„Politika, technologijos ir seksualinės normos keičiasi. Tačiau galios dinamika – ir pasipiktinimas – yra pažįstami.
Skaitant daugybę pranešimų apie seksualinio priekabiavimo kaltinimus Kornelio universitete, galite pajusti siaubingą pažįstamumą. Dalis šio déjà vu jausmo slypi tam tikrose detalėse, tuose nepajudinamuose seksualinio smurto universiteto miestelyje istorijų pavyzdžiuose: narkotikų ir alkoholio poveikis, veiksmas vyksta kažkokiame kambaryje studentų korporacijos name, tragedija, besirutuliojanti, kol kiti studentai mėgaujasi tuo, kas atrodo kaip eilinis šeštadienio vakaras su „Solo“ puodeliais ir sunkiu bosu fone. Kai kurios iš šių detalių atrodo kaip košmariška klišė, tokia pat pažįstama kaip siaubo filme nutrūkstanti telefono linija, stumdomos stiklinės durys, pro kurias – žiūrovas žino – žudikas neišvengiamai pasirodys, aukai nieko nesuvokiant vaikštant po namus. „Išeik“, – norisi sušukti skaitant, širdis daužosi. „Bėk, kad išgelbėtum savo gyvybes.“
Ne mažiau nerimą kelia ir reakcijos į šį įvykį pobūdis bei pažįstamas jausmas: atrodo, kad ši akimirka ir ši sukrečianti istorija – apie tariamą jaunos moters seksualinį užpuolimą, kuriame dalyvavo keli jaunuoliai, ir apie, regis, lengvabūdišką apygardos prokuroro reakciją – galbūt pagaliau atvers visuomenei akis; kad turimi faktai privers keisti politiką valstijos ar universiteto lygmeniu, siekiant geriau apsaugoti jaunas moteris; ir kad šie pokyčiai savo ruožtu pakeis požiūrį arba bent jau paskatins labiau bijoti pasekmių.
Kai kurie komentatoriai stebėjosi, jog Kornelio universiteto studentai – greičiausiai gimę apie 2003 ar 2004 metus – galėjo elgtis taip neatsakingai ir agresyviai, kaip aprašyta „Jane Doe“ (anonimine įvardytos nukentėjusiosios) skunde. (Nė vienam iš septynių įvardytų studentų brolijos narių nebuvo pateikti kaltinimai nusikaltimu, ir visi jie neigia netinkamai pasielgę.) Šie studentai paauglystę išgyveno būtent tuo metu, kai judėjimas „#MeToo“ pasiekė piką – tai buvo moterų, patyrusių priekabiavimą, fizinį smurtą ar seksualinį išnaudojimą, įniršio kulminacija, kai „atšaukimo kultūra“ (angl. *cancel culture*) prieš nusižengėlius veikė itin galingai. Tačiau paradoksalu tai, kad būtent tuo laikotarpiu paaiškėjo, jog vienas kandidatas į prezidentus iš esmės pritarė seksualiniam smurtui. „Kai esi žvaigždė, – kalbėdamasis su Billy Bushu apie moteris ir savo laisvę griebti jas už lytinių organų, sakė Donaldas Trumpas, – gali daryti bet ką.“ Ir jis tai įrodė – buvo išrinktas prezidentu.
„Ar krautuvėlė vis dar atidaryta?“ - klausė vienas iš Kornelio universiteto studentų per dabar jau liūdnai pagarsėjusią „Snapchat“ diskusiją tą naktį, kai, kaip įtariama, įvyko užpuolimas. Tas studentas buvo trylikametis, kai D. Trumpas parėmė Roy Moore’ą – kandidatą į JAV Senatą iš Alabamos, kurį kelios moterys (kai kurios iš jų tuo metu teigė buvusios vos keturiolikos) apkaltino seksualiniu netinkamu elgesiu ir nederamais seksualinio pobūdžio veiksmais. Šis studentų korporacijos narys aštuoniolikos sulaukė 2022-aisiais – tuo metu, kai Andrew Tate’as skelbėsi esąs „labiausiai „Google“ paieškose ieškomas vyras pasaulyje“, išgarsėjęs įtikinėdamas jaunus vyrus, jog verta siekti turtų ir žeminti moteris. Šiam antrakursiui buvo dvidešimt, kai D. Trumpas, sugrįžęs į valdžią, paskyrė Pete’ą Hegsethą gynybos sekretoriumi, nors paties P. Hegsetho motina elektroniniame laiške buvo pavadinusi sūnų „moterų skriaudėju“ (vėliau ji šių žodžių atsisakė). Žinutės, pasiekdavusios per naujienų kanalus ir „YouTube“, buvo aiškios – ir galbūt pakankamai garsios, kad nustelbtų seniai praėjusių laikų – 2017-ųjų – moterų revoliucinės dvasios aidą.
Nepaisant visų prieš juos buvusių Švietimo epochos idėjų, žmonės, atsidūrę Kornelio universiteto istorijos centre, buvo konkretaus laikotarpio, pasižyminčio savitais bruožais (iš kurių daugelis peržengia politikos ar tinklalaidžių ribas), produktas. Tai buvo pirmoji karta, kurios gyvenime telefonai – o kartu ir pornografija – tapo neatsiejama kasdienybės dalimi; jie buvo pakankamai jauni, kad laikytų tėvus nieko neišmanančiais, kai šie įspėdavo apie skaitmeninius pėdsakus. Jų diskursas taip pat atspindi laiką, kai eksperimentinio pobūdžio seksualinių santykių (įskaitant grupinį seksą ir poliamoriją) dinamika vis dar nėra pakankamai perprasta, tad gali būti panaudota kaip ginklas. Ypač skaudu matyti, kaip nukentėjusioji iš pradžių bandė tą naktį vertinti kaip pažangos dalį. „Visiems reikia subręsti, nes seksualumas, seksas ir visa kita keičiasi, o tokie dalykai taps vis dažnesni“, – rašė ji vienam iš vyrų, kuriuos vėliau apkaltino. „Aš tikrai atvira naujovėms.“ Ji išsiuntė tą žinutę praėjus vos dienai po to, kai gydytojui prisipažino, jog šlapimo takų infekciją jai sukėlė kažkas „traumuojančio“.
Visuomenės pasipiktinimas yra neišvengiama reakcija į „Jane Doe“ istoriją. Tačiau šis pasipiktinimas reiškiasi greta suvokimo, kaip toks įvykių ciklas klostosi – arba, tiksliau sakant, kaip jis nuslopsta. Įniršį dėl to, kas nutiko Kornelio universitete, galima vertinti ne kaip telkiantį pavojaus signalą, o kaip dar vieną apsivalymo ritualą, kurio poveikis greičiausiai bus trumpalaikis. Kiekvienas visuomenės šoko dėl seksualinės prievartos universitetų miesteliuose ciklas kyla aplinkoje, kuri skiriasi nuo tos, kokia ji buvo vos prieš dešimtmetį. Išmoktos pamokos glaudžiai – nors ir ne visiškai tiksliai – atitinka dabartinę lyčių ir seksualumo dinamiką, o tradicinės galios hierarchijos šiose naujose paradigmose geba vėl įsitvirtinti, bet kokią pažangą, pasiektą pakeliui.
„Pasimatymo išžaginimas: epidemija universiteto miestelyje?“ – tokia buvo 1982 m. žurnalo „Ms.“ straipsnio antraštė, paskatinusi atlikti universiteto miestelio apklausą ir 1985 m. paskelbti tolesnį straipsnį „Pasimatymo išžaginimas: epidemijos istorija ir tie, kurie ją neigia“. Antrosios bangos feminizmas jau seniai paliko savo pėdsaką, tačiau nemaža dalis apklaustųjų moterų, kurios teigė, kad taip, jos buvo priverstos mylėtis prieš savo valią, taip pat teigė, kad ne, jos to, kas įvyko, nelaikė išžaginimu. Tuo metu buvo galima pagrįstai manyti, kad moterų padėtis universiteto miestelyje pagerės dėl švietimo ir įgalinimo.
Vėlesniais metais „Take Back the Night“, paremta gerai viešintais tyrimais, išplėtė savo veiklą universitetų miesteliuose. 1994 m. Antioch koledžas pateko į antraštes, paraginęs moteris teigiamai sutikti su seksu, užuot leidęs manyti, kad bet kas kita, išskyrus atkaklų „ne“, yra kvietimas tęsti. Toks įrėminimas populiariojoje kultūroje sulaukė šiurkštaus pašaipų – „Ar galiu pakelti seksualinio intymumo lygį palietęs tavo sėdmenis?“ – viename skeče klausė Mike'as Myersas, – tačiau rimtas dėmesys populiariuose leidiniuose, tokiuose kaip „Glamour“, leido manyti, kad sutikimo niuansai vis dar kinta.
Vis dėlto studentų tarpusavio seksualinio užpuolimo rodikliai išliko atkaklūs. Net jei pokalbiai apie sutikimą tapo vis rafinuotesni, jie vyko naujos seksualinės dinamikos fone – tokios, kuri sustiprino senus galios modelius. Universitetuose, ypač Graikijos gyvenime, ėmė dominuoti labai ritualizuota, alkoholio persmelkta „lyčių santykių kultūra“. Kaip savo 2017 m. knygoje „American Hookup“ aprašė sociologė Lisa Wade, daugelio studentų lytinio gyvenimo normos rėmėsi abejingumu, prisidengiant rafinuotumu, ir suteikė jauniems vyrams studentų brolijose, kurie rengia vakarėlius ir kontroliuoja svečių sąrašą, pasirinkimo galią. Tyrimų duomenimis, viena iš trijų studentų, patyrusių šią kultūrą, jautė, kad intymūs santykiai per pastaruosius metus buvo „traumuojantys“ arba „labai sunkiai įveikiami“.
Pirmoje 2010-ųjų pusėje aktyvistai rado naujų būdų, kaip atkreipti žiniasklaidos ir valdžios dėmesį į šią problemą. 2010 m. Jeilio universiteto „Delta Kappa Epsilon“ nariai žygiavo į universiteto miestelį skanduodami „Ne reiškia „taip“, „taip“ reiškia „analinis“, sukeldami spaudos pasipiktinimą ir reikalavimą sistemingesnių pokyčių. Atsisakę kaltinti asmenis, studentai ir absolventai pateikė skundą prieš patį Jeilio universitetą dėl IX antraštinės dalies apsaugos nuo seksualinio priekabiavimo ir diskriminacijos pažeidimo. Po kelių dienų Obamos administracija išplatino laišką „Gerbiamas kolega“, kuriame nurodė universitetams įdiegti „įrodymų persvaros“ standartą kaltės nustatymui ir teikti daugiau paramos aukoms.
Naujai įgalintos studentės rado drąsių būdų, kaip atkreipti dėmesį į tariamus institucinius trūkumus. 2014 m. Kolumbijos universiteto abiturientė nešiojosi čiužinį po universiteto miestelį, protestuodama prieš universiteto elgesį su jos pačios skundu dėl užpuolimo, ir tai sulaukė didelio nacionalinio dėmesio. Švelnus šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės skyrimas Stanfordo universiteto plaukikui, seksualiai užpuolusiam sąmonės netekusią jauną moterį (kuri smarkiai išgėrė studentų brolijos vakarėlyje), 2016 m. sulaukė pasipiktinimo; aštrus 7200 žodžių pareiškimas, kurį jo auka perskaitė nuosprendžio paskelbimo metu, išplito internete. Trumpalaikį „Take Back the Night“ protestų pobūdį pakeitė visur esantys socialinės žiniasklaidos įrašai su atpažįstamais asmenimis – politiniai dalykai buvo asmeniniai, o asmeniniai – vieši.
Nors pasipiktinimas dėl seksualinio užpuolimo universiteto miestelyje greičiausiai padėjo paskatinti #MeToo judėjimą, studentų aktyvizmas šiuo klausimu po Trumpo išrinkimo prarado pagreitį, konkuruodamas dėl dėmesio su kitais neatidėliotinais klausimais – rasine lygybe, imigracija, reprodukcinėmis teisėmis. Tai, kaip greitai Trumpo kampanijai pavyko įveikti tuos liūdnai pagarsėjusius komentarus (ir vėliau laimėti rinkimus), dabar atrodo kaip potvynio bangos, dėl kurios ankstesni pasipriešinimai atrodė kaip mandagus pasipriešinimas, pradžia. Kaltinimai dėl grupinio seksualinio užpuolimo Virdžinijos universitete buvo aprašyti „Rolling Stone“, tačiau pasirodė esą netiesa, suteikdami konservatyviems aktyvistams pagrindą argumentui, kad kairieji pernelyg patikliai vertina kaltinimus vyrams; tais pačiais metais, kai #MeToo privertė darbovietę susitaikyti su situacija, Trumpo administracija atšaukė „Mielo kolegos“ laiško nurodymus.
Įvykiai, nutikę toje Kornelio universiteto brolijoje, įvyko vos kelios savaitės prieš Trumpą, kuris po sausio 6 d. trumpai buvo, net tarp kai kurių sąjungininkų, persona non grata, įrodė, kad tikrai galingiesiems atsakomybė yra trumpalaikė. Jauna mano draugė Sabine Paz-Le Draoulec, neseniai Kornelio universitetą baigusi studentė, kuri mokėsi studentų korporacijoje, sakė mananti, kad ir graikų gyvenime statusas buvo susijęs su privilegija išvengti pasekmių.
Ji man pasakojo, kad Chi Phi buvo žinoma kaip vidutinio lygio brolija, siekianti kilti karjeros laiptais. Tai, kaip jos nariai būriavosi aplink savo broliją – Jai atrodė, kad „HI FIII“ veikla „Snapchat“ tinkle atspindėjo tam tikrą siekį pademonstruoti savo statusą. „Atrodė, kad jie taip elgėsi ir kalbėjo norėdami patys sau įrodyti, jog priklauso tai studentų brolijų kategorijai, kuri iš tiesų turi galią, – sakė Paz-Le Draoulec. – Gebėjimas išsisukti nuo atsakomybės – tai tarsi turimos galios įrodymas.“
Šiuo metu paauglystės slenkstį peržengiantys jaunuoliai Trumpą mato kaip politiškai silpstantį veikėją. Tate’as laikomas suimtas be teisės į užstatą federaliniame sulaikymo centre Majamyje ir laukia ekstradicijos į Didžiąją Britaniją dėl jam pareikštų kaltinimų, įskaitant išžaginimą ir prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais. (Jis šiuos kaltinimus neigia.) Galbūt kada nors istorija apie Kornelio universitetą bus laikoma prasidedančio atsiskaitymo už praeities veiksmus dalimi.
Jei ką ir žinome, tai tik tiek, kad sunku nuspėti, kaip vienas kultūrinio požiūrio pokytis galiausiai paskatins kitą. Greta jaunų moterų, kurios pirmosios aktyviai dalyvavo pilietinių teisių ir antikariniuose judėjimuose, buvo ir tų, kurios pasisakė už seksualinę laisvę. Tačiau net ir įgyvendindamos savo politinį veiklumą, jos dažnai susidurdavo su antrarūšės pilietės statusu, o kartais – net su seksualine prievarta bei priekabiavimu. Pasak istorikių Saros M. Evans ir Alice Echols, būtent ši nelygybė galiausiai paskatino jas pritaikyti naujai įgytus organizacinius įgūdžius antrosios bangos feminizmo judėjime, kuris pakeitė moterų teisinę padėtį ir padovanojo pasauliui žurnalą „Ms.“ – leidinį, suvaidinusį lemiamą vaidmenį paverčiant pasimatymų metu įvykdomą išžaginimą svarbia aktyvizmo tema.
Ir net jei seksualinės prievartos atvejų universitetų miesteliuose skaičius išlieka didelis, jaunos moterys bent jau gali pasidžiaugti tuo, kad jų aktyvizmas studijų metais galbūt padėjo kurti pasaulį, kuriame darbo vietos moterims yra saugesnės, o tvarką jose palaiko teisinių ginčų vengiantys personalo skyriaus vadovai, o ne studentai „blaivybės prižiūrėtojai“, iš kurių tikimasi, kad jie suvaldys girtaujančių paauglių minias.
Karštos diskusijos dėl Kornelio universiteto atvejo gali būti tik dar vieno ciklo, kuris ilgainiui užleis vietą kitam, požymis; kita vertus, atrodo, kad pokyčiai apskritai vyksta sparčiau nei bet kada anksčiau. „Į gera ar į bloga (tikėkimės, kad į gera) – po dešimtmečio koledžų studentai, susidūrę su nauja socialine ir seksualine dinamika, gali prisiminti Kornelyje įvykusius įvykius, kaip senovės istoriją – pasakojimą, kuris galėtų būti užrašytas blukiais hieroglifais.“” [1]
1. Every Generation’s Campus Rape Story Is New: The Context. Dominus, Susan. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 9, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą