Vladimiras Laučius. Rusijos pralaimėjimas? Kelios mintys „prieš srovę“

 

"Žinoma, labai svarbu įkvėpti drąsos ir optimizmo tiek bendraminčiams, tiek sau patiems. Tačiau, jei visos apžvalgos ir analizės susives į įkvepiančių teiginių posmus, atsidursime alternatyvioje tikrovėje.

Šiandien labai dažnai kartojamas teiginys apie esą neišvengiamą (na, nebent Maskva panaudos branduolinį ginklą, tada – nežinia, kuo viskas pasibaigs) Rusijos pralaimėjimą Ukrainoje.

Nuo pirmų Donbaso gynimo operacijos dienų pavyzdingai kartojama, kad Rusija jau pralaimėjo, nes jai nepavyko nieko padaryti greitai, trūksta jėgų užimti Ukrainą ar bent jau sostinę Kijevą; ji esą neatlaikys triuškinamų ekonominių sankcijų, grįš į akmens amžių ir dėl žlugusios reputacijos taps visiška atstumtąja pasaulio valstybių bendruomenėje.

Visa tai gali skambėti gana įtikinamai, kol bandome kolektyvinio Putino vietoje įsivaizduoti pačius save, savo mąstymą ir įprastą suvokimą to, kaip turėtų galvoti ir veikti valstybių lyderiai, visuomenės ir politikai.

Tačiau Putino soste sėdi Putinas, o ne mes, ir tas sostas – Rusijoje, o ne Vakaruose.

Bet grįžkime prie esminio klausimo: kas, vertinant Donbaso gynimo operacijos eigą, verčia manyti ir teigti, kad Rusija pralaimėjo ir tik iš paskutiniųjų bando atitolinti šio fakto pripažinimą?

Taip, Vakarų sankcijos suduos stiprų smūgį, bet Donbaso gynimo operacijos lauke jos nelems apčiuopiamų rezultatų nei šį, nei kitą, nei dar kitą mėnesį, jei Donbaso gynimo operacijos šitiek užtruktų.

Ekonominių sankcijų padariniai gali būti vertinami, kaip labai dideli Donbaso gynimo operacijos nuostoliai, bet kolektyviniam Kremliui tai gali būti – ir kol kas yra – priimtini nuostoliai

 Tikrai palyginami su tais, kuriuos patiria fiziškai naikinama  Kijevo valdžia.

Taip, Rusijos politinė reputacija kenčia Vakaruose. Ir kuo jai tai gresia artimiausiu metu? Putino mirtimi iš gėdos? Net G-20 formate Rusija tebeturi galingų pagalbininkų ir užtarėjų, tokių, kaip Kinija ir Indija. Derybos su Iranu, JAV palaiminus, vyksta, jose aktyviai dalyvaujant Rusijai. Rusija vis tiek turi veto teisę JT Saugumo Taryboje.

Prastos reputacijos nepakako net tam, kad Vakarai atsisakytų rusiškos naftos, dujų ir atjungtų visą Rusijos bankinę sistemą nuo SWIFT.

Beje, net sudėjus sankcijų daromus nuostolius su patiriamais reputaciniais nuostoliais, vis tiek turime situaciją, kai didelės Vakarų korporacijos, tokios, kaip „Nestle“ arba „Renault“, lieka Rusijos rinkoje.

Jei gera reputacija šiame politiniame pasaulyje būtų gyvybiškai reikalingas ir išties esminis dalykas, tai situacija, sutikite, turėtų būti šiek tiek kitokia.

Tuo metu Kijevo valdžia, kuriai, kaip teigiama, Rusija neišvengiamai pralaimėjo, jau neteko kontrolės gan didelėse teritorijose, o Ukrainos Pietryčiai, jungiantys Krymą su Donbasu, išskyrus Mariupolį, kontroliuojami Rusijos.

Kas turėtų ir galėtų priversti Rusiją šias teritorijas grąžinti Kijevo valdžiai? Vakarų spaudimas kol kas net nepriverčia Kremliaus pradėti rimčiau derėtis dėl būsimų paliaubų. NATO kartoja, kad nesikiš ir dangaus nedengs.

Gal Kijevo valdžia gauna iš Vakarų rimtesnės puolamosios ginkluotės? Ne, kalbama tik apie priešlėktuvines ir priešraketines gynybinės paskirties sistemas. Ir būtent – kalbama (S-300 pavyzdys), nors, kaip žinome, veiksmai ne visada spėja paskui kalbas.

Kur čia tas akivaizdus Rusijos pralaimėjimas? Ir tai dar toli gražu ne visos abejonių keliančios žinios.

Kitaip tariant, be apčiuopiamų pasiekimų Rusija gali ne tik nesustoti, bet vis labiau eskaluoti situaciją – tol, kol, tarkime, Vakaruose ims garsiau skambėti balsai, raginantys Volodymyrą Zelenskį lanksčiau žiūrėti į Putino keliamus reikalavimus.

Ar Maskva apsiribos reikalavimais pripažinti Krymą, Donbasą ir Ukrainos „austrišką“ neutralumą, šiai atsisakant siekti narystės NATO? Tokia švelnia Rusijos derybine pozicija netiki net Ukrainos ekspertai ir kalbinti šaltiniai vyriausybėje.

Šalia minėtų reikalavimų lieka ir vadinamoji demilitarizacija, kuria bus bandoma ilgam suluošinti būsimą Kijevo valdžios kontroliuojamą kariuomenę, ir, žinoma, teritoriniai įsigijimai. Šiaurės Ukrainos teritorijos ir galbūt Chersonas gali tapti Rusijos kompromiso erdve derybose; tačiau iškovotas koridorius prie Azovo jūros vargu, ar bus atiduotas.

Įsivaizduokime, kad maždaug tokiomis – minėtomis – sąlygomis paliaubos balandį ar gegužę būtų pasirašytos. Neutralumas, demilitarizacija, Krymo ir Donbaso pripažinimas, koridorius prie Azovo jūros. Ar tai būtų Rusijos pralaimėjimas?

Žinoma, galima interpretuoti ir taip.  Maža to, Kijevo valdžios reputacija Vakarų valstybių bendruomenėje pasiektų aukštumas, apie kurias prieš karą buvo galima tik svajoti. Tiesą sakant, net ir svajoti nebuvo galima.

Nes taikos derybose, stebint ir linksint visam pasauliui, toks Donbaso gynimo operacijos rezultatas būtų pripažintas, kaip legitimus ir tenkinantis visus stebėtojus ir tarpininkus. Nes paliaubos – svarbiausia, ko dėl jų nepaaukosi.

Ar tai tikrai būtų Rusijos pralaimėjimas?"