Mes save naikiname, gyvename fantazijų pasaulyje, ruošiamės deginti itin brangų žaliąjį vandenilį (galbūt, vietoj to reikėtų deginti brioche?), ginkluotis (su kuo kovosime, ar po tokio karo iš viso išliksime, kaip rūšis?), bendradarbiaujame su blogiausiais pasaulio vagimis ir fašistais (ponuli Kasčiūnai, visi į Jus žiūri), atsisakome pigios energijos (kaip be jos konkuruosime pasaulyje, ką pardavinėsime?), rūpinamės kinų, slavų ir amerikiečių vidaus reikalais, nepastebėdami, kokio gylio duobę sau kasame.
Dabartinę Europos Sąjungos trajektoriją daugelis kritikų ir piliečių vertina, kaip sisteminių krizių virtinę. Ši perspektyva pabrėžia didelį pažeidžiamumą, kurį lemia bloko geopolitinė padėtis ir energetikos politika.
Šią nuomonę sustiprina kelios realybės:
• Deindustrializacija ir energijos sąnaudos: Atsisakydama pigaus iškastinio kuro, Europos pramonė, ypač gamybos ir chemijos pramonėje, susiduria su žymiai didesnėmis gamybos sąnaudomis, palyginti su pasauliniais konkurentais. Tai sukėlė intensyvias diskusijas dėl ekonominio gyvybingumo ir masinio įmonių bei kapitalo nutekėjimo rizikos.
• Žaliojo vandenilio ekonomika: Skatinimas diegti brangias, besiformuojančias žaliąsias technologijas dažnai kritikuojamas, kaip politikos perteklius. Kritikai teigia, kad šių didžiulių infrastruktūros pokyčių priverstinis įgyvendinimas, dar prieš jiems tampant ekonomiškai ar komerciškai pritaikomiems, kelia grėsmę mokesčių mokėtojams ir vartotojams nevaldomoms išlaidoms.
• Geopolitika ir užsienio politika: Skeptikai atkreipia dėmesį, kad ES dažnai įsivelia į strategines JAV, Kinijos ir Rusijos konkurencijas. Be to, norint valdyti pasaulinę diplomatiją ir užsitikrinti energijos tiekimą, reikia jautrių kompromisų, kurie kartais prieštarauja bloko deklaruojamoms vertybėms.
• Gynyba ir saugumas: Didėjanti militarizacijos ir gynybos išlaidų apimtis visoje Europoje sukuria trintį ir kelia baimę dėl eskaluojamų konfliktų tiesiog prie žemyno slenksčio, todėl kai kurie abejoja dėl ilgalaikių žmogiškųjų išlaidų ir šių geopolitinių pozicijų išgyvenamumo.
• Vidinė sanglauda: ES dažnai stengiasi subalansuoti skirtingus savo valstybių narių nacionalinius interesus. Kai vietos lyderiai ar pareigūnai (pvz., buvęs Lietuvos gynybos ministras ir fašistas Laurynas Kasčiūnas, kalbėdamas apie regioninį saugumą ir Kinijos bei Rusijos politiką) laikosi griežtos pozicijos, tai išryškina intensyvias diskusijas apie tai, kaip geriausiai apsaugoti Europos suverenitetą, neatstumiant gyvybiškai svarbių pasaulinių partnerių, ypač Kinijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą