How Remote Work Has Helped a Generation of Working Parents

“Post-pandemic, a new openness to accommodating family needs has made it possible for more mothers and fathers to balance work and parenting — particularly mothers of young children.

 

Kerry Donovan, a trial lawyer, had such a demanding career that she wasn’t sure about having children. The pandemic changed her calculus.

 

Her hours remained long and unpredictable. She was the breadwinner. She moved across the country to help care for her parents after her father had a stroke. Yet despite all this, having children suddenly seemed possible — because of the way pandemic-era work untethered office workers from the office.

 

She now has two children, ages 4 and 2. She still goes to the office several days a week. But the ability to work from home has made it possible to have both a career and a family, she said.

 

Equally important has been a cultural change at work. “What the pandemic did was people all of a sudden were talking more about their families — ‘I have small kids’ or ‘I have a parent who’s sick’ — and it made everything easier,” she said. “The pandemic is the main thing that has enabled me to remain in this job.”

 

For people whose jobs can be done at different places and times — mostly college-educated office workers — a lasting effect of the pandemic has been a newfound flexibility, which had been hard to find in the increasingly demanding American workplace.

 

Today, 26 percent of parents still work remotely some days of the week. And like Ms. Donovan, workers describe a new attitude at the office about family, as something to be accommodated, not hidden.

 

But after six years of this natural experiment, American workplace culture seems to be at a crossroads. Some employers are cutting back on benefits that have supported working parents, including remote work.

 

A movement on the right is pushing for more mothers to stay home entirely.

 

Yet there’s evidence that a more flexible and family-oriented environment has benefited caregivers of all kinds, including fathers, people caring for aging parents, and especially mothers. In interviews, some said they wouldn’t have had children otherwise. Others said they might not have continued to work.

 

Since 2023, the share of mothers of prime working age who are in the labor force in some capacity and have children 18 and under has consistently been higher than it was in 2019 — which was already a period of very low unemployment, including for mothers.

 

It’s particularly true of mothers of children under 5, according to data analysis for The New York Times by the Hamilton Project at the Brookings Institution. Economists see these women as a bellwether because they’re most affected by parenting demands and least likely to work.

 

Mothers are working because they have to: Forty-five percent are their family’s primary earners; wages often aren’t keeping up with expenses; and women suffer long-term career setbacks if they take breaks. They’re also working because they want to: Women are on average more educated than men, they’re having children later, and they’re investing in careers they care about.

 

But most working parents also say they want more time with their children. While the changes are incremental, the data suggests that workplace flexibility has made it more possible for more of them to do both.

 

Since the pandemic, mothers have been “quite resilient” in staying in the labor force, said Lauren Bauer, a fellow in economic studies at Brookings who led the analysis.

 

It also shows, researchers say, that changing the way more jobs operate — including jobs that don’t have as much flexibility in when and where they get done — could help even more workers who are also caregivers (which is pretty much everyone at some point in their lives).

 

“This is a problem for society to solve,” said Misty L. Heggeness, a professor at the University of Kansas. “We need to start making the work environments outside of our home work for women, work for caregivers.”

 

Rethinking face time

 

Many obstacles to working and caregiving remain. Rising child care prices are making it more expensive to work. Women are paid less than men — especially when they become mothers. Though mothers without college degrees are also working more, it’s not necessarily because it’s become easier to balance work and family; it’s because it’s become harder to make ends meet.

 

Remote work has downsides — entry-level workers learn less from colleagues, for example, they can feel lonely, and work frequently bleeds into home life — but for those who can do it, it has been a great enabler, parents said.

 

“Women have been demanding generalized workplace accessibility for a long time, and Covid broke that open, especially for better-educated workers,” Ms. Bauer said.

 

Elizabeth Terhune, 37, recalls the challenges of working with an infant before the pandemic, pumping breast milk at her biology lab. When she had a second baby, while working remotely in the pandemic, she could breastfeed when he was hungry and work flexible hours, while still making leaps in her career.

 

“The norms had changed by that point so much,” said Ms. Terhune, who lives in Santa Fe, N.M. “It didn’t have to feel like I was choosing between spending time with my small child and working.”

 

Choosing wasn’t an option, she said — science was too hard a field to re-enter if she took time away, and “I had really put so much time and effort into something that I really felt passionate about.”

 

Parents often hid their caregiving responsibilities at work, studies have shown. Now, there is more permission for arrangements like working from home when a child is sick, attending a meeting by video instead of traveling to it, or stepping away from work for school pickup.

 

“I think the cultural shift where everybody becomes more accepting of it is what makes the biggest difference,” said Lauren Goldman, 37, a lawyer at Boies Schiller Flexner in New York and the mother of two children, ages 5 and 2.

 

She and her husband, also a lawyer, work a lot. Sometimes their jobs require late nights or travel, or their nanny cancels. But before the pandemic, colleagues told her they wouldn’t tell anyone when they had to deal with a child-related issue. Now she can be honest, she said.

 

Many men feel even more pressure to be always available at work. Yet survey data shows that post-pandemic, more of them are spending more time with their children and seeking flexible hours.

 

Trivikram Krishnamurthy, 50, who works in tech in Los Altos, Calif., takes turns with his wife, who is in finance, working from home. It enables him to pick up his son, 11, from school, and help his daughter, 14, with her math homework.

 

Doing that during the workday had once been unimaginable, he said. But now he feels unapologetic about rearranging his calendar so that he’s free for the hour after school.

 

“There’s this culture that says you shall not take any time off, and I think that part has gotten easier,” he said. “You still have to worry about getting your things done at work, you still have to worry about getting everything done at home, but there are no arbitrary requirements of face time.”

 

Making motherhood possible

 

As the birthrate falls in the United States, some women said the new flexibility was what enabled them to become mothers at all.

 

Christine Mealey, 40, knew that having a baby on her own would be hard. She had her son, now 4, only after getting a fully remote role during the pandemic, doing human resources investigations for a pharmaceutical company in Boston.

 

Child care is expensive — around $30,000 a year — and when he’s home sick, she can’t work. But working from home while he’s at day care “helps in every aspect of my life,” she said — she can change laundry or run errands, freeing up time when he’s home.

 

Jobs in corporate America in the run-up to the pandemic had become round-the-clock, disproportionately rewarding people who were always on call. This often meant mothers took lesser jobs so they could be on call at home.

 

For Ms. Donovan, the lawyer, who is 40 and lives in Asbury Park, N.J., the fear of needing to “back-burner” the career she’d spent 20 years investing in was why she’d questioned having children. Yet the pandemic enabled her to do so while also caring for her parents — and making partner at her firm, Winston Taylor.

 

Now, depositions can be done virtually, without several days of travel. She works from home a few days a week, saving three hours by not commuting, and being there for dinner and bedtime with her children.

 

“I know for a fact that if I had to go to the office like I did prepandemic, I would not be in this situation,” she said. “Certainly I would not be happy.”

 

How work could change for more parents

 

The United States has long framed work-family balance as a personal problem. But researchers said remote work showed something else: Changing how work functions can make a broader difference.

 

“Many of the challenges for working parents, and the solutions, are about the structure of work, not people’s individual effort,” said Corinne Low, an associate professor at the Wharton School at Penn.

 

Employers and policymakers have the power to reshape work for more people, researchers said.

 

For jobs that can only be done in person at certain hours, for example, predictability in employees’ schedules is vital — to arrange child care and backup plans for emergencies.

 

Hourly workers, though, often don’t have predictability.

 

What if the corporate American workday were aligned with school hours? What if office workers had certain hours each day when they were expected to work synchronously, and could choose their other hours?

 

What if part-time work were a right, and didn’t mean losing health insurance or the chance to return to the same career track? What if hourly workers were required to get their schedules well in advance?

 

What if parents had six months of paid leave after a baby was born? What if child care were paid for by the government — including after school and in the summer — and people who took breaks from employment for caregiving got stipends?

 

What if school, work and society were built around the expectation that men are caregivers too?

 

Changes like these have happened before, researchers said. The eight-hour workday wasn’t commonplace until the 1930s. Today’s fathers are doing much more at home than their fathers did. During the pandemic, the federal government subsidized child care and required paid sick leave.

 

“We need to be bolder in demanding a decent life for parents, for workers,” said Sarah Banet-Weiser, dean of the Annenberg School for Communication at Penn. “There’s this idea that nothing can change. But we had this grand experiment in the pandemic, and the economy didn’t fall apart.”” [1]

 

1. How Remote Work Has Helped a Generation of Working Parents. Claire Cain Miller.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.

Ar polinkis dažnai valgyti raugintus kopūstus, siekiant numesti svorio ir pagerinti sveikatą turi kokių nors mokslinių duomenų, patvirtinančių tai?

Moksliniai duomenys paprastai patvirtina, kad nepasterizuotų raugintų kopūstų vartojimas gerina žarnyno sveikatą ir yra svorio valdymo priemonė. Tačiau teiginiai, kad jie veikia kaip „stebuklingas vaistas“ arba atskiras svorio metimo maistas, neturi didelio masto klinikinio pagrindo žmonėms, o per didelis jų vartojimas kelia pavojų sveikatai.

 

Svorio metimas

Moksliniai įrodymai apie raugintus kopūstus ir svorio valdymą yra daugiausia netiesioginiai.

 

Mažai kalorijų, daug skaidulų: Puodelis raugintų kopūstų turi apie 30 kalorijų ir daugiau nei 4 gramus skaidulų. Mažai kalorijų turinčių, skaidulų turinčių maisto produktų vartojimas yra patikrinta strategija norint valdyti kasdienį kalorijų suvartojimą.

 

Sąsajos su žarnyno mikrobiomu: Kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikri probiotikai, randami fermentuotuose maisto produktuose, gali turėti įtakos apetito hormonams ir šiek tiek sumažinti riebalų įsisavinimą, nors tyrimai dažniausiai yra preliminarūs.

 

Ne stebuklinga kulka: Ekspertai pabrėžia, kad norint numesti svorio, galiausiai reikia sudeginti daugiau kalorijų nei suvartojate, o rauginti kopūstai yra tik pagalbinis maisto papildas.

 

Nauda sveikatai

Fermentuotos daržovės, tokios kaip rauginti kopūstai, turi keletą moksliškai pagrįstų privalumų sveikatai:

 

Probiotikai: Nepasterizuoti rauginti kopūstai turi gausiai gyvų pieno rūgšties bakterijų (pvz., Lactobacillus), kurias mokslinės organizacijos, tokios, kaip Stanfordo medicinos universitetas, pripažįsta kaip palaikančias sveiką virškinimą ir žarnyno floros pusiausvyrą.

 

Vitaminai ir maistinės medžiagos: Fermentacijos procese išlieka didelis vitamino C, vitamino K1 kiekis ir susidaro vitaminas K2 (naudingas kaulų ir širdies sveikatai).

 

Antioksidantai ir uždegimas: Tyrimai rodo, kad raugintuose kopūstuose yra metabolitų ir antioksidantų, kurie mažina oksidacinį stresą ir uždegimą.

 

Rizika sveikatai, į kurią reikia atsižvelgti

Raugintų kopūstų valgymas labai dažnai kelia specifinę riziką:

 

Didelis natrio kiekis: Raugintuose kopūstuose natūraliai yra daug natrio, kuris gali sukelti skysčių susilaikymą ir padidinti kraujospūdį.

 

Histamino netoleravimas: Fermentuotuose maisto produktuose gali būti labai daug histamino, kuris jautriems asmenims gali sukelti tokius simptomus kaip galvos skausmas, nosies užgulimas ar pilvo pūtimas.

 

Sąveika su vaistais: Dėl jame esančio tiramino dažnas vartojimas gali sąveikauti su monoamino oksidazės inhibitorių (MAOI) vaistais.

Does tendency to eat sauerkraut very often for losing weight and improving health have any scientific data to support it?

 

Scientific data generally supports eating unpasteurized sauerkraut to improve gut health and as a tool for weight management. However, claims that it acts as a "miracle cure" or standalone weight-loss food lack large-scale human clinical backing, and excessive intake comes with health risks.

Weight Loss

Scientific evidence regarding sauerkraut and weight management is primarily indirect.

 

    Low Calorie, High Fiber: A cup of sauerkraut contains about 30 calories and over 4 grams of fiber. Filling up on low-calorie, fiber-dense foods is a proven strategy for managing daily caloric intake.

    Gut Microbiome Links: Some studies suggest certain probiotics found in fermented foods may influence appetite hormones and slightly reduce fat absorption, though studies are mostly preliminary.

    Not a Magic Bullet: Experts emphasize that weight loss ultimately requires burning more calories than you consume, and sauerkraut is just a supportive dietary addition.

 

Health Benefits

Fermented vegetables like sauerkraut offer several scientifically supported health benefits:

 

    Probiotics: Unpasteurized sauerkraut is rich in live lactic acid bacteria (such as Lactobacillus), which scientific organizations like Stanford Medicine recognize for supporting healthy digestion and balancing gut flora.

    Vitamins & Nutrients: The fermentation process retains high levels of Vitamin C, Vitamin K1, and creates Vitamin K2 (beneficial for bone and heart health).

    Antioxidants & Inflammation: Research indicates that fermented cabbage contains metabolites and antioxidants that reduce oxidative stress and inflammation.

 

Health Risks to Consider

Eating sauerkraut very often carries specific risks:

 

    High Sodium Content: Sauerkraut is naturally high in sodium, which can cause fluid retention and increase blood pressure.

    Histamine Intolerance: Fermented foods can be very high in histamines, triggering symptoms like headaches, congestion, or bloating in sensitive individuals.

    Drug Interactions: Because of its tyramine content, frequent consumption may interact with monoamine oxidase inhibitor (MAOI) medications

Elonas Muskas patvirtina senus nuogąstavimus dėl superturtuolių

„Nuo tada, kai Elonas Muskas tapo pirmuoju pasaulyje trilijonieriumi, žmonės bandė suvokti jo nesuvokiamo turto mastą.

 

Kai kurie pastebėjo, kad 100 dolerių banknotų krūva, kurios vertė siekia 1 trilijoną dolerių, siektų 679 mylias. Ekonomistas Stevenas Durlaufas pastebėjo, kad Johno D. Rockefellerio turtas vienu metu sudarė apie 1,5 procento JAV bendrojo vidaus produkto, o pono Musko turtas dabar siekia bent dvigubai daugiau – daugiau nei 3 procentus. Niujorko „Knicks“ gerbėjams galbūt nepraslys pro akis mintis, kad net Jalenui Brunsonui, kuris uždirba apie 39 milijonus dolerių per metus, reikėtų žaisti daugiau nei 25 000 sezonų, kad sukauptų tokius pinigus.

 

Tačiau iš visų skaičių, kuriuos mačiau, labiausiai mane sužavėjo „The Times“ skaičiavimas, kad pono Musko grynasis turtas yra penkis milijonus kartų didesnis nei vidutinės amerikiečių šeimos.

 

Kaip politinės minties istorikas, iš karto pagalvojau apie Platonas, pirmasis Vakarų filosofas, iš tikrųjų nagrinėjęs ekonominės nelygybės problemą.

 

Savo „Įstatymuose“, per Atėnų nepažįstamojo personažą, Platonas teigė, kad klestinčioje respublikoje, jei kas nors įgytų daugiau nei keturis kartus didesnį turtą nei skurdžiausi piliečiai, jis turėtų paaukoti perteklių miestui. Ne penkis milijonus kartų didesnį turtą nei tipinė šeima – keturis kartus didesnį nei skurdžiausi.

 

Žinoma, sunku įsivaizduoti, kaip šiuolaikinė ekonomika veiktų su Platono siūlomais turto įgijimo apribojimais. Tačiau šiuolaikiniam skaitytojui nesunku suprasti susirūpinimą keliančius veiksnius, kurie paskatino jį pateikti šį radikalų pasiūlymą.

 

Platonas užaugo Atėnuose, mieste, kuris kadaise, kaip rašė Plutarchas, buvo beveik sudraskytas „skirtybės tarp turtingųjų ir vargšų“. Jį išgelbėjo didvyriškas įstatymų leidėjas Solonas, kuris panaikino visas vargšų skolas, labai apmaudu turtinguosius.

 

Platono jaunystėje, miestui kovojant Peloponeso kare, jis patyrė tris iš eilės klasinius pilietinius karus – oligarchinę turtingųjų revoliuciją prieš vargšus, po jos – demokratinę vargšų revoliuciją prieš turtinguosius, o po to – dar vieną oligarchinę revoliuciją.

 

Nenuostabu, kad Sokratas, apmąstydamas nelygybę Platono „Respublikoje“, pastebėjo, kad valstybė, kuriai būdingas didelis turtinis skirtumas, iš viso nėra valstybė, o „dvi valstybės – viena vargšų, kita turtingųjų, ir jos gyvena toje pačioje vietoje ir visada sąmokslauja viena prieš kitą“.

 

Platonui nelygybės šaltinis buvo sielos liga, kurią graikai vadino pleoneksija – nepasotinamo godumo rūšis. Platono „Gorgijuje“ Sokratas šią būseną palygino su kiaurasam ąsočiu: kad ir kiek vandens į jį įpiltum, jis pareikalaus daugiau. Vieniems pinigų troškimas tęsiasi tik tiek, kiek reikia jų poreikiams patenkinti; kitiems – begalinis. Platonas tas nepasotinamas sielas palygino su vergais, kuriuos valdo jų troškimai.

 

Žmogus, apimtas savo nenumaldomų troškimų, ima mylėti save daug labiau nei gali jausti likusiai žmonijai. Platono manymu, jis buvo „prastas teisingumo, gėrio ir kilnumo vertintojas“, nes savo troškimus visada laikydavo vertingesniais net už tiesą. Todėl, anot Platono, „neįmanoma, kad tie, kurie labai praturtėja, taptų ir geri“.

 

Platono baimes dėl nepasotinamo godumo išteisino ponas Muskas, kuris jau nusitaikė į 10 trilijonų dolerių. Jis patvirtino Platono susirūpinimą dėl superturtingųjų moralinių nesėkmių, apibūdindamas empatiją kaip „esminį Vakarų civilizacijos silpnumą“. Įsteigęs vadinamąjį Vyriausybės efektyvumo departamentą, jis, kaip jis pats džiugiai pasakė, įtraukė JAV Tarptautinės plėtros agentūros programą „į medienos smulkintuvą“, prisidėdamas prie maždaug 600 000 žmonių mirties. Toks žudynės yra nuspėjamas visuomenės, kuri nusprendė nenustatyti jokių viršutinių turto ribų, rezultatas.

 

Platonas puikiai suprato, kad idealių sprendimų, tokių kaip jo 4:1 turto santykis, neįmanoma įgyvendinti ten, kur jau egzistuoja didelė nelygybė. Tačiau jis neskatino įstatymų leidėjų ir piliečių nuleisti rankų pasiduoti. Priešingai, jis ragino piliečius (įskaitant ir tuos kelis turtingus, kurie turi „sąžiningumo jausmą“) daryti viską, ką gali, kad sulygintų visuomenę, pradedant nuo to, kad sugėdintų tuos, kurie turi per didelį turtą. Jis pabrėžė, kad tikrasis skurdas „susideda ne iš turto mažinimo, o iš godumo didinimo“.

 

Tik mokant apie kraštutinio godumo blogį, visuomenė gali pradėti atkurti sveiką turto pusiausvyrą, būtiną klestinčiai respublikai.

 

 

Davidas Lay'us Williamsas yra DePaulo universiteto politikos mokslų profesorius ir knygos „Didžiausias iš visų marų: kaip ekonominė nelygybė formavo politinę mintį nuo Platono iki Markso“ autorius. [1]

 

1. Elon Musk Confirms Ancient Concerns About the Superrich: Guest Essay. David Lay Williams.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.

Elon Musk Confirms Ancient Concerns About the Superrich

“Ever since Elon Musk became the world’s first trillionaire, people have been trying to grasp the scale of his incomprehensible fortune.

 

Some have noted that a stack of $100 bills amounting to $1 trillion would extend 679 miles high. The economist Steven Durlauf has observed that John D. Rockefeller’s wealth at one point equaled about 1.5 percent of the U.S. gross domestic product and that Mr. Musk’s wealth now amounts to at least twice as much, at more than 3 percent. It may not escape New York Knicks fans that even Jalen Brunson, who makes about $39 million per year, would need to play more than 25,000 seasons to accumulate that kind of money.

 

But of all the numbers I’ve seen, the one that struck me most forcefully was a calculation in The Times that Mr. Musk’s net worth is five million times as large as that of the average American family.

 

As a historian of political thought, I immediately thought of Plato, the first Western philosopher to really grapple with economic inequality.

 

In his “Laws,” through the character of the Athenian Stranger, Plato contended that in a thriving republic, if anyone acquired more than four times the wealth of the poorest citizens, he should donate the surplus to the city. Not five million times the wealth of the typical family — four times the wealth of the poorest.

 

To be sure, it is difficult to imagine how a modern economy would operate with Plato’s proposed constraints on wealth acquisition. But it is not hard for a modern reader to understand the concerns that led him to his radical proposal.

 

Plato grew up in Athens, a city that once was nearly torn apart, as Plutarch wrote, by the “disparity between the rich and the poor.” It was saved by a heroic lawgiver, Solon, who canceled all the debts of the poor, to the great chagrin of the rich.

 

And in Plato’s youth, as the city fought the Peloponnesian War, it suffered three successive class-based civil wars — an oligarchic revolution of the rich against the poor, followed by a democratic revolution of the poor against the rich, followed by yet another oligarchic revolution.

 

It’s no wonder that when Socrates reflected on inequality in Plato’s “Republic,” he observed that a state characterized by significant wealth disparity is not a state at all but rather “two states, the one of poor, the other of rich men, and they are living on the same spot and always conspiring against one another.”

 

For Plato, the source of inequality was a disease of the soul that the Greeks called pleonexia — a kind of insatiable greed. In Plato’s “Gorgias,” Socrates likened this condition to a leaky jug: No matter how much water one pours into it, it will demand more. For some, the desire for money extends only so far as is necessary to cover their needs; for others, the desire is infinite. Plato likened those insatiable souls to slaves who are ruled by their desires.

 

Someone consumed with his unquenchable desires comes to love himself far beyond what he can feel for the rest of humanity. He was, for Plato, “a poor judge of what is just and good and noble,” because he would always treat his desires as more valuable even than the truth. As a consequence, Plato wrote, “it is impossible that those who become very rich also become good.”

 

Plato’s fears about insatiable greed have been vindicated by Mr. Musk, who has already set his sights on $10 trillion. He has confirmed Plato’s concerns about the moral failures of the superrich by characterizing empathy as “the fundamental weakness of Western civilization.” With his so-called Department of Government Efficiency, he put the U.S. Agency for International Development program “into the wood chipper,” as he gleefully put it, contributing to the deaths of an estimated 600,000 people. Such carnage is a predictable outcome of a society that has chosen to place no upper limits on wealth.

 

Plato was acutely aware that ideal solutions, such as his 4-to-1 wealth ratio, are impossible to carry out where great inequality already exists. But he did not encourage legislators and citizens to throw up their hands in surrender. Rather, he urged citizens (including the few rich ones with a “sense of fairness”) to do what they could to level society, starting by shaming those with excessive fortunes. He stressed that true poverty “consists not in a lessening of one’s property but in an increase of one’s avarice.”

 

Only by teaching the evils of extreme greed can society begin to restore the healthy balance of wealth necessary for a thriving republic.

 

David Lay Williams is a professor of political science at DePaul University and the author of “The Greatest of All Plagues: How Economic Inequality Shaped Political Thought From Plato to Marx.”” [1]

 

1. Elon Musk Confirms Ancient Concerns About the Superrich: Guest Essay. David Lay Williams.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.

Netrukus bus ir jūsų biure: miestai ir mokyklos tiria nuotekas dėl nelegalių narkotikų

„Ankstyvo ryto karštyje tvyrojo nemalonus kvapas, kai Tempe, Arizonos valstijoje, miesto darbuotojai atrakino nuotekų stebėjimo angą ir atsuko surinkimo ąsočio čiaupą, iš kurio praėjusią dieną siurbė miesto nuotekas. Jie pripildė stiklainį, sudėjo jį į mėlyną aušintuvą ir nuskubėjo į kitą angą arba „šuninę“, iš viso paimdami iš 11.

 

Skubėdami užkirsti kelią mėginių suirimui po kaitria saule, jie pristatė aušintuvus į naują savivaldybės laboratoriją, kurioje chemikai tiria nuotekas, ieškodami pavojingų narkotikų pėdsakų.

 

Šių miesto masto pastangų tikslas – aptikti narkotikus, kai tik jie pradeda skverbtis į rajonus, ir sumažinti perdozavimą, įspėjant piliečius ir greitosios medicinos pagalbos tarnybas.

 

Spalvingoje, interaktyvioje prietaisų skydelyje pateikiami naujausi rezultatai: balandžio 27 d. ksilazinas, kuris gali nekrozuoti žmogaus kūną, pasirodė 4 surinkimo zonoje; gegužės 11 d. fentanilis pasirodė 6 surinkimo zonoje.

 

„Kakutės“ „Nemeluokite“, – sakė miesto strateginio valdymo ir inovacijų direktorė Wydale Holmes, primindama savo biuro mantrą.

 

Tempe yra viena iš vis daugiau vietos valdžios institucijų, kurios eksperimentuoja stebėdamos narkotikų vartojimą nuotekose, naudodamos metodus, panašius į tuos, kurie plačiai taikomi koronavirusui sekti Covid pandemijos metu.

 

Nuotekų mėginiai buvo surinkti iš vidurinių mokyklų Misūryje ir Naujojoje Meksikoje, sunkvežimių stovėjimo aikštelėse Kentukyje ir Super Bowl bei Mardi Gras šventėse Naujajame Orleane. Bent penkių valstijų įstatymų leidėjai pasiūlė įstatymų projektus šiai praktikai finansuoti.

 

Praėjusį mėnesį strategija sulaukė postūmio iš Trumpo administracijos, kai Baltųjų rūmų Nacionalinės narkotikų kontrolės politikos biuras gyrė jos potencialą realiuoju laiku parodyti nelegalų narkotikų vartojimą ir prekybą visoje šalyje. Administracija sudarė sutartį su „Biobot Analytics“, kad ši padėtų paremti laboratorijos metus trunkantį projektą, kurio metu maždaug 100 vietų visoje šalyje tiriamos nuotekos dėl 20 skirtingų medžiagų.

 

Praėjusį mėnesį savo kas dvejus metus teikiamoje narkotikų strategijos ataskaitoje Baltieji rūmai paragino nustatyti federalines nuotekų ataskaitų teikimo standartus, panašius į nacionalinę stebėjimo sistemą, skirtą infekcinėms ligoms, tokioms kaip Covid-19 ir gripas, sekti.

 

Tačiau Nors mirtini virusai ir nelegalūs narkotikai yra rimtos visuomenės sveikatos problemos, narkotikų stebėsena taip pat yra teisėsaugos reikalas. Šis sutapimas kelia naujų klausimų apie narkotikų stebėseną nuotekose, įskaitant diskusijas apie tai, kaip suderinti privatumo teises su tikslu gelbėti gyvybes.

 

 

„Teisėsauga ir visuomenės sveikata yra vyriausybės būdai reaguoti į problemą.“ „Tačiau vienas jūsų ieško, kad jus nubaustų, o kitas bando atpažinti sergančius žmones, kad jiems būtų galima padėti“, – sakė Natalie Ram, Merilendo universiteto Carey Teisės mokyklos profesorė, rašiusi apie nuotekų stebėjimo etiką.

 

Klausymuose ir miesto rotušėse bendruomenės grupės ir kai kurie teisės bei visuomenės sveikatos ekspertai išreiškė susirūpinimą, kad tyrimai atliekami be sutikimo ir kad rajonai, kuriuose atliekamas toks tyrimas, gali būti stigmatizuojami. Kai kurie tėvai prieštarauja tam, kad mokyklos būtų išskirtos tikrinimui, nes dauguma mokinių yra nepilnamečiai. Slaptumas taip pat kelia susirūpinimą. Kai kurie duomenų rinkėjai, įskaitant policiją, neatskleidžia rezultatų ar kaip juos naudoja.

 

„Tai bauginantys „Didžiojo brolio“ dalykai, bet pamatysime, kur tai nuves“, – vietos televizijos stočiai WBIR sakė baudžiamosios teisės advokatas Donas Boschas iš Noksvilio, Tenesio valstijos, po to, kai Tenesio tyrimų biuras, pagrindinė valstijos teisėsaugos institucija, 2024 m. siekė finansavimo nuotekų narkotikų tyrimams.

 

Jis pridūrė: „Aš tiesiog bijau, kad vyriausybės uolumas spręsti šią problemą gali pažeisti asmenines laisves, jei imtis tolesnių veiksmų po teigiamo nuotekų testo.“

 

Nuotekų tyrimai negali izoliuoti narkotiko šaltinio, nulemdami konkretaus asmens, vonios kambario ar namo. Tačiau jie gali atskleisti kylančias narkotikų vartojimo tendencijas. Pavyzdžiui, šiais metais Misūryje atliktas bandomasis 37 vidurinių mokyklų tyrimas 26 mokyklose aptiko naują stiprią sintetinių opioidų klasę, vadinamą nitazenais.

 

Viena iš jų buvo mažame kaimo rajone Craig R-III Misūryje. Mokyklos superintendentas Mattas Copelandas įspėjo kitus rajono superintendentus; vieno pastato, 90 mokinių turinčioje K-12 mokykloje suteikė vaistų nuo perdozavimo; ir pakvietė valstijos policininką į miesto susirinkimą.

 

Nors jis sulaukė kritikos už tai, kad leido atlikti tyrimus jo mokykloje, dr. Copelandas teigė manantis, kad po to vykęs švietimas buvo vertas pastangų. „Aš teigčiau, kad mano bendruomenė tikriausiai dabar gali geriau kalbėti apie nitazenus nei dauguma šalies gyventojų“, – sakė jis.

 

Kitos bendruomenės, gavusios greitų rezultatų, ėmėsi greitų veiksmų, kad sumažintų grėsmę. Kai Tempe nuotekose pradėjo rastis ksilazino, veterinarinio raminamojo vaisto, kuris nėra opioidas, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai buvo apmokyti. kaip gydyti tuos perdozavimus. Kai visuomenės sveikatos departamentas Laredo mieste, Teksase, gavo rezultatus, rodančius opioidų ir stimuliatorių buvimą, jis įsteigė „pasibeldžiančiųjų grupę“, kurios darbo metu darbuotojai lanko didelės rizikos rajonus ir dalija lankstinukus apie skubios pagalbos ir paramos paslaugas.

 

Reaguodamas į opioidų tyrimus, Linkolnas, Nebraskos valstija, visame mieste nemokamai aprūpino prekybos automatais nosies purškalus nuo perdozavimo.

 

Nuotekų tyrimai dėl virusų atsirado dar XIX amžiaus Londone siekiant suvaldyti cholerą. Nuotekų stebėjimas dėl nelegalių narkotikų yra daug naujesnis, o technologijos dabar gali atskleisti tai, kas atrodo beveik neaptinkama.

 

Pavyzdžiui, vartojant fentanilį, žmonės suleidžia arba surūko kiekį, atitinkantį kelis smėlio grūdelius, kuriuos organizmas vėliau suskaido į metabolitus. Išsiskyręs vaistas gali toliau irti kanalizacijoje, nuplaunamas milijonais galonų vandens, kuriame gausu cheminių junginių iš dušų, indaplovių, skalbyklų, automobilių plovimo stoklių, ligoninių ir pramonės įmonių. Vis dėlto laboratorijos vis dar gali ne tik identifikuoti originalų vaistą, bet ir atskirti išsiskyrusius metabolitus nuo fentanilio, kuris buvo nuleistas visas į tualetą, siekiant išvengti traukulių.

 

Kai kuriose bendruomenėse netgi tiriami vaistai, skirti gydyti priklausomybę nuo narkotikų arba panaikinti perdozavimą, kad būtų galima įvertinti, kaip plačiai jie platinami. naudojamas.

 

2018 m. Tempe tapo pirmąja savivaldybe Jungtinėse Valstijose, išbandžiusia šią strategiją. Siekdamas sumažinti opioidų sukeltų mirčių skaičių, miestas bendradarbiavo su Arizonos valstijos universiteto tyrėjais nuotekų narkotikų tikrinimo srityje, kuri jau buvo sulaukusi populiarumo tarp teisėsaugos institucijų ir tyrėjų Europoje.

 

Susirūpinę gyventojai apipylė pareigūnus klausimais: „Kodėl vyriausybė jaučia poreikį tirti mano išmatas?“ „Ir ką dar jūs ten stebite?“ – prisiminė Rosa Inchausti, kuri prižiūrėjo programos paleidimą ir dabar yra Tempe miesto vadovė.

 

Teisės ekspertai teigia, kad nuotekų tyrimai beveik neabejotinai atitinka konstituciją. 1988 m. Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad kai žmonės savanoriškai išmeta savo šiukšles ant šaligatvio, jie atsisako savo privatumo teisių. Išplėstiniu būdu nuleidžiant tualetą siekiama atsikratyti savo atliekų. Vyriausybei nereikia orderio, kad galėtų jame knistis.

 

Tačiau Tempe gyventojai baiminosi, kad tam tikri rajonai bus išskirti.

 

Miestas, pasiryžęs kurti pasitikėjimą, įsipareigojo imti mėginius visame 40 kvadratinių mylių plote ir tik tose baseino zonose, kuriose gyvena ne mažiau kaip 3000 gyventojų.

 

Nuo to laiko jo agentūros sužinojo, kad testavimas yra svarbus duomenų taškas nustatant visą narkotikų vartojimo paplitimą. „Benamiai buvo ne tik alėjose“, – sakė ponia Inchausti.

 

„Būtent turtinguose rajonuose žmonės, tikriausiai, dvejoja skambinti 911, nes jie nenori, kad gaisrinė mašina pasirodytų jų gatvėje.“

 

Kita pasitikėjimo stiprinimo priemonė – pareigūnai įsipareigojo nedelsdami paskelbti rezultatus. „Tai ne mano duomenys. Tai žmonių duomenys“, – sakė ponia Holmes, kuri dabar prižiūri programą.

 

Toks visuomenės sveikatos požiūris į duomenis beveik prieštarauja teisėsaugos požiūriui, kuri paprastai turi slėpti savo vykdomus tyrimus nuo atviro tikrinimo.

 

Tenesio tyrimų biuro direktorius Davidas Rauschas 2024 m. valstijos įstatymų leidėjams sakė, kad jei teisėsaugos pareigūnai gautų skundų dėl narkotikų vartojimo, jie galėtų paimti nuotekų mėginius iš griežtai apibrėžtos teritorijos.

 

Rezultatai, pasak jo, „negalėtų man pasakyti tikslaus namo, bet jie galėtų man pasakyti iš keturių pasirinktų namų.“

 

Tada, turėdami savo žvalgybos išteklius, jis pridūrė: „Mes galėtume pasakyti, kur yra namas.“

 

Tenesio tyrėjai, kurie, anot agentūros atstovo, beveik metus tyrė nuotekas 16 valstijos vietų dėl narkotikų, dar nepaskelbė savo išvadų viešai.

 

Kai kurios bendruomenės atrado, kad nuotekų testavimas dėl narkotikų gali turėti nenumatytų pasekmių. Dr. Copelando mokykloje Misūryje kartais buvo teigiami rezultatai dėl hidrokodono – receptinio opioido, kuris tabletėse dažnai derinamas su acetaminofenu arba ibuprofenu. Jis teigė, kad mokytojai kreipėsi į jį privačiai, prisipažindami: „Norėjau, kad žinotumėte, jog turiu išrašytus vaistus nuo skausmo ir labai atsiprašau, kad pakenkiau jūsų testavimui.“

 

Dr. Copelandas sakė, kad jautėsi siaubingai; jis neieškojo privačios medicininės informacijos.

 

2023 m. Naujosios Meksikos bandomasis 24 mokyklų projektas atskleidė, kad 92 proc. mokyklų metamfetamino testo rezultatai buvo teigiami. Tuomet pareigūnai pripažino, kad chemikai negalėjo atskirti nelegalaus narkotiko nuo receptinių vaistų nuo ADHD, įskaitant amfetaminą.

 

Priešingai, pažangiausias testas gali anksti įspėti apie naujausius narkotikus, kurie patenka į tiekimą. Bikramas Subedi, aplinkos chemikas Luizianos valstijos universitete dirbantis mokslininkas, daugiau nei dešimtmetį tyręs nuotekas dėl narkotikų, nedidelės Rytų Tenesio bendruomenės mėginiuose aptiko cichlorfino – naujausio mirtino opioido iš Kinijos. Jis pasidalijo rezultatais su vietos teisėsaugos ir sveikatos apsaugos institucijomis.

 

Dabar dr. Subedi komanda tiria dirbtinio intelekto ir nuotekų tyrimų rezultatus, kad „galėtume numatyti daugiau, nei mirtingumą nuo dozės kitą mėnesį, kitais metais. Ir tada numatyti, kas bus toliau narkotikų tiekimo srityje.“

 

Daugelis vietos valdžios institucijų dabar reguliariai atlieka patogenų tyrimus, tačiau vaistų stebėsenos įdiegimas yra brangus. Siekdama sumažinti išorinės laboratorijos išlaidas ir sutrumpinti tyrimų atlikimo laiką, Tempe, kuriai trūksta lėšų dėl valstijos ir federalinio biudžeto mažinimo, ką tik investavo į savo laboratoriją.

 

Naujoji miesto laboratorija vieną dieną gali netgi prisidėti prie savo priežiūros. Ponia Inchausti derasi su privačiomis įmonėmis dėl sutarties su miestu dėl jų biurų nuotekų mėginių ėmimo, nes tai būtų mažiau invazinis būdas atsitiktinai patikrinti darbuotojų narkotikų vartojimą.

 

Kai kurie įstatymų leidėjai ir vietos administratoriai ragina agresyviai plėsti nuotekų narkotikų stebėseną. Ponia Inchausti atkreipė dėmesį, kad Tempe ir Finiksas yra įsikūrę Saulės slėnio baseine, kuriame gausu pigių Meksikos opioidų, metamfetamino ir kokaino atsargų. Tačiau iš viso metropolinės zonos gyventojų, kurių gyventojų skaičius viršija 5 milijonus, tik Tempe tikrina savo nuotekas dėl narkotikų.

 

„Jei Tempe tai daro, – sakė p. Inchausti, – kodėl mes to nedarome regioniniu mastu?“” [1]

 

1. Cities and Schools Are Testing Wastewater for Illicit Drugs. Hoffman, Jan.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.

Coming to Your Office Soon: Cities and Schools Are Testing Wastewater for Illicit Drugs

“A foul odor permeated the early morning heat as city workers in Tempe, Ariz., unlocked a sewage monitoring shed and opened the tap of a collection jug that had been siphoning from the city’s wastewater over the previous day. They filled a jar, packed it in a blue cooler and hurried to the next shed, or “doghouse,” retrieving from 11 in all.

 

Rushing to prevent the samples from degrading under the glowering sun, they delivered the coolers to a new municipal lab, where chemists test sewage for traces of dangerous drugs.

 

The aim of this citywide effort is to detect drugs as soon as they start infiltrating neighborhoods and to reduce overdoses by alerting citizens and emergency medical responders.

 

A colorful, interactive dashboard broadcasts the latest results: On April 27, xylazine, which can necrotize human flesh, was popping in Collection Area 4; on May 11, fentanyl jumped in Collection Area 6.

 

“The poop don’t lie,” said Wydale Holmes, director of strategic management and innovation for the city, invoking her office’s mantra.

 

Tempe is among a growing number of local governments that are experimenting with monitoring wastewater for drug use, using methods similar to those widely employed to track the coronavirus during the Covid pandemic.

 

Sewage samples have been collected from high schools in Missouri and New Mexico, truck stops in Kentucky and at Super Bowl and Mardi Gras festivities in New Orleans. Legislators in at least five states have proposed bills to fund the practice.

 

Last month, the strategy got a boost from the Trump administration, when the White House’s Office of National Drug Control Policy praised its potential to show illegal drug use and trafficking across the country in real time. The administration has contracted with Biobot Analytics to help support the lab’s yearlong project testing sewage for 20 different substances at about 100 sites around the country.

 

In its biennial drug strategy report last month, the White House called for federal wastewater reporting standards, similar to the national surveillance system for tracking infectious diseases like Covid-19 and influenza.

 

But though deadly viruses and illicit drugs are both serious public health issues, drug surveillance is also a law enforcement matter. That overlap introduces new questions about wastewater drug monitoring, including debates over how to balance privacy rights with the goal of saving lives.

 

“Law enforcement and public health are both government modes of responding to a problem. But one seeks you out in order to punish you while the other is trying to identify people who are sick so they can be helped,” said Natalie Ram, a professor at the University of Maryland Carey School of Law, who has written about the ethics of wastewater surveillance.

 

At hearings and town halls, community groups and some experts in law and public health have expressed worries that the testing is taking place without consent and that neighborhoods targeted for such testing could be stigmatized. Some parents object to schools being singled out for scrutiny because most students are minors. Secrecy is also a concern. Some data collectors, including police, do not disclose results or how they use them.

 

“This is scary Big Brother stuff, but we’ll see where it goes,” Don Bosch, a criminal defense lawyer in Knoxville, Tenn., told local TV station WBIR after the Tennessee Bureau of Investigation, the state’s lead law enforcement agency, sought funding in 2024 for wastewater drug testing.

 

He added: “I’m just afraid that in government’s zeal to deal with this, that they could tread on personal liberties if they take subsequent steps after a positive test from wastewater.”

 

Sewage testing cannot isolate a drug’s source to an individual, a bathroom or a home. It can, however, reveal emerging drug trends. Missouri’s pilot testing of 37 high schools this year, for instance, detected a potent new class of synthetic opioids called nitazenes in 26 schools.

 

One was in the tiny rural district of Craig R-III in Missouri. Superintendent Matt Copeland alerted other area superintendents; made overdose reversal medication available in the one-building, 90-student, K-12 school; and brought in a state trooper for a townwide assembly.

 

Though he faced criticism for allowing his school to be tested, Dr. Copeland said he believed the education that followed was well worth it. “I would argue that my community can probably talk nitazenes better now than most people in the country,” he said.

 

Other communities, armed with fast results, have taken swift action to try to blunt the threat. When xylazine, a veterinary sedative that is not an opioid, started showing up in Tempe wastewater, emergency medical responders got training in how to treat those overdoses. When the public health department in Laredo, Texas, received results showing opioids and stimulants, it set up a “knock and talk” program, with workers canvassing high-risk neighborhoods to hand out leaflets about emergency and support services.

 

In response to opioid findings, Lincoln, Neb., stocked vending machines around the city with free doses of overdose reversal nasal sprays.

 

Testing wastewater for viruses dates to efforts to contain cholera in 19th-century London. Monitoring sewage for illicit drugs is far more recent, with technology now capable of exposing that which would seem all but undetectable.

 

With fentanyl, for example, people inject or smoke the equivalent of a few sand grains, which the body then breaks down further into metabolites. The excreted drug may continue decomposing in the sewer, awash in millions of gallons of water dense with chemical compounds from showers, dishwashers, laundromats, carwashes, hospitals and industrial facilities. Yet labs can still not only identify the original drug, but also distinguish the excreted metabolites from fentanyl that was flushed whole down a toilet to evade seizure.

 

Some communities even test for medications that treat drug addiction or reverse overdoses to gauge how widely they are being used.

 

In 2018, Tempe became the first municipality in the United States to try the strategy. Desperate to stem opioid fatalities, the city partnered with researchers from Arizona State University on wastewater drug-checking, which had already been gaining traction among law enforcement agencies and researchers in Europe.

 

Anxious residents peppered officials with questions: “‘Why does the government feel a need to test my poop? And what else are you looking at while you’re there?’” recalled Rosa Inchausti, who oversaw the launch of the program and is now Tempe city manager.

 

Legal experts say wastewater searches are almost certainly constitutional. In 1988 the Supreme Court ruled that when people voluntarily put out their trash on the curb, they abandon privacy claims to it. By extension, the purpose of flushing a toilet is to get rid of one’s waste. The government doesn’t need a warrant to poke around in it.

 

But Tempe residents feared that certain neighborhoods would be singled out.

 

The city, determined to build trust, committed to sampling across its entire 40 square miles and only from catchment areas with populations of no fewer than 3,000.

 

Its agencies have since learned that testing provides an important data point in mapping the full reach of drug use. “It was not just in alleys where the homeless were,” Ms. Inchausti said.

 

“It was in affluent neighborhoods where people would probably be hesitant to call 911 because they don’t want the fire engine showing up on their street.”

 

In another measure to establish trust, officials committed to posting results immediately. “It’s not my data. It’s the people’s data,” said Ms. Holmes, who now oversees the program.

 

That public health view of data is almost antithetical to that of law enforcement, which typically needs to hide its ongoing investigations from open scrutiny.

 

David Rausch, director of the Tennessee Bureau of Investigation, told state legislators in 2024 that if law enforcement officers received complaints about drug use, they could take sewage samples from a tightly focused area.

 

Results, he said, “wouldn’t be able to tell me the exact house, but they could tell me from a selection of four houses. “

 

Then, with their own intelligence resources, he added, “We would be able to tell where the house is.”

 

The Tennessee investigators who, according to an agency spokesman, have been testing wastewater at 16 locations around the state for drugs for nearly a year, have yet to make findings public.

 

Some communities have discovered that drug-testing wastewater can have unintended consequences. At Dr. Copeland’s school in Missouri, results were occasionally positive for hydrocodone, a prescription opioid that is often combined in pills with acetaminophen or ibuprofen. He said teachers approached him privately, confessing, “‘I just wanted you to know I’ve got a prescribed pain medication and I’m so sorry I’ve hurt your testing.’”

 

Dr. Copeland said he felt awful; he had not been seeking private medical information.

 

In 2023, a New Mexico pilot project of 24 schools revealed that 92 percent tested positive for methamphetamine. Then officials acknowledged that chemists could not distinguish between the illegal drug and prescription A.D.H.D. medications, which include amphetamine.

 

In contrast, a cutting-edge test can give early warning about the latest drugs invading the supply. Bikram Subedi, an environmental chemist at Louisiana State University who has analyzed wastewater for drugs for more than a decade, has detected cychlorphine, the newest, deadly opioid from China, in samples from a small community in East Tennessee. He has shared the results with local law enforcement and health agencies.

 

Now Dr. Subedi’s team is investigating using artificial intelligence and wastewater drug results so “we can predict overdose mortality in the next month, the next year. And then predict what’s coming next in the drug supply.”

 

Many local governments now routinely test for pathogens, but adding drug monitoring is expensive. To reduce costs from an outside lab and shrink turnaround times, Tempe, cash-strapped by state and federal budget cuts, has just invested in its own lab.

 

The new city lab may even one day contribute to its own upkeep. Ms. Inchausti has been talking with private businesses about contracting with the city to sample their office wastewater, as a less invasive way to drug-check employees randomly.

 

Some legislators and local administrators are urging that sewage drug monitoring be aggressively expanded. Ms. Inchausti pointed out that Tempe and Phoenix huddle in the basin of the Valley of the Sun, which is overwhelmed with ready, cheap supplies of Mexican opioids, meth and cocaine. Yet in the combined metro-area population, which is greater than 5 million, only Tempe tests its sewage for drugs.

 

“If Tempe is doing this,” Ms. Inchausti said, “why aren’t we doing it regionally?”” [1]

 

1. Cities and Schools Are Testing Wastewater for Illicit Drugs. Hoffman, Jan.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 21, 2026.