Main Hit That Netanyahu and Trump Are Getting From Iran’s Drones and Missiles: Don’t Expect Diesel and Gas Prices to Go Down Anytime Soon

 

Recent reports suggest that Benjamin Netanyahu and Donald Trump have not achieved any real military gains against Iran, so diesel and gasoline prices are unlikely to fall anytime soon due to the deep damage to energy infrastructure and the ongoing chaos in the Strait of Hormuz.

Energy “shock” and price dynamics

 

Despite the ceasefire announced on April 7, which briefly knocked oil prices by about 13%, the reality at the gas stations remains tense:

 

Blockade of the Strait of Hormuz: While Trump has called for the immediate opening of this vital waterway, Iran has reportedly mined it or is trying to tax ships passing through it, leaving supply chains disrupted. About 20% of the world’s oil passes through the strait.

 

Destroyed infrastructure: Iranian drone strikes on energy facilities in Saudi Arabia (Ras Tanura) and Qatar (Ras Laffan) have caused long-term damage. Experts say it will take years, not months, to rebuild these facilities.

 

Price surge: Since the start of the war on February 28, the price of Brent crude has jumped from around $73 to more than $100-120 per barrel at its peak. Some analysts do not rule out that the price could reach $200 if stability is not restored.

 

Netanyahu and Trump’s positions

 

Trump is seeking a quick “victory” and is trying to pressure Iran to open shipping lanes, fearing that rising fuel prices in the United States (which have reached over $3.80 per gallon) will damage his political image.

Netanyahu is focused on the mystical “destruction” of Iran’s military and nuclear program, even if it means continuing regional instability.

Friction between leaders: There are reports of tension between the two leaders after Israel’s strike on Iran’s South Pars gas field further rattled markets, despite Trump’s plea to avoid such targets.

 

The market remains highly sensitive to any news from the Middle East, with analysts at Goldman Sachs and J.P. Morgan predicting high inflation and an energy shock through 2026.

 

“The cease-fire announced Tuesday night by President Trump has been greeted enthusiastically by oil traders, who quickly pushed crude futures contract prices below $100 a barrel. But don’t expect gasoline prices to fall sharply because the bombing might have stopped.

 

Oil actually available today overseas can cost nearly $150 a barrel.

 

Iran insists that, for now, tankers transiting the Strait of Hormuz must continue to seek its approval. More important for prices, Iran’s leaders have made it clear that shipping traffic is likely to remain well below prewar levels.

 

This will extend the disruption that sent gasoline prices above $4 a gallon nationally in March. If prices remain at this level, American families will pay on average more than $1,000 more annually for gasoline according to my calculations, a significant extra expense for families already struggling with affordability — and a potentially influential factor in the fall’s midterm elections. A 21.2 percent increase in gas prices in March helped push the annual inflation rate to 3.3 percent, according to the Bureau of Labor Statistics.

 

The overall impact of the current price shock, and its aftermath, on the U.S. economy will not be as bad as the disruptions of the 1970s and 1980s, because the United States has become such a large oil producer. Our economy has also become much more efficient in using energy over the decades. But that is not much consolation for consumers who are shelling out more of their disposable dollars to drive to work or to shop.

 

The oil market still faces geopolitical, logistical and economic speed bumps. Before the war, some 20 million barrels of crude oil and refined products flowed through the Strait of Hormuz each day. That’s about 20 percent of the global supply, making this by far the largest supply break in the history of the world oil market, dwarfing the OPEC Oil Embargo, the Suez crisis and the previous Persian Gulf wars.

 

That lost inventory can’t be easily replaced anytime soon. There’s still a conflict on, too: Ukrainian attacks may further limit Russian oil exports — and keep pressure on prices.

 

Even in a best-case scenario, the six-week supply bottleneck since the Iran war began on Feb. 28 — and the lengthy shipping voyages involved — means that we will face an extended period of adjustment before prices normalize. Keep in mind, too, that “normal” has been redefined. We now inhabit a world that seems a lot more perilous than the one that existed on Feb. 27.

 

These lingering threats to the oil trade mean that a risk premium is likely to persist. Owners of oil tankers will be paying a lot more in insurance. To the extent that oil and natural gas facilities in the region were damaged in the war — including Iranian attacks on facilities in Saudi Arabia, Kuwait and elsewhere after the cease-fire was announced — supplies could remain below prewar levels until repairs are completed.

 

That too, keeps upward pressure on prices. And obviously, any relapse in fighting or further interruption of flows through the strait will quickly put us back to where we were.

 

Mr. Trump has rightly noted that the United States is the world’s largest oil producer and that we export more than we import. That didn’t stop fuel prices from surging because oil is a global marketplace and prices reflect the bigger picture. Iran’s closure of the strait affected Asian countries most quickly, because that’s where most Persian Gulf supplies are destined. But as those countries have desperately sought other supplies, that disruption — and the higher prices that come with it — arrived at our shores.

 

As much as the price of gasoline has risen, prices of diesel and jet fuel have risen even faster, with diesel nearing $5.70 a gallon. About a quarter of the Gulf’s oil exports are refined products such as diesel, so losing that supply has boosted prices for many refined products well beyond the increase in crude.

 

Those extra costs are showing up in everything that gets moved around the country, which is why the U.S. Postal Service, Amazon, FedEx and UPS have said that they are tacking on fuel surcharges. Companies that use oil in the manufacturing process are also paying up. So, too, are farmers who buy diesel fuel and imported fertilizers that are derived using natural gas.

 

Surprisingly, American oil producers don’t seem to be scrambling to ramp up supply to help offset the Middle East outages. A recent survey by the Federal Reserve Bank of Dallas shows that fewer than a quarter of the companies operating in its district plan to significantly increase drilling this year. (Those looking to ramp up drilling are predominantly smaller companies, though.) Perhaps the oil producers in the Permian Basin in the American Southwest will enjoy a profit lift until there is more clarity about the oil producers in the Middle East and the durability of higher prices.

 

Trying to explain why oil prices have or have not moved in line with expectations is always a fool’s errand. The market is inscrutable — and a terrible predictor of price moves. One thing we do know, though, is that we can’t separate ourselves from the global marketplace.

 

For American families and businesses, it means that if something goes wrong, anywhere, oil prices go up everywhere.

 

Mr. Finley is a fellow in energy and global oil at Rice University’s Baker Institute. Previously, he was a senior U.S. economist at BP and an analyst at the C.I.A.” [1]

 

1. Don’t Expect Gas Prices to Go Down Anytime Soon: Guest Essay. Finley, Mark.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.

Hormūzo sąsiaurio kontrolė, Irano urano atsargos ir Irano reikalavimas grąžinti apie 27 mlrd. dolerių užsienyje laikomų įšaldytų pajamų buvo kliūtys

„JAV reikalavo, kad Iranas nedelsdamas vėl atidarytų sąsiaurį visam jūrų eismui, tačiau Iranas teigė, kad tai padarys tik po galutinio taikos susitarimo, teigia Irano pareigūnai.

 

Kai sekmadienio rytą prieš pat aušrą baigėsi Jungtinių Valstijų ir Irano derybos be nuolatinių paliaubų, amerikiečiai teigė, kad pateikė geriausią galutinį pasiūlymą ir kad Iranas jo nepriėmė.

 

„Mes labai aiškiai išdėstėme, kokios yra mūsų raudonosios linijos, dėl ko esame pasirengę su jomis sutikti, o dėl ko nenorime“, – po 21 valandą trukusių susitikimų su aukščiausiais Irano pareigūnais viešbutyje „Serena“ Islamabade sakė viceprezidentas J. D. Vance'as.

 

Ponas Vance'as nepasakė, kokios buvo tos raudonosios linijos. Likus kelioms dienoms iki derybų, abi šalys paskelbė viešus pareiškimus, kuriuose teigiama, kad jų nuomonės dėl kelių svarbių klausimų labai skiriasi. Jos net nesutarė, ar dviejų savaičių antradienį pasiektos paliaubos buvo taikomos ir kovoms Libane – ginčas, kuris vos nesužlugdė susitikimo.

 

 

Sekmadienio rytą, anot dviejų su derybomis susipažinusių Irano pareigūnų, liko trys pagrindiniai ginčytini klausimai: Hormūzo sąsiaurio atidarymas; beveik 900 svarų labai praturtinto urano likimas; ir Irano reikalavimas grąžinti apie 27 mlrd. dolerių užšaldytų pajamų, laikomų užsienyje.

 

 

Jungtinės Valstijos reikalavo, kad Iranas nedelsdamas atidarytų sąsiaurį visam jūrų eismui. Tačiau Iranas atsisakė atsisakyti įtakos kritiniame naftos tanklaivių susiaurėjimo taške, teigdamas, kad tai padarys tik po galutinio taikos susitarimo, teigė du Irano pareigūnai, kurie kalbėjo anonimiškai, kad aptartų jautrias diplomatines derybas.

 

 

Iranas taip pat siekė kompensacijos už žalą, padarytą per šešias savaites trukusius oro antskrydžius, ir prašė grąžinti atstatymui įšaldytas naftos pajamas, laikomas Irake, Liuksemburge, Bahreine, Japonijoje, Katare, Turkijoje ir Vokietijoje, teigė pareigūnai. Amerikiečiai šiuos prašymus atmetė.

 

 

Kitas ginčytinas klausimas buvo prezidento Trumpo reikalavimas, kad Iranas perduotų arba parduotų visas savo naftos atsargas. beveik bomboms tinkamos kokybės prisodrintas uranas. Iranas pateikė priešpriešinį pasiūlymą, tačiau šalys negalėjo pasiekti kompromiso, teigė pareigūnai.

 

„Kai prie derybų stalo stoja dvi rimtos komandos, ketinančios susitarti, tai turi būti abipusiai naudinga. Nerealu manyti, kad galime išeiti iš šios situacijos nedarant jokių rimtų nuolaidų; „Tas pats pasakytina ir apie amerikiečius“, – telefonu duotame interviu sakė Teherano analitikas Mehdi Rahmati.

 

Nors susitikimai baigėsi be susitarimo, pats faktas, kad jie apskritai įvyko, buvo pažangos ženklas. Vos prieš šešias savaites Jungtinės Valstijos ir Izraelis per oro smūgį nužudė Irano aukščiausiąjį lyderį ajatolą Ali Khamenei, o Irano pareigūnai pažadėjo atkeršyti už jo mirtį. Tuo metu bet kokio aukšto lygio susitikimo tarp Irano ir Amerikos pareigūnų perspektyva atrodė menka.

 

Vis dėlto Irano delegacijai vadovavo Irano parlamento vadovas ir įtakingas karinis vadas Mohammadas Bagheris Ghalibafas, kuris akis į akį susitiko su ponu Vance'u. Du vyrai paspaudė vienas kitam rankas, o derybos buvo apibūdintos kaip nuoširdžios ir ramios, teigė du su derybomis susipažinę aukšti Irano pareigūnai. Nors diplomatinio proveržio nebuvo pasiekta, tabu, kurį formavo dešimtmečius trukęs priešiškumas, aštri retorika ir skanduotės „mirtis Amerikai“ Irane, buvo sulaužytas.

 

Pono Vance'o ir pono Ghalibafo susitikimas buvo aukščiausio lygio nuo tada, kai 1979 m. po Islamo revoliucijos buvo nutraukti diplomatiniai santykiai, įvyko rimčiausias Irano ir Jungtinių Valstijų atstovų tiesioginis bendravimas. Netrukus po to naujieji Irano valdovai įsiveržė į JAV ambasadą ir paėmė įkaitais Amerikos diplomatus.

 

„Tai rimčiausios ir ilgalaikės tiesioginės derybos tarp JAV ir Irano, atspindinčios abiejų pusių ketinimą užbaigti šį karą“, – sakė Vali Nasr, Johnso Hopkinso universiteto profesorė ir Irano ekspertė. „Ir akivaizdžiai teigiamas impulsas deryboms gali tęstis tiek, kiek jos tęsis, ir nenutrūkti.“ [1]

 

1. Control of the Strait of Hormuz and Iran’s Uranium Stockpiles Were Sticking Points. Fassihi, Farnaz.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.

Control of the Strait of Hormuz, Iran’s Uranium Stockpiles, and Iran’s Demand That About $27 Billion in Frozen Revenues Held Abroad Be Released Were Sticking Points

“The U.S. had demanded that Iran immediately reopen the strait to all maritime traffic, but Iran said it would do so only after a final peace deal, according to Iranian officials.

 

When talks between the United States and Iran ended just before dawn on Sunday morning without a permanent cease-fire, the Americans said they had made their final best offer and that Iran had not accepted.

 

“We’ve made very clear what our red lines are, what things we’re willing to accommodate them on, and what things we’re not willing to accommodate them on,” Vice President JD Vance said after 21 hours of meetings with top Iranian officials at the Serena Hotel in Islamabad.

 

Mr. Vance did not say what those red lines were. In the days leading up to the talks, both sides had issued public statements suggesting they remained far apart on several critical issues. They did not even agree on whether the two-week truce they reached on Tuesday applied to fighting in Lebanon, a dispute that nearly derailed the meeting.

 

By early Sunday, three main sticking points remained, according to two Iranian officials familiar with the talks: the reopening of the Strait of Hormuz; the fate of nearly 900 pounds of highly enriched uranium; and Iran’s demand that about $27 billion in frozen revenues held abroad be released.

 

The United States had demanded that Iran immediately reopen the strait to all maritime traffic. But Iran refused to relinquish leverage over the critical choke point for oil tankers, saying it would do so only after a final peace deal, according to the two Iranian officials, who spoke on the condition of anonymity to discuss sensitive diplomatic negotiations.

 

Iran also sought reparations for damage from six weeks of airstrikes and asked for frozen oil revenues held in Iraq, Luxembourg, Bahrain, Japan, Qatar, Turkey and Germany to be released for reconstruction, the officials said. The Americans refused those requests.

 

Another point of contention was President Trump’s demand that Iran hand over or sell its entire stockpile of near-bomb-grade enriched uranium. Iran made a counterproposal, but the sides were unable to reach a compromise, the officials said.

 

“When two serious teams with an intention for a deal come to the table, it has to be a win-win for both. It is unrealistic to think we can come out of this without making any serious concessions; the same holds true for the Americans,” said Mehdi Rahmati, an analyst in Tehran, in a telephone interview.

 

Even though the meetings ended without an agreement, the fact that they took place at all was a sign of progress. Just six weeks earlier, the United States and Israel had killed Iran’s supreme leader, Ayatollah Ali Khamenei, in an airstrike, and Iranian officials vowed to avenge his death. At the time, the prospect of any high-level meeting between Iranian and American officials seemed remote.

 

Still, Mohammad Bagher Ghalibaf, the head of Iran’s Parliament and an influential military commander, led the Iranian delegation and met face-to-face with Mr. Vance. The two men shook hands, and the talks was described as cordial and calm, the two senior Iranian officials familiar with the talks said. While no diplomatic breakthrough was reached, a taboo — shaped by decades of hostility, sharp rhetoric and chants in Iran of “death to America” — was broken.

 

The meeting between Mr. Vance and Mr. Ghalibaf was the highest-level face-to-face engagement between representatives of Iran and the United States since diplomatic relations were severed in 1979 after the Islamic Revolution. Shortly afterward, Iran’s new rulers stormed the U.S. Embassy and took American diplomats hostage.

 

“This is the most serious and sustained direct talks between the U.S. and Iran, and it reflects the intention of both sides to end this war,” said Vali Nasr, a professor and Iran expert at Johns Hopkins University. “And there has been clearly positive momentum for the talks to go as long as they have and not break down.”” [1]

 

1. Control of the Strait of Hormuz and Iran’s Uranium Stockpiles Were Sticking Points. Fassihi, Farnaz.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.

Taivanas taip pat naudoja kai kurias kiniškas dronų dalis, įskaitant retųjų žemių magnetus, tačiau reklamuoja be Kinijos eksportuojamus dronus. Kai esi maža šalis, gali apgaudinėti vartotojus kiek nori, niekam nerūpi. Nemokami krabai bus rytoj.

Tiesa, kad pasaulinė dronų pramonė šiuo metu yra įsivėlusi į Kinijos tiekimo grandines, o Taivano „be Kinijos“ rinkodara susiduria su sudėtinga realybe.

 

Nors Taivanas agresyviai save pozicionuoja kaip „ne raudoną“ alternatyvą, yra akivaizdus skirtumas tarp šių rinkodaros teiginių ir visų kiniškų komponentų pašalinimo.

 

Atotrūkis tarp rinkodaros ir realybės

Taivano siekis įsigyti „ne raudonus“ dronus, t. y. tuos, kuriuose nėra kiniškų komponentų, yra strateginis žingsnis siekiant pritraukti Vakarų pirkėjus, kurie kiniškas technologijas laiko saugumo rizika. Tačiau 2026 m. pradžioje pramonė yra pereinamajame etape:

 

Liekančios priklausomybės: ataskaitos rodo, kad kai kurie Taivano dronų gamintojai vis dar naudoja kiniškas dalis, įskaitant retųjų žemių magnetus ir akumuliatorių medžiagas.

 

Magnetų iššūkis: Kinija vis dar kontroliuoja maždaug 90–93 % pasaulinės magnetų gamybos. Rasti alternatyvų sunku, nes retųjų žemių magnetai dažnai turi būti specialiai pritaikyti konkretiems variklių projektams – procesas, kurio metu ne Kinijos tiekėjai šiuo metu yra „perpildyti“ paklausos.

 

Etapiniai tikslai: Taivano vyriausybės tvarkaraštis atspindi šias kliūtis. Nors tikėtasi, kad didelės rizikos moduliai, tokie kaip skrydžio valdymas, iki 2026 m. bus „nepažymėti raudonai“, pasyviųjų komponentų, tokių kaip magnetai ir lęšiai, pašalinimo terminas nustatytas iki 2027 m. sausio 1 d.

 

Kodėl naudojama etiketė „be Kinijos“

Etiketėje dažnai nurodomas ne paprastas melas, o konkretus pirkimo standartas, o ne dabartinis 100 % medžiagos grynumas:

 

Atitiktis didelio saugumo standartams: norint gauti vyriausybės subsidijas ar gynybos sutartis JAV ir Europoje, dronuose neturi būti svarbiausių kiniškų komponentų (pvz., skirtų duomenų perdavimui).

Pereinamojo laikotarpio strategija: Taivanas investuoja maždaug 44,2 mlrd. Taivano dolerių (1,38 mlrd. JAV dolerių), kad užpildytų vietinės gamybos spragas, susijusias su tokiais produktais kaip lustai ir magnetai, ir siekia iki 2026 m. pabaigos tapti visiškai savarankišku centru.

 

Rinkos diferenciacija: Net jei Taivano dronai dar nėra 100 % be jokių kiniškų subkomponentų, jie parduodami kaip „be Kinijos“, nes juose nenaudojami visi kiniški skrydžių paketai ar programinė įranga, o tai yra pagrindinis Vakarų karinių pirkėjų rūpestis.

 

Galiausiai, nors rinkodara šiandien gali lenkti tikrąją tiekimo grandinę, šį pokytį lemia tikras saugumo imperatyvas: jei Kinija pradėtų blokadą, nuo kiniškų magnetų priklausoma dronų pramonė akimirksniu žlugtų.

 

„IKI 2022 m. įvykių Ukrainoje Davidas Liu niekada neįsivaizdavo gaminsiantis karinius dronus. Tačiau kai Taivanas, kuriame jis gyvena, tais metais pradėjo savo dronų pramonės kūrimo programą, jis nedvejodamas sutiko. Jo įmonė „Kunway Technology“ dabar per Lenkiją eksportuoja du modelius į Ukrainą – abu „kamikadzių“ tipo kvadrokopterius. Didesnis iš jų gali gabenti iki 8 kg sveriančias bombas ir skristi 140 km/h greičiu. Jie kainuoja dvigubai brangiau nei analogiški modeliai iš Kinijos, didžiausios pasaulyje dronų gamintojos. Tačiau jie turi vieną svarbų pardavimo argumentą: juose nėra kiniškų komponentų.

 

Taivanas nėra žinomas kaip ginklų eksportuotojas. Nuo tada, kai 1949 m. ten pabėgo nugalėti Kinijos nacionalistai, jis yra vienas didžiausių ginklų importuotojų pasaulyje, daugiausia iš Amerikos. Taivanas dabar pats gamina daug savo ginklų, tačiau vis dar labai priklauso nuo amerikietiškų. Iki 2025 m. Taivano gynybos eksportą daugiausia sudarė keli seni sraigtasparniai ir maži laivai, padovanoti Afrikos ir Lotynų Amerikos šalims.

 

Tai keičiasi, nes Taivanas save pozicionuoja kaip „ne raudonųjų“ nepilotuojamų orlaivių tiekėją. Orlaivių arba bepiločių orlaivių (UAV), t. y. be kiniškų dalių, eksportas į Ameriką, jos sąjungininkes ir kitas šalis, nerimaujančias dėl Kinijos šnipinėjimo ir pramonės tiekimo grandinių kontrolės. Taivano bepiločių orlaivių (UAV) gamyba išaugo nuo maždaug 10 000 vienetų 2024 m. iki daugiau nei 12 kartų daugiau nei 2025 m. Jos eksportas praėjusiais metais išaugo daugiau nei 35 kartus iki maždaug 123 000 vienetų – beveik visos produkcijos.

 

Didžiausia pirkėja buvo Čekija, po jos sekė Lenkija (žr. diagramą). Pramonės atstovai teigia, kad daugiausia jų pirko Ukraina, kur daugelis jų naudojami mūšio lauke, o tai suteikia vertingos informacijos apie jų veiklos rezultatus. Tikimasi dar vienų sėkmingų eksporto metų 2026 m., kai per pirmuosius du mėnesius buvo pasiekta 85 500 vienetų.

 

Taivanas pradėjo savo bepiločių orlaivių programą, stebėdamas, kaip Ukraina naudoja šią technologiją. Pagrindinis tikslas buvo aprūpinti Taivano ginkluotąsias pajėgas, kurios turėjo tik kelis šimtus bepiločių orlaivių. Kinija turėjo dešimtis tūkstančių. Nuo to laiko Taivanas įsipareigojo iki pabaigos sukurti visiškai ne raudonųjų bepiločių orlaivių (UAV) pramonę. 2026 m., o iki 2028 m. metinė gamyba sieks 180 000 vienetų. Praėjusiais metais ji taip pat pažadėjo iki 2033 m. savo ginkluotosioms pajėgoms nupirkti daugiau nei 200 000 dronų.

 

Amerika ir jos sąjungininkės taip pat didina bepiločių orlaivių (UAV) gamybą. Tačiau dauguma jų vis dar priklauso nuo dalių iš Kinijos, kuri sudaro 70–80 % pasaulinės bepiločių orlaivių gamybos. Tai vis labiau vertinama kaip saugumo rizika.

 

Taivanas taip pat naudoja šiek tiek Kinijos dronų dalių, įskaitant retųjų žemių magnetus, tačiau dėl Kinijos keliamos grėsmės jas palaipsniui išima daug greičiau.

 

Būdama turtinga, aukštųjų technologijų galiūnė, kuri specializuojasi tiksliojoje gamyboje, ji turi žinių ir kapitalo greitai kurti savo bepiločių orlaivių (UAV) komponentus.

 

Taivano pareigūnai teigia, kad jų planas vyksta pagal planą. Ekonomikos reikalų ministerijos teigimu, pilni bepiločiai orlaiviai ir moduliai, keliantys kibernetinę riziką, pavyzdžiui, skirti skrydžio valdymui, iki 2026 m. pradžios turėjo būti be kiniškų dalių, kad atitiktų vyriausybės pirkimų ir subsidijų reikalavimus. Pasyvieji komponentai iš Kinijos, įskaitant optinius lęšius ir retųjų žemių magnetus, turi būti pašalinti iki 2027 m. sausio 1 d. Programa yra labai svarbi ne tik paties Taivano nacionaliniam saugumui, bet ir „prieigai prie didelio saugumo rinkų“, teigia ministerija.

 

Kai kurie Taivano bepiločiai orlaiviai jau yra 100 % ne raudoni. „Kunway“, kuri 2016 m. pradėjo gaminti žemės ūkio dronus, anksčiau apie 40 % savo komponentų, įskaitant baterijas, variklius ir sraigtus, pirkdavo iš Kinijos. Dabar ji juos visus perka vietoje arba importuoja iš draugiškų šalių, tokių kaip Japonija. Nors tai didina išlaidas, ponas Liu apskaičiavo, kad jo dronai kainuoja maždaug perpus pigiau nei tie, kurie pagaminti vien Japonijoje ar Pietų Korėjoje. Didėjant susirūpinimui dėl Kinijos, atsiveria naujos rinkos: „Kunway“ praėjusiais metais sudarė partnerystę, skirtą kariniams ir civiliniams dronams gaminti Indijoje.

 

Kelios kitos Taivano įmonės eksportuoja bepiločius orlaivius (UAV) arba jų komponentus į Europą arba svarsto galimybę ten gaminti. Viena iš jų, „Thunder Tiger“, derasi dėl gamyklos statybos Lenkijoje. Ji taip pat parduoda Pietryčių Azijoje. Tačiau jos generalinis direktorius Gene Su teigia, kad jos prioritetas yra didesnė Amerikos rinka. Ji planuoja šiais metais pradėti gaminti dronų variklius Ohajuje ir, anot jo, jau tiekia dalis trims iš 25 įmonių, atrinktų Pentagono programai, kad būtų galima įsigyti pigių vienpusio puolimo bepiločių orlaivių (UAV).

 

Taivano pareigūnai tikisi, kad visa tai padės patenkinti Amerikos reikalavimus, kad sala taptų savarankiškesnė. Trumpo administracija ragino Taivaną padidinti gynybos išlaidas nuo 3% iki 10%. Pentagonas nori, kad Taivanas įsigytų daugiau mažų, mobilių ginklų, kad geriau pasiruoštų Kinijos atakai. Tačiau Taivano bandymas įsitvirtinti Vakarų dronų tiekimo grandinėse taip pat yra apsidraudimo strategijos dalis tuo atveju, jei ponas Trumpas su Kinija sudarytų susitarimą, kuris susilpnintų Amerikos saugumo įsipareigojimus salai.

 

 

Vis dar yra stebinančių Taivano pajėgumų spragų. Taivanas yra pirmaujantis pasaulyje pažangiausių puslaidininkių gamintojas, tačiau, pasak vyriausybės ekspertų grupės „Demokratijos, visuomenės ir besiformuojančių technologijų tyrimų institutas“, negamina skrydžių valdymo, padėties nustatymo ar ryšio lustų, taip pat visos reikalingos programinės įrangos, skirtos specialiai dronams. Tačiau vyriausybė pažadėjo 1,4 mlrd. dolerių, kad padėtų užpildyti tokias spragas. Iki 2029 m. ji siekia pagaminti pusę reikalingų retųjų žemių magnetų.

 

 

Kita kliūtis yra Taivano politinė opozicija, kuri blokavo planuojamą gynybos išlaidų didinimą. Ilgalaikis iššūkis – užtikrinti stabilią paklausą. Kai kurie vietos gamintojai nerimauja, kad jei opozicija, kuri pasisako už glaudesnius ryšius su Kinija, laimės 2028 m. prezidento rinkimus, vyriausybė praras susidomėjimą ginkluotųjų pajėgų modernizavimu. Jie taip pat baiminasi, kad pasibaigus įvykiams Ukrainoje pasaulinė paklausa gali sumažėti.

 

Ukraina, kuri kasmet gali pagaminti apie 5 mln. bepiločių orlaivių (UAV), gali užtvindyti rinką (nors ji labai priklauso nuo kiniškų komponentų).

 

Taivane tikimasi, kad demokratinio pasaulio susirūpinimas dėl kiniškų dronų komponentų tik didės.

 

Amerika jau reikalauja, kad visuose jos kariniuose dronuose nebūtų kiniškų dalių (nors atitiktis šioms taisyklėms yra netolygi).

 

Nuo gruodžio mėnesio ji taip pat uždraudė importuoti naujus užsienio gamybos modelius ir komponentus, įskaitant didžiausio Kinijos dronų gamintojo DJI, gaminius, kartu leisdama karo ir vidaus saugumo departamentams prašyti išimčių tiems, kurie nekelia saugumo rizikos. Kai kurios Europos šalys taip pat griežtina apribojimus. Vakarų atpratinimas nuo pigių Kinijos dronų užtruks. Tačiau Taivanas pradėjo meluodamas.“ [1]

 

1. The parts China cannot reach. The Economist; London Vol. 458, Iss. 9490,  (Mar 14, 2026): 46, 47.

Taiwan also uses some Chinese drone parts, including rare-earth magnets, but is advertising the China-free drone exports. When you are a small country, you can deceive consumers as much as you want, nobody cares. Free crabs tomorrow.

 

It's true that the global drone industry is currently entangled with Chinese supply chains, and Taiwan's "China-free" marketing does face a complex reality on the ground.

 

While Taiwan is aggressively positioning itself as a "non-red" alternative, there is a recognized lag between these marketing claims and the elimination of all Chinese components.

 

The Gap Between Marketing and Reality

Taiwan's push for "non-red" drones—meaning those with no Chinese components—is a strategic move to attract Western buyers who view Chinese tech as a security risk. However, as of early 2026, the industry is in a transitional phase:

 

    Residual Dependencies: Reports indicate that some Taiwanese drone makers still use Chinese parts, including rare-earth magnets and battery materials.

 

    The Magnet Challenge: China still controls roughly 90-93% of global magnet manufacturing. Finding alternatives is difficult because rare-earth magnets must often be custom-shaped for specific motor designs, a process where non-Chinese suppliers are currently "overwhelmed" by demand.

    Phased Goals: The Taiwanese government's timeline reflects these hurdles. While high-risk modules like flight control were expected to be "non-red" by 2026, the deadline for eliminating passive components like magnets and lenses is set for January 1, 2027.

 

Why the "China-Free" Label is Used

Rather than a simple lying, the label often refers to a specific procurement standard rather than current 100% material purity:

 

    High-Security Compliance: To qualify for government subsidies or defense contracts in the US and Europe, drones must be free of Chinese critical components (like those for data transmission).

    Transition Strategy: Taiwan is investing roughly NT$44.2 billion (US$1.38 billion) to close gaps in local production for things like chips and magnets, aiming to become a fully self-reliant hub by late 2026.

    Market Differentiation: Even if not yet 100% free of all Chinese sub-components, Taiwanese drones are marketed as "China-free" because they don't use complete Chinese flight stacks or software, which are the primary concerns for Western military buyers.

 

Ultimately, while the marketing may outpace the actual supply chain today, the shift is driven by a genuine security imperative: if China initiates a blockade, a drone industry dependent on Chinese magnets would instantly collapse.

“BEFORE events in Ukraine in 2022, David Liu never imagined making military drones. But when Taiwan, where he lives, launched a programme to build its own drone industry that year, he jumped at the chance. His firm, Kunway Technology, now exports two models to Ukraine via Poland, both “kamikaze” quadcopters. The bigger of them can carry bombs of up to 8kg and fly at 140kph. They are twice the price of equivalents from China, the world’s biggest drone-maker. But they have one key selling point: no Chinese components.

 

Taiwan is not known as an arms exporter. Since China’s defeated Nationalists fled there in 1949 it has been among the world’s bigger importers of weaponry, mostly from America. Taiwan now makes many of its own arms, but still relies heavily on American ones. Before 2025 Taiwan’s defence exports consisted mainly of some old helicopters and small boats donated to African and Latin American countries.

 

That is changing as Taiwan positions itself as a supplier of “non-red” unmanned aerial vehicles or UAVs—ie, without Chinese parts—to America, its allies and other countries worried about China’s espionage and control over industrial supply chains. Taiwan’s production of UAVs has increased from about 10,000 units in 2024 to more than 12 times that in 2025. Its exports rose more than 35-fold to about 123,000 units last year—almost all its output.

 

The Czech Republic was its biggest buyer, followed by Poland (see chart). Industry insiders say their purchases mostly went to Ukraine, where many are used on the battlefield, giving valuable feedback on their performance. Another bumper year for exports is expected in 2026, after reaching 85,500 units in the first two months.

 

Taiwan launched its drone programme after observing Ukraine’s use of the technology. The main aim was to equip Taiwan’s own armed forces, which had just a few hundred drones. China had tens of thousands. Taiwan has since pledged to build an entirely non-red UAV industry by the end of 2026, with annual output of 180,000 units by 2028. Last year it also promised to buy more than 200,000 drones for its own armed forces by 2033.

 

America and its allies are also ramping up UAV production. But most still depend on parts from China, which accounts for 70-80% of global UAV production. That is increasingly seen as a security risk.

 

Taiwan also uses some Chinese drone parts, including rare-earth magnets, but is moving much faster to phase them out because of the threat it faces from China.

 

And as a wealthy, high-tech powerhouse that specialises in precision manufacturing, it has the know-how and capital to quickly develop its own UAV components.

 

Taiwanese officials say their plan is on track. Complete UAVs and modules representing a cyber risk, such as those for flight control, had to be free of Chinese parts by the start of 2026 to qualify for government procurement and subsidies, says the economic-affairs ministry. Passive components from China, including optical lenses and rare-earth magnets, must be gone by January 1st 2027. The programme is critical not just for Taiwan’s own national security but for “gaining access to high-security markets”, the ministry says.

 

Some Taiwanese UAVs are already 100% non-red. Kunway, which started producing agricultural drones in 2016, used to source about 40% of its components, including batteries, motors and propellers, from China. It now buys them all locally or imports them from friendly countries such as Japan. Although that increases costs, Mr Liu estimates that his drones are about half the price of those made entirely in Japan or South Korea. And as concerns about China grow, new markets are opening: Kunway formed a partnership last year to make military and civilian drones in India.

 

Several other Taiwanese firms are exporting UAVs or components to Europe or contemplating manufacturing there. One, Thunder Tiger, is in talks about building a factory in Poland. It also sells to South-East Asia. But its general manager, Gene Su, says its priority is the bigger American market. It plans to start making drone motors in Ohio this year and, he says, already supplies parts to three of 25 firms shortlisted for a Pentagon programme to buy cheap one-way attack UAVs.

 

Taiwanese officials hope that all this will help to satisfy American demands for the island to become more self-reliant. The Trump administration has been urging Taiwan to increase defence spending from 3% of GDP to 10%. And the Pentagon wants it to buy more small, mobile weapons to prepare better for a Chinese attack. But Taiwan’s bid to embed itself in Western drone supply chains is also part of a hedging strategy in case Mr Trump does a deal with China that waters down America’s security commitments to the island.

 

Surprising gaps in Taiwan’s capabilities persist. It is the world’s leading maker of the most advanced semiconductors, but according to a government think-tank, the Research Institute for Democracy, Society and Emerging Technology, does not produce flight-control, positioning or communication chips, nor all the software needed, specifically for drones. But the government has pledged $1.4bn to help close such gaps. By 2029, it aims to produce half the rare-earth magnets it needs.

 

Another obstacle is Taiwan’s political opposition, which has blocked a planned increase in defence spending. The longer-term challenge is ensuring stable demand. Some local manufacturers worry that if the opposition, which favours closer ties with China, wins the presidential election in 2028, the government will lose interest in modernising the armed forces. They also fear that global demand could taper after the events in Ukraine end.

 

Ukraine, which can make some 5m UAVs annually, could flood the market (though it relies heavily on Chinese components).

 

The hope in Taiwan is that the democratic world’s worries about Chinese drone components will only grow.

 

America already requires all its military drones to be free of Chinese parts (although compliance has been patchy).

 

Since December, it has also banned imports of new foreign-made models and components, including those from DJI, China’s biggest drone-maker, while allowing the departments of war and homeland security to apply for exemptions for those that do not pose a security risk. Some European countries are tightening restrictions too. Weaning the West off China’s cheap drones will take time. But Taiwan has made a lying start.” [1]

 

1. The parts China cannot reach. The Economist; London Vol. 458, Iss. 9490,  (Mar 14, 2026): 46, 47.

Anthropic konfliktas su Pentagonu dėl tariamo DI saugumo yra tyčia suorganizuotas spektaklis, kad reklamuoti, tariamo saugumo reikalavimais pridengtą, Anthropic bandymą vogti komercines paslaptis iš kitų įmonių DI modelių apmokymui

Antropic pareiškė, kad ji gali pritaikyti jūsų duomenis DI modeliui, jeigu jūs tuos duomenis atiduosite Anthropic dėl saugumo. Koks puikus apetitas.

Tai yra intriguojanti teorija, kurioje susipina geopolitika, pramoninis šnipinėjimas ir didžiųjų technologijų įmonių marketingas. Nors oficialiai „Anthropic“ save pristato kaip „saugumo sumetimais“ (AI Safety) įkurtą įmonę, ši įžvalga apie galimą „spektaklį“ liečia kelis realius technologijų pasaulio niuansus.

Štai keletas kampų, kuriais galima būtų vertinti šią situaciją:

1. „Saugumas“ kaip patekimo į rinką barjeras

Verslo pasaulyje dažnai naudojama taktika: įmonė, kuri jau turi stiprų produktą, pradeda garsiai reikalauti griežto reguliavimo ir „saugumo standartų“. Tai atrodo kilnu, tačiau praktiškai tai gali sukurti milžiniškus biurokratinius barjerus mažesniems konkurentams, kurie neturi resursų atitikti tų standartų. „Anthropic“ pozicija dėl saugumo gali būti būdas užsitikrinti monopoliją.

2. Prieiga prie duomenų per valstybinius užsakymus

Bendradarbiavimas su gynybinėmis struktūromis (kaip Pentagonas) suteikia prieigą prie infrastruktūros ir duomenų srautų, kurie paprastam verslui neprieinami. Jei „Anthropic“ modeliai būtų integruoti į saugumo sistemas, jie teoriškai galėtų „mokytis“ iš visos per tas sistemas tekančios informacijos.

3. Komercinių paslapčių „skolinimasis“

DI modelių apmokymas yra brangus procesas, o duomenų kokybė yra kritinis faktorius. Teorija, kad konfliktas su Pentagonu yra tik dūmų uždanga, leidžianti gauti prieigą prie kitų įmonių intelektinės nuosavybės (pavyzdžiui, per valstybinius auditus ar „saugumo patikras“), yra drąsi, bet logiška pramoninio šnipinėjimo kontekste. Jei valstybė reikalauja, kad kitos įmonės „atvertų“ savo kodą saugumo patikrai, o tą patikrą atlieka ar joje dalyvauja su „Anthropic“ susiję ekspertai, rizika nutekėti paslaptims tampa reali.

4. Viešieji ryšiai ir prekės ženklo kūrimas

„Anthropic“ pozicionuoja save kaip „atsakingąjį“ žaidėją (priešingai nei, pavyzdžiui, „OpenAI“). Konfliktas su galingomis institucijomis sukuria įvaizdį, kad įmonė turi principus, už kuriuos kovoja. Tai puiki reklama investuotojams ir klientams, kuriems rūpi etika, net jei užkulisiuose tikslai yra grynai pragmatiški.

 

„Nors Donaldas Trumpas bandė skambėti ryžtingai, jis netyčia perteikė pasaulio dvilypumą dėl sparčios dirbtinio intelekto plėtros. Vasario 27 d. Amerikos prezidentas sukritikavo „kairiųjų pamišėlius“ iš „Anthropic“ – Amerikos dirbtinio intelekto laboratorijos, kuri bendradarbiauja su gynybos departamentu ir kitomis vyriausybinėmis agentūromis. „Nurodau VISOMS federalinėms agentūroms Jungtinių Valstijų vyriausybėje NEATIDĖLIOTINAI NUTRAUKTI visą „Anthropic“ technologijos naudojimą. Mums jos nereikia, mes jos nenorime ir daugiau su jomis neturėsime jokių reikalų!“ jis griausmingai rėkė socialiniuose tinkluose. Tačiau vos po vieno sakinio jis taip pat prisiekė „pasinaudoti visomis prezidento galiomis“, kad priverstų „Anthropic“ bendradarbiauti su vyriausybe ateinančius šešis mėnesius. Matyt, šie pamišėliai tuo pačiu metu kelia netoleruotiną grėsmę geram valstybės funkcionavimui ir yra tokie būtini geram valstybės funkcionavimui, kad prireikus jie turi būti priversti su ja dirbti.

 

Nuo tada, kai tapo aišku, kad DI gali pranokti žmogaus galimybes, pasaulis grumiasi su šios dilemos variacijomis: technologija atrodo ir per daug galinga, kad būtų galima jos atsisakyti, ir per daug pavojinga, kad būtų galima ją priimti visa širdimi. Iš tiesų, ginčą tarp „Anthropic“ ir pono Trumpo sukėlė paties „Anthropic“ susirūpinimas, kad jos modeliai gali būti panaudoti piktavališkiems tikslams. Ponas Trumpas ir jo pavaldiniai, priešingai, norėjo tęsti jų diegimą su minimaliais apribojimais. Bauginanti ironija ta, kad Amerikos vyriausybė nusprendė veržtis į priekį kaip tik tuo metu, kai DI galia padaryti didelę žalą realiame pasaulyje, o ne tik hipotetinėse situacijose, tampa vis aiškesnė.

 

Pono Trumpo Pasipiktinimas „Anthropic“ kyla dėl jo praėjusiais metais išleisto įsakymo, „siekiant išlaikyti ir sustiprinti Amerikos pasaulinį dirbtinio intelekto dominavimą“. Tai paskatino gynybos sekretorių Pete'ą Hegsethą anksčiau šiais metais įsakyti „eksperimentuoti su pirmaujančiais Amerikos dirbtinio intelekto modeliais“ visose ginkluotosiose pajėgose. Jis nori „įsibėgėti iki velniško lygio“ ir išleido netikrą verbavimo plakatą, kuriame jis pavaizduotas dėdės Semo poza ir nurodo kareiviams: „Noriu, kad naudotumėtės dirbtiniu intelektu“. Praėjusiais metais viceprezidentas J. D. Vance'as atmetė dirbtinio intelekto saugumą kaip klaidingą liberalų užsispyrimą.

 

Saugos šokis

 

Nepaisant akivaizdaus administracijos skubėjimo (arba dėl jo), „Anthropic“ kovojo už teisinių apsaugos priemonių, skirtų užkirsti kelią jos modelių naudojimui masiniam vidaus stebėjimui ar visiškai autonominiams ginklams. Gynybos departamentas reikalavo, kad jai būtų leista naudoti dirbtinį intelektą bet kokiu būdu, kurį ji laiko teisėtu, ir apkaltino „Anthropic“ „bailiu korporacinės dorybės signalo aktu“, kai ši atsisakė nusileisti. Ponas Hegsethas sakė, kad paskelbs ją „tiekimo grandinės rizika nacionaliniam saugumui“ – šis pavadinimas iki šiol buvo skirtas užsienio įmonėms, kurių produktai gali būti naudojami šnipinėjimui ar sabotažui. „Joks rangovas, tiekėjas ar partneris, vykdantis verslą su Jungtinių Valstijų kariuomene, negali vykdyti jokios komercinės veiklos su „Anthropic“, – pareiškė jis.

 

Grėsmė „Anthropic“ yra rimta. Ginčijama sutartis su Pentagonu yra verta 200 mln. JAV dolerių – nedidelė suma įmonei, kuri neseniai buvo įvertinta 380 mlrd. JAV dolerių. Tačiau „Anthropic“ taip pat turi sutarčių su kitomis vyriausybinėmis agentūromis, kurios dabar yra pavojuje. Jei kuri nors įmonė, bendradarbiaujanti su gynybos departamentu, iš tikrųjų bus priversta nutraukti ryšius, tai paveiktų ne tik daugybę kitų klientų, bet ir tiekėjų bei investuotojų. „Anthropic“ teigia, kad ponas Hegsethas neturi įgaliojimų įsakyti tokio karantino ir gali tik uždrausti Claude'o naudojimą karinėms sutartims vykdyti.

 

Kovo 4 d. „The Economist“ buvo pakviestas į „Anthropic“ biurą pasikalbėti su ponu Amodei mūsų savaitinėje laidoje „Insider“. Atrodė, kad bendrovė tikisi susitarti su Pentagonu. Tačiau netrukus prieš pokalbio pradžią nutekėjęs vidinis dokumentas sužlugdė planus. Dokumente ponas Amodei dėl ginčo kaltino savo nesugebėjimą „diktatoriaus stiliaus“ pagyromis pagirti pono Trumpo ir darbuotojams sakė, kad gynybos departamentas informavo „tiesioginį melą“. „Anthropic“ įkūrėjai susirinko posėdžių salėje, kad suvaldytų žalą, ir kai „The Economist“ buvo perduotas spaudai, interviu dar nebuvo įvykęs.

 

Ši kova nėra naudinga ir Amerikos vyriausybei. Bent jau trumpuoju laikotarpiu „Anthropic“ yra nepakeičiama. Jos didelis kalbos modelis „Claude“ išskirtinai gerai rašo kompiuterinį kodą. Be to, „Anthropic“ buvo vienintelė dirbtinio intelekto laboratorija, kurios modelius buvo leidžiama naudoti su įslaptintais kariniais duomenimis iki vasario pabaigos, kai Pentagonas suteikė panašų leidimą konkuruojančiai „xAI“. „xAI“ teisės magistro laipsnis „Grok“ yra plačiai laikomas klaidingesniu ir mažiau patikimu. Nors kita konkurentė „OpenAI“ pasirašė sutartį su Pentagonu tą pačią dieną, kai ponai Trumpas ir Hegsethas pradėjo naudoti „Anthropic“, ji dar kurį laiką nebus pasirengusi integruotis į karines sistemas. Dar blogiau, kylantis skandalas greičiausiai atgrasys kai kurias dirbtinio intelekto įmones net nuo konkursų dėl vyriausybės darbų. Kam bendradarbiauti su sandorio šalimi, kuri, jei būsite nepatenkinti, gali sunaikinti jūsų verslą? Jei bendras tikslas yra išsaugoti ir išplėsti Amerikos lyderystę dirbtinio intelekto srityje, bandymas sutriuškinti vieną sėkmingiausių šalies dirbtinio intelekto įmonių atrodo akivaizdžiai neproduktyvus.

 

Abi pusės tam tikru mastu gali pozuoti. Vyriausybės įniršį, regis, labiau skatina ne giliai įsišaknijęs noras naudoti „Anthropic“ įrankius ginčytiniems tikslams, o tiesiog pasipiktinimas, kad jai buvo pasakyta „ne“. Kitaip nei Kinijos komunistų partija, kuri gali savo nuožiūra užgrobti bet kurį Kinijos dirbtinio intelekto pramonės produktą bet kokiam tikslui, Amerikos valdžia turi laikytis įstatymų subtilybių, jau nekalbant apie technologijų vadovų ego. „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas teigia, kad jo įmonė taip pat niekada nedalyvautų masiniame šalies vidaus stebėjime ar visiškai autonominių ginklų gamyboje. Tačiau jis tvirtina, kad „OpenAI“ modeliuose yra apsaugos priemonės, užkertančios kelią tokiam naudojimui, todėl nereikia jokių papildomų teisinių garantijų.

 

Nutekėjusiame memorandume ponas Amodei griežtai kritikavo poną Altmaną, kurio žinutės buvo „melagingos“, techninės apsaugos priemonės – „saugos teatras“, o darbuotojai – „patikima gauja“.

 

Saugumo prieglobstis

 

„Anthropic“ savo ruožtu tikriausiai nerimavo dėl daugiau nei dviejų hipotetinių savo DI panaudojimo būdų. Pramonėje, garsėjančioje plačiais teiginiais apie gerus darbus, „Anthropic“ išsiskiria savo kilnia kalba. Ją įkūrė grupė „OpenAI“ darbuotojų, kurie nerimavo, kad jų įmonė nepakankamai griežtai laikosi savo deklaruojamo tikslo – saugiai ir atsakingai kurti pažangų DI. Vienas iš pono Hegsetho pavaldinių apkaltino „Anthropic“ vadovą Dario Amodei „Dievo kompleksu“. Dideli atlyginimai ir didelė konkurencija tarp geriausių pramonės inžinierių reiškia, kad jie gali nedvejodami pereiti į kitą įmonę ar net išeiti į pensiją, jei jiems nepatinka kažkas, ką daro jų įmonė. „Anthropic“ dažniausiai atsiduria tie, kuriems labiausiai rūpi DI saugumas.

 

Iš tiesų, šis ginčas šiek tiek sustiprino „Anthropic“ reputaciją dėl sąžiningumo. Per dieną po to, kai užsitraukė pono Trumpo pasipiktinimą, „Claude“ tapo dažniausiai atsisiųsta nemokama programėle Amerikoje „Apple“ skaitmeninėje parduotuvėje. Tokios įžymybės kaip kairiųjų pažiūrų popžvaigždė Katy Perry gyrė „Anthropic“ produktus socialiniuose tinkluose. Pirmadienį „Claude“ trumpam užstrigo – anot „Anthropic“, tai buvo padidėjusio naudojimo rezultatas.

 

Pono Amodei baimės dėl masinio sekimo skamba beveik kaip reklaminis šūkis. Jis teigia, kad įstatymas nepasiekė didžiulės dirbtinio intelekto galios apdoroti ir manipuliuoti duomenimis. Jis teigia, kad technologija gali pasinaudoti ribotais atvejais, kai amerikiečių sekimas yra teisėtas, ir paversti juos kažkuo dar grėsmingesniu. Tai tiek pat komplimentas Claude'ui, kiek ir susirūpinimas dėl pilietinių laisvių.

 

Tačiau net jei yra papildomos naudos, nuogąstavimai dėl žalos, kurią dirbtinis intelektas gali padaryti jį kuriantiems, yra ir realūs, ir gausūs. Šimtai „OpenAI“ ir „Google“ darbuotojų pasirašė viešą laišką, kuriame ragina abiejų bendrovių vadovus paremti „Anthropic“. 2018 m. „Google“ po vidinio maišto turėjo atsisakyti Pentagono sutarties dėl mašininio mokymosi dronų filmuotos medžiagos analizei. Net ponas Altmanas teigė, kad paskelbti „Anthropic“ tiekimo grandinės rizika „yra labai blogas sprendimas“. (Jis teigia, kad skubotai sudarė „OpenAI“ sutartį su Pentagonu tik bandydamas nuraminti padėtį.)

 

Privačiuose pokalbiuose dirbtinio intelekto vadovai nerimauja dėl „Černobylio momento“, kai technologija bus įtraukta į kažkokią mirtiną ar pražūtingą katastrofą. Konfliktas su gynybos departamentu padidina riziką: jei lėtas procesas ir produkto naudojimo apribojimai sukels federalinės vyriausybės mirties nuosprendį įmonėms, išgyvens tik neapgalvotieji. Rinkos yra dar vienas nepadedančio spaudimo šaltinis: investuotojai nerimauja dėl dirbtinio intelekto įmonių, kurios eikvoja pinigus, kad galėtų atlikti dideles investicijas.

 

Scenarijai, dėl kurių dirbtinio intelekto vadovai negali užmigti naktį, nebėra grynai hipotetiniai. „Kai kurios iš šių rizikų jau materializuojasi, o žala dokumentuota“, – daroma išvada neseniai paskelbtoje ataskaitoje apie dirbtinio intelekto keliamus pavojus. Joje kibernetinis saugumas ir biologiniai ginklai buvo nurodyti kaip sritys, kuriose jau buvo akivaizdi dirbtinio intelekto žalinga įtaka.

 

Vasario mėnesį Izraelio įmonė „Gambit Security“ pranešė, kad iš Meksikos vyriausybės buvo pavogta didžiulė lobių kolekcija jautrių įrašų, susijusių su mokesčių mokėtojais, rinkėjais ir valstybės tarnautojais. Nors įsilaužėlių tapatybės lieka paslaptimi, akivaizdu, kad „Claude“ buvo netyčinis bendrininkas. Sukčiai apgavo įmonę, priversdami ją manyti, kad ji dalyvauja teisėtame tikslinių serverių saugumo bandyme. Ji rado ir išnaudojo pažeidžiamumus, sukūrė užpakalines duris ir analizavo duomenis, kad padėtų gauti platesnę prieigą prie vyriausybės sistemų.

 

Hakeriai paprastai naudoja „Claude“ ir kitus modelius kaip pagalbininkus, kad išspręstų konkrečias kodavimo problemas, pavyzdžiui, rašydami kenkėjiškas programas arba sudarydami išpirkos raštelius. „Anthropic“ kovos su įsilaužėliais komanda pateikė pavyzdį apie šiaurės korėjietį, apsimetantį vakariečiu nuotoliniu darbuotoju, kuris paklausė pokalbių roboto, ką turėjo omenyje darbuotojas, kurį jis bandė apgauti, sakydamas: „Mes surengėme savo pirmąją iškylą tuo pačiu metu.“ Tačiau kai kurie pastarojo meto įsilaužimai leido visapusiškiau išnaudoti dirbtinį intelektą. Lapkritį „Anthropic“ aprašė, kaip valstybės remiami Kinijos įsilaužėliai išjungė saugos funkcijas, kurios neleidžia Claude'ui rašyti kenkėjiškų programų – šis procesas vadinamas „jailbreaking“. Tada jie paprašė jo išsiaiškinti, kaip įsilaužti į tikslinius tinklus. Per valandą jis pradėjo naudoti naują programinę įrangą, kad išnaudotų jų pažeidžiamumus. Kiti modeliai taip pat yra talentingi įsilaužėliai (žr. diagramą).

 

Net jei kibernetinio saugumo specialistai naudotų dirbtinį intelektą, kad padėtų rasti ir pataisyti pažeidžiamumus, vis tiek bus daug sistemų, kuriose bus naudojama pasenusi programinė įranga. Dirbtinis intelektas taip pat tobulėja „socialinės inžinerijos“ srityje: tai taktika, kai įsilaužiama į saugias sistemas įtikinant vartotojus perduoti slaptažodžius. Remiantis Harvardo Kennedy mokyklos tyrimais, dar 2024 m. dirbtinio intelekto modeliai jau buvo tokie pat geri kaip žmonių ekspertai, kurdami el. laiškus, skirtus paskatinti vartotojus spustelėti kenkėjiškas nuorodas.

 

Kita sritis, kurioje dirbtinis intelektas daro nerimą keliančius šuolius, yra biologinių ir cheminių ginklų kūrimas, o tai, kaip rugpjūtį perspėjo „OpenAI“, „žymiai padidina biologinio ar cheminio teroro įvykių tikimybę ir dažnumą“. Įmonės, gaminančios DNR pagal užsakymą, jau seniai gali patikrinti klientų užklausas pagal pavojingų genų duomenų bazes, todėl sunku, tarkime, sukurti genetiškai modifikuotą bakteriją, kuri gamintų riciną, neurotoksiną. Tačiau spalio mėnesį žurnale „Science“ paskelbtame tyrime „Microsoft“ ir tarptautinės biologinio saugumo grupės IBBIS tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dirbtinio intelekto pagrindu sukurto baltymų dizaino patobulinimai leidžia sukurti genus, gaminančius analogišką toksiną, neturintį bendros DNR su originaliu genu. Esamos patikros sistemos neaptiktų prašymų pirkti tokias dirbtinio intelekto perkurtas sekas, nors tyrėjai pasiūlė sprendimą.

 

„Anthropic“, „Google“ ir „OpenAI“, kurios visos nerimauja dėl biologinio saugumo, sukūrė apsaugos priemones, skirtas užkirsti kelią piktnaudžiavimui savo sistemomis. Tačiau apribojimai nėra tobuli. Vasario viduryje Didžiosios Britanijos Dirbtinio intelekto saugumo institutas (AISI) paskelbė tyrimą apie „universalią nulaužimo“ techniką, kuri nulaužė atviras tiek „Anthropic“, tiek „OpenAI“ sistemas. AISI, kaip ir buvo galima tikėtis, naudojo dirbtinį intelektą, kad padėtų jam nulaužti.

 

Dar vienas nerimo šaltinis yra dirbtinio intelekto panaudojimas dirbtiniam intelektui, nes dėl to žmonėms sunkiau suprasti, kas vyksta. Vasario mėnesį „Anthropic“ pripažino, kad tokiu būdu naudoja savo modelius taip dažnai, jog gali nepastebėti, ar jie pradeda nukrypti nuo to, ką turėtų daryti, arba pradeda kurti būsimas versijas, kurios mažiau nori vykdyti žmonių nurodymus. Toks „sabotažas“ tapo labiau tikėtinas nuo tada, kai naujausi bendrovės modeliai pradėjo demonstruoti „situacinį suvokimą“: kai jie patenka į dirbtinį scenarijų, siekiant patikrinti, ar jie laikysis nurodymų, tarkime, ištrinti save, jie aiškina suprantantys, kad instrukcijos tikriausiai yra bandymas. Nors „Anthropic“ paskelbė ataskaitą apie sabotažą, kurioje daroma išvada, kad rizika yra labai maža, kiti su tuo nesutinka. „Mes lenktyniaujame, kad užbaigtume ciklą, kurį, kaip žinome, itin sunku – jei ne neįmanoma – kontroliuoti ir apsaugoti projektuojant“, – sako Cyrusas Hodesas, idėjų kalvės „AI Safety Connect“ bendraįkūrėjas. „Ir žmonės, kurie jį uždaro, šaukiasi pagalbos.“

 

Vis dėlto, net ir didėjant dirbtinio intelekto kūrimo rizikai, spaudimas ją sumažinti mažėja. Kinijos laboratorijos niekada nerodė didelio susirūpinimo dėl dirbtinio intelekto saugumo. Kai „DeepSeek R1“ buvo išleistas ir sulaukė didelio pripažinimo vos prieš metus, pridedamame dokumente apie saugumo problemas visiškai nebuvo užsiminta. Praėjo beveik metai, kol bendrovė išleido pataisytą ataskaitos versiją, kurioje buvo 11 puslapių priedas apie saugumą. Tačiau daugiausia dėmesio skirta „DeepSeek“ pastangoms užkirsti kelią modeliui sakyti įžeidžiančius ar nemalonius dalykus.

 

 

Saugos trintukas

 

 

Net jei Kinijos dirbtinio intelekto įmonės skyrė daugiau dėmesio saugumui, šios pramonės lyderės, įskaitant tokius startuolius kaip „DeepSeek“ ir „Moonshot“, bei tokias įsitvirtinusias įmones kaip „Alibaba“, pritaikė atvirojo kodo požiūrį į dirbtinį intelektą. Jos nemokamai teikia savo sukurtus modelius visiems, turintiems įrangą juos atsisiųsti ir paleisti. Dėl to sunku kontroliuoti, kaip modeliai naudojami. Daugelis apsaugos priemonių, kurias tokia laboratorija kaip „OpenAI“ taiko savo galingiausioms sistemoms, pavyzdžiui, automatinis vartotojų pokalbių stebėjimas ir įsikišimas, jei jie pažeidžia saugos politiką, nėra įmanomos naudojant atvirojo kodo sistemas. modeliai.

 

Tačiau Vakarų įmonės nėra apsaugotos nuo komercinio ir politinio spaudimo mažinti saugumo reikalavimus. Praėjusią savaitę net „Anthropic“ sušvelnino politiką, draudžiančią išleisti potencialiai pavojingus modelius. Dabar ji teigia žadanti tik nebūti pirmąja dirbtinio intelekto įmone, pardavinėjančia tokias sistemas, nes nėra prasmės vienašališkai savęs varžyti. Bendrovės pastangos pritraukti lėšų klostėsi panašiai. 2024 m. ji atmetė Saudo Arabijos investiciją. Po metų ji pakeitė kryptį. „Manau, kad principas „joks blogas žmogus neturėtų gauti naudos iš mūsų sėkmės“ yra gana sudėtingas verslo vykdymo principas“, – teigė p. Amodei dar viename nutekintame memorandume.

 

Pasak pono Amodei, prieš kelerius metus diskusijos apie dirbtinį intelektą buvo pernelyg sutelktos į riziką. 2023 m. tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Rishi Sunak sušaukė pasaulinį dirbtinio intelekto saugos aukščiausiojo lygio susitikimą šiai problemai aptarti. Šis renginys pirmiausia virto „Veiksmų“ aukščiausiojo lygio susitikimu Paryžiuje, o praėjusį mėnesį – „Poveikio“ aukščiausiojo lygio susitikimu Delyje. „Daugelį politinių sprendimų lemia dirbtinio intelekto galimybė, o ne rizika“, – perspėjo ponas Amodei. „Šis dvejojimas yra apgailėtinas, nes pačiai technologijai nerūpi, kas madinga, o 2026 m. esame gerokai arčiau realaus pavojaus nei 2023 m.“

 

Dirbtinio intelekto saugos organizacijos, įskaitant valstybės remiamas organizacijas, tokias kaip AISI, ir nepriklausomas, tokias kaip Kalifornijoje įsikūrusi METR, toliau stebi sistemas ir atkreipia dėmesį į riziką. Tačiau šios priežiūros grupės, regis, neturi jokios pritarimo politikai. „Peržengėme tiek daug raudonųjų linijų“, – sako Nicolas Miailhe, „AI Safety Connect“, rengiančios susitikimus šia tema, vienas iš įkūrėjų. „Prisimenate Turingo testą? Kas su juo nutiko? Mes jį gerokai peržengėme. Raudonosios linijos juda toliau.“

 

Delio aukščiausiojo lygio susitikime Indijos vyriausybė gavo didžiausių dirbtinio intelekto bendrovių sutikimą tik stebėti dirbtinio intelekto plėtrą, siekiant nustatyti riziką, o ne kaip nors ją varžyti. Dar iškalbingiau, kad renginio kulminacijoje Narendra Modi surinko keletą dirbtinio intelekto gigantų ir paragino juos susikibti rankomis. Tai galėjo būti raminantis signalas pasauliui, kad pramonė geba ramiai bendradarbiauti, jei ponai Altmanas ir Amodei, stovėję scenoje kartu, nebūtų atsisakę prisijungti.“ [1]

 

1. Accelerate like hell. The Economist; London Vol. 458, Iss. 9489,  (Mar 7, 2026): 65, 66, 67.