Pekinas atmeta Yellen susirūpinimą dėl gamybos

  „Pasibaigus JAV iždo sekretorės Janet Yellen vizitui Pekine, Kinijos pareigūnai atmetė jos raginimus Kinijai mažinti pramoninę gamybą, kad būtų išvengta pasaulio rinkų užtvindymo.

 

     Pareigūnai ir valstybinė žiniasklaida gynė Kinijos pramonės politiką ir atmetė Vakarų skundus, kad Kinija didina perteklinį pajėgumą, kaip protekcionizmą ir pretekstą slopinti Kinijos kilimą.

 

     „Vadinamasis „pajėgumų perteklius“ yra rinkos mechanizmo, kuris atlieka savo vaidmenį, apraiška“, – pirmadienį per spaudos konferenciją, kurioje buvo apibendrinti Yellen vizito rezultatai, sakė finansų viceministras Liao Minas. Liao sakė, kad pasiūlos ir paklausos disbalansas gali atsirasti bet kurioje ekonomikoje ir daug kartų nutiko Vakarų šalyse, įskaitant JAV.

 

     Per savo vizitą, būdama antroji iždo vadovė, Yellen sustiprino savo retoriką prieš Pekino strategiją atgaivinti lėtėjančią ekonomiką, didinant gamybą ir eksportą, kviesdama jos šeimininkus mažinti pramonės gamybą ir raginti Pekiną vietoj to padidinti Kinijos vartotojų rinką.

 

     Vienas iš jos kelionės rezultatų buvo Pekino ir Vašingtono susitarimas dėl derybų apie „subalansuotą ekonomikos augimą“. Tačiau pareigūnų suderintos pastangos ginti Kinijos gamybos politiką rodo, kad didelių politikos pokyčių iš Pekino tikimybė yra menka.

 

     Liao per instruktažą sakė, kad šalys ir toliau aptars perteklinius pajėgumus ir kitus klausimus, tačiau taip pat perspėjo, kad prekybos protekcionistinės priemonės nepadės išspręsti perteklinio pajėgumo.

 

     Valstybinė žiniasklaida neseniai paskelbė straipsnių, kuriuose Vakarų skundai dėl Kinijos pramonės pajėgumų pertekliaus yra pernelyg išpūsti ir veidmainiški. Kovo mėnesį Kinija pateikė skundą Pasaulio prekybos organizacijai dėl JAV subsidijų elektra varomoms transporto priemonėms, teigdama, kad nuostatos, pagal kurias neįtraukiami kiniški komponentai, yra nesąžiningos.

 

     Šis žingsnis buvo priimtas po to, kai Bideno administracija pareiškė, kad tirs užsienio automobilių technologijas, nurodydama galimą Kinijos nacionalinio saugumo pavojų. Europos Sąjunga atlieka antisubsidijų tyrimą Kinijos elektromobilių gamintojams.

 

     Kinijos pareigūnai kreipiasi į švarios energijos sektorių, kaip naują augimo variklį ir galimą priešnuodį Kinijos ekonomikos priešpriešiniams vėjams, nes užsitęsęs nekilnojamojo turto rinkos nuosmukis stabdo augimą.

 

     Per derybas Kinijos pareigūnai pabrėžė, kad JAV taip pat teikia dosnias subsidijas savo švarios energijos pramonei, sakė aukštas iždo pareigūnas.

 

     Kinijos prekybos ministras Wang Wentao atmetė siūlymus, kad Kinijos elektromobilių įmonės priklauso nuo subsidijų, sakydamas, kad jos remiasi nuolatinėmis technologinėmis naujovėmis, visa gamybos ir tiekimo grandinės sistema ir pakankama konkurencija rinkoje, kad galėtų greitai vystytis.

 

     Pirmadienio instruktaže Liao sakė, kad dabartinių pasaulinių elektromobilių gamybos pajėgumų toli gražu nepakanka, kad patenkintų rinkos paklausą." [1]

 

Koks perteklinis pajėgumas? Kai žiūriu pro langą, matau daugiausia dyzelinius automobilius. Žmonės dabar, šiuo momentu, miršta dėl visuotinio atšilimo. Parodykite man Jūsų perteklinį pajėgumą ekologiškiems daiktams, ponia Yellen. Parodykite man Kinijos perteklinį pajėgumą. Jūs negalite? Grįžkite namo ir laukite artėjančių rinkimų. Duoti daug pinigų Jūsų pakalikams JAV nereiškia rūpintis aplinka. Gal pageidaujate Infliacijos mažinimo įstatymo?

 

1. World News: Beijing Rebuffs Yellen's Manufacturing Concerns. Qi, Liyan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Apr 2024: A.5.

Beijing Rebuffs Yellen's Manufacturing Concerns

"At the end of U.S. Treasury Secretary Janet Yellen's visit to Beijing, Chinese officials pushed back against her calls for China to scale back its industrial production to avoid flooding world markets.

Officials and state media defended China's industrial policies and dismissed Western complaints that China is exacerbating overcapacity as protectionism and a pretext to suppress China's rise.

"The so-called 'overcapacity' is the manifestation of the market mechanism that plays its role," Liao Min, deputy finance minister, said Monday at a news briefing to sum up the results of Yellen's visit. Imbalances between supply and demand can occur in any economy and have happened many times in Western countries including the U.S., Liao said.

During her visit, her second as Treasury chief, Yellen stepped up her rhetoric against Beijing's strategy to revive its slowing economy by ramping up manufacturing and exports, pressing her hosts to scale back industrial production and urging Beijing to instead boost China's consumer market.

One result of her trip was an agreement between Beijing and Washington for talks about "balanced economic growth." However, officials' concerted efforts to defend China's manufacturing policy suggest the chance of major policy shifts from Beijing is slim.

Liao said at the briefing that the sides will continue to discuss overcapacity and other issues, though he also warned that trade-protectionist measures won't help resolve overcapacity.

State media has recently run articles excoriating Western complaints about Chinese industrial overcapacity as overblown and hypocritical. In March, China filed a complaint with the World Trade Organization over U.S. subsidies for electric vehicles, saying provisions that exclude Chinese components are unfair.

The move came after the Biden administration said it would investigate foreign car technologies, citing potential national security risks from China. The European Union is conducting an antisubsidy probe into China's EV makers.

Chinese officials have turned to the clean-energy sector as a new driver of growth and a potential antidote to China's economic headwinds, as a prolonged downturn in the property market drags on growth. 

During the talks, Chinese officials pointed out that the U.S. is also providing generous subsidies to its clean-energy industry, a senior Treasury official said.

China's commerce minister, Wang Wentao, pushed back at suggestions that Chinese EV companies depend on subsidies, saying they rely on continuous technological innovation, a complete production and supply-chain system, and sufficient market competition to develop rapidly.

At Monday's briefing, Liao said current global EV production capacity is far from enough to meet market demand." [1]

What overcapacity? When I look out of my window I see mostly diesel cars. People are dying because of global warming as we speak. Show me your overcapacity for green stuff, Ms. Yellen. Show me Chinese overcapacity. You can't? Go home and wait for the upcoming elections. Giving a lot of money to your cronies in the USA doesn't mean taking care  of the environment. Inflation Reduction Act, anyone?

1. World News: Beijing Rebuffs Yellen's Manufacturing Concerns. Qi, Liyan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Apr 2024: A.5.

Svarbus Europos teismo sprendimas klimato klausimu

    „Europos teismas priėmė reikšmingą sprendimą dėl klimato kaitos

 

     Aukščiausias Europos žmogaus teisių teismas pareiškė, kad Šveicarijos vyriausybė pažeidė savo piliečių teises, nes nesilaikė savo klimato tikslų. Ekspertai teigė, kad tai buvo pirmas atvejis, kai tarptautinis teismas pasinaudojo žmogaus teisių įstatymais, kad nustatytų, jog vyriausybės yra teisiškai įpareigotos siekti savo klimato tikslų.

 

     Grupė moterų, 64 metų ir vyresnių, teigė, kad jų sveikatai kilo pavojus dėl karščio bangų, susijusių su visuotiniu atšilimu, ir kad Šveicarijos vyriausybė pažeidė jų teises, nepadariusi pakankamai veiksmų, kad sumažintų atšilimą.

 

     „Tai svarbus sprendimas ir gali sukelti panašių ieškinių bangą Europos šalyse“, – mums sakė mūsų naujienlaiškio „Climate Forward“ vadovaujantis korespondentas Davidas Gellesas.

 

     Pasekmės: moterų ieškinys buvo paskutinis iš daugybės bandymų teisme priversti vyriausybes kovoti su visuotiniu atšilimu.

 

     „Tikėtina, kad Europos sprendimas neturės įtakos sprendimams JAV“, – sakė Davidas. „Tačiau JAV teismų sistemoje vyksta kelios didelės bylos, įskaitant vieną, kuri vėliau šiais metais gali būti pateikta Aukščiausiajam Teismui.“ [1]

 

1. Wednesday Briefing: A major climate ruling in Europe. Slotnik, Daniel E.  New York Times (Online)New York Times Company. Apr 10, 2024.

A major climate ruling in Europe

"A European court made a significant climate ruling

Europe’s top human-rights court said the Swiss government had violated its citizens’ rights by failing to meet its climate targets. Experts said it was the first instance in which an international court had used human rights law to determine that governments were legally obligated to meet their climate goals.

A group of women, all 64 or older, argued that their health was at risk during heat waves related to global warming, and that by not doing enough to mitigate warming, Switzerland’s government had violated their rights.

“This is a landmark ruling, and it could trigger a wave of similar lawsuits in European countries,” David Gelles, the managing correspondent of our Climate Forward newsletter, told us.

Implications: The women’s lawsuit was the latest in a series of attempts to force governments in court to act against global warming.

“The European ruling isn’t likely to affect rulings in the U.S.,” David said. “But there are several big cases making their way through the U.S. court system, including one that could appear before the Supreme Court later this year.”" [1]

1. Wednesday Briefing: A major climate ruling in Europe. Slotnik, Daniel E.  New York Times (Online)New York Times Company. Apr 10, 2024.

 

Apie tai, kaip sunku sulandsberginti Lietuvos kultūrą

"Prieš kurį laiką mūsų kultūros ministras viešai prisipažino turįs problemą. Jis sakė negebąs Mažojo teatro įkūrėjo bei meno vadovo Rimo Tumino atskirti nuo alkoholiu piktnaudžiaujančio nedraugiškos šalies kareivio. „Atsiprašau, – sako ministras, – garbusis režisierius man niekuo nesiskiria nuo girto rusų kareivio, lendančio į svetimą žemę.“

Ministras suvokia, kad su juo kažkas negerai. Užtai jis sako „atsiprašau“. Ministras pabrėžia, kad tai tikrai jo asmeninė problema. Jis sako „man“ R. Tuminas nesiskiria nuo... Ministras supranta, kad kitiems R. Tuminas skiriasi nuo to kareivio, bet jam, deja, ne.

Akivaizdu, kad ministras gerbia režisierių. Jis R. Tuminą vadina „garbiuoju režisieriumi“. Sunku įsivaizduoti, kas dedasi ministro ir galvoje, ir širdyje, ir sieloje, kokie vidiniai prieštaravimai jį drasko. Vienu metu ir gerbti režisierių, ir matyti jame girto rusų okupanto atvaizdą. Tai labai žmogų traumuojanti būsena. Tokios būsenos prie gero nepriveda. Bet yra kai kas ir blogiau.

Greitai paaiškėjo, jog ministras turi ne tik rimtą problemą, bet ir tikrą bėdą. Ministras negeba savarankiškai spręsti savo problemos. Maža to, jis neieško jokios išeities, jokios pagalbos, nesikonsultuoja nei su teatro kritikais, nei su krašto apsaugos ekspertais, nei su kolegomis Vyriausybėje, nei su medicina. Tokiu būdu pats ministras tampa kultūros bėda. Jis nebesivaldo, kaip sakoma, nebesitveria savame kailyje. Ministras ima švaistytis labai nekultūringais pareiškimais. Pavyzdžiui, Mažojo teatro direktoriui jis sako: jei per 24 val. neatleisi iš meno vadovo pareigų R. Tumino, tai pats kaip koks girtas rusų kareivis būsi išspirtas lauk ir niekam nepasiskųsi. Girtiems rusų kareiviams Mažajame teatre, o ir bendrai bet kuriame Lietuvos teatre vietos nėra. R. Tuminas savo spektaklius gali statyti kitur. Jis pageidaujamas ir Izraelyje, ir Kinijoje, ir Japonijoje, ir Turkijoje, ir Lenkijoje, ir Prancūzijoje, ir Italijoje. ir t. t. Bet Lietuvoje – ne.

Tokiu būdu R. Tuminas buvo išvytas iš teatro, iš Lietuvos ir iš gyvenimo. Jis pasakė: dabar jo laukianti paskutinė drama – susitikimas su mirtimi. R. Tuminas mirė Italijoje, sodindamas savo paskutinį vyšnių sodą. Žmonės kalbėjo, tai sodininko mirtis.

Oskaras Koršunovas rašė: „Neįsileido mirtinai sergančio į namus, kuriuos nuo pamatų iki iškilių bokštų pastatė. Nebeleido kurti tėvynėje. Mirė kurdamas egzilyje.“

Turint galvoje, kad ministras niekada neatsiėmė savo žodžių „girtas rusų kareivis“, niekada neatsiprašė dėl to visiškai kvailo, absurdiško nusišnekėjimo, galime manyti, kad ir užuojautos tekste ištarti žodžiai „išskirtinis pėdsakas“ ministrui reiškia ne ką kitą, kaip girto rusų kareivio kerzinio bato pėdsaką svetimoje žemėje, pavyzdžiui, Ukrainoje.

Kultūros ministras, pareikšdamas užuojautą, sakė, jog „Rimo Tumino kūryba paliko išskirtinį pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje“. Kuo tas pėdsakas išskirtinis, ministras nepaaiškino. Turint galvoje, kad ministras niekada neatsiėmė savo žodžių „girtas rusų kareivis“, niekada neatsiprašė dėl to visiškai kvailo, absurdiško nusišnekėjimo, galime manyti, kad ir užuojautos tekste ištarti žodžiai „išskirtinis pėdsakas“ ministrui reiškia ne ką kitą, kaip girto rusų kareivio kerzinio bato pėdsaką svetimoje žemėje, pavyzdžiui, Ukrainoje. Ministras režisieriaus laidotuvėse nepasirodė. Galbūt buvo užimtas kultūros reikalais.

Taigi kodėl tokie dalykai dedasi Lietuvoje? Ogi todėl, kaip rašė R. Tumino bendražygė Anželika Cholina, kad „kultūros politikai vadovauja žmonės su emocinio proletariato kompleksu“.

R. Tuminą daugelį metų pažinojusio teatralo bei žurnalisto Julijaus Lozoraičio nuomone, toks niekingas susidorojimas su iškiliu tarptautinio garso režisieriumi yra politikos liliputų darbas. Nors A. Cholinos ir J. Lozoraraičio tekstai skiriasi, bet mintis ta pati: nevykėliai vadovauja kultūrai. Visgi šioje vietoje „proletar-emocinis kompleksas“ yra taiklesnis išsireiškimas už politinį liliputizmą – jis leidžia suvokti, iš kur pareina toks vadovavimo stilius. Jis paeina iš anų proletariato diktatūros laikų.

Politikai su proletar-emociniu kompleksu (kartais dar vadinamu Šarikovo kompleksu) labai nori būti viršesni už kitus, labai nori valdyti, viešpatauti. Trumpiau sakant, jiems labai niežti nagai užduoti kam nors per galvą. Ypač svarbu užduoti tam, prieš kurį kompleksuoji, kuris kultūriniais, meniniais ir kitais parametrais yra n kartų pranašesnis už tave. Taip padaręs Šarikovas pasijunta tikru kultūros (galbūt ir tautos) patriotu. Ir tada jis gali ramia sąžine trinti ministro ar kito aukšto valdininko kėdę iki pat kadencijos pabaigos. Jeigu jam kas nors neužduos per galvą. Greičiausiai neužduos. Per galvą gauna kūrėjai, neeilinės, Dievo apdovanotos personalijos. O tų, kuriems neduota, nemuša – nėra už ką mušti. Jie muša kitus.

Gi R. Tuminas, kaip pastebėjo A. Cholina, niekada nebuvo pasikėlęs, nesijautė esąs virš kitų. „Tuminas išnaudojo savo padėtį ir talentą tam, kad tarnautų žmonėms, o ne virš jų pakiltų…“

Mūsų kultūros ministras nebuvo vienintelis, kuris ne tik pakėlė taburetę virš režisieriaus galvos, bet ir nuleido ant jos (asociacija su Justino Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos“). Radosi dar keli, gal trys, o gal keturi taburetėmis ginkluoti ministro bendražygiai.

Tai du gerai žinomi influenceriai: tarptautinių santykių ekspertas ir politikas iš Seimo kultūros komiteto.

Vienas influenceris šviesiai tiesiai, be jokių užuolankų, be jokių įrodymų R. Tuminą išvadino išdaviku. Jis sakė jau pernai pakankamai prišnekėjęs apie R. Tumino išdavystes, bet tada niekas nenorėjęs jo klausyti. Anot iinfluencerio, R. Tuminas esąs ne šiaip smulkus niekšelis, kokių Lietuvoje knibžda ir knibždėjo visais istoriniais laikais. R. Tuminas stambus, valstybinio rango išdavikas. Jis kartu su tokia pat, o gal dar didesne išdavike aktore Ingeborga Dapkūnaite stoja greta didžiųjų lietuvių tautos parsidavėlių, kaip antai Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros ir kai kurių kitų. Jie (R. Tuminas su I. Dapkūnaite) ne tik atsistoja ir stovi it negyvi tautos išdavysčių paminklai, jie tęsia pirmtakų darbus – išdavinėja Lietuvą.

Pasigilinę pastebėsime, kad influenceris pripaistė nebūtų dalykų, prisišnekėjo, prisimelavo (apie tai buvo rašyta). Bet ant jo negalima pykti. Jis prisimelavo iš patriotinių motyvų – kad Lietuvai būtų geriau.

Kitas influenceris, labai supeikęs R. Tuminą, be kita ko pasižymi dideliu jautrumu. Jis sakė, kad paklausęs R. Tumino interviu, duoto Vladimirui Pozneriui, buvo labai giliai sukrėstas, buvusi kažkokia klaikuma, visiška kosmotagorija. Jo (influencerio) kūnu nubėgę šiurpuliai. Bet įdomiausia, kad jis klausydamas to interviu aiškiai girdėjo R. Tumino klaikų mefistofelišką juoką. Juokas buvęs ir visai ne laiku, ir visai ne vietoje. Tai buvęs akivaizdžiai antilietuviškas, antipatriotiškas, išdavikiškas juokas. Bet faktas lieka faktu: klausykit tą interviu kiek norit kartų, jokio juoko negirdėsit. O influenceris girdėjo, tikrai girdėjo.

Be to, influenceriui nepatiko R. Tumino tėvas, kuris perėjo visą karą, buvo sužeistas, kontuzytas ir grįžęs namo pasikeitė vardą iš Antano į Vladimirą. Obuolys netoli nuriedėjo.

Mūsų minėtas politikas iš Seimo kultūros komiteto pasakė, kad Vachtangove, kuriam vadovavo R. Tuminas, lankėsi Vladimiras Putinas. Jis ne tik lankėsi, bet dargi įteikė R. Tuminui apdovanojimus už aukštą lygį, kurio, deja, niekas, net mūsų kultūros ministras, nebandė ir nebando paneigti. Taigi, R. Tuminas – išdavikas.

O ką pasakė tarptautinių santykių ekspertas, sunku prisiminti. Jis daug šneka. Jeigu įdomu, gerbiamas skaitytojas gali paguglinti ir susirasti tuos rūsčius eksperto žodžius, skirtus R. Tuminui ir jo išdavystėms.

Štai, ko gero, ir visi, kurie tarsi susitarę solidarizavosi su režisierių daugelį metų persekiojusia liga ir galimai priartino tą režisieriaus paskutinįjį susitikimą, po kurio – tik susitikimas su Aukščiausiuoju.

Pastebėsime, kad nė vienas R. Tumino prokuratorius nė vienu žodžiu neužsiminė apie jo sukurtą teatrą, apie jo darbus. Gal jie tų darbų nežinojo, gal tų spektaklių nematė, gal bendrai jiems tas teatras dzin.

Ir visgi prokuratorių tik penki. Kaip sakoma, kompanija – ne vielka. O ką sako visi kiti? Ką sako kiti aukšti ir aukščiausi politikai, influenceriai, tarptautinių santykių ekspertai ir pan.? Ką jie galvoja apie R. Tumino išgujimą? Gal nieko negalvoja, o gal pagalvoja, bet tyli? Sakoma, jei tyli, tai pritaria. Taip tikrai gali būti. Tylintysis įroniškai šypsosi: „šaunuolis ministras, daugiau mums tokių ministrų.“

Lietuviškasis tylėjimas dažnai jokio pritarimo nereiškia. Tylima, nes bijoma prasižioti, nes prasižioti nenaudinga, rizikinga, pavojinga. Tyla gera byla. Lietuvi, prikąsk liežuvį. Šį kartą prikąsti reikalinga ir teisinga, nes kalbama apie tautos išdavystes. Jeigu tau, žmogau, nepatinka R. Tumino išgujimas, vadinasi, tu esi nė kiek ne geresnis už R. Tuminą. Esi išdavikas.

 

Bet lietuviškasis tylėjimas dažnai jokio pritarimo nereiškia. Tylima, nes bijoma prasižioti, nes prasižioti nenaudinga, rizikinga, pavojinga. Tyla gera byla. Lietuvi, prikąsk liežuvį. Šį kartą prikąsti reikalinga ir teisinga, nes kalbama apie tautos išdavystes. Jeigu tau, žmogau, nepatinka R. Tumino išgujimas, vadinasi, tu esi nė kiek ne geresnis už R. Tuminą. Esi išdavikas.

Panašiai būdavo ir anais, proletariato diktatūros laikais. Jeigu koks aktyvistas (influencerių tada dar nebuvo) išvadins tave kontra, klasiniu priešu, sabotažniku, tai jokio pasigailėjimo nelauk, jokio užtarimo nesulauksi. Visi tylės suglaudę ausis. Nuo tų dienų praėjo nemažai laiko. Daug kas pasikeitė, bet mūsų ausys vis dar lieka suglaustos.

Žvelgiant plačiau nesunku pastebėti, kad toks nutikimas su R. Tuminu nėra nei labai išskirtinis, nei atsitiktinis. Buvo bandymų susidoroti su Justinu Marcinkevičiumi. Jie prasidėjo poetui dar esant gyvam ir tebesitęsia po šiai dienai. Buvo bandoma užvažiuoti dar trims iškilioms Lietuvos asmenybėms: tai vyskupui Vincentui Sladkevičiui, dirigentui Sauliui Sondeckiui ir aktoriui Donatui Banioniui. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) internetiniame portale buvo publikuota kliauza – klastotė apie tų trijų asmenų ryšius su KGB. Deja, ne viskas ir ne visada taip sklandžiai išeina, kaip išėjo su režisieriumi. Sudėtingame mūsų laikų gyvenime negalima nieko tiksliai nuspėti. Pasitaiko klaidų. Ne veltui sakoma, kad ir gudri višta išsidilgina užpakalį. Taigi šiek tiek išsidilgino užpakaliukus ir šios kliauzos publikuotojai: LGGRTC direktorė bei Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas (vėliau jis tapo vidaus reikalų ministru, o dar vėliau buvo atleistas iš ministro pareigų). Šiedu nenumatė kad jų darbelis bus sutiktas ne itin palankiai. Galbūt jiems (kliauzos publikuotojams) nereikėjo imtis iš karto visų trijų. Visgi tai labai žinomi, labai žymūs žmonės. Galbūt reikėjo apdergti kiekvieną skyrium. Pirmu numeriu galima buvo pasirinkti aktorių D. Banionį. Jis anais laikais vaidino sumanų tarybinį šnipą bei kolūkio pirmininką. Tiesa, pirmininku jis būti nenorėjo (kolūkio pirmininkus partizanai šaudydavo), bet visgi juo tapo. Toks buvo Vytauto Žalakevičiaus scenarijus.

Po aktoriaus galima buvo imtis dirigento. O tada, jei viskas būtų sklandžiai susiklostę su pirmaisiais, galima buvo apibjauroti ir didžiai gerbiamą vyskupą. Bet mūsų herojai (direktorė ir pirmininkas) labai pasitikėjo savimi, labai skubėjo pasižymėti, galbūt tikėjosi būti pagerbti, apdovanoti, bet užlūžo, apsidirbo patys. Buvo ir graudu, ir linksma žiūrėti, kaip vienoje televizijos laidoje LGGRTC direktorė ir Seimo NSGK pirmininkas ėmė vienas kitą kaltinti dėl nesėkmės. Direktorė sakė, kad ji nekalta, kad ji nenorėjusi publikuoti tos sumautos kliauzos, bet ją tai padaryti prievartavęs NSGK pirmininkas. Gi pirmininkas sakė, kad jis nekaltas, kad jis direktorės visai neprievartavęs, kad ji pati norėjusi, pati rodžiusi iniciatyvą. Ko gero, jie abu nekalti. Kaltas jų proletar-emocinis kompleksas. Smagu užduoti gyvoms įžymybėms per galvą, bet smagu užduoti ir mirusioms. Gal net smagiau. Mirusios įžymybės nesigina, nesiteisina, į teismą už šmeižtą nepaduoda. Mirusiųjų bijoti nereikia. Ir visgi tai daroma ne vien dėl smagumo. Toks elgesys (kokio nors autoriteto apdergimas), jeigu viskas gerai pasiseka, padeda žmogui susikurti drąsaus, ryžtingo, patriotiško veikėjo įvaizdį, padeda siekti karjeros. Taip kovojama už geresnį būvį. Kartais sakoma – už patogesnę poziciją prie lovio.

Procesas tęsiasi. Smalsu, kas taps kitu proletar-emocinio komplekso taikiniu? Būkim kantrūs. Lukterkim.

Vilniuje buvo bandoma S. Nėries vardo gimnaziją pervadinti į šventosios Kotrynos gimnaziją. Bet šventas vardas neprilipo. Kaltas ne vardas. Kalta gimnazija. Kol stovės ta gimnazija, tol žmonės ją vadins Salomeika. Todėl reiktų imtis ryžtingesnių priemonių. Reiktų gimnaziją nugriauti. Kaip griaunami blogi paminklai, taip reiktų griauti ir blogus vardus turinčias gimnazijas.

Kol yra šiek tiek laisvesnio laiko, derėtų užbaigti Salomėjos Nėries bylą. Vilniuje buvo bandoma S. Nėries vardo gimnaziją pervadinti į šventosios Kotrynos gimnaziją. Bet šventas vardas neprilipo. Kaltas ne vardas. Kalta gimnazija. Kol stovės ta gimnazija, tol žmonės ją vadins Salomeika. Todėl reiktų imtis ryžtingesnių priemonių. Reiktų gimnaziją nugriauti. Kaip griaunami blogi paminklai, taip reiktų griauti ir blogus vardus turinčias gimnazijas.

Visai arti Salomeikos, gal už šimto ar pusantro šimto metrų, savo laiku buvo nugriauta, tiksliau – susprogdinta, Didžioji sinagoga. Sinagogos niekas nebandė pervadinti, nebandė pakeisti jos paskirties, atidaryti čia sporto arenos, kultūros centro, kazino ar dar ko nors. Sinagoga buvo sumūryta iš aukštos kokybės senoviškų plytų. Ji galėjo stovėti ir stovėti bei daug kam pasitarnauti. Bet susprogdino. Kodėl? Ogi todėl, kad Didžioji sinagoga buvo perdėm giliai įaugusi į vilniečių sąmonę ir jokie pervadinimai tos sąmonės negalėjo pakeisti. Beliko susprogdinti ir toje vietoje pastatyti vaikų darželį .

Paklauskit šiandien jaunesnės, o kad ir vidurinės kartos vilniečio, kur buvo Didžioji sinagoga. Vilnietis nepasakys ne tik, kur ji buvo, jis nežinos, ar išvis tokia buvo. Taigi sprogdinimas pasiteisino. Buvo nepagailėta dinamito. Dužo aplinkinių namų langai. Krito žemėn nuo trenksmo apspangusios senamiesčio varnos. Sprogimo banga nusirito per miestą, per visą buvusią šiaurės Jeruzalę.

Salomeika prašosi bombelės arba buldozerio. Arba pirma bombelės po pamatais, o po to – dar ir buldozerio. Tada beliktų gražiai išvalyti teritoriją, ją pašventinti ir toje pat vietoje pastatyti Vilniaus senamiesčio šv. Kotrynos vardo mergaičių gimnaziją.

Dabar prisiminkim, ką rašė pati poetė. Ji rašė:

Ir vienąkart, pavasari,

Tu vėl atjosi drąsiai –

O mylimas pavasari,

Manęs jau neberasi.

Tikrai kažkokia nesąmonė. Kad ir kiek kartų atjotų pavasaris, Salomeika kaip stovėjo, taip stovi. Tad patys poetės gerbėjai, kuriems jos eilės nuo pat ankstyvos vaikystės ar net kūdikystės smigo į jų mažas jautrias širdeles, vykdydami poetės valią, turėtų savo rankomis pakišti po Salomeikos pamatais bombelę, kad atjojęs kitų metų pavasaris (šiųmetis per anksti atjojo) toje vietoje nieko neberastų: nei Salomeikos, nei kuklaus paminkliuko prie jos, nei žydinčio diemedžio šalimais. Nugriovėm Žaliojo tilto balvonus, nugriovėm P. Cvirką, nugriausim ir Salomeiką. Ką reiks, tą išpaminklinsim, tai yra, nugriausim.

Rašytojas, dramaturgas, režisierius Marius Ivaškevčius, kalbėdamas per televiziją „Dienos temoje“, būgštavo, kad išpaminklindami S. Nėrį kartu ją ir iškultūrinsim. Tai yra, išrausim iš kultūros lauko. Jis sakė, prieš dvidešimt metų jo parašytoje ir sėkmingai Mažajam teatre suvaidintoje, po šiai dienai tebevaidinamoje, pjesėje „Madagaskaras“ S. Nėris yra viena iš pagrindinių herojų. Autorius tą heroję pamilęs ir jam skaudu jos netekti. Rašytojo pašnekovas – komisijos, atsakingos už sovietmečio paminklų griovimą bei gatvių pervadinimą, pirmininkas sakė, kad S. Nėries iš kultūros lauko niekas specialiai neraus, niekas jos nenumes į kultūros lauko patvorį, į dilgėlyną ar šiukšlyną. Išpaminklinta, išsprogdinta, pasmerkta ir prakeikta merga (taip ją yra pavadinęs vienas iškilus mūsų politikos veikėjas) pati pasitrauks ne tik iš kultūros lauko, bet ir iš mūsų atminties bei širdies.

Taip, matyt, turėtų po truputį iš kultūros lauko išnykti J. Marcinkevičius, R. Tuminas, D. Banionis, S. Sondeckis ir kiti.

Vis dėlto, reiktų pasirūpinti, kad tokiu būdu ravimas kultūros laukas nevirstų dykra. Todėl derėtų ką nors išpaminklinus, iškart ką nors ir įpaminklinti, ką nors iškultūrinus, ką nors ir įkultūrinti. Sakykim, iškultūrinę R. Tuminą, galėtume įkultūrinti kultūros ministrą. Jo vardu pavadinti Kultūros ministeriją.

Būtu gražu, kad tame naujų personalijų įkultūrinimo bei įpaminklinimo darbe aktyviai dalyvautų visuomenė, kad ji siūlytų savo įpaminklinimo bei įkultūrinimo kandidatus. Iškultūrinsim Justiną, o ką į jo vietą įkultūrinsim? Prašau, įjunkit vaizduotę, pažadinkit fantaziją, siūlykit, ką norit, kas tik ateina į galvą.

Būtu gražu, kad tame naujų personalijų įkultūrinimo bei įpaminklinimo darbe aktyviai dalyvautų visuomenė, kad ji siūlytų savo įpaminklinimo bei įkultūrinimo kandidatus. Iškultūrinsim Justiną, o ką į jo vietą įkultūrinsim? Prašau, įjunkit vaizduotę, pažadinkit fantaziją, siūlykit, ką norit, kas tik ateina į galvą. Visgi derėtų siūlyti jau iškeliavusias, mirusias asmenybes. O ką daryti, jeigu labai norisi pačiam būti įkultūrintam, įpaminklintam? Prašau, jeigu tik jaučiatės esąs numirėliu, siūlykitės. Jei dar nesijaučiate, paskubėkite pasijausti.

Beje, šiame darbe vien pasiūlymais, vien vaizduote, vien fantazijomis neatsipirksime. Mūsų laukia daug darbo. Nedera tikėtis, kad į kultūros lauką įkišus naują daigą tuoj pat jis subujos, suklestės ir visus sužavės. Atsiras piktavalių (jų visada atsiranda), jie norės gležną daigelį sunaikinti. Taigi, reiks daigelį prižiūrėti, ginti nuo visokių kenkėjų, reiks palaistyti. Gal reiks ir nupurkšti. Gal prisieis ir kuoliuką šalimais įkalti, pririšti, idant vėjas nenulaužtų, idant kas nors tyčia ar netyčia neužropotų, nesužalotų, nesutryptų ar dar ko nors nepadarytų.

Gali atsitikti taip, kad norinčių ką nors įpaminklinti ar įsipaminklinti atsiras daugiau, negu yra laisvų vietų paminklams statyti. Kad ir kokios būtų prestižinės kapinės, įsipaminklinti norisi kur nors toliau nuo amžino poilsio vietos. Nebent ta vieta būtų ant Gedimino kalno. Tas pats ir su kultūros lauku. Jis irgi turi savo ribas.

Todėl siūlydamiesi ar siūlydami ką nors „į“, siūlykite ir ką nors „iš“.

Kaip sako premjerė, jei siūlote kam nors duoti daug pinigų, tai pasiūlykite ir iš kur tuos pinigus paimti. Pinigai ant medžių neauga.

Taip sistemingai raudami bei griaudami, užveisime naujas kultūros veisles, mūsų kultūrlaukis pasipuoš naujais pavasario žiedais, o gimtinės peizažas – naujais paminklais.

Tad baikime šį tekstą pakilia nuotaika, su daina, kurią dainavo maestro. Visi kartu, trys keturi: „sutraiškysim į gabalus visus kultūros vabalus...“ Garsiau, linksmiau, apsikabinkim, palinguokim, rankutes aukštyn – paplokim!"