„Atsitraukus nuo smurto protrūkių Artimuosiuose Rytuose, akivaizdu, kad kiekviena diena atneša naują įvykių kaskados atradimą – reikšmingus sandorius ir sąjungas, kurie ne tik žymi naują epochą, bet ir skatina dramatišką geopolitinių teatrų suartėjimą, keičiantį pasaulio žaidimą.
Apsvarstykite tik keletą pastarųjų mėnesių įvykių:
Likus kelioms dienoms iki to, ką JAE paskelbė teroristiniu išpuoliu skrydžio į Tel Avivą iš Dubajaus metu, Jungtinių Arabų Emyratų prezidentas Mohamedas bin Zayedas pirmą kartą viešai pripažino Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu vizitą – praėjus keliems mėnesiams po to, kai JAE buvo dislokuota „Geležinio kupolo“ technologija ir Izraelio personalas, siekiant atremti Irano išpuolius. Abraomo susitarimai vis dar galioja.
Rugpjūtį Saudo Arabija, Turkija ir Pakistanas pasirašė Mekos jungtinę gynybos sutartį – NATO stiliaus savitarpio gynybos paktą, kuris jau (nepatogiai) yra išbandomas po to, kai husiai užėmė Raudonosios jūros pakrantę, o Irako kovotojai smogė karalystės Rytų-vakarų dujotiekiui.
Tą patį mėnesį Graikija pasirašė 3,5 mlrd. dolerių vertės gynybos sutartį su Izraeliu – didžiausią ginklų eksporto sandorį Izraelio istorijoje, pagal kurį Graikijai bus suteiktas oro gynybos ir raketų tinklas „Achilo skydas“. Izraelis taip pat ekonomiškai ir kariškai bendradarbiauja su Indijos ministru pirmininku Narendra Modi, kuris vasario mėnesį šiltai lankėsi Izraelyje.
Kovo mėnesį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis aplankė Arabijos pusiasalį ir pasirašė istorinius saugumo susitarimus su Saudo Arabija, JAE ir Kataru dėl dronų perėmimo komandų.
Tada yra Rytų Afrikos arena, kurioje intensyvėja nauja kova dėl valdžios. Tai apima katastrofišką pilietinį karą Sudane, kuriame daugiau nei pusė tuzino Artimųjų Rytų valstybių konkuruoja dėl valdžios, prieigos ir išteklių Raudonosios jūros pakrantėje ir Afrikos gilumoje. Tai apima JAE, kurie ankstesniame konflikto etape palaikė vieną pusę, kai Irano dronai pasirodė kitoje. Artimųjų Rytų valstybės taip pat remia naują karą, įsiplieskiantį Etiopijoje.
Nuo spalio 7 d. ir Izraelio bei „Hamas“ karo Gazos regione, po daugelio santykinės ramybės metų, įtampa išaugo. Visose šiose veiksmų arenose aktyviai reiškiasi trys didžiosios galios: JAV vis sėkmingiau smukdo Irano ekonomiką; Rusija teikia Iranui tikslią žvalgybinę informaciją, padedančią smogti JAV pajėgoms; Kinija ne tik remia Iraną (taip pat teikdama duomenis apie JAV objektus), bet ir saugo savo naujus ryšius su JAV sąjungininkėmis, tokiomis, kaip Saudo Arabija ir JAE (galiausiai, Kinija perka apie 90 proc. Irano naftos, o trečdalį importuoja iš arabų monarchijų).
Tai išties sudėtinga. Šiame tarpusavyje susijusiame ir sparčiai kintančiame pasaulyje užsienio politika reikalauja daugiau aiškumo, nuoseklumo ir saiko nei bet kada anksčiau – Artimųjų Rytų konkurencija ir konfliktai ne tik plinta į kaimyninius regionus, bet ir susilieja į vieną bendrą erdvę, besidriekiančią nuo Sahelio smėlynų iki Bengalijos įlankos.
Trys pagrindinės Artimųjų Rytų karinės galios – Turkija, Iranas ir Izraelis – varžosi dėl dominavimo: Iranas siekia išlikti ir, jei įmanoma, perimti Persijos įlankos kontrolę; Turkija tikisi įsitvirtinti Sirijoje, puoselėdama neoosmaniškas ambicijas; o Izraelis siekia užtikrinti saugumą neatsisakydamas religinio nacionalizmo projekto, kurį propaguoja dabartiniai kraštutinių pažiūrų ministrai (kuriuos gali pašalinti artėjantys rinkimai).
Tuo pat metu brangiai ginkluota, tačiau pažeidžiama Saudo Arabijos karalystė kovoja už savo didžiulės teritorijos, trapių naftos infrastruktūros objektų ir lyderystės sunitų pasaulyje išsaugojimą. Pakistanas – naujas pretendentas – jau seniai siekia tapti islamo pasaulio galios arbitru.
Visos šios šalys varžosi naujame daugelio dalyvių turnyre, nebevaržomos senųjų tradicijų ar sistemų; nė viena galia neturi visiško dominavimo, o pačios valstybės nėra tokios galingos, kaip gali atrodyti. Artimieji Rytai, be kita ko, primena pasaulinės nervų sistemos galvos smegenis: dėl atvirų „nervų“ – prekybos kelių ir naftotiekių – šis regionas tampa ypač jautrus likusiam „kūnui“.
Tai reiškia, kad net ir nedidelių pajėgų, pavyzdžiui, husių, įsitraukimas į menkai žinomus susirėmimus gali turėti įtakos, gerokai viršijančios jų realų pajėgumą.
Naujosios Artimųjų Rytų sąsajos mažiau susijusios su sunitų ir šiitų ar Vakarų ir islamo priešprieša, nei kalbama apie atvirą, provakarietišką islamo versiją, kurią atstovauja JAV sąjungininkės (Saudo Arabija, Egiptas ir JAE) ir kuri konfliktuoja su uždara, antivakarietiška, radikalaus pasipriešinimo versija, propaguojama Irano bei jo vasalų.
Vis dar įprasta į Artimuosius Rytus žvelgti per prizmę, nusistovėjusią po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau dabar stebime esminį sąjungų persigrupavimą: valstybes vis mažiau lemia tradicijos, ideologija ar teologija, o vis labiau – pragmatiški saugumo, galios, technologijų ir ekonomikos interesai. Visgi, ar šis naujas interesų suartėjimas galiausiai sukurs stabilumą užtikrinančią pusiausvyrą, ar mirtinas konfliktų tarpusavio ryšys, galintis staiga peraugti į milžinišką, planetos masto gaisrą?
Stebėdami įvykius, galite savęs paklausti: ką šiame straipsnyje apie Artimuosius Rytus veikia Sudanas, Graikija, Azerbaidžanas ir Indija? Norint tai suprasti, reikia matyti, kad šiandien šiame regione susikerta šeši skirtingi veiksmų laukai.
1-oji sankirta: Rusijos sąjunga su Iranu ir neseniai (rugpjūtį) Volodymyro Zelenskio su Persijos įlankos valstybėmis sudaryti susitarimai rodo, kad Rusijos ir Ukrainos konfliktų zona susipina su Irano, Izraelio, JAV ir Persijos įlankos šalių konflikto zona.
2-oji sankirta: ji apima Kaukazą ir Centrinę Aziją. Įstrigęs Rusijos karas leido Turkijai sudaryti sąjungą su savo „broliška“ – tiurkiška, musulmoniška ir nafta turtinga – šalimi Azerbaidžanu (kurį skirtingais laikotarpiais valdė persai bei Romanovų dinastija ir kuris neseniai kariavo kelis karus su Armėnija).
Azerbaidžanas palaiko glaudžius ryšius tiek su Izraeliu, tiek su Turkija – dviem valstybėmis, kurių tarpusavio santykiai vis labiau įtempti. Dabar, kai Azerbaidžanas suartėjo su Turkija (kuri yra Pakistano sąjungininkė), jo priešininkę Armėniją ginkluoja Indija – Pakistano priešė. Tuo pat metu Centrinėje Azijoje Uzbekistanas taip pat palaiko glaudžius ryšius su Turkija, o nafta turtingas Kazachstanas – siekiantis įtvirtinti nepriklausomybę nuo Rusijos ir kaimyninės Kinijos – suartėjo su Izraeliu ir jungiasi prie JAV inicijuotų „Abraomo susitarimų“.
3-ioji sankirta: tai, ką vadinu „Bizantijos teatru“. Turkija visada buvo svarbi tiltą atliekanti valstybė tarp Europos ir Azijos, krikščionybės ir islamo pasaulių; dėl glaudžių ryšių su ES ir narystės NATO ji yra ilgametė JAV sąjungininkė. Tačiau valdant islamistinių pažiūrų prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui, šalis vis labiau demonstruoja savo karinę bei ekonominę galią, islamistinę misiją ir Osmanų imperijos palikimą. Ji siekia plėsti savo įtaką Pietų Europoje bei Artimuosiuose Rytuose ir konfrontuoja ne tik su Izraeliu, bet ir su tradicine savo priešininke – Graikija.
Šiandien dėl ginčų jūroje tarp Turkijos ir Graikijos bei rytinėje Viduržemio jūros dalyje atrastų gamtinių dujų telkinių Graikija užmezgė glaudesnę strateginę sąjungą su Izraeliu – abi šalys greitai rado bendrą kalbą.
4-oji sankirta: pavojingiausia zona yra Pietų Azijoje. Pakistanas ir Indija – abi branduolinį ginklą turinčios valstybės – yra priešai nuo pat kruvino 1947 m. padalijimo, kai jos buvo atskirtos religiniu pagrindu. Nuo to laiko jos kariavo penkis karus; paskutinis iš jų vyko 2025 m.
Islamo Respublika Pakistanas yra nuolat nestabili, militarizuota valstybė, kurioje arogantiški kariuomenės vadai ir feodalinio pobūdžio politinės dinastijos konkuruoja su populiariuoju islamizmu, augančiomis skolomis, ekonomine stagnacija, vidaus represijomis ir dviem kruvinais sukilimais. Šalis ne tik įsivėlusi į itin įtemptą, bet kokią akimirką galintį peraugti į konfliktą varžymąsi su Indija, bet ir kariauja naują karą su savo nedėkinga sąjungininke Afganistane – Talibanu, kurio pozicijas pastarąją savaitę bombardavo.
Tradiciškai Pakistanas laviravo tarp dviejų globėjų – Kinijos ir JAV. Neseniai Pakistanas pavertė D. Trumpo palankumą (šis šalies ginkluotųjų pajėgų vadą Asimą Munirą yra pavadinęs „savo mėgstamiausiu feldmaršalu“) realia įtaka, pasitelkdamas tarpininkavimą santykiuose su Iranu, verslo sandorius bei naują sąjungą su Saudo Arabija ir Turkija.
Tuo pat metu Indija – daugiausiai gyventojų turinti pasaulio valstybė ir potenciali supervalstybė – derina stiprėjančius ryšius su Izraeliu (kurio nacionalizmas turi bendrų bruožų su Indijos hinduistiniu nacionalizmu) su tradiciniais ryšiais (bei priklausomybe nuo naftos importo) su Iranu ir draugyste su Rusija, atspindinčia senąją sąjungą su Sovietų Sąjunga.
Tikėtasi, kad į Indijos, Artimųjų Rytų ir Europos ekonominį koridorių (IMEC), jungiantį Indiją, Persijos įlankos regioną ir ES, bus įtrauktas ir Izraelis, tačiau dėl 2025 m. spalio 7 d. prasidėjusio karo šis projektas buvo pristabdytas. Šis koridorius, siūlantis alternatyvą „Mekos aljansui“, ateityje gali būti atgaivintas, taip sukuriant naują ekonominį Eurazijos regioną.
5-oji konvergencijos zona: Rytų Afrika ir Raudonosios jūros regionas jau yra įsitraukę į žiaurius neoimperialistinius konfliktus. Šiose varžybose dėl Afrikos imperijomis tampa Artimųjų Rytų ir pačios Afrikos valstybės. Dabar Izraelis, Turkija, Egiptas, Iranas ir Persijos įlankos šalys vis labiau siekia nulemti, kas šiame regione taps nugalėtoju, o kas – pralaimėjusiuoju.
SUDANAS: husių išpuoliai prieš Saudo Arabijos naftotiečius, Bab el Mandebo sąsiaurio užgrobimas ir atakos prieš Rijadą paskatino Artimųjų Rytų valstybes sutelkti dėmesį į vis aštrėjančią kovą dėl karo nuniokotos Afrikos pakrantės. Tai regionas, kuriame svarbių – beveik neoimperinių – interesų jau turi įtakingos Persijos įlankos valstybės, siekiančios gauti aukso, uostų ir žemės ūkio paskirties žemės, reikalingos dykumose gyvenančioms jų tautoms aprūpinti. Žiaurumai per pilietinį karą Sudane tapo tokie nevaldomi, kad daugelis dabar siekia jį sustabdyti – kol konfliktas neišplito.
SOMALIS: Izraelis ir JAE remia Somalilandą – regioną, kuris dar dešimtajame dešimtmetyje paskelbė nepriklausomybę nuo Somalio ir dabar vėl aktyviai siekia tarptautinio pripažinimo; šios šalys gali siekti įkurti ten karines bazes, skirtas kovai su husiais. Somalis priešinasi šiems veiksmams, o jį palaiko Saudo Arabija ir Turkija; pastaroji ten dislokuoja savo pajėgas, elgdamasi tarsi imperinė galia.
ETIOPIJA: Ši šalis elgiasi, kaip ekspansinė imperija, nors tuo pat metu susiduria su daugybiniais sukilimais. Ji siekia gauti uostą Raudonojoje jūroje, privilegija, kurią gali suteikti Somalilandas arba ji gali būti atimta iš Eritrėjos naujo karo metu. Etiopija visai neseniai apkaltino Eritrėją, Sudaną ir Egiptą kurstant sukilėlių smurtą prieš ją.
6-oji konvergencija: Sahelis – tai regionas, besidriekiantis iš rytų į vakarus per piečiausią Šiaurės Afrikos dalį; čia sunkumų slegiamos jaunų karininkų chuntos kovoja su džihadistų kovotojų grupėmis žlugusių valstybių ruože, o jas tradiciškai remia buvusi imperinė galia Prancūzija, o pastaruoju metu – Rusija ir jos samdiniai.
Jei kuri nors iš šių valstybių žlugs (arba kai ji žlugs), džihadistai galėtų patraukti į pietus, link Nigerijos, arba į šiaurę, kur susijungtų su Libijos pilietiniu karu, ir netgi kelti grėsmę trapiai bei įtemptai Egipto tvarkai.
Šiuo metu šios konvergencijos reiškia, kad pats pavadinimas „Artimieji Rytai“ netrukus gali tapti atgyvena – tiek verslui, tiek politikai reikia derinti savo strategijas platesniam regionui.
Vadinant šį regioną Vakarų Azija, neįtraukiamos Afrika ir Europa. Vartojant madingą terminą SWANA (reiškiantį Pietvakarių Aziją ir Šiaurės Afriką), neapimami Bizantijos, Centrinės Azijos, Rytų Afrikos ir netgi Pietų Azijos regionai.
Man labiau patiktų toks terminas kaip SEMESTEA, apimantis Pietų Europą, Artimuosius Rytus, Sacharą, Pietų Aziją ir Rytų Afriką.
Kad ir koks terminas prigytų, vienas iš nedaugelio šiandienos nerimą keliančios geopolitikos malonumų – naujų akronimų kūrimas. Bent jau tuo pasimėgaukime.
Svarbu suvokti dabartinį šio regiono kintamumą: šios naujos sąsajos yra lanksčios ir persidengiančios. „Mekos paktas“ neatmeta nei vis dar aktualaus „Abraomo susitarimų“ (Abraham Accords) formato, nei Indijos, Arabijos ir Izraelio koridoriaus idėjos.
Didžiausias pavojus – kad Rusijos ir Ukrainos karas susilies su JAV, Irano ir Izraelio karu bei bet kokiu Indijos ir Pakistano konfliktu: jei gaisrai šiuose atskiruose regionuose susijungs į tai, ką gaisrininkai vadina staigiu visišku užsiliepsnojimu (*flashover*), ugnis virs pragarišku gaisru, galinčiu peraugti į pasaulinį karą.
Visada buvo taip, kad bet kuri supervalstybė, siekianti dominuoti pasauliniu mastu įvairiose srityse, privalo turėti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose – nesvarbu, ar tai būtų Šaltojo karo supervalstybės, europiečiai, ar osmanai. Šiandien Kinija vis dar nėra pasirengusi visapusiškai įsitraukti, tačiau jos kuriamas karo laivynas vilioja pasinaudoti JAV klaidomis: verta atkreipti dėmesį, kaip dažnai Xi Jinpingas mini eunuchą admirolą Zheng He ir Mingų dinastijos „lobių laivynus“, 1405–1433 m. lankiusius Arabiją bei Rytų Afriką.
Saudo Arabija ir kitos nerimaujančios regiono valstybės nori, kad svarbiausia jų verslo partnerė Kinija šiame regione dalyvautų, nors ir supranta, jog Pekinas negali pakeisti Vašingtono kaip patikimo saugumo partnerio.
Dabartiniai konfliktai – įskaitant nuo spalio 7 d. vykstančius karus, tarp kurių ir karas su Iranu, – greičiausiai dar ilgai neturės aiškios pabaigos; viena iš priežasčių – vieningos vadovybės stoka Irane po 37 metus trukusio Ali Khamenei valdymo.
Ironiška, tačiau dėl Irano išpuolių prieš arabų valstybes daugelis regiono šalių dar labiau pajuto amerikiečių buvimo būtinybę. Niekas nepasitiki Amerika, tačiau daugelis desperatiškai trokšta jos buvimo ir apsaugos. Panašiai ir Izraelis – kad ir kokie būtų jo trūkumai – arabų valstybėms tampa strategiškai patrauklesnis nei bet kada anksčiau.
Pastarosiose derybose JAV – veikiamos D. Trumpo aplinkos vidinių nesutarimų – atrodė vykdančios skirtingą, o kartais net prieštaringą politiką Turkijos, Libano ir Irano atžvilgiu. Visgi, kad ir kokia staigi bei impulsyvi atrodė karo pradžia vasario mėnesį, operacija Venesueloje ir 2025 m. įvykdytas Irano branduolinių objektų bombardavimas parodė, kad ši administracija geba veikti slaptai ir kryptingai.
Dabar, praėjus septyniems karo su Iranu mėnesiams, atrodo, kad D. Trumpo įvesta šalies blokada duoda rezultatų. Naftos tiekimas per Hormūzo sąsiaurį ir kitais keliais, įskaitant Saudo Arabijos naftotiekį, jungiantį rytus su vakarais, kol kas artėja prie ikikarinių rodiklių. Kaip reaguos Irano revoliucinė gvardija? Nėra nieko pavojingiau už sužeistą tigrą.
Kad ir kaip viskas baigtųsi, dėl vis labiau susipinančių konfliktų zonų ir grėsmės, jog padėtis staiga gali tapti nevaldoma, subalansuota ir nuosekli Amerika yra reikalingesnė nei bet kada anksčiau – ji yra vienintelė galia, pajėgi suvaldyti šį naują, vis pavojingesnį ir tarpusavyje vis labiau susietą pasaulį. ---
Simonas Sebagas Montefiore’ė yra istorikas ir knygos „Katilas: šiuolaikinių Artimųjų Rytų formavimasis“ (angl. *The Cauldron: The Making of the Modern Middle East*) autorius.” [1]
1. REVIEW --- The Death of the Old Middle East --- Simon Sebag Montefiore on the dangerous new world replacing it. Sebag-Montefiore, Simon. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Oct 2026: C1.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą