The American Way of Foreign Policy Before Trump

 “The American Way of Foreign Policy

 

By Michael Mandelbaum

 

Oxford, 184 pages, $29.99

 

'What is distinctively American about American foreign policy?" Michael Mandelbaum asks. How does our conduct of foreign relations differ from that of, say, China, France, India, Israel, Japan or Russia?

 

It's a pertinent question, particularly in these times of ideological turbulence in the White House and the Democratic Party. Does American exceptionalism -- whose hallmarks are a still-proud belief in egalitarianism and entrepreneurship -- extend to matters outside our domestic affairs? Historically, have we been less transactional than others in our dealings with foreign nations, less inclined to ask what's in it for us before we respond to events elsewhere?

 

Mr. Mandelbaum answers all these questions in "The American Way of Foreign Policy," a wise little book, accessible to nonspecialists, that should become a quiet, unflashy classic.

 

This book, his 19th, is an offshoot of Mr. Mandelbaum's "The Four Ages of American Foreign Policy" (2022), which traced the evolution of America's external relations from around the time of independence to 2015 -- a period during which the U.S. grew from a hesitant, fledgling power, focused on its own survival, to its current condition as a "hyperpower" (the China challenge notwithstanding).

 

That earlier book floated an eye-catching thesis that Mr. Mandelbaum now fleshes out fully: that U.S. foreign policy is, indeed, distinctive, being "unusually ideological, unusually economic, and unusually democratic."

 

Mr. Mandelbaum, a professor emeritus of American foreign policy at Johns Hopkins, writes that the U.S. "has its own political personality," one that has shaped its foreign policy over time. He says, in fact, that the U.S. is "an international outlier" in its dealings with others. North Korea is an outlier, too, as is theocratic Iran; but Mr. Mandelbaum intends to be positive in his characterization of the U.S. as singular.

 

What does he mean by "outlier"? There are, we are told, three features that distinguish American foreign policy. First, it is ideological -- often deliberately so -- in comparison to others. The goals of American foreign policy tend to extend beyond the defense of territory, the conquest or defeat of others, or the gaining of political or economic advantage. When it steps outside its own borders, the country's idealism can often augment its realism.

 

America has, Mr. Mandelbaum writes, "sought to disseminate" its values abroad, the foremost among them political, religious and economic liberty.

 

There is, he says, a "strong evangelical bent" to its extraterritorial ventures, the fruit of North American Protestantism.

 

The author calls this "American exemplarism," the foreign-policy twin of exceptionalism.

 

America's foreign relations have "proceeded on the assumption" -- drawn from the Enlightenment -- that "political conditions everywhere can, should, and will be changed for the better." While we can observe this impulse at work throughout American history, the country only acquired the ability to shape political conditions abroad -- to project itself beyond its own borders -- after the Civil War. The Spanish-American War of 1898 could be said to be the first successful example of an ideological intervention, the earlier Mexican War (1846-48) having been fought purely in pursuit of territorial expansion -- the last such external war of acquisition this country was waged.

 

"While hardly a pacifist country," America has, Mr. Mandelbaum writes, tried to establish peace and nonbelligerency as "a permanent condition of international affairs." The author would remind opponents of classical American ideals that almost all of this country's external entanglements have come as a response to perceived dangers to national security (World War II or the wars in Afghanistan and Iraq) or in defense of peoples threatened by ideologically un-American forces (the interventions in Korea or Vietnam in response to belligerent communism). This has led to episodes of nation-building, which Mr. Mandelbaum would prefer to call "state-building," some of which (postwar Germany or Japan) have been more successful than others (Afghanistan and Iraq).

 

An ideological foreign policy can sometimes backfire, as happened in the propping up of "Friendly Tyrants" in the Cold War, where successor regimes (in Iran and Nicaragua) proved implacably hostile to the U.S. The mullahs did not forgive us our support for the shah, nor the Sandinistas for Anastasio Somoza. But all the while -- and especially after the fall of the Soviet Union -- America has pursued "a clear preference for the way nation-states ought to be governed: democratically."

 

The second strand of distinctiveness in American foreign policy might be said, at present, to be under some strain, given President Donald Trump's obsession with tariffs. For the most part, however, the U.S. has historically "spurned mercantilism," or the use of power to pursue economic advantage. It has, instead, "reversed the mercantilist relationship by deploying economic instruments in pursuit of political goals," Mr. Mandelbaum writes. These include both punitive sanctions and economic incentives in the form of access to trade and capital.

 

The U.S. has, the author says, seldom used military victories as an opportunity to grab naked economic benefit. After the first Gulf War, he points out, the U.S. "did not attempt to seize the region's oil fields for itself, which would have been the classical mercantilist approach."

 

This perspective could be open to challenge with the ousting of Venezuela's Nicolas Maduro, after which advantages for U.S. oil companies were wrested from his hand-picked successor.

 

The third extraordinary feature of U.S. foreign policy is its democratic nature and its sensitivity to domestic public opinion. In other countries, Mr. Mandelbaum writes, "a small circle of officials" tend to dominate foreign relations, paying scant heed to "what the people of the country have thought or wanted." The U.S. is emphatically different in this regard, the author says. "Embedded in the Constitution's beginning is its basic premise: that the people have the right to decide questions of public policy." Americans make their views known thanks to the First Amendment, lobbying groups and regular elections. Mr. Mandelbaum isn't persuaded by critics who contend that this constant looking back over their shoulders by U.S. policymakers "degrades the effectiveness of the nation's foreign policies beyond its borders."

 

While polls taken over generations have shown that Americans in peacetime are less focused on foreign affairs than they are on domestic policy, it is evident that the weight accorded to the world beyond our borders changes in times of war.

 

The Korean, Vietnam and Iraq wars were consequential enough to contribute to the defeat of incumbent parties.

 

And it is almost certain that President Trump has tempered his prosecution of the Iran war because he feared that the economic costs, and the possibility of casualties if he sought to wrest free by force the Strait of Hormuz, would have a negative impact on the Republican Party's midterm performance this November.

 

Mr. Mandelbaum's book, while not blind to the flaws and glitches of U.S. foreign policy, is upbeat and celebratory. The enviable compound of ideology, economics and democracy that has produced this country's foreign policy has, by the 21st century, enabled American political ideas to make "deep inroads into the political life of the planet." As the U.S. prepares to face a mercantilist, expansionist and almost scornfully undemocratic China -- whose foreign policy might be said to be the exact opposite of our own -- this advantage could prove priceless.

 

---

 

Mr. Varadarajan, a Journal contributor, is a fellow at the American Enterprise Institute and at NYU Law School's Classical Liberal Institute.” [1]

 

1. REVIEW --- Books: Principles of Power. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 July 2026: C9.  

Ash treatment of tomatoes and strengthening with yeast

“After transplanting tomato seedlings to a permanent place, the most important stage of their care begins. Although these vegetables are considered quite hardy, in order to enjoy a bountiful harvest of fleshy fruits, it is necessary to take care of the proper composition of the soil.

 

Experienced gardeners know that the best fertilizers are often found right in the kitchen or in the oven. Homemade solutions not only increase the yield of bushes several times, but also effectively protect them from diseases.

 

The engine of soil vitality

 

One of the most popular and effective methods for strengthening tomatoes is the use of yeast. They do not directly feed the plant, but improve the soil microflora.

 

Yeast fertilizer recipe: 10 grams of dry yeast; 2 tablespoons of sugar; 5 liters of warm water. The ingredients must be mixed until smooth and left to stand for 5-8 hours. Before fertilizing, the beds must be watered with clean water, and then poured under each bush 1-2 liters of prepared yeast solution. This procedure is best done in the morning or evening so that the sun does not have time to dry the mixture.

 

Mineral source after flowering

 

When tomatoes finish flowering and begin to form fruits, they especially need potassium, calcium and phosphorus. These trace elements strengthen the plant's immunity and give the fruits a fleshy taste. An excellent source of these substances is ordinary wood ash. How to prepare an ash solution for watering: mix 200 grams of ash with 10 liters of warm water and leave for 5 hours. As in the case of yeast, first water the plants with water, and then apply 1 liter of solution to each bush.

 

Disease protection: spraying with ash and soap

 

Ash can serve not only as a fertilizer, but also as a protective measure against pests and diseases.

 

When the first signs of diseases are noticed, it is recommended to prepare a special mixture for spraying. 100 grams of ash is mixed with 10 liters of water, boil and cool slightly. 50 grams of grated laundry soap is mixed into the warm liquid so that the liquid adheres better to the leaves. The bushes can be sprayed with this mixture no more than once every two weeks.

 

Important rules: use only ash obtained from burning unpainted and untreated wood; do not use ash where manure or urea has recently been applied; tomatoes need rare but abundant watering - an average of 5 liters of water per bush, fertilizing every two weeks.”

 

Pomidorų gydymas pelenais ir stiprinimas mielėmis

 “Persodinus pomidorų daigus į nuolatinę vietą, prasideda svarbiausias jų priežiūros etapas. Nors šios daržovės laikomos gana atspariomis, norint mėgautis gausiu ir mėsingų vaisių derliumi, būtina pasirūpinti tinkama dirvožemio sudėtimi.

 

Patyrę daržininkai žino, kad geriausios trąšos dažnai randamos tiesiog virtuvėje arba krosnyje. Namų gamybos tirpalai ne tik kelis kartus padidina krūmų derlingumą, bet ir efektyviai saugo juos nuo ligų.

 

Dirvožemio gyvybingumo variklis

 

Vienas populiariausių ir veiksmingiausių metodų pomidorams stiprinti yra mielių naudojimas. Jos tiesiogiai nemaitina augalo, tačiau pagerina dirvožemio mikroflorą.

 

Mielių trąšų receptas: 10 gramų sausų mielių; 2 šaukštai cukraus; 5 litrai šilto vandens. Ingredientus reikia sumaišyti iki vientisos masės ir palikti pastovėti 5–8 valandas. Prieš tręšiant lysves būtina palaistyti švariu vandeniu, o tada po kiekvienu krūmu supilti 1–2 litrus paruošto mielių tirpalo. Šią procedūrą geriausia atlikti ryte arba vakare, kad saulė nespėtų išdžiovinti mišinio.

 

 Mineralų šaltinis po žydėjimo

 

Kai pomidorai baigia žydėti ir pradeda formuoti vaisius, jiems ypač prireikia kalio, kalcio ir fosforo. Šie mikroelementai stiprina augalo imunitetą ir suteikia vaisiams mėsingą skonį. Puikus šių medžiagų šaltinis – paprasti medžio pelenai. Kaip paruošti pelenų tirpalą laistymui: 200 gramų pelenų sumaišykite su 10 litrų šilto vandens ir palikite 5 valandoms. Kaip ir mielių atveju, pirmiausia augalus palaistykite vandeniu, o tada kiekvienam krūmui skirkite po 1 litrą tirpalo.

 

Apsauga nuo ligų: purškimas pelenais ir muilu

 

Pelenai gali tarnauti ne tik kaip trąšos, bet ir kaip apsauginė priemonė nuo kenkėjų bei ligų.

 

Pastebėjus pirmuosius ligų požymius rekomenduojama paruošti specialų mišinį purškimui. 100 gramų pelenų sumaišoma su 10 litrų vandens, užvirinama ir šiek tiek atvėsinama. Į šiltą skystį įmaišoma 50 gramų tarkuoto ūkiško muilo, kad skystis geriau priliptų prie lapų. Tokiu mišiniu krūmus galima purkšti ne dažniau kaip kartą per dvi savaites.

 

 Svarbios taisyklės: naudokite tik pelenus, gautus deginant nedažytą ir neapdorotą medieną; nenaudokite pelenų ten, kur neseniai buvo įterptas mėšlas ar karbamidas; pomidorams reikia reto, bet gausaus laistymo – vidutiniškai 5 litrų vandens vienam krūmui, tręšiant kas dvi savaites.”

 

Is it economically unprofitable to insulate Soviet houses?

The statement that it is not worth it to insulate Soviet houses is a myth. A comprehensive renovation reduces heating costs by 40% - 70%, and state support allows you to recover part of the investment and significantly increase the value of the house.

The economic benefit is determined by the following aspects:

• Reduced bills: In an average 45 - 55 m² apartment, the renovation fee is about 90 - 120 Eur/month. (including a preferential loan), but up to 50 Eur is saved just for heating.

• State support: APVA (Environmental Project Management Agency) provides support to achieve at least B energy efficiency class and a 40% reduction in heating energy costs.

• Building durability: Insulation and replacement of engineering systems protect structures from decay and extend the life cycle of the house

 

Ar šiltinti sovietinius namus ekonomiškai nenaudinga?

 

Teiginys, kad sovietinių namų šiltinti neapsimoka, yra mitas. Atlikta kompleksinė renovacija sumažina šildymo sąnaudas 40% - 70%, o valstybės teikiama parama leidžia atgauti dalį investicijų ir ženkliai padidinti būsto vertę.

Ekonominę naudą lemia šie aspektai:

•           Sumažėjusios sąskaitos: Vidutiniame 45 - 55 m² bute renovacijos įmoka siekia apie 90 - 120 Eur/mėn. (įskaitant lengvatinę paskolą), tačiau sutaupoma iki 50 Eur vien už šildymą.

•           Valstybės parama: APVA (Aplinkos projektų valdymo agentūra) teikia paramą, siekiant bent B energinio naudingumo klasės ir 40% šilumos energijos sąnaudų sumažinimo.

•           Pastato ilgaamžiškumas: Šiltinimas ir inžinerinių sistemų keitimas apsaugo konstrukcijas nuo irimo ir pailgina namo gyvavimo ciklą

 

 

 

Grįžome iš Kinijos. Supratome didžiausią mūsų amžiaus iššūkį

„Žmonija lėtai juda ant pavojingo lyno.

 

Mūsų pasaulis sprendžia, kaip vystysis dirbtinio intelekto revoliucija ir kokios ribos turėtų būti nubrėžtos. Per didelis atsargumas gali sugriauti DI pažadą dėl spartesnio ekonomikos augimo, didesnių mokslinių atradimų ir didesnės gerovės. Per mažas atsargumas gali sukelti darbo rinkos chaosą ir socialinę netvarką. Svarbi yra pusiausvyra. Jei bet kuriuo metu neteisingai subalansuosime kontrolę ir augimą, įkrisime į tarpeklį apačioje. Ir jokia šalis negarantuotai pasieks priešingą pusę.

 

Tai didžiausias mūsų amžiaus išlikimo iššūkis.

 

Praėjusį mėnesį kelionės metu sutikti Kinijos technologijų vadovai optimistiškai vertino technologiją, tačiau jie buvo daug konservatyvesni nei Silicio slėnis dėl DI augimo greičio. Kai kurie nerimavo dėl pernelyg agresyvaus savo darbuotojų pakeitimo DI. Kiti nerimavo, kad jei DI taps destabilizuojančiu, vyriausybė gali suvaldyti visą Kinijos pramonę. Vienas generalinis direktorius netgi tiesiai šviesiai pasakė, kad geriau augti lėčiau nei visu greičiu. į priekį, kad būtų išvengta luditų neigiamos reakcijos į pramonės revoliuciją, kai XIX amžiaus anglų darbininkai bandė sustabdyti mechanizacijos plitimą šturmuodami gamyklas ir naikindami elektros stakles.

 

Kinijos politikos formuotojai taip pat akivaizdžiai kovoja su tuo, kaip skatinti augimą, kartu išsaugant socialinį ir režimo stabilumą, kuris yra svarbiausias Kinijos komunistų partijos prioritetas. Balandžio mėnesį Kinija nustojo išduoti naujas licencijas autonominėms transporto priemonėms po to, kai dešimtys robotakšių netikėtai įstrigo keleivius Uhano gatvėse.

 

Tą patį mėnesį Kinijos teismas nusprendė, kad įmonės negali atleisti darbuotojų vien tam, kad juos pakeistų dirbtinio intelekto sistemomis.

 

Birželį naujas penkerių metų užimtumo planas, kuriuo įsipareigota užkirsti kelią didelio masto nedarbo rizikai ir naudoti dirbtinį intelektą darbo vietų kūrimui skatinti.

 

Liepos mėnesį Kinijoje įsigalios dirbtinio intelekto palydovų draudimas nepilnamečiams.

 

Nors Kinija nėra pavyzdys, tokie veiksmai padėjo sustiprinti gyventojų požiūrį į dirbtinį intelektą. Remiantis neseniai paskelbtu Stanfordo pranešimu, apie 84 proc. Kinijos respondentų teigė, kad jie džiaugiasi dirbtiniu intelektu. Tuo tarpu amerikiečių skepticizmas šios technologijos atžvilgiu išlieka didelis. Bendruomenės visoje Jungtinėse Valstijose priešinasi duomenų centrų statybai. Tėvai nerimauja, kad vaikai užmegs nesveiką ryšį su dirbtinio intelekto kompanionais. Darbuotojai bijo būti pakeisti. Politikos formuotojai perspėja apie nacionalinio saugumo pažeidžiamumus. Tyrėjai diskutuoja apie katastrofiškas rizikas. Šios baimės nėra neracionalios. Žmonės užduoda paprastą klausimą: ar dirbtinis intelektas pagerins mano gyvenimą, ar pablogins jį?

 

Į šį klausimą sunku atsakyti, nes technologijos nauda pasiskirsto netolygiai ir dažnai gali atrodyti perdėta. Viena iš priežasčių yra tai, ką kai kurie vadina „dantytu intelektu“, kai dirbtinis intelektas nesugeba atlikti neįtikėtinai paprastų užduočių, net jei jis puikiai veikia konkrečiose srityse. Taigi, kai kai kurie Silicio slėnyje prognozuoja artėjančią darbo vietų apokalipsę, o kiti pramonės teiginius laiko perdėtais, nenuostabu, kad visuomenės nuotaika dėl dirbtinio intelekto niūrėja. Praėjusiais metais atliktoje „Gallup“ apklausoje 80 procentų suaugusiųjų amerikiečių manė, kad vyriausybė turėtų reguliuoti dirbtinį intelektą, net jei tai reikštų lėtesnę pažangą – šią nuomonę palaikė tiek demokratai, tiek respublikonai. Net jauni amerikiečiai, kurie istoriškai priėmė naujas technologijas, yra piktesni ir skeptiškesni.

 

Visiškai atmesti dirbtinį intelektą būtų klaida. Ši technologija gali padėti diagnozuoti ligas, numatyti baltymų lankstymąsi, pagerinti ūkininkavimą, geriau prognozuoti nelaimes, kurti naujas medžiagas, paspartinti mokslinius ir vaistų atradimus bei aprūpinti robotus pavojingoje aplinkoje, siekiant pagerinti žmonių saugumą (pvz., kosmose, gesinant gaisrus ir minų laukuose).

 

Tačiau technologijų plitimas niekada nėra neišvengiamas. Jei dirbtinis intelektas bus laikomas naudingu saujelei daugumos sąskaita, visuomenė siautės prieš mašiną. Ir dirbtinis intelektas negalės pagerinti mūsų gyvenimo ilguoju laikotarpiu, jei negalės išgyventi trumpuoju laikotarpiu.

 

Tad tikrasis iššūkis yra ne tai, ar Jungtinės Valstijos, ar Kinija sukurs didžiulį, neįveikiamą pranašumą prieš kitą. Tai, ar kuri nors iš jų sugebės išsiaiškinti, kaip realizuoti dirbtinio intelekto teikiamą naudą nesuardant jo socialinės struktūros. Nei viena iš jų dar nerado atsakymo.

 

Silicio slėnio technologijų vadovai ir politikos formuotojai visoje šalyje pradeda suvokti šį faktą. Šiais metais valstijos pateikė dešimtis įstatymų projektų, skirtų saugumo ir privatumo apsaugos priemonėms. D.I. Trumpo administracija išleido naują vykdomąjį įsakymą, kuriuo siekiama suteikti vyriausybei daugiau priežiūros dėl naujų modelių prieš juos išleidžiant visuomenei. Tokios įmonės kaip „OpenAI“ pradeda pritarti idėjai, kad griežtos saugos taisyklės gali padėti panaikinti augantį visuomenės pasipriešinimą. Tačiau vis dar nėra aiškaus sutarimo, kaip Jungtinės Valstijos turėtų judėti į priekį. Žinome, kad artėja dideli sutrikimai, ir jie artėja,  nes dirbtinio intelekto galimybės tobulėja greičiau nei politikos atsakas. Mums reikia didesnių idėjų, kad išspręstume tai, kas netrukus gali nutrūkti.

 

Norėdami pasiekti kitą lyno galą, mums reikia tiek radikalių, tiek laipsniškų sprendimų. Štai vienas iš jų, nuo kurio galima pradėti: populistinė dirbtinio intelekto darbotvarkė, kuri technologiją traktuoja kaip viešąjį projektą. Kaip NASA kosmosą pavertė nacionaline, o ne privačia misija, taip vyriausybė dabar turėtų daryti tą patį ir dirbtinio intelekto atžvilgiu, kad užtikrintų, jog jo nauda pasiektų visuomenę, o ne tik jį kuriančias įmones. Štai keli konkretūs būdai tai padaryti:

 

Pirma, dalį dirbtinio intelekto pelno traktuoti kaip bendrą išteklių ir tiesiogiai paskirstyti jį piliečiams. Tai gali būti valstybinio turto fondo forma, finansuojama dirbtinio intelekto įmonių įnašais akcijų arba grynaisiais pinigais. Ankstesni tokio pobūdžio modeliai yra Singapūro „Temasek“, įkurtas 1974 m. su akcijomis su valstybe susijusiose įmonėse, ir Australijos „Future Fund“, kuris biudžeto perteklių ir vyriausybės akcijas privatizuotoje telekomunikacijų įmonėje pavertė nuolatiniu fondu ateities kartoms. Kitas formatas būtų reinvestuoti dirbtinio intelekto pelną pervesti į jaunesnę kartą, kurios nariams gresia būti atleistiems dar neprasidėjus karjerai, ir išmokyti juos naudotis šiais įrankiais.

 

Juk dirbtinio intelekto amžiaus vaisiai nėra vien atskirų įmonių rezultatas, o paremti žiniomis, kurias visuomenė sukaupė per šimtmečius.

 

Antra, remti viešojo intereso dirbtinio intelekto modelius, kurių kurti privatus sektorius gali būti neskubinamas. Pavyzdžiui, modeliai, padedantys piliečiams naudotis vyriausybės paslaugomis ir išmokomis, gauti teisinę pagalbą arba ugdyti savo vaikus.

 

Tvirtai tikime atvirojo kodo dirbtinio intelekto svarba, kurį kiekvienas gali laisvai naudoti ir modifikuoti. Tai leistų vietos valdžios institucijoms, bibliotekoms, tyrėjams, mažoms įmonėms, ne pelno organizacijoms ir nepriklausomiems kūrėjams dalyvauti kuriant, valdant, tikrinant ir pritaikant modelius savo bendruomenės ir privatumo poreikiams.

 

Vyriausybei ir įmonėms tai reiškia bendros dirbtinio intelekto skaičiavimo infrastruktūros plėtrą, visuomenės mokymą geriau suprasti ir naudoti dirbtinį intelektą asmeninei gerovei ir tikrai atvirojo kodo bei saugių amerikietiškų modelių finansavimą. Vien įmonės, dirbančios vienos, mūsų to nepasieks: milžiniškos skaičiavimo galios sąnaudos verčia jas aptarnauti klientus, kurie gali mokėti daugiausia. Kai kurios technologijos turi tapti viešąja infrastruktūra, plečiant prieigą ir mažinant kainas. Didžioji Britanija kadaise nacionalizavo elektros energiją; Jungtinės Valstijos reguliavo geležinkelius. Mes tai darėme anksčiau ir galime padaryti vėl.

 

Trečia, reguliuokite vieną sritį, kuri pritraukia abiejų partijų susitarimus: tai, kaip vaikai ir paaugliai bendrauja su dirbtiniu intelektu. Pateikta keletas abiejų partijų įstatymų projektų, kuriuose siūlomos apsaugos priemonės nepilnamečiams, tėvų kontrolė ir baudos už platformos pažeidimus. Pastūmėkime juos į priekį.

 

Nesant reglamentų, pramonė vargu ar galės pati save kontroliuoti, kaip matėme anksčiau socialinės žiniasklaidos amžiuje.

 

Mūsų visuomenė jau anksčiau įveikė ir absorbavo didelius technologinius perversmus – nuo ​​pramonės revoliucijos iki kompiuterių amžiaus. Šie perėjimai politiškai išliko, nes reformatoriai ir įstatymų leidėjai sukūrė darbo apsaugos, socialinio draudimo, valstybinio švietimo ir antimonopolinius įstatymus, kurie padėjo išplėsti technologijų pažangą. Šį kartą daugelis amerikiečių netiki, kad dirbtinio intelekto nauda bus paskirstyta. Tai priklauso nuo politikos formuotojų ir dirbtinį intelektą kuriančių įmonių. kad tai pakeistų.

 

Dirbtinis intelektas turi padėti žmonėms klestėti, o ne tik praturtinti saujelę įmonių ir palikti kitas nuošalyje. Jei to nebus, šalis tam priešinsis, jį stabdys ir dėl jo kovos. Štai kaip Amerika praranda pusiausvyrą ant įtempto lyno.

 

Ericas Schmidtas, buvęs „Google“ generalinis direktorius ir pirmininkas, yra „Relativity Space“ pirmininkas ir generalinė direktorė. Selina Xu vadovauja Kinijos ir dirbtinio intelekto politikos tyrimams Erico Schmidto biure.“ [1]

 

1. We Returned From China. We Realized Our Century’s Biggest Challenge.: Guest Essay. Schmidt, Eric; Xu, Selina.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 11, 2026.

We Returned From China. We Realized Our Century’s Biggest Challenge

 

 

“Humanity is inching along a precarious tightrope.

 

Our world is in the midst of deciding how the artificial intelligence revolution will unfold and what limits should be drawn. Too much caution could waste A.I.’s promise of faster economic growth, greater scientific discovery and more prosperity. Too little caution could unleash labor-market chaos and social disorder. Balance matters. If we get the balance between control and growth wrong at any point, we’ll fall into the gorge below. And no country is guaranteed to get to the opposite side.

 

This is our century’s biggest survival challenge.

 

The Chinese tech executives we met on a trip last month were optimists about the technology, but they were much more conservative than Silicon Valley on how fast the growth of A.I. ought to be. Some were wary about replacing their employees too aggressively with A.I. Others worried that if A.I. became destabilizing, China’s entire industry might be reined in by the government. One chief executive even said point-blank that growing more slowly was preferable to going full speed ahead, so as to avoid a repeat of the Luddite backlash toward the Industrial Revolution, when 19th-century English workers tried to halt the spread of mechanization by storming factories and destroying power looms.

 

Chinese policymakers are also visibly wrestling with how to encourage growth while preserving social and regime stability, which is the top priority for the Chinese Communist Party. In April, China stopped issuing new licenses for autonomous vehicles after dozens of robotaxis abruptly stranded passengers on the streets of Wuhan.

 

That same month, a Chinese court ruled that companies cannot terminate employees just to replace them with A.I. systems.

 

In June, a new employment five-year plan pledged to prevent large-scale unemployment risks and to use A.I. to promote job creation.

 

A ban on A.I. companions for minors in China is set to take effect in July.

 

Although China is no paragon, such actions have helped buoy the population’s feelings toward A.I. Around 84 percent of respondents in China said they were excited about A.I., according to a recent Stanford report.

 

Meanwhile, American skepticism toward the technology remains high. Communities across the United States are fighting the construction of data centers. Parents worry about children forming unhealthy attachments to A.I. companions. Workers fear being replaced. Policymakers warn of national security vulnerabilities. Researchers debate catastrophic risks. These fears are not irrational. People are asking a simple question: Will A.I. make my life better, or make it worse?

 

The question is hard to answer because the benefits of the technology are unevenly distributed and can often feel overhyped. One reason is what some have called “jagged intelligence,” where A.I. fails at incredibly simple tasks even as it excels in specific areas. So when some in Silicon Valley predict an impending jobpocalypse, while others view the industry’s claims as overblown, it’s hardly surprising that the public mood around A.I. is darkening. In a Gallup survey from last year, 80 percent of American adults thought the government should regulate A.I., even if doing so means slower progress, a view that was shared by Democrats and Republicans alike. Even young Americans who historically embraced new technologies are angrier and more skeptical.

 

Dismissing A.I. entirely would be a mistake. The technology can help diagnose diseases, predict protein folding, improve farming, forecast disasters better, design new materials, accelerate scientific and drug discovery and power robots in dangerous environments to improve human safety (such as in space, firefighting and minefields).

 

Yet how technology spreads is never inevitable. If A.I. is viewed as benefiting the few at the expense of the majority, then the public will rage against the machine. And A.I. won’t be able to make our lives better in the long run if it cannot survive in the short term.

 

The real challenge, then, isn’t whether the United States or China will build an overwhelming, insurmountable advantage over the other. It’s whether either can figure out how to realize the benefits of A.I. without ripping apart its social fabric. Neither has found the answer yet.

 

Silicon Valley tech executives and policymakers across the country are waking up to that fact. States have introduced dozens of bills this year to put safety and privacy guardrails around A.I. The Trump administration issued a new executive order that seeks to give the government more oversight over new models before they’re released to the public. Companies like OpenAI are starting to come around to the idea that strong safety rules can help reverse growing public opposition. But there is still no clear consensus on how the United States should move forward. We know big disruptions are coming, and they’re coming fast as A.I. capabilities advance faster than policy response. We need bigger ideas to fix what may soon break.

 

To get to the other end of the tightrope, we need radical and incremental solutions alike. Here’s one to start: a populist A.I. agenda that treats the technology as a public project. Just as NASA made space a national mission rather than a private one, the government should now do the same for A.I. to ensure that its benefits reach the public, not just the companies building it. Here are some concrete ways to do that:

 

One, treat some A.I. profits as a shared resource and distribute them directly to citizens. This can be in the form of a sovereign wealth fund, seeded by contributions from A.I. companies in the form of stock or cash. Prior models for this include Singapore’s Temasek, seeded in 1974 with equity in state-linked companies, and Australia’s Future Fund, which turned budget surpluses and government shares in a privatized telecom into a permanent endowment for future generations. Another format would be to reinvest A.I. profits into the younger generation, whose members risk being displaced before their careers even begin, and teach them how to use these tools.

 

 After all, the fruits of the age of A.I. are not the outcome of individual companies alone, but are built on the knowledge that society has accumulated over centuries.

 

Two, support public-interest A.I. models that the private sector might not be incentivized to build. Examples include models to help citizens navigate government services and benefits, to help them gain legal aid or to help educate their children.

 

We strongly believe in the importance of open-source A.I., which anyone can freely use and modify. That would allow local governments, libraries, researchers, small businesses, nonprofits and independent developers to participate in building, owning, inspecting and adapting models for their community and privacy needs.

 

For the government and companies, this means expanding shared A.I. computing infrastructure, teaching the public how better to understand and use A.I. for its personal well-being, and funding genuinely open-source and safe American models. Companies working alone won’t get us there: the enormous cost of computing power pushes them toward serving customers who can pay the most. Some technologies need to become public infrastructure through expanded access and price reductions. Britain once nationalized electricity; the United States regulated railroads. We’ve done it before and can do it again.

 

Three, regulate one area that attracts bipartisan agreement: the way children and teens interact with A.I. Several bipartisan bills have been introduced that propose safeguards for minors, parental controls and penalties for platform violations. Let’s advance those.

 

Absent regulations, industry is unlikely to police itself, as we’ve seen before in the age of social media.

 

Our society has navigated and absorbed major technological upheavals before, from the Industrial Revolution to the computer age. Those transitions endured politically because reformers and lawmakers built labor protections, social insurance, public schooling and antitrust law that helped broaden technology’s gains. This time around, many Americans have no faith that the benefits of A.I. will be distributed. It is up to policymakers and the companies building A.I. to change that.

 

A.I. must help people thrive, not merely enrich a handful of companies and leave others behind. If that doesn’t happen, the country will resist it, slow it and fight over it. That is how America loses its balance on the tightrope.

 

Eric Schmidt, a former chief executive and chairman of Google, is the chairman and chief executive of Relativity Space. Selina Xu leads China and A.I. policy research in the office of Eric Schmidt.” [1]

 

1. We Returned From China. We Realized Our Century’s Biggest Challenge.: Guest Essay. Schmidt, Eric; Xu, Selina.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 11, 2026.