Western Europeans Waste All Their Spare Money Feeding Zelenski’s Team in Ukraine. There Is No Money Left for Western European AI and AI Based Revolution in Western European Industry. Mistral Is Following Aleph Alpha down the Drain --- Andrulis Leaves Aleph Alpha for Good: Co-Founder Will Not Join Supervisory Board / AI Provider Lays Off 50 Employees

The recent developments regarding Aleph Alpha and Mistral AI suggest a divergent path for Europe's top AI firms, despite broader economic pressures. While Aleph Alpha has faced significant leadership changes and workforce reductions, Mistral AI is currently expanding its infrastructure through major new funding.

Aleph Alpha: Restructuring and Leadership Changes

The German AI firm Aleph Alpha has indeed undergone a major reorganization following its shift from building frontier large language models (LLMs) to focusing on AI support and advisory services.

 

    Founder Departure: Jonas Andrulis stepped down as CEO in October 2025. While initial reports suggested he would remain as chairman of the advisory board, more recent updates from early 2026 indicate a more complete departure as he prepares to found a new company.

    Workforce Reductions: In January 2026, Aleph Alpha officially laid off approximately 50 employees. The company described this as a "strategic workforce reduction" intended to focus resources on high-growth potential areas.

    New Management: The company is now led by Co-CEOs Reto Spörri (formerly of the Schwarz Group) and Ilhan Scheer.

 

Mistral AI: Expansion and New Funding

Mistral AI has recently secured significant debt capital to scale its operations:

 

    Debt Financing: In late March 2026, Mistral raised $830 million in debt financing from a consortium of seven global banks.

    Infrastructure Build-out: This funding is earmarked for a new data center near Paris equipped with 13,800 Nvidia GB300 chips. The company also announced a $1.4 billion investment in Sweden for further AI infrastructure.

    Revenue Growth: Reports indicate Mistral's annualized revenue has surged to over $400 million, with forecasts aiming for €1 billion by the end of 2026.

 

Context: Ukraine Aid and AI Investment

While the European Commission has proposed a €90 billion loan package for Ukraine for 2026-2027, it has also launched initiatives like the €1 billion Apply AI program to boost European industrial AI. Some strategic policies now explicitly link AI sovereignty to European defense and industrial security.

 

Oh My. Mistral is deep in debt. EU gives €90 billion for Ukraine for 2026-2027, only €1 billion to AI. Are you kidding? Guys, let’s start buying goats. We need something to chew on. Goat cheese is pretty good.

 

Poor Jonas Andrulis:

 

“Jonas Andrulis is permanently leaving the Heidelberg-based startup Aleph Alpha and will not, as planned, transition into an advisory role. Several sources confirmed this to the *F.A.Z.* Consequently, Andrulis remains with the company solely as its largest shareholder. The *Handelsblatt* had previously reported this news.

 

Andrulis is a co-founder of the company—which specializes in artificial intelligence (AI)—and ran its operations single-handedly until last summer, when his investors appointed Reto Spörri as a co-CEO to work alongside him.

 

 Spörri previously worked for the Schwarz Group—the conglomerate behind the retail chains Lidl and Kaufland, which also holds a stake in Aleph Alpha.

 

He was intended to act as a sort of "Interior Minister," focusing on internal organization to relieve Andrulis of some of his duties. Andrulis, however, was to remain responsible for strategy and the long-term vision. At the time, Andrulis pushed back against the impression that he was being stripped of his power. "We decided months ago that we needed to strengthen our team for the next phase of growth," he told the *F.A.Z.*

 

Then, in October, came the bombshell: Andrulis unexpectedly stepped down from his position in the executive management team with immediate effect. His place was taken by Ilhan Scheer, who had joined the company alongside Spörri and previously held the role of Chief Growth Officer.

 

Andrulis was scheduled to transition to the so-called Advisory Board as its chairman at the beginning of the new year, supporting the company in an advisory capacity "with full energy." Sources within the company stated at the time that Andrulis had not been ousted. They noted that the Supervisory Board had been surprised by how quickly Scheer had settled into his role; consequently, they decided to bring forward Andrulis's move to the Supervisory Board—a transition that had been planned for the medium term anyway. It was also reported by sources within the company that Andrulis himself was enthusiastic about Scheer.

 

The fact that the founder is not remaining on board contradicts the narrative of a harmonious transfer of power. Investors were taken by surprise this week by a brief email from Andrulis. In it, he states that he is no longer available to serve as chairman of the board. "This was not the outcome I had envisioned at the beginning of our shared journey," reads the letter, the contents of which are known to the *F.A.Z.*

 

Just a few days ago, the company announced workforce reductions; approximately 50 of its roughly 400 employees are reportedly affected, including members of senior management. Andrulis is said to have still been involved in this process. When initially contacted by the *F.A.Z.*, he declined to comment on his decision. Industry insiders speculate that Andrulis may soon unveil a new project.

 

Founded in 2019, the startup Aleph Alpha—alongside the French firm Mistral—was long considered Europe's second great hope in the field of AI.

 

According to the company, it closed a financing round totaling half a billion euros in November 2023. Prominent German corporations such as Bosch, the Schwarz Group, SAP, and the Christ Group were among the investors.

 

However, in the months that followed, Aleph Alpha struggled to truly live up to these lofty expectations. It lacked the resources to keep pace over the long term with the new models released every six months by its American and Chinese competitors. Consequently, the startup adjusted its strategy: the focus shifted away from the goal of developing the ultimate language model, turning instead toward the development of an AI orchestration platform and AI applications specifically tailored to individual industries. maxs.” [1]

 

1. Andrulis verlässt Aleph Alpha endgültig: Mitgründer wechselt nicht in Aufsichtsrat / KI-Anbieter entlässt 50 Mitarbeiter. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 15 Jan 2026: 20. 

Stebime naujos aristokratijos iškilimą

„Nelygybė yra toks Amerikos gyvenimo faktas, kad lengva ją ignoruoti. Tačiau esame nežinomoje teritorijoje. Šiandieninių technologijų titanų sukauptas turtas Rokfelerius ir Vanderbiltus paverčia keistais.

 

Per pastaruosius dvejus metus 19 namų ūkių savo iždus papildė 1,8 trilijono dolerių, man sakė ekonomistas Gabrielis Zucmanas – maždaug tiek pat, kiek ir Australijos ekonomika.

 

Į šią trapią būseną ateina dirbtinis intelektas. Jis grasina dar labiau pabloginti blogą situaciją.

 

Paliktas dabartiniu kursu, dirbtinis intelektas gali pateikti niūrų vaizdą: mažesnes ir vidutines pajamas gaunančių asmenų darbo vietos bus automatizuotos, o daugiausiai uždirbantys asmenys liks nenukentėję. Pajamos perkeliamos iš vidutinio darbo užmokesčio darbuotojų, kurie atlieka didžiąją dalį darbo, tiems, kurie yra pakankamai turtingi, kad galėtų finansuoti technologiją. Augimo nepalankios sąlygos. Blogėjantis įperkamumas. Taigi, federalinė vyriausybė, kuri dėl mažėjančios mokesčių bazės yra mažiau pajėgi reaguoti.

 

Bet kuriai visuomenei, kurioje tiek daug turto sutelkiama taip mažai rankų ir taip lengvai paverčiama politine įtaka, klausimas tampa ne tik ekonomikos, bet ir pagrindinio pilietinio statuso klausimu. Netrukus nebeturėsime savivaldos.

 

Pradėkime nuo dirbtinio intelekto poveikio darbo vietoms. Technologai įsitikinę, kad artėja darbo apokalipsė. Šioje istorijoje dirbtinis intelektas kartais pristatomas kaip puikus lygintojas, naikinantis baltųjų apykaklių darbo vietas ir atlyginimus, suteikiantis daugiau įtakos tokiems amatams kaip santechnika ir menkinantis Ivy lygos diplomo spindesį. Šiai teorijai pritaria akademikai, pramonės asociacijos ir tokios institucijos kaip EBPO.

 

Tiesą sakant, ar dirbtinis intelektas sukels platų darbo vietų praradimą, tebėra spėlionės. Tačiau mintis, kad jis sumažins nelygybę, stumdamas žemyn daugiausiai uždirbančius, atrodo neįtikėtina. Kas jau aišku: dirbtiniam intelektui transformuojant viską, kas liečia klaviatūrą, jis pirmiausia ir sunkiausiai nusileis ant vidurinių ir apatinių pajamų laiptelių.

 

Darbo vietos, kuriose dirba daugiausiai žmonių Vyriausybės analitikai ir ekonomistai teigia, kad riziką kelia administracijos ir biuro pagalbinis personalas, pardavimų ir žemesnio lygio kompiuterių programuotojai – visų pareigų atlyginimai svyruoja nuo 40 000 iki 100 000 USD.

 

 

Tie nuostoliai, esantys apatinėje skalės pusėje, jau vyksta. Ketvirtadalis kompiuterių programavimo darbo vietų išnyko 2023 ir 2024 m.

 

 

IBM generalinis direktorius teigė, kad 2023 m. jis „lengvai mato“, jog per ateinančius penkerius metus 30 procentų bendrovės administracinių pareigybių bus pakeistos dirbtinio intelekto. Atrodo, kad IBM, įvykdžiusi bent tris didelius darbo vietų mažinimo etapus 2024 ir 2025 m., laikosi šios idėjos (nors ji taip pat užsiminė apie planus didinti pradedančiųjų darbuotojų skaičių).

 

 

Stanfordo tyrimas parodė, kad jaunų darbuotojų, dirbančių dirbtinio intelekto veikiamose srityse, tokiose kaip klientų aptarnavimas, užimtumas nuo 2022 m. sumažėjo 13 procentų, skirtingai nei labiau patyrusių darbuotojų ir kitų sektorių darbuotojų.

 

 

Tuo pačiu metu, priemokos už elitinius absolventus, turinčius didelius atlyginimus Įtakingų žmonių pilni „Rolodex“ sąrašai ir numanomos žinios (pavyzdžiui, kaip sukelti juoką kokteilių vakarėlyje Parko aveniu) niekur nedings. Pokalbių robotai nepakeis žmonių, kurie gali paskambinti tinkamiems žmonėms, kai didelių rizikų sandoriai nepavyksta.

 

 

„Goldman Sachs“ Manhatano biurai greičiausiai nenukentės“, – el. laiške man sakė Justinas Searlsas, rašytojas ir programinės įrangos bendrovės „Test Double“, stebinčios dirbtinio intelekto pažangą, įkūrėjas. „Bet tai Džersio miesto operacijos? Na, tai greičiausiai kita istorija.“ Neseniai atliktoje apklausoje 750 finansų direktorių dvigubai dažniau teigė, kad dirbtinis intelektas gali lemti darbo vietų mažinimą žemos kvalifikacijos biuro darbuose, nei teigė, kad tai pagerintų šį darbą. Dauguma manė, kad dirbtinis intelektas papildytų, o ne pakeistų aukštesnės kvalifikacijos reikalaujančias pareigas, ypač tas, kurioms reikalingas aukštas išsilavinimo lygis.

 

 

Kai daugiau žmonių neteks darbo, tie, kurie vis dar dirba viduriniosios klasės darbuose – rinkodaros specialistai, skrydžių vadovai ir panašiai – turės mažesnę derybinę galią, todėl jų atlyginimai sumažės. Dirbtinis intelektas gali sustiprinti šią žemyn nukreiptą spiralę, sumažindamas šiems likusiems viduriniosios klasės darbams reikalingą patirtį. Su dirbtiniu intelektu mes visi dabar galime būti programuotojais, tiesa? Didėjant gabių darbuotojų skaičiui, atlyginimai vėl mažėja. Jaunesniems darbuotojams, kurie yra bedarbiai arba neturi pakankamai darbo, gali tekti dirbti dešimtmečius, kad atgautų prarastas galimybes ir atlyginimus.

 

 

Ir tai tik darbo rinka. Dabar panagrinėkime, kaip dirbtinio intelekto investicijų bumas, atrodo, yra pasirengęs toliau auginti viršutinę pajamų skalės dalį. Dėl daugelio metų geros grąžos iš akcijų rinkos, viršutinis 1 procentas valdo daugiau turto, nei apatiniai 90 procentų kartu sudėjus.

 

Dauguma naujųjų technologijų svarstykles pakreipia investuotojų, o ne darbuotojų, pusę, tačiau dirbtinio intelekto nykštys yra ypač sunkus. Pažvelkite į visas įmones, kurios kaltina dirbtinį intelektą dėl darbo vietų mažinimo. Nors kai kurie teigia, kad šis paaiškinimas gali būti tik patogi priedanga atleidimams, kurie vis tiek turėjo įvykti, investuotojai tiki šia istorija, dosniai apdovanodami šias įmones ir jų investuotojus kylančiomis akcijų kainomis. Darbuotojai pralaimi, o akcijų kainos kyla, o pelnas labiausiai naudingas turtingiems investuotojams. Nelygybė didėja apačioje.

 

Dar blogiau, kad didžioji dalis daugiau nei trilijono dolerių investicijų į dirbtinio intelekto bumą iš viso nevyksta akcijų rinkoje – jos vyksta privačiuose fonduose, kurie nepasiekiami visiems, išskyrus turtingiausius ir labiausiai susijusius iš mūsų. Ankstesnių technologijų skatinamų bumo metu tokios įmonės kaip „Amazon“ pardavė savo akcijas viešosiose rinkose. Taip, kylant akcijų vertei, jos praturtino ankstyvuosius „Amazon“ investuotojus, tačiau tūkstančiai darbuotojų taip pat gavo naudos, kaip ir milijonai kitų amerikiečių, per pensijų fondus ir pensijų sąskaitas.

 

Tai netaikoma „A.I. Anthropic“ ir „OpenAI“, dviem geriausiai žinomoms dirbtinio intelekto įmonėms, kurios pritraukė daugiau nei 150 milijardų dolerių, daugiausia iš rizikos kapitalistų, privataus kapitalo įmonių ir užsienio valstybinių turto fondų – fondų, kurie dažniausiai nepasiekiami didžiajai daugumai investuotojų (jau nekalbant apie paprastus amerikiečius).

 

Kadangi šių įmonių nuosavybė sutelkta taip mažai rankų, bet koks jų sukurtas turtas didina atotrūkį tarp turtingiausių namų ūkių ir visų kitų. Taip pat atsižvelkite į tai, kad šiandieninės dirbtinio intelekto įmonės įdarbina daug mažiau žmonių nei įsitvirtinusios technologijų įmonės.

 

„OpenAI“ ir „Anthropic“, kurios jau veikia visame pasaulyje, įdarbina tik kelis tūkstančius žmonių. „Microsoft“ dirba daugiau nei 200 000, o „Amazon“ – 1,5 milijono. Susidaro vaizdas, rodantis ne tik dabartinės atskirties gilėjimą. Dirbtinio intelekto istorija yra apie dar didesnę turto koncentraciją – greičiausiai ne daugiau kaip 3 procentus namų ūkių, t. y. labai nedaugelį, kurie valdo šias dirbtinio intelekto bendroves arba jas finansuojančias daugiausia privačias įmones.

 

Galbūt tai nesvarbu. Tad kas, jei dirbtinis intelektas padidins nelygybę iki naujų aukštumų? Argi ne svarbesnis klausimas yra, ar visi turi pakankamai?

 

Pradėkite nuo paties ekonomikos augimo. Kai nelygybė tampa pakankamai didelė, ji pradeda kainuoti visai sistemai. Ekonomistai įrodė, kad jei 20 procentų turtingiausių pajamų dalis didėja, bendrojo vidaus produkto augimas vidutinės trukmės laikotarpiu iš tikrųjų mažėja. Iš dalies taip yra todėl, kad mažesnes ir vidutines pajamas gaunantys namų ūkiai, kurie išleidžia daug didesnę savo pajamų dalį nei turtingesni, turi mažiau pinigų, kuriuos gali grąžinti į ekonomiką. Taip pat dėl ​​to, kad nelygybė linkusi branginti vertingiausius įgūdžius ir juos sunkiau gauti. (Pagalvokite apie namo kainą geriausiai vertinamame mokyklos rajone.)

 

Tai veda prie to, kad didėjanti nelygybė dar labiau pablogina įperkamumo krizę. 2025 m., pirmą kartą nuo tada, kai 1989 m. pradėta reguliariai rinkti statistikos duomenis, 10 procentų daugiausiai uždirbančių asmenų sudarė beveik pusę vartotojų išlaidų, o šių uždirbančiųjų brangus skonis jau iškreipia būtiniausių prekių – nuo ​​būsto ir sveikatos priežiūros iki automobilių – rinkas.

 

San Franciske, kur yra ir „OpenAI“, ir „Anthropic“ būstinės, vidutinė būsto kaina viršijo 1,5 mln. USD, kylant vertinimams. Vienas namas neseniai buvo įtrauktas į sąrašą už maždaug 3 mln. USD ir beveik iš karto parduotas už beveik 5 mln. USD. Kadangi nedidelė saujelė sėkmingų namų sudaro vis didesnę vartotojų išlaidų dalį, įmonės keis savo pasiūlymus, kad jie atitiktų jų pageidavimus, todėl daugelis būtiniausių prekių bus dar labiau nepasiekiamos daugumai amerikiečių.

 

Kitas kritimo etapas – fiskaliniai domino.

 

Geranoriški politikos formuotojai dažnai kreipiasi į federalines išlaidas, kad paremtų mūsų darbo rinkas arba išspręstų įperkamumo krizę. Tačiau jie neatsižvelgia į didžiulę skolos naštą, kurią šiuo metu valdo mūsų vyriausybė, ir į neigiamą dirbtinio intelekto poveikį vyriausybės iždui.

 

Kadangi investicijų pajamos apmokestinamos mažesniais tarifais nei darbo užmokestis, o turtingiausi dažnai randa būdų atidėti šiuos mokesčius arba jų visiškai išvengti, dirbtinis intelektas žymiai sumažins mokesčių bazę.

 

Ekonomistai apskaičiavo, kad 1 vertės kūrimo doleriui pereinant nuo darbuotojų savininkams, bendros mokesčių pajamos sumažėja maždaug 10–15 centų.

 

Nereikia prisimerkti, kad pamatytumėte, kaip sumažės socialinės apsaugos programos, tokios kaip darbo jėgos mokymai ir „Head Start“, kuriomis remiasi mažas ir vidutines pajamas gaunančios šeimos, – sumažinimai, kurie savo ruožtu taip pat padidins nelygybę.

 

Niekas iš to, ką ką tik aprašiau, nėra iš anksto numatytas. Kaip pažymi M.I.T. Daronas Acemoglu, Simonas Johnsonas ir Davidas Autoras, dirbtinis intelektas galėtų būti sukurtas, siekiant padidinti žmonių patirties vertę, kuriant įrankius, kurie pagerintų darbuotojų gebėjimus, o ne juos visiškai pakeistų, arba net sukuriant visiškai naujas užduotis, kurioms reikalingas žmonių dalyvavimas. Tačiau, kaip jie lengvai pripažįsta, kol kas dirbtinis intelektas daro priešingai.

 

Taigi, ką galime padaryti?

 

Vis daugiau ekonomistų siūlo tiesiog apmokestinti investicijų pelną labiau, lygiavertį darbo pajamoms.

 

Šiuo metu mūsų darbo vaisiai apmokestinami iki 37 procentų tarifais, tačiau investicijų pajamų mokesčių tarifai siekia 23,8 procento.

 

Arba galėtume sekti kitų šalių pavyzdžiu ir stengtis tolygiau paskirstyti investicijų pelną. Pavyzdžiui, Singapūro valstybinis turto fondas, kuris valdo šalies užsienio valiutos rezervus ir naudoja pajamas krizės finansavimui ir įperkamam būstui, investuoja į „Anthropic“,  todėl didesnė tikimybė pasinaudoti dirbtinio intelekto teikiamais privalumais, jei esate Singapūro mieste, o ne Sirakūzuose.

 

Kita idėja, kol kas apsiribojanti ekspertų grupių ratais, siūlo novatoriškas mokesčių struktūras, skirtas sukurti viešąsias akcijas didelėse dirbtinio intelekto įmonėse; šios akcijos galėtų finansuoti geresnį socialinės apsaugos tinklą arba tiesiog padėti darbuotojams investuoti pinigus.

 

Juk „intelektas“ dirbtiniame intelekte iš pradžių buvo mūsų.

 

Vienas ypač perspektyvus sprendimas – paskatinti daugiau įmonių virsti darbuotojų valdomomis kooperatyvais, remiantis kuklia 2022 m. priimta federaline parama. Jei daugiau darbuotojų atsakys už įmonių sprendimus, kaip naudoti dirbtinį intelektą, padidės tikimybė, kad jie išsiaiškins, kaip naudoti dirbtinį intelektą, kad padidintų savo vertę.

 

Visus šiuos sprendimus darosi sunkiau įgyvendinti, nes turtingiausi savo ekonominę įtaką panaudoja politinei įtakai. Milijardierių įnašų dalis, palyginti su bendrais įnašais nuo 2020 m. rinkimų, daugiau nei padvigubėjo, palyginti su 2024 m. rinkimais. Didžiausios dirbtinio intelekto bendrovės šiais metais, palyginti su ankstesniais metais, išleidžia eksponentiškai daugiau, kad paveiktų valstijų lygmens rinkimus.

 

Smagratis, kuris turtinę nelygybę paverčia demokratiniu nuosmukiu, jau sukasi. Jei norime išlaikyti „demokratiškumą“ demokratiniame kapitalizme, kai dirbtinis intelektas įsitvirtina, turime imtis darbo. Greitai.

 

Jennifer M. Harris vadovauja Ekonomikos ir visuomenės iniciatyvai Williamo ir Floros Hewlett fonde. Anksčiau ji dirbo ekonomikos pareigūne Bideno Baltuosiuose rūmuose.“ [1]

 

1. We Are Witnessing the Rise of a New Aristocracy: Guest Essay. Harris, Jennifer M.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 8, 2026.

We Are Witnessing the Rise of a New Aristocracy

“Inequality is such a fact of American life that it’s easy to shrug off. But we are in uncharted terrain. The amassed wealth of today’s tech titans makes the Rockefellers and the Vanderbilts look quaint.

 

Over the past two years, 19 households have added $1.8 trillion to their coffers, the economist Gabriel Zucman told me — roughly the size of the economy of Australia.

 

Into this fragile state enters artificial intelligence. It threatens to make a bad situation much worse.

 

Left on its current course, A.I. could deliver a bleak picture: lower- and middle-income jobs automated away, with top earners remaining unscathed. Income shifting from middle-wage workers doing the bulk of the labor toward those wealthy enough to bankroll the technology. Growth headwinds. Worsening affordability. So, too, a federal government less able to respond, thanks to a shrinking tax base.

 

For any society in which this much wealth gets concentrated in so few hands, and is then so easily parlayed into political clout, the question becomes one not just of economics but of basic civic standing. At some point soon, we are no longer sharing in self-government.

 

Start with A.I.’s impact on jobs. Technologists are convinced that a labor apocalypse is nigh. In this story, A.I. is sometimes posited as a great equalizer, gutting white-collar jobs and salaries, giving more clout to trades like plumbing and dimming the luster of that Ivy League degree. The theory has gotten the nod from academics, industry associations and institutions such as the O.E.C.D.

 

In truth, whether A.I. will lead to widespread job loss remains guesswork. But the notion that it will narrow inequality by pushing downward on top earners seems far-fetched. What’s already clear: As A.I. transforms anything touching a keyboard, it will land first and hardest on the income ladder’s middle and lower rungs.

 

The jobs most at risk, say government forecasters and economists, are administrative and office support staff, sales and lower-level computer programmers — all roles with salaries of $40,000 to $100,000.

 

Those losses on the lower half of the scale are underway. One-quarter of computer programming jobs disappeared in 2023 and 2024.

 

IBM’s chief executive said in 2023 he could “easily see” 30 percent of the company’s back office roles getting replaced by A.I. in the next five years. With at least three major rounds of job cuts in 2024 and 2025, IBM appears to be following through on that idea (though it has also signaled plans to grow entry-level hiring).

 

A Stanford study found that early-career employees in A.I.-exposed fields like customer service have seen a 13 percent drop in employment since 2022 — unlike more experienced workers and those in other sectors.

 

At the same time, premiums for elite graduates with hefty Rolodexes full of powerful people, and tacit knowledge (like how to generate a laugh at a cocktail party on Park Avenue), aren’t going anywhere. Chatbots are no substitute for people who can call the right people when high-stakes deals go awry.

 

“Goldman Sachs’s Manhattan offices aren’t likely scathed,” Justin Searls, a writer and a founder of the software company Test Double who tracks A.I. advancement, told me in an email. “But its Jersey City operations? Well, that’s likely another story.” In a recent survey, 750 chief financial officers were twice as likely to say that A.I. could lead to job cuts in low-skill office work as they were to say it would enhance this work. And a majority thought A.I. would augment, rather than replace, higher-skill roles — especially those requiring high levels of education.

 

When more people are out of work, those who still have middle-class jobs — the marketers, the air traffic controllers and so on — will have less bargaining power, reducing their wages. A.I. can reinforce this downward spiral by lowering the expertise required for these remaining middle-class jobs. With A.I., we can all be coders now, right? As the pool of capable workers widens, wages fall once again. Younger workers who are un- or underemployed may need to work for decades to recover the lost opportunities and wages.

 

And that’s just the job market. Now let’s turn to how the A.I. investment boom seems poised to further grow the top end of the income scale. Thanks to years of handsome returns from the stock market, the top 1 percent holds more wealth than the bottom 90 percent combined.

 

Most new technologies tilt the scales toward investors and away from workers, but A.I.’s thumb is particularly heavy. Look at all the companies blaming A.I. for job cuts. While some argue that this explanation may just be a convenient cover for cuts that were going to happen anyway, investors are buying the story, rewarding these firms and their investors handsomely with surging share prices. Workers are losing, and stock prices are soaring, with the gains most benefiting wealthy investors. Inequality widens at both ends.

 

What’s worse, much of the trillion-plus-dollar investment in the A.I. boom isn’t happening in the stock market at all — it’s happening in private funds out of reach to all but the wealthiest, most connected among us. In earlier technology-fueled booms, companies like Amazon sold their shares in the public markets. As the value of its shares soared, they enriched Amazon’s early investors, yes, but thousands of employees also benefited, as did millions of other Americans, through pension funds and retirement accounts.

 

That isn’t the case with A.I. Anthropic and OpenAI, the two best-known A.I. companies, raised over $150 billion, mostly from venture capitalists, private equity firms and foreign sovereign wealth funds — funds mostly inaccessible to the vast majority of investors (let alone ordinary Americans).

 

With ownership of these firms concentrated in so few hands, any wealth they produce widens the gap between the richest households and everyone else. Also consider the fact that today’s A.I. firms employ far fewer people than established tech companies.

 

OpenAI and Anthropic, which are already operating globally, employ only a few thousand people. Microsoft employs more than 200,000, and Amazon employs 1.5 million. The picture that emerges isn’t of just a deepening of the current divide. The A.I. story is one of more extreme concentration of wealth — at most likely not more than 3 percent of households, the very few who hold ownership in these A.I. companies or in the mostly private firms financing them.

 

Perhaps that doesn’t matter. So what if A.I. boosts inequality to new heights? Isn’t the more important question whether everyone has enough?

 

Start with economic growth itself. When inequality gets extreme enough, it starts to exact a cost on the whole system. Economists have shown that if the income share of the top 20 percent rises, growth in the gross domestic product actually declines over the medium term. That’s partly because lower- and middle-income households, which spend a far higher share of their earnings than wealthier ones do, have less money to put back into the economy. It’s also because inequality tends to make the most valuable skills more expensive and harder to access. (Think of the price of a house in a top-rated school district.)

 

This brings me to the fact that growing inequality worsens the affordability crisis. In 2025, for the first time since data collection on the statistic began regularly in 1989, the top 10 percent of earnings supplied nearly half of consumer spending, and those earners’ expensive tastes are already warping markets for essentials, from housing and health care to cars.

 

In San Francisco, where both OpenAI and Anthropic are headquartered, the median home price has surpassed $1.5 million amid soaring valuations. One home was recently listed for around $3 million and sold almost immediately for almost $5 million. As a small handful of winners supply an ever larger share of consumer spending, companies will mold their offerings to cater to their preferences, placing many essentials further out of reach for most Americans.

 

Next to fall are the fiscal dominoes.

 

Well-meaning policymakers often turn to federal spending to prop up our labor markets or address the affordability crisis. But they don’t factor in the tremendous debt load our government is currently servicing nor the negative impact A.I. is poised to have on the government’s coffers.

 

Because investment income is taxed at lower rates than wages — and because the wealthiest often find ways to defer or avoid those taxes altogether — A.I. will significantly shrink the tax base.

 

Economists estimate that as $1 of value creation shifts from workers to owners, total tax revenue falls on the order of 10 to 15 cents.

 

You don’t need to squint to see the resulting cuts to safety net programs like work-force training and Head Start that low- and middle-income families rely on — cuts that will, in turn, also worsen inequality.

 

None of what I have just described is a foregone conclusion. As M.I.T.’s Daron Acemoglu, Simon Johnson and David Autor note, A.I. could be designed to increase the value of human expertise, by building tools that make workers more capable, rather than replacing them outright, or even by creating whole new kinds of tasks requiring human involvement. But as they readily admit, so far A.I. is doing the opposite.

 

So what can we do?

 

A growing roster of economists suggest simply taxing investment profits more on par with labor income.

 

Right now, the fruit of our labor is taxed at rates up to 37 percent, yet the tax rates for investment income top out at 23.8 percent.

 

Or we could follow the lead of other countries and make an effort to more evenly distribute investment profits. The sovereign wealth fund of Singapore, for example, which manages the country’s foreign currency reserves and uses the revenues for crisis funding and affordable housing, happens to be invested in Anthropic, which is why you are more likely to reap the upside of A.I. if you are in Singapore City than in Syracuse.

 

Another idea, so far still confined to think tank circles, proposes innovative tax structures to create public equity stakes in large A.I. firms; these stakes could then fund a better safety net or simply put money in workers’ pockets.

 

After all, the “intelligence” in A.I. was ours to begin with.

 

One especially promising fix is to incentivize more firms to convert into worker-owned cooperatives, building on modest federal support passed in 2022. If we put more workers in charge of the firms deciding how to use A.I., the odds climb that they will figure out how to use A.I. so as to increase their own value.

 

All of these fixes are made harder as the wealthiest parlay their economic clout into political sway. Billionaire contributions more than doubled as a share of total contributions from the 2020 election to the one in 2024. The largest A.I. companies are spending exponentially more to influence state level races this year compared with previous years.

 

The flywheel that turns wealth inequality into democratic backsliding is already churning. If we want to keep the “democratic” in democratic capitalism as A.I. takes hold, we’d better get to work. Fast.

 

Jennifer M. Harris directs the Economy and Society Initiative at the William and Flora Hewlett Foundation. She previously served as an economic official in the Biden White House.” [1]

 

1. We Are Witnessing the Rise of a New Aristocracy: Guest Essay. Harris, Jennifer M.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 8, 2026.

Aukštos degalų kainos signalizuoja apie bėdą vyresnio amžiaus amerikiečiams

„Amerikiečiai nepamiršo 1973 m. Kiekvieną kartą, kai naftos kainos šokteliuoja, žmonės beveik iš karto pasijunta blogiau dėl ekonomikos, gerokai prieš tai, kai sumažėja atlyginimai ar gaunamas pranešimas apie atleidimą iš darbo. Nuo 2025 m. pradžios vienerių metų „West Texas Intermediate“ ateities sandoriams pakilus nuo maždaug 55 iki 75 USD už barelį, šis nuotaikų blogėjimas jau vyksta – ir kadangi nuotaikos ne tik atspindi, bet ir formuoja išlaidas, pasekmės yra apčiuopiamos.

 

Palyginti su dabartiniu naftos kainų svyravimu ir amerikiečių, kuriems 1970-ieji išlieka ekonominiu atskaitos tašku, dalimi, numanomas vartotojų išlaidų sumažėjimas ateinančiais mėnesiais sieks apie 8–12 % toje grupėje, bet arčiau 3–5 % jaunesniems vartotojams, kurių nuotaikos mažiau susijusios su benzino kainomis ir kurių išlaidos atitinkamai reaguoja.

 

Šių skaičių įrodymai atskleidžia kai ką svarbaus apie ekonominę psichologiją. Remiantis 2008–2017 m. „Gallup Daily Poll“ duomenimis, kuriuose dalyvavo daugiau nei 1,7 milijono amerikiečių, vienas iš mūsų (p. Makridis (kartu su Carola Binder) paskelbė tyrimą, rodantį, kad vartotojų nuotaikos aptemsta per kelias dienas po benzino kainų padidėjimo – ir šis poveikis yra maždaug 50 % stipresnis tarp amerikiečių, kurie yra pakankamai seni, kad išgyventų aštuntojo dešimtmečio naftos krizę. Žmonės, kurie stebėjo, kaip nedarbas per 18 mėnesių išaugo nuo 4,6 % iki 9 %, kurie sėdėjo degalinėse, kurie suvokė žinią, kad kylančios energijos kainos reiškia recesiją, niekada iki galo to neišmoko. Kai jie mato 4,50 USD degalinėje, jie nujaučia bėdą.

 

Nuotaikos taip pat formuoja ekonominę realybę. Kai žmonės tikisi sunkių laikų, jie išleidžia mažiau – ir tai padeda juos išgyventi. Pono Makridžio tyrimas, siejantis vartotojų įsitikinimus su netvariomis išlaidomis, rodo, kad vieno standartinio nuokrypio ekonominio pasitikėjimo pablogėjimas yra susijęs su 17–25 % vartojimo išlaidų sumažėjimu. Dabartinis naftos kainos pokytis – maždaug 40 % nuo 2025 m. pradžios – yra susijęs su maždaug 0,15–0,20 standartinio nuokrypio nuotaikų sumažėjimu, remiantis apskaičiuotu elastingumu, o tai reiškia, kad 3–5 % vartojimo sumažėjimas paveiktuose namų ūkiuose prieš bet kokius jų faktinės finansinės padėties pokyčius.

 

Benzino kainos puikiai tinka šiam efektui sukelti. Jos yra iškabintos ant ženklų kiekvienoje sankryžoje, atnaujinamos kasdien, matomos net tada, kai bakas pilnas.

 

Tas pats kainų pokytis būsto rinkas keičia lėčiau ir daug nevienodai – banguodamas visoje šalyje, kai kurias vietas pakeldamas ir kitas slopindamas. Miestuose, kurių ekonomikos pagrindas yra energetika – Hiustone, Oklahoma Sityje, Midland-Odesoje, Teksase – dominuoja pajamų kanalas. Kyla atlyginimai, plečiasi vietos užimtumas, o būsto rinkos seka paskui. Vieno iš mūsų (p. Larsono ir Weihua Zhao) atliktas tyrimas, stebintis keturis dešimtmečius pašto indekso lygio būstų kainų pokyčius, rodo, kad mieste, kuriame maždaug pusė eksporto užimtumo yra susiję su nafta, 50 % naftos kainų padidėjimas per penkerius metus lemia maždaug 15 % didesnį būstų kainų kilimą visame mieste, palyginti su miestais, kuriuose nėra naftos.

 

Visur kitur kylančios naftos kainos veikia kaip transporto mokestis, o šis mokestis didėja didėjant atstumui. Priemiesčiai, esantys toliau nei 15 mylių nuo miesto centro patiria didžiausius santykinius nuostolius, nes didesnės kelionės į darbą išlaidos kapitalizuojamos į būsto vertę. Tyrimas rodo, kad naftos kainų padvigubėjimas lemia maždaug 1,5–3 % santykinį būstų kainų atsilikimą priemiesčiuose, palyginti su miesto centre esančiais objektais. 40 % naftos kainos pokytis – artimas tam, ką matėme nuo 2025 m. pradžios – reiškia, kad per ateinančius kelerius metus santykinis priemiesčių kainų kritimas gali sumažėti 1–2 procentiniais punktais.

 

Kai naftos kainos kyla, energiją gaminančių miestų pelnas yra koncentruotas ir gana greitas. Kai jos krenta, tie patys miestai linkę smarkiai sumažinti savo vertės padidėjimą – Hiustonas prarado maždaug 30 % savo realios būsto vertės, kai devintajame dešimtmetyje smuko naftos kainos. Kad ir koks vertės padidėjimas kauptųsi Midlande ir Vilistone, Šiaurės Dakotoje, šiandien turi tą pačią riziką.

 

Visa tai nereiškia vietinio pakilimo ar nacionalinės recesijos prognozės. Jei bus išspręsti pasiūlos apribojimai dėl Hormūzo sąsiaurio, iki vasaros galime sulaukti atitinkamo naftos kainų kritimo ir vartotojų nuotaikų kilimo. Be to, kanalai, per kuriuos nafta veikia ekonomiką nuo aštuntojo dešimtmečio gerokai pasikeitė, ir JAV šiandien yra gerokai kitokia energijos gamintoja nei tada. Tačiau elgsenos kanalas – tas, kuris tęsiasi nuo benzino kainų per nuotaikas iki išlaidų – nereikalauja struktūrinės žalos ekonomikai, kad veiktų. Tereikia, kad pakankamai žmonių, pamatę skaičių ant ženklo, padarytų išvadą, jog vėl prasideda kažkas pažįstamo ir blogo.

 

 

Šis ryšys, užsimezgęs prieš 50 metų patirtyje, pasirodė esąs nepaprastai patvarus. Jis vėl išbandomas.

 

 

---

 

 

Ponas Makridis yra Arizonos valstijos universiteto docentas, Vienos Sudėtingumo mokslo centro docentas ir Stanfordo skaitmeninės ekonomikos laboratorijos narys. Ponas Larsonas yra nerezidentas Džordžo Vašingtono universiteto Ekonominių tyrimų centro narys.“ [1]

 

1. High Gasoline Prices Signal Trouble to Older Americans. Larson, William D; Makridis, Christos A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Apr 2026: A15.  

High Gasoline Prices Signal Trouble to Older Americans

“Americans haven't forgotten 1973. Every time oil prices spike, people feel worse about the economy almost immediately, long before any paycheck shrinks or layoff notice arrives. With one-year West Texas Intermediate futures having climbed from about $55 to $75 a barrel since early 2025, that sentiment deterioration is already under way -- and because sentiment not only reflects but shapes spending, the consequences are tangible.

 

Scaled to the current oil-price move and the share of Americans for whom the 1970s remain the economic reference point, the implied drag on consumer spending over the coming months runs to something in the range of 8% to 12% for that cohort -- but closer to 3% to 5% for younger consumers, whose sentiment is less tightly coupled to gasoline prices and whose spending responds accordingly.

 

The evidence behind those numbers reveals something important about economic psychology. Using 2008-17 data from the Gallup Daily Poll of more than 1.7 million Americans, one of us (Mr. Makridis, with Carola Binder) published research showing that consumer sentiment darkens within days of a gasoline price increase -- and the effect is roughly 50% stronger among Americans old enough to have lived through the oil crises of the 1970s. People who watched unemployment climb from 4.6% to 9% in 18 months, who sat in gas lines, who absorbed the message that rising energy prices mean recession never quite unlearned it. When they see $4.50 at the pump, they sense trouble.

 

Sentiment also shapes economic reality. When people expect hard times, they spend less -- and that helps bring about the hard times. Research from Mr. Makridis linking consumer beliefs to nondurable spending finds that a one-standard-deviation deterioration in economic confidence is associated with a 17% to 25% decline in consumption expenditures. The current oil price move -- roughly 40% since early 2025 -- is associated with approximately a 0.15- to 0.20-standard-deviation decline in sentiment based on estimated elasticities, implying a consumption drag of 3% to 5% among affected households before any change in their actual financial circumstances.

 

Gasoline prices are well-suited to produce this effect. They are posted on signs at every intersection, updated daily, visible even when your tank is full.

 

The same price move reshapes housing markets more slowly and far less uniformly -- rippling through the country, lifting some places and pressing down on others. In cities whose economic base is energy -- Houston, Oklahoma City, Midland-Odessa, Texas -- the income channel dominates. Wages rise, local employment expands, and housing markets follow. Research by one of us (Mr. Larson, with Weihua Zhao) tracking four decades of ZIP Code-level house prices estimates that for a city with roughly half its export employment in oil-related sectors, a 50% rise in oil prices produces roughly 15% higher citywide house-price appreciation over five years compared with non-oil cities.

 

Everywhere else, rising oil prices function as a tax on transportation, and that tax compounds with distance. Suburbs beyond 15 miles from a city center face the steepest relative losses as higher commuting costs get capitalized into home values. The research finds a doubling of oil prices produces roughly 1.5% to 3% of relative house price underperformance for suburban properties vs. center-city ones. A 40% oil-price move -- close to what we've seen since early 2025 -- implies perhaps 1 to 2 percentage points of relative suburban drag over the next several years.

 

When oil prices rise, the gains in energy-producing cities are concentrated and relatively swift. When they fall, those same cities tend to give back appreciation sharply -- Houston lost roughly 30% of its real house value when oil crashed in the 1980s. Whatever appreciation is accumulating in Midland and in Williston, N.D., today carries that tail risk embedded within it.

 

None of this constitutes a forecast of local booms or national recession. If the supply-side constraints with the Strait of Hormuz are resolved, we may very well see a corresponding fall in oil prices and an upward swing in consumer sentiment by summer. Additionally, the channels through which oil affects the economy have shifted considerably since the 1970s, and the U.S. is a meaningfully different energy producer today than it was then. But the behavioral channel -- the one running from gasoline prices through sentiment to spending -- doesn't require structural damage to the economy to operate. It requires only that enough people, seeing a number on a sign, conclude that something familiar and bad is beginning again.

 

That connection, forged in experience 50 years ago, has proved remarkably durable. It is being tested again.

 

---

 

Mr. Makridis is an associate research professor at Arizona State University, an associate faculty member at the Complexity Science Hub in Vienna, and a digital fellow at the Stanford Digital Economy Lab. Mr. Larson is a nonresident fellow at the George Washington University's Center for Economic Research.” [1]

 

1. High Gasoline Prices Signal Trouble to Older Americans. Larson, William D; Makridis, Christos A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Apr 2026: A15.  

Gynyba – netinkamas prioritetas

 

„Su tam tikru nerimu perskaičiau entuziastingą komentarą jūsų redakcijos straipsnyje dėl siūlomo 1,5 trilijono dolerių gynybos biudžeto („Trumpo proveržio gynybos biudžetas“, balandžio 3 d.).

 

Be siūlomos sumos milžiniškumo, gynybos biudžetai yra tokie pat jautrūs nutekėjimui, kaip ir bet kuri vyriausybės finansuojama programa. Išlaidų nukreipimas kariniams ginklams ir socialinių poreikių – būsto, maisto ir medicininės priežiūros – mažinimui nėra nei protingas, nei įmanomas, atsižvelgiant į dabartinius vidaus poreikius. JAV turės persvarstyti savo kardo dydį ir atidžiai nuspręsti, kur efektyviausiai dislokuoti savo pajėgas.

 

Channing Wagg

 

Boxborough, Masačusetsas.“ [1]

 

1. Defense Is the Wrong Priority. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Apr 2026: A14. 

Defense Is the Wrong Priority

“I read with some alarm the enthusiastic commentary in your editorial regarding the proposed $1.5 trillion defense budget ("Trump's Breakthrough Defense Budget" April 3).

 

Aside from the enormity of the amount proposed, defense budgets are as susceptible to leakage as any government-funded program. Diverting expenditures to military weapons and away from social needs -- housing, food and medical care -- isn't sensible nor is it possible, given current domestic needs. The U.S. will have to rethink the size of its saber and carefully determine where to most effectively deploy its forces.

 

Channing Wagg

 

Boxborough, Mass.” [1]

 

1. Defense Is the Wrong Priority. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Apr 2026: A14.