Tautos priešų paieškos

"Rinkimų naktį daugiausia dėmesio sulaukė ne Gitano Nausėdos įspūdinga pergalė, bet tai, kad Eduardas Vaitkus surinko daugiau, negu 100 tūkst. balsų (7,32 proc.). Dar nesuskaičiavus pusės balsų, politikai suskubo kalbėti apie Lietuvai gresiančius pavojus. Gabrielius Landsbergis bene pirmasis prabilo, kad jį nustebino „ypatingai radikalių kandidatų reikšmingas balsų rinkimas“, kad žmonės „pasisako atvirai už Rusiją, prieš Ukrainą, prieš mūsų nacionalinį saugumą“. G. Landsbergis, kuris nekvaršina galvos dėl faktų ar duomenų, paskelbė savo verdiktą, nežinodamas, kas ir iš kurių rinkimų apygardų atidavė savo balsą Lietuvos „priešams“.

Vis dėlto, G. Landsbergio retorinius ekscesus pralenkė Saulius Skvernelis, per „Laisvės TV“ teigęs, kad praktiškai 30 proc. tautos būtų geras pagrindas penktosios kolonos formavimui. S. Skvernelis į tautos priešus įrikiavo ir Igną Vėgėlę bei Remigijų Žemaitaitį, dar pridurdamas, kad dėl politiško korektiškumo ir 1940 m. nebuvo kalbama apie penktąją koloną. G. Nausėda ir Ingrida Šimonytė irgi minėjo grėsmes nacionaliniam saugumui, bet nuosaikiau.

Vaitkų palaikė ne tik mažumos ir rytų Lietuva. Bent 35-iose iš 60 rinkimų apygardų penki ar daugiau procentų rinkėjų balsavo už Vaitkų. Už jį balsavo apie 57 tūkst. žmonių Vilniuje, Klaipėdoje, Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajonuose bei Visagine. Jis tik šiek tiek mažiau balsų surinko vietovėse, kuriose beveik išskirtinai gyvena lietuviai.

Pasisakė ir blaivesni balsai, suteikę kontekstą balsavimui. Šįmet savo kandidato neiškėlė Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tad tikėtina, jog nemaža jos elektorato dalis balsavo už E. Vaitkų. Visada esama protesto balsų, kurių daugumą veikiausiai surinko E. Vaitkus ir R. Žemaitaitis. 

Pabrėžtina, kad E. Vaitkų palaikė ne tik mažumos ir rytų Lietuva. Bent 35-iose iš 60 rinkimų apygardų penki ar daugiau procentų rinkėjų balsavo už E. Vaitkų. Už jį balsavo apie 57 tūkst. žmonių Vilniuje, Klaipėdoje, Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajonuose bei Visagine. Jis tik šiek tiek mažiau balsų surinko vietovėse, kuriose beveik išskirtinai gyvena lietuviai.

G. Landsbergis tikino nemanantis, jog radikalių kandidatų palaikymas gali būti susijęs „su aštria jo paties ir konservatorių retorika reaguojant į Rusijos grėsmes“. Tvirtų duomenų neturiu, bet esu linkęs manyti atvirkščiai – būtent, kad nemažai žmonių balsavo už E. Vaitkų, nes jiems iki gyvo kaulo įgriso G. Landsbergio ir kitų radikalų nesiliaujanti „dangus griūna“, „rusai puls“ retorika.

Kaip Lietuva negali rinktis savo kaimynų, ji negali nustatyti savo šalies gyventojų etninės kilmės ir tautiškumo. Lietuvos rusai toliau gyvens Lietuvoje, jie neišnyks. Įsitempus santykiams su tautinėmis mažumomis, valdžia pirmiausia turi savęs klausti, ar ji viską darė, ką galėjo, siekdama užglaistyti nesutarimus, užuot priekaištavusi mažumoms. Ji turi galią, svertus, įvairiausius poveikio įrankius. Lietuvos politika mažumų atžvilgiu nėra smerktina, kaip latvių ir estų (juk rusai nėra atsakingi už tai, kad latvių ir estų šeimos dažnai vienvaikės), bet ir ne be trukumų.

Apskritai yra keturi bendravimo variantai: asimiliavimas, integravimas, abejingumas ar ignoravimas bei diskriminavimas. Mažumai asimiliavimas ir diskriminavimas yra blogiausi variantai. Lietuva nei diskriminavo, nei stengėsi asimiliuoti savo mažumas. Bet ir nemėgino jų integruoti, įtraukti į politinį gyvenimą, įtikinti jas, kad jos yra sudėtinė visuomenės dalis. Jos buvo ignoruojamos. Kad rusai nėra integruojami į Lietuvos gyvenimą arba tik minimaliai, rodo tai, kad šiuo metu viešajame gyvenime nėra tokių žmonių, kaip Nikalojus Medvedevas ir Vladimiras Jarmolenko, kurie Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais suvadino reikšmingą vaidmenį Lietuvos politikoje. Manytum, kad po 30 nepriklausomybės metų tokių politikų turėtų būti gerokai daugiau, bet jų nėra, veikiausiai dėl to, kad nesudaromos sąlygos rusams dalyvauti politiniame gyvenime. O kad kartelė tapti kandidatu į Seimą nėra aukšta, rodo daugelio Seimo narių atvejai. Tiesiog nesistengiama rusų ar lenkų įtraukti į politinį gyvenimą.

Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse, požiūris į tautines mažumas gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos valstybių. VRE dar puoselėjo viltį, kad tautinės mažumos išmirs ar išnyks, aktyviai neįsitrauks į politinį gyvenimą, nekels didesnių reikalavimų. Pasak filosofo Willo Kymlickos, Vakaruose labiau pasitikima tautinėmis mažumomis. Itin svarbu, kad nemanoma, jog mažumos sudaro potencialią penktąją koloną, pasiryžusią bendradarbiauti su užsienio priešais. Esant tokiems nuogąstavimams, saugumo tarnybos jaučia poreikį atidžiai stebėti mažumas, užkirsti kelią kolaboravimui, ieškoti potencialių išdavikų. Etninių santykių saugumizavimo (angl. securitization) sąlygomis, valstybių ir mažumų santykiai nebelaikomi įprastos demokratinės politikos reikalu, sprendžiamu diskusijomis ir derybomis, bet tampa valstybės saugumo klausimu, neatmetant galimybės teikti valdžiai teisę saugumo užtikrinimo dingstimi riboti demokratinį procesą, kad būtų galima apsaugoti valstybę.

Lietuva nėra taip toli nužengusi, bet po įvykių Ukrainoje požiūris į rusus smarkiai pakito. Abejingumą pakeitė atvirai reiškiamas nepasitikėjimas, Rusijos televizijos laidų draudimas, nebaudžiamas viešas neapykantos kurstymas, rusų kultūros niekinimas. S. Skvernelio pastabos apie penktąją koloną, G. Landsbergio ir kitų – apie grėsmes nacionaliniam saugumui rodo, kad balsavimas nebelaikomas vien politinių preferencijų išraiška, bet ir galimai ardomųjų ketinimų bei paramos Maskvos agresijai rodikliu. Visagino ir Šalčininkų rezultatų pabrėžimas buvo ne itin subtilus priminimas, kad E. Vaitkus laimėjo daugiausia balsų vietovėse, kur mažumos sudaro daugumą.

Esu beveik besąlyginis žodžio ir išraiškos laisvės šalinininkas, taigi cenzūros priešas. Nutarimais riboti Rusijos televizijos laidų retransliavimą rodoma, kad nepasitikima Lietuvos rusais, manoma, jog jie negeba atsispirti Rusijai. Nors aiškinama, kad Maskvos idėjos veikia mažiau išsilavinusius lietuvius, Rusijos laidų retransliavimo draudimas labiausiai taikomos rusakalbiams.

Rusijos laidų cenzūra yra bergždžias dalykas, ją lengva apeiti, pasitelkiant internetą, VPN ir kitas priemones. Be to, draudžiamas vaisius yra gardžiausias, patraukliausias, nes nebūtų draudžiamas, jei nebūtų ypatingas.

Leidžiama skatinti neapykantą rusams. Viešumoje jie nuolat vadinami fašistais ir orkais. Orkai – ne žmonės, bet žemesnė kraugeriška būtybė. Naciai negailėjo pastangų vaizduoti žydus žemesnio rango žmonėmis, o per Antrąjį pasaulinį karą JAV propaganda sutapatino japonus su beždžionėmis. Dirva genocidams dažnai rengiama, neigiant būsimų aukų žmogiškumą. 

Lietuvoje nebus genocido, nebus žudomi nei rusai, nei lenkai. Vis dėlto nerima kelia tai, kad valdžia pro pirštus žiūri į tokią nužmoginančią retoriką, nors kitais atvejais persistengia, siekdama užkirsti kelią smulkiems įžeidinėjimams, priekabiavimams ir patyčioms. Mes piktinamės, kai lietuviai pristatomi kaip žydšaudžių tauta, tad nereikia ypatingos vaizduotės suprasti, kaip kalbos apie orkus veikia rusus.

Aktyviai menkinama rusų kultūra, nors jos pasiekimai literatūroje, muzikoje ir moksle tikrai įspūdingi. Prieš kelias savaites per knygos vertimo pristatymą literatūrologė aiškino, kad XIX a. rusai vakariečiams gudriai pardavė savo kultūrą kaip rusišką egzotiką. O vertėja pareiškė, kad iš esmės visa rusų kultūra yra arba vogimas (atseit iš Vakarų), arba „pokazucha“ (tuščias pasidemonstravimas).

Nestebina, kad yra prieš rusus nusistačiusių žmonių, kad esama ir tų, kurie jų nekenčia, laiko blogio įkūnijimu ir linki jiems blogo. Bet apmaudu, kad šitokios nuostatos yra taip plačiai paplitusios ir valdžia bei tariamasis elitas tam pritaria."

 Labai gaivu matyti, kad Gabrielių Landsbergį vadina radikalu žinomas mąstytojas bei Vakarų ir Lietuvos politinio gyvenimo žinovas. Jei Gabrielius Landsbergis vaikšto, kaip gaidys, ir kelia triukšmą, kaip gaidys, tai jis ir yra gaidys.