Tradicija sukaupti bendruomenės resursus (vikingų atveju - visoms kaimo moterims kartu gaminant didelę burę), kad prasigyventi iš kelionių jūromis ir upėmis eina nuo vikingų, per Normandiją, Britaniją ir JAV.
Bendruomeninių resursų telkimas (vikingų atveju – kolektyvinis burių audimas) iš tiesų buvo pamatas, leidęs išvystyti tolimųjų reisų laivybą, plėšikavimą ir prekybą, o ši tradicija evoliucionavo per Normandiją, Didžiąją Britaniją ir galiausiai pasiekė JAV, kur virto moderniuoju rizikos kapitalu ir akcinėmis bendrovėmis.
Štai kaip ši grandinė veikė ir keitėsi:
1. Vikingai: kolektyvinis darbas ir burių „investicija“
Vieno vikingų laivo (drakaro) burei iš vilnos išausti reikėjo milžiniškų resursų. Istorikai skaičiuoja, kad vienai didelei burei pagaminti reikėjo:
• Apie 2-3 tonų vilnos (tam reikėjo nukirpti šimtus avių).
• Keleto metų darbo, kurį kartu atlikdavo viso kaimo ar regiono moterys.
Kadangi viena šeima negalėjo sau to leisti, bendruomenė sujungdavo jėgas. Tai buvo pirmoji „investicija“: kaimas įdėdavo savo darbą ir resursus tikėdamasis, kad sugrįžę vyrai parveš grobio, sidabro ir prekių, kurios įgalins ir praturtins visą bendruomenę.
2. Normandija ir Britanija: feodalinė kooperacija ir laivynas
Kai vikingai apsigyveno Normandijoje (tapo normanais), o vėliau užkariavo Angliją (1066 m.), ši jūrų ekspedicijų ir resursų valdymo kultūra susijungė su feodaline sistema:
• Penkių uostų sąjunga (Cinque Ports): Anglijoje uostamiesčiai susivienydavo ir įsipareigodavo karaliui pateikti laivus bei įgulas mainais į prekybines privilegijas ir savivaldą.
• Sindikatai: Norint pastatyti prekybinį laivą, pirkliai pradėjo jungtis į ankstyvąsias partnerystes, dalindamiesi rizika (nes jūra buvo pavojinga, laivai skendo arba juos užpuldavo piratai).
3. Didžioji Britanija: Akcinės bendrovės (Joint-Stock Companies)
Ši kooperacijos tradicija pasiekė viršūnę XVII a., kai atsirado pirmosios akcinės bendrovės (pavyzdžiui, Rytų Indijos kompanija).
• Užuot viena bendruomenė audusi burę, tūkstančiai piliečių (nuo pirklių iki aristokratų) galėjo nusipirkti kompanijos „akcijų“.
• Taip buvo sukaupiamas milžiniškas kapitalas, leidęs statyti laivynus ir kolonizuoti naujas žemes. Rizika buvo paskirstoma: jei laivas nuskęsdavo, niekas nebankrutuodavo vienas.
4. JAV: Rizikos kapitalas ir „Banginių medžioklės“ modelis
Ši evoliucijos grandinė tiesiogiai persikėlė į JAV. XIX a. Naujojoje Anglijoje (pavyzdžiui, Nantucket saloje) suklestėjo banginių medžioklės pramonė, kuri veikė lygiai taip pat, kaip vikingų reidai:
• Turtingi investuotojai (resursų sukaupėjai) finansuodavo laivo statybą ir kelionę.
• Kapitonas ir įgula negaudavo algos, o dirbdavo už pelno dalį (vadinamą lay). Jei kelionė sėkminga – visi tapdavo turtingi.
• Būtent iš šio Masačusetso banginių medžioklės finansavimo modelio vėliau gimė modernusis JAV rizikos kapitalas (Venture Capital), kuris finansuoja Silicio slėnio technologijų startuolius, ir kuris nulemia mūsų gyvenimo realybę šiandien.
„Vikingai jau seniai užima tvirtą, nors ir kruviną vietą mūsų kolektyvinėje vaizduotėje: pagoniški jūriniai plėšikai, nuolat įsiutę ir amžinai matomi liepsnojančio vienuolyno fone.
Jei ir yra mokslininkas, ryžtingai metęs iššūkį šiam kinematografiniam stereotipui, tai – Neilas Price’as.
Londone gimęs Upsalos universiteto (Švedija) archeologijos profesorius dr. N. Price’as daugelį metų atkakliai tyrinėjo ir griovė mitą apie raguotais šalmais pasipuošusį grubų barbarą. Jo 2020 m. išleistoje knygoje „Children of Ash and Elm: A History of the Vikings“ („Uosio ir guobos vaikai: vikingų istorija“) šie tyrimai pasitelkti kuriant platų istorinį vikingų pasaulio veikimo modelį.
Joje teigiama, kad „vikingas“ niekada nebuvo etninė tapatybė. Tai buvo veikiau profesinis apibrėžimas, apimantis plėšiamuosius žygius į užsienį ir jūrines ekspedicijas.
Naujausia dr. N. Price’o knyga „The Sea-King and the Sorceress: Life and Death in the Viking Age“ („Jūrų karalius ir burtininkė: gyvenimas ir mirtis vikingų amžiuje“) dar labiau priartina šį pasaulį prie žmogaus, nagrinėdama konkrečias 21 asmens, palaidoto senovinėse skandinavų kapavietėse, istorijas.
Pasak dr. N. Price’o, šiurpios kariuomenės, 750–1050 m. užplūdusios Europą, nebuvo vienalytė masė. Iš esmės tai buvo migruojančios bendruomenės, kurias iš gimtųjų kraštų išstūmė didžiuliai socialiniai, politiniai ir ekonominiai sukrėtimai. Šios bendruomenės keliaudavo kartu su moterimis, vaikais ir visu savo namų turtu – tarsi persikelianti diaspora.
Taigi vikingų visuomenė buvo dinamiškas „kultūrų katilas“, į savo audinį įtraukęs Arkties medžiotojus, Persijos didikus ir vietinius klajoklius samius. Skandinavai taip pat laikė tam tikrus gyvūnus – ypač lokius – ne nuosavybe ar grobiu, o atskiromis būtybėmis, turinčiomis asmenybės bruožų ir specifinį socialinį statusą. Sutikti miške lokį reiškė susidurti su kitu kosmoso piliečiu.
Knyga atskleidžia, kad vikingai buvo kur kas sudėtingesni ir įvairiapusiškesni, nei vaizduojama populiariuose pasakojimuose.
Šis pokalbis buvo sutrumpintas ir redaguotas siekiant didesnio aiškumo.
Daugumoje pasakojimų apie vikingus dėmesys sutelkiamas į Angliją siaubiančius skandinavų plėšikus. Tuo tarpu jūsų darbai atskleidžia mobilią visuomenę, kurios geografinė aprėptis driekėsi nuo Grenlandijos iki Graikijos. Kodėl likęs pasaulis vis dar taip klaidingai įsivaizduoja vikingų žemėlapį?
Šaltasis karas pastatė neperžengiamą sieną tarp Europos mokslininkų bendruomenių. Be to, rusų ir Azijos kalbos (o diaspora driekėsi toli už Graikijos ribų) dažniausiai neįeina į anglakalbių viduramžių istorikų kompetencijos sritį. Paprasčiausiai tariant, kitos istorijos tarptautiniu mastu nebuvo pasakojamos.
Ar atliekant tyrimą buvo akimirka, kai jūsų akyse suiro ilgai vyravęs akademinis sutarimas?
Tai buvo savotiškas nušvitimas – turiu pridurti, kad jį patyrė daugelis kolegų, – suvokus, kokia milžiniška iš tikrųjų buvo ta diaspora. Svarbiausias raktas čia – IX a. kalifato žvalgybos pareigūno pranešimas, kuriame pasakojama, kaip rusai (t. y., su tam tikromis išlygomis, šiauriečiai Rytuose) nukeliavo iki pat Kinijos. Palaukite, ką? Archeologiniai duomenys pradeda tai patvirtinti.
Šioje knygoje aprašote daugybę diplomatų, pavidalą keičiančių būtybių ir klajoklių. Jei rengtumėte vakarienę trims savo knygos veikėjams, ką pakviestumėte?
Norėčiau pasikalbėti su al Gazaliu – Andalūzijos pasiuntiniu pas vikingus, – nors reikėtų saugotis jo žavesio. Taip pat būtų įdomu pabendrauti su variagu – kariu, iškaltuoju įrašą ant Pirėjo liūto skulptūros. Galiausiai pakviesčiau Ástríðr Sígfastsdóttir – aukšto rango giminės motiną, kuri greitai ir įspūdingai „pastatytų į vietą“ kitus du.
Ji dvelkia Maggie Smith charizma, nors, kaip ir dauguma turtingų šiauriečių, laikė vergus, tad neturėtume savęs apgaudinėti dėl nė vieno iš jų.
Kuo šiauriečių požiūris į gamtos pasaulį skiriasi nuo mūsų griežto žmonių ir gyvūnų atskyrimo?
Šiauriečiai matė sąmoningumą visur aplink save, sielos kupiname pasaulyje – neabejotinai gyvūnuose, bet ir medžiuose, augaluose, akmenyse bei kitur. Kai deivė Frigė bando užtikrinti, kad niekas niekada nepakenktų jos sūnui Baldui, ji netgi gauna pažadus iš metalų ir ligų. Beje, šiauriečiai taip pat tikėjo, kad jų ginklai yra gyvi – turi vardus, charakterius ir net biografijas.
Koks vikingų bruožas atspindi mūsų pačių šiuolaikinį nerimą ir kurie papročiai išlieka visiškai svetimi?
Nepaisant sagų dramatizmo, akivaizdu, kad atkaklumas ir nepasidavimas buvo labai vertinami – ir man tai patinka. Smurtas per laidotuves – žmonių bei gyvūnų aukojimas mirusiojo palydai – ir kartu kelias dienas trukdavusios teatralizuotos apeigos iki šiol kelia šiurpą.
Ką archeologiniai radiniai atskleidė apie „Jūrų karaliuje“ (angl. *Sea-King*) aprašytas raganas bei dvasines praktikas – dalykus, kuriuos rašytinės sagos visiškai nutylėjo?
Tai, kad sagose minimos raganos iš tiesų egzistavo, o nebuvo tik viduramžių išmonė. Tai nereiškia, kad tikiu jų magija, tačiau jos pačios ja neabejotinai tikėjo. Visgi svarbiausia nauja informacija buvo susijusi su jų apranga bei atributika – tuo, kaip jos iš tikrųjų atrodė. Viena jų buvo palaidota, pasidažiusi baltu švino pagrindo grimu ir su sidabriniais žiedais ant kojų pirštų. Kas būtų pagalvojęs?
Kokia buvo pagrindinė likusio vikingų pasaulio vizualinė estetika?
Be abejonės – siekis padaryti įspūdį. Jie puošėsi drabužiais ir aksesuarais tiek, kiek tik leido išgalės: sidabriniais papuošalais, ryškiomis spalvomis, žvilgančiu šilku, kūno piešiniais, makiažu ir net į drabužius įsiūtais veidrodėliais. Žmonės spindėjo ir traukė akį – jų neįmanoma buvo nepastebėti.
Koks buvo didžiausias neatitikimas tarp to, kaip vikingai vertino savo gyvenimą, ir to, kaip apie juos rašė jų aukos?
Manau, tai susiję su moralinėmis vertybėmis. Skandinavų moralės normos kardinaliai skyrėsi ne tik nuo mūsiškių, bet ir nuo daugumos jų kaimynų vertybių. Svarbiausia – jie beveik neturėjo sampratos, kad gyvenimo veiksmai turi įtakos likimui po mirties; tai visiškai priešinga krikščioniškam tikėjimui.
Vienas ryškiausių pokyčių, pastebimų skandinavams priimant krikščionybę, matomas runų įrašuose ant atminimo paminklų: juose skandinavai pradeda teigti, kad jų mirę artimieji buvo „geri“ žmonės. Jiems reikėjo tuo tikėti, galvojant apie dangų ir išganymą – dalykus, apie kuriuos anksčiau niekada nesukdavo galvos. Tai savotiškai vertė juos permąstyti savo pasaulėžiūrą.
Kas jums pasirodė labiausiai nerimą keliantis dalykas, susijęs su gyvenimo ir mirties eiga vikingų pasaulyje?
Mane nustebino faktas, kad vidutinė gyvenimo trukmė iš tiesų siekė apie 42 metus – ir tai netgi skaičiuojant tuos laiminguosius, kuriems pavyko peržengti 10-ies metų ar kūdikystės slenkstį. Vikingai gyveno intensyviai ir stengėsi išnaudoti kiekvieną akimirką; sulaukusieji 60 ar 70 metų buvo laikomi tikrai senais.
Jei kas nors metro pamatytų jūsų knygą ir paklaustų: „Tai čia apie tą televizijos serialą „Vikingai“ ar apie tikrąją istoriją?“, ką atsakytumėte?
Tai tikrai istorija. Tačiau pridurčiau: jei jums patinka serialas, paskaitykite ir knygą – joje atskleidžiama tikroji įvykių pusė. Istorija yra net įdomesnė už draminį serialą, be to – ir keistesnė. [A]
A. Who Were the Vikings? 21 Graves Weave a Tale of Hunters, Nomads and Sorceresses. Lidz, Franz. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 11, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą