The Clue to Unlocking Parkinson’s May Be All Around Us

“It was back in 1958 that a chemical company first discovered that its new weed killer appeared toxic to humans, “mainly by affecting the central nervous system,” as one company scientist documented at the time.

 

The company kept its concerns to itself — as well as its later research indicating that large doses caused tremors in mice and rats. That’s because the herbicide, paraquat, was sublime at wiping out weeds. And profitable. Over the decades it became, an executive proudly declared, a “blockbuster.” By 2018, some 17 million pounds of it were used across the United States, double the figure for six years earlier.

 

As industry has boomed and agricultural and industrial toxins like paraquat have proliferated in the postwar period, so has something else: Parkinson’s disease. Once almost unknown, the ailment was first identified in 1817 when Dr. James Parkinson described a handful of elderly people with what he called “the shaking palsy.” That was in polluted London, and it’s now understood that air pollution is a risk factor for the disease.

 

Some 90,000 cases of Parkinson’s are now diagnosed each year in the United States, about one every six minutes on average. It is the world’s fastest-growing neurodegenerative disease, causing tremors, stiffness and balance problems. It is also the 13th-leading cause of death in the United States. One factor in its increase may be the way we have come to live, for there’s growing evidence linking it to a range of pesticides and industrial chemicals, including paraquat and substances used in dry cleaning.

 

“Chemicals in our food, water and air have created this largely man-made disease,” two Parkinson’s experts, Dr. Ray Dorsey and Dr. Michael S. Okun, write in a new book, “The Parkinson’s Plan.” “These chemicals are all around us, and none are necessary.”

 

Dorsey and Okun, who between them have published more than 1,000 papers and cared for more than 10,000 people with Parkinson’s, describe the disease as a pandemic, but one caused not by a virus but by “a new class of ‘vectors,’ including pesticides in our food, industrial solvents in our water and pollution in our air.”

 

Michael J. Fox, the actor who developed Parkinson’s and then started a foundation to tackle the disease, believes that’s how he most likely got the disease — an exposure to “some kind of chemical,” he said.

 

Yet for Fox and most others with the disease, causation remains murky and the mechanisms not fully understood. Genetics appear to play a role in only a small percentage of cases, while environmental factors appear dominant. Researchers and regulators dispute the degree to which pesticides bear responsibility, and the Environmental Protection Agency continues to allow paraquat to be used in the United States — even as dozens of other countries have banned it.

 

In that respect, paraquat symbolizes the challenges of environmental health and chemical regulation. Evidence accumulates, but invariably there are gaps and contradictions. Companies, following the tobacco playbook, hire lobbyists and highlight the uncertainties. And often the regulatory process drags on as companies make money and people get sick.

 

Meanwhile, there is a growing mountain of imperfect but troubling evidence. Just this year, a study found that living within a mile of a golf course more than doubles a person’s odds of developing Parkinson’s. One theory is that it is because golf courses use pesticides.

 

So how do we protect ourselves and our children? How do we avoid following in the footsteps of Steve Phillips, a successful leadership consultant who at age 56 was hosting a banquet for corporate executives when he noticed that his left hand wasn’t working properly? He thought it might be fatigue. But then he noticed that his left foot sometimes seemed stuck. Eventually, he was diagnosed with Parkinson’s.

 

“It pretty much ended my career,” Phillips, now 73, told me. “And I would say that it basically destroyed my marriage.” He initially didn’t know how he could have contracted the disease, and then he read the scientific research tying the disease to paraquat.

 

For two summers, when he was 16 and 17, Phillips had worked on a farm, spraying fields with paraquat. “I was a naïve teenager,” he recalled. “I had my sunglasses on and a bandanna around my face, and I thought that was all the protection I needed.”

 

So does Phillips know that it was the paraquat that caused his Parkinson’s? “Am I absolutely certain? No, I can’t be,” he told me. “But that’s the only thing I can really point to.”

 

Phillips is one of more than 6,000 people with Parkinson’s who have sued manufacturers of paraquat, particularly Syngenta, a Swiss business that is the heir of the company that invented paraquat and that conducted the studies beginning in the 1950s that in some cases pointed to health concerns with the substance.

 

In 2022 The Guardian and The New Lede, an environmental publication, obtained a landmark trove of these internal Syngenta documents about paraquat. The documents, which had been furnished as discovery in a lawsuit against the company, are now available online as the Paraquat Papers.

 

The documents showed that even as the industry scoffed at health concerns publicly, it fretted about paraquat and risks of legal liability. As early as 1975, a company scientist described the legal risks as “a quite terrible problem.”

 

But a 2003 strategy document hailed paraquat as a big seller that Syngenta must “vigorously defend.” And it did so. The documents also showed that the company worked hard to disparage a pesticide expert, Deborah Cory-Slechta, who was being considered for a position on an E.P.A. advisory panel. She did not get the post.

 

I called Saswato Das, a spokesman for Syngenta, and he argued that there has been a rush to judgment against paraquat. Das noted, correctly, that some large studies have not tied paraquat to Parkinson’s and that some experts are skeptical of a direct causal connection.

 

A careful review last year by the California Department of Pesticide Regulation, for example, concluded that paraquat may have a role in Parkinson’s in conjunction with other factors (such as certain genes, other pesticides or head injuries). But it concluded that “there is currently insufficient evidence to demonstrate a direct causal association with paraquat exposure and the increased risk of developing Parkinson’s disease.”

 

Hmm. It’s true that direct causation is complex and difficult to prove beyond all doubt. We can’t expose children to paraquat in a lab, lock them up for 50 years and then compare their Parkinson’s rates to those of a control group exposed to something else.

 

What we can do is weigh the many observational studies linking pesticide exposure and Parkinson’s, add in the experiments showing that very high doses of paraquat produce Parkinson’s-like features in lab mice and also consider the evidence of a dose-response relationship in which higher exposures seem linked to more cases of Parkinson’s. This accumulated evidence is sobering, if imperfect — and I think most of us would conclude that what’s important is not absolute proof but keeping our children safe.

 

Other risks are also associated with Parkinson’s. There’s evidence linking the disease to other pesticides; to head trauma; to air pollution; and especially to two chemicals that have been used in traditional dry cleaning, trichloroethylene and perchloroethylene, also known as TCE and PCE.

 

If you’re a basketball fan, you may remember Brian Grant, a power forward in the N.B.A. for 12 seasons, with Sacramento; Portland, Ore.; Miami; Los Angeles; and Phoenix. Grant, now 53 and retired, had a dad who was a Marine, so at ages 2 and 3, he lived on Camp Lejeune, a military base in North Carolina.

 

Decades later, at the end of his career as a professional basketball player, Grant found his body wasn’t always responsive. “I was feeling uncoordinated,” he told me. Then he began having trouble jumping off his left leg, and he developed a twitch. He retired from basketball in 2006. “There was no way I could play,” he told me, and he then tumbled into despair. “I got into some deep, dark depression,” he recalled. “I was very angry and upset and wasn’t the type of person you wanted to be around.”

 

Eventually Grant saw a neurologist who diagnosed him with Parkinson’s. He had no idea how he could have contracted the disease, but then a Parkinson’s expert read his memoir, “Rebound.”

 

“Oh, my God,” she said, “you were at Camp Lejeune!”

 

For much of the 1950s, ’60s and ’70s, including when Grant was a little boy, the water supply at Camp Lejeune was severely contaminated with PCE and TCE, in large part from chemical spills at a dry cleaner near the base.

 

Decades later, a follow-up study found that Camp Lejeune veterans had a 70 percent greater chance of developing Parkinson’s than those who served at another Marine base, Camp Pendleton. So Grant can’t be sure, but he suspects that living on Camp Lejeune may be responsible for his Parkinson’s.

 

Now living in Portland, Ore., Grant started the Brian Grant Foundation in 2010 to support people with the disease. And he worries that unnecessary exposures like the one he suffered as a toddler are still happening. “We know what the chemicals can do to us,” he said. “Yet we still allow them to be used.”

 

That’s more true of America than of other countries. Scrutinizing the same evidence, regulators in other countries have often acted more vigorously to protect public health. So while the E.P.A. continues to allow paraquat to be used on fields in America (although not on golf courses anymore), regulators have banned it in the European Union, China, Brazil and dozens of other countries (although this is often to prevent suicide by drinking it, rather than to reduce the risk of Parkinson’s).

 

When Robert F. Kennedy Jr. joined the Trump administration, some activists thought he might be tougher on chemical companies. But that has not happened; Kennedy seems more inclined to persecute lifesaving vaccines.

 

Paradoxically, most of the paraquat used in the United States is manufactured in Britain and China — where it cannot legally be used. But it’s fine to produce it there and sell it to America, where regulation is more lax.

 

It wasn’t always this way. The United States was once a model of health regulation in the context of uncertainty. In 1960 a brave scientist at the Food and Drug Administration, Dr. Frances Oldham Kelsey, stood fast in the face of industry pressure and refused to approve thalidomide in the United States, even as Canada and Europe allowed it as a sleeping pill for pregnant women. Kelsey acted not on absolute proof that thalidomide was harmful, but on the weight of imperfect evidence.

 

As a result, America was spared a wave of horrific birth defects seen in other countries from thalidomide. So in 1962 President John F. Kennedy gave Kelsey an award for her “exceptional judgment.”

 

Yet in recent decades, American regulators have grown timid and have often deferred to industries making unhealthy products, more so than abroad. Europe mostly curbed the use of lead paint well before America (France began to act in 1909!), and Europeans moved more aggressively than the United States in limiting endocrine-disrupting chemicals such as flame retardants, phthalates and PFAS — forever chemicals. Europe also restricts many food additives and cosmetic ingredients that are still used in the United States.

 

Essentially, Europe bans substances it harbors doubts about, while the United States tends to allow substances unless there is solid evidence of harm. That may have something to do with the millions that companies spend lobbying ($77 million last year by the chemical industry alone) and donating to political candidates.

 

The cigarette, lead paint, asbestos, prescription painkiller and chemical industries repeatedly staved off regulators by insisting that it would be premature to act. Instead of debating laws and regulations, companies hired armies of mercenary Ph.D.s to haggle over the science, leaving policymakers too bewildered to regulate.

 

In 1969, the American Tobacco Company published an ad, “Why We’re Dropping The New York Times,” in which it denounced “anticigarette crusaders” at The Times. The ad declared: “Sure, there are statistics associating lung cancer and cigarettes. There are statistics associating lung cancer with divorce, and even with lack of sleep. But no scientist has produced clinical or biological proof that cigarettes cause the diseases they are accused of causing.”

 

“We believe the anticigarette theory is a bum rap,” the company declared. That sounds like the Syngenta defense of paraquat today. Syngenta rejects the negative findings, pointing instead to those that are favorable. It dismisses the animal experiments that critics point to, noting that they involved injecting large quantities of paraquat into animals — not something likely to happen to a human. And above all, it insists that there is no proof of causation.

 

“Syngenta rejects the claims of a causal link between paraquat and Parkinson’s disease because it is not supported by scientific evidence,” the company says. “Despite decades of investigation and more than 1,200 epidemiological and laboratory studies of paraquat, no scientist or doctor has ever concluded in a peer-reviewed scientific analysis that paraquat causes Parkinson’s disease.”

 

In a narrow sense this may be true. But, as Dr. Caroline Tanner, a professor of neurology at the University of California, San Francisco, who has conducted important research on paraquat and Parkinson’s, put it, “They’re playing word games.”

 

Scientists are careful and incremental. No single observational study is going to prove causation. But put together the mountain of human and animal studies that have accumulated, and it’s hard to avoid the conclusion that you would not want your child to be regularly exposed to pesticides. Granting a measure of uncertainty, it’s not obvious to me why public policy should give chemicals the benefit of the doubt over children’s health.

 

In fairness, though, we should acknowledge that regulating environmental health carries trade-offs. Banning paraquat might reduce agricultural yields or make fruits and vegetables more expensive (just as organic foods are more expensive). And Syngenta says that paraquat binds with clay particles, so that there is less runoff into waterways than with other herbicides.

 

It’s also true that while environmental health activists have an excellent record, there have been missteps. I think we were right to ban DDT in the United States but too quick to oppose low-level usages in impoverished countries abroad where it was a tool to reduce malaria deaths. Malaria then rebounded, with the estimated death toll surging to a peak of some 917,000 in 2004 from 638,000 in 1980. I fear hundreds of thousands of people in poor countries may have died because of our well-intentioned activism.

 

Still, that just goes to show that policy is challenging. It’s certainly not an argument for demanding absolute proof of causation before acting to protect ourselves.

 

I asked Syngenta if the company uses paraquat on its own grounds — but then I realized that it can’t, because its headquarters are in Switzerland, which bans the chemical; its paraquat manufacturing base is in Britain, which also bans its use; and its ultimate owner is a company in China, where paraquat is likewise banned.

 

After reading “The Parkinson’s Plan,” I took some precautions myself. I purchased fruit and vegetable wash, which helps remove pesticide residues. (I already buy organic.) And I’ll take the counsel of Dr. Okun, one of the authors, to try to use green dry cleaners and to remove plastic wrappings from clothes and air them out before wearing them.

 

Is this necessary? I don’t know. But Parkinson’s is becoming much more common, and I don’t want it to afflict me or my loved ones.

 

Environmental health is hard. It requires juggling trade-offs and making complex choices with insufficient knowledge. Yet because of profit incentives, we work much harder at spewing toxins into our ecosystem than at shielding ourselves from them. Unfortunately, the United States government — more so than other governments — is more inclined to keep chemical companies safe than to protect our families.” [1]

 

1. The Clue to Unlocking Parkinson’s May Be All Around Us. Kristof, Nicholas.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 8, 2025.

Užuomina, kaip išvengti Parkinsono ligos, gali būti visur aplink mus

„1958 m. chemijos įmonė pirmą kartą atrado, kad jos naujas herbicidas yra toksiškas žmonėms, „daugiausia paveikdamas centrinę nervų sistemą“, kaip tuo metu dokumentavo vienas įmonės mokslininkas.

 

Įmonė nuslėpė savo susirūpinimą, taip pat ir vėlesnius tyrimus, rodančius, kad didelės dozės sukėlė drebulį pelėms ir žiurkėms. Taip yra todėl, kad herbicidas parakvatas puikiai naikino piktžoles. Ir buvo pelningas. Per dešimtmečius, kaip išdidžiai pareiškė vienas vadovas, jis tapo „blokbasteriu“. Iki 2018 m. visoje Jungtinėse Valstijose jo buvo sunaudota apie 17 milijonų svarų, dvigubai daugiau nei prieš šešerius metus.

 

Pokario laikotarpiu klestint pramonei ir išplitus žemės ūkio bei pramonės toksinams, tokiems kaip parakvatas, išaugo ir kai kas kita: Parkinsono liga. Kadaise beveik nežinoma, ši liga pirmą kartą buvo identifikuota 1817 m., kai dr. Jamesas Parkinsonas aprašė saujelę pagyvenusių žmonių, sergančių tuo, ką jis pavadino „drebančiu paralyžiumi“. Tai buvo užterštame Londone, ir dabar suprantama, kad oro tarša yra šios ligos rizikos veiksnys.

 

Jungtinėse Valstijose kasmet diagnozuojama apie 90 000 Parkinsono ligos atvejų, vidutiniškai kas šešias minutes. Tai sparčiausiai pasaulyje auganti neurodegeneracinė liga, sukelianti drebulį, sustingimą ir pusiausvyros sutrikimus. Ji taip pat yra 13-a pagal dažnumą mirties priežastis Jungtinėse Valstijose. Vienas iš veiksnių, lemiančių jos didėjimą, gali būti mūsų gyvenimo būdas, nes vis daugiau įrodymų sieja ją su įvairiais pesticidais ir pramoninėmis cheminėmis medžiagomis, įskaitant parakvatą ir cheminio valymo medžiagas.

 

„Cheminės medžiagos mūsų maiste, vandenyje ir ore sukūrė šią daugiausia žmogaus sukeltą ligą“, – naujoje knygoje „Parkinsono planas“ rašo du Parkinsono ligos ekspertai, dr. Ray Dorsey ir dr. Michael S. Okun. „Šios cheminės medžiagos yra visur aplink mus, ir nė viena iš jų nėra būtina.“

 

Dorsey ir Okun, kurie kartu paskelbė daugiau nei 1000 straipsnių ir rūpinosi daugiau nei 10 000 žmonių, sergančių Parkinsono liga, apibūdina šią ligą kaip pandemiją, tačiau ją sukėlė ne virusas, o „nauja „vektoriaus“ klasė, įskaitant pesticidus mūsų maiste, pramoninius tirpiklius mūsų vandenyje ir oro taršą“. Michaelas J. Foxas, aktorius, kuriam išsivystė Parkinsono liga ir kuris vėliau įkūrė fondą kovai su šia liga, mano, kad greičiausiai jis užsikrėtė šia liga – per sąlytį su „tam tikromis cheminėmis medžiagomis“, – sakė jis.

 

Vis dėlto Foxui ir daugumai kitų sergančiųjų šia liga priežastinis ryšys lieka neaiškus, o mechanizmai nėra iki galo išaiškinti. Genetika, regis, vaidina svarbų vaidmenį tik nedideliu atvejų procentu, o aplinkos veiksniai atrodo dominuojantys. Tyrėjai ir reguliavimo institucijos ginčijasi dėl pesticidų atsakomybės laipsnio, o Aplinkos apsaugos agentūra ir toliau leidžia naudoti parakvatą Jungtinėse Valstijose, net kai dešimtys kitų šalių jį uždraudė.

 

Šiuo atžvilgiu parakvatas simbolizuoja aplinkos sveikatos ir cheminių medžiagų reguliavimo iššūkius. Įrodymų kaupiasi, tačiau visada yra spragų ir prieštaravimų. Įmonės, vadovaudamosi tabako taisyklėmis, samdo lobistus ir pabrėžia neaiškumus. Dažnai reguliavimo procesas užsitęsia, nes įmonės uždirba pinigus, o žmonės suserga.

 

Tuo tarpu kaupiasi vis daugiau netobulų, bet nerimą keliančių įrodymų. Vien šiais metais atliktas tyrimas parodė, kad gyvenimas mylios atstumu nuo golfo aikštyno daugiau nei dvigubai padidina žmogaus tikimybę susirgti šia liga. Parkinsono liga. Viena teorija teigia, kad taip yra dėl to, kad golfo aikštynuose naudojami pesticidai.

 

Taigi, kaip apsaugoti save ir savo vaikus? Kaip išvengti sekimo sėkmingo lyderystės konsultanto Steve'o Phillipso pėdomis, kuris, būdamas 56 metų, rengė banketą įmonių vadovams, kai pastebėjo, kad jo kairė ranka neveikia tinkamai? Jis manė, kad tai gali būti nuovargis. Tačiau tada jis pastebėjo, kad kartais jo kairė koja atrodo įstrigusi. Galiausiai jam buvo diagnozuota Parkinsono liga.

 

„Tai praktiškai užbaigė mano karjerą“, – man sakė Phillipsas, kuriam dabar 73 metai. „Ir aš sakyčiau, kad tai iš esmės sugriovė mano santuoką.“ Iš pradžių jis nežinojo, kaip galėjo užsikrėsti šia liga, o tada perskaitė mokslinius tyrimus, siejančius šią ligą su parakvatu.

 

Dvi vasaras, kai jam buvo 16 ir 17 metų, Phillipsas dirbo ūkyje, purkšdamas laukus parakvatu. „Buvau naivus paauglys“, – prisiminė jis. „Buvau užsidėjęs akinius nuo saulės ir apsivyniojęs bandaną aplink veidą ir maniau, kad tai buvo visa apsauga, kurios man reikia.“

 

Taigi, ar Phillipsas žino, kad būtent parakvatas sukėlė jo Parkinsono ligą? „Ar esu visiškai tikras? Ne, negaliu būti“, – pasakė jis man. „Bet tai vienintelis dalykas, kurį galiu iš tikrųjų nurodyti.“

 

Phillipsas yra vienas iš daugiau nei 6000 žmonių, sergančių Parkinsono liga, kurie padavė į teismą parakvato gamintojus, ypač „Syngenta“ – Šveicarijos įmonę, kuri yra parakvatą išradusios bendrovės, kuri nuo šeštojo dešimtmečio atliko tyrimus, kurie kai kuriais atvejais parodė susirūpinimą dėl šios medžiagos poveikio sveikatai, įpėdinė.

 

2022 m. „The Guardian“ ir aplinkosaugos leidinys „The New Lede“ gavo šių vidinių dokumentų apie parakvatą lobyną. Dokumentai, kurie buvo pateikti kaip įrodymai ieškinyje prieš bendrovę, dabar prieinami internete kaip „Parakvato dokumentai“.

 

Dokumentai parodė, kad net ir viešai šaipantis iš susirūpinimo sveikata, pramonė nerimavo dėl parakvato ir teisinės atsakomybės rizikos. Jau 1975 m. bendrovės mokslininkas apibūdino teisinę riziką kaip „gana siaubingą problemą“.

 

Tačiau 2003 m. strategijos dokumente parakvatas buvo giriamas kaip didelis pirkinys, kurį „Syngenta“ turi „energingai ginti“. Ir ji tai padarė. Dokumentai taip pat parodė, kad bendrovė sunkiai dirbo, kad sumenkintų pesticidų ekspertę Deborah Cory-Slechta, kuri buvo svarstoma dėl pareigų EPA patariamojoje grupėje. Ji negavo šių pareigų.

 

Paskambinau Saswato Das, „Syngenta“ atstovui, ir jis teigė, kad buvo skubama priimti sprendimą dėl parakvato. Das teisingai pastebėjo, kad kai kurie dideli tyrimai nesiejo parakvato su Parkinsono liga ir kad kai kurie ekspertai skeptiškai vertina tiesioginį priežastinį ryšį.

 

Pavyzdžiui, praėjusiais metais Kalifornijos pesticidų reguliavimo departamento atliktoje išsamioje apžvalgoje padaryta išvada, kad parakvatas gali turėti įtakos Parkinsono ligai kartu su kitais veiksniais (pvz., tam tikrais genais, kitais pesticidais ar galvos traumomis). Tačiau padaryta išvada, kad „šiuo metu nėra pakankamai įrodymų, įrodančių tiesioginį priežastinį ryšį tarp parakvato poveikio ir padidėjusios Parkinsono ligos išsivystymo rizikos“.

 

Hmm. Tiesa, kad tiesioginis priežastinis ryšys yra sudėtingas ir sunkiai įrodomas be jokios abejonės. Negalime laboratorijoje paveikti vaikų parakvatu, uždaryti juos 50 metų ir tada palyginti jų Parkinsono ligos rodiklius su kontrolinės grupės, paveiktos kažkuo kitu, rodikliais.

 

Ką galime padaryti, tai pasverti daugybę stebėjimo tyrimų, siejančių pesticidų poveikį ir Parkinsono ligą, pridėti eksperimentus, rodančius, kad labai didelės parakvato dozės laboratorinėms pelėms sukelia Parkinsono ligai būdingus požymius, ir taip pat atsižvelgti į dozės ir atsako santykio įrodymus, kai didesnė ekspozicija, atrodo, yra susijusi su didesniu Parkinsono ligos atvejų skaičiumi. Šie sukaupti įrodymai yra blaivūs, nors ir netobuli – ir manau, kad dauguma iš mūsų padarytų išvadą, jog svarbiausia ne absoliutus įrodymas, o mūsų vaikų saugumas.

 

Su Parkinsono liga taip pat siejama kita rizika. Yra įrodymų, siejančių šią ligą su kitais pesticidais; galvos traumomis; oro tarša; ir ypač su dviem cheminėmis medžiagomis, kurios buvo naudojamos tradiciniame cheminiame valyme – trichloretilenu ir perchloretilenu, dar žinomais kaip TCE ir PCE.

 

Jei esate krepšinio gerbėjas, galbūt prisimenate Brianą Grantą, 12 sezonų NBA puolėją, žaidžiantį Sakramento, Portlando (Oregonas), Majamio, Los Andželo ir Finikso komandose. Grantas, kuriam dabar 53 metai ir kuris yra išėjęs į pensiją, turėjo jūrų pėstininką, todėl būdamas 2 ir 3 metų gyveno Camp Lejeune, karinėje bazėje Šiaurės Karolinoje.

 

Po dešimtmečių, baigdamas savo profesionalios krepšininkės karjerą, Grantas pastebėjo, kad jo kūnas ne visada reaguoja. „Jaučiausi nekoordinuotas“, – pasakojo jis man. Tada jam pradėjo kilti sunkumų šokinėjant nuo kairės kojos, ir jam išsivystė trūkčiojimas. 2006 m. jis pasitraukė iš krepšinio. „Nebuvo jokių galimybių žaisti“, – pasakojo jis man ir tada puolė į neviltį. „Pradėjau giliai, tamsiai depresijai“, – prisiminė jis. „Buvau labai piktas ir nusiminęs, nebuvau toks žmogus, su kuriuo norėtum būti šalia.“

 

Galiausiai Grantas kreipėsi į neurologą, kuris jam diagnozavo Parkinsono ligą. Jis neturėjo supratimo, kaip galėjo užsikrėsti šia liga, bet tada Parkinsono ligos ekspertė perskaitė jo memuarus „Atsikimšimas“.

 

„O Dieve“, – pasakė ji, – „tu buvai Lejeune stovykloje!“

 

Didžiąją šeštojo, septintojo ir aštuntojo dešimtmečių dalį, įskaitant ir tai, kai Grantas buvo mažas berniukas, Lejeune stovyklos vandentiekis buvo smarkiai užterštas PCE ir TCE, daugiausia dėl cheminių medžiagų išsiliejimo cheminėje valykloje netoli bazės.

 

Po kelių dešimtmečių atliktas tolesnis tyrimas parodė, kad „Camp Lejeune“ veteranai turėjo 70 procentų didesnę tikimybę susirgti Parkinsono liga nei tie, kurie tarnavo kitoje jūrų pėstininkų bazėje – „Camp Pendleton“. Taigi Grantas negali būti tikras, tačiau įtaria, kad gyvenimas „Camp Lejeune“ gali būti jo Parkinsono ligos priežastis.

 

Dabar Portlande, Oregone, gyvenantis Grantas 2010 m. įkūrė Briano Granto fondą, skirtą paremti šia liga sergančius žmones. Jis taip pat nerimauja, kad vis dar pasitaiko nereikalingų cheminių medžiagų poveikio atvejų, tokių, kokius patyrė jis pats būdamas mažas vaikas. „Žinome, ką šios cheminės medžiagos gali mums padaryti“, – sakė jis. „Vis dėlto mes vis dar leidžiame jas naudoti.“

 

Tai labiau pasakytina apie Ameriką nei apie kitas šalis. Nagrinėdami tuos pačius įrodymus, kitų šalių reguliavimo institucijos dažnai ėmėsi ryžtingesnių veiksmų, kad apsaugotų visuomenės sveikatą. Taigi, nors EPA Amerikoje parakvatą ir toliau leidžiama naudoti laukuose (nors golfo aikštynuose jau nebe), reguliavimo institucijos jį uždraudė Europos Sąjungoje, Kinijoje, Brazilijoje ir dešimtyse kitų šalių (nors tai dažnai daroma, siekiant išvengti savižudybės jį vartojant, o ne sumažinti Parkinsono ligos riziką).

 

 

Kai Robertas F. Kennedy jaunesnysis prisijungė prie Trumpo administracijos, kai kurie aktyvistai manė, kad jis gali būti griežtesnis chemijos įmonėms. Tačiau taip neatsitiko; atrodo, kad Kennedy labiau linkęs persekioti gyvybes gelbstinčias vakcinas.

 

Paradoksalu, bet didžioji dalis Jungtinėse Valstijose naudojamo parakvato gaminama Didžiojoje Britanijoje ir Kinijoje, kur jo negalima legaliai naudoti. Tačiau jį ten gaminti ir parduoti Amerikai, kur reguliavimas yra laisvesnis, yra priimtina.

 

Ne visada taip buvo. Jungtinės Valstijos kažkada buvo sveikatos reguliavimo pavyzdys neapibrėžtumo kontekste. 1960 m. drąsi Maisto ir vaistų administracijos mokslininkė dr. Frances Oldham Kelsey tvirtai atlaikė pramonės spaudimą ir atsisakė patvirtinti talidomidą Jungtinėse Valstijose, net kai Kanada ir Europa leido jį vartoti kaip migdomąją tabletę nėščioms moterims. Kelsey veikė ne remdamasi absoliučiais įrodymais, kad talidomidas yra kenksmingas, o remdamasi netobulais įrodymais.

 

Dėl to Amerika išvengė siaubingų apsigimimų bangos, kurią dėl talidomido pastebėjo kitose šalyse. Taigi 1962 m. prezidentas Johnas F. Kennedy įteikė Kelsey apdovanojimą už „išskirtinį nuovokumą“.

 

Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais Amerikos reguliavimo institucijos tapo nedrąsios ir dažnai nusileido pramonės šakoms, gaminančioms nesveikus produktus, labiau nei užsienyje. Europa daugiausia apribojo švino turinčių dažų naudojimą gerokai anksčiau nei Amerika (Prancūzija pradėjo veikti 1909 m.!), o europiečiai ėmėsi agresyvesnių veiksmų nei Jungtinės Valstijos, ribodami endokrininę sistemą ardančias chemines medžiagas, tokias kaip antipirenai, ftalatai ir PFAS – amžinas chemines medžiagas. Europa taip pat riboja daugelį maisto priedų ir kosmetikos ingredientų, kurie vis dar naudojami Jungtinėse Valstijose.

 

Iš esmės Europa uždraudžia medžiagas, dėl kurių abejoja, o Jungtinės Valstijos linkusios leisti medžiagas, nebent yra tvirtų įrodymų apie jų žalą. Tai gali būti susiję su milijonais, kuriuos įmonės išleidžia lobizmui (vien chemijos pramonė praėjusiais metais išleido 77 mln. dolerių) ir aukoja politiniams kandidatams.

 

Cigarečių, švino turinčių dažų, asbesto, receptinių skausmą malšinančių vaistų ir chemijos pramonė nuolat atbaidė reguliavimo institucijas, tvirtindama, kad dar per anksti imtis veiksmų. Užuot diskutavusios apie įstatymus ir reglamentus, įmonės samdė armijas samdomų daktarų, kad šie derėtųsi dėl mokslo, palikdamos politikos formuotojus pernelyg sutrikusius, kad galėtų reguliuoti.

 

1969 m. „American Tobacco Company“ paskelbė reklamą „Kodėl mes atsisakome „The New York Times““, kurioje smerkė „anticigarečių kryžiuočius“ „The Times“. Reklamoje buvo teigiama: „Žinoma, yra statistikos, siejančios plaučių vėžį ir cigaretes. Yra statistikos, siejančios plaučių vėžį su skyrybomis ir net su miego trūkumu. Tačiau nė vienas mokslininkas nepateikė klinikinių ar biologinių įrodymų, kad cigaretės sukelia ligas, kuriomis jos kaltinamos.“

 

„Mes manome, kad anticigarečių teorija yra nesąmonė“, – pareiškė bendrovė. Tai skamba kaip „Syngenta“ parakvato gynimas šiandien. „Syngenta“ atmeta neigiamus rezultatus, vietoj to nurodydama tuos, kurie yra palankūs. Ji atmeta kritikų nurodytus eksperimentus su gyvūnais, pažymėdama, kad jų metu gyvūnams buvo suleidžiamas didelis parakvato kiekis – tai greičiausiai nenutinka žmogui. Ir svarbiausia, ji tvirtina, kad nėra jokių priežastinio ryšio įrodymų.

 

„Syngenta“ atmeta teiginius apie priežastinį ryšį tarp parakvato ir Parkinsono ligos, nes tai nėra pagrįsta moksliniais įrodymais“, – teigia bendrovė. „Nepaisant dešimtmečius trukusių tyrimų ir daugiau nei 1200 epidemiologinių bei laboratorinių parakvato tyrimų, nė vienas mokslininkas ar gydytojas niekada nepadarė išvados recenzuojamoje mokslinėje analizėje, kad parakvatas sukelia Parkinsono ligą.“

 

Siaurąja prasme tai gali būti tiesa. Tačiau, kaip sakė dr. Caroline Tanner, neurologijos profesorė Kalifornijos universitete San Franciske, atlikusi svarbius parakvato ir Parkinsono ligos tyrimus, „Jie žaidžia žodžių žaidimus“.

 

Mokslininkai yra atsargūs ir taiko laipsniškus sprendimus. Nė vienas stebėjimo tyrimas neįrodys priežastinio ryšio. Tačiau sudėjus daugybę sukauptų žmonių ir gyvūnų tyrimų, sunku išvengti išvados, kad nenorėtumėte, jog jūsų vaikas reguliariai būtų veikiamas pesticidų. Net ir esant tam tikram neapibrėžtumui, man neaišku, kodėl viešoji politika turėtų teikti pirmenybę cheminėms medžiagoms, o ne vaikų sveikatai.

 

Tačiau sąžiningumo dėlei turėtume pripažinti, kad aplinkos sveikatos reguliavimas reikalauja kompromisų. Parakvato uždraudimas gali sumažinti žemės ūkio derlių arba pabranginti vaisius ir daržoves (lygiai taip pat, kaip brangesnis yra ekologiškas maistas). „Syngenta“ teigia, kad parakvatas jungiasi su molio dalelėmis, todėl į vandens telkinius nuteka mažiau nei su kitais herbicidais.

 

Taip pat tiesa, kad nors aplinkos sveikatos aktyvistai pasižymi puikia reputacija, pasitaiko ir klaidų. Manau, kad buvome teisūs uždrausdami DDT Jungtinėse Valstijose, bet per greitai pasipriešinome nedidelio kiekio DDT naudojimui skurdžiose užsienio šalyse, kur tai buvo priemonė maliarijos mirčių mažinimui. Vėliau maliarija atsigavo, o apskaičiuotas mirčių skaičius išaugo iki maždaug 917 000 2004 m., palyginti su 638 000 1980 m. Bijau, kad šimtai tūkstančių žmonių galėjo žūti neturtingose šalyse dėl mūsų aktyvizmo.

 

Vis dėlto tai tik rodo, kad politika yra sudėtinga. Tai tikrai nėra argumentas reikalauti absoliutaus priežastingumo įrodymo prieš imantis veiksmų apsisaugoti.

 

Paklausiau „Syngenta“, ar bendrovė naudoja parakvatą savo reikmėms, bet tada supratau, kad negali, nes jos būstinė yra Šveicarijoje, kur ši cheminė medžiaga yra uždrausta; jos parakvato gamybos bazė yra Didžiojoje Britanijoje, kur jos naudojimas taip pat uždraustas; o galutinė savininkė yra bendrovė Kinijoje, kur parakvatas taip pat uždraustas.

 

Perskaitęs „Parkinsono planą“, pats ėmiausi atsargumo priemonių. Įsigijau vaisių ir daržovių ploviklio, kuris padeda pašalinti pesticidų likučius. (Aš jau perku ekologiškus produktus.) Ir paklausysiu vieno iš autorių, dr. Okuno, patarimo, pabandyti naudoti ekologiškas chemines valymo priemones ir prieš apsirengiant nuimti nuo drabužių plastikines pakuotes bei juos išvėdinti.

 

Ar tai būtina? Nežinau. Tačiau Parkinsono liga tampa daug dažnesnė, ir aš nenoriu, kad ji kamuotų mane ar mano artimuosius.

 

Aplinkos sveikata yra sunki. Reikia derinti kompromisus ir priimti sudėtingus sprendimus, turint nepakankamai žinių. Vis dėlto dėl pelno siekimo mes daug sunkiau dirbame, kad išskleistume toksinus į savo ekosistemą, nei kad apsisaugotume nuo jų. Deja, Jungtinių Valstijų vyriausybė – labiau nei kitos vyriausybės – yra labiau linkusi saugoti chemijos įmones, nei saugoti mūsų šeimas.“ [1]

 

1. The Clue to Unlocking Parkinson’s May Be All Around Us. Kristof, Nicholas.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 8, 2025.

The Great AI Export-Control Debate Continues

“Rush Doshi and Chris McGuire argue that China lacks the capacity to sustain its AI industry (Letters, Sept. 2). Reality says otherwise.

 

Beijing has instructed local data centers to allocate at least 50% of capacity to domestic chips.

 

 China's leading open-source models are built to run on local silicon, and its foundry technology is advancing faster than Washington predicted. Far from limiting Beijing, export restrictions have created conditions for faster localization and independence. Messrs. Doshi and McGuire write that Huawei will make no more than 200,000 chips this year -- but that is already outdated. Industry forecasts now put the figure at closer to a million.

 

Export-control proponents frequently blur the line between fabless companies that design chips and foundries that manufacture them. Yet comparing China's manufacturing output with ours as proof that controls on GPUs are effective is like confusing Apple with Foxconn or KFC with a chicken farm.

 

Regulating the end product isn't the same as controlling the means of production. Export controls on GPUs punish American firms and create a stronger incentive for China to develop an alternative ecosystem. They also deny Nvidia, AMD and others access to the world's largest AI talent market.

 

In defense of controls, Messrs. Doshi and McGuire write that if "revenue didn't come from Beijing, it would come from elsewhere." Yet Biden administration policy extended beyond China. Restrictions applied to nearly 100 countries, including half of Europe, all of Africa, and nearly all of South America.

 

The results were predictable. By retreating, Washington handed Chinese companies the customer base we should have kept inside the U.S. ecosystem. Every Chinese developer coding on U.S. hardware strengthens our lead. Every customer pushed toward Huawei speeds up a rival ecosystem, profits Chinese companies and gives them resources to export globally.

 

If Washington wants to stop enriching Beijing, it must reject policies that gift it a trillion-dollar market. Instead of shielding Chinese competitors from U.S. companies, we should ship the American AI stack abroad and lean into what has always made us strong: letting our companies compete, export and win.

 

Aaron Ginn

 

Boulder, Colo.

 

Mr. Ginn is CEO and a co-founder of Hydra Host.” [1]

 

1. The Great AI Export-Control Debate Continues. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Sep 2025: A16. 

Didžioji dirbtinio intelekto eksporto kontrolės diskusija tęsiasi

„Rush Doshi ir Chris McGuire teigia, kad Kinijai trūksta pajėgumų išlaikyti savo dirbtinio intelekto pramonę (Laiškai, rugsėjo 2 d.). Realybė sako ką kita.

 

Pekinas nurodė vietos duomenų centrams skirti bent 50 % pajėgumų vietiniams lustams.

 

Pirmaujantys Kinijos atvirojo kodo modeliai yra sukurti veikti su vietiniu siliciu, o jos liejyklų technologijos tobulėja greičiau, nei prognozavo Vašingtonas. Eksporto apribojimai toli gražu neriboja Pekino, o sudaro sąlygas greitesnei lokalizacijai ir nepriklausomybei. Ponai Doshi ir McGuire rašo, kad „Huawei“ šiais metais pagamins ne daugiau kaip 200 000 lustų, tačiau tai jau pasenę duomenys. Dabar pramonės prognozės rodo, kad šis skaičius artimesnis milijonui.

 

Eksporto kontrolės šalininkai dažnai ištrina ribą tarp lustų projektuojančių įmonių be gamyklų ir jas gaminančių liejyklų. Tačiau Kinijos gamybos produkcijos palyginimas su mūsų produkcijos kaip įrodymas, kad GPU kontrolė yra veiksminga, yra tas pats, kas painioti „Apple“ su „Foxconn“ arba KFC su viščiukų ferma.

 

Galutinio produkto reguliavimas nėra tas pats, kas kontroliuoti priemones. gamybos. Grafikos procesorių eksporto kontrolė baudžia Amerikos įmones ir sukuria stipresnę paskatą Kinijai kurti alternatyvią ekosistemą. Ji taip pat neleidžia „Nvidia“, AMD ir kitoms įmonėms patekti į didžiausią pasaulyje dirbtinio intelekto talentų rinką.

 

Gindami kontrolę, ponai Doshi ir McGuire rašo, kad jei „pajamos nebūtų gaunamos iš Pekino, jos būtų gaunamos iš kitur“. Vis dėlto Bideno administracijos politika išplito už Kinijos ribų. Apribojimai buvo taikomi beveik 100 šalių, įskaitant pusę Europos, visą Afriką ir beveik visą Pietų Ameriką.

 

Rezultatai buvo nuspėjami. Atsitraukdamas Vašingtonas suteikė Kinijos įmonėms klientų bazę, kurią turėjome išlaikyti JAV ekosistemoje. Kiekvienas Kinijos kūrėjas, programuojantis JAV aparatine įranga, sustiprina mūsų pranašumą. Kiekvienas klientas, stumiamas į „Huawei“, pagreitina konkuruojančios ekosistemos veiklą, pelno Kinijos įmonėms ir suteikia joms išteklių eksportuoti visame pasaulyje.

 

Jei Vašingtonas nori nustoti turtinti Pekiną, jis turi atmesti politiką, kuri jam dovanoja trilijono dolerių rinką. Užuot saugoję Kinijos konkurentus nuo JAV įmonių, turėtume perkelti Amerikos dirbtinio intelekto rinkinį į užsienį ir remtis tuo, kas visada mus darė stiprius: leisti mūsų įmonėms konkuruoti, eksportuoti ir laimėti.

 

Aaronas Ginnas

 

Boulderis, Koloradas.

 

Ponas Ginnas yra „Hydra Host“ generalinis direktorius ir vienas iš įkūrėjų.“ [1]

 

1. The Great AI Export-Control Debate Continues. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Sep 2025: A16. 

“Whereas the American elite is "made up of mostly lawyers, excelling at obstruction," the Chinese state is run by a "technocratic class, made up mostly of engineers, that excels at construction."”

 

“Breakneck

 

By Dan Wang

 

Norton, 288 pages, $31.99

 

Writing for these pages recently, Rahm Emanuel, a stalwart of the Democratic Party, asked if China could be the external threat that restores internal cohesion to American politics. It's a good question, but Dan Wang asks an even better one in "Breakneck," his brilliant book -- equal parts gripping and depressing -- about "China's quest to engineer the future." His question, distilled to its essence, is this:

 

Can the success of China -- with its dams and bridges, highways and high-speed rail networks, high-rise cities, world-altering factories and, increasingly, top-notch tech and military prowess -- arouse or alarm America into rediscovering its soul and recovering the productive mojo that made the U.S. the most powerful nation in history?

 

A gloom quickly descends as we read this book. It's hard not to conclude that the battle is already lost and that, in a generation or two, a hard-edged, hypernationalist, ruthlessly mercantilist and relentlessly revanchist China will have the world at its mercy.

 

Mr. Wang hits us with the statistics: China has the capacity to produce 60 million cars a year out of an annual global market of 90 million; it has 100 million people working in manufacturing, as opposed to less than 13 million in the U.S.; in 2022, China had 1,800 ships under construction, compared to America's five; by 2030, China will have 45% of the world's industrial capacity, while the U.S. and all other high-income countries combined will muster only 38%.

 

Mr. Wang is a research fellow at the Hoover History Lab at Stanford. He was born in China, migrating to Canada with his parents at age 7, thence to the suburbs of Philadelphia some years later.

 

There's no doubt, from reading his book, that his sympathies lie with his adopted land, even as he's unstinting in his admiration -- as we all are -- for the breathtaking manner in which China has remade itself and lifted hundreds of millions of people out of poverty.

 

The author lived in China from 2017 to 2023 -- first in Hong Kong, then Beijing and Shanghai -- working as a technology analyst. After six years, he writes, "I missed pluralism." He returned to the U.S., where it is "wonderful to be in a society made up of many voices, not only an official register meant to speak over all the rest."

 

In China he had, "most of all," missed "the ability to order books" (even if most of the books we consume today are in fact printed in China).

 

What makes this account of U.S.-versus-China so compelling is that Mr. Wang is never blind to China's flaws -- especially those of its cold-blooded leader, Xi Jinping. The author reminds us that "over the thirty-five years of the one-child era, China performed a total of 321 million abortions . . . and sterilized 108 million women and 26 million men." Mr. Xi's "zero-Covid" lockdowns traumatized hundreds of millions. The author, it's clear, is rooting for America, exhorting it to get its act together because the world needs a strong America to keep a Xi-ite China in check.

 

Yet even after Mr. Xi departs, as he someday must, there's no guarantee that China will become a gentle democracy. Mr. Wang describes an online movement in China called the Industrial Party that flourishes unmuzzled in the "heavily censored realm of the Chinese internet." Its supporters call for "a more confrontational approach with the American-led order" and views the Chinese Communist Party as "the world's most capable political organization" for the pursuit of science and technology, the Darwinian tools by which, these fervent patriots believe, China will one day rule the world.

 

Which leads us to the thesis of Mr. Wang's book: Whereas the American elite is "made up of mostly lawyers, excelling at obstruction," the Chinese state is run by a "technocratic class, made up mostly of engineers, that excels at construction."

 

China is "an engineering state," Mr. Wang observes, "building big at breakneck speed, in contrast to the United States' lawyerly society, blocking everything it can, good and bad." (America, Mr. Wang notes, has 400 lawyers for every 100,000 people, three times higher than the European average.)

 

China versus U.S. is therefore "a contest between a literal-minded dragon and lawyerly weenies."

 

The author offers a tragicomic illustration to make this point. In 2008, both China and the U.S. initiated the construction of a high-speed rail link of some 800 miles, the former between Beijing and Shanghai, the latter between San Francisco and Los Angeles. China opened its line in 2011 at a cost of $36 billion. California -- paralyzed by Nimby litigation, pork-barrel politics and soaring costs -- has so far built only a small stretch of track in the Central Valley, and even that won't be operational until at least 2030. The latest cost estimate? $128 billion. The U.S., laments Mr. Wang, "wasn't always like this." But Americans "live today in the ruins of an industrial civilization, whose infrastructure is just barely maintained and rarely expanded." China's poorest provinces have finer infrastructure than America's richest states.

 

The wholesale departure of manufacturing from the U.S. -- mostly to China -- has created "economic and political ruination" in this country. However hard Donald Trump tries to bring manufacturing back to the U.S., he will run up against the crisis of a loss of "process knowledge" -- the ingrained "proficiency gained from practical experience." We would do well to ask how we can regain an ability to build that we have not had for more than a generation. Amputated limbs do not grow back.

 

Which is why Mr. Wang's cri de coeur -- that we fight to recover our manufacturing capacity -- struggles to rise above the level of a rhetorical exhortation. "What the United States presently lacks," he tells us, "is the urgency to make the hard choices to build." But I can't see us ever making those hard choices again. Can you?

 

---

 

Mr. Varadarajan, a Journal contributor, is a fellow at the American Enterprise Institute and at NYU Law School's Classical Liberal Institute.” [1]

 

1. Lawyers vs. Technocrats. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Sep 2025: A15. 

„Nors Amerikos elitą „daugiausia sudaro teisininkai, puikiai gebantys trukdyti“, Kinijos valstybei vadovauja „technokratinė klasė, daugiausia sudaryta iš inžinierių, kurie puikiai geba statyti“.“

 

"„Strimgalviais“

 

Autorius Dan Wang

 

Norton, 288 puslapiai, 31,99 USD

 

Neseniai šiuose puslapiuose rašęs Rahmas Emanuelis, Demokratų partijos šalininkas, klausė, ar Kinija galėtų būti išorinė grėsmė, atkurianti vidinę Amerikos politikos sanglaudą. Tai geras klausimas, tačiau Danas Wangas užduoda dar geresnį klausimą savo puikioje knygoje „Breakneck“ – vienodai įtraukiančioje ir slegiančioje – apie „Kinijos siekį kurti ateitį“. Jo klausimas, apibendrintas iki esmės, yra toks:

 

Ar Kinijos sėkmė – su jos užtvankomis ir tiltais, greitkeliais ir greitųjų geležinkelių tinklais, aukštybiniais miestais, pasaulį keičiančiomis gamyklomis ir vis labiau aukščiausio lygio technologijomis bei kariniu meistriškumu – gali pažadinti ar įspėti Ameriką, kad ji iš naujo atrastų savo sielą ir atgautų produktyvų veržlumą, kuris JAV pavertė galingiausia? tauta istorijoje?

 

Skaitant šią knygą, greitai apima niūrumas. Sunku nedaryti išvados, kad kova jau pralaimėta ir kad po kartos ar dviejų užsispyrusi, hipernacionalistinė, negailestingai merkantilistinė ir negailestingai revanšistinė Kinija valdys pasaulį savo malonėje.

 

Ponas Wangas pateikia statistiką: Kinija gali pagaminti 60 milijonų automobilių per metus, nors pasaulinė rinka siekia 90 milijonų automobilių per metus; joje dirba 100 milijonų žmonių gamybos sektoriuje, palyginti su mažiau nei 13 milijonų JAV; 2022 m. Kinijoje buvo statoma 1800 laivų, palyginti su penkiais Amerikos laivais; iki 2030 m. Kinija turės 45 % pasaulio pramonės pajėgumų, o JAV ir visos kitos dideles pajamas gaunančios šalys kartu sudarys tik 38 %.

 

Ponas Wangas yra Stanfordo universiteto Hooverio istorijos laboratorijos mokslo darbuotojas. Jis gimė Kinijoje, būdamas 7 metų su tėvais emigravo į Kanadą, o iš ten – į Filadelfijos priemiesčius po kelerių metų.

 

Perskaičius jo knygą, neabejotina, kad jis jaučia simpatiją savo įsivaikintai šaliai, net ir tuo pačiu metu, kai jis – kaip ir mes visi – besaikiai žavisi kvapą gniaužiančiu būdu, kuriuo Kinija atsigavo ir ištraukė šimtus milijonų žmonių iš skurdo.

 

Autorius gyveno Kinijoje nuo 2017 iki 2023 m. – pirmiausia Honkonge, vėliau Pekine ir Šanchajuje – dirbdamas technologijų analitiku. Po šešerių metų jis rašo: „Man trūko pliuralizmo“. Jis grįžo į JAV, kur „nuostabu būti visuomenėje, sudarytoje iš daugelio balsų, o ne tik oficialiame registre, skirtame kalbėti už visus kitus“.

 

Kinijoje jis „labiausiai“ pasiilgo „galimybės užsisakyti knygų“ (net jei dauguma knygų, kurias šiandien vartojame, iš tikrųjų yra spausdinamos Kinijoje).

 

Šis JAV ir Kinijos konflikto aprašymas yra toks įtikinamas, nes ponas Wang niekada nemato Kinijos trūkumų, ypač šaltakraujiško lyderio Xi Jinpingo trūkumų. Autorius primena, kad „per trisdešimt penkerius vieno vaiko eros metus Kinijoje buvo atlikta iš viso 321 milijonas abortų, ir sterilizavo 108 milijonus moterų ir 26 milijonus vyrų.“ Pono Xi Jinpingo „nulinio Covid“ karantinas traumavo šimtus milijonų žmonių. Autorius, aišku, palaiko Ameriką, ragindamas ją susiimti, nes pasauliui reikia stiprios Amerikos, kad suvaldytų Xi Jinpingo remiamą Kiniją.

 

Tačiau net ir po to, kai ponas Xi Jinpingas pasitrauks, kaip jam kada nors teks padaryti, nėra jokios garantijos, kad Kinija taps švelnia demokratija. Ponas Wang apibūdina internetinį judėjimą Kinijoje, vadinamą Pramonės partija, kuris klesti nevaržomai „labai cenzūruotoje Kinijos interneto srityje“. Jos šalininkai ragina laikytis „konfrontacinio požiūrio su Amerikos vadovaujama tvarka“ ir Kinijos komunistų partiją laiko „pajėgiausia pasaulyje politine organizacija“, skirta mokslui ir technologijoms siekti – darvinistiniams įrankiams, kuriais, šių uolių patriotų įsitikinimu, Kinija vieną dieną valdys pasaulį.

 

Tai veda prie pono Wang knygos tezės: nors Amerikos elitas „daugiausia sudarytas iš teisininkų, puikiai gebančių trukdyti“, Kinijos valstybė yra vadovaujama „technokratų klasės, kurią daugiausia sudaro inžinieriai ir kuri puikiai išmano statybas“.

 

Ponas Wangas pastebi, kad Kinija yra „inžinerinė valstybė“, „statanti didelius projektus stulbinančiu greičiu, priešingai nei Jungtinių Valstijų teisininkų visuomenė, blokuojanti viską, ką gali, ir gerą, ir blogą“. (Ponas Wangas pažymi, kad Amerikoje 100 000 žmonių tenka 400 teisininkų, tai yra tris kartus daugiau nei Europos vidurkis.)

 

Todėl Kinijos ir JAV kova yra „tiesiogiai mąstančio drakono ir teisininkų niekšų varžybos“.

 

Autorius pateikia tragikomišką iliustraciją, kad tai pagrįstų. 2008 m. tiek Kinija, tiek JAV inicijavo maždaug 800 mylių ilgio greitojo geležinkelio linijos tiesimą: pirmoji – tarp Pekino ir Šanchajaus, antroji – tarp San Francisko ir Los Andželo. Kinija savo liniją atidarė 2011 m., o jos kaina siekė 36 mlrd. dolerių. Kalifornija, paralyžiuota Nimby bylinėjimosi, „kiaulienos statinės“ politikos ir kylančių išlaidų, iki šiol nutiesė tik nedidelį geležinkelio ruožą Centriniame slėnyje. ir net tai nedirbs bent iki 2030 m. Naujausias išlaidų įvertinimas? 128 mlrd. dolerių. JAV, kaip apgailestauja ponas Wangas, „ne visada buvo tokia“. Tačiau amerikiečiai „šiandien gyvena pramoninės civilizacijos griuvėsiuose, kurių infrastruktūra vos prižiūrima ir retai plečiama“. Skurdžiausios Kinijos provincijos turi geresnę infrastruktūrą nei turtingiausios Amerikos valstijos.

 

Visiškas gamybos išėjimas iš JAV – daugiausia į Kiniją – sukėlė „ekonominį ir politinį žlugimą“ šioje šalyje. Kad ir kaip Donaldas Trumpas stengtųsi sugrąžinti gamybą į JAV, jis susidurs su „proceso žinių“ – įsišaknijusių „iš praktinės patirties įgytų įgūdžių“ – praradimo krize. Mums būtų gerai paklausti, kaip galime atgauti gebėjimą kurti, kurio neturėjome daugiau nei kartą. Amputuotos galūnės neatauga.

 

Štai kodėl pono Wango širdies šauksmas – kad kovojame, kad atkurtume savo gamybos pajėgumus – sunkiai pakyla virš retorinio raginimo lygio. „Šiuo metu Jungtinėms Valstijoms trūksta, – sako jis, – skubumo priimti sunkius sprendimus dėl statybos.“ Tačiau nemanau, kad mes kada nors vėl priimtume tokius sunkius sprendimus. O jūs galite?

 

 

---

 

 

Ponas Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir Niujorko universiteto Teisės mokyklos Klasikinio liberalizmo instituto narys.“ [1]

 

1. Lawyers vs. Technocrats. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Sep 2025: A15. 

Gabrielius Landsbergis jumped too early into the Lithuanian government's ongoing conflict with the world's factory China - the Pentagon report shows changing US priorities: less attention to deterring Russia and China. It means we Lithuanians are alone, small, poor, naked against the two greatest powers on our supercontinent

In this assessment presented, several key points are supported by recent developments and public comments, though they require specific context and clarification. The perception of Lithuania's actions toward China, recent shifts in US foreign policy, and the country's strategic position all play a role in the situation described.

 

Lithuanian foreign policy and the conflict with China

 

    A "values-based" stance: Former Foreign Minister Gabrielius Landsbergis pursued prematurely a "values-based" foreign policy toward China, which led to a diplomatic dispute in 2021.

    The Taiwan office: Landsbergis' government allowed a Taiwanese Representative Office to open in Vilnius using the name "Taiwanese," a move Beijing viewed as a violation of the "One China" principle. This led to a downgrading of diplomatic relations and significant economic pressure from China, such as import blockages.

 

    Diverging views within Lithuania: While Landsbergis defended his policy, polls from 2022 and 2023 showed that many Lithuanians opposed the government's approach.

 

In late 2024, the newly elected government of Prime Minister Gintautas Paluckas indicated interest in normalizing relations with China, though without changing the name of the Taiwanese office.

 

Shifting US foreign policy under the Trump administration

 

    Reduced emphasis on global deterrence: A draft of the new US National Defense Strategy (NDS), submitted in September 2025, reportedly proposes a shift in Pentagon priorities away from countering China and Russia globally to focusing more on the US homeland and Western Hemisphere.

    Resetting Russia relations: The Trump administration began diplomatic efforts to reset relations with Russia in early 2025. In February 2025, the US sided with Russia in a UN vote regarding Ukraine, a major shift from its previous stance.

    Reduced military aid to Europe: In September 2025, Lithuania reported that the US had informed European allies of cuts to military aid programs. The final allocation, however, was still subject to negotiation between the Trump administration and Congress.

 

Lithuania's security situation

 

    NATO membership and deterrence: While NATO's Article 5 is a cornerstone of Lithuanian security, some have raised concerns that political divisions and shifting priorities among allies could create delays in a crisis. In a 2025 interview, Landsbergis expressed concern about potential delays in a NATO response and the need for Europe to escalate its own deterrence efforts.

    EU and NATO solidarity: In the past, the EU and NATO offered solidarity and economic support to Lithuania in response to China's economic coercion. This collective approach has been a key component of Lithuanian resilience.

 

“The latest draft of the National Defense Strategy, which landed on Defense Secretary Pete Hegseth’s desk last week, prioritizes domestic and regional missions over countering adversaries like Beijing and Moscow, according to three people familiar with the report. The move would mark a major shift from recent Democratic and Republican administrations, including President Donald Trump’s first term, when he called Beijing America’s greatest rival. It would also likely anger supporters in both parties who see China’s leadership as a threat to U.S. security. “This would be a major shift for the United States and its allies on several continents,” said one of the people familiar with the draft document. “It calls into question long-standing, trusted U.S. promises,” they added.

 

The report usually comes out early in each administration, so Hegseth could still make changes to the plan. But in many ways, changes are already underway. The Pentagon has activated thousands of National Guard troops to assist law enforcement in Los Angeles and Washington, and has sent several warships and F-35 fighter jets to the Caribbean to help stop drug trafficking into the United States. This week, a U.S. military strike in international waters reportedly killed 11 suspected members of Venezuela’s Tren de Aragua gang, a major step in using the military to kill noncombatants. The Pentagon has also established a militarized zone along the southern border with Mexico where troops can detain civilians, a task normally reserved for law enforcement.

 

 The strategy is being led by Elbridge Colby, the Pentagon’s policy director. He played a key role in writing the 2018 version during Trump’s first term and has been a proponent of a more isolationist American policy. Despite being a longtime China ally, Colby shares Vice President J. D. Vance’s desire to wean the United States off foreign commitments. His policy team is also responsible for the upcoming Global Situation Review, which outlines where U.S. forces are deployed around the world, and the Air and Missile Defense Review, which looks at U.S. and allied air defenses and makes recommendations for where to deploy American systems. The Pentagon is expected to release both reviews next month. A Pentagon spokesman declined to comment. The White House did not respond to a request for comment.”

 

https://www.lrytas.lt/pasaulis/konfliktai-ir-saugumas/2025/09/08/news/pentagono-ataskaita-rodo-besikeiciancius-jav-prioritetus-mazesnis-demesys-rusijos-ir-kinijos-atgrasyumii-39419695