JAV kariai treniruojasi karui Arktyje --- „Journal“ žurnalistas 10 dienų praleido su žaliosiomis beretėmis varginančių pratybų metu

„KALIX, Švedija. – Dvylika aukštos kvalifikacijos JAV armijos žaliųjų berečių sunkiai žingsniavo per šiaurinį Švedijos pušyną, stengdamosi nenukristi ant savo naujų slidžių, tempdamos roges per kalvas ir užšalusius upelius.

 

Pasaulinio karo su terorizmu veteranai, specialiosios pajėgos, persikvalifikavo karui Arktyje. O didelis šaltis pasirodė esąs toks pat priešiškas kaip ir bet kuris žmogiškas priešas.

 

Netoli poliarinio rato temperatūra nuolat svyravo apie -30 laipsnių pagal Farenheitą. Praėjus kelioms dienoms po mokymų, vienas komandos narys, kuris daugelį metų praleido Artimųjų Rytų ir Azijos džiunglėse ir dykumose, buvo pašalintas iš kurso su vyšnios dydžio pūliniu ant piršto, praleidęs naktį lauke šaltyje. Europietis kareivis iš kitos komandos buvo paguldytas į ligoninę ir rizikavo prarasti dviejų pirštų dalis. Instruktoriai įtarė, kad jis nenusivilko prakaituotų kojinių.

 

„Wall Street Journal“ žurnalistas 10 dienų treniravosi su 12 žmonių JAV žaliųjų berečių komanda. Žinoma kaip A komanda, jie buvo tarp beveik 100 kareivių, kuriuos Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos sąjungininkai atsiuntė dalyvauti šiuose trijų savaičių varginančiuose žiemos karo mokymuose.

 

Dauguma jų turėjo bent dešimties metų patirtį, įskaitant kovas Afganistane ir Irake. Žurnalas sutiko neatskleisti kareivių tapatybių dėl jautraus jų darbo pobūdžio.

 

Strateginė Tolimosios Šiaurės svarba auga, tačiau, kaip atrado A komanda, klimatas yra toks atšiaurus, kad net ir mūšyje užgrūdinti kareiviai stengiasi išgyventi – jau nekalbant apie kovą.

 

„Kaip ir susitarėme nekovoti cheminiais ginklais, tiesiog susitarkime nekovoti ir čia“, – sakė komandos seržantas. Per pauzę kareiviai sulenkė riešus ir pakėlė ištiestas rankas, kad pirštai būtų šilti. „Galbūt visos šalys susivienys ir mes tiesiog nuspręsime, kad virš šios linijos mes čia nekovojame.“ „Mes to nedarome“, – pridūrė komandos medikas.

 

JAV bando vejoti Arktyje. Visuotiniam atšilimui atveriant laivybos ir prekybos kelius, Kinija ir Rusija stengiasi užvaldyti poliarinius regionus. Rusija jau dešimtmečius plečia savo karinį pėdsaką Arktyje, nes Vakarų kariuomenės arba nusiginklavo po Šaltojo karo, arba sutelkė dėmesį į kovą su teroristais.

 

„Jau 25 metus esame kontrsukilimo, įprastinės ir netradicinės karo priemonės.“ „Arktyje taip nėra“, – teigė Ryanas P. Burke'as, JAV oro pajėgų akademijos profesorius ir knygos apie didžiųjų valstybių konkurenciją poliariniuose regionuose autorius.

 

„Mes tiesiog neturime tokių institucinių žinių, kokias turi mūsų Šiaurės ir Skandinavijos partneriai, ir su šia realybe sunku susidurti“, – sakė jis. „Žmonės nesupranta, kokia absurdiška yra veikti ten.“

 

NATO kariniai planuotojai nerimauja, kad įtampa tarp Europos ir prezidento Trumpo dėl Grenlandijos, Ukrainos ir prekybos padidino Rusijos įsiveržimo arba tiesioginės invazijos į valstybę narę riziką.

 

Tolimoji Šiaurė greičiausiai atliktų pagrindinį vaidmenį galimame konflikte tarp NATO ir Rusijos.

 

Didžioji dalis Rusijos branduolinių povandeninių laivų ir ledlaužių laivyno yra Arkties Kolos pusiasalyje. Trumpiausias kelias Rusijos paviršinėms balistinėms raketoms į Šiaurės Ameriką yra per Arktį. Šiaurės Europai nerimą kelia sausumos invazija, nes Rusija turi beveik 1000 mylių sieną su Suomija ir Norvegija. Invazijos atveju NATO sąjungininkai, įskaitant JAV, judėtų į šiaurę, kad padėtų apginti ledynines platybes.

 

„Arktis tampa vis svarbesnė mūsų kolektyviniam saugumui, o septynioms iš aštuonių Arkties valstybių esant NATO sąjungininkėmis, mūsų bendras interesas dėl stabilumo ir bendradarbiavimo regione yra aiškus“, – sakė generolas leitenantas Richardas E. Angle'as, Sąjungininkų specialiųjų operacijų pajėgų vadovybės, koordinuojančios specialiųjų pajėgų operacijas visoje Europoje, vadas.

 

Čia dirbantys Švedijos instruktoriai sako, kad sunkiausia išmokyti studentus pripažinti, kada jie yra alkani, sušalę ar kenčia skausmą. Sunkumų iškentėjimas gali pabloginti padėtį ir kelti grėsmę visai misijai, nes šaltis yra toks negailestingas.

 

„Tai mokymosi kreivė daugeliui komandos vaikinų.“ „Reikia tam tikro tipo žmogaus, kad patektum į [komandą], ir tai daugiausia yra ryžtas, tvirtumas ir daugybės skausmo išbandymas“, – sakė vienas iš specialiųjų pajėgų komunikacijos specialistų.

 

„Mes elgiamės taip, kaip elgiamės“, – sakė komandos seržantas. „Tačiau „susiimk“ čia nepakanka.“

 

---

 

Skęstantis jausmas giliame sniege

 

Darbas šaltoje Tolimosios Šiaurės aplinkoje yra labai sunkus. Nulipus nuo slidžių miške, iki kelių grimztate į sniegą. Įmetus daiktą, pavyzdžiui, peilį, į miltelius, jis pasimeta.

 

Neseniai vykusių pratybų metu vienas studentas kelias minutes plikomis rankomis lietė savo stingdantį ginklo dėtuvę. Po dviejų dienų visi jo pirštai buvo taip nusėti pūslėmis, kad jam prireikė medikų pagalbos.

 

Maždaug kas valandą slidinėjimo pratybų metu, kai komanda darydavo penkių minučių pertraukas, jie apsirengdavo pūstomis striukėmis, kad sulaikytų slidinėjimo metu susidarančią kūno šilumą. Pradėję judėti, jie vėl nusirengdavo sluoksniais. Esant minus 30 laipsnių Farenheito laipsniui, prakaituoti pavojinga.

 

„Džiunglėse viskas bando tave nužudyti, bet daugumą dalykų taip pat galima valgyti“, – sakė komandos seržantas, specialiosioms pajėgoms susėdus tarp pušų virti sniego pietums gaminti.

 

Arkties dykynėje nėra ko valgyti.“ [1]

 

1. World News: U.S. Troops Train for War In the Arctic --- A Journal reporter spent 10 days with a Green Berets during a grueling exercise. Sune Engel Rasmussen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Feb 2026: A8.  

U.S. Troops Train for War In the Arctic --- A Journal reporter spent 10 days with a Green Berets during a grueling exercise

“KALIX, Sweden -- A dozen highly trained U.S. Army Green Berets lumbered through a northern Swedish pine forest, struggling not to fall on their brand new skis as they dragged sleds over hills and frozen creeks.

 

Veterans of the global war on terror, the special forces were retraining for Arctic warfare. And the extreme cold was proving as hostile as any human enemy.

 

Near the Arctic Circle, temperatures constantly hovered around minus-30 degrees Fahrenheit. Days into the training, one team member -- who had spent years in the jungles and deserts of the Middle East and Asia -- was dismissed from the course with a boil on his finger the size of a cherry after spending the night outside in the cold. A European soldier from another team was hospitalized and risked losing parts of two toes. Instructors suspected he had failed to change out of his sweaty socks.

 

A Wall Street Journal reporter embedded and trained for 10 days with the 12-man team of U.S. Green Berets. Known as an A-Team, they were among nearly 100 soldiers sent by North Atlantic Treaty Organization allies to participate in this three-week grueling winter-warfare training.

 

Most of them had at least a decade of experience, including combat in Afghanistan and Iraq. The Journal agreed not to disclose the soldiers' identities because of the sensitive nature of their work.

 

The strategic importance of the High North is growing, but as the A-Team discovered, the climate is so hostile that even battle-hardened soldiers struggle to survive -- let alone fight.

 

"Just like we agreed not to fight with chemical weapons, let's just agree to not fight up here," the team sergeant said. During a pause, the soldiers flexed their wrists and pumped their stretched arms to keep their fingers warm. "Maybe all the countries come together and we just decide that above this line, we're not fighting here. We're not doing that," the team medic added.

 

The U.S. is playing catch-up in the Arctic. As global warming opens shipping lanes and trade routes, China and Russia are pushing to master the polar regions. Russia has been expanding its military footprint in the Arctic for decades, as Western militaries were either disarming after the Cold War or focused on fighting terrorists.

 

"We have been the experts on counterinsurgency, on conventional and unconventional warfare, for the past 25 years. That is not the case in the Arctic," said Ryan P. Burke, professor at the U.S. Air Force Academy and author of a book on great-power competition in the polar regions.

 

"We simply don't have the institutional knowledge that our Nordic and Scandinavian partners do, and that's a hard reality to confront," he said. "People don't understand how absolutely absurd it is to operate up there."

 

NATO military planners worry that Europe's tensions with President Trump over Greenland, Ukraine and trade have increased the risk of a Russian incursion, or outright invasion, of a member state.

 

The High North likely would play a central role in a potential conflict between NATO and Russia.

 

Most of Russia's fleet of nuclear submarines and icebreakers is located on the Arctic Kola Peninsula. The shortest route for Russian surface-launched ballistic missiles to North America is over the Arctic. For Northern Europe, the concern is a land invasion, as Russia shares nearly 1,000 miles of border with Finland and Norway. In the event of an invasion, NATO allies, including the U.S., would move north to help defend the icy expanses.

 

"The Arctic is becoming increasingly important for our collective security, and with seven of the eight Arctic states being NATO allies, our shared interest in stability and cooperation in the region is clear," said Lt. Gen. Richard E. Angle, commander of the Allied Special Operations Forces Command, which coordinates special-forces operations across Europe.

 

Swedish instructors here say the hardest thing to teach students is to admit when they are hungry, cold or in pain. Enduring hardship can make it worse, and put an entire mission at risk because the cold is so unforgiving.

 

"That's a learning curve for a lot of guys on the team. It takes a certain type of person to get to [the team], and a lot of that is grit and determination and pushing through lots of pain," said one of the Special Forces' communications specialists.

 

"'Suck it up and move on' is how we do," the team sergeant said. "But 'suck it up' doesn't cut it here."

 

---

 

A Sinking Feeling in the Deep Snow

 

Operating in the frigid High North environment is extremely laborious. Step off your skis in the woods and you sink to your knees in snow. Drop an item, such as a knife, into the powder and it is lost.

 

On a recent exercise, a student touched his freezing-cold gun's magazine with his bare hands for a few minutes. Two days later, all his fingers were covered in blisters so bad he needed medical attention.

 

Every hour or so during cross-country ski exercises, when the team took five-minute breaks, they layered-up with puffer jackets to trap the body heat generated from skiing. Once they started moving, they removed layers again. In minus -30 degrees Fahrenheit, sweating is dangerous.

 

"In the jungle, everything is trying to kill you, but you can also eat most things," the team sergeant said, as the special forces sat down amid pine trees to boil snow to cook lunch.

 

In the Arctic wilderness, there is nothing to eat.” [1]

 

1. World News: U.S. Troops Train for War In the Arctic --- A Journal reporter spent 10 days with a Green Berets during a grueling exercise. Sune Engel Rasmussen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Feb 2026: A8.  

Dirbtinis intelektas sukomplikuoja senų interneto privatumo rizikų problemą

„Šį mėnesį federalinis teisėjas nusprendė, kad vyro pokalbiai su „Anthropic“ pokalbių robotu „Claude“ nebuvo apsaugoti advokato ir kliento privilegijos, nors jis naudojosi pokalbių robotu ruošdamasis pokalbiui su teisininkais.

 

Prieš dvi savaites „Amazon“ priklausanti durų skambučių kamerų gamintoja „Ring“ sukėlė platų pasipiktinimą, kai parodė „Super Bowl“ reklamą, kurioje demonstravo, kaip dirbtinis intelektas gali būti naudojamas ieškant dingusių šunų. Kritikai greitai pastebėjo, kad jis taip pat gali būti naudojamas viso rajono stebėjimui. Nuo to laiko bendrovė atsiprašė.

 

Praėjusią savaitę pasirodė žinia, kad „OpenAI“, bendrovė, kurianti „ChatGPT“, žinojo apie Britų Kolumbijos moters bendravimą su pokalbių robotu ir svarstė galimybę pranešti apie ją valdžios institucijoms likus keliems mėnesiams iki masinių šaudynių.

 

Nors „OpenAI“ susiduria su klausimais, ar ji turėjo būti aktyvesnė pranešdama apie tai, ką ji parašė, šis incidentas išryškino galimybę, kad dirbtinio intelekto bendrovės patirs didesnį spaudimą dalytis privačiais pokalbių žurnalais su valdžios institucijomis.

 

Šių antraščių centre buvo generatyvinis dirbtinis intelektas – technologija, išpopuliarinta pokalbių robotų, kurie vis labiau skverbiasi į kasdienes priemones, kurias žmonės naudoja naršydami internete, rašydami esė ir programuodami. Nuolatinis su vartotojų privatumu susijusių naujienų srautas kelia klausimų, ar dirbtinis intelektas atskleidė daugiau žmonių asmeninės informacijos nei anksčiau.

 

 

Realybė, pasak privatumo ekspertų, yra tokia, kad rizika, susijusi su duomenų dalijimusi su technologijų įmonėmis, yra maždaug tokia pati, kokia visada buvo. Beveik bet kokie duomenys, siunčiami į įmonės serverius, gali būti prieinami darbuotojams, vyriausybinėms agentūroms, teisininkams ar nusikaltėliams, kurie duomenis gavo per spragas ir saugumo pažeidimus.

 

 

Tačiau intymus pokalbių su pokalbių robotu pobūdis suteikia naują posūkį senai problemai: žmonės dalijasi daug daugiau nei anksčiau. Skirtingai nuo tradicinės žiniatinklio paieškos priemonės, pokalbių robotai kviečia žmones įvesti išsamias mintis ir tolesnius klausimus, daug aiškiau atskleisdami savo ketinimus.

 

 

„Daugeliu atvejų problemos yra tos pačios, tačiau tai yra būdas sąveikauti su technologijomis, kuris anksčiau nebuvo naudojamas“, – sakė Chrisas Gilliardas, nepriklausomas privatumo mokslininkas Detroite. „Kai taip nutinka, žmonės turi būti perprogramuoti, kad suprastų, kokios grėsmės kyla.“ ir žalos yra.“

 

Tai pamoka, kurią interneto vartotojai turėjo išmokti ir išmokti iš naujo. Maždaug prieš aštuonerius metus „Meta“, anksčiau žinoma kaip „Facebook“, sulaukė kritikos, kai pasirodė žinia, kad politinių konsultacijų įmonė „Cambridge Analytica“ netinkamai išsiurbė 87 milijonų „Facebook“ vartotojų duomenis.

 

Tai buvo lūžio taškas, privertęs žmones iš naujo apsvarstyti, ar dalytis savo asmeniniais duomenimis internete. Tačiau ši pamoka, regis, jau pamiršta pokalbių robotų eroje, į kuriuos žmonės kreipiasi pagalbos darbe, terapijoje ir net tikros draugystės.

 

„OpenAI“ teigė, kad suteikė žmonėms galimybę kontroliuoti, kaip naudojami jų duomenys, įskaitant galimybę naudoti laikinus pokalbius, kurie neregistruoja pokalbių „ChatGPT“ istorijoje.

 

(„The New York Times“ 2023 m. padavė į teismą „OpenAI“ ir „Microsoft“, apkaltindami jas autorių teisių pažeidimu, susijusiu su naujienų turiniu, susijusiu su dirbtinio intelekto sistemomis. Abi bendrovės šiuos teiginius neigė.)

 

„Anthropic“ teigė, kad laikėsi galiojančių įstatymų ir gali būti įpareigota dalytis informacija, kai pateikiami pagrįsti teisiniai prašymai.

 

Incidente, susijusiame su Jesse Van Rootselaar, moteris, kuri Britų Kolumbijoje įsikūrusios valdžios institucijos, identifikuota, kaip šaulė, „OpenAI“ pranešė, kad birželį užblokavo jos paskyrą, kai jos žinutės „ChatGPT“ sistemoje automatiškai inicijavo vidinį patikrinimą, kurio metu buvo atlikti ir darbuotojų tyrimai. Bendrovė teigė, kad nusprendė nesidalinti informacija su teisėsauga, nustačiusi, kad nėra jokių įrodymų apie neišvengiamą naudotojo planą.

 

„Privatumo apsauga ir saugumas „ChatGPT“ sistemoje yra svarbūs, ir mes teikiame pirmenybę saugumui, kai yra patikimas ir neišvengiamas realaus pasaulio žalos planavimas“, – teigiama „OpenAI“ pareiškime. „Mūsų automatizuotos sistemos perkelia kritines situacijas, tokias kaip grėsmė gyvybei ar rimta žala kitiems, į ribotą žmonių peržiūrą, kad būtų imtasi būtinų veiksmų.“

 

Nors nieko nuostabaus, kad „OpenAI“, kaip ir daugelis įmonių, turėjo sistemą, skirtą stebėti piktnaudžiavimą savo paslauga, šis incidentas greičiausiai sukels diskusijas tarp teisės ekspertų apie tai, ar dirbtinio intelekto įmonės turėtų būti laikomos atsakingomis už vartotojų pokalbius su pokalbių robotais ir kada būtina dalytis duomenimis su teisėsauga, teigė Jennifer Granick, Amerikos pilietinių laisvių sąjungos teisininkė, daugiausia dėmesio skirianti stebėjimui ir kibernetiniam saugumui.

 

Ryšių padorumo įstatymo 230 skirsnis paprastai apsaugo interneto įmones nuo atsakomybės už vartotojų paskelbtą turinį tokiose svetainėse kaip „Facebook“, tačiau neaišku, ar ši politika turėtų būti panašiai taikoma ir pokalbių robotams, nes pokalbiai skiriasi nuo įrašų platformose, pridūrė ponia Granick.

 

„Mes pradėsime matyti daugiau teisminių ginčų, siekiant tai išplėtoti iki tokio lygio, kai suprantame, kaip atrodo pareiga pranešti teisėsaugai“, – sakė ji.

 

Istorija, susijusi su „Anthropic“ pokalbių robotu „Claude“, iliustruoja, kaip gali kilti painiava, kai žmonės komercinį pokalbių robotą laiko užrašų darytoju ir tyrimo įrankiu. Federalinis teisėjas nusprendė, kad prokurorai gali turėti prieigą prie vyro, kaltinamo elektroniniu sukčiavimu, kuris kalbėjosi su Claude'u, ruošdamasis pokalbiui su advokatais, stenogramų. Teisėjo argumentas buvo tas, kad Claude'as nebuvo advokatas ir todėl nebuvo apsaugotas advokato ir kliento konfidencialumo. Teisėjo sprendimas sukėlė advokatų pasipiktinimą visoje šalyje, nes jis pabrėžė galimus dirbtinio intelekto naudojimo pavojus, palyginti su senesniais įrankiais.

 

Priešingai, jei atsakovas užsirašydavo pastabas ir pasidalydavo atmintine tik su advokatu, tai galėtų būti apsaugota advokato ir kliento konfidencialumo, sakė Laura Riposo VanDruff, advokatų kontoros „Kelley Drye“ partnerė, kuri specializuojasi vartotojų privatumo ir duomenų saugumo srityje. Kadangi bendravimas su pokalbių robotu saugomas įmonės serveriuose, jis gali būti teisiškai neapsaugotas.

 

„Anthropic“ pažymėjo, kad atsakovas, bandydamas apsaugoti savo pokalbių su Claude'u stenogramas, pateikė stenogramas tiesiogiai teismui, kai federaliniai agentai konfiskavo jo įrenginius, o tai reiškia, kad „Anthropic“ nesidalijo duomenimis.

 

Incidento, susijusio su „Ring“, metu bendrovės „Super Bowl“ reklamoje buvo pavaizduotas dingusio šuns savininkas, naudojantis funkciją „Search Party“, kuri naudoja dirbtinį intelektą ir vaizdus iš namų stebėjimo kamerų tinklo, kad susektų dingusį šunį. Interviu bendrovė paaiškino, kad „Ring“ kamerų savininkai turėjo sutikti dalytis informacija per „Search Party“ užklausą.

 

Saugumo rizika, susijusi su dirbtinio intelekto naudojimu, gali išaugti, nes įmonės siekia, kad dirbtinio intelekto asistentai taptų vadinamaisiais agentais, kuriems reikalinga prieiga prie praktiškai visų asmens duomenų kompiuteryje ar išmaniajame telefone, kad galėtų pasiūlyti pagalbą. „Google“ ir „Microsoft“ per pastaruosius dvejus metus išleido tokio tipo programinės įrangos įrankius, ir tikimasi, kad likusi technologijų pramonės dalis paseks jų pavyzdžiu.

 

„Google“ „Magic Cue“, programinės įrangos įrankis, išleistas bendrovės „Pixel“ išmaniesiems telefonams praėjusiais metais, gali įsigilinti į asmens el. paštą, pavyzdžiui, ieškoti skrydžio maršruto ir parašyti automatinį tekstinį pranešimą draugui, prašydamas atvykimo informacijos. „Microsoft“ agentas „Recall“, debiutavęs naujesniuose „Windows“ kompiuteriuose, darė ekrano kopijas visuose vartotojo atliekamuose darbuose, kad padėtų ieškoti svarbių failų ar vaizdo skambučio metu aptartų detalių.

 

Liokajus, kuris nuolat prašytų leidimo peržiūrėti duomenis iš vartotojo kalendoriaus, el. pašto, tekstinių pranešimų ir kitų programų, kad galėtų pasiūlyti pagalbą visą dieną, būtų trikdantis. Todėl kurdamos agentus, įmonės prašo leidimo turėti prieigą prie visų savo asmeninių duomenų vos vieną kartą.

 

Meredith Whittaker, ne pelno siekiančios organizacijos „Signal Foundation“, sukūrusios privačių pranešimų programėlę „Signal“, prezidentė, pabrėžė galimą agento neribotos prieigos prie asmens duomenų pavojų.

 

Ponia Whittaker teigė, kad nenumatyta pasekmė yra ta, kad konfidencialūs pranešimai, pavyzdžiui, asmens užšifruoti „Signal“ pranešimai, gali būti netyčia pažeisti per dirbtinio intelekto sistemas kenkėjiškų programų ir galiausiai nutekinti.

 

„Jei jie ketina veikti visapusiškai jūsų vardu, jie turi žinoti viską“, – sakė ji apie dirbtinio intelekto agentus. „Turime būti daug įžvalgesni.“ „Kur tokio tipo automatizavimas iš tikrųjų mums duoda naudos, o kur jis pernelyg pavojingas?“ [1]

 

1. A.I. Complicates Old Internet Privacy Risks. Chen, Brian X.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 26, 2026.

A.I. Complicates Old Internet Privacy Risks

“This month, a federal judge ruled that a man’s conversations with Anthropic’s Claude chatbot were not protected by attorney-client privilege even though he had used the chatbot to prepare to talk with lawyers.

 

Two weeks ago, Ring, the Amazon-owned maker of doorbell cameras, provoked widespread outrage when it aired a Super Bowl ad showing how artificial intelligence could be used to find lost dogs. Critics quickly noted that it could also be used to monitor an entire neighborhood. The company has been on an apology tour ever since.

 

And over the past week, news surfaced that OpenAI, the company behind ChatGPT, had been aware of a British Columbia woman’s interactions with the chatbot and considered reporting her to the authorities months before she committed a mass shooting.

 

While OpenAI faces questions about whether it should have been more proactive about reporting what she wrote, the incident highlighted the possibility that A.I. companies will be under more pressure to share private chat logs with the authorities.

 

At the center of these headlines was generative A.I., the technology popularized by chatbots that is creeping into the everyday tools that people use to search the web, write essays and code. The steady cadence of news reports related to consumer privacy raises questions about whether A.I. has exposed people’s personal information more than it had before.

 

The reality, privacy experts say, is that the risk associated with sharing data with tech companies is roughly the same as it always was. Almost any data sent to a company’s servers could be potentially accessible by employees, government agencies, lawyers or criminals who have obtained data through loopholes and security breaches.

 

But the intimate nature of conversations with a chatbot adds a new twist to an old problem: People are sharing much more than they once did. Unlike a traditional web search tool, chatbots invite people to type complete thoughts and follow-up questions, revealing their intentions much more explicitly.

 

“The issues are, in many cases, the same, but it’s a way of interacting with technology that previously hadn’t been done,” said Chris Gilliard, an independent privacy scholar in Detroit. “When that happens, people need to be rewired in terms of understanding what the threats and harms are.”

 

It’s a lesson that internet users have had to learn and relearn. About eight years ago, Meta, formerly known as Facebook, came under fire when news broke that Cambridge Analytica, a political consulting firm, had inappropriately hoovered up the data of 87 million Facebook users.

 

It was a watershed moment that made people reassess whether to share their personal data online. But it was a lesson that already seems forgotten in the era of chatbots, which people are turning to for help with work, therapy and even genuine companionship.

 

OpenAI said it gave people control over how their data was used, including an option to use temporary chats that do not log conversations in ChatGPT’s history.

 

(The New York Times sued OpenAI and Microsoft in 2023, accusing them of copyright infringement of news content related to A.I. systems. The two companies have denied those claims.)

 

Anthropic said it complied with applicable laws and may be required to share information when presented with valid legal requests.

 

In the incident involving Jesse Van Rootselaar, the person the authorities identified as the shooter in British Columbia, OpenAI said it had banned her account in June after her messages to ChatGPT automatically triggered an internal review, which included investigations by staff members. The company said it had opted against sharing information with law enforcement after determining there was no evidence of imminent planning by the user.

 

“Protecting privacy and safety in ChatGPT both matter, and we prioritize safety when there’s credible and imminent planning of real-world harm,” OpenAI said in a statement. “Our automated systems escalate critical situations, like threats to life or serious harm to others, for limited human review to take necessary action.”

 

While it was unremarkable that OpenAI, like many companies, had a system in place to monitor for abuse of its service, the incident is likely to create discussion among legal experts about whether A.I. companies should be held liable for the conversations that users have with chatbots and at what point it’s necessary to share data with law enforcement, said Jennifer Granick, a lawyer who focuses on surveillance and cybersecurity for the American Civil Liberties Union.

 

Section 230 of the Communications Decency Act generally shields internet companies from liability for content posted by users on sites like Facebook, but it’s unclear whether those policies should similarly apply to chatbots since the conversations are different from posts on platforms, Ms. Granick added.

 

“We’re going to start seeing more litigation to flesh this out about what responsibility to report looks like to law enforcement,” she said.

 

The story involving Anthropic’s Claude chatbot illustrates how confusion can arise when people treat a commercial chatbot as a note taker and research tool. A federal judge decided that prosecutors could have access to the transcripts for a man accused of wire fraud who had chatted with Claude to prepare to speak with lawyers. The judge’s rationale was that Claude was not a lawyer and thus not protected by attorney-client privilege. The judge’s decision has lawyers nationwide buzzing because it underscored the potential pitfalls of using A.I. compared with older tools.

 

In contrast, if a defendant jotted down notes and shared the memo only with a lawyer, that could be protected by attorney-client privilege, said Laura Riposo VanDruff, a partner at the law firm Kelley Drye who focuses on consumer privacy and data security. Because communications with a chatbot are stored on a company’s servers, they may not be legally protected.

 

Anthropic noted that the defendant trying to protect his conversations with Claude transcripts through attorney-client privilege had provided the transcripts directly to the court when federal agents seized his devices, meaning Anthropic did not share the data.

 

And in the incident involving Ring, the company’s Super Bowl ad had depicted the owner of a lost dog using a feature called Search Party, which uses A.I. and images from a network of home surveillance cameras to track down the missing pooch. The company clarified in an interview that Ring camera owners had to agree to share information through a Search Party request.

 

The security risks with using A.I. could grow as companies push for A.I. assistants to evolve into so-called agents that require access to virtually all of a person’s data on a computer or smartphone to offer help. Google and Microsoft have released these types of software tools in the last two years, and the rest of the tech industry is expected to follow suit.

 

Google’s Magic Cue, a software tool released for the company’s Pixel smartphones last year, can dig into a person’s email, for example, to look up a flight itinerary and write an automatic text message to a friend asking for arrival details. Microsoft’s Recall, which debuted on newer Windows machines, took screenshots of everything a user did to help with looking up important files or details discussed on a video call.

 

A butler who constantly asked for permission to view data from a user’s calendar, email, text messages and other apps to offer help throughout the day would be disruptive. So in designing agents, companies are asking for permission to have access to all their personal data just once.

 

Meredith Whittaker, the president of the Signal Foundation, the nonprofit behind the Signal private messaging app, underlined the potential dangers of an agent’s unfettered access to a person’s data.

 

The unintended consequence is that communications meant to be confidential, such as a person’s encrypted Signal messages, could be inadvertently breached through the A.I. systems by malware and eventually leaked, Ms. Whittaker said.

 

“If they’re going to act fully on your behalf, they have to know everything,” she said about A.I. agents. “We need to be much more discerning. Where do these types of automations actually bring us benefits, and where are they too dangerous?”” [1]

 

1. A.I. Complicates Old Internet Privacy Risks. Chen, Brian X.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 26, 2026.

Augalų pirkimas internetu – tendencija, kuri neabejotinai plėsis

„Remiantis pramonės duomenimis, vis daugiau amerikiečių užsisako augalus internetu – nuo ​​kambarinių augalų iki hortenzijų.

 

Nors amerikiečiai gali įsigyti augalų įvairiose parduotuvėse – nuo ​​sukulentų prekybos centruose iki buksmedžių didmeniniuose prekybos centruose – vis daugiau jų dabar į savo skaitmeninius krepšelius įtraukia floristinius augalus, rodo naujausia Nacionalinės sodininkystės asociacijos, pramonės grupės, apklausa.

 

Remiantis 2024 m. vartotojų pirkimo įpročių apklausa, augalų pardavimai internetu nuo 2020 m. iki 2024 m. išaugo beveik 7 proc. Nors dauguma sodininkų vis dar perka augalus iš namų prekybos centrų, kur pardavimai 2024 m. viršijo 29 mlrd. USD, vidutinis internetinis pirkėjas augalams ir sodo reikmenims „Amazon“ parduotuvėje išleisdavo daugiau: 209 USD už užsakymą, viršydamas panašius pirkimus parduotuvėse „Walmart“ (205 USD) ir technikos parduotuvėse (193 USD).

 

Nors šių metų apklausa bus paskelbta tik vasarą, Dave'as Whitingeris, N.G.A. vykdomasis direktorius ir „Victory Seed Company“ savininkas, tikisi panašios trajektorijos, remdamasis pastarųjų penkerių metų duomenimis. Nors pirkimas internetu vis dar sudaro nedidelę visos vejos ir sodo kategorijos dalį, palyginti su pirkimu asmeniniuose namų ūkio prekybos centruose, jis teigė, kad tai palieka erdvės augimui. „Išlaidų vienam namų ūkiui augimo tempas, viršijantis dalyvavimo augimo tempą, rodo, kad žmonės, perkantys internetu, vis drąsiau investuoja ten didesnę savo sodo biudžeto dalį.“

 

„Costa Farms“, didžiausia šalies dekoratyvinių augalų augintoja, tiekianti produkciją „Amazon“, „Walmart“, „Lowe's“ ir „Home Depot“, nuo 2020 iki 2024 m. pastebėjo daugiau nei 120 proc. internetinių pardavimų augimą, įskaitant skaitmeninius užsakymus su pristatymu tą pačią dieną, internetinius pirkimus su atsiėmimo parduotuvėje galimybe ir tiesioginį pristatymą. „Šiuolaikinis augalų pirkėjas nori patogumo, greitumo ir pasirinkimo“, – sakė Mari Carrasquillo, „Costa Farms“ rinkodaros viceprezidentė. Šiais metais „Costa Farms“ tikisi, kad jos tiesioginio pristatymo verslas, kai „Costa Farms“ vykdo užsakymus, pateiktus kituose mažmeninės prekybos vietose, išaugs iki 4 proc. visų pardavimų.

 

 

Per pastaruosius metus, kai persikėlė į namą Moris Pleinse, Naujajame Džersyje, Grantas Ludmeris įsigijo keturis kambarinius augalus. „Perkant internetu, labai lengva pamatyti kitų žmonių, kurie perka šį produktą, atsiliepimus“, – sakė p. Ludmeris.

 

 

Pirkėjai, kurie nėra tikri dėl augalų pirkimo internetu, gali pasiguosti: daugelis mažmenininkų siūlo lanksčias grąžinimo sąlygas – tiesiog pateikite nuotrauką, jei augalas atvyksta pažeistas, ir gausite pinigus atgal arba galėsite pakeisti, nereikalaujant grąžinti liūdno šalavijo.

 

 

Pirkėjai internetu taip pat turi vis daugiau galimybių: šį pavasarį „Monrovia“, didelė prabangių krūmų, medžių ir daugiamečių augalų augintoja, pradės tiesiogiai siųsti produkciją vartotojams.

 

 

Daugiau apsiperkant internetu greičiausiai reiškia daugiau atsiliepimų, o tai svarbu jaunesniems vartotojams. „Internete galėčiau pamatyti šimtus žmonių, kurie įsigijo augalą ir išsako savo nuomonę apie savo patirtį“, – sakė 30 metų p. Ludmeris. „Arba galiu nueiti į „Lowe's“ parduotuvę gatvėje ir pasikalbėti su kuo nors, kas gali žinoti, apie ką kalba, arba greičiausiai pats neturėjo šio augalo savo namuose.“ [1]

 

1. Shopping for Plants Online Is a Trend That’s Sure to Grow: Calculator. Vaglica, Sal.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 26, 2026.

Shopping for Plants Online Is a Trend That’s Sure to Grow

 

“From houseplants to hydrangeas, more Americans are ordering plants online, according to industry data.

 

While Americans can buy plants at a wide range of stores — from succulents at supermarkets to boxwoods at big-box retailers — a growing number are now adding flora to their digital carts, according to the latest survey by the National Gardening Association, an industry group.

 

According to a survey of 2024 consumer shopping habits, online plant sales grew nearly 7 percent between 2020 and 2024. While most gardeners still buy plants from home centers — where sales topped $29 billion in 2024 — the average online shopper spent more on plants and gardening supplies at Amazon: $209 per order, exceeding similar in-store purchases at Walmart ($205) and hardware stores ($193).

 

While this year’s survey won’t be released until the summer, Dave Whitinger, the N.G.A.’s executive director and owner of Victory Seed Company, expects a similar trajectory based on the last five years of data. Although buying online is still a small slice of the total lawn and garden category, compared to buying in person at home centers, he said that leaves room for growth. “The spending-per-household growth rate outpacing the participation growth rate tells us the people who are buying online are increasingly comfortable putting more of their garden budget there.”

 

Costa Farms, the country’s largest ornamental plant grower supplying Amazon, Walmart, Lowe’s and Home Depot, has seen a more than 120 percent growth in online sales from 2020 to 2024, including digital orders with same-day delivery, online purchases with an in-store pickup option and drop shipping. “The modern plant shopper wants convenience, immediacy and choice,” said Mari Carrasquillo, vice president of marketing at Costa Farms. This year, Costa Farms expects its drop-shipping business, in which Costa Farms fulfills orders placed at other retailers, to grow to 4 percent of total sales.

 

Grant Ludmer bought four indoor houseplants in the last year since moving into a home in Morris Plains, N.J. “When you buy online, it’s very easy to see reviews from other people who are buying this product,” Mr. Ludmer said.

 

Shoppers unsure about buying plants online can take comfort: Many retailers offer relaxed return policies — just submit a photo if a plant arrives damaged, and you’ll get a refund or replacement without having to ship back a sad salvia.

 

Online shoppers also have an increasing number of options: This spring, Monrovia, a large grower of high-end shrubs, trees and perennials, will begin shipping directly to consumers.

 

More online shopping likely means more reviews, which matters to younger consumers. “Online, I could see hundreds of people who have bought the plant and have opinions on what their experience was,” said Mr. Ludmer, 30. “Or I can go to Lowe’s down the street and talk to somebody who may or may not know what they’re talking about, or they likely haven’t had it in their homes themselves.”” [1]

 

1. Shopping for Plants Online Is a Trend That’s Sure to Grow: Calculator. Vaglica, Sal.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 26, 2026.

Short food supply chains – what should we learn from Europe?

“In France or Austria, it is customary to taste fresh, freshly squeezed cheese from local farmers, eat sausages made by a local butcher on the spot, and drink local wine. All this is called short chains.

 

Short chains are also one of the best remedies against unfair trade practices – when individual farmers are forced to sell their produce only to large processors or resellers, because they have no other choice, and these can abuse their position and buy products from farmers even below the cost of production. This leads to a situation where farmers are forced not only to obey such dictates from buyers, but also face last-minute changes to contracts or delayed payments.

 

Recently, in the European Parliament, we discussed amendments to the laws that would prohibit such abuses. However, we will not solve this from Brussels alone.

 

Unfair trade in the agricultural and food sector is not only a market problem – it is a problem of justice, sustainability and rural vitality.

 

In Lithuania, where small and medium-sized family farms form the basis of rural regions, this imbalance is particularly painful. Many milk producers, fruit and vegetable growers receive inadequately little for their production. Profits are concentrated in retail companies, which are expanding and monopolizing without any reason.

 

Therefore, we must continue to strengthen control over unfair practices and ensure transparency in pricing. At the same time, we must invest in structural solutions. Such structural solutions exist in Denmark and other countries where cooperation is very well developed. Well-financed and professionally managed cooperatives could also give farmers greater bargaining power in Lithuania.

 

Short food supply chains, farmers' markets, direct sales, and the supply of local produce to schools and hospitals would allow more value to be retained in the regions and reduce dependence on dominant buyers.

 

Vytautas Buivydas, Vice-President of the Chamber of Agriculture, estimates that in Lithuania, short food supply chains The potential is largely untapped, although the opportunities are great. Although significant investments have been made in this area for many years, in reality they are mostly used by individual entities that already have financial and administrative capacity, while small farmers are left behind. And short chains should create conditions for small and family farms to sell their products directly to consumers, without excessive investments and bureaucratic barriers.

 

Currently, European Union (EU) support is often focused on expensive processing lines, installation of premises or transport. However, in the old EU countries, the model works more simply: a farmer can grow beef and sell it directly, because slaughtering or processing services are provided as a separate, hired service, which is accounted for separately from purchase prices. A farmer does not need to have his own slaughterhouse - he buys the service and sells the finished product.

 

The example of German farmers is also interesting: a licensed processor from raw materials (apples, pears, plums, corn) produces the final product – wine, tart, liqueur, jam or other product – but the product is attributed to the farmer himself. All he has to do is create his own label and find a buyer.

 

In Lithuania, we could apply an analogous principle – to encourage not millions of investments in processing entities, but in the acquisition of services. The farmer would have the opportunity to deliver raw materials to the service provider, and in return receive an already produced and packaged final product – cottage cheese, butter, cheese or sour cream. This would be sold as his own product at his point of sale or in a local regional store.

 

Such a model would be useful in rescuing dairy farms. It would simply be necessary to create conditions for small milk producers to use the services of processing companies.

 

According to V. Buivydas, such a direction would inevitably affect the interests of large businesses, which seek to maintain their market share. Therefore, it is very important that political decisions are based not on narrow interests, but the needs of society. Short chains must hum and give a second wind to small and medium-sized farmers.

 

By improving access to financing, encouraging cooperation and protecting farmers from abuse, we could create a fairer and more resilient order that would properly value food producers and ensure the future of the countryside for generations to come.

 

And finally, a short summary. The essence of short chains is not expensive projects, but the shortest possible path from farm to table. Then the food will be tastier, the damage to the environment and climate will be less, and family farms will stand on firmer feet.”