„Shadi Bartsch „Platonas išvyksta į Kiniją“ apžvalgoje (knygų lentyna, vasario 27 d.) Martha Bayles teisingai gina Leo Straussą nuo kaltinimo, kad profesorius buvo antidemokratas, kuris būtų pasisakęs už vyriausybę, pagrįstą (ne) kilnaus totalitarinių valdovų, pavyzdžiui, Kinijos, melu. Tačiau ji klysta, kaip ir jos cituojami klasicistai, neskirsdama skirtumo tarp Platono mokymo jo dialoguose, įskaitant „Respubliką“, ir įprasto tų dialogų veikėjo, Sokrato, išsakytų pažiūrų.
Toli gražu nelaikydamas „Respublika“, kaip politinio gyvenimo pavyzdžiu, Straussas vaizdavo ją, kaip sokratinį bandymą sutramdyti dviejų jaunų, antidemokratinių džentelmenų aistras, siekiant iš dalies nukreipti juos už politinių ambicijų filosofijos linkme.
Straussas pabrėžė, kad nepaisant Sokrato sąmoningai perdėtos demokratijos neteisėtumo kritikos, Sokratas nurodo, kad demokratija taip pat yra vienintelis režimas, kuris dėl savo laisvės sukuria aplinką, kurioje filosofija gali būti vykdoma gana saugiai – kaip Sokratas padarė Atėnuose 70 metų.
Tironijos apologetams vargu ar reikėjo Strausso parodyti, kaip paviršutinišku „Respublikos“ skaitymu galima pateisinti laisvės neigimą. Ir toli gražu nepateisindamas ideologinės tironijos, Straussas savo 1964 m. knygos „Miestas ir žmogus“, kurioje jis aptaria „Respubliką“, įžangoje perspėja, kad „komunizmo pergalė“ reikš „kraštutiniausio Rytų despotizmo pergalę.“ [1]
„Sokratą nužudė demokratija. Jis buvo apkaltintas Atėnų jaunimo sugadinimu ir nuteistas mirties bausme. Pasirinkęs nebėgti, paskutines dienas jis praleido draugų kompanijoje, kol išgėrė budelio puodelį nuodų. Aristotelis taip pat buvo priverstas bėgti. Nenuostabu, kad Platonas nebuvo demokratijos gerbėjas. Demokratijoje filosofijai nėra jokio saugumo."
1. Misreading Plato's 'Republic' on Democracy
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 07 Mar 2023: A.14.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą