Tinginiai, nebeturintys vaikų, nori pasinaudoti, kitų lietuvių užaugintų, vaikų uždirbamais, pinigais

“Lietuvių ne tik mažai gimsta, jų miršta per daug, gyvena trumpai, o prieš mirtį porą dešimtmečių dar pravaromi per žeminančią skurdo skaistyklą. Dabartinė Vyriausybė paskelbė Šeimos paketą. Tą jos rūpestį galima būtų suprasti. Vaikų skurdas turi ilgalaikių pasekmių: blogina sveikatą, riboja mokymosi galimybes ir gali perduoti socialinę nelygybę iš kartos į kartą.

 

Tačiau net ir dėl kilnių rūpesčių negalima pamesti galvos. Vaikų skurdo rizikos lygis Lietuvoje – apie 17 proc. ir tai net žemiau Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kur jis – beveik 20 proc. O pensininkų skurdo lygis ES vidutiniškai tik apie 15 proc., kai Lietuvoje – net 43 proc. Logiška klausti – ar valdžia nepaklydo su savo paketu?

 

Lietuvai reikia vaikų ir valstybė turi sudaryti geresnes sąlygas juos auginti. Tačiau demografija nesibaigia vaiko pagimdymu. Jis turi augti saugioje aplinkoje ne porą metų, į kuriuos nusitaikyta rekordinėmis jo priežiūros išmokomis, bet ir tuomet, kai jo tėvai praranda darbingumą ar darbą, kai išsiskiria. Tokių pažeidžiamų grupių skurdo rizikos rodikliai siekia pensininkų ar net daugiau. Tačiau dirbančių namų ūkių, kuriuose pagrindinis pajamų šaltinis yra du darbo užmokesčiai, skurdo rizika yra keleriopai mažesnė – apie 8 proc. Šeimos paketo priemonės ignoruoja ir didžiulius šeimų su vaikais padėties skirtumus.

 

Kokia prasmė raginti žmones gimdyti daugiau vaikų ir girtis vis naujomis socialinės politikos priemonėmis, jei akis bado tos politikos nenuoseklumas ir abejingumas vargui žmonių, kurių kaltė – kad jie buvo pagimdyti dešimtmečiais anksčiau ar jų šeimoje įvyko nelaimė?

 

Ne, neveiks apgaulinga socialinė inžinerija, kai žmonės suskirstomi į mažiau ir daugiau vertus visuomenės solidarumo. Juo labiau, kad tas suskirstymas priešingas, nei turėtų būti pagal objektyvius poreikius pagalbai.

 

Visa tai nėra argumentai prieš paramą šeimoms. Priešingai – tai argumentai už nuoseklią socialinę politiką, kuri neapsiriboja vienu trumpučiu žmogaus gyvenimo etapu. Vaikas, darbuotojas, bedarbis, neįgalusis, tėvas ar motina, pensininkas – yra tas pats žmogus skirtingais jo gyvenimo etapais. Socialinė apsauga turėtų padėti jam įveikti rizikas tuomet, kai jos smogia skaudžiausiai.

 

Galima paprieštarauti – juk pensijos irgi didinamos. Paskelbta, kad kitais metais jos augs daugiau kaip 10 proc. Tai reikšmingas nominalus padidėjimas, tačiau tik nominalus. Nutylima, kad pensija jau šiais metais apkandžiota kainų augimo. Bendra infliacija – apie 6 proc., o žmogui, visas pajamas išleidžiančiam būtiniausioms prekėms ir paslaugoms, kainų augimas gali būti dar skaudesnis negu vidutiniam vartotojui.

 

Antra, pensijų didinimas turi būti vertinamas ne vien pagal infliaciją, bet ir pagal bendrą visuomenės ekonominę raidą. Jeigu atlyginimai ir verslo pajamos sparčiai auga, o pensijos nuo jų atsilieka, pensininkai nutolsta nuo dirbančios visuomenės gyvenimo lygio.

 

Trečia, reikia žiūrėti, nuo kokio atskaitos taško pradedama. Kai pensija maža, net ir dviženklis procentinis jos didinimas net kelerius metus iš eilės nėra pakankamas. Vidutinė pensija Lietuvoje nesiekia ir numatomoje ateityje sunkiai pavys skurdo rizikos ribą, o žmogui pasitraukti iš darbo rinkos automatiškai reiškia skausmingą finansinį nuosmukį.

 

Per pastaruosius penkerius metus skurstančių pensininkų skaičius išaugintas nuo 200 iki 240 tūkstančių. Tas skaičius nubraukia visus politikų pažadus ir pasigyrimus apie pensijų dviženklius didinimus.

 

Pakeitus „Sodros“ fondo naudojimo ir pensijų indeksavimo tvarką, jų augimas vėl paverstas kasmetinių pažadų objektu. Politikai vėl gali prisistatyti pensininkams geradariais. Tačiau kitoje tos geradarystės pusėje – teisių, kurias žmonės užsidirbo patys, paniekinimas ir jų orumo pažeminimas. Nereikia valdžios malonės, reikia, kad būtų gerbiamos teisės, kurias žmonės įgijo visą darbingą gyvenimą mokėdami įmokas.

 

Ne pensijų didinimą dera skelbti premjerui, bet išguiti iš savo kabineto tingulį ir nepajėgumą, kad galiausiai būtų sutvarkyta pensijų sistema ir jos nebereikėtų ramstyti pasiteisinimais, kad buvo sovietmetis. Pensinio amžiaus sulaukia žmonės, kurie jau beveik visą karjerą dirbo Nepriklausomai Lietuvai ir įmokas mokėjo lietuviškai „Sodrai“.

 

Teisinamasi ir tuo, kad vyresni žmonės Lietuvoje nėra tokie jau neturtingi, kaip rodo jų pajamos, nes pranašumas – nuosavas būstas. Nereikia mokėti nuomos, o turimą nekilnojamąjį turtą galima laikyti sukauptu kapitalu. Tačiau būste gali tik gyventi, už jį negalima nusipirkti maisto, vaistų ar apmokėti sąskaitų. Būstas gali sumažinti vieną svarbią išlaidų kategoriją (nereikia nuomos), bet neapsaugo nuo pajamų stygiaus.

 

Be to, Europos Centrinio Banko namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimo duomenys nepatvirtina prielaidos, kad Lietuvoje vyresni žmonės apskritai yra turtingesni už jaunesnius. Priešingai, darbingo amžiaus gyventojai turi geresnį, brangesnį nekilnojamąjį turtą, o jų finansinis turtas taip pat didesnis.

 

Turto pasiskirstymo Lietuvoje statistika niekaip nerodo pensininkų pranašumo. Sulaukus pensinio amžiaus Lietuvoje reikšmingai krinta ir pajamos, ir turto vertė, ir vartojimo lygis. Racionalu skleisti panašaus lygio gerovę visais gyvenimo kelio etapais. Racionalios socialinės politikos šalys to siekia ir pasiekia.

 

Dar vienas argumentas, kuriuo bandoma pateisinti ši iškreipta socialinė politika: vaikai – tai investicijos į ateitį, o išlaidos pensijoms – tik pravalgymas. Neva, neteisinga leisti pensininkams pravalgyti anūkų (ir – žinoma, žinoma – tautos) ateities. Pabaigai net labai verta stabtelėti prie klausimo – kas čia ką pravalgo?

 

Dabartinė pensininkų karta – daugiausia gimusieji 1940–1960 m. Jie gimdė 1965–1990 m. Gimdė vidutiniškai daugiau, kaip po du vaikus, t. y. tiek, kiek reikia tvariai gyventojų reprodukcijai. Dabar jiems sakoma, kad gausiai jų vaikų kartai sunešamų į „Sodrą“ su dideliu pertekliumi pinigų išleisti tėvų pensijoms negalima. Negalima, nes reikia palikti rezervus pensijoms kartos, kuri nusprendė gimdyti perpus mažiau. Taigi, kas kam skolingas ir kas ką jau išsižiojęs apvalgyti?

 

Žinoma, valstybės finansiniai ištekliai riboti ir tenka rinktis prioritetus. Tačiau socialinė politika nėra grožio konkursas, kuriame laimi politiškai patraukliausias šūkis, net jei jis demografinis.”