What Changed After Almost Four Months of War? Iran’s Leverage Is Growing. There Are Four Weeks Left to Answer This Question.

During the war Arabs and the West figured out, that swarms of cheap Iranian missiles and drones make them highly vulnerable. Next government change attempt in Iran is much less likely now than before the war. Iran will do as Iran wishes and Arabs with the West will suffer what they must. If Mr. Trump, American President, is right, and the oil reserves are running out in four weeks with worldwide Great Depression following, the problems of Iran will look just child’s play on the background of problems for the rest.

 

The recent war exposed the severe vulnerability of Western and Arab states to Iran's asymmetric swarms of cheap missiles and drones.

 

However, analysts at the Atlantic Council and Brookings report that Arab Gulf states are now pivoting toward a dual strategy of deterrence and pragmatic dialogue to limit future damages.

Here is how the strategic landscape has settled:

Strategic Cost Asymmetry

•           The Interceptor Crisis: The war proved that relying on multi-million-dollar Western-supplied interceptors (such as the Patriot systems) to shoot down $15,000 to $50,000 Iranian drones is economically unsustainable.

•           Defense Pivot: Arab countries (like Saudi Arabia and the UAE) are shifting their focus to boost investments in cheaper localized drone interceptors and engage in direct diplomacy. Saturating the defense hits by the swarms will remain a huge problem anyway.

Iran's Emboldened Position

•           The Strait of Hormuz: Iran has established a heavy deterrent by demonstrating its capacity to choke energy flows through the Strait of Hormuz using hidden coastal missile bases and drones.

•           Regime Stability: Despite severe internal crackdowns and unrest, political analysts indicate that the hardline Iranian regime feels its defiance was vindicated by surviving the military campaign.

•           Secret Networks: Iran is actively building smaller, covert, and hardened militant cells across Iraq to bypass traditional militias and threaten regional adversaries with minimal attribution.

Western & Arab Realities

•           Shifting Alliances: Following the U.S.-Iran agreements and the ceasefire, Arab Gulf leaders are frustrated by the lack of constraints placed on Iran's ballistic and drone programs.

•           Long-term Uncertainty: Analysts suggest that Arab and Western forces must brace for an era where Iran maintains operational leverage over regional shipping, oil and gas extraction, water purification and local airspace, dictating terms of engagement on its own timeline.

 

If President Trump's assessment is correct and global oil reserves were to run out in a matter of weeks, the resulting energy shock would indeed precipitate a global economic collapse far worse than a traditional recession. The cascading effects would cause unprecedented worldwide turmoil.

The Impacts of a Global Oil Shortage

Oil is not just transportation fuel; it is the fundamental building block of modern civilization. If the global supply chain abruptly stops:

•           Logistics and Shipping: Planes, freight trucks, cargo ships, and rail systems would quickly run dry, bringing global trade to a standstill.

•           Food Security: Modern agriculture relies heavily on petroleum for running farm machinery, synthesizing fertilizers, and processing and transporting food. Severe shortages would quickly yield global food scarcity.

•           Infrastructure Failure: Manufacturing plants, supply chains, and power grids that depend on petroleum-derived products would immediately shut down.

•           Healthcare and Products: Countless everyday materials, including plastics, medical devices, and pharmaceuticals, are synthesized from oil.

Current Energy Context

The backdrop of the conflict with Iran—which led to the near-closure of the Strait of Hormuz and brought global supply lines to a breaking point—demonstrates just how fragile the energy network is. The situation escalated to the point where the International Energy Agency was forced to release millions of barrels of emergency reserves, and U.S. strategic stockpiles dropped to historic 43-year lows.

 

“Neither the war nor the agreement terminated the main threats emanating from Iran, many analysts said.

 

In igniting a war against Iran on Feb. 28, President Trump billed the U.S. campaign as an unprecedented step toward transforming the Middle East and terminating the threat from what he called a “wicked, radical dictatorship.”

 

Roughly 100 days later, as the United States and Iran have reached a somewhat vague memorandum of understanding to end the war, skeptics are expressing bafflement over what exactly has transformed.

 

Neither the war nor the agreement ended what U.S. and Israeli officials regard as the main threats emanating from Iran. The country’s nuclear program, while heavily damaged, was not eliminated — its fate punted to future negotiation.

 

The same goes for its ballistic missiles, which the deal does not address.

 

Iran’s authoritarian regime endured, albeit with new leaders. Its proxies remain a threat to the region. Israel and Hezbollah, the Iran-backed militia in Lebanon, persisted in attacking each other.

 

By Saturday, even the most significant immediate result of the deal — Iran’s reopening of the Strait of Hormuz, which Mr. Trump had identified as essential — seemed at risk. Iran’s military said it was closing the waterway again, because the United States had failed to stop the fighting in Lebanon.

 

The U.S. military contested that, saying the strait remained open as the agreement stipulated.

 

“This is not a document the United States agreed to because the war demonstrated a new U.S. military superiority,” said Caitlin Talmadge, a professor at M.I.T. who specializes in Persian Gulf security issues. “I think it’s a document that has resulted from the fact that the United States bit off more than it could chew and doesn’t want to escalate.”

 

That’s a worthy goal, she said. “But it really raises the question of what was achieved here, especially in comparison to the original Iran nuclear deal.”

 

For its part, the Islamic Republic is set to receive potentially substantial financial rewards. That is one substantive change, although not necessarily one in the United States’ favor.

 

For Tehran, weathering the blistering assaults from the United States and Israel, and demonstrating the ability to retaliate and inflict damage, constituted a victory.Indeed, aside from the Trump administration, the people crowing most about what transpired were core members of Iran’s regime.

 

Mohammad Bagher Ghalibaf, the speaker of Iran’s parliament and a lead negotiator, hailed a revelation that Iran had taken from the war: that it could exert leverage by controlling the Strait of Hormuz, the crucial transit point for one-fifth of the world’s oil supply.

 

“This was a potential capacity that had never been activated,” Mr. Ghalibaf said in an interview Wednesday with IRIB, the state broadcaster. “But our enemies — God created them fools — turned that potential into reality.”

 

Although the memorandum allows for free passage of ships for two months, Tehran has threatened to implement transit fees for services, a system that did not exist before the war.

 

The heart of the memorandum is that Iran will abandon hostility toward the United States and its regional allies, a pillar of the revolution, in exchange for sweeping, if sometimes gradual, economic benefits. They include the lifting of the American naval blockade, a $300 billion reconstruction fund to be created by the Gulf Arab states, the release of billions of dollars in frozen assets and an end to all American sanctions.

 

The deal’s ambition, as Vice President JD Vance portrayed it to reporters on Thursday, went so far as the transformation of Iran’s hostile relations with the United States and much of the region since its 1979 revolution.

 

“People say the Iranians will never change their behavior. Well, maybe that’s true and if so, they don’t get any of the benefits of the bargain,” said Mr. Vance. “But isn’t it worth trying?”

 

Experts on the region are skeptical. Middle Eastern wars tend to breed more radicalization, not less, said Karim Haggag, director of the Stockholm International Peace Research Institute. “The reality is that the region in the aftermath of this conflict will be much more insecure,” he said.

 

Here is a look at how the memorandum left various countries:

 

The United States

 

Mr. Vance said the agreement maintained U.S. leverage over Iran and that it could turn financial rewards on and off like a spigot. Many experts were doubtful.

 

It’s true that Mr. Trump broke the American taboo against invading Iran, but in doing so analysts said that he squandered the most powerful tool that Washington had maintained since the Islamic Revolution: the threat of force. The United States used it, and didn’t achieve its goals — a lesson Iran is sure to internalize, analysts said.

 

In the initial, 12-day war last June, for example, the U.S. military managed to cast a shadow over the long-term viability of Iran’s nuclear program by dispatching long-range bombers to bury nuclear facilities under a mountain of rubble, said Ms. Talmadge of M.I.T.

 

The more recent war had the opposite effect, she added, since Mr. Trump backed off further escalation. “I think the U.S. in some ways undermined the leverage that it had,” Ms. Talmadge said.

 

At the same time, Iranian attacks on U.S. military bases in the region caused extensive damage, undermining another facet of American leverage, she said, by puncturing the sense that they were inviolable.

 

And the memorandum has a further stipulation: that unspecified American forces should withdraw from the “proximity” of Iran within 30 days.

 

“When did we ever negotiate with the Iranians about our force deployments going forward?” asked Robert S. Ford, a former American ambassador in the region.

 

Iran

 

The war wrought widespread devastation, with a reported death toll of 1,700 civilians. Iran’s supreme leader, Ayatollah Ali Khamenei, was killed along with dozens of senior military commanders, and its air defenses proved porous. Reconstructing military and industrial infrastructure will cost hundreds of billions of dollars. Inflation is skyrocketing, and high unemployment could fuel public unrest.

 

But the government’s tenacity served to “reinvigorate Iran’s perception of its own security,” said Afshon Ostovar, author of “Wars of Ambition: The United States, Iran, and the Struggle for the Middle East.”

 

The idea that it will trade its hostility toward the United States and its allies for improved prosperity is a gamble, since it had almost always chosen confrontation previously, analysts said.

 

Israel

 

Israel entered the war convinced that it would defang Iran for at least a generation.

 

Instead it found itself sidelined by its ally, the United States, in an agreement that ignored its goals, and worse, limited its freedom to attack in Lebanon. Mr. Trump has also repeatedly disparaged Prime Minister Benjamin Netanyahu, revealing rare disunity in American-Israeli relations at a fraught moment, with Israeli elections approaching.

 

From an Israeli standpoint, the memorandum is a catastrophe. “It is a collapse of all the strategy that we had regarding Iran,” said Danny Citrinowicz, a retired Israeli intelligence officer who specializes in Iran.

 

Lebanon

 

Lebanon is considered by analysts to be the soft underbelly of the memorandum.

 

Hezbollah had alienated many of its mostly Shiite Muslim supporters by dragging the country into two devastating wars — one in support of Hamas in Gaza and the other when Israel attacked Iran. The violence has left thousands of people dead, including almost 4,000 civilians this year, according to the health ministry.

 

Lack of financial support from Iran for reconstruction augmented public anger. But Iran’s Islamic Revolutionary Guards Corps is working assiduously to restore Hezbollah’s military capacity, analysts said, and some of the money promised to Tehran for reconstruction could flow to the militia. That gives Hezbollah incentive to respect the agreement.

 

Both Mr. Trump and Mr. Vance have acknowledged that some violence in Lebanon is likely to continue, but it is not clear how much it would take to trigger a strong American intervention.

 

The Gulf

 

The six Arab Gulf states hoped in vain to remain bystanders in the longstanding duel between Israel and Iran. Instead, Iran’s closure of the strait and attacks on their oil infrastructure brought economic turmoil.

 

Although American interceptors prevented the worst damage, the war has forced Gulf states to rethink their dependence on the United States for security.

 

Now, there is talk of a “golden bridge” to Iran: mutual investments that were impossible under sanctions. “We can benefit from one another, intertwine interests, to make the cost of returning to war higher,” said Bader Al-Saif, a historian at Kuwait University. “If I have an Iranian plant in Kuwait City, they’re going to think twice before hitting us, right?”

 

Overall, though, the memorandum itself was widely seen as encompassing minimal concrete change.

 

“I’m skeptical that much progress will be made on the nuclear issue now that the U.S. has removed the main leverage that it has,” said Paul Salem, a Middle East analyst, speaking at the Center for Strategic and International Studies in Washington. “So in a way, this deal is a bit of a nothing burger at the end of this very long and devastating war.”” [1]

 

1. What Changed After Almost Four Months of War? Analysts Say Not Much.: news analysis. MacFarquhar, Neil.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.

 

Kaip nuotolinis darbas padėjo dirbančių tėvų kartai

„Po pandemijos atsiradęs naujas atvirumas šeimų poreikių tenkinimui leido daugiau motinų ir tėvų suderinti darbą ir tėvystę, ypač mažų vaikų motinoms.

 

Teisės advokatė Kerry Donovan turėjo tokią sudėtingą karjerą, kad nebuvo tikra dėl vaikų gimdymo. Pandemija pakeitė jos mąstymą.

 

Jos darbo valandos išliko ilgos ir nenuspėjamos. Ji buvo šeimos maitintoja. Ji persikėlė į kitą šalies pusę, kad padėtų rūpintis savo tėvais po to, kai jos tėvas patyrė insultą. Nepaisant viso to, vaikų gimdymas staiga atrodė įmanomas – dėl to, kaip pandemijos laikų darbas atlaisvino biuro darbuotojus nuo biuro.

 

Dabar ji turi du vaikus, 4 ir 2 metų. Ji vis dar kelias dienas per savaitę eina į biurą. Tačiau galimybė dirbti iš namų leido turėti ir karjerą, ir šeimą, sakė ji.

 

Ne mažiau svarbus buvo kultūrinis pokytis darbe. „Pandemijos metu žmonės staiga pradėjo daugiau kalbėti apie savo šeimas – „Turiu mažų vaikų“ arba „Turiu sergantį tėvą“. – ir tai viską palengvino“, – sakė ji. „Pandemija yra pagrindinis dalykas, leidęs man išlikti šiame darbe.“

 

Žmonėms, kurių darbą galima dirbti skirtingose ​​vietose ir laiku – daugiausia biuro darbuotojams su aukštuoju išsilavinimu – ilgalaikis pandemijos poveikis buvo naujai atrastas lankstumas, kurį buvo sunku rasti vis labiau reikalaujančioje Amerikos darbo rinkoje.

 

Šiandien 26 procentai tėvų vis dar dirba nuotoliniu būdu kai kuriomis savaitės dienomis. Ir, kaip ir ponia Donovan, darbuotojai apibūdina naują požiūrį į šeimą biure – kaip į tai, su kuo reikia prisitaikyti, o ne slėpti.

 

Tačiau po šešerių metų šio natūralaus eksperimento Amerikos darbo vietos kultūra, regis, atsidūrė kryžkelėje. Kai kurie darbdaviai mažina išmokas, kurios rėmė dirbančius tėvus, įskaitant nuotolinį darbą.

 

Dešinių judėjimas ragina daugiau motinų visiškai likti namuose.

 

Vis dėlto yra įrodymų, kad lankstesnė ir į šeimą orientuota aplinka buvo naudinga visų rūšių globėjams, įskaitant tėvus, žmones, kurie rūpinasi senstančiais tėvais, ir ypač motinas. Interviu metu kai kurie teigė, kad kitaip nebūtų turėję vaikų. Kiti teigė, kad galbūt nebūtų toliau dirbę.

 

Nuo 2023 m. darbingo amžiaus motinų, kurios tam tikru mastu yra darbo rinkoje ir turi vaikų, dalis 18 metų ir jaunesnių nedarbo lygis nuolat buvo didesnis nei 2019 m., kai nedarbas jau buvo labai mažas, įskaitant ir motinų nedarbą.

 

Tai ypač pasakytina apie vaikų iki 5 metų motinas, remiantis „The New York Times“ duomenų analize, kurią atliko „Hamilton Project“ Brookings institute. Ekonomistai šias moteris laiko lyderėmis, nes jas labiausiai veikia tėvystės reikalavimai ir jos mažiausiai linkusios dirbti.

 

Motinos dirba, nes privalo: 45 procentai yra pagrindiniai jų šeimos uždirbėjai; atlyginimai dažnai neatitinka išlaidų; o moterys patiria ilgalaikių karjeros nesėkmių, jei daro pertraukas. Jos taip pat dirba, nes nori: moterys vidutiniškai yra labiau išsilavinusios nei vyrai, jos vėliau gimdo vaikus ir investuoja į karjerą, kuri joms rūpi.

 

Tačiau dauguma dirbančių tėvų taip pat teigia, kad nori daugiau laiko praleisti su savo vaikais. Nors pokyčiai yra laipsniški, duomenys rodo, kad darbo vietos lankstumas suteikė daugiau galimybių daugiau jų daryti abu dalykus.

 

Nuo pandemijos pradžios motinos buvo „gana atsparios“, išlikdamos darbo rinkoje, teigė Lauren Bauer, ekonomikos studijų stipendininkė iš Brookings, vadovavusi analizei.

 

Tyrėjai taip pat teigia, kad pakeitus daugiau darbo vietų veikimo būdą, įskaitant darbus, kuriuose nėra tiek daug lankstumo dėl darbo laiko ir vietos, būtų galima padėti dar daugiau darbuotojų, kurie taip pat yra slaugytojai (tai yra beveik kiekvienas žmogus tam tikru savo gyvenimo momentu).

 

„Tai problema, kurią turi išspręsti visuomenė“, – sakė Kanzaso universiteto profesorė Misty L. Heggeness. „Turime pradėti kurti darbo aplinką už namų ribų, kad ji būtų tinkama moterims ir slaugytojams.“

 

Permąstant laiką, praleistą su vaikais

 

Vis dar yra daug kliūčių darbui ir slaugai. Dėl kylančių vaikų priežiūros kainų darbas tampa brangesnis. Moterims mokama mažiau nei vyrams, ypač kai jos tampa motinomis. Nors motinos, neturinčios aukštojo išsilavinimo, taip pat dirba daugiau, tai nebūtinai todėl, kad tapo lengviau suderinti darbą ir šeimą; tai todėl, kad tapo sunkiau sudurti galą su galu.

 

Nuotolinis darbas turi trūkumų – pavyzdžiui, pradedantieji darbuotojai mažiau mokosi iš kolegų, jie gali jaustis vieniši, o darbas dažnai persipina su namų gyvenimu, – tačiau tiems, kurie gali tai daryti, tai buvo puiki paskata, teigė tėvai.

 

„Moterys jau ilgą laiką reikalauja visuotinio darbo vietos prieinamumo, o Covid tai sužlugdė, ypač geriau išsilavinusiems darbuotojams“, – sakė ponia Bauer.

 

37 metų Elizabeth Terhune prisimena iššūkius, su kuriais susidūrė dirbdama su kūdikiu prieš pandemiją, kai savo biologijos laboratorijoje nutraukė pieną. Kai ji susilaukė antro kūdikio, dirbdama nuotoliniu būdu, pandemijos metu ji galėjo maitinti krūtimi, kai jis būdavo alkanas, ir dirbti lanksčiu grafiku, tuo pačiu metu darydama karjeros šuolius.

 

„Tuo metu normos buvo labai pasikeitusios“, – sakė ponia Terhune, gyvenanti Santa Fė, Naujojoje Meksikoje. „Nereikėjo jaustis taip, lyg rinkčiausi tarp laiko su mažu vaiku ir darbo.“

 

Pasirinkimas nebuvo išeitis, sakė ji – mokslas buvo per sunki sritis, kad galėčiau į ją grįžti, jei ji skirtų laiko, ir „aš tikrai įdėjau tiek daug laiko ir pastangų į tai, kas man tikrai patiko.“

 

Tyrimai parodė, kad tėvai dažnai slėpė savo priežiūros pareigas darbe. Dabar yra daugiau leidimų tokiems susitarimams kaip darbas iš namų, kai vaikas serga, dalyvavimas susitikime vaizdo ryšiu, o ne kelionė į jį, arba išvykimas iš darbo, kad jį pasiimtų iš mokyklos.

 

„Manau, kad didžiausią skirtumą lemia kultūrinis pokytis, kai visi tampa labiau tolerantiški“, – sakė 37 metų Lauren Goldman, Niujorko „Boies Schiller Flexner“ advokatų kontoros teisininkė ir dviejų vaikų, 5 ir 2 metų, mama.

 

Ji ir jos vyras, taip pat teisininkas, daug dirba. Kartais jų darbas reikalauja vėlyvų vakarų ar kelionių, arba auklė atšaukia susitikimus. Tačiau prieš pandemiją kolegos jai sakė, kad niekam nepasakys, kai jiems teks spręsti su vaikais susijusias problemas. Dabar ji gali būti atvira, sakė ji.

 

Daugelis vyrų jaučia dar didesnį spaudimą visada būti pasiekiamiems darbe. Tačiau apklausų duomenys rodo, kad po pandemijos daugiau jų praleidžia daugiau laiko su savo vaikais ir ieško lankstaus darbo grafiko.

 

50 metų Trivikramas Krishnamurthy, dirbantis technologijų srityje Los Altose, Kalifornijoje, pakaitomis dirba iš namų su savo žmona, kuri dirba finansų srityje. Tai leidžia jam pasiimti 11 metų sūnų iš mokyklos ir padėti 14 metų dukrai ruošti matematikos namų darbus.

 

Anksčiau tai buvo neįsivaizduojama, sakė jis. Tačiau dabar jis nesigaili, kad pertvarko savo kalendorių taip, kad po pamokų turėtų laisvą valandą.

 

„Yra tokia kultūra, kurioje sakoma, kad negalima imti laisvo laiko, ir manau, kad ši dalis tapo lengvesnė“, – sakė jis. „Vis dar reikia rūpintis, kaip sutvarkyti reikalus darbe, vis dar reikia rūpintis, kaip sutvarkyti viską namuose, bet nėra jokių savavališkų reikalavimų skirti laiko bendravimui su motina.“

 

Motinystės galimybės

 

Jungtinėse Valstijose mažėjant gimstamumui, kai kurios moterys teigė, kad naujas lankstumas leido joms tapti motinomis.

 

40 metų Christine Mealey žinojo, kad turėti kūdikį vienai bus sunku. Ji susilaukė sūnaus, kuriam dabar 4 metai, tik po to, kai pandemijos metu gavo visiškai nuotolinį darbą, atlikdama žmogiškųjų išteklių tyrimus farmacijos kompanijoje Bostone.

 

Vaikų priežiūra yra brangi – apie 30 000 USD per metus – ir kai jis serga namuose, ji negali dirbti. „Tačiau darbas iš namų, kol jis lanko vaikų darželį, man padeda visais gyvenimo aspektais“, – sakė ji – ji gali keisti skalbinius ar tvarkyti reikalus, taip atlaisvindama laiką, kai jis būna namuose.

 

 

Darbas korporacinėje Amerikoje prieš pandemiją tapo visą parą trunkantis, neproporcingai naudingas tiems, kurie visada budėjo. Tai dažnai reiškė, kad motinos imdavosi mažiau svarbių darbų, kad galėtų budėti namuose.

 

 

40 metų teisininkė ponia Donovan, gyvenanti Asbury Parke, Naujajame Džersyje, baimė „nukelti į šalį“ karjerą, į kurią investavo 20 metų, buvo priežastis, kodėl ji abejojo ​​vaikų auginimu. Tačiau pandemija leido jai tai padaryti, tuo pačiu metu rūpinantis savo tėvais ir tampant partnere savo įmonėje „Winston Taylor“.

 

 

Dabar parodymus galima duoti virtualiai, be kelių dienų kelionių. Ji dirba iš namų kelias dienas per savaitę, sutaupydama tris valandas, nes nevažinėja į darbą ir būna šalia vakarienės bei miego metu su savo vaikais.

 

 

„Žinau tikrai, kad jei turėčiau eiti į biurą, kaip tai dariau prieš pandemiją, nebūčiau tokioje situacijoje“, – sakė ji. „Tikrai nebūčiau laiminga.“

 

Kaip darbas galėtų pasikeisti daugiau tėvų

 

Jungtinės Valstijos jau seniai darbo ir šeimos pusiausvyrą laiko asmenine problema. Tačiau tyrėjai teigia, kad nuotolinis darbas parodė kai ką kita: darbo funkcijų keitimas gali turėti platesnį skirtumą.

 

„Daugelis dirbančių tėvų iššūkių ir sprendimų yra susiję su darbo struktūra, o ne su individualiomis žmonių pastangomis“, – sakė Corinne Low, Pensilvanijos universiteto Vartono mokyklos docentė.

 

Tyrėjai teigė, kad darbdaviai ir politikos formuotojai turi galią pertvarkyti darbą daugiau žmonių.

 

Pavyzdžiui, darbui, kurį galima atlikti tik asmeniškai tam tikromis valandomis, labai svarbus darbuotojų tvarkaraščių nuspėjamumas – pasirūpinti vaikų priežiūra ir atsarginiais planais nenumatytiems atvejams.

 

Tačiau valandinį atlyginimą gaunantys darbuotojai dažnai neturi nuspėjamumo.

 

Kas būtų, jei Amerikos korporacijų darbo diena būtų suderinta su mokyklos valandomis? O jeigu biuro darbuotojai turėtų tam tikras valandas kiekvieną dieną, kada turėtų dirbti sinchroniškai, o kitas valandas galėtų pasirinkti?

 

O jeigu ne visas darbo laikas būtų teisė ir nereikštų sveikatos draudimo ar galimybės grįžti į tą pačią karjeros kelią praradimo? O jeigu valandinį atlyginimą gaunantys darbuotojai privalėtų iš anksto gauti savo darbo grafikus?

 

O jeigu tėvai turėtų šešis mėnesius apmokamų atostogų po kūdikio gimimo?  Kas būtų, jei vaikų priežiūrą apmokėtų vyriausybė, įskaitant popamokinę ir vasarą, o žmonės, kurie darė pertraukas nuo darbo, kad galėtų rūpintis vaikais, gautų stipendijas?

 

Kas būtų, jei mokykla, darbas ir visuomenė būtų kuriami remiantis lūkesčiu, kad vyrai taip pat yra globėjai?

 

Tokie pokyčiai jau yra įvykę anksčiau, teigė tyrėjai. Aštuonių valandų darbo diena nebuvo įprasta iki XX a. 4-ojo dešimtmečio. Šiandien tėvai namuose veikia daug daugiau nei jų tėvai. Pandemijos metu federalinė vyriausybė subsidijavo vaikų priežiūrą ir reikalavo apmokamų nedarbingumo atostogų.

 

„Turime drąsiau reikalauti oraus gyvenimo tėvams, darbuotojams“, – sakė Sarah Banet-Weiser, Pensilvanijos universiteto Annenbergo komunikacijos mokyklos dekanė. „Vyrauja nuomonė, kad niekas negali pasikeisti. Tačiau pandemijos metu atlikome šį didįjį eksperimentą ir ekonomika nesugriuvo.“” [1]

1. How Remote Work Has Helped a Generation of Working Parents. Claire Cain Miller.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.

How Remote Work Has Helped a Generation of Working Parents

“Post-pandemic, a new openness to accommodating family needs has made it possible for more mothers and fathers to balance work and parenting — particularly mothers of young children.

 

Kerry Donovan, a trial lawyer, had such a demanding career that she wasn’t sure about having children. The pandemic changed her calculus.

 

Her hours remained long and unpredictable. She was the breadwinner. She moved across the country to help care for her parents after her father had a stroke. Yet despite all this, having children suddenly seemed possible — because of the way pandemic-era work untethered office workers from the office.

 

She now has two children, ages 4 and 2. She still goes to the office several days a week. But the ability to work from home has made it possible to have both a career and a family, she said.

 

Equally important has been a cultural change at work. “What the pandemic did was people all of a sudden were talking more about their families — ‘I have small kids’ or ‘I have a parent who’s sick’ — and it made everything easier,” she said. “The pandemic is the main thing that has enabled me to remain in this job.”

 

For people whose jobs can be done at different places and times — mostly college-educated office workers — a lasting effect of the pandemic has been a newfound flexibility, which had been hard to find in the increasingly demanding American workplace.

 

Today, 26 percent of parents still work remotely some days of the week. And like Ms. Donovan, workers describe a new attitude at the office about family, as something to be accommodated, not hidden.

 

But after six years of this natural experiment, American workplace culture seems to be at a crossroads. Some employers are cutting back on benefits that have supported working parents, including remote work.

 

A movement on the right is pushing for more mothers to stay home entirely.

 

Yet there’s evidence that a more flexible and family-oriented environment has benefited caregivers of all kinds, including fathers, people caring for aging parents, and especially mothers. In interviews, some said they wouldn’t have had children otherwise. Others said they might not have continued to work.

 

Since 2023, the share of mothers of prime working age who are in the labor force in some capacity and have children 18 and under has consistently been higher than it was in 2019 — which was already a period of very low unemployment, including for mothers.

 

It’s particularly true of mothers of children under 5, according to data analysis for The New York Times by the Hamilton Project at the Brookings Institution. Economists see these women as a bellwether because they’re most affected by parenting demands and least likely to work.

 

Mothers are working because they have to: Forty-five percent are their family’s primary earners; wages often aren’t keeping up with expenses; and women suffer long-term career setbacks if they take breaks. They’re also working because they want to: Women are on average more educated than men, they’re having children later, and they’re investing in careers they care about.

 

But most working parents also say they want more time with their children. While the changes are incremental, the data suggests that workplace flexibility has made it more possible for more of them to do both.

 

Since the pandemic, mothers have been “quite resilient” in staying in the labor force, said Lauren Bauer, a fellow in economic studies at Brookings who led the analysis.

 

It also shows, researchers say, that changing the way more jobs operate — including jobs that don’t have as much flexibility in when and where they get done — could help even more workers who are also caregivers (which is pretty much everyone at some point in their lives).

 

“This is a problem for society to solve,” said Misty L. Heggeness, a professor at the University of Kansas. “We need to start making the work environments outside of our home work for women, work for caregivers.”

 

Rethinking face time

 

Many obstacles to working and caregiving remain. Rising child care prices are making it more expensive to work. Women are paid less than men — especially when they become mothers. Though mothers without college degrees are also working more, it’s not necessarily because it’s become easier to balance work and family; it’s because it’s become harder to make ends meet.

 

Remote work has downsides — entry-level workers learn less from colleagues, for example, they can feel lonely, and work frequently bleeds into home life — but for those who can do it, it has been a great enabler, parents said.

 

“Women have been demanding generalized workplace accessibility for a long time, and Covid broke that open, especially for better-educated workers,” Ms. Bauer said.

 

Elizabeth Terhune, 37, recalls the challenges of working with an infant before the pandemic, pumping breast milk at her biology lab. When she had a second baby, while working remotely in the pandemic, she could breastfeed when he was hungry and work flexible hours, while still making leaps in her career.

 

“The norms had changed by that point so much,” said Ms. Terhune, who lives in Santa Fe, N.M. “It didn’t have to feel like I was choosing between spending time with my small child and working.”

 

Choosing wasn’t an option, she said — science was too hard a field to re-enter if she took time away, and “I had really put so much time and effort into something that I really felt passionate about.”

 

Parents often hid their caregiving responsibilities at work, studies have shown. Now, there is more permission for arrangements like working from home when a child is sick, attending a meeting by video instead of traveling to it, or stepping away from work for school pickup.

 

“I think the cultural shift where everybody becomes more accepting of it is what makes the biggest difference,” said Lauren Goldman, 37, a lawyer at Boies Schiller Flexner in New York and the mother of two children, ages 5 and 2.

 

She and her husband, also a lawyer, work a lot. Sometimes their jobs require late nights or travel, or their nanny cancels. But before the pandemic, colleagues told her they wouldn’t tell anyone when they had to deal with a child-related issue. Now she can be honest, she said.

 

Many men feel even more pressure to be always available at work. Yet survey data shows that post-pandemic, more of them are spending more time with their children and seeking flexible hours.

 

Trivikram Krishnamurthy, 50, who works in tech in Los Altos, Calif., takes turns with his wife, who is in finance, working from home. It enables him to pick up his son, 11, from school, and help his daughter, 14, with her math homework.

 

Doing that during the workday had once been unimaginable, he said. But now he feels unapologetic about rearranging his calendar so that he’s free for the hour after school.

 

“There’s this culture that says you shall not take any time off, and I think that part has gotten easier,” he said. “You still have to worry about getting your things done at work, you still have to worry about getting everything done at home, but there are no arbitrary requirements of face time.”

 

Making motherhood possible

 

As the birthrate falls in the United States, some women said the new flexibility was what enabled them to become mothers at all.

 

Christine Mealey, 40, knew that having a baby on her own would be hard. She had her son, now 4, only after getting a fully remote role during the pandemic, doing human resources investigations for a pharmaceutical company in Boston.

 

Child care is expensive — around $30,000 a year — and when he’s home sick, she can’t work. But working from home while he’s at day care “helps in every aspect of my life,” she said — she can change laundry or run errands, freeing up time when he’s home.

 

Jobs in corporate America in the run-up to the pandemic had become round-the-clock, disproportionately rewarding people who were always on call. This often meant mothers took lesser jobs so they could be on call at home.

 

For Ms. Donovan, the lawyer, who is 40 and lives in Asbury Park, N.J., the fear of needing to “back-burner” the career she’d spent 20 years investing in was why she’d questioned having children. Yet the pandemic enabled her to do so while also caring for her parents — and making partner at her firm, Winston Taylor.

 

Now, depositions can be done virtually, without several days of travel. She works from home a few days a week, saving three hours by not commuting, and being there for dinner and bedtime with her children.

 

“I know for a fact that if I had to go to the office like I did prepandemic, I would not be in this situation,” she said. “Certainly I would not be happy.”

 

How work could change for more parents

 

The United States has long framed work-family balance as a personal problem. But researchers said remote work showed something else: Changing how work functions can make a broader difference.

 

“Many of the challenges for working parents, and the solutions, are about the structure of work, not people’s individual effort,” said Corinne Low, an associate professor at the Wharton School at Penn.

 

Employers and policymakers have the power to reshape work for more people, researchers said.

 

For jobs that can only be done in person at certain hours, for example, predictability in employees’ schedules is vital — to arrange child care and backup plans for emergencies.

 

Hourly workers, though, often don’t have predictability.

 

What if the corporate American workday were aligned with school hours? What if office workers had certain hours each day when they were expected to work synchronously, and could choose their other hours?

 

What if part-time work were a right, and didn’t mean losing health insurance or the chance to return to the same career track? What if hourly workers were required to get their schedules well in advance?

 

What if parents had six months of paid leave after a baby was born? What if child care were paid for by the government — including after school and in the summer — and people who took breaks from employment for caregiving got stipends?

 

What if school, work and society were built around the expectation that men are caregivers too?

 

Changes like these have happened before, researchers said. The eight-hour workday wasn’t commonplace until the 1930s. Today’s fathers are doing much more at home than their fathers did. During the pandemic, the federal government subsidized child care and required paid sick leave.

 

“We need to be bolder in demanding a decent life for parents, for workers,” said Sarah Banet-Weiser, dean of the Annenberg School for Communication at Penn. “There’s this idea that nothing can change. But we had this grand experiment in the pandemic, and the economy didn’t fall apart.”” [1]

 

1. How Remote Work Has Helped a Generation of Working Parents. Claire Cain Miller.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.

Ar polinkis dažnai valgyti raugintus kopūstus, siekiant numesti svorio ir pagerinti sveikatą turi kokių nors mokslinių duomenų, patvirtinančių tai?

Moksliniai duomenys paprastai patvirtina, kad nepasterizuotų raugintų kopūstų vartojimas gerina žarnyno sveikatą ir yra svorio valdymo priemonė. Tačiau teiginiai, kad jie veikia kaip „stebuklingas vaistas“ arba atskiras svorio metimo maistas, neturi didelio masto klinikinio pagrindo žmonėms, o per didelis jų vartojimas kelia pavojų sveikatai.

 

Svorio metimas

Moksliniai įrodymai apie raugintus kopūstus ir svorio valdymą yra daugiausia netiesioginiai.

 

Mažai kalorijų, daug skaidulų: Puodelis raugintų kopūstų turi apie 30 kalorijų ir daugiau nei 4 gramus skaidulų. Mažai kalorijų turinčių, skaidulų turinčių maisto produktų vartojimas yra patikrinta strategija norint valdyti kasdienį kalorijų suvartojimą.

 

Sąsajos su žarnyno mikrobiomu: Kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikri probiotikai, randami fermentuotuose maisto produktuose, gali turėti įtakos apetito hormonams ir šiek tiek sumažinti riebalų įsisavinimą, nors tyrimai dažniausiai yra preliminarūs.

 

Ne stebuklinga kulka: Ekspertai pabrėžia, kad norint numesti svorio, galiausiai reikia sudeginti daugiau kalorijų nei suvartojate, o rauginti kopūstai yra tik pagalbinis maisto papildas.

 

Nauda sveikatai

Fermentuotos daržovės, tokios kaip rauginti kopūstai, turi keletą moksliškai pagrįstų privalumų sveikatai:

 

Probiotikai: Nepasterizuoti rauginti kopūstai turi gausiai gyvų pieno rūgšties bakterijų (pvz., Lactobacillus), kurias mokslinės organizacijos, tokios, kaip Stanfordo medicinos universitetas, pripažįsta kaip palaikančias sveiką virškinimą ir žarnyno floros pusiausvyrą.

 

Vitaminai ir maistinės medžiagos: Fermentacijos procese išlieka didelis vitamino C, vitamino K1 kiekis ir susidaro vitaminas K2 (naudingas kaulų ir širdies sveikatai).

 

Antioksidantai ir uždegimas: Tyrimai rodo, kad raugintuose kopūstuose yra metabolitų ir antioksidantų, kurie mažina oksidacinį stresą ir uždegimą.

 

Rizika sveikatai, į kurią reikia atsižvelgti

Raugintų kopūstų valgymas labai dažnai kelia specifinę riziką:

 

Didelis natrio kiekis: Raugintuose kopūstuose natūraliai yra daug natrio, kuris gali sukelti skysčių susilaikymą ir padidinti kraujospūdį.

 

Histamino netoleravimas: Fermentuotuose maisto produktuose gali būti labai daug histamino, kuris jautriems asmenims gali sukelti tokius simptomus kaip galvos skausmas, nosies užgulimas ar pilvo pūtimas.

 

Sąveika su vaistais: Dėl jame esančio tiramino dažnas vartojimas gali sąveikauti su monoamino oksidazės inhibitorių (MAOI) vaistais.

Does tendency to eat sauerkraut very often for losing weight and improving health have any scientific data to support it?

 

Scientific data generally supports eating unpasteurized sauerkraut to improve gut health and as a tool for weight management. However, claims that it acts as a "miracle cure" or standalone weight-loss food lack large-scale human clinical backing, and excessive intake comes with health risks.

Weight Loss

Scientific evidence regarding sauerkraut and weight management is primarily indirect.

 

    Low Calorie, High Fiber: A cup of sauerkraut contains about 30 calories and over 4 grams of fiber. Filling up on low-calorie, fiber-dense foods is a proven strategy for managing daily caloric intake.

    Gut Microbiome Links: Some studies suggest certain probiotics found in fermented foods may influence appetite hormones and slightly reduce fat absorption, though studies are mostly preliminary.

    Not a Magic Bullet: Experts emphasize that weight loss ultimately requires burning more calories than you consume, and sauerkraut is just a supportive dietary addition.

 

Health Benefits

Fermented vegetables like sauerkraut offer several scientifically supported health benefits:

 

    Probiotics: Unpasteurized sauerkraut is rich in live lactic acid bacteria (such as Lactobacillus), which scientific organizations like Stanford Medicine recognize for supporting healthy digestion and balancing gut flora.

    Vitamins & Nutrients: The fermentation process retains high levels of Vitamin C, Vitamin K1, and creates Vitamin K2 (beneficial for bone and heart health).

    Antioxidants & Inflammation: Research indicates that fermented cabbage contains metabolites and antioxidants that reduce oxidative stress and inflammation.

 

Health Risks to Consider

Eating sauerkraut very often carries specific risks:

 

    High Sodium Content: Sauerkraut is naturally high in sodium, which can cause fluid retention and increase blood pressure.

    Histamine Intolerance: Fermented foods can be very high in histamines, triggering symptoms like headaches, congestion, or bloating in sensitive individuals.

    Drug Interactions: Because of its tyramine content, frequent consumption may interact with monoamine oxidase inhibitor (MAOI) medications

Elonas Muskas patvirtina senus nuogąstavimus dėl superturtuolių

„Nuo tada, kai Elonas Muskas tapo pirmuoju pasaulyje trilijonieriumi, žmonės bandė suvokti jo nesuvokiamo turto mastą.

 

Kai kurie pastebėjo, kad 100 dolerių banknotų krūva, kurios vertė siekia 1 trilijoną dolerių, siektų 679 mylias. Ekonomistas Stevenas Durlaufas pastebėjo, kad Johno D. Rockefellerio turtas vienu metu sudarė apie 1,5 procento JAV bendrojo vidaus produkto, o pono Musko turtas dabar siekia bent dvigubai daugiau – daugiau nei 3 procentus. Niujorko „Knicks“ gerbėjams galbūt nepraslys pro akis mintis, kad net Jalenui Brunsonui, kuris uždirba apie 39 milijonus dolerių per metus, reikėtų žaisti daugiau nei 25 000 sezonų, kad sukauptų tokius pinigus.

 

Tačiau iš visų skaičių, kuriuos mačiau, labiausiai mane sužavėjo „The Times“ skaičiavimas, kad pono Musko grynasis turtas yra penkis milijonus kartų didesnis nei vidutinės amerikiečių šeimos.

 

Kaip politinės minties istorikas, iš karto pagalvojau apie Platonas, pirmasis Vakarų filosofas, iš tikrųjų nagrinėjęs ekonominės nelygybės problemą.

 

Savo „Įstatymuose“, per Atėnų nepažįstamojo personažą, Platonas teigė, kad klestinčioje respublikoje, jei kas nors įgytų daugiau nei keturis kartus didesnį turtą nei skurdžiausi piliečiai, jis turėtų paaukoti perteklių miestui. Ne penkis milijonus kartų didesnį turtą nei tipinė šeima – keturis kartus didesnį nei skurdžiausi.

 

Žinoma, sunku įsivaizduoti, kaip šiuolaikinė ekonomika veiktų su Platono siūlomais turto įgijimo apribojimais. Tačiau šiuolaikiniam skaitytojui nesunku suprasti susirūpinimą keliančius veiksnius, kurie paskatino jį pateikti šį radikalų pasiūlymą.

 

Platonas užaugo Atėnuose, mieste, kuris kadaise, kaip rašė Plutarchas, buvo beveik sudraskytas „skirtybės tarp turtingųjų ir vargšų“. Jį išgelbėjo didvyriškas įstatymų leidėjas Solonas, kuris panaikino visas vargšų skolas, labai apmaudu turtinguosius.

 

Platono jaunystėje, miestui kovojant Peloponeso kare, jis patyrė tris iš eilės klasinius pilietinius karus – oligarchinę turtingųjų revoliuciją prieš vargšus, po jos – demokratinę vargšų revoliuciją prieš turtinguosius, o po to – dar vieną oligarchinę revoliuciją.

 

Nenuostabu, kad Sokratas, apmąstydamas nelygybę Platono „Respublikoje“, pastebėjo, kad valstybė, kuriai būdingas didelis turtinis skirtumas, iš viso nėra valstybė, o „dvi valstybės – viena vargšų, kita turtingųjų, ir jos gyvena toje pačioje vietoje ir visada sąmokslauja viena prieš kitą“.

 

Platonui nelygybės šaltinis buvo sielos liga, kurią graikai vadino pleoneksija – nepasotinamo godumo rūšis. Platono „Gorgijuje“ Sokratas šią būseną palygino su kiaurasam ąsočiu: kad ir kiek vandens į jį įpiltum, jis pareikalaus daugiau. Vieniems pinigų troškimas tęsiasi tik tiek, kiek reikia jų poreikiams patenkinti; kitiems – begalinis. Platonas tas nepasotinamas sielas palygino su vergais, kuriuos valdo jų troškimai.

 

Žmogus, apimtas savo nenumaldomų troškimų, ima mylėti save daug labiau nei gali jausti likusiai žmonijai. Platono manymu, jis buvo „prastas teisingumo, gėrio ir kilnumo vertintojas“, nes savo troškimus visada laikydavo vertingesniais net už tiesą. Todėl, anot Platono, „neįmanoma, kad tie, kurie labai praturtėja, taptų ir geri“.

 

Platono baimes dėl nepasotinamo godumo išteisino ponas Muskas, kuris jau nusitaikė į 10 trilijonų dolerių. Jis patvirtino Platono susirūpinimą dėl superturtingųjų moralinių nesėkmių, apibūdindamas empatiją kaip „esminį Vakarų civilizacijos silpnumą“. Įsteigęs vadinamąjį Vyriausybės efektyvumo departamentą, jis, kaip jis pats džiugiai pasakė, įtraukė JAV Tarptautinės plėtros agentūros programą „į medienos smulkintuvą“, prisidėdamas prie maždaug 600 000 žmonių mirties. Toks žudynės yra nuspėjamas visuomenės, kuri nusprendė nenustatyti jokių viršutinių turto ribų, rezultatas.

 

Platonas puikiai suprato, kad idealių sprendimų, tokių kaip jo 4:1 turto santykis, neįmanoma įgyvendinti ten, kur jau egzistuoja didelė nelygybė. Tačiau jis neskatino įstatymų leidėjų ir piliečių nuleisti rankų pasiduoti. Priešingai, jis ragino piliečius (įskaitant ir tuos kelis turtingus, kurie turi „sąžiningumo jausmą“) daryti viską, ką gali, kad sulygintų visuomenę, pradedant nuo to, kad sugėdintų tuos, kurie turi per didelį turtą. Jis pabrėžė, kad tikrasis skurdas „susideda ne iš turto mažinimo, o iš godumo didinimo“.

 

Tik mokant apie kraštutinio godumo blogį, visuomenė gali pradėti atkurti sveiką turto pusiausvyrą, būtiną klestinčiai respublikai.

 

 

Davidas Lay'us Williamsas yra DePaulo universiteto politikos mokslų profesorius ir knygos „Didžiausias iš visų marų: kaip ekonominė nelygybė formavo politinę mintį nuo Platono iki Markso“ autorius. [1]

 

1. Elon Musk Confirms Ancient Concerns About the Superrich: Guest Essay. David Lay Williams.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.