Oro taksi, kaip ultralengvasis orlaivis: „Volocopter“ atnaujina veiklą, praėjus metams po pardavimo

„FRIDRICHSHAFEN. Naujas modelis, nauja pradžia: Badeno-Viurtembergo oro taksi kūrėja „Volocopter“ pristato naują orlaivį. Tai yra „Volo2x“ modelio, kuriuo bendrovė iš pradžių ketino pirmą kartą gabenti keleivius 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, tolesnis vystymas; tačiau galiausiai jis pakilo tik demonstraciniams skrydžiams Versalio rūmuose.

 

 Naujasis orlaivis „VoloXPro“ yra elektra varomas ultralengvasis multikopteris su 18 rotorių, galintis gabenti vieną keleivį, be piloto.

 

Pasak bendrovės, tikslinės grupės Europoje pirmiausia yra privatūs pilotai, bet taip pat ir apžvalginių skrydžių operatoriai bei skrydžių mokyklos, kurios siūlys multikopterio mokymus su šiuo orlaiviu.

 

„Volocopter“ tikisi, kad Vokietijos ultralengvųjų orlaivių asociacija suteiks multikopteriui leidimą eksploatuoti iki šių metų pabaigos – lygiagrečiai su tolesniais patvirtinimo procesais kitose Europos šalyse. Kaip ir kitos bendrovės, daugiausia iš Kinijos, kelia viziją, kad tokie orlaiviai netrukus sumažins eismo spūstis didžiuosiuose miestuose, neišmesdami jokių teršalų.

 

Prieš pusantrų metų Paryžiuje „Volocopter“ kartu su Paryžiaus oro uosto operatoriumi ADP norėjo įrodyti, kad tai ne mokslinės fantastikos svajonė: buvo planuojami reguliarūs pervežimai ir turistiniai apžvalginiai skrydžiai. Tai nepavyko, nes Europos Sąjungos aviacijos saugos agentūra (EASA) nesertifikavo dabar pristatomos versijos pirmtako modelio.

 

Dabar orlaivis turi būti licencijuotas kaip ultralengvasis orlaivis. „Su ultralengvuoju „VoloXPro“ elektrinis multikopteris galės skristi keleivinio orlaivio saugos lygiu privatiems klientams ir komerciniams operatoriams“, – sako „Volocopter“ technologijų vadovas Davidas Bausekas. Sertifikavimas Azijos rinkose, tokiose kaip Kinija ir Saudo Arabija, planuojamas 2027 m.; ten multikopteris taip pat skirtas naudoti komerciniam keleivių gabenimui, pavyzdžiui, iš už miesto ribų esančių oro uostų į didžiųjų didmiesčių centrus.

 

Orlaivis gali nuskristi 40 kilometrų be įkrovimo. Skrendant 70 kilometrų per valandą greičiu.

 

Bendrovė pristatė naująjį modelį „Aero“ aviacijos parodoje Frydrichshafene prie Bodeno ežero, tačiau fiziškai nedalyvavo. Pasak bendrovės, prototipas nuolat atlieka bandomuosius skrydžius „Volocopter“ būstinėje Bruchzale, Badeno-Viurtembergo žemėje, siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeistas jo sertifikavimas. „Aero“ parodoje „Volocopter“ demonstravo didesnį „Volocity“ modelį, kuris, turėdamas didesnę naudingąją apkrovą, taip pat gali gabenti keleivį. Šis multikopteris skraido jau daugiau nei dvejus metus ir tikimasi, kad iki 2027 m. pabaigos jį sertifikuos EASA.

 

Multikopteriai skirti pakilti iš vertikalių oro uostų didžiųjų didmiesčių centruose – pakilimo ir nusileidimo vietų, specialiai sukurtų oro taksi. „Triukšmas nėra problema net tankiai apgyvendintuose miestuose; „Oro taksi skleidžia ne daugiau kaip 65 decibelus“, – aiškino plėtros inžinierius Dilli Babu Mohanas „Volocopter“ stende Frydrichshafene.

 

Inžinierių skaičiavimais, „Volocity“ modelio kaina siekia apie milijoną eurų, o „VoloXPro“ modelio – apie pusę milijono eurų.

 

Badeno-Viurtembergo regione įsikūręs startuolis jau kiek daugiau, nei metus, yra automobilių tiekėjos „Wanfeng“ dalis. 2024 m. pabaigoje „Volocopter“ paskelbus nemokią bylą, Kinijos automobilių tiekėjas jį įsigijo per savo Austrijos dukterinę įmonę „Diamond Aircraft“. Kinijos valstybė taip pat turi dalį „Volocopter“ akcijų: „Wanfeng“ priklauso didžioji dalis orlaivių gamintojos „Diamond Aircraft“, o Kinijos Liaudies Respublikos investiciniai fondai valdo apie 45 procentus.” [1]

 

 

1. Luft-Taxi als Ultraleichtfluggerät: Volocopter startet ein Jahr nach Übernahme neu. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 28 Apr 2026: 19.

Air Taxi as Ultralight Aircraft: Volocopter Relaunches a Year After Takeover

"FRIEDRICHSHAFEN. A new model, a fresh start: Volocopter, the air taxi developer based in Baden-Württemberg, is unveiling a new aircraft. It is an evolution of the "Volo2x" model—the aircraft the company had originally intended to use to transport passengers for the first time at the 2024 Olympic Games in Paris, though ultimately it only performed demonstration flights at the Palace of Versailles.

 

The new aircraft, the "VoloXPro," is an electrically powered ultralight multicopter featuring 18 rotors; it can carry one passenger in addition to the pilot.

 

 According to the company, the target groups in Europe are primarily private pilots, as well as operators of sightseeing flights and flight schools that intend to offer multicopter training using the aircraft.

 

Volocopter hopes that the German ultralight aviation association will grant flight clearance for the multicopter by the end of this year—running in parallel with other certification processes in other European countries. Like other companies—particularly those from China—Volocopter envisions such aircraft relieving traffic congestion in major cities with zero emissions in the near future.

 

A year and a half ago in Paris, Volocopter—together with the Paris airport operator ADP—aimed to demonstrate that this concept was not merely a science-fiction dream; plans included regular shuttle services and tourist sightseeing flights. However, this did not materialize because the European Union Aviation Safety Agency (EASA) did not certify the predecessor to the version now being presented.

 

Now, the plan is for the aircraft to be licensed as an ultralight vehicle. "With the ultralight VoloXPro, electric multicopter flight—offering the safety standards of a passenger airliner—becomes a reality for private customers and commercial operators," says Volocopter CTO David Bausek. Certification for Asian markets such as China and Saudi Arabia is planned for 2027; the multicopter is intended to be used for the commercial transport of passengers, for instance, traveling from airports located outside the city to the centers of major metropolitan areas.

 

The aircraft has a range of 40 kilometers on a single charge and a cruising speed of 70 kilometers per hour.

 

The company unveiled the new model at the Aero aviation trade fair in Friedrichshafen (on Lake Constance), though the aircraft itself was not on display there. According to the company, the prototype is constantly airborne for test flights at Volocopter’s headquarters in Bruchsal, Baden-Württemberg, to ensure the certification process remains on track. At the Aero fair, Volocopter showcased the larger "VoloCity" model, which can also carry a passenger while handling a heavier payload. This multicopter has been flying for over two years and is slated for certification by EASA by the end of 2027.

 

The multicopters are intended to take off from "vertiports"—takeoff and landing sites specifically designed for air taxis—located within major city centers. "Noise levels are not an issue, even in densely populated cities; the air taxis produce no more than 65 decibels of noise," explains development engineer Dilli Babu Mohan at the Volocopter stand in Friedrichshafen.

 

According to the engineer, the cost is around one million euros for the VoloCity model and approximately half a million for the "VoloXPro" model.

 

The Baden-Württemberg-based start-up has been part of the automotive supplier Wanfeng for just over a year. After Volocopter faced insolvency in late 2024, the Chinese automotive supplier acquired the company through its Austrian subsidiary, Diamond Aircraft. The Chinese state also holds a stake in Volocopter: while Wanfeng owns a majority share of the aircraft manufacturer Diamond Aircraft, investment funds from the People's Republic hold approximately 45 percent.” [1]

 

1. Luft-Taxi als Ultraleichtfluggerät: Volocopter startet ein Jahr nach Übernahme neu. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 28 Apr 2026: 19.

Praleidžiant mokyklą

„Praleidžiant mokyklą“

 

Autorė Dixie Dillon Lane

 

Eerdmans, 216 puslapių, 28,99 USD

 

Namų mokymo šeimos yra sudėtinga grupė, kurią sunku tirti. Tyrėjai turi mažai duomenų, kuriais galėtų remtis bandydami suprasti namų mokymą, kuris didžiąją XX amžiaus dalį buvo teisiškai neaiškus. Ir nepaisant jo teisėtumo, nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios visose 50 valstijų nacionalinė statistika geriausiu atveju pateikia nepilną vaizdą. Kiekviena valstija turi savo apibrėžimą, kas laikoma namų mokymu; kai kurios valstijos iš viso nepraneša namų mokymo skaičiaus.

 

Atsižvelgdama į kliūtis, Dixie Dillon Lane puikiai supranta, kad „Praleidžianti mokyklą: Amerikos namų mokymo istorija ir kaip jis tapo vyraujančiu“ yra ambicingas projektas. Remdamasi savo doktorantūros tyrimais apie namų mokymą Los Andželo apygardoje, ponia Lane atidžiai atkreipia dėmesį į esamų tyrimų ribas ir klaidingos informacijos, susijusios su jos tema, perteklių.

 

Remdamasi gausiu teismo stenogramų, apklausų ir Pietų Kalifornijos namų mokymo šeimų interviu archyvu įvairiais dešimtmečiais ponia Lane – istorikė ir žurnalo „Hearth & Field“ redaktorės pavaduotoja – yra unikalioje padėtyje, kad galėtų pateikti šį struktūruotą pasakojimą apie, tėvų vadovaujamą, švietimą Amerikoje po Antrojo pasaulinio karo. Ji buvo liudininkė ir dalyvė „ilgalaikio amerikiečių įsitikinimo apie tėvų įtaką švietimui atgimime“. Kruopščiai ištirtas romanas „Praleidžianti mokyklą“ sudomins švietimo istorikus ir plačiąją skaitytojų bendruomenę, besidominčius namų mokymo vieta Amerikos gyvenime.

 

Ponia Lane istorijoje yra keletas bylų, kurios suteikė teisinių precedentų dėl namų mokymo. Viena iš ankstyviausių, iš 1950-ųjų, susijusi su Turneriais, Pietų Kalifornijos šeima, kuri panaši į daugelį šiandien namuose besimokančių tėvų – tėvų, kuriems nepatinka tėvų ir vietos valdžios kontrolės stoka švietimo srityje. Los Andželo apygardos teisėjas įpareigojo Turnerius užregistruoti savo vaikus į įprastą mokyklą, motyvuodamas tuo, kad tėvai neturėjo tinkamų mokymo kvalifikacijų. Kai Turneriai pateikė apeliaciją, Aukščiausiasis Teismas bylą atmetė. Jiems nebuvo leista mokyti vaikų namuose. (Iki šiol nėra išsamaus federalinio įstatymo dėl namų mokymo.)

 

Per ateinančius kelis dešimtmečius daugybė bylų keliose valstijose baigėsi skirtingais sprendimais, nes valstijų įstatymai dažnai buvo neaiškūs dėl namų mokymo teisinio statuso. 1983 m. J. Michaelas Smithas ir Michaelas Farrisas, teisininkai ir evangelikų namų mokymo tėvai, įkūrė Namų mokyklos teisinės gynybos asociaciją (HSLDA), kurios tikslas buvo įtvirtinti namų mokymo teisėtumą visose 50 valstijų. Po dešimtmečio jų tikslas buvo pasiektas. Tačiau dar 2008 m. Kalifornijos apeliacinis teismas piktnaudžiavimo byloje nusprendė, kad namų mokymas (išskyrus „atestuoto mokytojo“) yra neteisėtas valstijoje. Visuomenės pasipiktinimas buvo didžiulis: gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris, Kalifornijos švietimo departamento ir Los Andželo vieningojo valstybinio mokyklų rajono vadovas prisijungė prie HSLDA, remdami namų mokymo teisinį statusą. Teismas, kaip mums primena ponia Lane, galiausiai „faktiškai panaikino ankstesnį savo sprendimą“. Tuo metu visuomenės nuomonė – pagrindinė visuomenės dalis, kaip teigia autorė – aiškiai palaikė namuose mokytojus.

 

Priešingai nei tokiose didelio atgarsio sulaukusiose teisinėse bylose, ponia Lane išskiria įvairius tipiškesnius namų mokymo metodus. Kadangi dauguma knygoje pristatomų šeimų yra krikščionys, šie atvejų tyrimai taip pat padeda išsiaiškinti, kiek religinės priežastys daro įtaką namų mokymo pasirinkimui. Kai kurios katalikų šeimos pasirinko namų mokymą po to, kai septintajame dešimtmetyje vykęs Vatikano II susirinkimas, atsakingas už Katalikų Bažnyčios modernizavimą, sukėlė susirūpinimą, kad net vietinės parapijos mokyklos praranda savo konservatyvias moralines vertybes. Viena protestantų pora prieštaravo išskirtiniam evoliucijos mokymui valstybinėse mokyklose; po to, kai devintajame dešimtmetyje mokė savo vaikus namuose, pora įkūrė populiarų namų mokymo išteklių centrą, kuris dabar siūlo pamokas internetu.

 

 

„Praleidžiant mokyklą“ taip pat atsižvelgiama į daugelį namuose mokančių vaikų, kurie nėra religingi. Ponia Lane aprašo šeimą, kuri dešimtajame dešimtmetyje „nemokė“ savo neurodivergentinės dukros, ir pažymi, kad dabar beveik pusė namuose mokančių šeimų neįtraukia religijos į priežastis, kodėl renkasi namų mokymą.

 

 

Pagal pasaulietinę filosofiją, kurią nuo XX a. vidurio propagavo Johnas Caldwellas Holtas ir Ivanas Illichas, vaikai turėtų gauti savarankišką išsilavinimą. už mokyklos ribų, o tai, Holto ir Illicho teigimu, skatina nerimą ir slopina kūrybiškumą.

 

Remiantis 2005 m. paskelbta „Pew“ apklausa, dažniausios namų mokymo šeimų motyvacijos yra „susirūpinimas dėl mokyklos aplinkos“ (83 %) ir noras teikti „moralinį mokymą“ (75 %). Ponia Lane teigia, kad „nuo 1990 m. namų mokymas išaugo demografine ir motyvacine prasme, kol iki 2020 m. jis labai panašėjo į likusią Amerikos dalį“.

 

Tada Covid-19 pandemija paskatino precedento neturintį namų mokymo augimą. Surašymo biuras pranešė, kad 2010 m. 2020 m. rudenį daugiau nei 11 % namų ūkių, kuriuose buvo 5–17 metų vaikų, bent vieną vaiką mokė namuose. Šis skaičius neapima tų, kurie mokosi virtualioje valstybinėje ar privačioje mokykloje. Tai stulbinanti mintis: beveik prieš šešerius metus viena iš dešimties Amerikos šeimų prisiėmė atsakomybę už namų mokymą.

 

Perėjimas prie bendrojo lavinimo vargu ar padarė namų mokymą neginčijamą. Taros Westover memuaruose „Išsilavinę“ (2018 m.) ir televizijos dokumentiniame seriale „Blizgantys laimingi žmonės“ (2023–2025 m.) pateikiami pavyzdžiai, kaip smurtaujantys tėvai naudoja namų mokymą savo vaikams izoliuoti ir jiems plauti smegenis. Ponia Lane kritikuoja tai, kaip ši siaubinga patirtis buvo pateikta kaip argumentas prieš bet kokį namų mokymą. „Yra mažai realių įrodymų, – teigia ji, – kad namų mokymas sukelia smurtą arba yra susijęs su didesniu smurto lygiu nei kita mokymo praktika.“

 

Nors po pandemijos grįžimas prie mokymo namuose sumažėjo, naujausi tyrimai rodo, kad šie rodikliai nusistovi virš prieš pandemiją buvusio lygio. Kad ir ką manytume apie mokymą namuose, jis išlieka svarbi Amerikos švietimo sistemos jėga.

 

Todėl išlieka ir ponios Lane keliama problema: „Kaip galime suprasti mokymą namuose nacionaliniu lygmeniu, kai tai praktika, kuriai pirmiausia būdingas šeimos privatumas?“ Šis klausimas peržengia istorines ir socialines „mokyklos praleidimo“ ribas. Ponia Lane į jį atsakydama pasirinko griežtą požiūrį, ir tie, kurie tęsia šią tyrimo liniją, turėtų pasekti jos pavyzdžiu.

 

---

 

Ponia Schrag yra rašytoja ir redaktorė, gyvenanti Tampoje, Floridoje.“ [1]

 

1. Scholars In Residence. Schrag, Nicole.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 23 July 2026: A13.  

Skipping School

“Skipping School

 

By Dixie Dillon Lane

 

Eerdmans, 216 pages, $28.99

 

Homeschooling families are a challenging group to study. Researchers have scant records to draw upon when trying to understand homeschooling, a legal gray area for much of the 20th century. And despite its legality, since the early 1990s, in all 50 states, national statistics offer at best an incomplete picture. Each state has its own definition for what counts as homeschooling; some states don't report homeschooling numbers at all.

 

Given the obstacles, Dixie Dillon Lane is well aware that "Skipping School: A History of American Homeschooling and How It Went Mainstream" is an ambitious project. Building on her doctoral research on homeschooling in Los Angeles County, Ms. Lane is careful to note the limits of existing studies and the superfluity of misinformation surrounding her topic.

 

Relying on a rich archive of court transcripts, surveys and interviews of Southern California homeschool families across multiple decades, Ms. Lane -- a historian and associate editor of Hearth & Field -- is uniquely situated to offer this textured account of parent-led education in America after World War II. She has been a witness to and participant in "a resurgence of long-held American beliefs in parental influence in education." Rigorously researched, "Skipping School" will interest historians of education and general readers curious about the place of homeschooling in American life.

 

Ms. Lane's history includes several cases that provided legal precedents on homeschooling. One of the earliest, from the 1950s, concerns the Turners, a Southern California family that resembles those of many homeschoolers today -- parents uncomfortable with a lack of parental and local control in education. The Turners were ordered by a Los Angeles County judge to enroll their children in a conventional school on grounds that the parents did not have adequate teaching credentials. When the Turners appealed, the Supreme Court dismissed the case. They were not allowed to homeschool. (To this day there remains no comprehensive federal legislation on homeschooling.)

 

For the next several decades, a wide range of cases across multiple states ended with varied rulings, as state laws were often vague regarding homeschooling's legal status. In 1983, J. Michael Smith and Michael Farris, lawyers and evangelical homeschooling fathers, started the Home School Legal Defense Association (HSLDA), which aimed to enshrine the legality of homeschooling in all 50 states. A decade later their goal was attained. Yet as recently as 2008, a California court of appeals ruled in an abuse case that homeschooling (except by a "credentialed tutor") was illegal in the state. The public outcry was tremendous: Gov. Arnold Schwarzenegger, the head of California's Education Department and the Los Angeles Unified Public School District all joined the HSLDA in support of the legal status of homeschooling. The court, Ms. Lane reminds us, ended up "effectively reversing its previous ruling." By that point, public opinion -- the mainstream, as the author argues -- was clearly with the homeschoolers.

 

In contrast with such high-profile legal cases, Ms. Lane highlights a variety of more typical approaches to homeschooling. Since the majority of families featured in the book are Christian, these case studies also help address the extent to which religious reasons factor into the choice to homeschool. Some Catholic families turned to homeschooling after Vatican II, the 1960s council responsible for modernizing the Catholic Church, led to concerns that even local parochial schools were losing their conservative moral values. One Protestant couple objected to the exclusive teaching of evolution in public schools; after homeschooling their own children in the 1980s, the couple went on to found a popular homeschool resource center that now offers classes online.

 

"Skipping School" also considers the many homeschoolers who are nonreligious. Ms. Lane describes a family that "unschooled" its neurodivergent daughter in the 1990s and notes that now nearly half of homeschooling families do not count religion among their reasons for choosing home education.

 

In the secular philosophy propounded by John Caldwell Holt and Ivan Illich beginning in the mid-20th century, children should receive an education through self-directed learning outside of school settings, which, Holt and Illich argued, promote anxiety and squelch creativity.

 

 According to a Pew survey published in 2005, common motivations for homeschool families include "concern about the school environment" (83%) and a desire to provide "moral instruction" (75%). Ms. Lane argues that "since the 1990s homeschooling has grown in demographic and motivational diversity until it looked very much like the rest of America leading up to 2020."

 

Then the Covid-19 pandemic spurred an unprecedented growth in homeschooling. The Census Bureau reported that, in the fall of 2020, more than 11% of households with children between the ages of 5 and 17 were homeschooling at least one child. This number excludes those enrolled in virtual public or private school. It's a staggering thought: Nearly six years ago, one in 10 American families took on the responsibility of home education.

 

Going mainstream has hardly rendered homeschooling uncontroversial. Tara Westover's memoir, "Educated" (2018), and the television documentary series "Shiny Happy People" (2023-25) give examples of homeschooling being used by abusive parents to isolate and brainwash their children. Ms. Lane takes issue with how these horrific experiences have been presented as arguments against all homeschooling. "There is little real evidence," she argues, "that homeschooling either causes abuse or correlates with higher levels of abuse than other schooling practices."

 

While the return to in-person education after the pandemic led to a decline in homeschooling rates, recent analysis indicates that rates are settling above prepandemic levels. Whatever one thinks of homeschooling, it persists as a force in the American education system.

 

The problem Ms. Lane raises thus also persists: "How can we understand homeschooling on a national level when it is a practice first and foremost characterized by family privacy?" This question extends beyond the historical and social bounds of "Skipping School." Ms. Lane has taken a rigorous approach to answering it, and those who continue in this line of inquiry would do well to follow her example.

 

---

 

Ms. Schrag is a writer and editor based in Tampa, Fla.” [1]

 

1. Scholars In Residence. Schrag, Nicole.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 23 July 2026: A13.  

JAV naujienos – Nekrologas: direktorius vadovavo CŽV skandalo metu

„R. JAMES WOOLSEY

 

1941–2026

 

R. Jamesas Woolsey, vadovavęs Centrinei žvalgybos agentūrai pirmaisiais dvejais Clintono administracijos metais, kai Kongresas siekė sumažinti jos biudžetą, o agentūra buvo sukrėsta sužinojus, kad vienas iš jos vyresniųjų darbuotojų pardavė paslaptis Maskvai, antradienį mirė savo namuose Vašingtone. Jam buvo 84 metai.

 

Jo žmona Conchita Sarnoff teigė, kad mirties priežastis buvo insultas.

 

Prieš tapdamas CŽV direktoriumi 1993 m., Woolsey įsitvirtino kaip dvipartinis nacionalinio saugumo specialistas, dirbęs ginklų kontrolės derybininku Reagano ir George'o H.W. Busho administracijų metu ir Karinio jūrų laivyno sekretoriaus pavaduotoju Carterio administracijos metu.

 

Jis tapo CŽV direktoriumi, kai neseniai buvo paskelbta apie Šaltojo karo pabaigą ir amerikiečiai tikėjosi „taikos dividendų“ – mažesnių išlaidų nacionaliniam saugumui. Tai privertė jį kovoti, kad būtų išvengta staigaus CŽV biudžeto mažinimo. biudžetą.

 

1993 m. vasario mėn. vykusiame patvirtinimo klausyme jis teigė, kad žvalgybos duomenų rinkimas išlieka gyvybiškai svarbus.

 

„Taip, mes nužudėme didelį drakoną“, – sakė jis, užsimindamas apie Sovietų Sąjungos žlugimą. „Tačiau dabar gyvename džiunglėse, pilnose gluminančios įvairovės nuodingų gyvačių.“ Ir daugeliu atžvilgių drakoną buvo lengviau sekti.“

 

Netrukus po atvykimo į CŽV Woolsey sužinojo, kad Federalinis tyrimų biuras tiria aukšto rango CŽV pareigūno Aldricho Ameso veiklą. 1994 m. vasarį Amesas buvo suimtas ir apkaltintas beveik dešimtmetį trukusiu nacionalinio saugumo paslapčių pardavinėjimu Kremliui. Amesas, kuriam buvo sumokėta daugiau nei 2,5 mln. dolerių už rusų, teikusių žvalgybos informaciją CŽV, išdavimą ir kitų paslapčių perdavimą, sausio mėnesį mirė federaliniame kalėjime Kamberlande, Merilando valstijoje.

 

Kongreso priežiūros komitetai paragino Woolsey atleisti žmones, kurie anksčiau neatskleidė išdavystės, ir pasmerkė jo atsisakymą tai padaryti. 2010 m. Virdžinijos universitete vykusiame žodiniame pasakojime Woolsey teigė, kad nerado ką atleisti, nes labiausiai už nesėkmę atsakingi asmenys jau buvo išėję į pensiją. Jis papeikė 11 esamų ir buvusių pareigūnų.

 

Woolsey nusivylė tuo, kad negalėjo susisiekti su prezidentu Billu Clintonu, kuris jį paskyrė į aukščiausias CŽV pareigas. „Neturėjau su juo blogų santykių, tiesiog neturėjau jokių“, – vėliau Woolsey sakė „Vašingtono laikraščiui“. Paštas. Jis prisiminė tik du asmeninius susitikimus su Clintonu per beveik dvejus metus, kai dirbo CŽV direktoriumi, ir teigė, kad informaciją jis perteikdavo Baltųjų rūmų pareigūnams, o ne tiesiogiai prezidentui.

 

1995 m. gruodį Woolsey pateikė atsistatydinimo pareiškimą ir grįžo prie privataus teisininko praktikos.

 

Robertas Jamesas Woolsey jaunesnysis, vienintelis vaikas, žinomas kaip Jim, gimė 1941 m. rugsėjo 21 d. Tulsoje, Oklahomoje. Jo tėvas buvo teisininkas. Motina – namų šeimininkė.

 

Stanfordo universitete jis buvo debatų komandos narys ir 1963 m. įgijo bakalauro laipsnį. Vėliau studijavo Oksforde kaip Rodo stipendininkas, o 1968 m. įgijo teisės laipsnį Jeilio universitete, kur buvo vyriausiasis „Law Review“ redaktorius.

 

Septintojo dešimtmečio pabaigoje jis dirbo Pentagone kaip armijos leitenantas, įstojus į Rezervo karininkų rengimo korpusą koledže. Pirmasis jo susitikimas su tuometiniu gynybos sekretoriaus pavaduotoju Paulu Nitze įvyko vestuvių pokylyje Vašingtone, kur Nitze barė jaunuolį už jo priešinimąsi Vietnamo karui. Nitze 1969 m. pasamdė Woolsey JAV delegacijos nariu Strateginių ginklų ribojimo derybose. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Woolsey buvo Senato Ginkluotųjų pajėgų komiteto generalinis patarėjas.

 

Demokratas Woolsey turėjo gana griežtas gynybos pažiūras, kurios sutapo su konservatyviais nacionalinio saugumo specialistais, įskaitant Brentą Scowcroftą ir Richardą Perle'ą.

 

1992 m. rinkimų metu Woolsey palaikė Clintoną ir šiek tiek prisidėjo prie kampanijos, tačiau nesitikėjo, kad jam bus pasiūlytas koks nors vaidmuo CŽV. Jis nustebo, kai 1992 m. gruodį buvo iškviestas į Litl Roką, Arkanzasą, vėlyvam vakarui pasikalbėti su išrinktuoju prezidentu.

 

„Kalbėjomės apie Oklahomos ir Arkanzaso futbolą“, – prisiminė Woolsey. „Kalbėjomės apie tai, kur Ozarkuose gera žvejoti.“ „Mes kalbėjomės apie daug ką.“ Viena tema, apie kurią jie vos užsiminė, buvo CŽV.

 

Be žmonos, jį pergyveno trys sūnūs iš ankstesnės santuokos su Suzanne Haley, kuri baigėsi skyrybomis. Vėliau jis vedė Nancye Miller.

 

2020 m. jis vedė Sarnoff. Ji yra knygos „TrafficKing: The Jeffrey Epstein Case“ autorė.

 

Savo žodinėje istorijoje Woolsey davė šį patarimą prezidentams, renkantiems CŽV direktorius: „Norite įsitikinti, kad niekada nesiūlote darbo tiems, kurie nori būti mėgstami.“ [1]

 

 

1. U.S. News -- Obituary: Director Navigated CIA Scandal. Hagerty, James R.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 23 July 2026: A5.

U.S. News -- Obituary: Director Navigated CIA Scandal

 

“R. JAMES WOOLSEY

 

1941-2026

 

R. James Woolsey, who headed the Central Intelligence Agency in the first two years of the Clinton administration when Congress was seeking to slash its budget and the agency was reeling from the discovery that one of its senior employees had sold secrets to Moscow, died Tuesday at his home in Washington, D.C. He was 84.

 

His wife, Conchita Sarnoff, said the cause was a stroke.

 

Before becoming director of the CIA in 1993, Woolsey had established himself as a bipartisan national-security specialist who served as an arms-control negotiator during the Reagan and George H.W. Bush administrations and as undersecretary of the Navy during the Carter administration.

 

He became director of the CIA when the Cold War had recently been declared over and Americans expected a "peace dividend" in the form of lower spending on national security. That left him fighting to avoid steep cuts in the CIA budget.

 

During his February 1993 confirmation hearing, he argued that intelligence-gathering remained vital.

 

"Yes, we have slain a large dragon," he said, alluding to the collapse of the Soviet Union. "But we live now in a jungle filled with a bewildering variety of poisonous snakes. And in many ways, the dragon was easier to keep track of."

 

Shortly after arriving at the CIA, Woolsey learned that the Federal Bureau of Investigation was investigating a senior CIA official, Aldrich Ames. In February 1994, Ames was arrested and accused of selling national security secrets to the Kremlin for nearly a decade. Ames, who was paid more than $2.5 million for betraying Russians who supplied intelligence to the CIA and passing along other secrets, died in January at a federal prison in Cumberland, Md.

 

Congressional oversight committees pushed Woolsey to fire people for failing to discover the betrayal earlier and denounced his refusal to do so. In a 2010 oral history at the University of Virginia, Woolsey said he couldn't find anyone to fire because those most responsible for the failure had retired. He reprimanded 11 current and former officials.

 

Woolsey was frustrated by a lack of access to President Bill Clinton, who appointed him to the top CIA job. "I didn't have a bad relationship with him, I just had no relationship," Woolsey later told the Washington Post. He could recall only two face-to-face meetings with Clinton during his nearly two years as CIA director and said he conveyed information to White House officials rather than directly to the president.

 

In December 1995, Woolsey submitted his resignation and went back to private law practice.

 

Robert James Woolsey Jr., an only child known as Jim, was born Sept. 21, 1941, in Tulsa, Okla. His father was a lawyer. His mother was a homemaker.

 

At Stanford University, he was a member of the debate team and earned a bachelor's degree in 1963. He then studied at Oxford as a Rhodes scholar before earning a law degree in 1968 at Yale, where he was the managing editor of the law review.

 

In the late 1960s, he served in a desk job at the Pentagon as an Army lieutenant who had joined the Reserve Officers' Training Corps in college. His first meeting with Paul Nitze, then deputy defense secretary, was at a wedding reception in Washington, where Nitze berated the young man for his opposition to the Vietnam War. Nitze hired Woolsey in 1969 as a member of the U.S. delegation to the Strategic Arms Limitation Talks. In the early 1970s, Woolsey was the general counsel of the Senate Armed Services Committee.

 

A Democrat, Woolsey had relatively hawkish defense views that aligned him with conservative national-security specialists, including Brent Scowcroft and Richard Perle.

 

During the 1992 election, Woolsey endorsed Clinton and made a small campaign contribution but didn't expect to be offered any role at the CIA. He was surprised to be summoned to Little Rock, Ark., in December 1992 for a late-night one-on-one with the president-elect.

 

"We talked about Oklahoma and Arkansas football," Woolsey recalled. "We talked about where it was good to fish in the Ozarks. We talked about a lot of things." One topic they barely mentioned was the CIA.

 

Aside from his wife, he is survived by three sons from his previous marriage to Suzanne Haley, which ended in divorce. He later was married to Nancye Miller.

 

He married Sarnoff in 2020. She is the author of "TrafficKing: The Jeffrey Epstein Case."

 

In his oral history, Woolsey offered this advice to presidents choosing CIA directors: "You want to make sure you never offer the job to anybody who wants to be liked."” [1]

 

1. U.S. News -- Obituary: Director Navigated CIA Scandal. Hagerty, James R.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 23 July 2026: A5.

Saudo Arabija ir JAV pasiekė istorinį branduolinį susitarimą – susitarimas suteikia karalystei civilinę programą, o Amerikos įmonėms – svarbų vaidmenį vystymesi

„JAV ir Saudo Arabija pasiekė istorinį susitarimą, pagal kurį karalystei bus suteikta civilinė branduolinė programa ir potencialiai atvertos durys urano sodrinimui jos teritorijoje, trečiadienį pareiškė Trumpo administracija.

 

30 metų galiosiantis kelių milijardų dolerių vertės susitarimas suteikia JAV įmonėms pagrindinį vaidmenį plėtojant Saudo Arabijos branduolinę infrastruktūrą, kartu užkertant kelią užsienio konkurentams.

 

Pagrindinė naujojo susitarimo nuostata įpareigotų JAV įmones statyti urano sodrinimo įmonę Saudo Arabijoje, jei bendras JAV ir Saudo Arabijos tyrimas nustatys, kad toks žingsnis būtų pagrįstas. Ši nuostata suteiktų JAV įtaką Saudo Arabijos branduolinei programai ir, anot Trumpo administracijos pareigūnų, būdą užkirsti kelią jos netinkamam panaudojimui kariniais tikslais.

 

Tikimasi, kad susitarimas bus pateiktas Kongresui peržiūrėti artimiausiomis dienomis. Jis jau kelia prieštaringų vertinimų tarp daugelio įstatymų leidėjų, kurie priešinasi branduolinių technologijų plitimui nepastoviame Artimuosiuose Rytuose, tačiau jį bus sunku užblokuoti. Tam reikėtų gauti bendrą rezoliuciją ir dviejų trečdalių balsų daugumą, jei prireiktų, kad būtų atmestas galimas prezidento veto.

 

Praėjusią savaitę Trumpas oficialiai patvirtino susitarimą, kuris apima susitarimą dėl branduolinio bendradarbiavimo ir dvišalį saugos priemonių dokumentą. Juos trečiadienį pasirašė energetikos sekretorius Chrisas Wrightas, kuris aptarė susitarimą per savo pirmąją užsienio kelionę į regioną 2025 m. balandžio mėn. su savo Saudo Arabijos kolega princu Abdulazizu bin Salmanu, kuris taip pat pasirašys susitarimą.

 

„Susitarimas galėtų padėti atgaivinti JAV branduolinę pramonę, sustiprinti JAV ir Saudo Arabijos ryšius ir atimti iš Rusijos bei Kinijos strategiškai svarbų vaidmenį Saudo Arabijos branduolinėje programoje“, – sakė Robertas Einhornas, buvęs ilgametis aukštas pareigas užimantis Valstybės departamento pareigūnas, konsultavęs tiek respublikonų, tiek demokratų administracijas neplatinimo klausimais.

 

„Tačiau jei jame nebus tinkamų apribojimų, įskaitant sodrinimo apribojimus, jis gali padidinti branduolinio ginklo platinimo riziką Artimuosiuose Rytuose ir už jų ribų“, – sakė Einhornas.

 

Saudo Arabijos pareigūnai jau seniai teigia, kad susitarimas yra būtinas, kad karalystė galėtų plėtoti branduolinę pramonę, kuri naudotųsi nepatikrintais urano rūdos telkiniais, siekdama patenkinti energijos poreikius namuose. Tai atlaisvintų daugiau savo naftos gavybos eksportui ir padidintų pajamas.

 

Saudo Arabija tvirtina, kad jos ketinimai yra taikūs, nors faktinis šalies vadovas sosto įpėdinis Mohammedas bin Salmanas 2018 m. pareiškė, kad jei Iranas kada nors sukurtų branduolinį ginklą, jo tauta paseks jo pavyzdžiu.

 

„Westinghouse Electric“ ir jos AP1000 reaktorius būtų vieni didžiausių susitarimo naudos gavėjų. AP1000 reaktorius pagamina apie 1100 megavatų elektros energijos – pakankamai, kad aprūpintų energiją vidutinio dydžio miestui ar dideliam dirbtinio intelekto duomenų centrui.

 

Įstatymų leidėjai daugiausia dėmesio skirs tam, ar susitarimo apsaugos priemonės yra pakankamos, kad užkirstų kelią potencialaus branduolinio ginklo kūrimui karo Artimuosiuose Rytuose metu.

 

Atstovas Bradas Shermanas (demokratas, Kalifornija) teigė, kad Kongresas turėtų patvirtinti susitarimą tik tuo atveju, jei Saudo Arabija įsipareigos nesodrinti urano ir neperdirbti panaudoto reaktoriaus kuro, kuris galėtų būti naudojamas branduoliniam ginklui. „Prezidentas, kariaujantis, siekiant užkirsti kelią branduolinio ginklo platinimui Artimuosiuose Rytuose, neturėtų sudaryti palankių sąlygų platinimui vien dėl to, kad JAV įmonės yra pasirengusios gauti pelno“, – rašė jis socialiniuose tinkluose.

 

Senatorius Edas Markey (demokratas, Masačusetsas) apkaltino Trumpo administraciją, kad ji kelia grėsmę JAV ir jos Artimųjų Rytų sąjungininkų saugumui, nes gali sudaryti sąlygas branduolinių ginklų platinimui Saudo Arabijoje ir įžiebti ginklavimosi varžybas regione. „Šis susitarimas padarytų mus visus mažiau saugius“, – sakė jis.

 

Valstybės sekretorius Marco Rubio atmetė susirūpinimą dėl susitarimo, žurnalistams sakydamas: „Pakanka pasakyti, kad JAV nepasieks jokio susitarimo su jokia pasaulio šalimi, kuris sukeltų platinimo riziką“.

 

Pagal susitarimą naujus reaktorius ir kitas branduolines technologijas tieks JAV įmonės, o kai kuriems įmonių užsienio tiekėjams gali tekti antraeilis vaidmuo.

 

Reaktorių projektams tęsiantis, JAV ir Saudo Arabijos pareigūnai taip pat atliks dvejų metų tyrimą, kuriuo sieks ištirti sodrinimo vertę Saudo Arabijai, įskaitant tai, ar būtų komerciškai perspektyvu sodrinti uraną Saudo Arabijos teritorijoje, o ne pasikliauti importuojamu kuru.

 

Jei tyrimas padarys išvadą, kad vietinis sodrinimas yra pagrįstas, JAV įmonės statys įrenginį pagal slaptą „juodosios dėžės“ susitarimą, kuris užkirstų kelią jautrios sodrinimo technologijos perdavimui Rijadui.

 

Trumpo administracijos pareigūnai teigė, kad JAV vaidmuo užkirstų kelią sodrinto urano panaudojimui kariniams tikslams ir užtikrintų, kad panaudoto kuro iš reaktoriaus nebūtų galima perdirbti bombai pagaminti.

 

Kritikai teigė, kad Saudo Arabijos aprūpinimas branduoline programa, ypač urano sodrinimo ar plutonio perdirbimo pajėgumais, apimtų galimybę skatinti branduolinių technologijų plitimą Artimuosiuose Rytuose. Priešingai nei Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija atmetė vadinamąjį aukso standartą – įsipareigojimą niekada nesodrinti urano savo šalyje ir neperdirbti panaudoto kuro iš reaktoriaus.

 

„Kur eina Saudo Arabija, ten eina ir Jungtiniai Arabų Emyratai, Turkija ir Egiptas. Mintis, kad tai turės laimingą pabaigą, yra kliedesinė“, – sakė Henry Sokolski, Neplatinimo politikos švietimo centro vykdomasis direktorius.

 

Diskusijas dėl Saudo Arabijos branduolinio susitarimo taip pat paaštrino ginčas dėl būsimų patikrinimų.

 

Saudo Arabija atmetė „Papildomą protokolą“ – Tarptautinės atominės energijos agentūros įgyvendintą susitarimą, kuris būtų numatęs griežtesnę stebėseną ir patikrinimus. Trumpo pareigūnai teigė, kad atskiras, dvišalis patikrinimo susitarimas, dėl kurio susitarta su Saudo Arabija, vis tiek užtikrins tinkamą JAV pateiktų objektų stebėseną. Kritikai teigė, kad planas bus nepakankamas įtariamai branduolinei veiklai, kurioje nedalyvauja JAV, tirti.

 

Naujasis Trumpo susitarimas yra prieštaringas ir dėl užsienio politikos priežasčių. Bideno administracija buvo pasirengusi tęsti branduolinį bendradarbiavimą su Rijadu, tačiau susitarimą sąlygojo Saudo Arabijos noru užmegzti oficialius santykius su Izraeliu, kuris turi nedeklaruotą branduolinių ginklų programą. Normalizavimo perspektyvas sutrukdė „Hamas“ 2023 m. spalio mėn. išpuolis prieš Izraelį ir vėlesnė Izraelio kariuomenės intervencija Gazoje.

 

Nors Trumpas ragino Saudo Arabiją pripažinti Izraelį, jis nereikalauja, kad Rijadas tai padarytų, norėdamas įsigyti JAV branduolinių technologijų ir pradėti savo civilinę branduolinę programą.

 

Susitarimas su Saudo Arabija taip pat buvo sudarytas tuo metu, kai Baltieji rūmai vis dar bando daryti spaudimą Iranui, kad šis apribotų savo branduolinę programą ir perduotų labai praturtinto urano tiekimą.

 

Iranas ir Saudo Arabija yra regioniniai konkurentai, o kritikai teigė, kad susitarimas pastato Trumpo administraciją į nepatogią padėtį, nes ji reikalauja, kad Teheranas sutiktų su griežtais savo branduolinių pastangų apribojimais, nes tai padeda Saudo Arabijai plėtoti civilinę branduolinę programą.

 

Trumpo pareigūnai teigė, kad nėra prieštaravimų, jei Saudo Arabijos programai taikomos veiksmingos apsaugos priemonės.

 

„Būkite ramūs, šie susitarimai atitinka aukščiausius branduolinės saugos ir neplatinimo standartus, kartu remdamiesi geriausiomis pasaulyje branduolinėmis technologijomis ir mokslininkais, sukurtais čia, Jungtinėse Valstijose“, – sakė Wrightas. „Prezidento Trumpo dėka prasidėjo Amerikos branduolinis atgimimas, kuris duos ilgalaikės naudos Amerikos ir Saudo Arabijos žmonėms.“

 

Demokratų ir respublikonų prezidentai ilgą laiką priešinosi Artimųjų Rytų šalių pastangoms sodrinti uraną. Tačiau susitarimo blokavimas greičiausiai bus sunki kova įstatymų leidėjams, kurie jam priešinasi.

 

Kai kurie įstatymų leidėjai teigė, kad branduolinis susitarimas su Saudo Arabija yra toks jautrus klausimas, kad jam turėtų būti taikomi griežtesni Kongreso standartai. 2018 m. grupė demokratų ir respublikonų įstatymų leidėjų parėmė įstatymą, kuris blokuotų branduolinį bendradarbiavimą su Rijadu, nebent Kongresas teigiamai balsuotų už jo patvirtinimą. Vienas iš senatorių, raginusių siekti didesnės kliūties, buvo Rubio, tuometinis respublikonų senatorius iš Floridos, kuris dabar yra valstybės sekretorius. Dėl šio klausimo niekada nebuvo balsuojama.“ [1]

 

1. Saudis, U.S. Set Landmark Nuclear Accord --- Deal gives kingdom a civilian program, American firms big role in development. Gordon, Michael R; Kalin, Stephen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 23 July 2026: A1.