Drobiazko linčo teismas – naujas diktatūrinės Lietuvos veidas

"Dar nebuvo pasaulyje atvejo, kad būtų atimta pilietybė, dėl to, kad čiuožei ne ant tos šalies ledo!!! Teisinės valstybės galutinis fiasko Lietuvoje – Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą, kuriuo atėmė Lietuvos Respublikos pilietybę iš geriausios mūsų istorijoje ledo čiuožėjos Margaritos Drobiazko. Šis veiksmas paverčia mus šalimi, kurioje Lietuvos Respublikos Konstitucija bei joje įtvirtinti teisės principai yra nepaisomi. Apgailėtina, kai klausimas remiantis diktatūrine klasika keliamas taip: patinka-nepatinka, priešiškas-draugiškas... Teisinės valstybės normos ir žmogaus teisės neturėtų leisti priimti emocinių-propagandinių linčo teismų sprendimų, nepagrįstų jokiais aiškiais teisiniais argumentais. Keliu klausimą: kas bus kitas? Ar dabar pilietybę reiks atimti Povilui Vanagui, kuris čiuožė ant to paties ledo su M. Drobiazko!?

VSD grėsmių neįžvelgė, ir net Žalimas nemato teisinio pagrindo pilietybės atėmimui

Valstybės Saugumo Departamentas (VSD) yra aiškiai pareiškęs, kad nematė iki šiol jokių grėsmių dėl ledo šokėjos M. Drobiazko veiksmų. Net buvęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas kritikuoja tokią pilietybės atėmimo praktiką bei pabrėžia teisės viršenybės svarbą: „Pilietybė nėra toks dalykas, kuris atimamas šiaip sau už bet kokį nelojalų elgesį ar atrodantį nelojaliai. <…> Žinote, yra tarptautiniai, europiniai standartai ir pilietybės atėmimas iš ponios Drobiazko čia neatlaiko jokios teisinės kritikos <…>.“

Lietuvą tokie žingsniai veda link diktatūrinio valdymo ir susidorojimo su visais, kas mąsto ne taip. Klausimas kyla, kas bus kiti žmonės, iš kurių bus atimta Lietuvos pilietybė? Kaip nustatysime mąstysenos ir elgsenos ribas, už kurias visi bus imami persekioti ir bausti!?

Mano visa šeima ir aš pats stebėjau Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago pasirodymus Olimpinėse žaidynėse, Europos ir Pasaulio čempionatuose! Juos palaikiau ir žavėjausi kuriamu menu ant ledo. Dabartinis bukas M. Drobiazko asmenybės politizavimas verčia Lietuvą landsbergine diktatūra, kurios diktatui ir madoms galutinai pasidavė jau ir Prezidentas. Žiauriai liūdna dėl Lietuvos... Dugnas, pasirodo, labai gilus. Mus valdantis globalistų klanas ryžtingai siekia mus nužmoginti ir pasiekti žmogiškumo dugną, supriešinant visuomenę ir valdant bausmėmis, baime ir persekiojimu. Transhumanizmas ir sorošinių „idealų“ diegimas yra dabartinio politinio elito siekiamybė.

Viešas Drobiazko kreipimasis: argi visi Lietuvos piliečiai nėra lygūs prieš įstatymą?!

„Gerbiami Pilietybės komisijos nariai, aš, Margarita Drobiazko, kreipiuosi šiuo atviru pareiškimu į Jus, visus savo bendrapiliečius-lietuvius, kurie jau daugelį metų stebi mūsų su Povilu sportinį ir kūrybinį kelią. Kreipiuosi, nes tikiu, kad mūsų mintys ir viltys iš esmės sutampa – ir jos sutampa dėl noro matyti Lietuvą kaip visais atžvilgiais laisvą, apsišvietusią, išsivysčiusią šalį, kurioje laikomasi jstatymų ir kurios piliečiams užtikrinama laisvė turėti savo požiūrį ir elgtis pagal savo sąžinę, gerbiant visus, kurie laikosi kitokios pozicijos“, – rašė ji.

„Kaip ir visus šiuos 17 metų, taip ir šiandien, mūsų veikloje nebuvo ir nėra jokių politinių manifestų. Ir nesuprantu, kodėl šiandien staiga dalyvavimas […] pasakoje „Šechrezada“ ar „Miegančioji gražuolė“ tapo grėsme Lietuvos Respublikos saugumui. Lietuvos saugumo tarnybos specialistai pateikė išvadą – ši mano veikla nekenkia Lietuvai. Galbūt jie pritaria šiai veiklai, galbūt ne. Tačiau priimdami sprendimą jie vadovavosi faktais ir profesionalumu, o ne momentinėmis emocijomis“, – rašė M. Drobiazko.

M. Drobiazko turėjo esminių klausimų Pilietybės komisijai: „...argi visi Lietuvos piliečiai nėra lygūs prieš įstatymą?! Jei jie lygūs, tai kaip gali būti baudžiamas vienas šokių poros partneris, o kitas – ne? Ar galima atimti pilietybę iš manęs, neatėmus pilietybės iš Povilo, mano vyro ir nuolatinio partnerio visuose spektakliuose? Ar aš nesu pilnateisė Lietuvos pilietė? Ar aš turiu visą gyvenimą įrodinėti, kad esu sąžininga pilietė, o Povilas, Lietuvos pilietis, neprivalo to daryti? Ar Lietuvos piliečiai skirstomi į kategorijas ir klases, turinčias skirtingas pareigas, susijusias su jų pagrindinėmis teisėmis? Ar tai nepažeidžia Lietuvos Konstitucijos? Tikiuosi, kad profesionalų ir nešališką atsakymą į tai pateiks Pilietybės komisija“, – teigiama M. Drobiazko įraše.

Ar pagal Lietuvos Konstituciją turime teisę išreikšti savo poziciją?

Mano asmeninė patirtis rodo, kad niekam nerūpi, ką tu realiai rašei, sakei. Atliekant linčo teismus politikams rūpi tik siekis pasmerkti ir sutrypti. Tuo siekiama įbauginti ir užtildyti, nes visi turi kalbėti ir mąstyti vienodai. Analizuoti griežtai draudžiama. Tik buka propaganda yra leistina. Keliauju Lietuvoje ir nuolat sutinku žmones, kurie yra įbauginti, kad nesakytų tiesos ir tikrosios savo nuomonės apie landsberginio klano politiką.

Noriu dar kartą pacituoti M. Drobiazko jautrų pasisakymą: „[...] Ar pagal Lietuvos Konstituciją neturiu teisės neišreikšti savo pozicijos, jei negaliu, nenoriu ar nesu tam pasirengusi? Ir emocinis komponentas – čia, žinoma, nuomonės ir vertinimai gali ir turi labai skirtis. Tai, kas dabar vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, yra labai skaudu. Tragedija milijonams žmonių ir šeimų. Rusija yra mano tėvo Tėvynė, Ukraina – mano motinos Tėvynė. Visur yra giminių ir artimų žmonių, kurie kenčia ir kurių kančia kasdien pripildo mano širdį. Nesuprantu ir jokiu būdu nepriimu kaip normos to, kad politikai iš mano vyro Tėvynės, kurią taip pat myliu ir kurioje taip pat turiu daug giminių ir draugų, nurodinės man, kaip, ką, kada, kur ir kiek turiu mylėti. Nuoširdžiai tikiu, kad abiejose konflikto pusėse esantiems žmonėms reikia emocinės paramos, kad jie nenuslystų į gyvulišką neapykantą vienas kitam, nesvarbu, ar ji būtų pagrįsta, ar išprovokuota propagandos. Aš nedalyvauju „propagandiniame“ veiksme, kaip jį pavadino vienas asmuo“.

Akivaizdu, kad Lietuvoje Konstitucija nustojo galioti, politinė sistema veikia kaip propagandinės kovos su nepatogiais piliečiais įrankis, o teisinė sistema verčiama tarnauti politinės sistemos lyderiams bei priimti jiems reikalingus sprendimus politinėse bylose ar teisiniuose sprendimuose. VSD ir kitų tarnybų profesionalus darbas, remiantis faktais bei nesiremiant emocijomis, yra ignoruojamas. Visa tai yra tiesus kelias į diktatūrinį valdymą ir negirdėtas dalykas jokiose normaliose demokratinėse šalyse, kurios laikosi teisės viršenybės principų."