Landsbergiai prisipirko turto šiltesnėse šalyse, todėl jie taip šaltakraujiškai naikina Lietuvos verslus ir provokuoja stipresnius Lietuvos kaimynus pulti Lietuvą

"Žvelgiant į mūsų politinę ir ekonominę padangę kartais apima įspūdis, kad politikai nemyli savo šalies žmonių. Tiesiog nemyli, nes kitaip tokios retorikos nebūtų.

Be to, mylimam žmogui stengiamasi nedaryti žalos, o mūsiškiai tiesiog nesuka galvos, kiek vienas ar kitas veiksmas suteiks nuostolių piliečiams, kurie reikalingi tik dviem dalykams: kartą per ketverius metus balsuoti už teisingą partiją ir mokėti mokesčius, kad politikai galėtų perskirstyti vis didesnes sumas.

Kitaip negalima paaiškinti vieno iš šalies vadovų, pagal gandus turinčio nekilnojamojo turto Pietų Europoje, retorikos, kad Lietuva bus okupuota rusų per keletą artimiausių metų. Tiesa, ką jis pats padarė, jog taip nenutiktų, kiek Vakarų korporacijų strateginių gamyklų čia stovi ir kokių NATO šalių brigados JAU kasa apkasus, nutylima. Kam rinkėjams tos nereikšmingos smulkmenos? Gal tiesiog nelabai kas ir buvo daroma, o dabar ieškoma kuo baisesnės retorikos, kad, artėjant rinkimams ir postų dalyboms EK, būtų galima mobilizuoti rinkėjus ir Briuseliui pateikti save kiek kitu amplua nei iki šiol?

Neatspėsime, nes paaiškinimų tradiciškai nėra ir nebus. Yra tik šachmatų partija, kurią politikai žaidžia tam, kad pasiektų tik jiems vieniems žinomų tikslų.

Kur kas svarbiau, kad šie baisūs pareiškimai tiesia kelią į naujas ir pelningas pareigas tolimuose ES koridoriuose. Kaip žinia, ši kadencija į pabaigą, reikia naujų horizontų.

Ką valstybei reiškia tokie pareiškimai? Atsakymas liūdnas – didžiulius praradimus. Dar neseniai Aušrinė Armonaitė, Ekonomikos ir inovacijų ministrė, rašė laiškus į tolimąją Ameriką ir kvietė „Space X“ bei daugybę kitų strateginių Vakarų kompanijų atvykti pas mus (kaip, kai neturime net normalių skrydžių į Briuselį ir Strasbūrą, ES sostines, nutylima) ir investuoti Lietuvoje.

Verčiant į žmonių kalbą, mes kviečiame technologijų šviesulius investuoti šalyje, kuri tuoj bus okupuota rusų, ir tos pačios šviežiausios technologijos atiteks NATO priešams.

Kuris iš politikų kalba nuoširdžiai, vėlgi neatspėsime. Ar jie kalba tarpusavyje ir derina savo veiksmus visų mūsų – rinkėjų ir mokesčių mokėtojų, kurie jiems moka algą, – labui, taip pat nežinoma.

Bet mūsų politikų galvose tai, tikėtina, jokio prieštaravimo nekelia. Problema, kad įvairūs griausmingi pareiškimai nugula užsienio ambasadų ataskaitose ir tos ataskaitos iškeliauja į sostines. Kai korporacijos pradeda žvalgytis, kur investuoti ar perkelti gamybą iš Kinijos (nesiimu spėlioti, mes su šia šalimi dabar kariaujame ar draugaujame, nes pozicija pasirodžius tekstui jau gali būti pasikeitusi), jos vargu ar skubės dėti akcininkų pinigus į praktiškai palaidotą kraštą, kuris tuoj atiteks priešui.

Atskleisiu baisią paslaptį. Investuotojų laukia ne tik Lietuva. Yra ir daugiau stabilių bei prognozuojamų šalių. Už kiekvieną didelį investuotoją, kuris suteikia saugumą kraštui, nes korporacijos užnugaryje – ir jos šalis su visu diplomatiniu, politiniu bei kariniu korpusu, mat ekonominiai interesai visada buvo ir bus vieni svarbiausių politikoje, vyksta kova.

Įvairiuose lygmenyse, ir čia toli gražu nepakanka vien pasiūlyti sklypą, prie kurio veda kelias ir elektros linija.

Kita liūdnoji dalis ta, kad išvaikomas vietinis verslas. „Kitais metais pabaigiu projektą, viską išparduodu ir pirksiu ką nors Italijoje arba Norvegijoje. Lietuvoje tęsti nelabai matau prasmės. O ir pavojinga čia“, – dėlioja bičiulis.

Jis toli gražu ne vienintelis, planuojantis kapitalą gabenti iš čia į šalį, kur politinė situacija kur kas stabilesnė, o sveikatos priežiūra labiau prognozuojama ir senelių namai kur kas geresni. Nors buvo daug griausmingų pareiškimų apie sveikatos priežiūros sistemos reformą, kol kas jie labiau primena oro virpinimą. Eiliniams piliečiams užimti sotų postą ES struktūrose negresia. Reikia patiems pasirūpinti savimi.

Įdomu tai, kad žodžių ir veiksmų nesutapimas po truputį tampa vis gilesne norma. Net kai kurie propagandininkai, kurie dosniai maitinasi iš patriotizmą skatinti skirtų valstybės biudžetų, Lietuvoje – tik puse kojos. Vertingiausias turtas jau parduotas ir lėšos investuotos ten, kur ne tokios atšiaurios klimatinės sąlygos. Politinės – taip pat."