"Karo mene yra labai svarbus priešo moralės vertinimas. Niujorko universiteto politologas Bruce'as Bueno de Mesquita mano, kad žmogaus valios reikalai yra pakankamai svarbūs, kad keturi karai iš dešimties yra laimimi tų, kas pradeda kariauti griežta karine prasme, kaip silpnesnioji pusė.
Artis mokslininkams tiriant tai, apklausos dalyvių buvo klausiama apie jų norą dirbti su jų problemomis, atliekant įvairius dalykus. Tai svyravo nuo protesto gatvėje ir pinigų aukojimo iki oponentų kankinimo ar nužudymo ar net savo šeimos aukojimo.
Mokslininkai suskaičiavo dalyvių atsakymus pagal septynių balų skalę. Atsakymuose buvo teigiama, kad, be kita ko, atrodo, kad labiausiai pasirengę aukotis buvo tie, kurie taip pat atrodė mažiausiai suinteresuoti materialiniu komfortu ir ekonominėmis perspektyvomis. Tada tyrėjai prisijungė prie apklaustų grupių karių, iš dalies ieškodami skirtumų tarp nurodyto ir tikro noro kovoti. Veiksmai, kuriuos jie matė, ir po mūšio atvaizdavimas, kur (ir kada) nukentėjo žmonės, iš esmės patvirtino interviu išvadas.Svarbiausia, kad šie lauko darbai daug atskleidė apie nuostolius, kuriuos gali patirti įvairių tipų daliniai, kol išgyvenusieji praranda valią kovoti. Paprastai manoma, kad tipiška kovinė jėga subyrės, kol dar nebus sunaikinta trečdalis karių. Kai kurie kurdų daliniai Irake kovojo koordinuotai, patyrę kur kas sunkesnius nuostolius. Todėl Artis bandė klasifikuoti ir įvertinti įsitikinimų sistemas, stovinčias už tokios nepaprastos drąsos.
Viena išvada buvo ta, kad kovotojo tapatybė turi būti visiškai „susiliejusi“ su jo ginklų broliais. Svarbiausias tokių kovotojų prioritetas, pasak mokslinio tyrimo centro viršininko Richardo Daviso, turi pereiti nuo šeimos prie kitos priežasties - transcendentinio idealo, kuris tapo taip „sakralizuotas“, kad jo nebūtų galima iškeisti į nieką. „Artis“ tyrėjai nustatė kovotojus, kurie psichiškai nuleido savo šeimą į antrą ar trečią vietą. Tokie tie buvo Peshmerga, kurdų armijos, dalyviai, kurie labiausiai vertino „kurdiškumą“ - meilę tėvynei, sustiprintą, atsidavus kolegoms kurdams ir kurdų kultūrai.
Platus šios analizės rezultatas, aišku, būtų žinomas kiekvienam karo istorijos studentui. Fanatizmas kariuomenėje jau seniai pripažintas pliusu, nesvarbu, ar tai būtų senovės Izraelio zelotai, Amerikoje Romos katalikų konkistadorai ar 12-oji nacių SS „Hitlerio jaunimo“ pancerių divizija. Artis požiūris skiriasi tuo, kad bandoma kiekybiškai įvertinti arba bent jau apytiksliai įvertinti, kas vyksta. Tai turėtų padėti, tiek vertinant priešo pasirodymą mūšio lauke, tiek rengiant mokymo ir indoktrinacijos programas savo pusėje." [1]
Norite, kad Lietuvos kariuomenė būtų pasiruošusi parodyti kovingumą ir taptų legendine kur nors Afganistane? Nustokite visus vyrus Lietuvoje iki 60 metų amžiaus registruoti karo tarnybai. Nustokite imti prievarta šauktinius. Caro stiliaus prievartiniai rekrųtai ir patys nekariaus ir mūsų fanatikus sudrausmins nelįsti į ugnį. Vėl bus pasidavimai be vieno šūvio, kaip su Smetonos kariuomene. Sukaupkite visus mūsų varganus mokesčių pinigus fanatikų profesionalų parengimui.
"1. 1. "What motivates the dogs of war? Military strategy." The Economist, 5 Sept. 2020, p. 67(US).
.
