrote to Steve Tisch, the billionaire co-owner of the New York Giants. (Tisch says the women he discussed with Epstein were all adults.)

 

There are constant references, even in the documents we have seen, to secrets and experiences that cannot be shared. I keep thinking of the 50th birthday note to Epstein that appears to be signed by Trump: “May every day be another wonderful secret.” What were those secrets, exactly? (Trump denies writing the note.)

 

But there is much that the Epstein files do reveal. Epstein’s network crossed the categories we’re used to using to divvy up American life. He was chummy with Noam Chomsky and Peter Thiel; with Steve Bannon and Kathryn Ruemmler, Barack Obama’s White House counsel; with Deepak Chopra and Howard Lutnick. This is not a network bounded by politics or industry or place.

 

I have long been mystified by how Epstein kept so many different kinds of people close, and how he did so long after he became a risk to those around him. The files, from that perspective, are clarifying. Epstein emerges as a broker of money, introductions, information — and human beings. He has a talent for sniffing out what his correspondents want most. The rich want to be taken seriously, the not-so-rich want the trappings of wealth, many of the men wanted sex and everyone wanted connections.

 

To read the files is to watch Epstein calibrating his correspondents’ desires in real time. In September 2013, he writes Elon Musk to say that “the opening of the genereal assembly has many interesting people coming to the house.” Musk is unimpressed. “Flying to NY to see UN diplomats do nothing would be an unwise use of time,” he responds. Epstein changes tack. “Do you think I am retarded,” he shoots back. “No one over 25 and all very cute.” (Musk appears to have ignored Epstein’s invitation.)

 

What Epstein is always offering, in all directions, is connections to the rest of his network.

 

 A 2014 email exchange with Ruemmler is particularly baldfaced. “Most girls do not have to worry about this crap,” she writes, in a conversation in which she appears to be weighing whether to accept being nominated for attorney general. What follows is a note that appears to combine Epstein joking about their shared knowledge of his abuses — he was by then a convicted sex offender — and then dangling a dazzling array of contacts.

 

“girls?” responds Epstein. “careful i will renew an old habit, . this week, thiel, summers, bill burns, gordon brown, jagland, ( council of europe and nobel chairman ). mongolia pres , hardeep puree ( india), boris ( gates). jabor ( qatar ). sultan ( dubai, ), kosslyn ( harvard), leon black, woody. you are a welcome guest at any.” (Ruemmler’s dry response: “Doesn’t look like you are prioritizing your schedule very effectively.")

 

Epstein is constantly tossing out offers. Would Peter Thiel like to have dinner with Noam Chomsky? Would Steve Bannon like to meet Sebastian Kurz, then the chancellor of Austria? Would Ariane de Rothschild like to have dinner with Bill Gates? Would Larry Summers like to have dinner with Ehud Barak? Would Steve Tisch like to meet a woman whose name I’ll leave out, but who Epstein describes as “tahitian speaks mostly french, exotic”?

 

Epstein had money — much of it scammed off others — but connections were his most universal currency. And their breadth was self-reinforcing. Plenty of people saw Epstein for what he was and stayed far away. But for others, his proximity to the rich and the powerful were evidence that whatever he had done, it couldn’t be that bad. After all, look who he was dining with! The network made Epstein both legitimate and valuable. It enabled his abuses and, for a time, insulated him from their consequences.

 

The Times’s investigation into Epstein’s relationship with JPMorgan Chase paints a particularly clear picture of how Epstein used his network to protect himself from potential consequences. Epstein’s pattern of cash withdrawals and transfers raised internal suspicions at the bank about sex trafficking. His conviction for soliciting a minor would seem to confirm those fears. But Epstein proved himself so valuable to JPMorgan — connecting the bank to Sultan Ahmed bin Sulayem and Sergey Brin, and helping it find its way into the hedge-fund business — that the institution overrode its own doubts to keep him as a client for years. The bank eventually cuts ties with him, but right up until the end, his internal allies were arguing that he was “still clearly well respected and trusted by some of the richest people in the world.” How could they be wrong?

 

“These billionaires, these superelites, these superlawyers are working on a whole different kind of system,” Anand Giridharadas, author of “Winners Take All: The Elite Charade of Changing the World,” told me. “Their system has to do with how loaded with connections you are in this network, how high your stock is on a given day in this network. What Epstein figured out was how to game this. He figured out the vulnerability of this entire network, which is that these people are actually not that serious about character. In fact, character may be a liability for some of them, may be an unnecessary source of friction.”

 

Khanna has begun speaking of an “Epstein class,” his term for “the rich and powerful people who act and think like they’re above the law and, and perhaps above morality.” At first, I struggled a bit with Khanna’s coinage. What makes Epstein specifically loathsome is his pedophilia, and how many in his network really knew of that side of his life?

 

But the more I read the files, the harder I found it to deny the class solidarity evident within them. Epstein’s predilections were no secret. “It is even said that he likes beautiful women as much as I do, and many of them are on the younger side,” Trump told New York magazine — in 2002. The choice was made, by many, to overlook or disbelieve them.

 

In 2008, Epstein was convicted of soliciting sex from a minor. “I think the world of you and I feel hopeless and furious about what has happened,” wrote Peter Mandelson, then the European commissioner for trade. Jes Staley, then head of J.P. Morgan’s private bank, wrote to Epstein to say, “I hope you keep the island. We all may need to live there.” This was during the financial crisis. “Its ok, there is always room for all of you,” Epstein replied. (In 2023, JPMorgan sued Staley over what it claimed was his potential failure to alert the company to Epstein’s wrongdoing. The case was settled out of court for an undisclosed sum.)

 

In 2018, The Miami Herald published a stunning investigation that “identified about 80 women who say they were molested or otherwise sexually abused by Epstein from 2001 to 2006.” Larry Summers, the former Treasury secretary, emailed Epstein the next day: “U have returned to the press,” he wrote. They moved onto discussing other matters.

 

In 2019, Steve Bannon texted Epstein a link to a Daily Beast story, “Court Orders Release of Sealed Docs About Jeffrey Epstein’s Alleged Sex Ring.” Epstein doesn’t respond, at least not by text, and Bannon follows up with, “My guy is in Israel — can we connect him to erhud ???”

 

Epstein’s network may not have known everything, but many of them knew enough. Whether they believed his denials or didn’t care about the crimes, there was a solidarity, or at least a transactionalism, that protected Epstein and enabled his abuses.

 

Toward the end of our conversation, Giridharadas made a point I keep thinking about.

 

Power and prestige were once conferred by land or title or family. But power, today, “consists of your position and your number of connections and the density and quality and lucrativeness of those connections in the network.”

 

How does that change the behavior of today’s elites? “I just wonder if courage is a value that has suffered in a network age, because to be courageous is to break ties,” Giridharadas continued. “And the more valuable ties become — the more exponentially valuable more ties become — the more exponentially expensive it is to cut off that tie, to burn that bridge.”

 

It is worth emphasizing that Epstein’s network, as broad as it was, remained narrow in the scheme of both American and global life. We have been offered a window into a particular slice of the global elite — the slice that chose to deeply associate itself with Jeffrey Epstein. We are not seeing the way the many, many people who stayed far away from Epstein comported themselves, precisely because they are not in these files.

 

Still, even for those who thought themselves familiar with the workings and mores of the wealthy and powerful, the files have come as a shock. For Khanna, they have forced a confrontation with the possible limits of his own project, as he understood it.

 

“I certainly don’t want pitchforks,” he told me. “I don’t want pitchforks even against people who are billionaires.” But, he said, “I used to think, ‘Let’s just have a positive vision of Medicare for All and child care and a Marshall Plan for America.’ I am more in the camp now that there has to be some accountability. You need people’s faith in a democratic project. And what I’m realizing is that accountability for the elite, having some sense of justice, is essential to build trust for the broader vision.”” [1]

 

1. What They Wanted From Jeffrey Epstein. Klein, Ezra.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.

Dėl ko nerimauja generaliniai direktoriai

 

„Suskilusi politika, novatoriškos technologijos ir nepasitikėjimas institucijomis apsunkina susitelkimą į tradicines užduotis – didinti pardavimus ir pelną.

 

Generaliniai vadovai daug galvoja net ir geriausiais laikais. Šiais metais rūpesčių sąrašas ypač bauginantis.

 

Antraisiais prezidento Trumpo antrosios kadencijos metais įmonių vadovai turi neatsilikti nuo tarifų ir prekybos apribojimų, kurie ir toliau keičiasi nenuspėjamai. Jie taip pat turi apsvarstyti, kada ar ar iš viso kalbėti apie administracijos politiką – prekybos, deportacijų ir kt. srityse – kuri daro įtaką jų darbuotojams, klientams ir investuotojams.

 

Dirbtinis intelektas yra dar viena aktuali tema valdybose, vadovai vertina jo riziką ir galimybes. Skelbdami apie dideles investicijas į dirbtinį intelektą, vadovai turi patikinti darbuotojus, kad ši technologija atims ne visus jų darbus, kartu aiškiai pareikšdami, kad ji atims kai kuriuos jų darbus. Tuo tarpu vadovai stengiasi didinti pajamas ir pelną, nes ekonomika siunčia labai prieštaringus signalus.

 

Neseniai duotuose interviu laidos „Korporacijos“ užkulisiuose kasmetiniame pasaulinio elito susibūrime Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje, keli generaliniai direktoriai apmąstė savo, kaip lyderių, prioritetus šiuo metu. Jie pasidalijo tuo, kuo, jų manymu, užsiims didžioji dalis jų dienų ir kas grasina neleisti jiems užmigti naktį.

 

Šios interviu ištraukos buvo redaguotos ir sutrumpintos.

 

Iš kur kils augimas?

 

Augimas yra sunkus darbas. Ekonomika yra gera. Pasauliniu mastu ekonomika auga maždaug 3 procentų tempu. Tai gerai, bet beveik nė viena įmonė nėra patenkinta 3 procentų augimu. Visos jos nori būti prasmingai į šiaurę nuo šio lygio. Taigi, kaip rasti augimą dabar, ypač tose vietose, kur vartotojai susiduria su didesniais iššūkiais? – Richas Lesseris, pasaulinis profesionalių paslaugų įmonės „Boston Consulting Group“ pirmininkas.

 

Man reikia galvoti apie tai, kas nutiks po trejų, ketverių ar penkerių metų, ir man reikia galvoti apie tai, kas nutiks rytoj. Vadovų komandos linkusios labiau susitelkti į artimiausius dalykus. Dalis mano darbo yra padėti jiems ir padėti įmonei priimti leidimą imtis kai kurių dalykų, kurie turi ilgalaikę reikšmę. – Jeremy Allaire'as, generalinis direktorius „Circle“, pagrindinio kriptovaliutų stabiliųjų monetų emitento, vadovas

 

Kai daug netikrumo, turime sutelkti dėmesį į ekonomikos augimą, o tai darome atsakingai augindami savo įmonę. Beveik kiekviena problema dabar iš tikrųjų priklauso nuo augimo. – Julie Sweet, pasaulinės konsultacijų įmonės „Accenture“ generalinė direktorė

 

Mūsų, kaip generalinių direktorių, darbas yra nagrinėti nacionalinių valstybių geopolitiką, verslą, dirbtinio intelekto pasekmes ir riziką, darbo vietų panaikinimą, mokymą darbo vietoje ir visa tai suderinti, kad sukurtume nuoseklią strategiją, kuri leistų mūsų verslui toliau augti. Už tai mums mokama. – Bipul Sinha, kibernetinio saugumo įmonės „Rubrik“ generalinis direktorius

 

Politikos navigacija ir pasitikėjimo atkūrimas

 

Žinote, kokia yra viena didžiausių generalinio direktoriaus klaidų? Kad vaidmuo perima asmenybę. Turime būti autentiški, turime būti nuoširdūs, ir taip sukuriama kultūra, kurioje autentiškumas yra gyva realybė. Tada žmonės pasitikės įmonėmis, nes jie pasitikės darbuotojais. – Juvencio Maeztu, „Ingka Group“ generalinis direktorius pagrindinis IKEA parduotuvių operatorius visame pasaulyje

 

Ši administracija ypač linkusi tiesiogiai bendrauti su verslo lyderiais. Prezidentui patinka bendrauti su mūsų generaliniais direktoriais, todėl jie turi atlikti svarbų vaidmenį Vašingtone valdant šiuos politinius santykius ir dalyvaujant politiniame procese, daug labiau nei anksčiau. – Stephenas J. Ublas, prekybos asociacijos „PhRMA“ generalinis direktorius

 

Kai susiduriate su tokiais lūžio taškais kaip dirbtinis intelektas, vyriausybei reikia pagalbos. Jų darbas yra reguliuoti ir tinkamai skatinti, tačiau jie nesupranta šios technologijos. Todėl turime šviesti ne tik sprendimus priimančius asmenis, bet ir vienu ar dviem lygiais žemesnius, kad jie būtų geriau informuoti ir geriau pasirengę kurdami politiką ar skatinimo programas. Didelė mano darbo dalis yra užtikrinti, kad praleisčiau laiką su vyriausybės pareigūnais. – Antonio Neri, verslo programinės įrangos ir paslaugų įmonės „Hewlett Packard Enterprise“ generalinis direktorius

 

Dirbtinio intelekto pažadai ir pavojai

 

Girdėjau kai kuriuos sakant, kad žinosime, ar įmonės paprastai gaus teigiamą investicijų grąžą dėl dirbtinio intelekto. Nemanau, kad į šį klausimą bus atsakyta 2026 m. Tačiau manau, kad iki metų pabaigos turėtume būti arčiau šio atsakymo. Mūsų prioritetai yra tai, kaip geriau įdiegti šiuos įrankius, skatinti jų pritaikymą mūsų darbo jėgoje ir tada rasti būdą, kaip augti iš dirbtinio intelekto valdomų įrankių. – Johnas Q. Doyle'as, draudimo brokerių ir rizikos konsultavimo įmonės „Marsh“ generalinis direktorius

 

Visi tiesiog bando išsiaiškinti, kaip dirbtinis intelektas teigiamai paveiks jų verslą. Tą patį galima pasakyti ir apie mus. Manau, kad tai neabejotinai duos didžiulę papildomą naudą ir skirtumą, bet mes pirmiausia dirbame su žmonėmis. Labiausiai galvoju apie tai, kaip išlaikyti ir puoselėti mūsų komandos kultūrą. Todėl labiau susitelkiu į žmones nei į konkrečią technologiją. – Zakas Brownas, Formulės 1 komandos „McLaren Racing“ generalinis direktorius

 

Įkūrėjams sakome: „Žiūrėkite, jūs naudosite dirbtinį intelektą ir didinsite produktyvumą. Tai įvyks darbo jėgos mažinimo sąskaita.“ Mes padedame įmonėms pasinaudoti jau turima darbo jėga ir gauti iš jos daugiau naudos. Tačiau dirbtiniam intelektui plečiantis, kyla mintis: „Jums nereikia tiek daug žmonių.“ Jei taip nutiks, nepalikite šios problemos spręsti visuomenei. Būkite ir jūs sprendimo dalimi. – Hemantas Taneja, rizikos kapitalo įmonės „General Catalyst“ generalinis direktorius” [1]

 

„Ei, dirbtinio intelekto laikais jums nereikia tiek daug žmonių. Tiesiog palikite šią problemą visuomenei.“ 

 

Taip visada nutinka ir dabar vėl nutinka.

 

Tai sunkus, pasikartojantis ciklas: technologijos žada efektyvumą, o visuomenė lieka valdyti šį perkėlimą. Šis „perkėlimo atotrūkis“ – laikas tarp darbo automatizavimo ir naujų vaidmenų sukūrimo – yra ta vieta, kur gyvena tikrosios žmogiškosios išlaidos.

 

Istoriškai tai matėme keliais skirtingais būdais:

 

„Luditų“ ciklas: Pramonės revoliucijos metu problema buvo „išspręsta“ per dešimtmečius trukusius darbo neramumus, galiausiai sukūrus 40 valandų darbo savaitę ir įvedus vaikų darbo įstatymus. Visuomenė ne tik „susitvarkė“ su tuo; ją reikėjo visiškai pertvarkyti.

 

Produktyvumo paradoksas: Dažnai matome, kad nors vienai konkrečiai užduočiai atlikti reikia mažiau žmonių, mažesnė tos užduoties kaina sukuria didžiulę naują paklausą kitur. Darbo statistikos biuras dažnai stebi, kaip technologijos perkelia užimtumą iš gamybos į paslaugų ir informacijos sektorius.

 

Greičio problema: Šį kartą skirtumas yra greitis. Anksčiau perėjimai užtrukdavo ištisas kartas. Dirbtinis intelektas juda tokiu tempu, kad „palikti tai visuomenei“ atrodo kaip palikti potvynį visuomenei, kai visuomenė yra, slėnyje gyvenantys, žmonės.

 

Vis dažniau diskutuojama, kaip panaikinti šią spragą, ir pateikiama įvairių pasiūlymų – nuo ​​visuotinių bazinių pajamų iki trumpesnių darbo savaičių ir vyriausybės finansuojamų perkvalifikavimo programų, pavyzdžiui, tokių, kurias aptarė Pasaulio ekonomikos forumas.

 

1. What C.E.O.s Are Worried About: Corner Office. Holman, Jordyn.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.

What C.E.O.s Are Worried About: Corner Office

 

"Fractured politics, disruptive technologies and a distrust in institutions are making it harder to focus on the traditional tasks of growing sales and profits.

 

Chief executives have a lot on their minds in the best of times. This year, the list of worries is particularly daunting.

 

In the second year of President Trump’s second term, corporate leaders have to keep up with tariffs and trade restrictions that continue to shift unpredictably. They also must weigh when, or whether, to speak up about the administration’s policies — on trade, deportations and more — that affect their employees, customers and investors.

 

Artificial intelligence is another hot topic in boardrooms, with executives considering its risks against its opportunities. While announcing major investments in A.I., leaders must reassure employees that the technology isn’t coming for all their jobs while also being clear that it’s coming for some of their jobs. All the while, executives are trying to expand revenue and profits, as the economy sends distinctly mixed signals.

 

In recent interviews on the sidelines of the annual gathering of the global elite at the World Economic Forum in Davos, Switzerland, several chief executives reflected on their priorities as leaders during this moment. They shared what they expected to occupy most of their days — and what threatens to keep them awake at night.

 

These interview excerpts have been edited and condensed.

 

Where Will Growth Come From?

 

Growth is hard work. The economy’s OK. On a global base, the economy is at around 3 percent growth. That’s fine, but almost no company is satisfied with being at 3 percent. They all want to be meaningfully north of that. So how do you find growth right now, particularly in places where consumers are more challenged? — Rich Lesser, global chair of the Boston Consulting Group, a professional services firm

 

I need to be thinking about things that are going to happen in three or four or five years, and I need to be thinking about what’s happening tomorrow. Management teams tend to be more focused on the immediate. Part of my job is helping them and helping the company take permission to take on some things that have a longer burn.— Jeremy Allaire, chief executive of Circle, a major issuer of crypto stablecoins

 

When there’s a lot of uncertainty, we need to focus on economic growth, which you do by growing your company in a responsible manner. Almost every problem right now really comes down to growth. — Julie Sweet, chief executive of Accenture, a global consulting firm

 

Our job as C.E.O.s is to look at nation-state geopolitics, business, A.I. implications and risks, job displacement, job training, and we have to harmonize all of it to create a coherent strategy that lets our businesses continue to grow. That’s what we get paid for. — Bipul Sinha, chief executive of Rubrik, a cybersecurity company

 

Navigating Politics and Rebuilding Trust

 

You know what is one of the biggest mistakes that a C.E.O. makes? That the role takes over the persona. We have to be authentic, we have to genuine, and by doing that you create a culture where authenticity is a living reality. Then people will trust companies because they will trust employees. — Juvencio Maeztu, chief executive of Ingka Group, the main operator of IKEA stores around the world

 

This administration, in particular, is attuned to engaging directly with business leaders. The president enjoys interacting with our C.E.O.s, so they have to play a strong role in Washington in managing these political relationships and engaging in the political process, much more so than they have historically. — Stephen J. Ubl, chief executive of the PhRMA, a trade association

 

When you have an inflection point of disruptions like A.I., the government needs help. Their job is to regulate and to incentivize in the right way, but they don’t have the understanding of this technology. So we need to educate not just the decision maker but one or two levels down so that they can be better informed and better prepared as they develop policies or incentive programs. A lot of my job is making sure I spend time with government officials. — Antonio Neri, chief executive of Hewlett Packard Enterprise, a business software and services company

 

The Promises and Perils of A.I.

 

I’ve heard some suggest that we will know whether businesses will generally earn a positive return on investment on A.I. I don’t think that question gets answered in 2026. But I think by the end of the year, we should be closer to that answer. Our priorities are how to better deploy these tools, build adoption in our work force and then find ways to grow from A.I.-driven tools. — John Q. Doyle, chief executive of Marsh, an insurance broker and risk advisory firm

 

Everyone’s just trying to figure out how A.I. is going to positively impact their business. Same can be said for us. I think it’s definitely going to make a huge incremental benefit and difference, but we’re first and foremost in the people business. What I think about most is retaining and growing the culture of our team. So I’m more focused on people than I am on a specific technology. — Zak Brown, chief executive of McLaren Racing, a Formula 1 team

 

What we tell founders is: “Look, you’re going to use A.I., and you’re going to create productivity. It’s going to come at the expense of work force reductions.” We help the companies take the work force they already have and get more out of them. But as A.I. scales more, it will lead to, “Hey, you don’t need as many people.” If that’s going to happen, don’t leave that problem to society. Be part of the solution as well. — Hemant Taneja, chief executive of General Catalyst, a venture capital firm” [1]

 

“Hey, you don’t need as many people in AI time. Just leave that problem to society.” 

 

This is what always happens, and is happening now again.

 

It is a heavy, recurring cycle: technology promises efficiency, and society is left to manage the displacement. This "displacement gap"—the time between a job being automated and the creation of new roles—is where the real human cost lives.

 

Historically, we’ve seen this play out in a few distinct ways:

 

    The "Luddite" Cycle: In the Industrial Revolution, the problem was "solved" through decades of labor unrest, the eventual creation of the 40-hour work week, and child labor laws. Society didn't just "handle" it; it had to be completely restructured.

    The Productivity Paradox: We often see that while we need fewer people to do one specific task, the lower cost of that task creates massive new demand elsewhere. The Bureau of Labor Statistics often tracks how technology shifts employment from manufacturing to service and information sectors.

 

    The Speed Problem: The difference this time is velocity. In the past, transitions took generations. AI is moving at a pace that makes "leaving it to society" feel like leaving a flood to the people living in the valley.

 

There is a growing debate on how to bridge this gap, with proposals ranging from Universal Basic Income to shorter work weeks and government-funded reskilling programs like those discussed by the World Economic Forum.

 

1. What C.E.O.s Are Worried About: Corner Office. Holman, Jordyn.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.

Šie nepaskandinami vamzdžiai galėtų padėti išgauti energiją iš vandenyno

Aliuminio struktūros, kurios sulaiko oro burbuliukus, kad būtų užtikrintas itin didelis plūdrumas, kuriamos naudojant, lazerinį paviršiaus ėsdinimą – procesą, sukurtą siekiant aliuminį padaryti superhidrofobinį (vandeniui atsparų). Ši technika sukuria mikro/nanoskopines duobutes metalo paviršiuje, kurios sulaiko orą, leisdamos tokioms konstrukcijoms, kaip vamzdžiai, išlikti plūdriems, net ir pažeistiems.

 

Pagrindiniai gamybos procesai:

 

Lazerinis ėsdinimas: Tyrėjai (pvz., Ročesterio universitete) naudoja didelės galios lazerius aliuminio vamzdžių vidui ėsdinti, sukurdami sudėtingas, vandenį atstumiančias mikroskopines struktūras.

 

Oro gaudymo mechanizmas: Šios tekstūros veikia, kaip nardymo varpelio voro plaukai, sulaikydami stabilią, nuolatinę oro kišenę.

 

Struktūros optimizavimas: Siekiant užtikrinti, kad burbulas liktų sulaikytas net ir pakreiptas ar panardintas, vamzdžio centre dažnai pridedamas pertvara.

 

Medžiagų surinkimas: Gauti vamzdžiai gali būti surinkti į didesnes, nepaskandinamas platformas.

 

Kiti, labiau paplitę burbuliuojančių aliuminio konstrukcijų kūrimo metodai:

 

Aliuminio putplasčio plokštės: į išlydytą aliuminį įpurškiamos dujos arba putojimo medžiagos, o tada jis stabilizuojamas keraminėmis dalelėmis, taip sukuriant lengvas, porėtas architektūrines plokštes.

 

Metalizuota burbulinė folija: aliuminis garais užtepamas ant polimerinės plėvelės, kuri vėliau suformuojama į burbulus izoliacijai.

 

Palyginimas su laivo korpuso metalu

 

Kainos skirtumas: šioms orą gaudančioms konstrukcijoms naudojamas aliuminis yra specializuotas ir suprojektuotas, o įprasti laivų korpusai paprastai gaminami iš jūrinės klasės aliuminio (5000/6000 serijos) arba plieno. Specializuoti „neskandinami“ vamzdžiai yra didesnės vertės, nišinis produktas, kurio kilogramo ar kvadratinės pėdos kaina greičiausiai yra daug didesnė nei standartinio aliuminio lakštinio metalo, naudojamo tipiškuose laivų korpusuose.

 

Bendra aliuminio kaina: aliuminis paprastai yra daug kartų brangesnis nei plienas kaip žaliava laivų statybai, tačiau dėl mažesnio svorio laivai gali būti greitesni ir efektyvesni.

 

Funkcionalumo palyginimas:

Laivų korpusai: pirmenybę teikite stiprumui, atsparumui korozijai ir konstrukcijos vientisumui.

Oro gaudyklės: pirmenybę teikite paviršiaus chemijai, kad būtų sulaikytas oras (superhidrofobiškumas) ir užtikrintas plūdrumas.

 

Medžiagų sąnaudų suvestinė lentelė (bendras palyginimas)

 

Plieniniai korpusai: 50 USD ir daugiau už toną (žaliavos).

 

Standartiniai aliuminio korpusai: ~1 480 USD už toną (žaliavos).

 

Specializuotas aliuminis (sulaikantis orą / putplastis): didesnė vieneto kaina nei standartinių korpuso plokščių dėl specializuoto apdorojimo.

 

„Tyrėjai sukūrė aliuminio konstrukcijas, kurios sulaiko oro burbuliukus, todėl jos gali nuolat plūduriuoti net ir atšiauriausiomis sąlygomis.

 

Tyrėjai teigia sugalvoję sumanų būdą, kaip aliuminio vamzdžius padaryti nepaskandinamus, saugiai juose sulaikant oro burbuliukus.

 

Vamzdžiai yra siauri, maždaug penktadalio colio skersmens. Tačiau sukrauti kartu, juos būtų galima surinkti į didesnes konstrukcijas, naudojamas plūduriuojančioms platformoms arba įrenginiams, skirtiems energijai išgauti iš vandenyno bangų virpesių.

 

„Manau, kad vandenynas vis dar yra didžiulis neišnaudotas išteklius“, – sakė Ročesterio universiteto optikos ir fizikos profesorius Chunlei Guo, vadovavęs darbui, kurio rezultatai praėjusį mėnesį buvo paskelbti žurnale „Advanced Functional Materials“.

 

O galbūt ši technika padės jums įsigyti gražią plūduriuojančią kėdę savo baseinui.

 

Net ir mėtomi ar smarkiai pažeisti su skylėmis, vamzdžiai išlieka plūdrūs.

 

„Jie vis tiek plūduriuos“, – sakė dr. Guo. „Atlikome gana išsamius, tikrai griežtus aplinkos bandymus.“

 

Andreas Ostendorf, taikomosios lazerių technologijos profesorius Rūro universitete Bochume (Vokietija), kuris nedalyvavo tyrime, pavadino šį atradimą „išties įdomiu“.

 

„Mes, tyrėjai, ypač inžinerijos srityje, visada ieškome novatoriškų idėjų“, – sakė jis. „Tai gali būti kelias į šios technologijos skverbimąsi į daugelį sričių.“

 

Aliuminis yra vienas lengviausių metalų, tačiau jis vis tiek yra 2,7 karto tankesnis už vandenį. Įmeskite jo gabalą į vandenyną ir jis nuskęs.

 

Žinoma, metaliniai objektai, tokie kaip laivai ir tuščios sodos skardinės, plūduriuoja, nes oras juose yra lengvesnis už vandenį. Tačiau jei išorinis apvalkalas praduriamas, vanduo plūsta vidun, o anksčiau plūduriavę objektai nugrimzta į bedugnę.

 

Kad pagamintų nenuskandinamus aliuminio vamzdelius, Ročesterio mokslininkai chemiškai išgraviravo mikroskopines duobutes konstrukcijų paviršiuose. Dėl vandens paviršiaus įtempimo lašeliai negali įtekėti į duobutes. Vietoj to jie beveik akimirksniu nurieda, o paviršius lieka sausas.

 

Ši savybė vadinama superhidrofobiškumu – didele vandens baime – ir kai kurie gamtos gyvūnai ja naudojasi. Panašiai kaip mažytės duobutės aliuminio vamzdeliuose, nardančių varpelių vorų ir ugninių skruzdėlių plaukai taip pat atstumia vandenį. Vorai naudoja superhidrofobiškumą orui sulaikyti, leisdami jiems kvėpuoti po vandeniu. Ugninės skruzdėlės išgyvena potvynius susijungdamos į vandeniui atsparius plaustus.

 

Superhidrofobiniai paviršiai žinomi jau dešimtmečius, tačiau iki šiol jų tyrimai buvo riboti. Kai kurie medicininiai implantai turi vandeniui atsparią dangą, kad būtų išvengta korozijos ir bakterinių infekcijų.

 

Dr. Guo teigė, kad norėjo sugalvoti „mažiau paprastų“ superhidrofobinių paviršių pritaikymo būdų.

 

Prieš kelerius metus jo tyrimų grupė paskelbė straipsnį, kuriame aprašyta plūduriuojanti konstrukcija, sudaryta iš dviejų lygiagrečių superhidrofobinių aliuminio diskų, sujungtų plastikiniu kaiščiu. Superhidrofobiniai paviršiai neleido vandeniui tekėti į siaurą tarpą, išsaugodami oro sluoksnį tarp diskų.

 

Tai veikė, bet kai diskai buvo pakreipti ir stumti žemyn, oras galėjo būti išstumtas. Taigi mokslininkai pradėjo galvoti apie kitas geometrijas, ir vamzdeliai pasirodė esantys tvirtesnės formos nei diskai, ypač su pertvara vamzdelio viduje. Tai neleistų vandeniui tekėti iš vieno galo ir iš kito bei išstumti oro burbuliuko.

 

Superhidrofobiniai paviršiai vamzdelio viduje vėlgi neleido vandeniui patekti ir neleido orui ištrūkti.

 

„Tai labai, labai stabilu“, – sakė dr. Guo.

 

Jie išbandė vamzdžių atsparumą, pasverdami juos tiek sūriame vandenyje, tiek vandenyje, kuriame augo dumbliai. Kadangi vanduo buvo atstumiantis, vamzdžių vidus nerūdija ir dumbliai ten negalėjo augti. Net skylių gręžimas vamzdžiuose nesunaikino jų gebėjimo plūduriuoti.

 

Dr. Guo teigė, kad jie atliko skaitinę analizę, kuri parodė, kad sudėjus kelis vamzdžių sluoksnius, buvo sukurta struktūra, galinti atlaikyti atšiauriausias vandenyno sąlygas.

 

Dr. Ostendorfas teigė, kad reikia daugiau darbo, siekiant įrodyti, kad vamzdžiai veiks realiose situacijose. „Yra keletas atvirų klausimų, tačiau principas yra labai gražus ir labai paprastas, ir galbūt jį galima išplėsti“, – sakė jis.

 

Dr. Guo ir jo kolegos dešimtmečius keitė medžiagos savybes, ant paviršiaus uždėdami mikroskopinius raštus.

 

2008 m. dr. Guo ir Anatolijus J. Vorobjevas, kitas Ročesterio universiteto tyrėjas, lazeriais įbrėžė metalinius paviršius taip, kad jie vis tiek būtų lygūs, bet pakeistų šviesos sugerties ir atspindėjimo būdą.

 

Rezultatas buvo aliuminis, kuris atrodė kaip auksas, ir titanas, kuris buvo tamsiai mėlynas.

 

Vėliau mokslininkai išraižė mažyčius kanalus silicyje, kad sukurtų paviršius, kurie pritrauktų, o ne atstumtų vandenį. Jie pasiūlė, kad tokie paviršiai, žinomi kaip superhidrofiliniai – itin traukiantys vandenį – galėtų būti naudojami kompiuterių lustams aušinti.

 

Dr. Guo taip pat tyrinėjo spalvingų metalų ir vandenį pritraukiančių paviršių derinimą. Pavyzdžiui, jis panaudojo juodąjį metalą, kad sukurtų prietaisą, vadinamą termoelektriniu generatoriumi, sugeriančiu saulės šviesos ir kitų šaltinių šilumą, kad generuotų elektrą.

 

„Galima panaudoti bet kokią šilumos perteklių“, – sakė dr. Guo. „Galbūt šalia duslintuvo po automobiliu.“” [1]

 

1. These Unsinkable Tubes Could Help Harvest Energy From the Ocean: Trilobites. Chang, Kenneth.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.

These Unsinkable Tubes Could Help Harvest Energy From the Ocean

Aluminum structures that trap air bubbles for extreme buoyancy are created using laser-based surface etching, a process developed to render aluminum superhydrophobic (water-repelling). The technique creates micro/nanoscopic pits on the metal surface that trap air, allowing structures like tubes to remain buoyant even when damaged.

 

Key Manufacturing Processes:

 

    Laser Etching: Researchers (e.g., at the University of Rochester) use high-power lasers to etch the interior of aluminum tubes, creating intricate, water-repelling microscopic structures.

    Air Trapping Mechanism: These textures act like the hair on a diving bell spider, trapping a stable, permanent air pocket.

    Structural Optimization: To ensure the bubble remains trapped even if tilted or submerged, a divider is often added to the center of the tube.

    Material Assembly: The resulting tubes can be assembled into larger, unsinkable platforms.

 

Other, more common methods for creating bubbly aluminum structures include:

 

    Aluminum Foam Panels: Molten aluminum is injected with gases or foaming agents, then stabilized with ceramic particles, creating lightweight, porous architectural panels.

    Metallized Bubble Foil: Aluminum is vapor-applied to a polymer film, which is then shaped into bubbles for insulation.

 

Comparison with Ship Body Metal

 

    Cost Difference: The aluminum used for these air-trapping structures is specialized and engineered, while conventional ship hulls are typically built from Marine-grade aluminum (5000/6000 series) or steel. The specialized "unsinkable" tubes represent a higher-value, niche product, likely much more expensive per kilogram or square foot than standard aluminum sheet metal used in typical vessel hulls.

    General Aluminum Cost: Aluminum is generally many times more expensive than steel as a raw material for shipbuilding, but its lighter weight allows for faster, more efficient vessels.

    Functionality Comparison:

        Ship Hulls: Prioritize strength, corrosion resistance, and structural integrity.

        Air-Trapping Structures: Prioritize surface chemistry to trap air (superhydrophobicity) for buoyancy.

 

Summary Table of Material Costs (General Comparison)

 

    Steel Hulls: $50+ per tonne (raw material).

    Standard Aluminum Hulls: ~$1,480 per tonne (raw material).

    Specialized Aluminum (Air-Trapping/Foam): Higher cost per unit than standard hull plates due to specialized processing.

 

 

 

“Researchers developed aluminum structures that trap air bubbles, making them able to float perpetually in even the harshest environments.

 

Researchers say they have come up with a clever way to make aluminum tubes unsinkable by securely trapping air bubbles inside.

 

The tubes are narrow, about one-fifth of an inch in diameter. But stacked together, they could be assembled into larger structures used for floating platforms or devices to harvest energy from the undulations of ocean waves.

 

“I think the ocean is still a vast untapped resource,” said Chunlei Guo, a professor of optics and of physics at the University of Rochester who led the work, published last month in the journal Advanced Functional Materials.

 

Or perhaps the technique will get you a nice floating chair for your swimming pool.

 

Even when tossed around or badly damaged with holes, the tubes remain buoyant.

 

“It will still stay floating,” Dr. Guo said. “We have done quite extensive, really harsh environmental testing.”

 

Andreas Ostendorf, a professor of applied laser technology at Ruhr-University Bochum in Germany who was not involved in the research, called the development “really interesting.”

 

“As researchers, especially in engineering, we are always looking for disruptive ideas,” he said. “This can be a road map toward really penetrating this technology in many applications.”

 

Aluminum is among the lightest of metals, but it is still 2.7 times as dense as water. Drop a lump of that into the ocean, and it will sink.

 

Of course, metal objects like ships and empty soda cans float because the air within is lighter than water. But if the outer shell is punctured, water rushes in, and the formerly floating objects sink into the abyss.

 

To make aluminum tubes that are unsinkable, the Rochester scientists chemically etched microscopic pits on the structures’ surfaces. Because of the surface tension of water, droplets cannot flow into the pits. Instead they roll off almost instantly, and the surface remains dry.

 

This property is known as superhydrophobicity — extreme fear of water — and some creatures in nature take advantage of it. Similar to the tiny pits in the aluminum tubes, hairs on diving bell spiders and fire ants also repel water. The spiders use superhydrophobicity to trap air, allowing them to breathe underwater. Fire ants survive floods by linking together into waterproof rafts.

 

Superhydrophobic surfaces have been known for decades but have so far found limited practical use. Some medical implants have a water-repellent coating to prevent corrosion and bacterial infections.

 

Dr. Guo said he wanted to come up with applications for superhydrophobic surfaces that were “less straightforward.”

 

A few years ago, his research group published a paper describing a floating structure consisting of two parallel superhydrophobic aluminum disks connected by a plastic post. The superhydrophobic surfaces prevented water from flowing into the narrow gap, preserving a layer of air between the disks.

 

It worked, but when the disks were tilted and shoved downward, the air could be pushed out. So the scientists started thinking about other geometries, and tubes turned out to be a more robust shape than the disks, especially with a dividing wall inside the tube. That would block water from flowing in from one end and out the other and pushing out the air bubble.

 

The superhydrophobic surfaces inside the tube again prevented water from entering and kept the air from escaping.

 

“This is very, very stable,” Dr. Guo said.

 

They tested the resiliency of the tubes by weighing them down in both salty water and water with algae growing in it. Because the water was repelled, the insides of the tubes did not corrode and algae could not grow there. Even drilling holes into the tubes did not destroy their ability to float.

 

Dr. Guo said they performed numerical analysis that showed stacking a few layers of tubes produced a structure that could survive the harshest of ocean conditions.

 

Dr. Ostendorf said more work was needed to demonstrate that the tubes would work in real-world situations. “There are some open questions, but the principle is very nice and very simple, and maybe can be scaled up,” he said.

 

Dr. Guo and his colleagues have spent decades altering the properties of a material by placing microscopic patterns on the surface.

 

In 2008, Dr. Guo and Anatoliy Y. Vorobyev, another University of Rochester researcher, used lasers to pockmark metal surfaces in a way that still felt smooth but altered how the light was absorbed and reflected.

 

The result was aluminum that looked like gold and titanium that was navy blue.

 

Later, the scientists carved tiny channels in silicon to create surfaces that attract rather than repel water. They suggested that such surfaces, known as superhydrophilic — extreme attraction to water — could be used to cool computer chips.

 

Dr. Guo has also explored combining colorful metals and water-attracting surfaces. For example, he has used a black metal to create a device known as a thermoelectric generator, absorbing heat from sunlight and other sources to generate electricity.

 

“You can harness any waste heat,” Dr. Guo said. “Maybe next to the muffler underneath the car.”” [1]

 

1. These Unsinkable Tubes Could Help Harvest Energy From the Ocean: Trilobites. Chang, Kenneth.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.

Kas mūsų laukia, jei ir toliau leisime mūsų ekonomiką nuplauti į kanalizaciją --- Gyvenimas Beirute po dronais: Libano pranešimas

„Saulei leidžiantis virš Viduržemio jūros, Ibrahimas Ammaras nutraukė svaidyklę ir į šiltą prieblandos šviesą paleido vaisių gabalėlius, viliodamas savo balandžių pulką vis aukščiau ir aukščiau virš Beiruto dantytos panoramos.

 

„Tai mano vaikai!“ Jis sušuko, paukščiams sukant ratus ir plasnojant virš galvos.

 

Iš kartos į kartą virš Libano sostinės Beiruto žaidžiamas senovinis levantų žaidimas „kash hamam“, kurio metu balandžių prižiūrėtojai vilioja ir gaudo konkurentų paukščius nuo kaimyninių namų stogų. Tą patį darė ir pono Ammaro tėvas, ir jo senelis bei prosenelis.

 

Dabar pono Ammaro balandžiai dangumi dalijasi su naujo tipo priešininku: Izraelio dronais.

 

Dronai virš Beiruto tapo neišvengiamiausia Izraelio oro kampanijos Libane prieš kovotojų grupuotę „Hezbollah“ dalimi, mechaniniu zvimbimu – pertraukiamu kasdienio gyvenimo garso takeliu. Jie perteikia telefono skambučius, šeimos vakarienes ir pirmuosius pasimatymus, taip pat vakarėlius ant stogų, pamokas klasėje ir dienas paplūdimyje.

 

Garsas pastovus ir metalinis, uodo tipo inkštimas sklando vos vos girdimas ir neįmanoma jo išgirsti.

 

Praėjus daugiau nei metams po paliaubų, kurios užbaigė kruviniausią karą per dešimtmečius tarp Izraelio ir „Hezbollah“, gyventojai vis dar tiesia kaklus. danguje, nes nesiliaujantis šurmulys virpa per miestą – priminimas, kad daugeliu atžvilgių karas niekada iš tikrųjų nesibaigė.

 

Nuo paliaubų pasirašymo Izraelio oro antskrydžiai pražudė šimtus žmonių, daugelis jų – civilius, teigia Libano pareigūnai ir Jungtinės Tautos. Pastaraisiais mėnesiais šiems išpuoliams suintensyvėjus, dronų zvimbimas įgavo ryškesnį aštrumą dėl baimės dėl atnaujinto Izraelio puolimo.

 

„Aš visada nerimauju dėl situacijos ir galvoju, ar karas vėl prasidės“, – sakė ponas Ammaras, kuris karo metu pabėgo iš namų ir paliko visus 220 savo balandžių parduotuvės savininko priežiūrai kitoje miesto pusėje.

 

„Aš čia užlipu, kad viską pamirščiau“, – sakė jis nuo savo stogo, švelniai glostydamas vieną iš paukščių, žvelgdamas žemyn į kaimyninį daugiabutį, kurį sulygino Izraelio oro antskrydis. „Tačiau balandžiai gali matyti ir jausti droną, net jei jis yra labai toli“, – pridūrė jis.

 

JT taikdarių pajėgos teigia užfiksavusios daugiau nei 7500 Per metus nuo paliaubų įsigaliojimo buvo įvykdyti keli oro pažeidimai, įskaitant dronus ir naikintuvus, o pastaraisiais mėnesiais dronų įsiveržimų padaugėjo. Dronai virš Beiruto daugiausia naudojami stebėjimui, tačiau daugelis jų yra ginkluoti ir gali vykdyti atakas, teigia Libano saugumo pareigūnai.

 

Izraelio kariuomenė neatsakė į prašymus pakomentuoti, kodėl, nepaisant paliaubų, ji toliau skraidina dronus virš Libano sostinės. Pagal susitarimą „Hezbollah“ turėjo nusiginkluoti visoje šalyje, tačiau Izraelis apkaltino grupuotę savo karinių pajėgumų atkūrimu. Izraelis teigia, kad taikosi į „Hezbollah“ veikėjus ir ginklų atsargas, kartu imdamasis veiksmų, kad sumažintų žalą civiliams gyventojams.

 

Dronas yra toks liūdnai pagarsėjęs, kad netgi turi pravardę: Umm Kamel arba „Kamelio motina“ – įprastas pavadinimas Libane ir žaismas su Izraelio drono modeliu MK. Tai garsas, kurį libaniečiai išmoko atpažinti per daugelį metų pasikartojančių konfliktų, orlaivis dažnai valandų valandas sukasi ratus, kol nutyla – stebėdamas, klausydamasis ir kartais leisdamas raketas iš dangaus.

 

Jis taip pat tapo tamsiosios temos objektu. humoras internete, atspindintis susitaikymą su nenuspėjama mašina:

 

„Bro, ar šis MK neturi šeimos, kuri jį tikrintų?“

 

„Umm Kamel, eik pietauti – norime miego.“

 

„Jau dvi dienos nuo tada, kai pasirodė Umm Kamel. Ilgiuosi tavęs.“

 

Prie nuniokotos pietinės sienos su Izraeliu, kur ilgą laiką dominavo „Hezbollah“, antskrydžiai vyksta beveik kasdien, o dronai per garsiakalbius transliuoja įspėjimus gyventojams.

 

Tačiau Beirute gyvenimas vis dar tęsiasi.

 

Stovėdamas prie kaimynystės kebabinės, maisto pristatymo vairuotojas Maher Younes išjungė savo mopedo variklį ir pažvelgė į dangų, telefonas vis dar šviečia rankoje. „Kai jis yra virš galvos, mano GPS kartais gali sugesti“, – gūžtelėdamas pečiais pasakė jis. „Tiesiog nustoji žiūrėti į žemėlapį ir pradedi klausinėti kelio.“

 

39 metų Ali Salmanas, maisto prekių parduotuvės savininkas, buvo mažiau optimistiškas, vos galėjo susikaupti darbe, kai viršuje spiegė dronas. „Vis galvoju apie savo žmoną ir sūnų namuose“, – sakė jis.

 

„Tai vienas blogiausių jausmų“, – sakė jis. „Žinoti, kad kažkas tave stebi tavo šalyje, tavo namuose – vietose, kur turėtum jaustis saugus.“

 

Kiti rado būdų atsakyti.

 

Savo įrašų studijoje Beiruto pakraštyje Mohamedas Choucairas, libanietis didžėjus ir vieno žinomiausių miesto pogrindinių naktinių klubų įkūrėjas, sėdėjo pasilenkęs prie sintezatorių ir kompiuterių monitorių, o lauke sukosi dronas.

 

Karo įkarštyje jis pritvirtino du šautuvų mikrofonus ant savo daugiabučio stogo ir įrašė daugiau nei 200 valandų monotoniško drono dūzgimo.

 

Planas buvo paprastas: paversti jį savo instrumentu – subtiliu nepaklusnumo aktu ir „mažu viduriniu pirštu“ Izraelio kariuomenei, sakė jis. Jis sukūrė tai, ką vadina nepilotuojamu orlaiviu (žaismė su „nepilotuojama orlaivio transporto priemone“ – techniniu drono terminu), kuris leidžia prodiuseriams paimti dronų įrašų pavyzdžius ir paversti juos muzika.

 

„Raminantis jausmas, kad manipuliuoju garsu, kuris mane kasdien erzina“, – sakė ponas Choucair.

 

„Jei ketinate mane išgąsdinti, aš jums parodysiu kitaip“, – šypsodamasis pasakė jis.

 

Tačiau ne visi gali atsakyti.

 

Kitame miesto gale Noura Sahili bendruomenės klinikos laukimo kambaryje išdėlioti kreidelių eskizai, kur ji teikia terapiją kai kuriems labiausiai pažeidžiamiems miesto jaunuoliams. Dronas, anot jos, turi savybę prasiskverbti į kiekvieną vaiko dienos dalį: ėjimą į mokyklą, žaidimą gatvėje su draugais, bandymą susikaupti ties namų darbais.

 

Net jos užsiėmimai kartais nutrūksta, kai vaikai staiga puola prie lango, kad pamatytų vieną virš galvos sklindantį droną.

 

„Ar tai normalu terapijos seanso metu?“ – paklausė ji. „Jie žino, koks garsas. Jiems negalima meluoti.“

 

Dažnai kartojama frazė, kad libaniečiai yra atsparūs, pridūrė ji, tęsiasi tik iki tam tikros ribos.

 

„Jie sako, kad mes esame atsparūs kaip tauta, bet ar mes tokie esame?“ – paklausė ji. „Ar mes tokie esame, jei mūsų kūnas nuolat yra pavojaus būsenoje?“” [1]

 

1. Life in Beirut Beneath the Drones: Lebanon dispatch. Ward, Euan; Diego Ibarra Sanchez.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.

What Is Waiting Us If We Keep Letting Our Economy Go Down the Drain --- Life in Beirut Beneath the Drones: Lebanon dispatch

“As the sun sank over the Mediterranean, Ibrahim Ammar snapped a sling and sent pieces of fruit ripping into the warm dusk light, coaxing his flock of pigeons higher and higher above Beirut’s jagged skyline.

 

“These are my children!” he yelled as the birds circled and fluttered overhead.

 

For generations, the ancient Levantine game of kash hamam, in which pigeon keepers lure and capture rivals’ birds from neighboring rooftops, has played out above Beirut, the Lebanese capital. Mr. Ammar’s father did the same before him, as did his grandfather and his great-grandfather before that.

 

Now, Mr. Ammar’s pigeons share the sky with a new kind of adversary: Israeli drones.

 

The drones above Beirut have become the most inescapable fixture of Israel’s continuing air campaign in Lebanon against the militant group Hezbollah, the mechanical whir an intermittent soundtrack to daily life. They punctuate phone calls, family dinners and first dates, as well as rooftop parties, classroom lessons and days at the beach.

 

The sound is steady and metallic, a mosquito-like whine hovering just at the edge of hearing and impossible to tune out.

 

More than a year after a cease-fire ended the deadliest war in decades between Israel and Hezbollah, residents still crane their necks skyward as the unrelenting buzz vibrates through the city — a reminder that, in many ways, the war never really ended.

 

Hundreds of people, many of them civilians, have been killed by Israeli airstrikes since the truce was signed, according to Lebanese officials and the United Nations. As those attacks have intensified in recent months, the drones’ whir has taken on a distinctly sharper edge amid fears of a renewed Israeli offensive.

 

“I’m always worried about the situation and thinking about whether the war will start again,” said Mr. Ammar, who fled his home during the war and left all 220 of his pigeons in the care of a shopkeeper across the city.

 

“I come up here to forget everything,” he said from his rooftop, gently stroking one of the birds as he peered down at a neighboring apartment building flattened by an Israeli airstrike. “But the pigeons can see and feel the drone, even if it is very far away,” he added.

 

U.N. peacekeeping forces say they have recorded more than 7,500 aerial violations — including drones and fighter jets — in the year since the cease-fire came into effect, and the drone incursions have increased in recent months. The drones over Beirut are primarily used for surveillance, but many are armed and capable of carrying out strikes, according to Lebanese security officials.

 

The Israeli military did not respond to requests for comment about why it continues to fly drones above the Lebanese capital, despite the truce. Hezbollah was required to disarm nationwide under the agreement, but Israel has accused the group of rebuilding its military capabilities. Israel says it is targeting Hezbollah operatives and weapons stockpiles, while taking steps to mitigate harm to civilians.

 

So infamous is the drone that it even has a nickname: Umm Kamel, or “Mother of Kamel,” a common name in Lebanon and a play on the Israeli drone model MK. It is a sound Lebanese have learned to recognize over years of recurring conflict, the aircraft often circling for hours on end before falling silent — watching, listening and, at times, raining missiles from the skies above.

 

It has also become a subject of dark humor online, reflecting a resigned familiarity with an unpredictable machine:

 

“Bro, doesn’t this MK have a family that checks on it?”

 

“Umm Kamel, go have lunch — we want to sleep.”

 

“It’s been two days since Umm Kamel showed up. I miss you.”

 

Along the devastated southern border with Israel, where Hezbollah has long held sway, the strikes are almost daily, and the drones broadcast warnings to residents through loudspeakers.

 

But in Beirut, life still goes on under watch.

 

Standing outside a neighborhood kebab joint, Maher Younes, a food-delivery rider, cut his moped’s engine and glanced up at the sky, phone still glowing in his hand. “When it’s overhead, my GPS can sometimes go crazy,” he said, shrugging. “You just stop looking at the map and start asking for directions.”

 

Ali Salman, 39, a convenience store owner, was less sanguine, barely able to concentrate at work as a drone spluttered above. “I keep thinking about my wife and my son at home,” he said.

 

“It’s one of the worst feelings,” he said. “To know someone is watching you in your own country, your own home — places where you’re supposed to feel safe.”

 

Others have found ways to answer back.

 

In his recording studio on Beirut’s outskirts, Mohamed Choucair, a Lebanese D.J. and founder of one of the city’s best-known underground nightclubs, sat hunched over synths and computer monitors as a drone circled outside.

 

During the height of the war, he affixed two shotgun microphones to the roof of his apartment building and recorded more than 200 hours of the drone’s monotonous hum.

 

The plan was simple: to turn it into an instrument of its own — a subtle act of defiance and a “small middle finger” to the Israeli military, he said. He created what he calls the Unmanned Aerial Instrument (a play on “Unmanned Aerial Vehicle,” the technical term for a drone), which allows producers to sample recordings of the drones and transform them into music.

 

“It is soothing to feel like I’m manipulating the sound that annoys me every day,” Mr. Choucair said.

 

“If you intend to make me scared, I’ll show you otherwise,” he said with a grin.

 

But not everyone can answer back.

 

Across town, crayon sketches line the waiting room of Noura Sahili’s community clinic, where she provides therapy to some of the city’s most vulnerable young people. The drone, she said, has a way of creeping into every part of a child’s day: the walk to school, playing in the street with friends, trying to concentrate on homework.

 

Even her sessions are sometimes interrupted, as children suddenly dart to the window to catch a glimpse of one overhead.

 

“Is this normal during a therapy session?” she said. “They know what the sound is. You can’t lie to them.”

 

The oft-repeated line that Lebanese are resilient, she added, only goes so far.

 

“They say we are resilient as a people, but are we?” she said. “Are we if our body is always in a constant state of alarm?”” [1]

 

1. Life in Beirut Beneath the Drones: Lebanon dispatch. Ward, Euan; Diego Ibarra Sanchez.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.