"Apie tai, kad kai kurie nepriklausomi elektros tiekėjai gali
pasinaudoti bankrotu ekonomistas Raimondas Kuodis įspėjo dar prieš metus.
Ketvirtadienį „Perlas Energijai“ pranešus apie nutraukiamą veiklą, jis sako
matantis galimybę liberalizaciją atšaukti apskritai.
„Politikai pradeda
reaguoti tik tada, kai pamato, kad gresia revoliucija. Visos sąlygos tam,
manau, yra“, – interviu „Delfi“ sakė jis.
R. Kuodis dar išdėstė, kokias ydas mato Europoje įvykusioje
didmeninėje ir Lietuvoje vykstančioje mažmeninėje elektros energijos rinkos
liberalizacijose. Taip pat prisiminė kelis kitus liberalizacijos eksperimentus.
„Tai yra tyčiojamasis iš tautos, lobistų žaidimai, korupcija
ir bukumas viename. Tokie dalykai yra netvarūs, nes visuomenė anksčiau ar
vėliau pastebės, kad ją „durnina“, – sakė jis.
– Prieš metus vienoje laidoje kėlėte klausimą, kas bus tada,
kai „pažadukams nepavyks biznis“. Tai, kas dabar bus?
– Liks nusivylę žmonės, o pažadukai išeis sausi, nes toks
buvo jų prigimtinis verslo modelis. Neturi jokių generavimo šaltinių, jokių
kišenių, iš kurių galėtum finansuoti laikinus verslo svyravimus. Tai verslas,
kuris paremtas bankroto opcionu, t. y. galimybe pabėgti be įsipareigojimų, jei
verslas nepavyks, ir galimybe pasiimti pelnus, jei loterija pavyktų. O čia
būtent ir yra loterija.
Toks verslas yra netvarus. Aš bandžiau Lietuvos visuomenės
ir politikų dėmesį atkreipti į tai, kas vyksta Jungtinėje Karalystėje, kuri yra
šio „lachatrono“ avangarde. Ten tokie „perlai“ krenta kaip musės pastaruosius 2
metus. Žmonės eina arba į garantinį tiekimą, arba susimoka už tai, kad patikėjo
šiuo „lachatronu“.
Sveikas žmogus suprastų, kad jokios kompanijos negali
garantuoti kainų labai toli į priekį. Visada būna iššūkių – tai Ukrainoje, tai
dar kitur. Jie kainas išmuša labai aukštai. Kodėl taip atsitinka – atskira
kalba. Tai dar kitas „lachatronas“, susijęs su didmenine rinka. Dabar tenka
apgailestauti, kad tai, ką sakiau anksčiau, išsipildo.
– Ką turite omenyje „lachatronas“?
– Čia toks kalbinis naujadaras, kurį aš naudoju žmonių
kvailinimo mechanizmui apibūdinti. Nežinau, kaip čia kitaip jį pavadinti. Jį
sugalvojau prieš daug metų, net neatsimenu kokia proga, nes tokių „lachatronų“
yra gana daug.
– Kodėl sakote, kad liberalizacija yra loterija?
– Loterija ta prasme, kad tai yra asimetrinė paskatų
sankloda. Pažadate kažkam, kad metus parduosite elektrą po 10 centų, bet
žinote, kad reikės pirkti realiu laiku rinkoje. Jei ta elektra vidutiniškai
kainuos 20 centų, akivaizdu, kad turite tik dvi galimybes: bankrutuoti (kas
sutaupys krūvą pinigų) arba būnant įmonės direktoriumi kreiptis į akcininkus.
Tada jiems sakyti: „Mieli akcininkai, atimkite iš žmonų „Porsche“, namus, nes
turime įvykdyti savo įsipareigojimus“.
Spėkite, kaip elgiasi kapitalistai? Pasako: nieko asmeniško,
čia tik verslas. Sąžiningas verslas sakytų: na, gerai, jei mes siūlome fiksuoto
tarifo planus, tai turime kažkur rinkoje susirasti finansines išvestines
priemones, kurios leistų apsidrausti nuo tokių dalykų.
Tačiau čia susikuriame dar vieną iliuziją, kad kažkas
rinkoje gali ilgai teikti tokias paslaugas. Nes tie, kas draudžia irgi turi tas
pačias paskatas bankrutuoti ir pabėgti nuo įsipareigojimų. 2008–2009 metų
krizėje matėme tokią milžinišką kompaniją AIG, kuri buvo apdraudusi gausybę
kontraktų finansų rinkoje. Kas su jais atsitiko? Jie tapo nieko verti, o
kompaniją turėjo išgelbėti visuomenė viešaisiais pinigais.
Draudimas nemaža dalimi yra iliuzija kapitalizme. Tai
daugiau rizikos perstumdymas negu jos sunaikinimas. Kitaip tariant, kalbame
apie sisteminę riziką. Aišku, čia gilesnė tema, susijusi ne tik su mūsų
aptariama energetine loterija.
– „Perlas energija“ šiandien paskelbė, kad fiksuotus planus
turėję vartotojai gali tikėtis kompensacijų. Ar tai paguodžia?
– „Perlas energija“ yra pavyzdys, kuris įkūnija tai, apie ką
kalbame. Tai bilietų pardavėjai be generavimo šaltinio su 100 tūkst. eurų
kapitalu (kurio šiai dienai turbūt jau nebebuvo) buvo įleisti į rinką mūsų
politikų, reguliuotojų. To pasekmes matome. Ką jie ten toliau suoks ir kalbės –
ne taip įdomu ir esmės nekeičia.
– Kai buvo pradedama liberalizacija, buvo sakoma, kad štai
bus konkurencija. Kaip vertinote tuos paaiškinimus, kodėl ta liberalizacija
apskritai prasidėjo?
– Yra dvi liberalizacijos, viena didmeninė, kuri remiasi
ribinio gamintojo principu ir kuri yra ydinga. Kita – mažmeninė, kuri remiasi
bankroto opcionu, kurį ką tik realizavo „Perlas“.
Tų liberalizacijų ištakos yra labai senos, siekia XIX
amžiaus pabaigą, kur kapitalistai kovojo su galvą keliančiomis marksistinėmis
idėjomis, sponsoriavo ekonomikos šaką marginalizmą (ribiškumą). Europos
šampaniniai socialistai mėgsta šnekėti apie žmones, galimybes, skurdą, bet yra
intelektualiniai to marginalizmo įkaitai. Iš čia ir pareina modelis, kaip
subalansuoti elektros rinką tartum tai būtų kalafiorų rinka. Kad ribinis
gamintojas, su aukščiausiais kaštais lemia rinkos kainą, kol visi kiti, kurie
turėjo mažesnius kaštus dėl to gauna viršpelnius.
Elektros rinkoje taip elgtis negalima. Apie tai šnekėjo
gausybė energetikos ekonomistų prieš liberalizaciją, po jos ir šneka dabar. Tik
mes jų balsus retai girdime. Toks modelis nėra teisingas, neveda prie laisvos
rinkos. Jis veda prie tokių ekscesų, kuriuos stebėjome pastarąsias savaites,
kai elektra kainavo eurą už kilovatvalandę, 4 eurus ir pan.
Akivaizdu, kad kažkas blogai su tokiu modeliu, nes tai lemia
milžiniškus pelnus tiems elektros generatoriams, kurie turi seniai
atsipirkusius generavimo šaltinius. Ar tai būtų senoji branduolinė energetika,
ar hidroenergetika. Viršpelnius lemia tiems, kurie turi generavimo pajėgumus su
nuliniais ribiniais kaštais – pavyzdžiui, saulės ir vėjo elektrinės.
Akivaizdu, kad toks modelis, kuris generuoja viršpelnius,
nes dujos brangios ir dujiniai generatoriai yra ribiniai, yra netvarus. Apie
tai kalbėjo visi, kas turi bent kiek proto ir sąžinės, bet Europos politikai
kalafiorų rinką perkėlė į elektros rinką. Nors tai yra visiškai skirtingos
reikšmės ir konfigūracijos rinkos.
Kita liberalizacija –
mažmeninė – remiasi dar vienu neoliberaliu postulatu, kad kuo daugiau laisvės,
tuo yra geriau. Ne, ne visada reikia žmonėms duoti laisvę. Ypač tais atvejais,
kai sprendimai yra sudėtingi, techniškai sunkiai suprantami žmonėms. Tada jiems
duodame tik galvos skausmą, be tikro pasirinkimo. Dažnai žmonės pakimba tą
pasirinkimą darydami.
Kai žmonės turi sunkumų pasirinkdami mobilaus ryšio planus,
nes juose yra daug parametrų (kažkiek minučių, SMS, duomenų) ir jie pasimeta,
nežino, kuris planas jiems yra geras. Dabar elektra perrišama įvairiais
žaliais, mėlynais, raudonais bantukais. Sako: pasirinkite. Dauguma žmonių turi
kognityvinius, informacinius apribojimus ir netgi noro stoką tokius
pasirinkimus daryti.
Bet ant žmonių dabar nuleidžia naują problemą – rinkis
tiekėjus. Sakau, viskas pareina iš neoliberalizmo, kuris užvaldęs europines
institucijas pernelyg smarkiai.
– Iš Jūsų suprantu, kad ta liberalizacija buvo pasmerkta
žlugti nuo pat pradžių. Kaip manote, ar šiandien, po „Perlas Energija“
pareiškimo apie stabdomą veiklą, žmonės valdžioje irgi tai supras?
– Paprasti žmonės turi gebėjimų stoką suprasti, kas iš tikro
vyksta, bet jie turi gerą intuiciją. Kai jie mato elektros kainą 4 eurai už
kWh, kai mato „Perlo“ žaidimus, jie suvokia, kad kažkas negerai. Jie gali
pradėti pykti.
Politikai pradeda reaguoti tik tada, kai pamato, kad gresia
revoliucija. Visos sąlygos tam, manau, yra.
Ministras pradeda aiškinti „Nord Pool“ algoritmo subtilumus
tik tada, kai atsiranda kažkokios anomalijos rinkoje. Tada visi išpučia akytes
ir pamato, kad netgi geresni pasiūlymai yra atmetami. Visa tai vadinama kažkokiais
paradoksais ir pan.
Mano siūlymas, kurį kartoju daug metų – iš pamatų
pasižiūrėti į šiuos neoliberalius eksperimentus su visuomene. T. y. atsisakyti
ribinio gamintojo principo, kuris generuoja milžiniškas rentas, pereiti prie
vidutinių kaštų principo, kuris daugelį metų iki liberalizacijos veikdavo.
Kitaip tariant, didieji valstybininkai rinkoje galėdavo
„vidurkinti“ kainą tarp savo įvairių generuojančių šaltinių, tarp kurių yra
pigūs (branduolinė energija ar saulė ir vėjas) ir brangūs (dujinės elektrinės).
Didieji valstybiniai gamintojai gali „vidurkinti“ tiek tarp įrengimų, tiek
laike.
Jei egzistuoja kažkokie rinkos šokai, jie gali naudodami
savo gilesnes kišenes ir galimybes išlyginti kainas laike, išgelbėti visuomenę
ir verslą nuo šių galvos skausmų, susijusių su tais kainų šokinėjimais į
beprotiškas aukštumas, kurios priverčia verslus daryti staigias korekcijas,
stabdyti gamybą, prekybos centrus išjunginėti šaldytuvus, žmonėms gyventi
„Balanos gadynėje“ ir t. t.
Čia yra alternatyva, kuri egzistavo daug dešimtmečių, bet
neoliberalai pradėjo taisyti tai, kas nebuvo iš esmės sugedę. Čia ir yra bėda.
Dabar tikiuosi, kad Europos politikai pridės į kelnes. Jeigu nepridės, galbūt
juos privers tai padaryti visuomenė. Mes grįšime prie balto lapo, t. y. principų,
kurie gana sėkmingai veikė daug dešimtmečių.
– Tikrai manote, kad galima atšaukti liberalizaciją ir
grįžti prie visuomeninio tiekimo? Paskutinis etapas sustabdytas.
– Netikiu tik Dievo įsakymų atšaukimu, kuriuos turime
Sandoros skrynioje. Direktyvų pakeitimais tikiu, todėl, kad jas ne Dievas
sugalvojo, o konkretūs politikai, spaudžiami konkrečių lobistų, kurie dabar
sėdi ir trina rankas, žiūrėdami į tai, kas vyksta.
Tačiau visuomenės kantrybė turi ribas. Mes Lietuvoje
turėjome gausybę liberalizacijos eksperimentų, iš kurių nepasimokėme. Prieš 17
metų kalbėjau apie „Leo amžiaus aferą“. Kalbėjau apie 2010 metų analogišką
aferą su mažos galios „virduliais“, kurie lygiai tuo pačiu principu rėmėsi –
jei tik yra miestas, kūrenantis dujas, pastatys nereguliuojamus šiluminius
boilerius, kurie kūrenami trigubai pigesniu biokuru ir atpirksime projektą per
3 metus.
Tai yra tyčiojamasis iš tautos, lobistų žaidimai, korupcija
ir bukumas viename. Tokie dalykai yra netvarūs, nes visuomenė anksčiau ar
vėliau pastebės, kad ją „durnina“.
Tikiuosi, ir tai yra pozityvioji viso to, kas čia vyksta
pastarosiomis dienomis, dalis, kad tas „lachatronas“ peržengia ribas. Daug
„lachatronų“ žlunga dėl to, kad godumas ir kvailumas pasiekia tokį tašką, po
kurio nyksta procesai. Tai vyko su kriptovaliutomis, tai vyks ir su energetikos
dalykais. Aš tikiuosi. O jei ne, tai gyvensime po senovei. Sunku prognozuoti
politines to pasekmes, kas čia gali būti, jei tęsime su šiais modeliais."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą