China Tightens Rare-Earth Grip on U.S. Firms, Threatening Trade Clash

 

Poor lady doesn’t have front teeth, so nobody wants to hire her for the local service economy. This is the vicious circle trap that poor people fall into so often. She doesn’t work, so she cannot fix her teeth. She has no front teeth, so nobody wants to hire her.

The same problem is having the West trying to make industry there great again. The West needs companies to go back from China, so the import custom duties must be high for that. If the custom duties are high China does not share the rare earths with the West. When, as a result, custom duties go down, nobody wants to move factories back to the West. Like that poor lady, the West goes in a vicious circle. “The move targets two U.S. manufacturers at the center of the Trump administration’s effort to rebuild the domestic supply chain for critical magnets. The problem seems to be getting worse constantly:

“China took aim on Monday at a U.S. government program to reduce American reliance on Chinese imports for rare-earth magnets, a move that risks reigniting trade tensions with President Trump.

 

New restrictions will prohibit Chinese companies from shipping certain rare-earth metals to two companies that are leading the Trump administration’s efforts to revive the American rare-earth industry.

 

The metals banned by China’s Ministry of Commerce are critical for a wide range of products, from cars to military drones, and China controls nearly the entire global supply of them.

 

After meeting in South Korea with Xi Jinping, China’s top leader, last October, Mr. Trump said China had agreed to resume supplying rare-earth metals to the United States as needed. Chinese officials, however, never publicly described the agreement in such terms.

 

A follow-up summit between the two leaders in Beijing last month produced no further progress on rare-earth supplies.

 

At last week’s Group of 7 summit in France, leaders of the major industrialized nations pledged to reduce their dependence on any supplier, calling for no more than 60 percent of rare-earth imports to come from one country by 2030.

 

The world relies on China for about 90 percent of its supply of so-called light rare earths, which are used in oil refining, glass polishing and magnet production.

 

China also refines more than 98 percent of the world’s heavy rare earths, which are crucial additives in magnets and are used in artificial intelligence computer chips, lasers and a wide variety of other technologies. Beijing has wielded its dominance over heavy rare earths as a trade weapon for the past 14 months.

 

In April 2025, China imposed strict controls on the export of seven rare-earth elements, most of them heavy rare earths, as well as magnets made from them. Beijing classified the materials as dual-use goods, meaning they have both military and civilian applications. Outside China, the restrictions disrupted production of cars, robots, military equipment and other products.

 

The action by China on Monday barred 10 American companies in all, including some with direct military ties, from purchasing additional dual-use products from China. On the list were the two largest American rare-earth companies: MP Materials and USA Rare Earth.

 

The Trump administration, including the Department of Defense, has poured hundreds of millions of dollars into both companies to try to restore domestic rare-earth magnet manufacturing capacity, which mostly shut down a quarter-century ago.

 

MP Materials and USA Rare Earth both declined to comment immediately on China’s announcement. The State Department did not respond to a request for comment.

 

MP Materials owns the main U.S. rare-earth mine at Mountain Pass, Calif., along with a large refinery that extracts four light rare-earth elements from ore. It is also building rare-earth magnet factories in Texas, initially to supply General Motors, and has an agreement to provide magnets for military contractors.

 

USA Rare Earth has restored dormant magnet-manufacturing equipment in Stillwater, Okla., and has pursued a series of acquisitions to build a domestic supply chain.

 

One pending deal, announced in April, would give the company control of Serra Verde, a Brazilian company that has started producing small quantities of dysprosium, a heavy rare earth used to make heat-resistant magnets. Lynas, an Australian company, has also begun producing small amounts, though far below the volumes required by major magnet factories.

 

The new restrictions create another legal barrier atop what has effectively become a near shutdown of Chinese supplies of key rare earths to the United States.

 

Data from China’s General Administration of Customs shows that shipments of dysprosium to the United States have been halted since April 2025. Dysprosium is needed in many automotive systems that operate at high temperatures, including power seats, steering systems and brakes.

 

Magnet manufacturers can substitute terbium, a more expensive heavy rare earth, for dysprosium. But Chinese customs data shows that China has shipped no terbium to the United States since October, when Beijing allowed a single six-metric-ton shipment timed to coincide with the summit in South Korea.

 

“From the magnet producer side, there is little to no access to dysprosium,” said Wade Senti, president of Advanced Magnet Lab, a small manufacturer of rare-earth magnet wire for drones in Melbourne, Fla.

 

Mr. Senti said his company had secured dysprosium from a recycler in Europe. But Advanced Magnet Lab produces several tons of magnets a year, while companies like MP Materials and USA Rare Earth are preparing to produce as much as 10,000 tons a year.

 

Manufacturers can sharply reduce, though not eliminate, their need for dysprosium or terbium through a technique called grain boundary diffusion. MP Materials has sued USA Rare Earth, claiming intellectual property theft related to that technology. USA Rare Earth denies the claim.

 

China is also preparing to introduce even tighter global export restrictions on rare earths in November.” [1]

 

1. China Tightens Rare-Earth Grip on U.S. Firms, Threatening Trade Clash. Bradsher, Keith.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.

Pasaulio pabaiga nebūtinai turi atrodyti, kaip pasaulio pabaiga: negrožinė literatūra

"„Avarinių situacijų vadovas“ yra pasirengimo nelaimėms vadovas, kuriame pabrėžiama bendruomenė, o ne vienišų herojų fantazijos.

 

AVARINIŲ SITUACIJŲ VADOVAS: vadovas, kaip pasiruošti nelaimėms be bunkerių, autoriai Amy Edelman ir Chris Begley

 

Netrukus po rugsėjo 11-osios, kai naujienų organizacijos pradėjo gauti laiškus su juodligės priemaiša, „The New York Times“ kiekvienam savo darbuotojui padovanojo ryškiai oranžinį „gelbėjimo gobtuvą“, kuris tilpo ant galvos ir turėjo skirtingus filtrus cheminėms ir branduolinėms atakoms. Aš savąjį saugojau du dešimtmečius kaip atmintį, kol iškrito skaidrus plastikinis skydelis ir gobtuvas tapo trapus. Pastaruoju metu galvojau, ar mums – „mes“, tai reiškia mums visiems – netrukus vėl gali prireikti tokių daiktų.

 

Apimtas apokaliptinės nuotaikos, paėmiau naują knygą pavadinimu „Avarinių situacijų vadovas: vadovas, kaip pasiruošti nelaimėms be bunkerių“. Autoriai Amy Edelman ir Chrisas Begley – netikėta pora. Ji dirba viešųjų ryšių srityje ir yra parašiusi iliustruotą mažos juodos suknelės istoriją. Jis yra archeologas, išgyvenimo gamtoje instruktorius ir Fulbraito stipendijos stipendininkas, kurį žurnalas „Men’s Journal“ įvardijo kaip vieną iš 50 nuotykių ieškojusių pasaulio vyrų.

 

Begley yra (labai geros) ankstesnės išlikimo knygos „Kita apokalipsė“ (2021 m.) autorius. Joje teigiama, kad „vienišo herojaus“ fantazijos po katastrofos yra kvailos. Bendruomenė, o ne gonzo individualizmas greičiausiai bus raktas į išlikimą. (Nors gonzo individų bendruomenė kurį laiką galėtų gana gerai sektis.) „Kita apokalipsė“ yra filosofinė. Ji remiasi istoriniais pavyzdžiais, ypač Romos ir Majų imperijų žlugimu, ir joje yra daug praktinės informacijos apie skaitytojus.

 

Ši nauja knyga iš esmės yra šių idėjų santrauka ir supaprastinimas. Ji taip stengiasi būti optimistiška ir patogi skaitytojui, kad garso knygą galėtų skaityti Peppa Pig. Kartais tai juokinga. (Prie to dar prieisime.) Vis dėlto tai patogesnė knyga nei originali Begley. Joje yra daugybė darbų sąrašų ir papildomų instrukcijų. Ji padės jums pradėti.

 

 

Mane labiausiai „Avarinių situacijų vadovėlyje“ domina tai, kaip po saulėtu tonu slypi ramus, bet atkaklus moralinis pasipiktinimas. Aptariami įprasti scenarijai: elektros energijos tiekimo nutraukimai, žemės drebėjimai, gaisrai, uraganai, potvyniai, pandemijos, bioterorizmas.

 

 

Tačiau ši knyga stipriai remiasi mintimi, kad Amerikos demokratijai virstant kakistokratija ir dar blogiau, mes jau galime būti iki kelių visuomenės griuvėsiuose.

 

 

Tai nėra originali mintis. Tačiau autoriai sugriaužia detales į milžinišką krūvą ir, atsižvelgdami į nenumatytų atvejų planavimą, jas padega. Kai nutiks blogiausia, suprasime, ką reiškia, kad NOAA, FEMA ir CDC biudžetai yra ištuštinami. Kad turime vyriausybę, kuri nepasitiki mokslu ir siūlo keistas netiesas, kaip džiaugsmas suleisti dezinfekavimo priemonę į venas.

 

Edelmanas ir Begley nubraižo griūvančius domino kauliukus: politinės represijos, panaikintos teisės, kaukėtų agentų armijos, anuliuoti pasai, susiskaldymas dėl baimės ir pykčio. Pasaulis staiga turi trilijonierių; jų teigimu, turtinė nelygybė dažnai eina prieš žlugimą. Ligų protrūkiai, sugedus Ligų kontrolės ir prevencijos centrui (CDC), gali tapti nebekontroliuojami. Gruntinį vandenį siurbiantys dirbtinio intelekto duomenų centrai spartina sausrą.

 

„Žinojimas, ko klausytis – o ko ignoruoti – gali išgelbėti jūsų gyvybę“, – rašo autoriai. Jie pažymi, kad Jeffui Bezosui, Michaelui Bloombergui, Murdochų šeimai ir Ellisonams priklausančios žiniasklaidos bendrovės kontroliuoja didžiąją dalį Amerikos žiniasklaidos ir kad daugybė X vartotojų yra neatsargūs arba piktavališki robotai. Kada orų prognozės bus privatizuotos? Donaldas Trumpas šioje knygoje neminimas, bet jis čia stūkso virš jos.

 

Praktiniai patarimai „Avarinių situacijų vadovėlyje“ dažniausiai yra elementarūs, gerai pateikti dalykai. Begley akivaizdžiai žino šią medžiagą nuo pradžios iki galo. Yra diskusijos apie baterijas, ką dėti į krepšį, kaip įkurti ugnį, kaip bendrauti sugedus elektros tinklams, lipnios juostos svarba, kaip mainytis.

 

Aptariami kompasai, rankiniai radijo imtuvai, signalinės raketos, nešiojamieji saulės įkrovikliai, pipirinės dujos, mačetės, šaldytas maistas ir kitos temos. Tiems, kurie yra niūresni, kalbama apie turbinų kūrimą, pylimų statymą ir hidroponinių sodų įkūrimą.

 

Dabar, kai sukūriau šią knygą, bijau, kad turiu ją šiek tiek sugriauti. „Avarinių situacijų vadovas“ yra pasikartojantis. Tai tarsi viena iš tų kepsninių receptų knygų, kuriose kiekvienas receptas prasideda tomis pačiomis trimis pastraipomis apie laužo įkūrimą. Svarbiausia informacija (tai pasakytina apie beveik kiekvieną savipagalbos knygą) tikriausiai galėtų būti sutalpinta į dvi indekso korteles devynių punktų šriftu.

 

Kanadiški juokeliai, dažni sąrašai, senos citatos ir keistas tono lygumas leidžia rašytojams skambėti šiek tiek kaip dirbtinis intelektas arba kaip kažkas, važiuojantis dirbtiniu intelektu, tarsi tai būtų A.T.V. Tai komentaras, o ne kaltinimas. Mes visi dabar paranojiški.

 

Ši knyga perima Begley mintis apie bendruomenės svarbą ir kartu su jomis perteikia visą futbolo aikštę. Ji siūlo picos ir pokerio vakarai, skirti susipažinti su kaimynais. Tai mums sako, kad nereikėtų pernelyg brangiai kainuoti, nes būsime atstumti. Mums primenama būti mandagiems ir ištikimiems, pasakyti „prašau“ ir „ačiū“. („Taip, prašau, norėčiau pasiskolinti jūsų nudegimų gelio.“)

 

„Avarinių situacijų vadovas“ nebijo būti jautrus. Jo tonas gali priminti NPR diskusijos apie chia sėklas toną. Jis gali priminti, kad jei pernelyg atvirai mąstysite, jūsų smegenys gali iškristi.

 

Kai ateina blogiausia, mums sakoma: „pagalvokite apie ką nors, kas jus džiugina, ir tada nusišypsokite“. „Kvėpuokite“. „Panardinkite veidą į šaltą vandenį“. „Suvalgykite tuos ledus, kurių vengėte. Vien todėl, kad gali būti pasaulio pabaiga, dar nereiškia, kad ji turi atrodyti kaip pasaulio pabaiga“.

 

Thomas Pynchon savo romane „Įgimtas yda“ (2009 m.) eksperimentavo su „išprotėjimo draudimo“ idėja. Jei iš tiesų panikuojate, „The Emergency Playbook“ siūlo dainuoti stovyklos dainas, žiūrėti į dangų, klausytis paukščių, žaisti „Scrabble“ ar mokytis groti gitara.

 

 

Apie kitas postapokaliptines pramogas neužsimenama. Turiu omenyje Stepheno Kingo romano „The Stand“ personažą, kuris svajoja masturbuotis ant namų aikštelės „Yankee“ stadione.

 

 

Yra pastabų apie homeopatiją. Taip pat ir apie drabužius. Nedėkite į vaiko krepšį puošnaus drabužio, nes tokie socialiniai renginiai gali būti reti. Štai ir viskas. Ir nepamirškite: „Balta lininė medžiaga linkusi raukšlėtis.“

 

 

Truizmai kaupiasi kaip pistacijų kevalai. Ši knyga kartais tokia netyčia juokinga, kad net garsiai skaitau ištraukas: „Tvirti batai geriau nei netvirti.“ „Negerkite vandens iš radiatoriaus automobilyje.“ „Klausykite gelbėtojų.“ „Jei reikia, naudokitės kopėčiomis.“ „Būkite atsargūs dėl visko, kas gali ant jūsų užkristi.“ „Apvyniojami akiniai nuo saulės atrodo šauniai.“ „Kas nemėgsta citrinų kvapo kūno losjono?“ „Oposumai yra beveik nekenksmingi, nebent ant jų atsisėdi.“

 

Nustebau, kad nebuvo įtrauktas punktas „Nevalgyk dažų“. Esame įspėjami daugybe žodžių nevalgyti geltono sniego.

 

Net jei King Kongas vėl nepasirodė ant Empire State Building dangoraižio, galima pamatyti, iš kur pučia vėjas. Vis dėlto pasiruošimo gyvenimo būdas ne man. Net trečdalio šios knygos patarimų laikymasis iškreiptų jūsų gyvenimą ir ištuštintų banko sąskaitą. Jūsų automobilis gali būti panašus į tą, kuris buvo filmo „Beverlihiliečiai“ pradžioje.

 

Ši knyga privertė mane suktis spintoje, kurioje laikomi žibintuvėliai. Galbūt ir toliau taip rašysiu. Kaip rašė M. F. K. Fisher knygoje „Kaip iškepti vilką“, parašytoje Antrojo pasaulinio karo metais, „dabar dažnai yra subtilus klausimas nuspręsti, kada baigiasi sveikas protas ir prasideda kaupimas.“

 

AVARIJŲ SITUACIJŲ KNYGA: vadovas be bunkerių, kaip pasiruošti nelaimėms | Amy Edelman ir Chris Begley | „Ten Speed ​​Press“ | 320 psl. | Minkštais viršeliais, 18,99 USD" [1]

 

1. The End of the World Doesn’t Have to Feel Like the End of the World: Nonfiction. Garner, Dwight.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.

The End of the World Doesn’t Have to Feel Like the End of the World: Nonfiction

““The Emergency Playbook” is a disaster preparation guide that emphasizes community rather than lone-hero fantasies.

 

THE EMERGENCY PLAYBOOK: A Bunker-Free Guide to Disaster Preparation, by Amy Edelman and Chris Begley

 

Not long after Sept. 11, and after news organizations began receiving letters laced with anthrax, The New York Times gave each of its employees a blaze-orange “escape hood” that fit over the head and had different filters for chemical and nuclear attacks. I kept mine for two decades, as a keepsake, until the clear plastic visor fell out and the hood turned brittle. Lately I’ve wondered if we — “we” meaning all of us — might soon need such items again.

 

In an apocalyptic frame of mind, I picked up a new book called “The Emergency Playbook: A Bunker-Free Guide to Disaster Preparation.” The authors, Amy Edelman and Chris Begley, are an unlikely pair. She’s in public relations and has written an illustrated history of the little black dress. He’s an archaeologist, wilderness survival instructor and Fulbright scholar who was named one of the “World’s 50 Most Adventurous Men” by Men’s Journal.

 

Begley is the author of a (very good) previous survival book titled “The Next Apocalypse” (2021). It argues that “lone hero” fantasies in the wake of catastrophe are moronic. Community rather than gonzo individualism will likely be the key to survival. (Although a community of gonzo individuals might do pretty well for a time.) “The Next Apocalypse” is philosophical. It draws from historical examples, notably the collapses of the Roman and Mayan empires, and contains a good deal of nuts-and-bolts prepper information.

 

This new book is basically a condensation and a dumbing down of those ideas. It tries so hard to be upbeat and reader-friendly that the audiobook could be narrated by Peppa Pig. It’s ridiculous at times. (We’ll get to that.) Yet it’s a handier book than Begley’s original one. It has umpteen to-do lists and sidebars. It’ll get you started.

 

What most interests me about “The Emergency Playbook” is how, beneath the sunny tone, there’s a calm but insistent moral outrage on display. The usual scenarios are covered: blackouts, earthquakes, fires, hurricanes, floods, pandemics, bioterrorism.

 

But this book leans heavily into the notion that, as American democracy dissolves into kakistocracy and worse, we may be already up to our knees in societal ruin.

 

This isn’t an original notion. But the authors rake the details into a towering pile and, in the context of contingency planning, set them on fire. When the worst happens, we’ll realize what it means that the budgets of NOAA and FEMA and the C.D.C. are being gutted. That we have a government that mistrusts science and suggests outlandish untruths, like the joy of injecting disinfectant into one’s veins.

 

Edelman and Begley chart the falling dominoes: political repression, rescinded rights, armies of masked agents, passports voided, division by fear and anger. The world suddenly has a trillionaire; wealth inequality, they posit, often precedes collapse. Disease outbreaks, with a broken C.D.C., may become unchecked. Groundwater-sucking A.I. data centers are hastening drought.

 

“Knowing whom to listen to — and whom to ignore — could save your life,” the authors write. They note that media companies owned by Jeff Bezos, Michael Bloomberg, the Murdoch family and the Ellisons control a vast chunk of American media, and that umpteen X users are careless or malevolent bots. When will weather reports become privatized? Donald Trump isn’t mentioned in this book, but he looms over it.

 

The practical advice in “The Emergency Playbook” is mostly basic stuff, well presented. Begley clearly knows this material backwards and forwards. There are discussions of batteries, what to put in a go-bag, how to make a fire, how to communicate if the grid fails, the importance of duct tape, how to barter.

 

Compasses, hand-crank radios, signal flares, portable solar chargers, pepper sprays, machetes, freeze-dried food and other topics are turned over. For grittier souls, there is talk of making turbines, building levees and the establishment of hydroponic gardens.

 

Now that I’ve built this book up, I’m afraid I must tear it back down a bit. “The Emergency Playbook” is repetitive. It’s like one of those grilling cookbooks in which every recipe starts with the same three paragraphs about starting a fire. The essential information (this is true of nearly every self-help book) could probably be condensed onto two index cards in nine-point type.

 

Corny jokes, frequent lists, hoary quotations and an uncanny evenness of tone make the writers sound a bit like A.I., or like someone riding A.I. as if it were an A.T.V. This is a comment, not an accusation. We’re all paranoid now.

 

This book takes Begley’s thinking about the importance of community and runs all around the football pitch with it. It suggests pizza and poker nights to get to know your neighbors. It tells us not to price gouge, because we will be shunned. We’re reminded to be courteous and loyal and to say “please” and “thank you.” (“Yes, please, I would like to borrow your burn gel.”)

 

“The Emergency Playbook” is not afraid of getting touchy-feely. Its tone can resemble that of an NPR panel discussion about chia seeds. It may remind you that if you keep your mind too open your brains may fall out.

 

When the worst comes, we’re told, “think of something that makes you happy and then smile.” “Breathe.” “Immerse your face in cold water.” “Eat that ice cream you were avoiding. Just because it may be the end of the world doesn’t mean it has to feel like the end of the world.”

 

Thomas Pynchon, in his novel “Inherent Vice” (2009), tinkered with the notion of “freak-out insurance.” If you are indeed freaking out, “The Emergency Playbook” suggests singing camp songs, looking at the sky, listening to the birds, playing Scrabble or learning guitar.

 

Other sorts of postapocalyptic fun aren’t mentioned. I’m thinking specifically of the character in Stephen King’s novel “The Stand” who dreams of masturbating on home plate at Yankee Stadium.

 

There are notes on homeopathy. Also, on clothing. Don’t pack a fancy outfit in your child’s go bag because such social occasions maybe be rare. Roger that. And keep in mind: “White linen has a tendency to wrinkle.”

 

Truisms pile up like pistachio shells. This book is so unintentionally funny at moments that I found myself reading snippets out loud: “Sturdy shoes are better than flimsy ones.” “Don’t drink water from radiator in your car.” “Listen to first responders.” “Use a ladder if you need it.” “Be wary of anything that could fall on you.” “Wraparound sunglasses look badass.” “Who doesn’t love a lemon-scented body lotion?” “Opossums are largely harmless, unless you sit on one.”

 

I was surprised “Don’t eat paint” wasn’t included. We are warned, in so many words, not to eat the yellow snow.

 

Even if King Kong has not reappeared on the Empire State Building, one can see which way the wind is blowing. Yet the prepper lifestyle is not for me. Following even one-third of the advice in this book would deform your life and drain your bank account. Your car might resemble the one at the start of “The Beverly Hillbillies.”

 

This book did make me fiddle around in the closet where the flashlights are kept. I may keep going in this vein. As M.F.K. Fisher wrote in “How to Cook a Wolf,” written during World War II, “It is often a delicate point, now, to decide when common sense ends and hoarding begins.”

 

THE EMERGENCY PLAYBOOK: A Bunker-Free Guide to Disaster Preparation | By Amy Edelman and Chris Begley | Ten Speed Press | 320 pp. | Paperback, $18.99” [1]

 

1. The End of the World Doesn’t Have to Feel Like the End of the World: Nonfiction. Garner, Dwight.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.

Tai ir viskas, bičiuliai. Filmas apie Samą Altmaną baigėsi. Ar Kinija mažina dirbtinio intelekto atotrūkį greičiau, nei tikėtasi?

„Silicio slėnis ir Amerikos korporacijos vis dažniau renkasi pigesnius, atvirojo kodo dirbtinio intelekto modelius, sukurtus Kinijoje.

 

Ar Silicio slėnis suteikia postūmį Kinijos dirbtiniam intelektui?

 

Kinija vis dar labai vertina Trumpo administracijos požiūrį į dirbtinį intelektą, įskaitant griežtas priemones „Anthropic“ populiariausiems modeliams.

 

Tačiau Amerikos korporacijos nerodo tokio nenoro naudoti Kinijos dirbtinio intelekto, ypač kai naujesni modeliai sparčiai mažina atotrūkį nuo savo konkurentų Amerikoje.

 

„Microsoft“ gali leisti „DeepSeek“ naudoti savo „Copilot Cowork“ produktui, o tai reikštų vieno iš labiausiai perversmą keliančių Kinijos modelių pritaikymą produktui, kurį potencialiai naudoja milijonai verslo vartotojų.

 

Technologijų milžinė neseniai „Axios“ sakė, kad „DeepSeek“ V4 modelis bus skirtas kaip pigesnė alternatyva „Anthropic“ ar „OpenAI“ modeliams. Ji taip pat tobulino modelį – tai įmanoma todėl, kad „DeepSeek“ produktai yra atvirojo kodo – siekdama sumažinti bet kokius bazinio modelio šališkumus.

 

Kūrėjai jau naudoja Kinijos dirbtinį intelektą. Šeši iš dešimties populiariausių modelių, prieinamų „OpenRouter“, dirbtinio intelekto modelių prekyvietėje, yra kinų, įskaitant „DeepSeek“, „Tencent“ ir „Xiaomi“ modelius.

 

„OpenRouter“ generalinis direktorius Alexas Atallahas anksčiau „DealBook“ sakė, kad kainų problemos skatina didesnį kiniškų modelių, iš kurių daugelis yra atvirojo kodo ir todėl nemokami naudoti, naudojimą.

 

Didesnės įmonės taip pat naudojo kiniškus modelius: populiari kodavimo priemonė „Cursor“ savo „Composer 2“ modelį sukūrė ant „Kimi K2.5“, kurį sukūrė kinų laboratorija „Moonshot AI“.

 

(Atrodo, kad „Cursor“ dabar tolsta nuo „Kimi“.)

 

Kiniški modeliai taip pat tampa galingesni:

 

„Moonshot AI“ šį mėnesį paskelbė apie naujausią „Kimi“ versiją, remdamasi lyginamaisiais tyrimais, rodančiais, kad ji konkuruoja su geriausiais „Anthropic“ ir „OpenAI“ pasiūlymais.

 

Silicio slėnis pastarosiomis dienomis nerimastingai domisi GLM-5.2 – kinų laboratorijos „Z.ai“ modeliu, kuris, pasak „Z.ai“, yra toks pat galingas kaip aukšto lygio „Anthropic“ ir „OpenAI“ modeliai. Guillermo Rauch, Amerikos dirbtinio intelekto kūrimo įrankių gamintojos „Vercel“ generalinis direktorius teigė esąs „išties sužavėtas, beveik šokiruotas“ šios įmonės gebėjimų. „Tai keičia situaciją“, – pridūrė jis.

 

Ir jie tai daro vis sparčiau. Dario Amodei, „Anthropic“ generalinis direktorius, šį pavasarį perspėjo, kad Kinijos konkurentai nuo JAV pažangiausių modelių atsilieka maždaug „šešiais–dvylika mėnesių“.

 

Atrodo, kad Kinijos kūrėjai tai laiko iššūkiu. Reaguodamas į Elono Musko prognozę, kad Kinijos modeliai gali tapti tokie pat galingi kaip „Anthropic“ „Fable“ modelis, Jie Tangas, „Z.ai“ įkūrėjas, apie X parašė: „Tai neužtruks ilgai“.

 

Kaip reaguos JAV? Pavasarį Trumpo administracija pareiškė, kad imsis griežtų priemonių prieš Kinijos bendroves, kurios, kaip pranešama, naudoja amerikietiškus dirbtinio intelekto modelius savo modeliams apmokyti – šis procesas vadinamas distiliavimu.

 

Tačiau tolesnės pastangos apriboti šią praktiką nebuvo paskelbtos. Iš tiesų, kaip praneša „Reuters“, remdamasi neįvardytais šaltiniais, administracija, kaip pranešama, susilaikė nuo „DeepSeek“ įtraukimo į juodąjį sąrašą kaip nacionalinio saugumo rizikos.

 

Kitose dirbtinio intelekto naujienose: „Amazon“ filmų padalinys atsisako planų sukurti filmą apie Samą Altmaną iš „OpenAI“, kurį režisuotų Luca Guadagnino. („Amazon“ investavo į „OpenAI“ ir sudarė debesų kompiuterijos sutartį.)“ [1]

 

1. Is China Closing the A.I. Gap Faster Than Expected?: DealBook Newsletter. Andrew Ross Sorkin; Warner, Bernhard; Kessler, Sarah; Michael J. de la Merced; Gallogly, Niko; et al.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.

That's All, Folks. Movie about Sam Altman Is Ending. Is China Closing the A.I. Gap Faster Than Expected?

 

 

“Silicon Valley and corporate America are increasingly turning to cheaper, open-source artificial intelligence models built in China.

 

Is Silicon Valley giving Chinese A.I. a boost?

 

China is still weighing heavily on the Trump administration’s approach to artificial intelligence, including a clampdown on Anthropic’s top models.

 

But corporate America isn’t showing as much reluctance about using Chinese A.I. — especially as newer models are quickly closing the gap with their American rivals.

 

Microsoft may make DeepSeek available for its Copilot Cowork product, which would mean adopting one of the most disruptive Chinese models for a product used by potentially millions of enterprise users.

 

The tech giant recently told Axios that DeepSeek’s V4 model would be meant as a lower-cost alternative to Anthropic or OpenAI models. It was also fine-tuning the model — possible because DeepSeek’s products are open-source — to try to reduce any biases inherent in the base model.

 

Developers are already embracing Chinese A.I. Six of the 10 most popular models available on OpenRouter, an A.I. model marketplace, are Chinese, including those from DeepSeek, Tencent and Xiaomi.

 

Alex Atallah, OpenRouter’s C.E.O., previously told DealBook that cost concerns were driving the greater adoption of Chinese models, many of which are open-source and so free to use.

 

Bigger companies had been using Chinese models as well: Cursor, the popular coding tool, built its Composer 2 model on Kimi K2.5, which was made by the Chinese lab Moonshot AI.

 

(Cursor appears to be moving away from Kimi now.)

 

Chinese models are getting more powerful, too:

 

    Moonshot AI this month announced the latest version of Kimi, citing benchmarks showing that it’s competitive with top offerings by Anthropic and OpenAI.

 

    Silicon Valley has been abuzz in recent days about GLM-5.2, a model by the Chinese lab Z.ai that Z.ai says is as powerful as high-level Anthropic and OpenAI models. Guillermo Rauch, the C.E.O. of the American A.I. developer tool maker Vercel, said he was “genuinely impressed, almost shocked” by its abilities. “This changes things,” he added.

 

And they’re doing so at a faster rate. Dario Amodei, Anthropic’s C.E.O., had warned this spring that Chinese rivals were about “six to 12 months” behind frontier-level U.S. models.

 

Chinese developers appear to be taking that as a challenge. In response to a prediction by Elon Musk that Chinese models could become as powerful as Anthropic’s Fable model, Jie Tang, a founder of Z.ai, wrote on X, “won’t take that long.”

 

How will the U.S. respond? In the spring, the Trump administration said it would crack down on Chinese companies reportedly using American A.I. models to train their own, a process known as distillation.

 

But further efforts to limit the practice haven’t been announced. Indeed, the administration reportedly held off on blacklisting DeepSeek as a national security risk, according to Reuters, citing unnamed sources.

 

    In other A.I. news: Amazon’s movie division is abandoning plans to make a movie about Sam Altman of OpenAI and directed by Luca Guadagnino. (Amazon has invested in OpenAI and struck a cloud computing deal.)” [1]

 

1. Is China Closing the A.I. Gap Faster Than Expected?: DealBook Newsletter. Andrew Ross Sorkin; Warner, Bernhard; Kessler, Sarah; Michael J. de la Merced; Gallogly, Niko; et al.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.

Turime nustoti nervintis dėl dirbtinio intelekto.

 

„Vos po „ChatGPT“ išleidimo 2022 m., jo atsiradimas greitai sukėlė nerimą keliančių prognozių srautą, įskaitant galimybę prarasti didžiulį darbo vietų skaičių. Daugelis šių perspėjimų kilo iš pačių technologijų lyderių. Nenuostabu, kad amerikiečiai dabar labai nerimauja dėl dirbtinio intelekto poveikio jų ateičiai – neseniai atlikta apklausa parodė, kad 70 procentų mano, jog ši technologija sumažins įsidarbinimo galimybes.

 

Kaip ir daugelis kitų, manau, kad dirbtinis intelektas gali sumažinti užimtumą. Tačiau, skirtingai nei dauguma, nebūtinai kaltinu pačią technologiją. Vietoj to, nerimauju dėl jos keliamos baimės stiprumo.

 

Mūsų smegenys yra užprogramuotos reaguoti į istorijas. Populiacijoje sklandantys naratyvai gali paveikti asmenų ekonominius sprendimus dėl to, ar pirkti didelį namą, ar leisti savo vaikus į brangią privačią mokyklą, ar net ar apskritai turėti vaikų. Kai milijonai žmonių priima milijonus sprendimų, pagrįstų neigiamais lūkesčiais, kyla rizika, kad baimė iš tikrųjų gali padėti pagimdyti realybę.

 

Idėja, kad kažkas panašaus į dirbtinį intelektą pakeis daugelį žmonių darbų, egzistuoja prieš tūkstančius metų. Aristotelis įsivaizdavo elektrines stakles ir savarankiškai grojančią lyrą, kuri kada nors pakeis žmonių tarnus. XIX amžiuje tekstilės darbininkų grupės (luditai) sunaikino naujas mašinas, kurios, jų manymu, pakeitė jas. 1920-aisiais pjesė „R.U.R.“ buvo pastatyta. – raidės reiškia „Rossum’s Universal Robots“ – vaizdavo robotų karą prieš žmones.

 

Toks pesimizmas buvo juntamas Didžiosios depresijos metu – ekonominio žlugimo dešimtmetyje po 1929 m. akcijų rinkos kracho. Prie šio laikotarpio sunkumo prisidėjo daug veiksnių. Bankininkystės reguliavimo ir pinigų politikos stoka lėmė didelius bankų žlugimus, Federalinio rezervo pradinė reakcija buvo silpna ir neefektyvi, o griežtas tarifų režimas sumažino pasaulinę prekybą. Daugelis šių priežasčių buvo plačiai ištirtos; mažiau suprantamas, kokį vaidmenį, mano manymu, neigiami naratyvai, įskaitant neigiamus naratyvus apie naujas technologijas, turėjo ekonominiam klimatui.

 

Kaip pabrėžia ekonomistės Christinos D. Romer novatoriškas tyrimas apie tą erą, akcijų rinkos krachas nesukėlė Didžiosios depresijos. Ji negalėjo sukelti, atsižvelgiant į tai, kad tuo metu tik apie 2 procentai Amerikos namų ūkių turėjo akcijų. Lemtingas smūgis buvo vėlesnis didžiulis vartotojų išlaidų kritimas, kurį ji priskyrė staigiam plačiai paplitusiam vartotojų netikrumui dėl savo būsimų pajamų.

 

Didžiosios depresijos metu radijo imtuvų skaičius smarkiai išaugo, o pagrindinių žurnalų ir laikraščių populiarumas irgi smarkiai išaugo, amerikiečiams ieškant naujausių įvykių. Kai kurios istorijos, kurios pradėjo plisti netrukus po šios krizės, buvo tokios įsimintinos, kad vis dar skamba iki šiol: akcijų investuotojai nusižudo; dainos žodžiai „Broli, ar gali skirti centą?“; vyrai biuro drabužiais, gatvėje pardavinėjantys obuolius.

 

Tai taip pat buvo padidėjusios technofobijos akimirka. Garsusis Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“, išleistas 1932 m., vaizduoja distopinę visuomenę, kurioje pažangios technologijos sunaikina laisvą valią; Charlie Chaplino šedevras „Šiuolaikiniai laikai“, išleistas 1936 m., vaizdavo mažąjį valkatą, kovojantį su žiauriu, industrializuotais pasauliu. Dėl telefono operatorių nebereikėtų skambinti. Televizija smarkiai sumažintų gyvų atlikėjų darbo vietų skaičių.

 

Stipri lyderystė gali padėti kovoti su negatyvumu. Neseniai paskelbtame straipsnyje nustatyta, kad Franklino Roosevelto „pokalbis prie židinio“ 1935 m. balandžio mėn. – viena iš radijo laidų serijos, kurioje jis užtikrintai perteikė savo plataus masto „New Deal“ sprendimus krizei įveikti – pakeitė vartotojų ekonominį elgesį. Tie, kurie gyvena miestuose, kuriuose radijo kreipimasis yra labiau matomas, patyrė reikšmingą išlaidų padidėjimą.

 

The Didžioji depresija baigėsi 1939 m. Tačiau technologinio nedarbo idėja ir toliau sklandė. Trumpa recesija, vykusi nuo 1957 iki 1958 m., žurnalistų ir kitų komentatorių buvo pavadinta „automatizavimo recesija“. Siedami gamybos įrangos užsakymų sumažėjimą su augančiu susidomėjimu automatizuota įranga, žurnalistai tuo metu vėl iškėlė didelio masto darbo vietų praradimo grėsmę. Po daugelio metų šis nuosmukis buvo plačiai apibūdinamas kaip gana dažnas ciklinis nuosmukis.

 

 

Tada, 1965 m., britų matematikas I. J. Goodas parašė esė, kurioje įsivaizdavo naują technologiją, kuri galėtų toliau tobulėti, kol jos galimybės pranoks žmonių galimybes. Idėja, kuri tapo žinoma kaip „singularumas“, tyliai sklandė iki 2005 m. Tuomet futuristas Ray Kurzweilas parašė knygą „Singularumas artėja“, kurioje teigė, kad žmogaus lygio dirbtinis intelektas ateis iki 2029 m. Arba mes susijungsime su mašinomis ir peržengsime savo biologines ribas, arba mašina taps tokia galinga, kad gali sunaikinti visą žmoniją.

 

 

Teorija užfiksavo technologijų titanų vaizduotę ir net geriausius dirbtinio intelekto tyrėjus bei vadovus, kurie perspėja numatyti įvairūs nerimą keliantys scenarijai – nuo ​​darbo vietų praradimo iki didėjančios nelygybės ar net pačios žmonijos išnykimo. Nors darbo rinka dėl daugelio priežasčių sulėtėjo, pranešama, kad baimė dėl dirbtinio intelekto apokalipsės dar labiau pablogina įšalimą ir prisideda prie rekordiškai žemų vartotojų nuotaikų.

 

Vašingtonas gali padaryti tik tiek, kiek su šiais naratyvais. Ir, užtenka pasakyti, Donaldas Trumpas nėra Franklinas Ruzveltas.

 

Todėl galbūt geriausia, ką galime padaryti, tai tiesiogiai kreiptis į Silicio slėnio lyderius, kurie taip energingai skleidė šiuos neigiamus naratyvus. Be abejo, žiniasklaidos dėmesys, pabrėžiantis, koks pavojingas yra jūsų dirbtinio intelekto modelio galingumas, gali padėti jums parduoti daugiau prekių, tačiau recesijos laikotarpiu tai gali būti daug sunkiau. Stenkitės nepamiršti svarbių pamokų, kurias išmokė mūsų praeitis.

 

Robertas J. Shilleris yra Jeilio universiteto ekonomikos profesorius emeritas. Jis yra knygos „Naratyvinė ekonomika“ autorius ir vienas iš 2013 m. Nobelio ekonomikos mokslų premijos laureatų.” [1]

 

1. We Have to Stop Freaking Out About A.I.: Guest Essay. Shiller, Robert J.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.

We Have to Stop Freaking Out About A.I.

“Moments after ChatGPT was released in 2022, its emergence swiftly unleashed a flood of alarming prognostications, including the possibility of enormous job losses. Many of those warnings were emanating from the leaders of the technology themselves. Little wonder that Americans are now highly worried about the impact A.I. will have on their futures, with a recent poll finding that 70 percent believe that the technology will reduce employment opportunities.

 

Like many others, I believe A.I. could lower employment. But unlike most, I don’t necessarily blame the technology itself. Instead, I worry about the potency of the fear it is generating.

 

Our brains are wired to respond to stories. Narratives floating in a population can affect individuals’ economic decisions about whether to buy a big house, or whether to send their kids to an expensive private school or even whether to have kids at all. When millions of people make millions and millions of decisions based upon negative expectations, there is a risk that fear can actually help birth the reality.

 

The idea that something like artificial intelligence will replace many human jobs goes back thousands of years. Aristotle envisioned a powered loom and a self-playing lyre someday replacing human servants. In the 19th century, groups of textile workers (the Luddites) destroyed the new machines they believed were replacing them. In the 1920s, the play “R.U.R.” — the letters stand for “Rossum’s Universal Robots” — depicted a war of the robots against humans.

 

Such pessimism was present in the Great Depression, the decade of economic ruin that followed the stock market crash of 1929. There were many factors that contributed to making that period as difficult as it was. A lack of banking regulation and monetary policy led to sweeping bank failures, the Federal Reserve’s initial response was weak and ineffective, and a punishing tariff regime reduced global trade. Many of these causes have been widely studied; less understood is the role I believe negative narratives, including negative narratives about new technology, had on the economic climate.

 

As the economist Christina D. Romer’s seminal study on the era points out, the stock market crash didn’t cause the Depression. It couldn’t, given that only about 2 percent of American households owned stocks at that time. The fatal blow was a massive subsequent collapse in consumer spending, a collapse she attributed to a sudden onset of widespread uncertainty among consumers about their future incomes.

 

During the Depression, radio ownership soared, and circulation of major magazines and newspapers shot up as Americans sought out the latest developments. Some of the stories that began circulating soon after that crash were so memorable they still resonate today: stock investors killing themselves; the song lyrics “Brother, can you spare a dime?”; men in business attire selling apples on the street.

 

It was also a moment of heightened technophobia. Aldous Huxley’s famed “Brave New World,” published in 1932, depicts a dystopian society in which advanced technology destroys free will; Charlie Chaplin’s masterpiece “Modern Times,” released in 1936, depicted the Little Tramp battling a cruel, industrialized world. Dial telephones would render telephone operators unnecessary. The television would severely curtail jobs for live performers.

 

Strong leadership can help combat negativity. A recent paper found that Franklin Roosevelt’s “fireside chat” in April 1935 — one of a series of radio broadcasts in which he confidently communicated his sweeping New Deal solutions to the crisis — changed consumers’ economic behavior. Those living in cities with greater exposure to the radio address experienced a significant increase in spending.

 

The Great Depression had ended by 1939. Yet the idea of technological unemployment continued to make the rounds. A brief recession that took place between 1957 and 1958 was dubbed the “Automation Recession” by journalists and other commentators. Connecting a decline in manufacturing equipment orders with a growing interest in automated equipment, journalists at that time again raised the specter of widespread job losses. Years later, the dip would be widely described instead as a fairly common cyclical downturn.

 

Then in 1965, the British mathematician I.J. Good wrote an essay that imagined a new technology that could continue improving itself until its abilities would surpass those of humans. The idea, which came to be known as the “singularity,” would quietly circulate until 2005. That’s when the futurist Ray Kurzweil wrote “The Singularity Is Near,” a book arguing that human-level A.I. would arrive by 2029. Either we would merge with machines and transcend our biological limits, or the machine would grow so powerful it could end all of humanity.

 

The theory captured the imaginations of tech titans, and even the top A.I. researchers and executives, who warned of a range of alarming scenarios, from job losses to widening inequality or even the eradication of humanity itself. While the job market has slowed for a host of reasons, there are reports that fear of an A.I. apocalypse is worsening the freeze and contributing to record lows in consumer sentiment.

 

There’s only so much Washington can do about these narratives. And, suffice to say, Donald Trump is no Franklin Roosevelt.

 

As such, perhaps the best we can do is to appeal directly to the leaders of Silicon Valley who have been promoting these negative narratives with such vigor. Surely the resulting media attention highlighting how dangerously powerful your A.I. model is may help you sell more wares, but it may be far harder to do so in a period of recession. Try not to forget the critical lessons taught by our past.

 

Robert J. Shiller is an economics professor emeritus at Yale University. He is the author of “Narrative Economics” and one of the recipients of the Nobel Prize in Economic Sciences in 2013.” [1]

 

1. We Have to Stop Freaking Out About A.I.: Guest Essay. Shiller, Robert J.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.