„Citadel“ įkūrėjas ir generalinis direktorius Kenas Griffinas, Harvardo universiteto absolventas, per keturis dešimtmečius savo *alma mater* paaukojo daugiau nei 500 mln. JAV dolerių. Dabar jis įsipareigojo skirti 3 mlrd. JAV dolerių Carnegie Mellono universitetui (CMU).
Tai didžiausia vieno asmens auka Amerikos aukštojo mokslo istorijoje; į ją įeina 2 mlrd. JAV dolerių naujam universiteto miesteliui Majamyje. Pasak CMU, šis projektas pakeis tradicinį aukštojo mokslo modelį: mokymasis bus organizuojamas aplink visuomenės problemas, o ne konkrečias studijų kryptis.
Būtent to ir reikia aukštajam mokslui – investicijų į naujus, konkurencingus eksperimentus.
Aukštasis mokslas nuvilia studentus, o amerikiečiai yra praradę kantrybę. Remiantis naujausia „Pew Research“ apklausa, septyni iš dešimties amerikiečių (įskaitant daugumą abiejų pagrindinių politinių partijų atstovų) mano, kad aukštasis mokslas juda netinkama linkme. Visgi 2025 m. aukštosioms mokykloms buvo paaukota beveik 80 mlrd. JAV dolerių. Vien Harvardas surinko 1,3 mlrd. JAV dolerių.
Kad ir kiek lėšų aukotojai skirtų šiai problemai spręsti, mokymo kokybė elitinėse aukštosiose mokyklose vis prastėja. 2024 m. Harvarde atliktos apklausos duomenimis, 45 proc. studentų teigė nenorintys per paskaitas reikšti savo nuomonės prieštaringais klausimais.
2024–2025 m. mokslo metais 60 proc. „Harvard College“ studentų gavo aukščiausius įvertinimus (A), kai 2005–2006 m. tokių buvo 24 proc. Tai vargu ar primena aplinką, kurioje skatinamos rimtos diskusijos ir akademinė veikla.
Spaudžiami įtakingų kritikų, elitiniai universitetai pradėjo įgyvendinti pokyčius: priėmė pareiškimus dėl institucinio neutralumo, ėmėsi priemonių prieš pažymių infliaciją, pažadėjo saugoti laisvą idėjų svarstymą ir įsteigė pilietinio ugdymo centrus. Tačiau šie pokyčiai – tik kosmetiniai.
Bakalauro studijas sudaro trys elementai: studentai, dėstytojai ir paskaitos. Jei nesikeičia priėmimo tvarka, dėstytojų sudėtis ir studijų programos, vadinasi, administratoriai nieko nepakeitė. Jie išlaikė esamą padėtį, kartu bandydami suklaidinti visuomenę ir nusikratyti kritikų spaudimo.
Nepaisant visų D. Trumpo administracijos pastangų panaudoti federalinį finansavimą kaip spaudimo priemonę, elitiniai universitetai yra pernelyg turtingi, kad pajustų didelį poveikį dėl sulaikytų valstybės subsidijų. Paskutinį kartą skelbtais duomenimis, Harvardo universiteto fondo vertė siekė 59,9 mlrd. JAV dolerių. 2025-aisiais finansiniais metais universiteto fondo investicijų grąža siekė 11,9 proc., o pats universitetas beveik nemokėjo mokesčių. Šių universitetų vadovybės skundžiasi dėl finansavimo mažinimo, nes mano, kad turi teisę į mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau iš tikrųjų jos tikrai nepatiria finansinių sunkumų.
Dėl tos pačios priežasties privatūs rėmėjai šiose aukštosiose mokyklose negali daryti didelės įtakos. Aukojant „Ivy League“ (angl. „Gebenės lygos“) universitetams, gaunami kvietimai į kokteilių vakarėlius, o stambūs rėmėjai gali tikėtis, kad jų vardu bus pavadintas pastatas, kuriame dėsto jus niekinantys aktyvistai profesoriai, o jų paskaitose jūs vaizduojami kaip blogiukai.
Filantropai visgi gali prisidėti prie pokyčių aukštajame moksle. Tai jie gali daryti investuodami į alternatyvias įstaigas ir naujus konkurentus – kaip tai padarė p. Griffinas (investavęs į CMU) ir aš (į Ostino universitetą). Jei 20 proc. iš 80 mlrd. JAV dolerių, skiriamų aukštajam mokslui, atitektų eksperimentiniams ir novatoriškiems projektams, tai sudarytų apie 16 mlrd. JAV dolerių per metus – pakankamai, kad pradėtų keistis visa sistema.
Tokių aukų dėka nauji universitetai suklestėtų ir konkuruotų su „Ivy League“ dėl geriausių dėstytojų bei gabiausių studentų. Jų absolventai konkuruotų dėl geriausių darbo vietų. Konkurencija priverstų esamus universitetus prisitaikyti sparčiau ir visapusiškiau, nei tai galėtų padaryti bet kokia tiesioginė auka ar vyriausybės finansavimo nutraukimas.
Jau esame matę, kad tai veikia. Džonso Hopkinso universitetas duris atvėrė 1876 m. ir, finansuojamas iš 3,5 mln. JAV dolerių palikimo, tapo pirmuoju mokslinių tyrimų universitetu Amerikoje. Iki 1889 m. jis parengė daugiau mokslų daktarų nei Harvardas ir Jeilis kartu sudėjus per tą patį laikotarpį.
Tuometinis Harvardo prezidentas Charlesas Eliotas vėliau pripažino, kad jo universiteto magistrantūros ir doktorantūros studijos „neklestėjo tol, kol Džonso Hopkinso pavyzdys neprivertė mūsų dėstytojų“ į jas investuoti. Čikagos ir Stanfordo universitetai taip pat pradėjo veiklą kaip naujos, privačiomis lėšomis finansuojamos įstaigos. Šiandien jie priskiriami prie geriausių pasaulio universitetų.
Aukojimas alternatyvioms įstaigoms naudingas visiems, kuriems rūpi aukštasis mokslas. Tai apima ir tokius žmones kaip aš – manančius, kad elitiniai universitetai yra kultūriškai žalingos, savanaudiškos struktūros, kurias reikėtų uždaryti, – bei šių universitetų absolventus, kurie juos myli, laiko puikiais ir noriu, kad jie būtų dar geresni. Jei jie iš tiesų yra puikūs, nedidelė sveika konkurencija pavers juos dar geresniais.
Nesvarbu, ar tikslas – padaryti geriausius dar geresnius, ar juos pranokti, filantropai, norintys tobulinti aukštąjį mokslą, turėtų pasekti pono Griffino pavyzdžiu. Palankiai vertinkite permainas. Remkite konkurentus ir naujas institucijas.
---
Ponas Yassas yra „Susquehanna International Group“ bendraįkūrėjas.“ [1]
1. Pouring Money Into the Ivy League Won't Solve Its Problems. Yass, Jeff. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Oct 2026: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą