“Kai kas dirbtinio intelekto (DI) kūrimą lygina su pirmosios atominės bombos sukūrimu, įgyvendinant Manheteno projektą. Tačiau svarbiausias abiejų iniciatyvų skirtumas daro jas visiškai priešingas.
JAV vyriausybė inicijavo ir prižiūrėjo visą procesą, kurio metu buvo pažabota atominė energija ir sukurta bomba. Panaudojus ginklą, federalinė valdžia perėmė branduolinių technologijų kontrolę šalyje ir bandė sustabdyti arba sulėtinti jų karinį panaudojimą pasauliniu mastu. Vyriausybė puikiai suprato mokslo ir technologijų, su kuriomis dirbo, esmę.
Visai kitaip klostosi ne mažiau pasaulį keičiančio DI kūrimas. Dirbtinio intelekto paieškas inicijavo, finansavo ir vykdė privatus sektorius. Nebuvo jokios priežiūros iš vyriausybės pusės, kuri atstovautų žmonėms ir būtų atsakinga už jų fizinį saugumą. Net ir dabar aukščiausi valdžios pareigūnai neparodo, kad visiškai ar laiku suprastų, ką pažangiausiose laboratorijose veikia mokslininkai, inžinieriai ir mašinos.
Tie, kurie prieštarauja federaliniam DI reguliavimui, primena, kad ankstyvuoju etapu Manheteno projekto mokslininkai nuogąstavo, jog pirmasis branduolinis bandymas gali uždegti Žemės atmosferą. Taip nenutiko. Tad, jų teigimu, panašiai yra ir su DI: dabar diskusijose vyrauja „egzotiškos baimės“, kurios visada lydi technologinius proveržius.
Tarp Manheteno projekto dalyvių buvo mokslininkų, bijojusių to, ką žurnalistas vėliau pavadino „pasaulio pabaigos hipoteze“. Tačiau tokių buvo nedaug – ne dauguma, o jų nuogąstavimus nugalėjo projekto vadovas J. Robertas Oppenheimeris (kuris iš pradžių ir pats nerimavo), pasikonsultavęs su kitais mokslininkais ir peržiūrėjęs jų skaičiavimus. Platesnis kontekstas: JAV vyriausybė siekė užbaigti Antrąjį pasaulinį karą be invazijos į Japoniją, kuri būtų galėjusi pareikalauti milijonų gyvybių. Todėl laikas buvo itin svarbus veiksnys.
Tuo tarpu DI kūrėjai ir lyderiai – ne pavieniai asmenys ar dauguma, o visi be išimties – pripažįsta, kad ši technologija gali sukelti fizinę katastrofą, ir dauguma (jei ne visi) tikisi, kad bent viena tokia nelaimė įvyks. Be to, nėra jokio istorinio konteksto ar grėsmės dėl milijonų mirčių, kurie spaustų juos skubėti pirmyn.
Mes leidžiame DI kūrėjams įsivaizduoti save kaip Oppenheimerį. Iš tiesų jie yra daktaras Frankenšteinas. Nors bent jau jis aklai nesivaržė su greta esančia laboratorija – dėl didžiausio pirminio viešo akcijų platinimo (IPO).
Tai mus atveda prie Samo Altmano – „OpenAI“ vadovo ir garsiausio šios technologijos veido. Jam patinka palyginimai su Manheteno projektu. Kai šią savaitę „Vanity Fair“ redaktorius Markas Guiducci užsiminė apie Oppenheimerį, S. Altmanas pareiškė nenorįs demonstruoti „netikro kuklumo“, tačiau pabrėžė, kad dirbtinio intelekto sukūrimas buvo „kolektyvinės pastangos“ – „istorija apie palyginti nedidelę grupę genialių mokslininkų ir inžinierių, nuveikusių kažką nuostabaus“.
Niekas niekada nekaltino S. Altmano dėl pernelyg didelio kuklumo, tačiau jis yra išskirtinė asmenybė: 41-erių Silicio slėnio veteranas ir milžinas. Skirtingai nei Oppenheimeris, jis nėra mokslininkas ar profesorius – jis verslininkas: interneto produktų atradėjas, startuolių strategas, puikus techninių talentų vertintojas ir žmogus, suprantantis pinigų srautus – kur jie kaupiasi ir kur galima rasti lėšų inovacijoms finansuoti.
2016 m. žurnale „The New Yorker“ paskelbtame gana palankiame straipsnyje apie S. Altmaną Tadas Friendas rašė, kad „didžiausios Altmano stiprybės – minčių aiškumas ir intuityvus sudėtingų sistemų suvokimas“. Jo „supergalia“ – „gebėjimas matyti žmones kaip šachmatų figūras ir numatyti jų ėjimus“.
Šių metų balandį tame pačiame žurnale pasirodžiusiame ne tokiame palankiame straipsnyje „Samas Altmanas gali valdyti mūsų ateitį – ar galima juo pasitikėti?“ Ronanas Farrow ir Andrew Marantzas rašė, kad S. Altmanas „dažnai – su pagarba arba įtarumu – apibūdinamas kaip didžiausias savo kartos idėjų ir projektų pristatymo meistras“.
Daugelis aplinkinių teigia, kad jam trūksta gilių programavimo ar mašininio mokymosi žinių. R. Farrow ir A. Marantzas praneša, kad „daugelis inžinierių prisiminė atvejus, kai jis neteisingai vartojo arba painiojo pagrindinius techninius terminus“.
Dauguma kalbintųjų pritarė kritikų nuomonei, kad „Altmanas pasižymi nenumaldomu valdžios troškimu, kuris išskiria jį net tarp pramonininkų, savo vardais žyminčių kosminius laivus“.
Vienas su S. Altmanu dirbęs valdybos narys autoriams sakė: „Jo nevaržo tiesa.“
R. Farrow ir A. Marantzas praneša, kad 2023 m. rudenį, kai „OpenAI“ valdyba pagarsėjusiame posėdyje atleido S. Altmaną iš startuolio, jo vyriausiasis mokslininkas pasakė kitam valdybos nariui: „Nemanau, kad Samas yra tas žmogus, kuriam derėtų patikėti valdymo mygtuką.“ Valdybos nariai manė, kad jis „suklaidino juos dėl vidinių saugumo protokolų“.
S. Altmanas garsiai pasipriešino ir buvo grąžintas į pareigas. Visgi „kolegos, prisidėję prie jo pašalinimo, kaltina jį tokio masto apgaule, kokia yra nepriimtina bet kuriam vadovui ir pavojinga žmogui, vadovaujančiam tokiai permainas lemiančiai technologijai“.
Ankstyvuoju laikotarpiu S. Altmanas lygino dirbtinį intelektą su branduoline energija ir nuogąstavo, kad ši technologija, tapusi nevaldoma, gali sukelti katastrofą. Tačiau iki praėjusių metų jo retorika pasikeitė. „Visi gausime geresnių dalykų, – rašė jis tinklaraščio įraše. – Kursime vieni kitiems vis nuostabesnius dalykus.“
Viešai S. Altmanas ragino taikyti reglamentavimą, įskaitant įkurti federalinę agentūrą, kuri prižiūrėtų pažangius dirbtinio intelekto (DI) modelius. Tuo pat metu, kaip praneša Farrowas ir Marantzas, jis darė įtaką įvairiomis kryptimis. Ilgą laiką rėmęs Demokratų partijos kandidatus bei jų idėjas, S. Altmanas pakeitė savo poziciją. Dabar jis – vienas iš prezidento D. Trumpo mėgstamiausių verslo magnatų. 2025-ųjų inauguracijos dieną D. Trumpas panaikino savo pirmtako vykdomąjį įsakymą dėl DI. „Jis rado veiksmingą būdą priversti D. Trumpo administraciją vykdyti savo valią“, – Farrowui ir Marantzui sakė aukšto rango J. Bideno administracijos pareigūnas.
Interviu žurnalui „Vanity Fair“ S. Altmanas, regis, keistai ir nuolat pabrėžė, kaip stipriai myli savo vaikus – tarsi būtų jautęs, kad tai padeda jam atrodyti žmogiškesniam. Tapęs tėvu, jis vis dažniau susimąsto: „Žinoma, nenorime sunaikinti pasaulio, bet ką norime išsaugoti ir kokį pasaulį norime sukurti?“
Ką norime išsaugoti? Tai man priminė ištrauką iš T. Friendo straipsnio „The New Yorker“ žurnale, kuriame S. Altmanas kalbėjo apie buvimo mašina privalumus. „Mes, žmonės, esame ribojami informacijos priėmimo ir perdavimo spartos – per sekundę įsisaviname tik du bitus informacijos, tad daugybė jos prarandama. Mašinai mes tikriausiai atrodome kaip sulėtintos banginių dainos.“
Tai gražiai išreikšta, tačiau šiurpi mintis. S. Altmanas yra rašęs, kad galutinis DI eros tikslas gali būti žmogaus ir mašinos susiliejimas. „Būsime pirmoji rūšis istorijoje, pati sukursianti savo palikuonis.“
T. Friendas praneša, kad 2012 m. S. Altmanas atsisakė minties, jog žmonės yra unikalūs kūriniai. „Kai supratau, kad intelektą galima imituoti, paleidau mintį apie mūsų unikalumą, ir tai nebuvo taip skausminga, kaip maniau.“
Interviu „Vanity Fair“ jam buvo užduotas hipotetinis klausimas. Tarkime, yra didelis raudonas mygtukas, kurį jis ir visi konkurentai galėtų paspausti ir tarti: „Kol kas darome pertrauką ir užtikriname saugumą.“ Ar jis paspaustų tą mygtuką? Jis atsakė ta miglota, supratimą apsunkinančia kalba, kurią dažnai vartoja viešumoje, tačiau įterpė ir vieną visiškai aiškią frazę: „Mums prireiks tokių dalykų kaip išimtys iš antimonopolinių įstatymų“ – dar prieš pradedant tokias diskusijas.
Jis nėra vizionierius; tai teisininkų apsuptas milijardierius. Ar jis turėtų vadovauti žmonijos ateičiai? Jei ir toliau tokiu tempu judėsime šiuo keliu, taip ir nutiks. Tuomet galėsime dažniau lyginti jį su Oppenheimeriu – kai jis vaikščios pirmyn atgal ties technologijų pažangos riba, grąžydamas rankas ir murmėdamas „Bhagavadgytos“ eilutes apie tai, kokią jėgą paleido į pasaulį.“ [1]
1. Declarations: Sam Altman Is No Oppenheimer. Noonan, Peggy. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Oct 2026: A13.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą