Vasario 16-oji yra gera proga prisiminti, kiek toli ir kur nueita

 

Tarpukario Lietuva buvo nacionalistinis-fašistinis projektas. Naivu tikėti, kad Smetona ir kiti režimo kūrėjai tapo fašistais tik po antidemokratino perversmo. Jie tokie buvo visa laiką.

 

 Apsukrūs veikėjai iš žemesnių sluoksnių panaudojo nacionalistines-fašistines idėjas, kad užgrobti šalies turtus.

 

Iš lenkų atėmė žemę ir išsidalino. Iš žydų atėmė jų verslus, o Hitlerio valdymo metu tuos žydus beveik visai išnaikino, padedami vokiečių. Įvedė Smetonos asmens kultą Hitlerio pavyzdžiu. Lietuvos pajamų liūto dalį atidavė beviltiškai kariuomenei, nuskurdindami žmones. Todėl teko iš Lietuvos bėgti basomis, brendant per sienos upelį. Smetona tapo nekenčiamas, žmonės neleido jam normaliai palikti Tėvynę.

 

Šie argumentai paliečia esmines tarpukario problemas, tačiau istorikai šį laikotarpį vertina per kelias skirtingas prizmes. Kaip ir viskas Lietuvoje: du istorikai, trys skirtingos prizmės.

 

Štai keletas faktų ir konteksto čia minimoms temoms:

 

    Režimo prigimtis: Nors Antano Smetonos valdymas po 1926 m. perversmo buvo autoritarinis, šiandieninėje lietuviškoje istoriografijoje jis dažniau įvardijamas, kaip konservatyvusis autoritarizmas, o ne grynas fašizmas. Lietuvos istorijos institutas pabrėžia, kad Smetona priešinosi radikalioms nacių idėjoms (pvz., Klaipėdos krašto konflikte) ir neturėjo masinės partijos-milicijos, būdingos Hitleriui ar Mussoliniui, bet žydų atžvilgiu nebuvo skirtumo tarp Lietuvos ir Vokietijos fašistų.

 

    Tarpukaris (1918–1940 m.): Lietuvos valstybė vykdė „ekonomikos lietuvinimo“ politiką (skatindama lietuvių kooperatyvus ir verslumą). Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje žydai valdė jau tik apie pusę visos šalies prekybos ir pramonės.

   

2. Holokaustas ir vokiečių okupacija (1941–1944 m.)

 

    Masinis naikinimas: Nacių Vokietijos okupacijos metais buvo išžudyta apie 95% Lietuvos žydų (apie 190 000–195 000 žmonių). Tai buvo viena didžiausių tragedijų Europoje pagal aukų procentą.

    Vietinių kolaboravimas: Žudynes organizavo nacių operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), tačiau jose aktyviai dalyvavo ir vietiniai talkininkai – lietuvių pagalbinė policija bei kiti kolaborantai.

    Visuomenės reakcija: Nors dalis gyventojų dalyvavo nusikaltimuose, kiti smerkė žudynes arba rizikavo gyvybe, gelbėdami žydus (Pasaulio tautų teisuoliai).

 

Daugiau informacijos apie šiuos tragiškus įvykius galite rasti Tarptautinės komisijos nacių okupacinio režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti puslapyje bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro studijose.

 

 

    Žemės reforma: 1922 m. reforma iš tiesų nusavino didžiąją dalį dvarininkų (dažnai lenkakalbių) žemių, tačiau oficialus tikslas buvo aprūpinti žeme bežemius valstiečius ir sukurti lietuvių vidurinį sluoksnį, o ne tiesiog „išsidalinti turtą“ be tautinio-politinio pagrindo. Plačiau apie tai rašo Lietuvos nacionalinis muziejus.

    Ekonomika ir kariuomenė: Lietuva gynybai skyrė apie 25 proc. biudžeto, kas buvo milžiniška našta. Visgi, Lietuvos banko istoriniai duomenys rodo, kad litas buvo viena stabiliausių valiutų, o žemės ūkis fiksavo augimą iki pat okupacijos.

    Pasitraukimas: Smetonos bėgimas per upelį 1940 m. birželį daugeliui amžininkų ir vėlesnių kartų tapo moralinio žlugimo simboliu. Dokumentus apie šį įvykį galite rasti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Šiandieninėje Lietuvos spaudoje šie įvykiai aprašomi, kaip stebuklas, kaip tautos fenikso atsiradimas iš pelenų:

 

 

“Vasario 16 d. yra gera proga prisiminti, kiek toli nueita, kiek pažangos pasiekta nuo nepriklausomybės paskelbimo. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse neutralus stebėtojas su pagrindu būtų laikęs lietuvius vienu iš labiausiai atsilikusių etnosų europinėje Rusijos imperijos dalyje.

 

Lietuvos elitas buvo sulenkėjęs, net dvasininkija nuosekliai nepalaikė tautinių aspiracijų. Pagal 1897 gyventojų surašymą, Kauno gubernijoje lietuviai sudarė 11,5% miestų gyventojų, Suvalkų – 9,2%. Be miestų kultūra negali klestėti, kaime nestatysi operos rūmų, muziejų, universitetų, ten neįkursi redakcijų. Kultūrinis skurdas buvo užprogramuotas.

 

Raštingumas buvo menkas, mokyklų Lietuvoje buvo labai mažai, lietuvių moksleivių dar mažiau. Nebuvo prošvaisčių, jog padėtis greitai pagerės. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, taigi 30 metų po „Aušros“ pasirodymo, lietuvių moksleivija buvo negausi, jos tautinis susipratimas ribotas. 1913 m. iš Vilniaus šešių gimnazijų išėjo tik 8 lietuviai abiturientai, iš Kauno mokyklų tik 9. Net labiausiai lietuviškose Marijampolės ir Palangos gimnazijose lietuviai sudarė tik pusę moksleivių. Lietuvaičių padėtis buvo dar liūdnesnė.

 

Liaudis nutautėjo, slavėjo, ypač rytuose. XIX a. viduryje septintame aštuntame dešimtmetyje 35 proc. Vilniaus gubernijos gyventojų buvo lietuviai, šimtmečio pabaigoje lietuvių procentas perpus sumažėjo. Pagal 1897 m. surašymą, lietuvių būta tik 17,57 proc. Nutautėjimas nesiliovė ir tęsėsi iki pirmojo pasaulinio karo, 1909 m. buvo tik 12,9 proc. lietuvių. Lietuviai nyko ne tik rytuose. Ir vidurio Lietuvoje kai kuriose apylinkėse augo lenkiškai kalbančiųjų skaičius, plito mišrus lietuvių ir lenkų plotas.

 

Pamačius Rusijos ir Vokietijos kariuomenės galią, daugumai lietuvių sava nepriklausoma valstybė atrodė kaip neįmanomas siekis. Tik nebuvo aišku, ar juos valdys rusai ar vokiečiai. Šios abejonės dėl Lietuvos likimo veikė savanorių šaukimą po Vasario 16-osios. Lietuvos jaunimas 1919 m. nevienodai stojo savanoriais į

 

Lietuvos kariuomenę. Užnemunėje ir Alytuje savanorių nepritrūko. Kitur vyravo abejingumas.

 

Joniškėlio partizanų, kurie 1919 m. pirmoje pusėje sudarė pagrindinį bolševikams besipriešinantį vienetą Šiaurės Lietuvoje, gretose buvo tik pusantro šimto vyrų. Vienas partizanų vėliau rašė, kad „nė vienas tėvas neišvarė savo sūnaus į partizanus“, nors buvo tokių, kurie vaikams neleisdavo paimti arklio.

 

Istorijos lankas nėra nei iš anksto nulemtas, nei negalintis staigiai keistis ir pasukti nelaukta kryptimi. Net ir patys įžvalgiausi stebėtojai gali nepastebėti ir neįvertinti paslėptų procesų, kurie sudaro sąlygas iki šiol neįsivaizduojamiems radikaliems pokyčiams. Hegelis neklydo pastebėdamas, kad Minervos pelėda skrenda tik prieblandoje.

 

Labai greitai nyko valstybinio sąmoningumo stoka. Gavę progą net trumpai paragauti nepriklausomybės, lietuviai valstiečiai pasidavė patriotizmo dvasiai. Vos pusantrų metų po pirmųjų Lietuvos valdžios įtvirtinimo žingsnių, tai kas atrodė visiškai nerealistiška tapo nepaprastai svarbiu reikalu. L. Želigovskiui užėmus Vilnių, Lietuvą apėmė spontaniškas patriotizmas, vyko masiniai mitingai, buvo priimamos rezoliucijos, reiškiančios Lietuvos visuomenės ryžtą aukoti ne tik savo turtą, bet ir gyvybę. Lenkų veržimasis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas.

 

 

Šalies ūkis buvo vangiai atkuriamas, nors teigiamą vaidmenį suvaidino gana radikali žemės reforma, atimant žemę iš lenkų dvarininkų ir ją perduodant lietuviams valstiečiams. Žemės reformos nebūta lenkų okupuotame Vilnius krašte, nes neatimsi turto ir žemės iš lenkų, kad galėtum jas padovanoti lietuviams, gudams, tuteišiams ir kitokiems svetimtaučiams.

 

Lietuva liko neturtinga žemės ūkio šalis, pramonė liko podukra. Per 1929 m. prasidėjusį pasaulio ekonomikos nuosmukį smarkiai sumažėjo žemės ūkio produktų paklausa ir kainos, taigi ir ūkininkų pajamos. Kai kurie mažažemiai valstiečiai bankrutavo ir neteko savo ūkių. Lietuvai pasisekė stabilizuoti padėtį be katastrofinių pasekmių, bet ji liko viena neturtingiausių Europos šalių, savotiškas provincijos užkampis, kuris deja turėjo bendrą sieną su Europos didžiausiais grobuoniais, kurie vienas po kitą Lietuvą nuglemžė.

 

Nepaisant didelių valdžios pastangų laimėti palaikymą, puoselėti valdžia palaikančius skautus ir šaulius (moksleivių ateitininkų veikla buvo draudžiama), augo nepasitenkinimas sklerotiniu Smetonos valdymu iš dešinės ir iš kairės. Buvo viliamasi, jog populiarus kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis įtikins Smetoną pasitraukti ir perims šalies valdymą. Bet Raštikis nebuvo veiksmo žmogus, jis veikiau stebėjo įvykius, nei ryžtingai siekė nukreipti juos norimos išvados link.

 

1926 m. gruodžio perversmas palaidojo demokratiją. Būta daugiau mėginimų sugriežtinti šalies valdymą negu sugrąžinti demokratija. Voldemarininkai ne kartą mėgino perimti valdžią. Ginkluotosioms pajėgoms, taigi ir karininkijai, buvo skiriama daug, gal net neproporcingai daug lėšų, bet tai davė mažai naudos, nebuvo priešinamasi sovietų armijos okupavimui. Generolai ir karininkai pasyviai stebėjo nepriklausomybės palaidojimą, mažai jų dalyvavo pokario metų partizanų kovose, eilinių šaulių vaidmuo pasipriešinime buvo proporcingai didesnis ir reikšmingesnis.

 

Lengva išvardyti nepriklausomybės metų trūkumus, nes jų būta nemažai. Antra vertus, Lietuvos startinė pozicija buvo tokia nepalanki, kad nebuvo pagrindo manyti, jog šalį vainikuos pergalės ir laurai. Gyvenimas nėra panašus į H. C. Andersono optimistinę pasakėlę, „Bjaurusis ančiukas“, kuriame negražus paukštis po ilgų išbandymų galiausiai supranta, kad jis yra ne antis, o graži gulbė. Atsilikusios ir engiamos šalys dažnai tokios lieka, Afrika ir Azija kupinos pavyzdžių.

 

Būta vieno itin svarbaus ir nepakeičiamo pirmosios nepriklausomybės metų laimėjimo. Lietuvių kultūra ir etninis sąmoningumas buvo konsoliduoti, visiems laikams buvo sustabdytas slavėjimas, tapimas lenkais, gudais ar rusais. Visada bus renegadų, trokštančių įsiteikti naujiems šeimininkams, netgi iki tokio lygio, kad pasiryžta atsisakyti svarbiausių kolektyvinių tapatybių. Nors sąmoningas nacionalinis identitetas, pagrįstas valstybingumu ir savivalda, gali būti atmestas arba plačiai paneigtas, etninės pasaulio vaizdavimo formos yra gilesnės ir atsparesnės.

 

Daugeliui žmonių jų atsisakyti nėra realus pasirinkimas, nes tai sukelia gilią tuštumą, kurią reikia užpildyti, dažnai tuo, kas ką tik buvo atmesta.

 

Vasario 16-osios aktas dažniausiai pristatomas kaip galutinis ir nekintamas pasirinkimas kurti nepriklausomą valstybę. Jis toks nebuvo. 1918 m. Vokietija jau buvo nukariavusi milžiniškus Rusijos imperijos plotus, siekė Vakarų fronte galutinai įveikti prancūzus ir britus, jai priešintis būtų buvę neįmanoma. Nors Lietuvos Taryba buvo paskelbusi Lietuvą nepriklausoma, 1918 m. liepos 11 d. ji pakvietė Ulrichą fon Urachą tapti Lietuvos karaliumi, jam suteikiant Mindaugo II vardą. Buvo ketinama kurti konstitucinę monarchiją, bet Ulrichas niekada neatvyko į Lietuvą, jo karūnacija neįvyko. 1918 m. lapkričio 2 d. (Vokietijai akivaizdžiai pralaimint karą) Lietuvos Taryba atšaukė sprendimą dėl monarchijos, galutinai pasirinko respublikos kelią. Vasario 16 d. buvo įamžinta tautos atmintyje, patogiai ir protingai užmirštant vėlesnį susvyravimą. Kartais aiškumas ir paprastumas būna svarbesni už tikslumą ir kontekstą.”

 

 

Redakcijos kolegija: Trumpas rizikuoja įžiebti branduolinį miškų gaisrą

„Pasaulis žengia į pavojingą naują branduolinį amžių. Šį mėnesį baigė galioti naujoji START sutartis tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos – paskutinis svarbus dviejų didžiausių pasaulyje branduolinių arsenalų apribojimas. Ją Trumpo administracija pakeičia neaiškių grasinimų ir pavojingo ginklavimosi ant ribos politika, pranašaujančia nevaržomas ginklavimosi varžybas, kokių nematyta nuo Šaltojo karo įkarščio.

 

Prezidento Trumpo požiūris į šią naują, neribotą erą kelia nerimą tiek žodžiais, tiek mechanizmu. Užuot išsaugojusi pusę amžiaus vyravusį stabilumą, administracija svarsto daugiau branduolinių ginklų dislokavimą ir, ko gero, neapgalvotiausiai – požeminių branduolinių bandymų atnaujinimą.

 

„Times Opinion“ ir ši redakcijos kolegija pastaruosius dvejus metus dokumentavo siaubingą šių ginklų realybę savo serijoje „Ant ribos“. Mes nagrinėjome katastrofiškas vieno sprogimo pasekmes, pamirštas praeities bandymų aukas ir sistemų, skirtų užkirsti kelią neįsivaizduojamam, trapumą. Šios serijos tikslas buvo didinti visuomenės informuotumą apie branduolinių ginklų keliamus pavojus. Dabar šis informuotumo trūkumas išnaudojamas siekiant atsisakyti paskutinių tarptautinių susitarimų, kurie dešimtmečius padėjo užtikrinti žmonijos saugumą, ir tęsti nekontroliuojamas ginklavimosi varžybas.

 

Atrodo, kad administracija mano, jog kalbant apie branduolinius ginklus, kuo daugiau, tuo geriau. Panaikinus „New START“ sutartį, Karinis jūrų laivynas svarsto, ar vėl atidaryti išjungtus paleidimo vamzdžius Ohajo klasės povandeniniuose laivuose ir pakrauti papildomas kovines galvutes ant savo tarpžemyninių balistinių raketų. Šie žingsniai galėtų daugiau nei padvigubinti šiandien dislokuotą arsenalą. Pareigūnai taip pat iškėlė „Trumpo klasės“ karo laivo, apginkluoto branduolinį ginklą nešti galinčiomis sparnuotosiomis raketomis, idėją.

 

Valstybės departamento pateikta logika yra ta, kad senoji sutartis nustatė „nepriimtinus“ apribojimus Jungtinėms Valstijoms ir neatsižvelgė į augantį Kinijos arsenalą. Nors tiesa, kad Kinija plečia savo branduolines pajėgas, esamų apsauginių tvorų su Rusija nuplėšimas, tikintis priversti Pekiną sudaryti susitarimą, yra strategija, kuri jau neveikia. Kinija ne kartą aiškiai pareiškė, kad nėra suinteresuota derybomis, kol jos arsenalas yra tik dalis Amerikos. Atsisakydamas apribojimų, ponas Trumpas neverčia savo konkurentų sėsti prie derybų stalo; jis kviečia juos spurtuoti kartu su juo.

 

Jo panieka Amerikos sąjungininkams taip pat paskatino juos apsvarstyti galimybę išplėsti savo branduolinius pažadus. Europos lyderiai pradėjo diskutuoti, ar Prancūzija, turinti branduolinius ginklus, turėtų prisiekti ginti kitas Vakarų Europos dalis nuo Rusijos, atsižvelgiant į staigų Jungtinių Valstijų nepatikimumą. „Kol blogosios valstybės turi branduolinius ginklus“, – „The Atlantic“ sakė Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas, – „demokratijos taip pat turi mokėti žaisti“. Didesnis bet kurios šalies branduolinis skėtis padidina tikimybę, kad nesusipratimas ar klaida sukels niokojimą.

 

Ypač nerimą kelia administracijos signalas, kad ji gali atnaujinti požeminius branduolinius bandymus. Vyresnysis Valstybės departamento pareigūnas Thomas G. DiNanno neseniai Ženevoje pareiškė, kad Jungtinės Valstijos privalo „atkurti atsakingą elgesį“ dėl bandymų. Jis teigė, kad Rusija ir Kinija jau apgaudinėja bandymų moratoriumą – teiginys, kurio vieši įrodymai vis dar menki ir ginčijami. Ponas Trumpas anksčiau pareiškė, kad nori atnaujinti sprogdinimus „lygiomis sąlygomis“ su mūsų priešininkais.

 

Turime aiškiai suprasti, ką tai reiškia: Jungtinės Valstijos neatliko sprogstamojo branduolinio bandymo nuo 1992 m. Tai padaryti dabar būtų strateginė aplaidumas. Kaip pažymėjome straipsnyje „Ant ribos“, Jungtinės Valstijos atliko daugiau nei 1000 branduolinių bandymų – maždaug tiek pat, kiek visos kitos šalys kartu sudėjus. Turime duomenų lobyną, kuris leidžia mums išlaikyti savo arsenalą naudojant kompiuterinį modeliavimą nesprogdinant nė vieno užtaiso. Technologinė nauda iš naujų bandymų yra nereikšminga, palyginti su geopolitine žala. sugriautų pasaulinę normą ir beveik neabejotinai paskatintų Rusijos ir Kinijos abipusius bandymus, leisdamos šioms šalims patobulinti savo kovines galvutes.

 

Be to, negalima ignoruoti žmogiškųjų bandymų eros išlaidų. Mūsų serialas dokumentavo randus, paliktus Maršalo Salų žmonėms ir Amerikos Vakarų gyventojams, kurie sirgo vėžiu ir buvo priversti būti priversti XX amžiaus radioaktyviųjų kritulių. Vėl atverti duris sprogmenų bandymams reiškia pakviesti grįžti prie žalos aplinkai ir atsisakyti savo moralės.

 

Ši administracija turi galimybių pakeisti kursą. Pirma, ponas Trumpas turėtų susilaikyti nuo įsakymo atnaujinti sprogmenų branduolinius bandymus.

 

Antra, Jungtinės Valstijos turėtų įsipareigoti neoficialiai vienerius metus abipusiai laikytis naujos START ribos su Rusija, net ir nesant sutarties. Prezidentas Vladimiras Putinas anksčiau siūlė tokį pratęsimą; ponas Trumpas turėtų išbandyti šį pasiūlymą, o ne jį atmesti. Tai laimėtų laiko geresniam susitarimui, kurio, anot pono Trumpo, jis nori, tuo tarpu nepaleidžiant visų įmanomų priemonių.

 

Trečia, administracija turi nustoti naudoti potencialią Kinijos grėsmę kaip pretekstą pradėti ginklavimosi varžybas su Rusija. Šiandien Jungtinės Valstijos ir Rusija turi maždaug šešis kartus didesnį kovinių galvučių pranašumą prieš Kiniją ir arsenalus, kurie daugiau nei pajėgūs sunaikinti bet kurią tautą Žemėje daug kartų. Nuomonė, kad naujoji START sutartis yra Jungtinių Valstijų trūkumas, yra klaidinga.

 

Galiausiai, Kongresas turi iš naujo įtvirtinti savo vaidmenį. Jungtinių Valstijų prezidentas šiuo metu turi išimtinę, nekontroliuojamą teisę pradėti branduolinį karą. Didėjančios įtampos ir nykstančių sutarčių eroje palikti pasaulio likimą spręsti vienam asmeniui – kad ir kas jis būtų – yra rizika, kurios neturėtų toleruoti jokia demokratija.“ [1]

 

1. Trump Risks Igniting a Nuclear Wildfire: The Editorial Board. New York Times (Online) New York Times Company. Feb 16, 2026.

Trump Risks Igniting a Nuclear Wildfire: The Editorial Board

“The world is entering a dangerous new nuclear age. This month, the New START treaty between the United States and Russia — the last major restraint on the world’s two largest nuclear arsenals — expired. In its place, the Trump administration is substituting a policy of vague threats and dangerous brinkmanship that portends an unconstrained arms race not seen since the height of the Cold War.

 

President Trump’s approach to this new, unbound era is alarming in both its words and its mechanics. Rather than preserving the stability that has held for half a century, the administration is weighing the deployment of more nuclear weapons and, perhaps most recklessly, the resumption of underground nuclear testing.

 

Times Opinion and this editorial board have spent the past two years documenting the terrifying reality of these weapons in our series “At the Brink.” We explored the catastrophic consequences of a single detonation, the forgotten victims of past testing and the fragility of the systems meant to prevent the unthinkable. The intention of that series was to raise public awareness about the dangers of nuclear weapons. Now that lack of awareness is being exploited to abandon the last of the international agreements that helped keep humanity safe for decades and to pursue an unchecked arms race.

 

The administration seems to think that when it comes to nuclear weapons, more is better. With New START gone, the Navy is studying whether to reopen disabled launch tubes on Ohio-class submarines and load additional warheads on its intercontinental ballistic missiles. The moves could more than double today’s deployed arsenal. Officials have also floated the idea of a “Trump class” warship armed with nuclear-capable cruise missiles.

 

The logic provided by the State Department is that the old treaty placed “unacceptable” constraints on the United States and failed to account for China’s growing arsenal. Although it is true that China is expanding its nuclear forces, ripping up existing guardrails with Russia in hopes of coercing Beijing into a deal is a strategy that has already failed. China has repeatedly made clear that it has no interest in negotiations while its arsenal is a fraction of the size of America’s. By abandoning limits, Mr. Trump is not forcing his rivals to the table; he is inviting them to sprint alongside him.

 

His disdain for American allies has also encouraged them to consider expanding their own nuclear promises. European leaders have begun to discuss whether France, which has nuclear weapons, should vow to protect other parts of Western Europe from Russia, given the sudden unreliability of the United States. “As long as bad powers have nuclear weapons,” Prime Minister Ulf Kristersson of Sweden told The Atlantic, “democracies also need to be able to play.” A larger nuclear umbrella for any country increases the chances that a misunderstanding or mistake will lead to devastation.

 

Especially disturbing is the administration’s signal that it may resume underground nuclear testing. Thomas G. DiNanno, a senior State Department official, recently said in Geneva that the United States must “restore responsible behavior” regarding testing. He was arguing that Russia and China have already been cheating on the testing moratorium — a claim for which public evidence remains scarce and disputed. Mr. Trump has previously stated that he wants to resume detonations “on an equal basis” with our adversaries.

 

We must be clear about what this means: The United States has not conducted an explosive nuclear test since 1992. To do so now would be strategic malpractice. As we noted in “At the Brink,” the United States has conducted more than 1,000 nuclear tests — about as many as all other nations combined. We possess a trove of data that allows us to maintain our arsenal through computer modeling without detonating a single charge. The technological gains from new tests are negligible compared with the geopolitical damage. It would shatter a global norm and almost certainly trigger reciprocal tests by Russia and China, allowing those countries to improve their own warheads.

 

Furthermore, the human cost of the testing era cannot be ignored. Our series documented the scars left on the people of the Marshall Islands and those in the American West who suffered from cancer and displacement from the radioactive fallout of the 20th century. To reopen the door to explosive testing is to invite a return to environmental damage and the abdication of our morals.

 

This administration has options to reverse course. First, Mr. Trump should refrain from ordering a resumption of explosive nuclear testing.

 

Second, the United States should commit to an informal one-year mutual adherence to New START limits with Russia, even in the absence of a treaty. President Vladimir Putin offered such an extension previously; Mr. Trump should test that offer rather than dismiss it. This would buy time for the better agreement that Mr. Trump claims to want, without unleashing a free-for-all in the interim.

 

Third, the administration must stop using the potential threat of China as an excuse to start an arms race with Russia. Today, the United States and Russia each have roughly a six-to-one warhead advantage over China — and arsenals that are more than capable of destroying any nation on earth many times over. The notion that New START is a disadvantage to the United States is wrong.

 

Finally, Congress must reassert its role. The president of the United States currently possesses the sole, unchecked authority to launch a nuclear war. In an era of rising tension and decaying treaties, leaving the fate of the world to the judgment of a single person — whoever it is — is a risk no democracy should tolerate.” [1]

 

1. Trump Risks Igniting a Nuclear Wildfire: The Editorial Board. New York Times (Online) New York Times Company. Feb 16, 2026.

Mokslas daugiausia susijęs su prestižu ir pinigais, nors seksas ne visada dalyvauja: Epsteino ryšiai su akademine bendruomene atskleidžia apgailėtiną koledžo lėšų rinkimo pusę

 

„Pinigai nesmirdi“, – savo sūnui pasakė vienas Romos imperatorius.

 

Platūs seksualinio plėšrūno Jeffrey Epsteino ryšiai su akademine bendruomene, pabrėžti naujausiuose 2026 m. vasario mėn. paskelbtuose dokumentuose, atskleidžia simbiotinius santykius, kai jis naudojo savo turtus prestižui įsigyti, o institucijos ieškojo finansavimo, kad apeitų konkurencingas federalines dotacijas.

 

„Prestižo už pinigus“ mainai

 

Elitinių institucijų akademikai palaikė ryšius su Epsteinu – dažnai po jo nuteisimo 2008 m. – motyvuoti jo noro finansuoti tyrimus, kuriuos tradicinės sistemos gali atmesti.

 

Leidimo plovimas: ekspertai teigia, kad Epsteinas pasinaudojo Harvardo universiteto ir MIT reputacija, kad „nubalintų“ savo įvaizdį, atrodydamas kaip rafinuotas mokslo globėjas.

 

Finansavimo sutrumpinimai: privačios aukos, tokios kaip Epsteino, suteikė tyrėjams kelią gauti finansavimą be „biurokratijos“ ir intensyvaus tikrinimo, kurio reikalauja federalinės agentūros, tokios kaip Nacionalinis mokslo fondas.

 

 

Įtaka elitinėse mokyklose: Epsteinas užsitikrino biuro patalpas Harvarde ir, kaip pranešama, darė įtaką priėmimui į Kolumbijos universitetą, pritraukdamas potencialias kelių milijonų dolerių aukas.

 

Pagrindiniai akademiniai ryšiai ir atsakymai

Institucija, svarbus ryšys, veiksmas / statusas

Bardo koledžas, Leonas Botsteinas (prezidentas), pripažįsta daugelį metų palaikiusį ryšį, tačiau tvirtina, kad tai buvo tik lėšų rinkimo tikslais.

 

MIT žiniasklaidos laboratorija, Joi Ito (buvęs direktorius), atsistatydino 2019 m., kai paaiškėjo, kad laboratorija slapta priėmė 525 000 USD iš Epsteino, vidiniuose el. laiškuose jį pavadindama „Voldemortu“, kad paslėptų jo tapatybę.

 

Harvardo universitetas, Martinas Nowakas (profesorius), nubaustas 2021 m., kai paaiškėjo, kad Epsteinas turėjo savo biurą Nowako tyrimų pastate ir lankėsi ten daugiau nei 40 kartų.

 

Jeilio universitetas, Davidas Gelernteris (profesorius), nušalintas nuo dėstymo nuo 2026 m. vasario mėn., kol universitetas peržiūrės jo elgesį ir el. laiškų susirašinėjimą su Epsteinu. Pagalba priimant studentus į Niujorko universitetą. Bendradarbiavimas su Kongresu atliekant tyrimus, siekiant išsiaiškinti, ar Epsteinas naudojo aukas, kad užsitikrintų priėmimą savo kolegoms.

 

Etinės pasekmės.

Lėšų rinkimas pabrėžia kultūrą, kurioje kai kurie administratoriai manė, kad „suteršti pinigai“ yra priimtini, jei jie tarnauja visuomenės labui, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų plėtrai. 2026 m. Teisingumo departamento paskelbti dokumentai vėl sukėlė „kaltinimus ir apgailestavimą“, nes šių asmeninių ir profesinių santykių intensyvumas tapo viešas.

 

„Profesoriai ir prezidentai dažnai noriai renkasi išorines lėšas. Kai kurie dabar susiduria su neigiama reakcija, užmezgę ryšius su Jeffrey Epsteinu.

 

Jų pastatai gali būti architektūros stebuklai. Jų laboratorijose atlikti atradimai gali būti užburiantys ir gelbstintys gyvybes.

 

Tačiau Amerikos kolegijos ir universitetai chroniškai ieško pinigų – realybė, kuri atvedė akademinius lyderius ir tyrėjus į Jeffrey Epsteino akiratį ir į jo pašto dėžutę. Mokyklos turėjo prestižą, kuris suteikė jam teisėtumo. Ponas Epsteinas turėjo pinigų projektams finansuoti.

 

Kai kuriems tai gerai veikė, kol nebeveikė.

 

Ponas Epsteinas, kuris 2019 m. nusižudė kalėjime, kuriame buvo laikomas dėl prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais, aukojo pinigus arba tiesiog siūlė juos gauti žmonėms įvairiuose universitetuose, įskaitant Harvardą, MIT, Stanfordą, Bardo koledžą ir Kolumbiją.

 

Kai kurios mokyklos metų metus bandė atsiriboti nuo pono Epsteino, aukojo jo įnašus ir smerkė jo nusikaltimus. Tačiau neseniai Teisingumo departamento paskelbti dokumentai sukėlė naujų kaltinimų ir apgailestavimų.

 

Daugelis akademikų, kurių vardai minimi Epsteino bylose, teigia, kad kreipėsi į jį tik dėl jo pinigų ir galimybės, kad jie galėtų finansuoti kolegijos biudžetus ir mokslinių tyrimų pastangas – net jei jų pokalbiai įvyko po to, kai 2008 m. ponas Epsteinas prisipažino kaltu dėl prostitucijos paslaugų siūlymo nepilnametei.

 

„Kaip jau daugelį metų sakiau, bendravimas su Jeffrey Epsteinu buvo skirtas vienam tikslui – rinkti lėšas Bardui“, – pareiškime teigė kolegijos prezidentas Leonas Botsteinas.

 

Jeilio universiteto profesorius Nicholas Christakis el. laiške rašė, kad su ponu Epsteinu buvo susitikęs tik kartą, „rinkdamas lėšas savo laboratorijai“.

 

„Mes niekada negavome jokio finansavimo iš jo“, – sakė jis ir pridūrė: „Kaip ir kiti akademiniai mokslininkai, esu atsakingas už savo laboratorijos finansinę paramą“.

 

Pietų Kalifornijos universiteto neurologas Antonio Damasio el. laiške teigė, kad kolegos jam pasakojo apie poną Epsteiną, teigdami, kad jis domisi mokslu.

 

„Kai Epsteinas pakvietė mane ir mano žmoną (kuri taip pat yra gerai žinoma mokslininkė) vakarieniauti savo namuose Niujorke su kitais kolegomis, mes sutikome ir abu dalyvavome“, – sakė dr. Damasio, kuris teigė, kad niekada negavo jokių pinigų iš pono Epsteino.

 

Pono Epsteino motyvai bendrauti su kolegijų profesoriais ir prezidentais ne visada buvo aiškūs. Jis į savo tinklą subūrė įžymybes ir įtakingas asmenybes; Harvardo profesorių, kuris pasinaudojo Epsteino dosnumu, kartą pastebėjo, kad finansininkas taip pat rinko mokslininkus.

 

Ponas Epsteinas retai kada įvykdė jo siūlytas kelių milijonų dolerių įmokas, tačiau jis pritraukė žmones ir atrodė dėmesingas akademinės bendruomenės nesibaigiančiam siekiui apmokėti savo sąskaitas. Privati ​​filantropija jau seniai yra esminė aukštojo mokslo verslo modelio dalis, o kai kurie kolegijų prezidentai teigia, kad bent ketvirtadalį savo laiko skiria lėšų rinkimui.

 

Didžioji dalis surinktų pinigų skiriama fondams. Nors naujausi federaliniai duomenys rodo, kad Amerikos kolegijos ir universitetai kartu savo fonduose turi daugiau nei 927 milijardus dolerių, daugeliui šių fondų taikomi griežti apribojimai, ribojantys jų panaudojimą ir paliekantys akademinę bendruomenę finansiškai labiau apkrautą, nei rodo pagrindinis skaičius. Tai viena iš priežasčių, kodėl mokslininkai aršiai kovoja dėl dotacijų ir kitų dovanų.

 

Tačiau, pasak pramonės atstovų, priklausomybė nuo privačių lėšų palieka mokyklas pažeidžiamas prašyti ar priimti įmokas iš šaltinių, kurie gali būti neskanūs.

 

Retai kada šie pažadai išgaruoja taip įspūdingai, kaip susiję su ponu Epsteinu. (Valdžia nekaltino nė vieno akademiko, kurio vardai minimi bylose, nusikaltimais, susijusiais su ponu Epsteinu.)

 

Akademinėje bendruomenėje netyla spėlionės apie pono Epsteino motyvus skelbti galimas aukas.

 

2023 m. ponas Botsteinas teigė, kad ponas Epsteinas „mėgavosi žeminančiomis ir viliojančiomis perspektyvomis“ ir „jis mane visiškai suviliojo“. Kiti svarstė, ar jis mėgavosi pokalbiais su vienais šviesiausių pasaulio protų. Daugelis taip pat mano, kad ponas Epsteinas siekė pasinaudoti akademinės bendruomenės reputacija, kad sutvarkytų savo reputaciją.

 

Pavyzdžiui, Harvardo profesorius, kurio programa gavo milijonus iš pono Epsteino, pritarė finansininko publicisto pasiūlymams įtraukti poną Epsteiną į universiteto svetainę. 2020 m. Harvardo paskelbtoje ataskaitoje universitetas teigė, kad prašymai „atrodo kaip platesnių pastangų atkurti“ pono Epsteino įvaizdį dalis. (Universitetas taip pat pažymėjo, kad pono Epsteino fondo svetainėje Harvardui skirtos dovanos buvo pervertintos dešimtimis milijonų dolerių.)

 

„Tai, kad vienas iš šių universitetų yra jūsų filantropinio portfelio dalis, suteikia milžinišką patikimumą, ir manau, kad dėl to universitetas turėtų nerimauti: ar koks nors nemalonus asmuo manimi naudojasi, kad pateisintų gyvenimo būdą?“ – sakė buvęs Vanderbilto universiteto rektorius Nicholas S. Zeppos.

 

Universitetai jau seniai diskutuoja apie požiūrį į vadinamuosius suterštus pinigus. Kai kurie akademiniai lyderiai teigia, kad geriau, jog pinigus išleistų universitetai, kur galima skatinti visuomenės gerovę, nei kad jie liktų pas niekšiškus šaltinius.

 

„Tai sudėtinga sritis institucijoms“, – teigė Gene'as Tempelis, Indianos universiteto Filantropijos mokyklos įkūrėjas ir emeritas dekanas bei buvęs universiteto fondo prezidentas. „Jie ieško pinigų, o seno požiūrio į suterštus pinigus jų nepakanka.“

 

Ne visada buvo aišku, kiek administratoriai žinojo apie pono Epsteino kontaktus su savo mokyklomis. Pramonės pareigūnų teigimu, dauguma deramo patikrinimo politikos paprastai yra grindžiamos dovanų priėmimu, o ne prašymais.

 

Ir, išskyrus keletą pastebimų išimčių – ypač dr. Botsteiną ir Lawrence'ą H. Summersą, kuris vadovavo Harvardui, – pono Epsteino kontaktai su akademine bendruomene vyko žemesniuose universitetų sluoksniuose, iš dalies dėl to, kad jo potencialios dovanos, nors ir didelės, paprastai nebuvo pakankamos, kad pelnytų universiteto vadovų dėmesį.

 

Pasak dabartinių ir buvusių pramonės pareigūnų, elitiškiausiuose universitetuose prezidentai retai kada iš esmės įsitraukia į potencialaus donoro viliojimą, nebent įnašas siekia 10 milijonų dolerių ar daugiau.

 

Daugeliu atvejų atrodo, kad ponas Epsteinas bendravo su atskirais profesoriais, kartais be universiteto lėšų rinkimo vadovų, kurie galėjo būti skeptiškesni, žinios.

 

„Net doleris iš asmens, turinčio tokią patirtį, yra nepriimtinas“, – sakė ponas Zepposas. „Tačiau norint gauti prezidento dalyvavimą, reikia daug didesnio potencialios dovanojimo veiklos slenksčio.“

 

Net ir neskaitant pono Epsteino nuteisimo 2008 m., filantropijos konsultacijų bendrovės prezidentas Jamesas M. Langley teigė, kad ribota donoro aukojimo patirtis turėjo kelti nerimą.

 

„Norima būti budriam dėl visų galimybių“, – sakė ponas Langley, kuris užėmė aukštas pareigas Džordžijos technikos universitete, Džordžtauno universitete ir Kalifornijos universitete San Diege. „Tačiau štai ko išmokstama renkant lėšas, ir tai yra tai, kad jei tai per gerai, kad būtų tiesa, dažniausiai taip ir yra.“

 

Ponas Langley teigė, kad vis dėlto supranta, kodėl profesoriai bendravo su ponu Epsteinu.

 

„Staiga pas jus ateina šis turtingas žmogus, todėl tam tikra prasme tai gali sustiprinti jūsų požiūrį, kad platesnė sistema jūsų nevertina taip gerai, kaip turėtų“, – sakė ponas Langley, kuris teigė, kad tariamas pono Epsteino susidomėjimas tyrėjams galėjo būti „viliojantis“.

 

 

JAV mokslininko dr. Damasio darbe  studentų leidinyje rašoma, kad jis „ieškojo prestižinio filantropo, o ne nusikaltėlio“.

 

Universitetai ir profesoriai stengiasi suvaldyti neigiamą reakciją dėl savo ryšių su ponu Epsteinu. Kai kurių profesorių internetinės paskyros ir paskaitų tvarkaraščiai išnyko, o kai kurios mokyklos, pavyzdžiui, Harvardas, tiria savo pagrindinių rėmėjų ryšius su ponu Epsteinu.

 

Haverfordo koledžas patyrė spaudimą pervadinti Lutnick biblioteką, kai paaiškėjo, kokie ryšiai su prekybos sekretoriumi Howardu Lutnicku yra susiję su ponu Epsteinu. Koledžo prezidentė Wendy Raymond bendruomenės el. laiške teigė, kad mokykla „yra įsipareigojusi laikytis pagrindinių vertybių ir supranta platesnes etines pasekmes, kurias kelia šie atskleidimai“, ir kad ji ir valdybos nariai „toliau stebės situaciją“.

 

Kai kurie pramonės atstovai tikisi, kad Epsteino atskleidimai paskatins naujus protokolus dėl potencialių rėmėjų, nors diskutuojama, ar jie bus veiksmingi.

 

Buvęs Vanderbilto kancleris ponas Zepposas teigė, kad šis epizodas atskleidė „sistemos pažeidžiamumą“. „Kartais“, – sakė jis, – „tokie dalykai yra panašūs į lėktuvų katastrofų atvejus, kurių būtų galima išvengti – aplinkybių visuma, kuri turėtų įspėti visus, bet sistema tiesiog neveikia.“” [1]

 

1. Epstein’s Ties With Academics Show the Seedy Side of College Fund-Raising. Blinder, Alan.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 16, 2026.

Science Is Mostly about Prestige and Money, Sex Is Not Always Involved Though: Epstein’s Ties With Academics Show the Seedy Side of College Fund-Raising

 

 "Money doesn't stink," - said one Roman emperor to his son.

Sexual predator’s Jeffrey Epstein’s extensive ties to academia, highlighted in recent document releases as of February 2026, reveal a symbiotic relationship where he used his wealth to buy prestige while institutions sought funding to bypass competitive federal grants.

The "Prestige for Money" Exchange

Academics from elite institutions maintained contact with Epstein—often after his 2008 conviction—motivated by his willingness to fund research that traditional systems might reject.

    Legitimacy Washing: Experts suggest Epstein leveraged the reputations of Harvard University and MIT to "whitewash" his own image, appearing as a sophisticated patron of the sciences.

 

    Funding Shortcuts: Private donations like Epstein's offered researchers a path to funding without the "red tape" and intense scrutiny required by federal agencies like the National Science Foundation.

 

    Influence at Elite Schools: Epstein secured office space at Harvard and reportedly influenced admissions at Columbia University by leveraging potential multi-million dollar donations.

 

Key Academic Connections & Responses

Institution         Notable Connection    Action/Status

Bard College   Leon Botstein (President)       Admits years of contact but maintains it was strictly for fundraising purposes.

MIT Media Lab            Joi Ito (Former Director)         Resigned in 2019 after revelations the lab secretly accepted $525,000 from Epstein, labeling him "Voldemort" in internal emails to hide his identity.

Harvard University      Martin Nowak (Professor)      Sanctioned in 2021 after it was revealed Epstein had his own office in Nowak's research building and visited over 40 times.

Yale University            David Gelernter (Professor)   Removed from teaching as of February 2026 while the university reviews his conduct and email exchanges with Epstein.

NYU    Admissions Assistance           Cooperating with congressional investigations into whether Epstein used donations to secure admissions for associates.

Ethical Fallout

The fundraising highlights a culture where some administrators believed "tainted money" was acceptable if it served the public good, such as advancing scientific research. The 2026 document releases from the Justice Department have led to renewed "recriminations and regrets" as the depth of these personal and professional relationships has become public.

 

“Professors and presidents are often eager to raise outside cash. Some are now facing blowback after connecting with Jeffrey Epstein.

 

Their buildings can be architectural wonders. The discoveries made in their laboratories can be spellbinding and lifesaving.

 

But America’s colleges and universities are chronically searching for money, a reality that brought academic leaders and researchers into both Jeffrey Epstein’s orbit and his inbox. The schools had the prestige to lend him legitimacy. Mr. Epstein had the money to bankroll projects.

 

It worked well for some, until it didn’t.

 

Mr. Epstein, who in 2019 died by suicide in the jail where he was being held on sex trafficking charges, gave money, or simply dangled the prospect of it, before people on a range of campuses, including Harvard, M.I.T., Stanford, Bard College and Columbia.

 

Some schools have spent years trying to distance themselves from Mr. Epstein, donating his contributions and condemning his crimes. But recent document releases from the Justice Department have prompted new recriminations and regrets.

 

Many academics whose names appear within the Epstein files say they turned to him only because of his money and the possibility that it could underwrite college budgets and research efforts — even if their exchanges came after Mr. Epstein pleaded guilty in 2008 to soliciting prostitution from a minor.

 

“As I have said for years, engaging with Jeffrey Epstein was in service of one agenda, which was fund-raising for Bard,” the college’s president, Leon Botstein, said in a statement.

 

Nicholas Christakis, a professor at Yale, wrote in an email that he had only met Mr. Epstein once, “in the context of fund-raising for my lab.”

 

“We never got any funding from him,” he said, adding, “Like other academic scientists, I am responsible for the financial support of my lab.”

 

Antonio Damasio, a neuroscientist at the University of Southern California, said in an email that colleagues had told him about Mr. Epstein, saying that he was interested in science.

 

“When Epstein invited myself and my wife (who is also a well-known scientist) to have dinner at his New York home with other colleagues, we accepted and we both attended,” said Dr. Damasio, who said he had never received any money from Mr. Epstein.

 

Mr. Epstein’s motives for connecting with college professors and presidents were not always clear. He gathered celebrities and power brokers into his network; a Harvard professor who benefited from the Epstein largess once noted that the financier also collected scientists.

 

Mr. Epstein rarely followed through with the multimillion-dollar contributions he suggested were on offer, but he drew people in and appeared attentive to academia’s unending quest to pay its bills. Private philanthropy has long been an essential part of higher education’s business model, and some college presidents say they spend at least a quarter of their time fund-raising.

 

Much of the money that is collected goes toward endowments. Although the most recent federal data shows American colleges and universities collectively have more than $927 billion across their endowments, many of those funds have severe restrictions, limiting how they may be used and leaving academia more financially squeezed than the headline figure suggests. That is one reason researchers jockey ferociously for grant money and other gifts.

 

But reliance on private money, industry officials say, leaves schools vulnerable to soliciting or accepting contributions from sources that might be unsavory.

 

Rarely do the overtures blow up as spectacularly as the ones involving Mr. Epstein have. (The authorities have not accused any of the academics whose names have surfaced in the files of wrongdoing related to Mr. Epstein.)

 

Academia has been awash in speculation over Mr. Epstein’s motives for floating possible donations.

 

Mr. Botstein said in 2023 that Mr. Epstein “enjoyed humiliating and dangling prospects” and had “absolutely strung me along.” Others have wondered whether he luxuriated in conversations with some of the world’s brightest minds. Many also believe that Mr. Epstein sought to leverage academia’s reputation to clean up his own.

 

For example, a Harvard professor, whose program received millions from Mr. Epstein, greenlit proposals made by the financier’s publicist to feature Mr. Epstein on a university website. In a report Harvard issued in 2020, the university said the requests “appeared to be part of a larger effort to rehabilitate” Mr. Epstein’s image. (The university also noted that Mr. Epstein’s foundation’s website overstated its gifts to Harvard by tens of millions of dollars.)

 

“Having one of these universities as part of your philanthropic portfolio adds a tremendous amount of credibility, and I think that’s what a university should be worried about: Is an unsavory character using me to whitewash a lifestyle?" said Nicholas S. Zeppos, a former Vanderbilt University chancellor.

 

Universities have long debated approaches to so-called tainted money. Some academic leaders have argued that it is better for the money to be spent by universities, where the public good can be advanced, than for it to remain with nefarious sources.

 

“It’s a tough area for institutions,” said Gene Tempel, the founding dean emeritus of Indiana University’s School of Philanthropy and a former president of the university’s foundation. “They are in search of money, and the old saw about tainted money is tain’t enough of it.”

 

It was not always clear how much administrators knew about Mr. Epstein’s contacts with their schools. Most due diligence policies, industry officials said, are usually built around gift acceptance, not solicitation.

 

And with some notable exceptions — particularly Dr. Botstein and Lawrence H. Summers, who led Harvard — Mr. Epstein’s contacts with academia happened at the lower ranks of universities, in part because his potential gifts, while large, were not usually enough to merit the attention of campus leaders.

 

At the most elite universities, according to current and former industry officials, presidents rarely become substantively involved with wooing a prospective donor unless a contribution could amount to $10 million or more.

 

In many cases, it appears that Mr. Epstein was engaging with individual professors, sometimes without the knowledge of university fund-raising executives who might have been more skeptical.

 

“Even a dollar from someone with that background is not acceptable,” Mr. Zeppos said. “But to get presidential involvement requires a much higher threshold of potential gift activity.”

 

Even apart from Mr. Epstein’s 2008 conviction, James M. Langley, the president of a philanthropy consultancy, said the donor’s limited giving record should have raised alarms.

 

“One does want to be alert to all possibilities,” said Mr. Langley, who had held top posts at Georgia Tech, Georgetown and the University of California, San Diego. “But here’s something you learn from fund-raising, and that is if it’s too good to be true, it usually is.”

 

Mr. Langley said he nevertheless understood why professors engaged with Mr. Epstein.

 

“All of a sudden, this person of means is coming to you, so in some ways that may reinforce your view that the larger system doesn’t appreciate you as well as it should,” said Mr. Langley, who said Mr. Epstein’s apparent interest may have been “seductive” to researchers.

 

Dr. Damasio, the U.S.C. scientist, told a student publication there that he had been “looking for a prestigious philanthropist, not a criminal.”

 

Universities and professors are scrambling to manage the backlash from their associations with Mr. Epstein. The online presences and class schedules of some professors have vanished, and some schools, like Harvard, are exploring the ties of their major donors to Mr. Epstein.

 

Haverford College has come under pressure to rename the Lutnick Library after the extent of Commerce Secretary Howard Lutnick’s ties to Mr. Epstein emerged. The college’s president, Wendy Raymond, said in a community email that the school was “committed to our core values and cognizant of broader ethical implications raised by these disclosures” and that she and board members would “continue to monitor the situation.”

 

Some industry officials expect the Epstein disclosures to usher in new protocols regarding potential donors, though there is debate about whether they would prove effective.

 

Mr. Zeppos, the former Vanderbilt chancellor, argued that the episode had exposed “a vulnerability in the system.”

 

“Sometimes," he said, “these things are just like airline crash cases that could be prevented — a set of circumstances that should set off alerts to everybody, but the system just fails.”” [1]

 

1. Epstein’s Ties With Academics Show the Seedy Side of College Fund-Raising. Blinder, Alan.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 16, 2026.