Kaip geri laikai virto auksiniais, bet ne tau

"Lietuva išgyvena absoliutaus klestėjimo laikus – pinigai plūsta upėmis, ir kuo toliau, tuo tos upės sraunesnės. Tiesa, ne į paprastų piliečių kišenes, o iš jų. Būtent eiliniai piliečiai ir finansuoja prekybininkų, monopolininkų, galbūt ir valdininkų aukso amžių.

Liūdna žinia, kad ir toliau ši tendencija nemažėja ir nemažės, o kai prasidės realūs ekonominiai sunkumai, jie, greičiausiai, vėl bus sprendžiami viduriniosios klasės sąskaita.

Pradėkime iš kiek toliau.

Tadas Povilauskas savo feisbuko paskyroje taip apibūdina dabartinę padėtį:
„Galvojančių, kad būstas pigs, antrą ketvirtį beveik nebeliko. Atrodytų, tokie lūkesčiai labai aiškiai rodo, jog būstas sparčiai brangs, tačiau dažnai istoriškai pernelyg dideli lūkesčiai kaip tik įspėja apie netrukus pasikeisiančią padėtį. Birželį atlikta apklausa parodė, kad 80 proc. apklaustų gyventojų Lietuvoje mano, jog būsto kaina per artimiausius dvylika mėnesių didės, 3 proc. galvoja, kad būstas pigs, 12 proc. nesitiki pokyčių, o likę 5 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės.“

Žmonės tiesiog nebetiki rinka ir tuo, kad Lietuvos rinkose veikia kokie nors ekonomine logika pagrįsti dėsniai.

Žinote, ką tai reiškia? Žmonės tiesiog nebetiki rinka ir tuo, kad Lietuvos rinkose veikia kokie nors ekonomine logika pagrįsti dėsniai.

Nes tik pas mus gali būti taip, kad būsto kainos auga, kai paklausa drastiškai krenta, ir būsto kartais parduodama mažiau nei prieš keletą metų. Atsakymas čia paprastas ir neturi nieko bendro su stebukline pasaka – tiesiog valdininkai savo veiksmais taip sujaukė rinką (dėl neišduodamų statybos leidimų naujus daugiabučius sostinėje gali ręsti tik išrinktieji), ir tos pačios rinkos dėsniai nebegalioja. Galima prašyti, kiek nori, vis tiek atsiras kas sumoka.

Tuo labiau kad mokančių ne iš verslo, bet iš mokesčių mokėtojų pinigų vis daugėja.

Valstybės kontrolė perspėja, kad Vyriausybei reikėtų vengti perteklinį vartojimą skatinančių mokestinių lengvatų ir kompensacijų, kurios dar labiau įsuka infliacijos malūną, augina valstybės skolą.

Metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo degalų ir tepalų, šilumos energijos, pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, kietojo kuro, duonos ir grūdų produktų, mėsos ir jos produktų, restoranų, kavinių paslaugų, dujų, daržovių, asmeninių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto, aliejaus ir riebalų kainų padidėjimas bei drabužių, informacijos apdorojimo įrenginių kainų sumažėjimas.

Kovojant su itin aukšta infliacija, reikėtų vengti perteklinį vartojimą skatinančių priemonių, kurios augina infliaciją, o brangstant ištekliams didina valstybės skolą, pareiškė Valstybės kontrolė (VK).

Fiskalinės institucijos funkciją vykdanti VK, įvertinusi 2022 m. birželio 30 d. Finansų ministerijos paskelbtą 2022–2025 m. ekonominės raidos scenarijų, pabrėžė, kad, projektuojant aukštą infliaciją, auga spaudimas priimti papildomų į visus gyventojus orientuotų priemonių, tokių kaip mokesčių mažinimas ar įvairios kompensacijos.

„Tarptautinės organizacijos rekomenduoja tikslingą paramą labiausiai pažeidžiamiems asmenims ir įspėja, kad vidaus paklausos skatinimas sunkina Europos Centrinio Banko siekį suvaldyti infliaciją. Atsižvelgiant į neigiamą rizikų balansą, sprendimai turi būti priimami ypač atsakingai, nes valdžios sektoriaus deficitą didinančios priemonės gali prisidėti prie valstybės skolos augimo“, – pranešime cituojamas Jaroslavas Mečkovskis, VK Biudžeto stebėsenos departamento vyriausiasis ekonomistas.

Sakote, viskas labai gudru ir toli nuo jūsų ir jūsų šeimos? Nė velnio. Viskas čia pat, prie artimiausio prekybos tinklo kasos. Kaip tai veikia, paaiškina „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas – išdėstė, kodėl Lietuva yra išskirtinai brangi šalis ir kodėl pas mus viskas brangsta kur kas greičiau nei kitur.

Juolab kad dabartinis kainų augimas Lietuvoje sparčiausias ES, ir netgi kur kas spartesnis nei Latvijoje ar Estijoje.

Tokio Lietuvos išskirtinumo priežastis – standartiniai ekonominiai procesai: kai didėja vadinamoji sąnaudų bazė, gamintojai ir prekybininkai tai permeta galutiniam vartotojui. Pas mus susiklostė tendencija, kad jei kainas reikia didinti, tą galima daryti šį pavasarį, nes „visi brangina produkciją“.

„Tokio Lietuvos išskirtinumo priežastis – standartiniai ekonominiai procesai: kai didėja vadinamoji sąnaudų bazė, gamintojai ir prekybininkai tai permeta galutiniam vartotojui. Pas mus susiklostė tendencija, kad jei kainas reikia didinti, tą galima daryti šį pavasarį nes „visi brangina produkciją“.

Tai buvo savotiškas langas. Kainos vartotojams augo kur kas sparčiau nei Europoje, nes buvo lengviau permesti sąnaudas pirkėjams, nors gamintojų kainos didėjo taip pat, kaip ir kitose ES šalyse, kur vartotojai brangimą juto mažiau“, – aiškina Ž. Mauricas.

Ekonomistas primena, kaip brango kiaušiniai vartotojams Prancūzijoje, – jie labai ilgai lentynose kainavo tiek pat, nors gamintojui didmenininkui šokinėjo labai ženkliai. Tik vėliau vartotojui pakilo šiek tiek, kur kas mažiau nei Lietuvoje. Tai geras pavyzdys vartotojui. Prancūzija pateikiama kaip pavyzdys gana sustabarėjusios rinkos, naudingos vartotojui, kur pokyčiai lentynose labai lėti.

Kas vyksta pas mus, savo feisbuko paskyroje pakomentavo Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas:

„Turi pigti, bet nepigs. Tokia padėtis, kai nesutariama, kodėl tokia aukšta infliacija, labai naudinga turintiems rinkos galią. Vartotojų teisių gynimo organizacijos, kaip ir Konkurencijos taryba, per silpnos, kad paveiktų oligopolinių verslo darinių siautėjimą. Ar ką galima pakeisti? Manau, kad dabartinė valdančioji dauguma neturi vizionieriško matymo, kaip tai padaryti.

Apeliuoti į karą Ukrainoje, kaip į pagrindinį visų bėdų šaltinį, patogu, bet tai nepadės suvaldyti infliacijos. Kainų chaosas tęsis ir toliau, nes tiesiog nematau, kas jį galėtų suvaldyti. Tam reikia supratimo, kas vyksta, ir politinės valios realizuojant konkrečias priemones. Deja, politinės valios tarsi ir nepritrūksta, bet štai, kai stinga supratimo, politinės valios perteklius nuveda „nusigrybavimo“ keliu.“

Kalbant paprasčiau, mes kol kas toliau sėkmingai taškome pinigus ir vietoj realių problemų sprendimų (kad ir tos pačios biurokratinės sistemos, ribojančios kitų žaidėjų atėjimą į rinką, ir pasiūlos didinimas, sutvarkymas, valstybinių monopolininkų tarifų peržiūra, realių pelnų bei investicijų įvertinimas) tiesiog mėgaujamės geru gyvenimu už skolintus pinigus. Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidų augimas – vienas didžiausių ES. Infliacija – taip pat. Tik sutapimas? Gilesnių analizių, kiek toks išlaidų augimas veikia mūsų infliaciją, nėra.

Kas iš to bus eiliniam piliečiui, kuris jau dabar bijo užsukti į maisto prekių parduotuvę ar stabtelėti prie degalinės? Gerų žinių nėra. Infliacija mažės. Teoriškai. Tai, kad keliasdešimt procentų brangę produktai ir paslaugos pigs keliais procentais, kardinaliai gyvenimo nepakeis. Atlyginimai, jei nesi valstybinio sektoriaus darbuotojas, tikėtina, taip pat nebeaugs šuoliais.

Tačiau dar laukia nauja atsiritanti banga – naujų mokesčių ir tarifų didinimo. Dalis įmonių ir įstaigų ir toliau gyvens tik geriau. Mūsų visų sąskaita. Ir permainų šiame fronte, deja, nematyti. Skaudžiausiai kentės vidurinioji klasė: mokės visus mokesčius ir rinkliavas, nes negaus jokių lengvatų ir pamaloninimų artėjant rinkimams."