We Are Watching a Scientific Superpower Trying to Heal Itself

 

 

“Elite American universities began to dream that they could do much more than just teach and produce new knowledge. They started to cure all the ills that beset society: to rectify the injustices in our past, to heal the harms in the present, to promote equality in the future” [1], in the face of such heavy load neglecting the need to teach and produce new knowledge. Innovation coming from them stalled.  China took over the innovation. Elite American universities have to go through reforms.

 

Deconstructing This Argument

 

The statement contains several interconnected claims:

 

    Mission Creep: Elite universities have expanded their mission beyond education and research ("teaching and producing new knowledge") to actively solving broad societal problems (social justice, historical rectification, promoting equality).

 

    The Trade-Off: This expanded mission has come at a direct cost. Resources, attention, and institutional energy have been diverted from the core mission.

 

    The Result: This neglect has caused a stall in innovation originating from these institutions.

 

    The Consequence: This stall created a vacuum that China has filled, taking over global leadership in innovation.

 

    The Solution: Therefore, these universities must undergo reforms to correct course.

 

Analysis and Supporting Evidence for This Viewpoint

 

Proponents of this view point to several trends:

 

    Administrative Bloat: The massive expansion of university administrations focused on Diversity, Equity, and Inclusion (DEI), student wellness, and community outreach, which critics argue adds bureaucracy without directly contributing to core academic output.

 

    Curriculum Debates: The shift in focus within some humanities and social science departments towards critical theory, identity politics, and what some see as "activism" over traditional scholarly inquiry and viewpoint diversity.

 

    The "Cancel Culture" Effect: Concerns that a climate of intellectual conformity can stifle controversial, blue-sky research that often leads to breakthrough innovations.

 

    China's Rise: There is undeniable data showing China's massive investment in R&D, its output of STEM graduates, and its rapid ascent in fields like AI, telecommunications (Huawei), and renewable energy. The U.S. feels increased competition.

 

Nuances, Context, and Counterarguments

 

While this argument is compelling, the situation is more complex.

 

    Is Innovation Really Stalling? Measurable outputs from top U.S. universities remain formidable.

 

        Research Output: American universities still dominate global rankings for research output, citations (only Harvard is in the top ten in the world though), and Nobel Prizes.

 

        Technology Transfer: Universities like Stanford, MIT, and Harvard remain unparalleled engines of entrepreneurship and technology transfer, spinning off countless startups and attracting vast venture capital.

 

        The "Innovation Stall" might be broader: Stagnation in certain sectors may be due more to federal R&D funding trends, corporate short-termism, and regulatory hurdles than university priorities.

 

    The Role of Universities in Society: This is a fundamental philosophical question.

 

        The "Ivory Tower" vs. "Engaged University" Model: Many argue that universities should be engaged with society's problems. The Morrill Act of 1862 (creating land-grant universities) was based on the idea of "practical education." Solving societal ills has always been part of the mission.

 

        Can the missions coexist? Supporters would argue that working on social justice and pursuing groundbreaking research are not mutually exclusive but can be synergistic. For example, research into environmental science is directly tied to healing "harms in the present."

 

    Attributing China's Rise to U.S. Decline: This is an oversimplification. Winner takes all in science though. Only one can be first in making the discovery. If Americans are focused on pursuing Cancel Culture ideals, Chinese can be more often first.

 

        China's innovation surge is primarily the result of a deliberate, state-directed, decades-long national strategy involving immense investment, top-down planning, and a focus on STEM education. They were going to rise as a major innovator regardless of what happened in Cambridge or New Haven.

 

        It's more accurate to say the U.S. and China are on different trajectories. The U.S. may be facing internal challenges to its innovation ecosystem, while China is aggressively accelerating its own.

 

What Reforms Might Look Like

 

If one accepts this premise, the proposed reforms would likely focus on:

 

    Refocusing on Core Academics: Prioritizing funding and prestige for departments and research that form the fundamental basis of the university's mission.

 

    Reining in Administration: Streamlining non-academic bureaucracy to reduce costs and refocus institutional priorities.

 

    Reaffirming Intellectual Freedom: Creating a stronger culture of open inquiry and debate, where challenging orthodoxies (scientific or social) is encouraged as the primary engine of innovation.

 

    Partnering, Not Preaching: Finding more productive ways to engage with society that leverage their core strength—research and expertise—rather than acting as political or social activists.

 

Conclusion

 

This statement powerfully captures a significant and legitimate anxiety about the direction of elite American institutions and their role in a competitive global landscape. While the direct causal link between social mission and a stall in innovation can be debated, the perception is real and driving calls for change.

 

The challenge for these universities is to navigate their dual role: remaining the unrivaled engines of basic research and knowledge production that they have been, while also responsibly engaging with the complex societal contexts in which they exist. Whether this requires a fundamental reform or a rebalancing of priorities is at the heart of the debate people have outlined.

 

Some are having more nostalgic and emotional view of this problem:

 

“The Trump administration’s assault on America’s universities by cutting billions of dollars of federal support for scientific and medical research has called up from somewhere deep in my memory the phrase “duck and cover.” These were words drilled into American schoolchildren in the 1950s. We heard them on television, where they accompanied a cartoon about a wise turtle named Bert who withdrew into his shell at any sign of danger. In class, when our teachers gave the order, we were instructed to follow Bert’s example by diving under our desks and covering our necks. These actions were meant to protect us from the nuclear attack that could come, we were told, at any time. Though even in elementary school most of us intuited that there was something futile in these attempts to shield ourselves from destruction, we dutifully went through the motions. How else could we deal with the anxiety caused by the menace?

 

The anxiety greatly increased in October 1957, when Americans learned of the Soviet Union’s successful launch of the world’s first satellite, Sputnik 1. The vivid evidence of the technological superiority in rocketry of our Cold War enemy provoked a remarkably rapid response. In 1958, by a bipartisan vote, Congress passed and President Dwight Eisenhower signed the National Defense Education Act, one of the most consequential federal interventions in education in the nation’s history. Together with the National Science Foundation and the National Institutes of Health, it made America into the world’s undisputed leader in science and technology.

 

Nearly 70 years later, that leadership is in peril. According to the latest annual Nature Index, which tracks research institutions by their contributions to leading science journals, the single remaining U.S. institution among the top 10 is Harvard, in second place, far behind the Chinese Academy of Sciences. The others are:

 

    The University of Science and Technology of China

 

    Zhejiang University

 

    Peking University

 

    The University of Chinese Academy of Sciences

 

    Tsinghua University

 

    Nanjing University

 

    Germany’s Max Planck Society

 

    Shanghai Jiao Tong University

 

A decade ago, C.A.S. was the only Chinese institution to figure in the top 10. Now eight of the 10 leaders are in China. If this does not constitute a Sputnik moment, it is hard to imagine what would.

 

But if America’s response to Sputnik reflected a nation united in its commitment to science and determined to invest in the country’s intellectual potential, we see in our response to China today a bitterly divided, disoriented America. We are currently governed by a leader indifferent to scientific consensus if it contradicts his political or economic interests, hostile to immigrants and intent on crippling the research universities that embody our collective hope for the future. The menace now is within. And with very few exceptions, the leaders of American universities have done little more than duck and cover.

 

The N.D.E.A. reflected the widespread realization that something had to be done in schools and universities besides teaching students to hide under their desks. The country urgently needed more trained physicists, chemists, mathematicians, aerospace engineers, electrical engineers, material scientists and a host of other experts in STEM fields, and the government grasped that to get them would take a massive infusion of money pumped into schools and universities: roughly $1 billion, the equivalent of more than $11 billion today.

 

From the start, this government investment in education wasn’t free of ideological interest. It was fueled by fear — fear of the Russians, fear of the atomic bomb, fear of falling behind in the “space race” — and intended to influence curricula. Not, to be sure, in the catastrophic manner of the Soviet Union, where Trofim Lysenko’s theories of genetics set back Soviet biology for decades, but rather by strengthening science departments across the country.

 

Until 1962, recipients of N.D.E.A. funds had to sign an affidavit affirming that they did not support any organization that sought to overthrow the U.S. government. But in one of those moments in which the right policy is chosen for the wrong reason, Southern segregationists in Congress, worried that some of the funds might be used to further desegregation efforts, added a provision stipulating that no part of the act would allow the federal government to dictate school curriculum, instruction, administration or personnel.

 

The act also played a significant role in diversifying the nation’s campuses by providing low-interest loans to applicants in need, incidentally challenging policies that had restricted admission for disfavored groups, such as Jewish, Asian, Black, Polish and Italian students. Halfway through my undergraduate years in the early 1960s, Yale acquired a new president who quickly brought about many changes, including the dismantling of the old antisemitic ethos and the admission of more students with last names that would have led to their rejection.

 

These transformations wound up playing a significant role in my own career. When I went back to Yale for graduate work, the N.D.E.A. funded my Ph.D. The government was not under the illusion that studying Shakespeare was rocket science. But Title IV of the act, calling for an increase in the number of university professors, extended support to the humanities as well as the sciences. Sputnik had turned out to include me in its orbit.

 

What began as a project of national security blossomed into a generator for limitless curiosity, creativity and critique. A seemingly unending succession of inventions and discoveries emerged with the support of the laboratories and research institutes of American universities: the internet, the M.R.I., recombinant DNA, human embryonic stem cells, CRISPR genome editing, the contributions to mRNA technology that made a new generation of vaccines (including for Covid-19) possible, and on and on, along with epochal breakthroughs in our understanding of matter and the origin of the universe.

 

The result of the huge influx of tax dollars was institutions that not only trained scientists, medical researchers and weapons engineers but also cultivated sociologists, historians, philosophers and poets. The American university is uniquely structured to break down walls between STEM and other intellectual pursuits, both in the undergraduate curriculum, where students must almost always fulfill general education requirements, and in the campus culture.

 

Traditional research boundaries began to fall. At the University of California, Berkeley, where I was hired in 1969 and taught for several exciting decades, an imaginative dean sent around a questionnaire asking members in the science faculties whom they most liked to talk with about their current work. In light of the answers, departments were reorganized. Innovation flourished. The parking lots outside the science buildings had multiple spaces reserved for “N.L.s” — Nobel laureates.

 

By the 1990s, American universities had become global cultural icons — envied for their intellectual breadth, celebrated for their academic freedom and eagerly sought after by international students who viewed them as the apex of open inquiry and prestige. The government hadn’t intended to create autonomous, cosmopolitan knowledge institutions, but the scale of its investment — and the relative insulation of universities from direct political control — helped to make those institutions into supreme civilizational achievements.

 

Heady with their success, elite universities began to dream that they could do more than teach and produce new knowledge. They longed to cure all the ills that beset society: to rectify the injustices in our past, to heal the harms in the present, to promote equality in the future. Caught up in this dream, they made little effort to persuade the public that their new policies were beneficial.

 

And now, notwithstanding its triumphs, the whole enterprise is in serious trouble. The Trump administration began its assault by using the pro-Palestinian demonstrations on many campuses to charge elite universities with antisemitism. The rationale has largely shifted to complaints about affirmative action, diversity initiatives, liberal bias and the like. Scientific research has been curtailed; postdoctoral fellowships have been abruptly canceled; laboratories have been shuttered and visas denied. The damage to scientific enterprise extends beyond our borders, whether it’s from the cancellation of nearly $500 million in funding for mRNA research under the health secretary, Robert F. Kennedy Jr. — a kind of Lysenko lite — or the purging of data on which climate researchers around the world depend. We will never know what diseases might have been cured or what advances in technology might have been invented had the lights not gone out in the labs.

 

Several universities have now paid what amount to enormous fines in the hopes of restoring at least some federal support. But that restoration is not guaranteed; the administration has often conditioned it on demands that intrude on precisely the areas of university life — curriculum, instruction, administration, personnel — that the N.D.E.A. prohibited the government from touching.

 

Should the Trump administration settle for one-time fines, universities, chastened by the threats of the past few months, may yet recover their footing. But if, as seems entirely possible, the administration is determined to reshape the intellectual life and values of faculty members and students alike, then such recovery will be impossible.

 

Why on earth would we abandon institutions that have genuinely made America great? Why would we squander the world’s admiration for this magnificent achievement of ours? Why would we put at risk laboratories that are working to cure cancers or perfecting artificial limbs or exploring deep space or testing the limits of artificial intelligence?

 

Our situation is not hopeless any more now than it was in 1957. The United States has won so many Nobel Prizes — far more than every other country, including China — not only because of generous funding but also because of an intellectual culture that encourages and rewards innovation and risk-taking, and because we have attracted gifted researchers from all over the world.

 

For the moment, American universities still have the enormous advantage of their resources and their autonomy, and their joyous imaginative freedom. I walk through Harvard Yard on my way to teach a freshman course on great books from Homer to Joyce, and I am continually astonished by what I see and whom I meet. There are students from all over the world — from Mongolia as well as my hometown, Newton, Mass., from Athens in Ohio and Athens in Greece — and there are colleagues who have been immersed in a wide range of pursuits, from creating the first image of a black hole in space to deciphering the words on a scrap of ancient papyrus. We need to get up from under our desks and persuade our fellow citizens that the institutions that they have helped create with their tax dollars are incredibly precious and important.

 

Stephen Greenblatt is the author, most recently, of “Dark Renaissance: The Dangerous Times and Fatal Genius of Shakespeare’s Greatest Rival.”” [1]

 

1. We Are Watching a Scientific Superpower Destroy Itself: Guest Essay. Greenblatt, Stephen.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 8, 2025.

 

Stebime, kaip mokslinė supergalybė bando save išgydyti

„Elitiniai Amerikos universitetai pradėjo svajoti, kad gali nuveikti daug daugiau nei tik mokyti ir kurti naujas žinias. Jie pradėjo gydyti visas, visuomenę kamuojančias, bėdas: ištaisyti praeities neteisybes, išgydyti dabarties žalą, skatinti lygybę ateityje“ [1], susidūrę su tokiu dideliu krūviu, negalėdami susidoroti ir su būtinybe mokyti ir kurti naujas žinias. Iš jų kylančios inovacijos sustojo. Kinija perėmė didelę dalį inovacijų. Elitiniai Amerikos universitetai turi vykdyti reformas.

 

Šio argumento dekonstravimas

 

Pareiškime yra keli tarpusavyje susiję teiginiai:

 

Misijos išplėtimas: Elitiniai universitetai išplėtė savo misiją ne tik švietimo ir mokslinių tyrimų srityje („mokyti ir kurti naujas žinias“), bet ir aktyviai sprendžia plačias visuomenės problemas (socialinis teisingumas, istorinių klaidų ištaisymas, lygybės skatinimas).

 

Kompromisas: Ši išplėsta misija turėjo tiesioginių išlaidų. Ištekliai, dėmesys ir institucinė energija buvo nukreipti nuo pagrindinės misijos.

 

Rezultatas: Dėl šio aplaidumo šiose institucijose kylančios inovacijos sustojo.

 

Pasekmė: Ši stresinė situacija sukūrė vakuumą, kurį užpildė Kinija, perimdama pasaulinę lyderystę inovacijų srityje.

 

Sprendimas: Todėl šie universitetai turi vykdyti reformas, kad ištaisytų kursą.

 

Šio požiūrio analizė ir patvirtinamieji įrodymai

 

Šio požiūrio šalininkai nurodo kelias tendencijas:

 

Administracinis išsipūtimas: masiškai plečiamos universitetų administracijos, orientuotos į įvairovę, lygybę ir įtrauktį (ĮĮĮ), studentų gerovę ir bendruomenės informavimą, o kritikai teigia, kad tai didina biurokratiją, tiesiogiai neprisidėdamas prie pagrindinės akademinės produkcijos.

 

Mokymo programų diskusijos: kai kurių humanitarinių ir socialinių mokslų katedrų dėmesio perėjimas prie kritinės teorijos, tapatybės politikos ir to, ką kai kurie vadina „aktyvizmu“, o ne tradiciniais moksliniais tyrimais ir požiūrių įvairove.

 

„Atšaukimo kultūros“ efektas: susirūpinimas, kad intelektualinio konformizmo klimatas gali užgniaužti prieštaringai vertinamus, neprognozuojamus tyrimus, kurie dažnai veda prie proveržio inovacijų.

 

Kinijos iškilimas: yra neginčijamų duomenų, rodančių didžiules Kinijos investicijas į mokslinius tyrimus ir plėtrą, jos STEM absolventų skaičių ir spartų augimą tokiose srityse kaip dirbtinis intelektas, telekomunikacijos („Huawei“) ir atsinaujinanti energija. JAV jaučia padidėjusią konkurenciją.

 

Niuansai, kontekstas ir kontrargumentai

 

Nors šis argumentas įtikinamas, situacija yra sudėtingesnė.

 

Ar inovacijos tikrai stringa? Išmatuojami geriausių JAV universitetų rezultatai išlieka įspūdingi.

 

Mokslinių tyrimų rezultatai: Amerikos universitetai vis dar dominuoja pasauliniuose mokslinių tyrimų rezultatų, citavimo (tik Harvardas yra tarp dešimties geriausių pasaulyje) ir Nobelio premijų reitinguose.

 

Technologijų perdavimas: Tokie universitetai kaip Stanfordas, MIT ir Harvardas išlieka neprilygstamais verslumo ir technologijų perdavimo varikliais, išauginančiais daugybę startuolių ir pritraukiančiais didžiulį rizikos kapitalą.

 

„Inovacijų sąstingis“ gali būti platesnis: tam tikrų sektorių sąstingis gali būti labiau susijęs su federalinėmis mokslinių tyrimų ir plėtros finansavimo tendencijomis, įmonių trumparegiškumu ir reguliavimo kliūtimis, o ne su universitetų prioritetais.

 

Universitetų vaidmuo visuomenėje: tai esminis filosofinis klausimas.

 

„Dramblio kaulo bokšto“ ir „įtraukto universiteto“ modelis: daugelis teigia, kad universitetai turėtų būti įsitraukę į visuomenės problemas. 1862 m. Morrillo įstatymas (įsteigiantis žemės dotacijų universitetus) buvo pagrįstas „praktinio ugdymo“ idėja. Visuomenės problemų sprendimas visada buvo misijos dalis.

 

Ar misijos gali egzistuoti kartu? Šalininkai teigtų, kad darbas socialinio teisingumo srityje ir novatoriškų tyrimų atlikimas nėra vienas kito nesuderinami, bet gali būti sinergiški. Pavyzdžiui, aplinkos mokslų tyrimai yra tiesiogiai susiję su „dabarties žalos“ gydymu.

 

Kinijos iškilimo priskyrimas JAV nuosmukiui: Tai perdėtas supaprastinimas. Tačiau moksle nugalėtojas gauna viską. Tik vienas gali būti pirmas, padaręs atradimą. Jei amerikiečiai sutelks dėmesį į „atšaukimo kultūros“ idealų siekimą, kinai dažniau gali būti pirmieji.

 

Kinijos inovacijų šuolis pirmiausia yra sąmoningos, valstybės vadovaujamos, dešimtmečius trukusios nacionalinės strategijos, apimančios didžiules investicijas, planavimą iš viršaus į apačią ir dėmesį STEM švietimui, rezultatas. Jos turėjo iškilti kaip pagrindinės novatorės, nepaisant to, kas nutiks Kembridže ar Niu Heivene.

 

Tiksliau būtų sakyti, kad JAV ir Kinija juda skirtingomis trajektorijomis. JAV gali susidurti su vidiniais iššūkiais savo inovacijų ekosistemoje, o Kinija agresyviai spartina savąją.

 

Kaip galėtų atrodyti reformos

 

Jei priimsime šią prielaidą, siūlomos reformos greičiausiai būtų sutelktos į:

 

Dėmesio sutelkimas į pagrindinius akademinius dalykus: Pirmenybės teikimas katedrų ir tyrimų, kurie sudaro pagrindinį universiteto misijos pagrindą, finansavimui ir prestižui.

 

Administravimo suvaldymas: Neakademinės biurokratijos supaprastinimas siekiant sumažinti išlaidas ir perorientuoti institucinius prioritetus. Intelektualinės laisvės patvirtinimas: stipresnės atviro tyrimo ir diskusijų kultūros kūrimas, kurioje skatinamos ginčijamos ortodoksijos (mokslinės ar socialinės) kaip pagrindinis inovacijų variklis.

 

Partnerystė, o ne pamokslavimas: produktyvesnių būdų bendrauti su visuomene paieška, pasitelkiant jų pagrindinius privalumus – tyrimus ir patirtį, o ne veikiant kaip politiniams ar socialiniams aktyvistams.

 

Išvada

 

Šis teiginys įtaigiai atspindi didelį ir pagrįstą nerimą dėl elitinių Amerikos institucijų krypties ir jų vaidmens konkurencingoje pasaulinėje aplinkoje. Nors tiesioginis priežastinis ryšys tarp socialinės misijos ir inovacijų sustojimo gali būti diskutuojamas, šis suvokimas yra realus ir skatina pokyčius.

 

Šių universitetų iššūkis – įveikti savo dvejopą vaidmenį: išlikti neprilygstamais fundamentinių tyrimų ir žinių kūrimo varikliais, kokiais jie buvo iki šiol, ir kartu atsakingai įsitraukti į sudėtingus visuomeninius kontekstus, kuriuose jie egzistuoja. Ar tam reikia esminės reformos, ar prioritetų persvarstymo, yra pagrindinė diskusijų, kurias žmonės išdėstė, dalis.

 

Kai kurie į šią problemą žiūri nostalgiškiau ir emociškai:

 

„Trumpo administracijos puolimas prieš Amerikos universitetus, nutraukiant milijardus dolerių federalinės paramos moksliniams ir medicininiams tyrimams, iš kažkur giliai atmintyje išgirdau frazę „pasislėpk ir apsirenk“.“ Šie žodžiai buvo įkalti Amerikos moksleiviams šeštajame dešimtmetyje. Girdėjome juos per televiziją, kur jie buvo rodomi kartu su animaciniu filmuku apie išmintingą vėžlį, vardu Bertas, kuris pasislėpdavo savo kiaute vos pajutęs bet kokį pavojaus ženklą. Klasėje, kai mokytojai duodavo įsakymą, mums buvo nurodyta sekti Berto pavyzdžiu ir nerti po stalais bei užsidengti kaklus. Šie veiksmai buvo skirti apsaugoti mus nuo branduolinės atakos, kuri, kaip mums buvo pasakyta, galėjo įvykti bet kuriuo metu. Nors net pradinėje mokykloje dauguma mūsų nujautėme, kad šie bandymai apsisaugoti nuo sunaikinimo yra beprasmiai, mes klusniai tai darėme. Kaip kitaip galėtume susidoroti su nerimu, kurį sukėlė ši grėsmė?

 

Nerimas labai išaugo 1957 m. spalį, kai amerikiečiai sužinojo apie sėkmingą Sovietų Sąjungos pirmojo pasaulyje palydovo „Sputnik 1“ paleidimą. Ryškūs įrodymai apie mūsų Šaltojo karo priešo technologinį pranašumą raketų srityje sukėlė nepaprastai greitą reakciją. 1958 m., abiem partijoms balsuojant, Kongresas priėmė, o prezidentas Dwightas Eisenhoweris pasirašė Nacionalinio gynybos švietimo įstatymą – vieną iš svarbiausių ir labai reikšmingų federalinių intervencijų į švietimą šalies istorijoje. Kartu su Nacionaliniu mokslo fondu ir Nacionaliniais sveikatos institutais tai pavertė Ameriką neginčijama pasaulio mokslo ir technologijų lydere.

 

 

Beveik 70 metų ši lyderystė yra pavojuje. Remiantis naujausiu metiniu „Gamtos indeksu“, kuris stebi mokslinių tyrimų institucijas pagal jų indėlį į pirmaujančius mokslo žurnalus, vienintelė likusi JAV institucija tarp 10 geriausiųjų yra Harvardas, užimantis antrąją vietą, gerokai atsilikdamas nuo Kinijos mokslų akademijos. Kitos yra:

 

 

Kinijos mokslo ir technologijų universitetas

 

 

Džedziango universitetas

 

 

Pekino universitetas

 

 

Kinijos mokslų akademijos universitetas

 

 

Tsinghua universitetas

 

 

Nandzingo universitetas

 

 

Vokietijos Maxo Plancko draugija

 

 

Šanchajaus Jiao Tongo universitetas

 

 

Prieš dešimtmetį C.A.S. buvo vienintelė Kinijos institucija, patekusi į 10 geriausiųjų. Dabar aštuoni iš 10 lyderių yra Kinijoje. Jei tai nėra „Sputnik“ akimirka, sunku įsivaizduoti, kas būtų.

 

 

Tačiau jei Amerikos reakcija į „Sputnik“ atspindėtų tautą, vieningą savo siekiuose. Nors esame įsipareigoję mokslui ir pasiryžę investuoti į šalies intelektinį potencialą, šiandieniniame atsake į Kiniją matome smarkiai susiskaldžiusią, dezorientuotą Ameriką. Šiuo metu mus valdo lyderis, abejingas moksliniam konsensusui, jei jis prieštarauja jo politiniams ar ekonominiams interesams, priešiškas imigrantams ir siekiantis paralyžiuoti mokslinių tyrimų universitetus, kurie įkūnija mūsų bendrą viltį dėl ateities. Grėsmė dabar slypi viduje. Ir, išskyrus retas išimtis, Amerikos universitetų vadovai nesugeba nieko daugiau daryti, tik slėptis.

 

N.D.E.A. atspindėjo plačiai paplitusį suvokimą, kad mokyklose ir universitetuose reikia kažką daryti, o ne tik mokyti studentus slėptis po stalais. Šaliai skubiai reikėjo daugiau apmokytų fizikų, chemikų, matematikų, aviacijos ir kosmoso inžinierių, elektros inžinierių, medžiagų mokslininkų ir daugybės kitų STEM sričių ekspertų, o vyriausybė suprato, kad norint juos gauti, reikės didžiulės pinigų injekcijos į mokyklas ir universitetus: maždaug 1 milijardo dolerių, o tai šiandien prilygsta daugiau nei 11 milijardų dolerių.

 

Nuo pat pradžių šios vyriausybės investicijos į švietimą nebuvo be ideologinių interesų. Jas kurstė baimė – rusų baimė, atominės bombos baimė, baimė dėl galimo atsilikimo „kosmoso lenktynėse“ – ir siekė paveikti mokymo programas. Žinoma, ne katastrofiško žmogaus lygio, kaip Sovietų Sąjungos teritorijoje, kur Trofimo Lysenkos genetikos teorijos dešimtmečiams sužlugdė sovietinę biologiją, o veikiau sustiprino mokslo katedras visoje šalyje.

 

Iki 1962 m. N.D.E.A. lėšų gavėjai turėjo pasirašyti pareiškimą, patvirtinantį, kad jie nepalaiko jokios organizacijos, siekiančios nuversti JAV vyriausybę. Tačiau vienu iš tų momentų, kai dėl netinkamos priežasties pasirenkama tinkama politika, Pietų segregacijos šalininkai Kongrese, susirūpinę, kad dalis lėšų gali būti panaudotos tolesnėms desegregacijos pastangoms, pridėjo nuostatą, numatančią, kad jokia įstatymo dalis neleidžia federalinei vyriausybei diktuoti mokyklų mokymo programos, mokymo, administravimo ar personalo.

 

Įstatymas taip pat atliko svarbų vaidmenį įvairinant šalies universitetus, teikiant lengvatines paskolas stokojantiems pareiškėjams, beje, užginčydamas politiką, kuri ribojo priėmimą nepalankioje padėtyje esančioms grupėms, tokioms kaip žydų, azijiečių, juodaodžių, lenkų ir italų studentai. Įpusėjus mano bakalauro studijoms septintojo dešimtmečio pradžioje, Jeilio universitetas įgijo naują prezidentą, kuris greitai įgyvendino daug pokyčių, įskaitant senojo antisemitinio etoso griovimą ir daugiau studentų, kurių pavardės būtų lėmusios jų atmetimą, priėmimą.

 

Šie pokyčiai galiausiai suvaidino svarbų vaidmenį mano paties karjeroje. Kai grįžau į Jeilį studijuoti magistrantūros, Šekspyro studijos finansavo mano daktaro disertaciją. Vyriausybė nesivadovavo iliuzijomis, kad Šekspyro studijos yra raketų mokslas. Tačiau įstatymo IV antraštinė dalis, raginanti padidinti universiteto profesorių skaičių, išplėtė paramą ne tik gamtos mokslams, bet ir humanitariniams mokslams. Pasirodo, „Sputnik“ įtraukė mane į savo orbitą.

 

Tai, kas prasidėjo kaip nacionalinio saugumo projektas, išaugo į beribio smalsumo, kūrybiškumo ir kritikos generatorių. Atrodė, kad nesibaigianti išradimų ir atradimų seka atsirado padedant Amerikos universitetų laboratorijoms ir tyrimų institutams: internetas, magnetinio rezonanso tomografija, rekombinantinė DNR, žmogaus embrioninės kamieninės ląstelės, CRISPR genomo redagavimas, indėlis į mRNR technologiją, dėl kurios atsirado naujos kartos vakcinos (įskaitant skirtas Covid-19), ir taip toliau, kartu su epochos proveržiais mūsų supratime apie materiją ir visatos kilmę.

 

Dėl didžiulių mokesčių pinigų antplūdžio atsirado institucijos, kurios ne tik rengė mokslininkus, medicinos tyrėjus ir ginklų inžinierius, bet ir ugdė sociologus, istorikus, filosofus ir poetus. Amerikos universitetas yra unikaliai sukonstruotas taip, kad sugriautų sienas tarp STEM ir kitų intelektualinių užsiėmimų, tiek bakalauro studijų programoje, kur studentai beveik visada turi atitikti bendrojo lavinimo reikalavimus, tiek universiteto kultūroje.

 

Tradicinių tyrimų ribos pradėjo nykti. Kalifornijos universitete Berklyje, kur buvau įdarbintas 1969 m. ir dėsčiau kelis įdomius dešimtmečius, išradingas dekanas išsiuntė klausimyną, kuriame mokslo fakultetų nariams buvo klausiama, su kuo jiems labiausiai patinka kalbėtis apie dabartinį darbą. Atsižvelgiant į atsakymus, katedros buvo reorganizuotos. Klestėjo inovacijos. Mokslo pastatų automobilių stovėjimo aikštelėse buvo rezervuota daug vietų Nobelio premijos laureatams – „N.L.“.

 

Iki 1990-ųjų Amerikos universitetai tapo pasaulinėmis kultūros ikonomis – pavydėtini dėl intelektualinio platumo, šlovinami dėl akademinės laisvės ir entuziastingai ieškomi tarptautinių studentų, kurie juos laikė atviro tyrimo ir prestižo viršūne. Vyriausybė neketino kurti autonominių, kosmopolitiškų žinių institucijų, tačiau investicijų mastas ir santykinė universitetų izoliacija nuo tiesioginės politinės kontrolės padėjo šioms institucijoms tapti aukščiausiais civilizacijos pasiekimais.

 

Apsvaigę nuo sėkmės, elitiniai universitetai ėmė svajoti, kad gali padaryti daugiau nei mokyti ir kurti naujas žinias. Jie troško išgydyti visas visuomenę kamuojančias bėdas: ištaisyti praeities neteisybes, išgydyti dabarties žalą, skatinti lygybę ateityje. Apimti šios svajonės, jie mažai stengėsi įtikinti visuomenę, kad jų nauja politika yra naudinga.

 

Ir dabar, nepaisant pergalių, visa ši įmonė turi rimtų problemų. Trumpo administracija pradėjo savo puolimą, pasinaudodama propalestiniečių demonstracijomis daugelyje universitetų, kad apkaltintų elitinius universitetus antisemitizmu. Priežastis iš esmės pasikeitė į skundus dėl teigiamų veiksmų, įvairovės iniciatyvų, liberalaus šališkumo ir panašiai. Moksliniai tyrimai buvo apriboti; podoktorantūros stipendijos buvo staiga atšauktos; laboratorijos buvo uždarytos, o vizos buvo atsisakyta. Žala mokslinei veiklai peržengia mūsų sienas, nesvarbu, ar tai būtų beveik 500 mln. dolerių finansavimo mRNR tyrimams atšaukimas vadovaujant sveikatos apsaugos sekretoriui Robertui F. Kennedy jaunesniajam – savotiškam mini-Lysenkos tipo pamokslininkui – ar duomenų, nuo kurių priklauso klimato tyrėjai visame pasaulyje, naikinimas. Mes niekada to nesužinosime. Kokios ligos būtų buvusios išgydytos ar kokie technologijų pasiekimai būtų buvę pasiekti, jei laboratorijose nebūtų užgesusios šviesos?

 

Keletas universitetų jau sumokėjo milžiniškas baudas, tikėdamiesi atkurti bent dalį federalinės paramos. Tačiau šis atkūrimas nėra garantuotas; administracija dažnai tai sąlygojo reikalavimais, kurie kišasi į tas universitetinio gyvenimo sritis – mokymo programas, dėstymą, administravimą, personalą – kurių N.D.E.A. draudė vyriausybei liesti.

 

Jei Trumpo administracija tenkins vienkartines baudas, universitetai, sudrausminti pastarųjų mėnesių grasinimų, dar gali atsigauti. Tačiau jei, kaip atrodo visiškai įmanoma, administracija bus pasiryžusi pertvarkyti tiek dėstytojų, tiek studentų intelektinį gyvenimą ir vertybes, toks atsigavimas bus neįmanomas.

 

Kodėl turėtume palikti institucijas, kurios iš tikrųjų padarė Ameriką didžia? Kodėl turėtume švaistyti pasaulio susižavėjimą šiuo mūsų nuostabiu pasiekimu? Kodėl turėtume rizikuoti laboratorijomis, kurios dirba siekdamos gydyti vėžį, tobulina dirbtines galūnes, tyrinėja tolimąjį kosmosą ar bando dirbtinio intelekto ribas?

 

Mūsų padėtis dabar nėra beviltiška, palyginti su 1957 m. Jungtinės Valstijos laimėjo tiek daug Nobelio premijų – daug daugiau nei bet kuri kita šalis, įskaitant Kiniją – ne tik dėl dosnaus finansavimo, bet ir dėl intelektualinės kultūros, kuri skatina ir apdovanoja inovacijas ir riziką, ir dėl to, kad pritraukėme gabių tyrėjų iš viso pasaulio.

 

Šiuo metu Amerikos universitetai vis dar turi didžiulį pranašumą – savo išteklius, autonomiją ir džiaugsmingą vaizduotės laisvę. Eidamas per Harvardo universiteto kiemą dėstyti pirmakursių kurso apie didžiąsias knygas nuo Homero iki Džoiso, nuolat stebiuosi tuo, ką matau ir su kuo susitinku. Yra studentų iš viso pasaulio – iš Mongolijos, taip pat iš mano gimtojo miesto Niutono, Masačusetso valstijoje, iš Atėnų Ohajuje ir Atėnų Graikijoje – ir yra kolegų, kurie buvo pasinėrę į įvairiausius užsiėmimus – nuo ​​pirmojo juodosios skylės kosmose vaizdo sukūrimo iki žodžių iššifravimo ant senovinio papiruso skiautės. Turime atsikelti iš po savo stalų ir įtikinti savo bendrapiliečius, kad institucijos, kurias jie padėjo sukurti už savo mokesčių mokėtojų pinigus, yra nepaprastai brangios ir svarbios.

 

 

Stephenas Greenblattas yra neseniai išleistos knygos „Tamsusis renesansas: pavojingi laikai ir lemtingas didžiausio Šekspyro varžovo genijus“ autorius. [1]

 

1. We Are Watching a Scientific Superpower Destroy Itself: Guest Essay. Greenblatt, Stephen.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 8, 2025.

 

How to Cut the Prison Population, Save Money and Make Us Safer

“American prisons are fast becoming the world’s worst nursing homes, increasingly filled with aging criminals who can barely walk, let alone commit another crime. The idea that we should lock up people for life, even through old age, is often framed as being tough on crime. In reality, it gives years, if not decades, of shelter, food and health care to convicted criminals and redirects money from programs we know do a better job of protecting the public.

 

Older people are much less likely to commit crime than the young. They are also much more expensive to lock up. Federal prisons with the largest share of older prisoners spend five times as much per person on medical care and 14 times as much on medications as other facilities, according to the Sentencing Project, a nonprofit advocacy group.

 

States and counties, which oversee a vast majority of people in prison, cannot run deficits for long or print money, as the federal government can. Every buck that pays for one thing means a dollar less for another. Funds spent on locking up an old inmate could have helped pay for more police officers or other anti-crime initiatives or schools or roads or any of the myriad other demands on local governments.

 

I have reported on criminal justice issues for more than a decade. If I have learned anything, it’s that crime policy is all about trade-offs, more so than in most other areas. Releasing more old people from prison, however, is close to a free lunch. Not only could it save money, but if the savings are wisely reinvested, it also could improve public safety.

 

America is heading in the opposite direction. Over the past three decades, the share of prisoners who are 55 or older has multiplied fivefold. Two trends have accelerated the phenomenon: First, young people are committing far less crime, so they are less likely to fill up prisons. Second, tough-on-crime trends led to more life sentences and other long prison penalties, and time is now taking its toll.

 

The age-crime curve is the least-appreciated fact of criminal justice. If you chart a man’s likelihood to commit crime over his life, the line will hover near zero until he reaches his teens. Then his chance of committing a crime spikes, almost vertically, over the next decade. Nothing is more dangerous, in terms of crime, than a young man in his late teens or early 20s. But starting around his mid-20s, the line starts to drop. This continues for the rest of a typical man’s life. By the time he’s in his 50s, he is less likely to commit crime than he was as a young teenager.

 

Those trends are true for the general public. Do they apply to convicted criminals? Yes. One federal study tracked prison inmates after their release in 34 states. Nearly 57 percent of ex-inmates 24 or younger ended up back in prison within five years. Fewer than 15 percent of those 65 or older did. In other words, a vast majority of older inmates don’t reoffend.

 

On some level, we all recognize this. We know the brain doesn’t finish developing until a person’s mid-20s. Physicality matters, too. As a teenager, I could fall out of a tree, get back up and sprint after my friends without feeling a thing. Now, in my mid-30s, I feel my back hurting for days if I make a wrong turn picking up my cat. Crime follows the same facts of life. The kind of poor judgment that leads someone to commit more crime is more common among the young, and so is the physical ability to make good on that poor judgment.

 

Outliers do exist. But a vast majority of killers are not serial killers, and a vast majority of criminals are not lifelong offenders. Many criminals, maybe even most, committed a crime under the particular circumstances of their age and the moment. Keeping criminals locked up when they’re young absolutely can stop crime. Older inmates, however, pose little threat to the rest of us.

 

Supporters of the status quo raise two counterarguments: First, people who commit heinous crimes deserve to remain in prison, no matter their age, to demonstrate society’s moral condemnation. Second, long prison sentences, including those that last through old age and death, are good because they deter others from committing crimes.

 

The first counterargument is about values. I would argue that criminal justice policies should prioritize protecting the public over retribution. We don’t need to turn prisons into nursing homes to show our disapproval of a crime; decades-long prison sentences do a good enough job. But reasonable people can disagree.

 

The second counterargument, however, is simply wrong. A thorough review of the research found that longer prison sentences’ deterrence effect is “mild or zero.” As part of his analysis, the researcher, David Roodman, tried to replicate prominent studies that claimed evidence of long sentences deterring criminals. He found they contained serious problems that skewed their conclusions. All told, threatening to lock up people until their late 50s, 60s and beyond does little for public safety.

 

Lawmakers should address this problem with available policies: Governors should issue pardons for older inmates. Parole boards should put more weight on age. Officials should more aggressively use compassionate release laws that on a limited basis let out inmates who are ill. But lawmakers should go further. They should enact laws that require courts to revisit sentences after, say, 20 years. They should grant inmates the presumption of parole in more cases, meaning a parole board would keep a person locked up only with good reason. Broader reform should reduce the use of longer sentences in general.

 

Some caution is warranted. People deemed dangerous — the criminal justice system has ways of gauging that risk — should not be let out. Policies might exclude certain kinds of crimes.

 

With the savings from releases, lawmakers could pay for more effective approaches to public safety. Experts often say the United States is overincarcerated and underpoliced, particularly for violent crime. Police departments across the country have reported serious staffing shortages for years, and we know that having fewer officers around leads to more crime. These shortages are one reason nearly half of America’s murderers now get away with it.

 

You don’t have to mourn an older killer’s lifelong suffering in prison to think reform is a good idea. You can just think, as I do, that the criminal justice system should protect Americans as efficiently and effectively as possible. Paying for the housing, food and health care of someone unlikely to commit a crime should not make the cut.” [1]

 

1. How to Cut the Prison Population, Save Money and Make Us Safer. Lopez, German.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 8, 2025.

Kaip sumažinti kalinių skaičių, sutaupyti pinigų ir užtikrinti mūsų saugumą

„Amerikos kalėjimai sparčiai tampa blogiausiais slaugos namais pasaulyje, juose vis dažniau apsigyvena senstantys nusikaltėliai, kurie vos gali vaikščioti, jau nekalbant apie kito nusikaltimo padarymą. Mintis, kad turėtume uždaryti žmones visam gyvenimui, net ir iki senatvės, dažnai pateikiama kaip griežta kova su nusikalstamumu. Iš tikrųjų tai suteikia nuteistiems nusikaltėliams metų, o gal net dešimtmečių, pastogę, maistą ir sveikatos priežiūrą, o pinigai nukreipiami iš programų, kurios, kaip žinome, geriau apsaugo visuomenę.

 

Vyresnio amžiaus žmonės daug rečiau daro nusikaltimus nei jauni. Juos taip pat daug brangiau uždaryti. Federaliniai kalėjimai, kuriuose yra didžiausia vyresnio amžiaus kalinių dalis, medicininei priežiūrai vienam asmeniui išleidžia penkis kartus daugiau, o vaistams – 14 kartų daugiau nei kitos įstaigos, teigia ne pelno siekianti gynimo grupė „Sentencing Project“.

 

Valstijos ir apskritys, kurios prižiūri didžiąją daugumą kalinių, negali ilgai valdyti deficito ar spausdinti pinigų, kaip tai daro federalinė vyriausybė. Kiekvienas doleris, sumokėtas už vieną dalyką, reiškia doleriu mažiau už kitą. Lėšos, išleistos seno kalinio uždarymui, galėjo padėti apmokėti daugiau policijos pareigūnų.“ pareigūnų ar kitų kovos su nusikalstamumu iniciatyvų, mokyklų, kelių ar bet kurio kito iš daugybės kitų reikalavimų vietos valdžios institucijoms.

 

Jau daugiau nei dešimtmetį rašau pranešimus apie baudžiamosios justicijos klausimus. Jei ko nors ir išmokau, tai to, kad nusikalstamumo politika yra paremta kompromisais, labiau nei daugumoje kitų sričių. Tačiau daugiau pagyvenusių žmonių paleidimas iš kalėjimo yra beveik nemokami pietūs. Tai ne tik galėtų sutaupyti pinigų, bet ir, jei sutaupytos lėšos būtų išmintingai reinvestuojamos, tai taip pat galėtų pagerinti visuomenės saugumą.

 

Amerika juda priešinga kryptimi. Per pastaruosius tris dešimtmečius 55 metų ir vyresnių kalinių dalis išaugo penkis kartus. Šį reiškinį paspartino dvi tendencijos: pirma, jauni žmonės daro daug mažiau nusikaltimų, todėl jie mažiau linkę užpildyti kalėjimus. Antra, griežtos kovos su nusikalstamumu tendencijos lėmė daugiau laisvės atėmimo iki gyvos galvos ir kitų ilgų laisvės atėmimo bausmių, o laikas dabar daro savo.

 

Amžiaus ir nusikalstamumo kreivė yra mažiausiai vertinamas baudžiamosios justicijos faktas. Jei nubraižysite vyro tikimybę padaryti nusikaltimą per savo gyvenimą, linija svyruos netoli nulio, kol jis pasieks savo... paaugliai. Tada jo tikimybė padaryti nusikaltimą per ateinantį dešimtmetį išauga beveik vertikaliai. Nėra nieko pavojingesnio nusikaltimų požiūriu nei jaunas vyras, sulaukęs vėlyvos paauglystės ar ankstyvo 20-ies. Tačiau maždaug nuo 20-ies vidurio riba pradeda mažėti. Tai tęsiasi visą likusį tipiško vyro gyvenimą. Iki 50-ies metų jis yra mažiau linkęs daryti nusikaltimus nei būdamas jaunas paauglys.

 

 

Šios tendencijos yra teisingos plačiajai visuomenei. Ar jos taikomos nuteistiems nusikaltėliams? Taip. Viename federaliniame tyrime 34 valstijose buvo stebimi kaliniai po jų paleidimo. Beveik 57 procentai buvusių kalinių, jaunesnių nei 24 metų, per penkerius metus vėl atsidūrė kalėjime. Mažiau nei 15 procentų iš 65 metų ir vyresnių taip atsitiko. Kitaip tariant, didžioji dauguma vyresnių kalinių pakartotinai nenusikalsta.

 

 

Tam tikra prasme mes visi tai pripažįstame. Žinome, kad smegenys nebaigia vystytis iki 20-ies vidurio. Fiziškumas taip pat svarbus. Būdamas paaugliu, galėjau iškristi iš medžio,... atgal ir bėgu paskui draugus nieko nejausdamas. Dabar, būdamas trisdešimties viduryje, jaučiu, kaip kelias dienas skauda nugarą, jei pasuku ne ta kryptimi ir pasiimu katę. Nusikalstamumas kartoja tuos pačius gyvenimo faktus. Blogas nuovokumas, dėl kurio žmogus daro daugiau nusikaltimų, labiau paplitęs tarp jaunų žmonių, kaip ir fizinis gebėjimas ištaisyti tą blogą nuovoką.

 

Išskirtiniai atvejai egzistuoja. Tačiau didžioji dauguma žudikų nėra serijiniai žudikai, o didžioji dauguma nusikaltėlių nėra nusikaltėliai visam gyvenimui. Daugelis nusikaltėlių, galbūt net dauguma, nusikaltimą įvykdė konkrečiomis savo amžiaus ir to meto aplinkybėmis. Nusikaltėlių laikymas kalėjime jaunystėje tikrai gali sustabdyti nusikalstamumą. Tačiau vyresni kaliniai nekelia didelės grėsmės mums visiems.

 

Status quo šalininkai pateikia du kontrargumentus: pirma, žmonės, kurie daro siaubingus nusikaltimus, nusipelno likti kalėjime, nepriklausomai nuo jų amžiaus, kad parodytų visuomenės moralinį pasmerkimą. Antra, ilgos laisvės atėmimo bausmės, įskaitant tas, kurios trunka iki senatvės ir mirties, yra geros, nes atgraso kitus nuo nusikaltimų darymo.

 

Pirmasis kontrargumentas yra apie... vertybes. Aš teigčiau, kad baudžiamojo teisingumo politika turėtų teikti pirmenybę visuomenės apsaugai, o ne atpildui. Mums nereikia kalėjimų paversti slaugos namais, kad parodytume savo nepritarimą nusikaltimui; dešimtmečių trukmės laisvės atėmimo bausmės atlieka pakankamai gerą funkciją. Tačiau protingi žmonės gali nesutikti.

 

Tačiau antrasis kontrargumentas yra tiesiog klaidingas. Išsamiai peržiūrėjus tyrimą nustatyta, kad ilgesnių laisvės atėmimo bausmių atgrasymo poveikis yra „silpnas arba nulinis“. Atlikdamas savo analizę, tyrėjas Davidas Roodmanas bandė atkartoti žinomus tyrimus, kuriuose teigiama, kad ilgos bausmės atgraso nusikaltėlius. Jis nustatė, kad juose yra rimtų problemų, kurios iškreipė jų išvadas. Apskritai, grasinant uždaryti žmones iki 50-ies pabaigos, 60-ies ir vyresnių metų mažai prisideda prie visuomenės saugumo.

 

Įstatymų leidėjai turėtų spręsti šią problemą taikydami turimą politiką: gubernatoriai turėtų suteikti malonę vyresnio amžiaus kaliniams. Lygtinio paleidimo komisijos turėtų labiau atsižvelgti į amžių. Pareigūnai turėtų agresyviau taikyti užuojautos pagrindu vykdomus paleidimo įstatymus, kurie ribotai paleistų sergančius kalinius. Tačiau įstatymų leidėjai turėtų žengti toliau. Jie turėtų priimti įstatymus, įpareigojančius teismus peržiūrėti bausmes po, tarkime, 20 metų. Jie turėtų suteikti kaliniams lygtinio paleidimo prezumpciją daugiau atvejų, o tai reiškia, kad lygtinio paleidimo komisija laikytų asmenį uždarytą tik dėl pagrįstos priežasties. Platesnė reforma turėtų sumažinti ilgesnių bausmių taikymą apskritai.

 

Reikia tam tikro atsargumo. Žmonės, laikomi pavojingais – baudžiamojo teisingumo sistema turi būdų įvertinti šią riziką – neturėtų būti paleisti. Politika galėtų neapimti tam tikrų rūšių nusikaltimų.

 

Sutaupę lėšų iš paleidimo, įstatymų leidėjai galėtų finansuoti veiksmingesnius visuomenės saugumo užtikrinimo metodus. Ekspertai dažnai sako, kad Jungtinėse Valstijose yra per daug įkalinamų asmenų ir nepakankamai policijos, ypač smurtinių nusikaltimų atveju. Policijos departamentai visoje šalyje jau daugelį metų praneša apie rimtą personalo trūkumą, ir mes žinome, kad mažesnis pareigūnų skaičius lemia daugiau nusikaltimų. Šis trūkumas yra viena iš priežasčių, kodėl beveik pusė Amerikos žudikų dabar lieka nenubausti.

 

Nereikia gedėti vyresnio amžiaus žudiko visą gyvenimą trunkančių kančių kalėjime, kad manytumėte, jog reforma yra gera idėja. Galite tiesiog manyti, kaip ir aš, kad baudžiamojo teisingumo sistema turėtų kuo veiksmingiau ir veiksmingiau apsaugoti amerikiečius. Neturėtų būti skiriama lėšų asmens, kuris, greičiausiai, nepadarys nusikaltimo, būstui, maistui ir sveikatos priežiūrai apmokėti.“ [1]

 

1. How to Cut the Prison Population, Save Money and Make Us Safer. Lopez, German.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 8, 2025.

The Clue to Unlocking Parkinson’s May Be All Around Us

“It was back in 1958 that a chemical company first discovered that its new weed killer appeared toxic to humans, “mainly by affecting the central nervous system,” as one company scientist documented at the time.

 

The company kept its concerns to itself — as well as its later research indicating that large doses caused tremors in mice and rats. That’s because the herbicide, paraquat, was sublime at wiping out weeds. And profitable. Over the decades it became, an executive proudly declared, a “blockbuster.” By 2018, some 17 million pounds of it were used across the United States, double the figure for six years earlier.

 

As industry has boomed and agricultural and industrial toxins like paraquat have proliferated in the postwar period, so has something else: Parkinson’s disease. Once almost unknown, the ailment was first identified in 1817 when Dr. James Parkinson described a handful of elderly people with what he called “the shaking palsy.” That was in polluted London, and it’s now understood that air pollution is a risk factor for the disease.

 

Some 90,000 cases of Parkinson’s are now diagnosed each year in the United States, about one every six minutes on average. It is the world’s fastest-growing neurodegenerative disease, causing tremors, stiffness and balance problems. It is also the 13th-leading cause of death in the United States. One factor in its increase may be the way we have come to live, for there’s growing evidence linking it to a range of pesticides and industrial chemicals, including paraquat and substances used in dry cleaning.

 

“Chemicals in our food, water and air have created this largely man-made disease,” two Parkinson’s experts, Dr. Ray Dorsey and Dr. Michael S. Okun, write in a new book, “The Parkinson’s Plan.” “These chemicals are all around us, and none are necessary.”

 

Dorsey and Okun, who between them have published more than 1,000 papers and cared for more than 10,000 people with Parkinson’s, describe the disease as a pandemic, but one caused not by a virus but by “a new class of ‘vectors,’ including pesticides in our food, industrial solvents in our water and pollution in our air.”

 

Michael J. Fox, the actor who developed Parkinson’s and then started a foundation to tackle the disease, believes that’s how he most likely got the disease — an exposure to “some kind of chemical,” he said.

 

Yet for Fox and most others with the disease, causation remains murky and the mechanisms not fully understood. Genetics appear to play a role in only a small percentage of cases, while environmental factors appear dominant. Researchers and regulators dispute the degree to which pesticides bear responsibility, and the Environmental Protection Agency continues to allow paraquat to be used in the United States — even as dozens of other countries have banned it.

 

In that respect, paraquat symbolizes the challenges of environmental health and chemical regulation. Evidence accumulates, but invariably there are gaps and contradictions. Companies, following the tobacco playbook, hire lobbyists and highlight the uncertainties. And often the regulatory process drags on as companies make money and people get sick.

 

Meanwhile, there is a growing mountain of imperfect but troubling evidence. Just this year, a study found that living within a mile of a golf course more than doubles a person’s odds of developing Parkinson’s. One theory is that it is because golf courses use pesticides.

 

So how do we protect ourselves and our children? How do we avoid following in the footsteps of Steve Phillips, a successful leadership consultant who at age 56 was hosting a banquet for corporate executives when he noticed that his left hand wasn’t working properly? He thought it might be fatigue. But then he noticed that his left foot sometimes seemed stuck. Eventually, he was diagnosed with Parkinson’s.

 

“It pretty much ended my career,” Phillips, now 73, told me. “And I would say that it basically destroyed my marriage.” He initially didn’t know how he could have contracted the disease, and then he read the scientific research tying the disease to paraquat.

 

For two summers, when he was 16 and 17, Phillips had worked on a farm, spraying fields with paraquat. “I was a naïve teenager,” he recalled. “I had my sunglasses on and a bandanna around my face, and I thought that was all the protection I needed.”

 

So does Phillips know that it was the paraquat that caused his Parkinson’s? “Am I absolutely certain? No, I can’t be,” he told me. “But that’s the only thing I can really point to.”

 

Phillips is one of more than 6,000 people with Parkinson’s who have sued manufacturers of paraquat, particularly Syngenta, a Swiss business that is the heir of the company that invented paraquat and that conducted the studies beginning in the 1950s that in some cases pointed to health concerns with the substance.

 

In 2022 The Guardian and The New Lede, an environmental publication, obtained a landmark trove of these internal Syngenta documents about paraquat. The documents, which had been furnished as discovery in a lawsuit against the company, are now available online as the Paraquat Papers.

 

The documents showed that even as the industry scoffed at health concerns publicly, it fretted about paraquat and risks of legal liability. As early as 1975, a company scientist described the legal risks as “a quite terrible problem.”

 

But a 2003 strategy document hailed paraquat as a big seller that Syngenta must “vigorously defend.” And it did so. The documents also showed that the company worked hard to disparage a pesticide expert, Deborah Cory-Slechta, who was being considered for a position on an E.P.A. advisory panel. She did not get the post.

 

I called Saswato Das, a spokesman for Syngenta, and he argued that there has been a rush to judgment against paraquat. Das noted, correctly, that some large studies have not tied paraquat to Parkinson’s and that some experts are skeptical of a direct causal connection.

 

A careful review last year by the California Department of Pesticide Regulation, for example, concluded that paraquat may have a role in Parkinson’s in conjunction with other factors (such as certain genes, other pesticides or head injuries). But it concluded that “there is currently insufficient evidence to demonstrate a direct causal association with paraquat exposure and the increased risk of developing Parkinson’s disease.”

 

Hmm. It’s true that direct causation is complex and difficult to prove beyond all doubt. We can’t expose children to paraquat in a lab, lock them up for 50 years and then compare their Parkinson’s rates to those of a control group exposed to something else.

 

What we can do is weigh the many observational studies linking pesticide exposure and Parkinson’s, add in the experiments showing that very high doses of paraquat produce Parkinson’s-like features in lab mice and also consider the evidence of a dose-response relationship in which higher exposures seem linked to more cases of Parkinson’s. This accumulated evidence is sobering, if imperfect — and I think most of us would conclude that what’s important is not absolute proof but keeping our children safe.

 

Other risks are also associated with Parkinson’s. There’s evidence linking the disease to other pesticides; to head trauma; to air pollution; and especially to two chemicals that have been used in traditional dry cleaning, trichloroethylene and perchloroethylene, also known as TCE and PCE.

 

If you’re a basketball fan, you may remember Brian Grant, a power forward in the N.B.A. for 12 seasons, with Sacramento; Portland, Ore.; Miami; Los Angeles; and Phoenix. Grant, now 53 and retired, had a dad who was a Marine, so at ages 2 and 3, he lived on Camp Lejeune, a military base in North Carolina.

 

Decades later, at the end of his career as a professional basketball player, Grant found his body wasn’t always responsive. “I was feeling uncoordinated,” he told me. Then he began having trouble jumping off his left leg, and he developed a twitch. He retired from basketball in 2006. “There was no way I could play,” he told me, and he then tumbled into despair. “I got into some deep, dark depression,” he recalled. “I was very angry and upset and wasn’t the type of person you wanted to be around.”

 

Eventually Grant saw a neurologist who diagnosed him with Parkinson’s. He had no idea how he could have contracted the disease, but then a Parkinson’s expert read his memoir, “Rebound.”

 

“Oh, my God,” she said, “you were at Camp Lejeune!”

 

For much of the 1950s, ’60s and ’70s, including when Grant was a little boy, the water supply at Camp Lejeune was severely contaminated with PCE and TCE, in large part from chemical spills at a dry cleaner near the base.

 

Decades later, a follow-up study found that Camp Lejeune veterans had a 70 percent greater chance of developing Parkinson’s than those who served at another Marine base, Camp Pendleton. So Grant can’t be sure, but he suspects that living on Camp Lejeune may be responsible for his Parkinson’s.

 

Now living in Portland, Ore., Grant started the Brian Grant Foundation in 2010 to support people with the disease. And he worries that unnecessary exposures like the one he suffered as a toddler are still happening. “We know what the chemicals can do to us,” he said. “Yet we still allow them to be used.”

 

That’s more true of America than of other countries. Scrutinizing the same evidence, regulators in other countries have often acted more vigorously to protect public health. So while the E.P.A. continues to allow paraquat to be used on fields in America (although not on golf courses anymore), regulators have banned it in the European Union, China, Brazil and dozens of other countries (although this is often to prevent suicide by drinking it, rather than to reduce the risk of Parkinson’s).

 

When Robert F. Kennedy Jr. joined the Trump administration, some activists thought he might be tougher on chemical companies. But that has not happened; Kennedy seems more inclined to persecute lifesaving vaccines.

 

Paradoxically, most of the paraquat used in the United States is manufactured in Britain and China — where it cannot legally be used. But it’s fine to produce it there and sell it to America, where regulation is more lax.

 

It wasn’t always this way. The United States was once a model of health regulation in the context of uncertainty. In 1960 a brave scientist at the Food and Drug Administration, Dr. Frances Oldham Kelsey, stood fast in the face of industry pressure and refused to approve thalidomide in the United States, even as Canada and Europe allowed it as a sleeping pill for pregnant women. Kelsey acted not on absolute proof that thalidomide was harmful, but on the weight of imperfect evidence.

 

As a result, America was spared a wave of horrific birth defects seen in other countries from thalidomide. So in 1962 President John F. Kennedy gave Kelsey an award for her “exceptional judgment.”

 

Yet in recent decades, American regulators have grown timid and have often deferred to industries making unhealthy products, more so than abroad. Europe mostly curbed the use of lead paint well before America (France began to act in 1909!), and Europeans moved more aggressively than the United States in limiting endocrine-disrupting chemicals such as flame retardants, phthalates and PFAS — forever chemicals. Europe also restricts many food additives and cosmetic ingredients that are still used in the United States.

 

Essentially, Europe bans substances it harbors doubts about, while the United States tends to allow substances unless there is solid evidence of harm. That may have something to do with the millions that companies spend lobbying ($77 million last year by the chemical industry alone) and donating to political candidates.

 

The cigarette, lead paint, asbestos, prescription painkiller and chemical industries repeatedly staved off regulators by insisting that it would be premature to act. Instead of debating laws and regulations, companies hired armies of mercenary Ph.D.s to haggle over the science, leaving policymakers too bewildered to regulate.

 

In 1969, the American Tobacco Company published an ad, “Why We’re Dropping The New York Times,” in which it denounced “anticigarette crusaders” at The Times. The ad declared: “Sure, there are statistics associating lung cancer and cigarettes. There are statistics associating lung cancer with divorce, and even with lack of sleep. But no scientist has produced clinical or biological proof that cigarettes cause the diseases they are accused of causing.”

 

“We believe the anticigarette theory is a bum rap,” the company declared. That sounds like the Syngenta defense of paraquat today. Syngenta rejects the negative findings, pointing instead to those that are favorable. It dismisses the animal experiments that critics point to, noting that they involved injecting large quantities of paraquat into animals — not something likely to happen to a human. And above all, it insists that there is no proof of causation.

 

“Syngenta rejects the claims of a causal link between paraquat and Parkinson’s disease because it is not supported by scientific evidence,” the company says. “Despite decades of investigation and more than 1,200 epidemiological and laboratory studies of paraquat, no scientist or doctor has ever concluded in a peer-reviewed scientific analysis that paraquat causes Parkinson’s disease.”

 

In a narrow sense this may be true. But, as Dr. Caroline Tanner, a professor of neurology at the University of California, San Francisco, who has conducted important research on paraquat and Parkinson’s, put it, “They’re playing word games.”

 

Scientists are careful and incremental. No single observational study is going to prove causation. But put together the mountain of human and animal studies that have accumulated, and it’s hard to avoid the conclusion that you would not want your child to be regularly exposed to pesticides. Granting a measure of uncertainty, it’s not obvious to me why public policy should give chemicals the benefit of the doubt over children’s health.

 

In fairness, though, we should acknowledge that regulating environmental health carries trade-offs. Banning paraquat might reduce agricultural yields or make fruits and vegetables more expensive (just as organic foods are more expensive). And Syngenta says that paraquat binds with clay particles, so that there is less runoff into waterways than with other herbicides.

 

It’s also true that while environmental health activists have an excellent record, there have been missteps. I think we were right to ban DDT in the United States but too quick to oppose low-level usages in impoverished countries abroad where it was a tool to reduce malaria deaths. Malaria then rebounded, with the estimated death toll surging to a peak of some 917,000 in 2004 from 638,000 in 1980. I fear hundreds of thousands of people in poor countries may have died because of our well-intentioned activism.

 

Still, that just goes to show that policy is challenging. It’s certainly not an argument for demanding absolute proof of causation before acting to protect ourselves.

 

I asked Syngenta if the company uses paraquat on its own grounds — but then I realized that it can’t, because its headquarters are in Switzerland, which bans the chemical; its paraquat manufacturing base is in Britain, which also bans its use; and its ultimate owner is a company in China, where paraquat is likewise banned.

 

After reading “The Parkinson’s Plan,” I took some precautions myself. I purchased fruit and vegetable wash, which helps remove pesticide residues. (I already buy organic.) And I’ll take the counsel of Dr. Okun, one of the authors, to try to use green dry cleaners and to remove plastic wrappings from clothes and air them out before wearing them.

 

Is this necessary? I don’t know. But Parkinson’s is becoming much more common, and I don’t want it to afflict me or my loved ones.

 

Environmental health is hard. It requires juggling trade-offs and making complex choices with insufficient knowledge. Yet because of profit incentives, we work much harder at spewing toxins into our ecosystem than at shielding ourselves from them. Unfortunately, the United States government — more so than other governments — is more inclined to keep chemical companies safe than to protect our families.” [1]

 

1. The Clue to Unlocking Parkinson’s May Be All Around Us. Kristof, Nicholas.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 8, 2025.