„Kai padėdama mamai tvarkyti vaikystės namus aptikau senus vidurinės mokyklos laikų užrašų sąsiuvinius, supratau, kad turėčiau juos išmesti. Net jei būčiau norėjus atnaujinti žinias apie Lotynų Amerikos istoriją, jie būtų buvę prastas informacijos šaltinis. Visgi, nenorėjau jų paleisti.
Daugeliui iš mūsų tenka susidurti su daiktų gausa per pavasarinį tvarkymąsi arba – kas yra kur kas sunkiau – tvarkant mirusio artimojo daiktus. Amerikiečiai kasmet išleidžia milijardus dolerių daiktų saugojimui, o daugelis gyvena su sausakimšais rūsiais ir palėpėmis. Kaip neuromokslininkė, tirianti žmonių sprendimų priėmimo procesus, taip pat pastebėjau: jei žmonės turi tinkamus įrankius, jie gali pasirinkti veikti ne prieš smegenų sistemas, reguliuojančias sprendimų priėmimą, o bendradarbiaudami su jomis, taip padėdami sau atsisakyti senų idėjų bei elgsenos modelių. Suprasti, kaip veikia mūsų protas – tai pirmas žingsnis siekiant suderinti sprendimų priėmimą su savo tikslais ir vertybėmis.
Sunkumai atsisakant daiktų nėra neracionalūs. Smegenų sritys, padedančios mums nuspręsti, kas yra vertinga, sutampa su sritimis, kurios fiksuoja tai, kas mums atrodo sava, susiję su mūsų tapatybe. Dėl to jaučiame, kad tai, kas mums priklauso, yra gera, ir suteikiame didesnę vertę daiktams, idėjoms bei elgsenai iš mūsų praeities.
Žmonės dažniausiai labiau vertina turimą daiktą, nei tokį patį, kuris jiems nepriklauso. Viename tyrime dalyvių buvo paprašyta suskirstyti daiktus į du krepšelius: vieną – sau, kitą – kam nors kitam. Daiktų įdėjimas į savo krepšelį iškart suaktyvindavo smegenų sritis, atsakingas už savęs suvokimą ir susiejimą su savimi; vėliau šie daiktai buvo geriau įsimenami ir labiau vertinami nei kiti. Tokie tyrimai padeda suprasti, kodėl laikydamas rankose senus sąsiuvinius jaučiau juos kaip savo dalį – kaip tikrai vertingus daiktus, kurių nenorėjau išmesti.
Tokiomis akimirkomis ypač stipriai pasireiškia nuostolio baimė. Tyrimuose, kuriuose žmonės rinkosi, ką pirkti ar parduoti, pardavėjai, kuriems sunkiausiai sekėsi išsiskirti su daiktais, rodė didžiausią aktyvumą smegenų srityse, atsakingose už skausmo, rizikos ir dėmesio apdorojimą. Tad mes laikomės įsikibę šeimos relikvijų – o taip pat ir kelnių, kurios nebetinka, o sandėliuką užgriozdina daugybė kelioninių puodelių.
Daiktai taip pat gali tapti prisiminimus žadinančiais signalais, akimirksniui iškylančiais mūsų sąmonėje. Vienas smegenų tyrimas parodė, kad ankstesni mūsų „aš“ pavidalai mūsų mintyse susitraukia – panašiai kaip tolimi objektai, kurie žvelgiant iš tolo tampa neryškūs. Laikant rankose kadaise mėgtą kepurę, atgyja to ankstesniojo „aš“ prisiminimai; taip tarsi atsiranda tiltas tarp dabartinio žmogaus ir to, kuo buvote anksčiau. Man sunku atsisveikinti su daiktais, kurie suteikia tokį ryšio pojūtį – kad ir koks silpnas jis būtų.
Vis dėlto atlikti tyrimai parodė, kad laikytis tokių daiktų kaip seni užrašų sąsiuviniai – klaidingas kelias. Mano laboratorijoje tiriama, kas vyksta žmonių smegenyse priimant sprendimus ir kaip šias žinias galima panaudoti siekiant lengviau įgyvendinti pokyčius.
Vienas iš būdų palengvinti pokyčius – pakeisti požiūrį ir iš turėtojo tapti pirkėju. Užuot savęs klausus: „Ar noriu tai pasilikti?“, geriau paklausti: „Ar pirkčiau šį daiktą šiandien?“ Pakeitus sprendimų priėmimo mechanizmą, pakinta ir neuroniniai skaičiavimai, vykstantys su atlygiu bei asmenine reikšme susijusiose smegenų sistemose. Arbatinukas tampa objektu, kurį galite pasirinkti pasilikti (arba ne), o ne daiktu, kurį rizikuojate prarasti.
Dar vienas būdas pažvelgti į dalykus kitaip – pasiskolinti kito žmogaus požiūrį. Mano komandos atlikti tyrimai parodė: kai žmonių prašoma įsivaizduoti kito asmens perspektyvą, jų elgesys pakinta ir tampa panašesnis į to įsivaizduojamo žmogaus elgesį. Smegenų tyrimai rodo, kad kito žmogaus požiūrio perėmimas keičia ir mūsų smegenų reakciją į nemalonias situacijas bei gali net paveikti tai, kaip vertiname patys save. Kai parodžiau savo partneriui senus užrašų sąsiuvinius, jis priminė, kad nėra sužavėtas mintimi laikyti senus, pelėsiu dvelkiančius popierius mūsų rūsyje. Jis mažiau sentimentalus, nes jo smegenys nelaiko tų senų sąsiuvinių mano asmenybės dalimi – skirtingai nei manosios.
Tyrėjai nustatė, kad peržiūrinėdami senus daiktus žmonės lengviau ryžtasi su jais atsisveikinti, jei yra paskatinami juos nufotografuoti atminimui. Viename tyrime dviejų bendrabučių kambariuose buvo iškabinti plakatai, raginantys studentus paaukoti nereikalingus daiktus. Vienoje grupėje plakatai taip pat skatino studentus prieš atiduodant daiktus juos nufotografuoti. Bendrabučiuose, kuriuose kabėjo fotografuoti raginantys plakatai, buvo paaukota 15 proc. daugiau daiktų.
Man svarbiausia ne atsikratyti absoliučiai visų daiktų, o aiškiai suprasti, kodėl nusprendžiu kai kuriuos jų pasilikti, ir priimti šiuos sprendimus sąmoningiau. Tyrimai patvirtina, kad smegenys linkusios teikti pirmenybę momentiniam atlygiui, todėl labai svarbu rasti būdų, kaip patį pokyčių procesą padaryti malonesnį.
Akimirka, skirta ryšiui su kitais žmonėmis užmegzti, yra vienas iš būdų suaktyvinti smegenų atlygio sistemas. Visada entuziastingai reaguoju į draugės atsiųstą nuotrauką, kurioje ant verandos matyti devynios dėžės daiktų, paruoštų aukojimui; žinau, kad teigiama aplinkinių reakcija gali suteikti jai motyvacijos tęsti pradėtą darbą. Bendravimas su kitais taip pat padeda valdyti stresą. Kai radau seną lėlę, gautą iš draugo mamos, kuri rinkdavo lėles, kai dar buvo gyva“, – parašiau jam žinutę. „Ji tave labai mylėjo, o lėlės jai reiškė viską“, – atsakė jis ir pridūrė: „Aš irgi namuose turiu vieną šiurpią lėlę.“ Patarimų davimas žmogui, atsidūrusiam tokioje pat padėtyje, gali padėti ir mums patiems pasielgti teisingai. Kai rodau mamai daiktus, kad ji juos nufotografuotų, ir klausiu, ar ji juos pirktų šiandien arba kaip į juos reaguotų pašalinis stebėtojas, šie klausimai man primena priemones, kurių reikia ir man pačiai.
Taip pat turime suprasti, kaip mus į tokią padėtį atvedė mus supanti aplinka. Visur esanti tikslinė reklama, itin paprastas apsipirkimo procesas ir pigesnė gamyba paskatino mus sukaupti kur kas daugiau daiktų, nei mums iš tikrųjų reikia. Jei norime vėliau išvengti skausmingo daiktų atsisakymo proceso, galime aktyviai šalinti technologijas, kurios iš pradžių ir skatina mus kaupti.
Atsisakyti daiktų sunku ne todėl, kad jie patys savaime yra tokie brangūs. Tai sunku, nes smegenys tai suvokia kaip mūsų tapatybės pokytį – ir tam priešinasi. Tas pat galioja ir mūsų senoms idėjoms bei elgsenai. Tačiau jei žengsime žingsnį atgal ir pasitelksime vaizduotę bei ryšį su kitais žmonėmis, kad pažvelgtume į problemą naujai, galėsime tikslingiau atsisakyti mums nebereikalingų dalykų, neprarasdami savo esmės.
Emily Falk yra Pensilvanijos universiteto profesorė ir knygos „What We Value: The Neuroscience of Choice and Change“ („Ką vertiname: pasirinkimo ir pokyčių neuromokslas“) autorė.” [1]
1. The Neuroscience of Decluttering: Guest Essay. Falk, Emily. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 11, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą