Nobelio ekonomikos premija – už modelius, kurie leidžia sušvelninti ekonominius svyravimus

“Šių metų Ekonomikos mokslų Nobelio premija skirta Jungtinių Valstijų mokslininkams Robertui E. Hallui ir Michaelui Woodfordui „už makroekonominio stabilizavimo mikroekonominius pagrindus“, pirmadienį paskelbė premiją skiriantis komitetas.

Šių mokslininkų tyrimų rezultatas – nauji makroekonominiai modeliai, leidžiantys paaiškinti ir kiekybiškai įvertinti, kaip stabilizavimo politika veikia verslo ciklus.

R. E. Hallo ir M. Woodfordo sukurti modeliai gerokai pagerino galimybes įgyvendinti veiksmingą stabilizavimo politiką, sakoma pranešime žiniasklaidai.

Kaip laureatų pristatymo kalboje pažymėjo Johnas Hassleris, Ekonomikos mokslų premijos komiteto pirmininkas, jų dėka „esame geriau pasirengę susidoroti su ekonomikos sukrėtimais, tokiais kaip energetikos krizės ar staigūs namų ūkių vartojimo pokyčiai.“

Tai modeliai, kuriuos dabar naudoja valstybių centriniai bankai bei finansų ministerijos visame pasaulyje.

„Laureatų tyrimai leido kur kas veiksmingiau nei anksčiau valdyti didžiąsias makroekonomines krizes. Tai buvo nepaprastai naudinga per pandemiją ir pastarųjų metų energetikos krizes, kurios neturėjo tokių ilgalaikių pasekmių augimui ir infliacijai, kaip kritiniais praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio laikotarpiais. Mes neįklimpome į katastrofišką ekonominę depresiją, panašią į tą, kuri vyko ketvirtąjį dešimtmetį. Recesijos ir didelės infliacijos laikotarpiai neišnyko, tačiau jie trunka trumpiau“, – nurodo Ekonomikos mokslų premijos komitetas.

Remiantis amerikiečių mokslininkų sukurtais modeliais, laiku taikomos fiskalinės ir pinigų politikos priemonės gali sušvelninti ekonomikos pakilimus ir nuosmukius, pažymi ji.

„Ekonomikos plėtrai būdinga pakilimų ir nuosmukių kaita. Laiku paskatinus arba pristabdžius ekonomiką galima užtikrinti stabilumą ir išvengti užsitęsusių recesijų ar nevaldomos infliacijos. R. E. Hallo ir M. Woodfordo tyrimai lėmė paradigminį poslinkį stabilizavimo politikoje“, – nurodoma pranešime.

Nuo tada, kai prieš beveik šimtmetį ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas pristatė savo teorijas, stabilizavimo politika tapo svarbia priemone tokiems svyravimams valdyti. Recesijos metu ekonomika skatinama mažinant palūkanų normas ir didinant biudžeto deficitą, o norint pristabdyti sparčiai augančią ekonomiką, reikėtų imtis priešingų veiksmų.

Tačiau aštuntajame dešimtmetyje kilusios naftos krizės metu atrodė, kad keinsizmo modeliai, nurodantys, kada ir kaip taikyti atitinkamas priemones, nebeveikia, sakoma premiją skiriančio komiteto pranešime spaudai.

Jie nepadėjo sumažinti nedarbo, o veikiau lėmė nekontroliuojamą infliaciją. Vakarų šalys išgyveno dešimtmetį, kuriam buvo būdingas lėtas augimas, didelis nedarbas ir aukšta infliacija. Daugelis manė, kad stabilizavimo politika padarė daugiau žalos nei naudos ir kad jos reikėtų atsisakyti.

R. E. Hallas bei M. Woodfordas, užuot kūrę modelius, remdamiesi statistiniais ryšiais tarp makroekonominių rodiklių (pavyzdžiui, infliacijos, gamybos ir vartojimo), pasirinko kurti juos remdamiesi mikroekonominiu pagrindu. Tai apima supratimą, kaip visų atskirų namų ūkių ir įmonių veiksmai daro įtaką ekonomikai.

Svarbi šių modelių dalis – prielaida, kad priimdami sprendimus dėl santaupų ar prekių kainų namų ūkiai ir įmonės atsižvelgia į ateities perspektyvas. Kai vyriausybės ir centriniai bankai skelbia savo ekonominės politikos planus, jie gali paveikti šį požiūrį į ateitį ir nukreipti ekonomiką reikiama linkme.

„Nuo tada, kai buvo pristatyti šie nauji modeliai, jie labai padėjo įveikti mus ištikusius ekonominius nuosmukius“, – sakoma pranešime.

Papildė vienas kitą

Kaip aiškina Evaldas Stankevičius, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas, R. E. Hallo pagrindinis indėlis susijęs su vartotojų elgsena ir jų lūkesčiais dėl ateities.

1978 m. mokslininkas parodė, kad žmonės sprendimus dėl vartojimo priima atsižvelgdami ne tik į dabartines pajamas, bet ir į tai, kokių pajamų tikisi ateityje. Ši įžvalga svarbi ekonominei politikai, nes padeda suprasti, kodėl, pavyzdžiui, papildomos valstybės išmokos ne visada paskatina vartojimą – jei žmogus nerimauja dėl savo finansinės ateities, gautus pinigus jis gali pasirinkti taupyti, o ne išleisti.

M. Woodfordo tyrimai padėjo paaiškinti, kaip įmonių kainodara ir vartotojų bei verslo lūkesčiai lemia pinigų politikos poveikį ekonomikai. Kadangi įmonės ne visada gali iš karto pakeisti kainas, centrinio banko sprendimai dėl palūkanų normų veikia ne tik infliaciją, bet ir vartojimą, investicijas, gamybą bei užimtumą.

Mokslininkas taip pat atskleidė, kad centriniai bankai ekonomiką gali veikti ne vien keisdami palūkanų normas, bet ir aiškiai komunikuodami savo būsimus sprendimus. Tai formuoja gyventojų, įmonių ir finansų rinkų lūkesčius, kurie savo ruožtu daro įtaką ekonominiams sprendimams.

„Šių atradimų reikšmė ypač svarbi siekiant suvaldyti infliaciją ir kartu išvengti gilaus ekonomikos nuosmukio. Pernelyg silpna centrinio banko reakcija gali leisti infliacijai įsitvirtinti, o pernelyg griežta – sumažinti vartojimą, investicijas ir užimtumą“ – nurodo E. Stankevičius.”