„Ar esate amerikietis, stebintis ir, galbūt, net besimėgaujantis Prancūzijoje vykstančiais, itin prancūziško pobūdžio neramumais? Pasistenkite nepasiduoti pagundai džiūgauti dėl svetimų bėdų. Mes ne tokie jau skirtingi.
Tai, kas vyksta Paryžiaus ir kitų miestų gatvėse, iš esmės yra susiję su fiskaline politika. Rimtai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šalyje vyksta studentų protestai (dažnai lydimi smurto) dėl mokytojų trūkumo ir apleistų mokyklų pastatų. Tačiau tai – tik naujausias įvykis viešųjų neramumų serijoje, kurią kursto kairiosios organizacijos (pavyzdžiui, profesinės sąjungos), siekiančios priversti valdžią nukreipti senkančius viešuosius išteklius jų remiamoms sritims.
Prieš prasidedant studentų riaušėms, vyko vienos dienos nacionalinis valstybės tarnautojų, ugniagesių ir kitų darbuotojų streikas, kuriuo protestuota prieš vyriausybės sprendimą įšaldyti atlyginimus. Panašūs judėjimai vyko ir 2025 m. rudenį, tad nacionalinės eitynės, nukreiptos prieš vyriausybės biudžetą, tampa kasmete tradicija.
Gatvėse vykstančios kovos yra žiaurios, nes biudžeto skaičiai negailestingi. Prancūzija – bankrutavusi. Vyriausybės skola siekia 120 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir sparčiai auga, nes kasmetis 5 proc. BVP fiskalinis deficitas tampa norma.
Skolinimosi kaštai smarkiai kyla: praėjusią savaitę pagrindinių 10 metų trukmės vyriausybės obligacijų pajamingumas pirmą kartą nuo 2002 m. trumpam viršijo 5 proc. Tai mažiau nei JAV 10 metų trukmės iždo obligacijų pajamingumas, tačiau taip yra todėl, kad Amerikos investuotojai tikisi spartesnio ekonomikos augimo. Palyginti su kitomis lėtai augančiomis Europos šalimis, Prancūzija išsiskiria neigiamomis tendencijomis. Pajamingumo skirtumas tarp Prancūzijos obligacijų ir Vokietijos obligacijų (laikomų saugiausiu Europos turtu) yra toks pat didelis, koks buvo 2010–2012 m. euro zonos krizės metu. Prancūzija už skolinimąsi moka daugiau nei Italija ar net Graikija.
Kadangi obligacijų pajamingumas viršija bet kokias realias ekonomikos augimo prognozes, skolos kalnas gali tik didėti, o skolos aptarnavimo išlaidos – sparčiai augti. Jaunieji riaušininkai, reikalaujantys didesnio finansavimo švietimui, kovoja ne dėl didesnės pyrago, kuris ir taip mažėja, dalies. Jie kovoja dėl dalies pyrago, kurio gali net nebūti.
Dėl visko kalti „bumo kartos“ atstovai (*les boomers*). Prancūzijoje pastaruoju metu taip pat vyko ilgai trukę ir audringi protestai, susiję su senatvės pensija – Prancūzijos atitikmuo socialinės apsaugos sistemai. Šie procesai vyko 2019–2023 m. (su ilga pertrauka dėl pandemijos) ir sužlugdė tiek išsamų prezidento Emmanuelio Macrono pensijų sistemos pertvarkymo planą, tiek vėlesnį, kuklesnį bandymą pakelti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų.
Tai turėjo dvi akivaizdžias pasekmes ir, galbūt, trečią – intriguojančią. Viena pasekmė – biudžeto praktiškai neįmanoma subalansuoti. 2025 m. valstybinėms pensijoms skirta 422 mlrd. eurų – tai sudarė beveik 25 proc. viso vyriausybės biudžeto ir 14 proc. BVP. Paryžiui niekada nepavyks subalansuoti finansų, jei tokių išlaidų negalima nei svarstyti, nei reformuoti.
Kita pasekmė – sustojęs ekonomikos augimas. Pensijų reforma – tai ne vien fiskaliniai skaičiavimai. Kadangi šalies senatvės išmokų sistema nustato taisykles, kiek laiko darbuotojai išlieka darbo rinkoje, formuoja paskatas taupyti bei investuoti ir daro didelę įtaką bendram mokesčių lygiui, ji turi didžiulį poveikį ekonomikos augimui. Prancūzija atsisakė bet kokių bandymų tinkamai išspręsti šį klausimą.
Trečioji pasekmė gali ryškėti obligacijų rinkose. Žlugus pensijų reformoms, obligacijų turėtojai gavo signalą, kad jie nebūtinai yra pagrindiniai Prancūzijos kreditoriai – taip teigia Stanfordo universiteto ekonomistas Hanno Lustigas. Iš tiesų svarbiausi reikalavimų turėtojai Prancūzijos valstybės atžvilgiu yra pensininkai.
Teisiškai taip nėra, tačiau sprendžiant valstybės mokumo klausimus politika visada nusveria teisę. Žlugdydami pensijų reformą, Prancūzijos politikai ir rinkėjai parodė, kad renkasi rizikuoti ir palikti netvarią skolų naštą, o ne mažinti senatvės išmokas. Pasak H. Lustigo, vien tai galėtų paaiškinti dalį pastaraisiais metais išaugusio Prancūzijos obligacijų pajamingumo, kuris dabar prisideda prie šalies biudžeto problemų.
Kuo konkrečiai skiriasi Amerika? Išskirčiau du tarpusavyje susijusius aspektus. Pirma, mūsų ekonomika ir toliau sparčiai auga, nes mūsų reguliavimo sistema palankiau vertina rizikos prisiėmimą, o mokesčių sistema nėra tokia baudžiamojo pobūdžio kaip Prancūzijoje. Vis dėlto tai didžiąja dalimi priklauso nuo to, kad susitaikome su gerovės valstybės modeliu, kuris vis dar nėra toks dosnus, kaip Europoje.
Antra, socialinio draudimo sistema vis dar – nors kol kas ir vos vos – yra reformuojama. Reformos galimybė jau įtraukta į pačią sistemos struktūrą: jei Kongresas nesiims veiksmų, 2032 m. išsekus senatvės pensijų fondo lėšoms, teks drastiškai mažinti išmokas. Jei J. Lustigo atlikta Prancūzijos viešųjų finansų analizė yra teisinga, ši socialinio draudimo reformos galimybė yra svarbus stabilizuojantis veiksnys pačios Amerikos skolų rinkoje. Mes dar neiškėlėme pensininkų interesų aukščiau kreditorių interesų.
Kol kas. Lyg diskusijos dėl socialinio draudimo ir taip nebūtų pakankamai įtemptos, Prancūzijos problemų pavyzdys šiai situacijai suteikė dar vieną aspektą.“ [1]
1. Political Economics: Riots in France? They Could Happen Here. Sternberg, Joseph C. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Oct 2026: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą