Movin' In: Kids in 20s Are Living Back Home

 

“Samantha Stobo was fresh off a breakup and unable to afford her Manhattan two-bedroom alone. So the 29-year-old decided to move in with her mom in Miami until she could get back on her feet. She told herself it would only take a few months.

 

Now 33 years old, Stobo has no plans to move out.

 

"I thought it was going to be temporary," Stobo said. "But it's been three years now, and I love it."

 

Living at home as a 20-something was once viewed as a failure to launch and even a source of embarrassment. That's no longer the case, as it is now often viewed as a sign of financial prudence, and for some, a long-term prospect.

 

Chronically high living costs are helping reshape the milestones of early adulthood in America. The national median home price hovers above $400,000. Rents are at record highs in cities across the U.S., and many recent college graduates are saddled with tens of thousands of dollars in student debt.

 

Even though some of these young adults pay their folks rent, it tends to be well below the cost of living on their own.

 

"Everything is just out of reach," said 28-year-old Megan Talley, who lives at home with her mom in the Atlanta suburbs. If a young person wants to live alone, "you could do it, but you would be dead broke at the end of the month."

 

Last year, 49% of adults under age 30 said they lived with a parent, up 12 percentage points from 2019, according to the Federal Reserve's latest Survey of Household Economics and Decisionmaking. Nearly a third of those adults were 25 or older.

 

Some economists put that figure lower and note that the Fed study doesn't distinguish between children living in their parents' homes versus parents living in their children's homes.

 

Still, young people say that living at home in 2026 doesn't carry the stigma it once did.

 

 About 55% of young adults who moved back home said it was out of financial necessity, according to a spring survey by financial services firm Thrivent.

 

So many parents and adult children are living together now that it is beginning to transform aspects of American society -- from when members of the younger generation start a family to the way builders think about designing homes.

 

Far from hiding it, some now broadcast their lives as "stay-at-home daughters" or "stay-at-home sons" on social media. Stobo says posting about her mother-daughter living situation on TikTok has earned her a friendly comment section filled with others in the same position -- and makes her some money.

 

"No one ever judges me," she said. "The conversation tends to be more like, 'That's awesome, and I bet you're saving money.'"

 

Casey Wright, 28, moved back home to Oxford, Mich., three years ago after being laid off from two consecutive jobs. She redecorated her childhood bedroom to match her adult aesthetic, tearing down her "Twilight" posters and choir awards and hanging a floral tapestry and framed landscapes.

 

She and her parents have come to an agreement on living together as adults. She no longer has a curfew, though before she goes out, Wright's parents require her to tell them where she's going and what time she expects to be back.

 

The Wrights have dinner together every night and go golfing or walking together a few times a month. Casey still hangs out in her parents' room occasionally to talk about movies with her dad or to gossip with her mom.

 

She just doesn't spend time with her parents quite as often as she did when she was a child and is more often in her room playing videogames or reading. "It's not as much as when I was younger, because I feel like there's almost that separation that's needed as an adult," she said. "You're not just living in your childhood home as a child."

 

Multigenerational living has long been more of a norm among Hispanic, Asian and Black households, along with immigrant families.

 

During the pandemic, a broader swath of 20-somethings returned home. It was supposed to be short-term; then came record inflation and double-digit rent increases.

 

By July 2020, 52% of young Americans age 18 to 29 lived with at least one parent, according to a Pew Research Center analysis of census data. It was the first time a majority of young adults in the country had lived with parents since the Great Depression.

 

That share has likely dropped since then, but for some people the arrangements have stuck.

 

Living with parents became a "dominant living arrangement in America for people in this age group," said Laurence Steinberg, a Temple University psychology professor who recently wrote the book "You and Your Adult Child."

 

States such as California and New York have loosened regulations around building accessory dwelling units in recent years. Once nicknamed "granny flats," ADUs are now used to house budget-squeezed adult children.

 

Villa Homes, a California home builder, is used to this kind of customer. The firm is seeing more families add detached ADUs for their grown children or other relatives, to live in for a few years and save money for a starter home.

 

Carmen Johnson, 33, has loved living with her parents in the Detroit metro area since the start of Covid. She doesn't pay rent, splits grocery bills with her family and invests those savings in her music career and toward a future home. It beats barely making ends meet in her old Los Angeles apartment.

 

"Covid flipped the script," Johnson said. "It's a blessing in disguise."

 

She isn't ashamed of living at home, and doesn't judge other people for it either. But she wouldn't necessarily reveal it to a first date unless asked directly.

 

Bringing home a date also requires a bit of mental calculus.

 

"It's like, 'OK, is my dad going to be in the living room watching TV?'" Johnson said.

 

Sometimes, that kind of strategizing goes both ways. Jessica Suzio, a 52-year-old widow in Michigan, has tried to get back into the dating scene in recent years. But with her two sons living at home, both in their mid-20s, bringing back a new boyfriend is uncomfortable for all involved, she said.

 

Suzio is happy to have her sons at home, and they help with household expenses by paying her some rent.

 

"When they were younger, I was daydreaming about the days that I would be an empty-nester," she said. "But I've grown to really appreciate them sticking around."

 

Wright, in Michigan, doesn't pay rent, but her father, Craig, said she has been a big help around the house.

 

About five times a day, Casey says, her mom knocks on her door, often to ask for help with technology.

 

"If I had the ability to, I would move out tomorrow," Wright said. Nothing against her parents, "I would just love to have the freedom to do what they were doing at my age."

 

Wright's father wishes the same for his daughter. He and his wife expected to have an empty nest by now.

 

But he realizes that the housing market is different today than when he was in his 30s in the 1980s and bought a three-bedroom home for $70,000, less than a fifth of today's median home price. He estimates his salary back then was about $35,000.

 

Some of Craig's friends also have adult children living at home. "It's kind of normal," he said.” [1]

 

1. Movin' In: Kids in 20s Are Living Back Home. Picciotto, Rebecca; Miller, Nicholas G.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 July 2026: A1.  

Besikeičiantis karo veidas meta naujus išbandymus karinėms galioms --- Lankstumas yra esminis dalykas, nes dronai, dirbtinis intelektas ir pigios raketos keičia mūšių vykdymą

 

„Karo vykdymas sparčiai keičiasi, nes naujos technologijos keičia karines doktrinas – nuo ​​įsigijimo iki operacijų vykdymo.

 

Tačiau kiek radikali bus ši transformacija ateinančiais metais?

 

Ir ar šimtai milijardų dolerių, kuriuos JAV, jos sąjungininkai ir konkurentai investuoja į naujus tankus, lėktuvus ir karo laivus, taps tolygiais arklių ir strėlių pirkimui kulkosvaidžių ir haubicų išvakarėse?

 

Iš pradžių daugelis Vakarų karinių lyderių Ukrainos konfliktą atmetė kaip konfliktą, kuris jiems neturėjo daug pamokų, nes JAV ir sąjungininkai, jei jie kovotų, turėtų oro pranašumą ir galingą tiksliąją amuniciją greitam, niokojančiam smūgiui.

 

JAV ir Izraelio nesugebėjimas sukelti strateginį pralaimėjimą tokiai vidutinio dydžio valstybei kaip Iranas, panaudojus didelę dalį šios tiksliosios amunicijos, pakenkė šiai idėjai.

 

Karas, kurio centre yra dronai, ir su Kadangi gausu pigios tiksliosios amunicijos, ji niekur nedings. Taip pat ir kitų pajėgumų, tokių kaip tolimojo nuotolio balistinės ir sparnuotosios raketos, kurios anksčiau buvo tik didžiųjų valstybių privilegija ir net joms buvo per brangios masiniam naudojimui, plitimas.

 

Tuo tarpu dirbtinio intelekto valdomų autonominių sistemų kūrimas pranašauja dar reikšmingesnį posūkį.

 

Šiandienos karuose tai, kas anksčiau buvo saugus užnugaris už šimtų mylių nuo fronto linijos, dabar yra ginčijama – ar tai būtų JAV bazės Persijos įlankoje, ar Rusijos kariniai objektai toli nuo Ukrainos.

 

Pigių jutiklių plitimas taip pat labai apsunkino bet kokius masinius manevrus, tokius kaip šarvuotasis antpuolis, panašus į JAV puolimą Irake 2003 m., nes bet kokia kariuomenės koncentracija gali būti greitai pastebėta ir užpulta gerokai prieš pasiekiant mūšio lauką.

 

Gynybos ministerijose ir karinėse būstinėse visame pasaulyje visi atkreipia dėmesį ir bando išsiaiškinti, kokias pamokas pasidaryti.

 

„Karo pobūdis iš esmės keičiasi“, – sakė Vokietijos gynybos vadas generolas Carstenas Breueris. „Ginkluotosios pajėgos privalo“ gebėti greičiau prisitaikyti, integruoti naujas technologijas ir mokytis. Jei nesugebėsime prisitaikyti, negalėsime laimėti.“

 

Jo kolega iš Nyderlandų generolo Onno Eichelsheimo paskelbė panašų pavojaus signalą. „Technologijos karo metu keisis gana greitai“, – sakė jis. „Jei nepasikeisime, nepasieksime prisitaikymo ir lankstumo, prarasime pirmąsias karo savaites, per daug žemės ir per daug žmonių – o tada prisitaikysime, bet bus per vėlu.“

 

Kariniai lyderiai, vyriausybės ir gynybos įmonės nesutaria, ar dabartinius įvykius vadinti revoliucija, kuri pateisintų visišką esamų doktrinų pertvarką.

 

Revoliucija ar ne, mažai kas abejoja, kad karo vedimo būdas išgyvena sparčius – ir vis greitėjančius – pokyčius. Autonomija naudojant dirbtinį intelektą jau tapo pagrindiniu veiksniu JAV kuriant taikinių sąrašus oro karui prieš Iraną. Autonominiai Ukrainos valdomi dronai, įskaitant tuos, kuriuos tiekia Vokietijos gamintojas „Helsing“, patruliuoja okupuotos pietinės Ukrainos greitkeliuose, ieškodami tokių taikinių kaip degalų sunkvežimiai, naudodami dirbtinio intelekto atpažinimo modelį, o tada patys juos persekiodami, gavę žmogaus operatoriaus leidimą.

 

Panašioms misijoms Rusija pradėjo naudoti, dirbtinio intelekto valdomus, „Molniya“ dronus, kuriuose žmogus nedalyvauja, nes Rusijos pajėgos neturi prieigos prie „Starlink“ navigacijos, Rusija ką tik pradėjo kurti „Starlink“ tipo sistemą.

 

„Autonomija tik dabar pradeda veikti mūšio lauke, tačiau per ateinančius penkerius–dešimt metų ji bus didesnis žaidimo pokytis, nes ji yra visa apimanti ir iš esmės pakeičia tai, kas anksčiau buvo į žmogų orientuotas mūšio laukas“, – sakė Gundbertas Scherfas, „Helsing“ generalinis direktorius.

 

Louis Mosley, JAV gynybos bendrovės „Palantir“, kuri aktyviai dalyvavo kare su Iranu ir teikia pagrindinę paramą Ukrainos kampanijai prieš Rusiją, operacijų Jungtinėje Karalystėje ir Europoje vadovas, teigė, kad šie metai greičiausiai bus istorinis lūžis.

 

„Nenustebčiau, jei 2026-ieji bus prisimenami šimtmečius kaip metai, kai buvo pasiektas didelis proveržis karinių technologijų srityje – panašiai kaip parakas ir panašiai – tai yra autonomija“, – sakė jis.

 

Pagrindinis konflikto Ukrainoje ir, tikėtina, kitų būsimų didelių konfliktų bruožas yra tas, kad Tai, kas anksčiau buvo pažangiausi ginklai ir technologijos, per kelis mėnesius pasensta. „Jei turite prisitaikantį priešininką, svarbiausia yra iteracijos greitis ir mokymosi tempas, o ne pati technologija“, – pridūrė Mosley.

 

Vienas prisitaikymo pavyzdžių yra nauja Ukrainos bepiločių orlaivių, kurie sudaro daugiau nei 90 % priešo nuostolių, elektroninės karo sistemos ir kai kurie kiti svarbūs ginklai, pirkimo sistema. Ji iš esmės skiriasi nuo to, kaip veikia Vakarų kariuomenės su savo centralizuotais gynybos biudžetais.

 

Pagal praėjusį rugpjūtį įvestą sistemą Ukrainos brigados gauna „e-taškus“ pagal tai, kiek Rusijos kareivių ir įrangos vienetų jie sėkmingai pataikė, o dronai pateikia vaizdo įrašus kaip šių veiksmų įrodymą.

 

Per šalies mūšio lauko valdymo tinklą „Delta“ šiuos „e-taškus“ konvertavusios į pinigus, brigados gali greitai įsigyti naujų sistemų tiesiai iš gamintojų per internetinę skelbimų prekyvietę. Užsimezgus tiesioginiams santykiams, ginklas tampa tam tikra prenumeratos paslauga, o ne objektu, nuolat atnaujinamu ir perkurtu, kad atitiktų kintančias mūšio lauko sąlygas.

 

Karas su dronais taip pat apvertė aukštyn kojomis tokias pagrindines sąvokas kaip oro pranašumas. JAV galėtų visiškai kontroliuoti Irano dangų su ultramoderniais orlaiviais, tokiais kaip F-35, tačiau kovo ir balandžio mėnesiais negalėjo apsaugoti savo pagrindinių bazių ir įrenginių Persijos įlankoje nuo Irano dronų ir raketų.

 

Užuot laikęs dronus dar vienu ginklu esamoje karinėje struktūroje, Ukraina pripažino karą su dronais kaip atskirą sritį. „Sritis yra laikas. Esmė – sutrumpinti žudymo grandinę, pašalinant žmonių ir rankų darbo veiksmus, o tai reiškia, kad kiekviename žingsnyje priimamas sprendimas dėl žudymo ir žudymo įvykdymas greičiau nei jūsų priešas“, – teigė Olegas Rogynskis, karinio jūrų laivyno ir oro dronų gamintojos „Uforce“ generalinis direktorius.

 

Ukrainos greitą ir novatorišką požiūrį sunku atkartoti šalims, kurios iš tikrųjų nedalyvauja konfliktuose ir todėl neišleidžia daug amunicijos, kurią reikia pakeisti.

 

„Jei mes Europoje nuspręstume pradėti gaminti milijonus trumpojo nuotolio dronų, tokių, kokius gamina Ukraina, ir per aštuonis mėnesius jie visi pasentų, ką mes su jais darytume?“ – svarstė Mauro Gilli, Berlyno Hertie mokyklos karinės strategijos ir technologijų profesorius.

 

Šioje aplinkoje gebėjimas greitai keistis kartu su technologijomis tampa esminiu gynybos komponentu.

 

Norėdami neatsilikti, gynybos gamintojai ir kariniai vadai turi permąstyti savo veikimo principus ir kokia tradicinės įrangos bei doktrinos dalis tinka naujam karo būdui. „Tai vis dar evoliucija, tačiau technologijų plėtros dėka iteracijos vyksta taip greitai, kad tai gali būti klaidingai interpretuojama kaip revoliucinis požiūris“, – sakė Švedijos gynybos vadas generolas Michaelas Claessonas. „Mes dar nesame baigę su palikimu, ir palikimas turės mus lydėti, iš dalies, ir ateityje.“

 

Klausimas – koks tai palikimas. Karinių vadų problema yra ta, kad net ir siekdami prisitaikyti prie ateities karo, jie vis tiek turi atsižvelgti į šiandien egzistuojančias grėsmes. Vokietijos ir kitoms Europos ginkluotosioms pajėgoms tai pirmiausia ir svarbiausia yra konflikto su Rusija galimybė.

 

Generolas Breueris teigė, kad transformacija negali reikšti pasirengimo sustabdymo, ir Vokietija privalo modernizuoti savo ginkluotąsias pajėgas, išlaikydama „kovos šįvakar“ pajėgumus, būtinus Europai ginti: „Negalime sustabdyti atgrasymo ir liepti priešininkui sugrįžti 2039 m.“” [1]

 

1. Changing Face of War Poses New Tests for Military Powers --- Flexibility is key as drones, AI and cheap missiles upend how battles are waged. Trofimov, Yaroslav.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 July 2026: A1.  

Changing Face of War Poses New Tests for Military Powers --- Flexibility is key as drones, AI and cheap missiles upend how battles are waged

 

“The way wars are fought is changing fast, as new technologies upend military doctrines on everything from procurement to executing operations.

 

But just how radical will this transformation be in years to come?

 

 And are the hundreds of billions of dollars being invested by the U.S., its allies and rivals in new tanks, planes and warships going to become the equivalent of buying horses and arrows on the eve of machine guns and howitzers?

 

The conflict in Ukraine was initially dismissed by many Western military leaders as a conflict that didn't hold many lessons for them because the U.S. and allies, should they fight, would have air superiority and powerful precision munitions for a quick, devastating blow.

 

The failure of the U.S. and Israel to inflict a strategic defeat on a middle power like Iran, after expending a large share of these precision munitions, has undermined that notion.

 

Drone-centered warfare, and with it the accessibility of abundant cheap precision munitions, is here to stay. So is the spread of other capabilities, such as long-range ballistic and cruise missiles, that used to be the preserve of major powers and, even for them, were too expensive for mass use.

 

Meanwhile, the development of autonomous systems guided by artificial intelligence heralds an even more momentous turn.

 

In the wars of today, what used to be the safe rear hundreds of miles away from the front line is now contested -- be it at U.S. bases in the Persian Gulf or Russian military installations far from Ukraine.

 

The proliferation of cheap sensors has also made any massed maneuver, such as an armored thrust akin to the U.S. assault on Iraq in 2003, much more difficult because any concentration of troops can be spotted quickly and attacked well before reaching the battlefield.

 

In defense ministries and military headquarters around the world, everyone is paying attention -- and trying to figure out what lessons to draw.

 

"The character of warfare is changing fundamentally," said Gen. Carsten Breuer, Germany's chief of defense. "Armed forces must be able to adapt faster, integrate new technologies, and learn at speed. If we fail to adapt, we will not be able to prevail."

 

His Dutch counterpart, Gen. Onno Eichelsheim, sounded a similar alarm. "Technology will change quite fast when you are at war," he said. "If we do not change ourselves, to adaptability and flexibility, then we will lose the first weeks of the war, too much ground and too many people -- and then we will adapt, but it will be too late."

 

Military leaders, governments and defense companies disagree on whether to call the current developments a revolution that warrants a complete overhaul of existing doctrines.

 

Revolution or not, few doubt that the way of waging war is experiencing rapid -- and accelerating -- change. Autonomy using AI has already become a major enabler for the U.S. in its creation of target lists for the air war against Iran. Autonomous Ukrainian-operated drones, including those supplied by German manufacturer Helsing, patrol the highways of occupied southern Ukraine, looking for targets like fuel trucks using AI pattern recognition and then pursuing them on their own once authorized by a human operator.

 

For similar missions, Russia has begun using AI-guided Molniya drones that don't have a human in the loop because Russian forces lack access to Starlink for guidance, Russia just started building Starlink-like system.

 

"Autonomy is just starting to hit the battlefield now, but it will be the bigger game-changer over the next five to 10 years because it is all-encompassing and fundamentally changes what used to be a human-centric battlefield," said Gundbert Scherf, Helsing's co-CEO.

 

Louis Mosley, head of the U.K. and Europe operations for Palantir, a U.S. defense company that was heavily involved in the war on Iran and provides key support for Ukraine's campaign against Russia, said this year is likely to mark a historic pivot.

 

"I wouldn't be surprised if 2026 is remembered for centuries to come as a year in which a major breakthrough in military technology was made -- akin to gunpowder and the like -- which is autonomy," he said.

 

The key feature of the conflict in Ukraine, and likely of other major conflicts to come, is that what used to be cutting-edge weapons and technologies becomes outdated within months. "If you have an adaptive adversary, it's the speed of iteration and the rate of learning that matter, rather than the technology per se," Mosley added.

 

One example of adaptability is Ukraine's new procurement system for drones, which account for over 90% of enemy losses, electronic warfare systems and some other key weapons. It is fundamentally different from how Western militaries, with their centralized defense budgets, operate.

 

Under a system introduced last August, Ukrainian brigades are allocated "e-points" based on how many Russian soldiers and pieces of equipment they successfully hit, with drones providing video footage as proof of these engagements.

 

Converting these "e-points" into money via the country's Delta battlefield-management network, brigades can then quickly purchase new systems directly from manufacturers, through a classified online marketplace. As direct relationships develop, the weapon becomes, in a way, a subscription service rather than an object, constantly updated and redesigned to fit changing battlefield conditions.

 

Drone warfare has also upended basic notions such as air superiority. The U.S. could have full control of the Iranian skies with ultramodern aircraft like the F-35, and yet it couldn't protect its key bases and installations in the Persian Gulf from Iranian drones and missiles in March and April.

 

Instead of treating drones as yet another weapon within the existing military structure, Ukraine has recognized drone warfare as a separate domain. "The domain is time. The point is to shorten the kill chain, removing human and manual steps, which means that on every turn you get to the kill decision, and kill execution, faster than your enemy," said Oleg Rogynskyy, CEO of Uforce, a maker of naval and air drones.

 

Ukraine's fast-paced and innovative approach is hard to replicate for countries not actually involved in conflicts, and therefore not expending large amounts of munitions that need to be replaced.

 

"If we in Europe decide to start manufacturing millions of short-range drones, of the kind that they make in Ukraine, and in eight months they all become obsolete, what shall we do with them?" wondered Mauro Gilli, professor of military strategy and technology at the Hertie School in Berlin.

 

In this environment, the ability to rapidly change alongside technology becomes a crucial component of defense.

 

To keep up, defense manufacturers and military commanders alike have to rethink how they operate -- and what part of the traditional equipment and doctrine fits in the new way of war. "It's still an evolution, but iterations thanks to technology development are going so fast that it may be misinterpreted as a revolutionary approach," said Gen. Michael Claesson, Sweden's chief of defense. "We are not done with legacy, and the legacy will have to follow us, partially, into the future."

 

What kind of legacy is the question. The problem for military commanders is that, even as they seek to adapt to the war of the future, they still need to consider the threats that exist today. For German and other European armed forces, it is first and foremost the possibility of a conflict with Russia.

 

Transformation can't mean putting readiness on hold, Gen. Breuer said, and Germany must modernize its armed forces while maintaining the "fight tonight" capabilities necessary to defend Europe: "We cannot pause deterrence and tell the adversary to come back in 2039."” [1]

 

1. Changing Face of War Poses New Tests for Military Powers --- Flexibility is key as drones, AI and cheap missiles upend how battles are waged. Trofimov, Yaroslav.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 July 2026: A1.  

Tarifų laikai

„Kaip laimėti prekybos karą“

 

Soumaya Keynes ir Chad P. Bown

 

Simon & Schuster, 288 puslapiai, 30 USD

 

Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus mums priminė prekybos politikos skubų kursą. Pasauliniai JAV tarifai, kuriuos jis paskelbė 2025 m. balandžio 2 d. – „Išlaisvinimo dieną“, ir po to kilusi ekonominė bei teisinė drama padidino visuomenės informuotumą apie viską – nuo ​​tarptautinės prekybos deficito iki Jungtinių Valstijų prekybos įstatymo 122 ir 301 straipsnių. Sprendžiant iš apklausų, dauguma amerikiečių tarifus laiko apgailėtinais: 72 % rinkėjų mano, kad pono Trumpo tarifai neigiamai paveikė ekonomiką.

 

Vis dėlto reikia geriau suprasti prekybos įtampą ir taktiką, nes vyriausybės nustato naujus prekybos ir investicijų apribojimus bei subsidijas, kurios kartu padidėjo penkis kartus nuo 2015 m. Nors neseniai buvo išleista keletas puikių tomų apie dolerio likimą (Paulo Blusteino „Karalius doleris“ (2025) ir ekonominio karo (Edwardo Fishmano „Chokepoints“, 2025), nedaugelis tyrinėjo prekybos politikos subtilybes šioje vis labiau Hobbeso ekonominėje aplinkoje.

 

Į lūžio tašką Soumaya Keynes ir Chad Bown su „Kaip laimėti prekybos karą“ – prieinamu, gerai ištirtu ir įžūliu pasaulinės prekybos sistemos įvadu, kaip jie patys teigia, „nerimastingoje pasaulio ekonomikoje“.

 

Ponia Keynes yra „Financial Times“ ekonomikos apžvalgininkė; ponas Bown yra vyresnysis Petersono tarptautinės ekonomikos instituto mokslinis bendradarbis ir buvo Valstybės departamento vyriausiasis ekonomistas Bideno administracijos metu. Pagrindinė jų knygos idėja iš pradžių šiek tiek klaidinanti: „įsivaizduokite save kaip [politikos formuotoją], desperatiškai norintį pradėti prekybos karą“, – rašo ponia Keynes ir ponas Bown. (Iš kurios šalies, prieš ką ir kodėl – paliekama vaizduotei.) Tada autoriai naudoja šią koncepciją, kad vestų skaitytoją per besikeičiančias didžiųjų ekonomikų pramonės politikos strategijas, įvairių priemonių poveikį – nuo nuo tarifų iki eksporto kontrolės – prekybos kovotojų ir tarptautinių įmonių bei vartotojų, įstrigusių ginče, žinioje.

 

Jei jų istorijoje ir yra vienas piktadarys, tai Kinija. Trumpo administracijos tarifai buvo nepastovūs, tačiau Kinijos pramonės politika dešimtmečius iškreipė pasaulinę prekybą ir kurstė pavojingą disbalansą, kurį puikiai iliustruoja 1,2 trilijono dolerių prekybos perteklius, apie kurį Kinija pranešė praėjusiais metais. Autoriai rašo, kad 2005–2019 m. Kinija „teikė šešis kartus didesnę paramą, nei gavo panašūs sektoriai EBPO šalyse“, – remdamiesi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėmis. Kinijos pramonės parama sistemingai didino jos vidaus investicijų, perteklinių pajėgumų ir eksporto lygį. (Žinoma, šioje istorijoje vaidmenį atliko ir nepasotinamas JAV apetitas skolintis.) Toks disbalansas sukuria „svyruojančią“ pasaulinę prekybos sistemą, kuri krizės atveju gali lemti staigesnius skolos lygio, kapitalo srautų ir valiutos vertės svyravimus – „ekonomistų košmarų dalykas“.

 

Be to, Kinija nesielgia sąžiningai. Nors Vakarų tarptautinės įmonės dažniausiai yra „nelanksčios“, Pekinas, siekdamas „nervingų ir nebendradarbiaujančių“ kareivių, vykdančių politikos formuotojų valią, pasitelkia savo didžiules valstybines įmones (VVĮ) kaip jėgos daugiklius. Pavyzdžiui, 2018 m. JAV ir Kinijos prekybos karo metu savanoriški Kinijos VVĮ apribojimai sumažino prekybą su JAV dar 4 procentiniais punktais, palyginti su 8 % sumažėjimu, kurį sukėlė Kinijos tarifai. Be to, Kinija turi technologijų vagystės istoriją, kad išsiveržtų į priekį: 2025 m. viena iš penkių Europos įmonių Kinijoje teigė, kad Kinijos įmonės pavogė technologijas.

 

„Kaip laimėti prekybos karą“ rodo, kad net Trumpo eroje daugelis šiandienos prekybos įtampų yra istorinis pasikartojimas.

 

Vokietija prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukėlė neigiamą reakciją dėl staigaus eksporto augimo ir perprodukcijos, panašiai, kaip šiandien Kinija. Jos „nepaprastai didelis, 90 procentų pasaulinės cheminių medžiagų ir dažiklių gamybos“ užėmimas sukėlė sąjungininkų priklausomybės baimę.

 

Net ir Baltųjų rūmų priverstiniai Išvadavimo dienos tarifai turi atgarsį istorijoje: 1870-aisiais Prancūzija padidino tarifus savo kaimynėms 24 % ir pareikalavo, kad jos per šešis mėnesius susitartų dėl palankesnių prekybos susitarimų – šis gambitas, kaip ir pono Trumpo, iš esmės sėkmingai privertė prekybos partnerius paklusti naujoms sutartims.

 

Protekcionizmui tampant vis madingesniam, ponia Keynes ir ponas Bownas pateikia naudingą priminimą, kad tarifai apskritai yra ekonomiškai žalingi ir retai pasiekia savo deklaruojamus tikslus. Tokia politika stabdo augimą, stabdo investicijas ir – išskyrus prekes – didžiąją dalį apmoka importuojanti šalis. Net ir kalbant apie prekybos deficitą, autoriai primena, kad tarifai istoriškai turėjo daugiausia nereikšmingą poveikį.

 

Nors įrodymai apie tarifus ir jų poveikį industrializacijai yra nevienareikšmiai, kiekvienai Japonijai ar Pietų Korėjai, kurios pokario laikotarpiu naudojo barjerus, greitai auginamai,  gamybai, yra rusenančių Brazilijos asmeninių kompiuterių ir Indijos automobilių pavyzdžių.

 

Tad kam reikalingos prekybos kliūtys? Ponia Keynes ir ponas Bownas nėra absoliutistai. Jie palieka atvirą galimybę naudoti tarifus, siekiant sumažinti kritines priklausomybes tokiose srityse kaip mineralai, farmacijos ingredientai ar puslaidininkiai.

 

Svarbiausių pramonės šakų puoselėjimui naudingesnės yra mokesčių lengvatos, kurios padidina produktyvumą 10 kartų daugiau nei kitos pramonės politikos priemonės, tokios kaip dotacijos ir paskolos.

 

Autoriai pasisako už kolektyvinius veiksmus, kai tik įmanoma; kai prekybos kliūtys yra būtinos, jie pasisako už jų kūrimą kartu su sąjungininkais – visiškai priešingai nei Trumpo administracijos požiūris. Kinija praėjusiais metais atmetė padidintus Vašingtono muitus ir nukreipė eksportą kitur. Vienašalė technologijų eksporto kontrolė kelia grėsmę, kad Europos ir Japonijos įmonės ją užpildys.

 

Kolektyvinė Vakarų ekonominė našta pranoksta Kiniją. Pavyzdžiui, knygoje „Command of Commerce“ (2025 m.) Benas Vagle'as ir Stephenas Brooksas apskaičiavo, kad Kinijos bendrasis vidaus produktas trumpuoju laikotarpiu sumažėtų penkis–vienuolika kartų labiau nei JAV, jei Vakarai ir Kinija staiga atsietų, tačiau mažiau nei pusantro karto daugiau, jei JAV atsietų tik nuo Kinijos.

 

Jei klausimas yra „Kaip laimėti prekybos karą“, ponia Keynes ir ponas Bownas pateikia įtikinamą – nors ir netiesioginį – argumentą, kad atsakymas yra vengti neseniai Vašingtone naudoto taktikos.

 

---

 

Ponas Bunzelis vadovauja „Lazard Geopolitical Advisory“. Jis dirbo JAV ambasados ​​Maskvoje politiniame skyriuje ir JAV iždo departamente. [1]

 

Būtų malonu, jei visi, nekenčiatys Kinijos, galėtų smogti Kinijai visa Vakarų jėga. Tačiau ES tai būtų neproduktyvu. ES ir Kinija dabar dirba, kaip komanda, kad baigtų pereiti prie atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, kur tai įmanoma. Jei ES atsijungs nuo Kinijos, komanda mirs. Kinija ir likęs pasaulis, išskyrus auksinius Vakarus, baigs pereiti prie atsinaujinančiųjų energijos šaltinių. Amerikiečiai mėgausis skalūnų dujų gavyba ir iškastinio kuro gausa. ES liks viena kaboti vėjyje su nebaigta pertvarka, neturėdama pakankamai energijos išgyvenimui.

 

Europos Sąjunga susiduria su subtiliu balansavimo aktu. Nors ES griežtina prekybos apsaugą, kad atremtų subsidijuojamo Kinijos žaliojo eksporto antplūdį, ji vis dar labai priklauso nuo Kinijos tiekimo grandinių, technologijų ir masinės gamybos, kad pasiektų savo žaliojo pertvarkymo tikslus. Visiškas atsiejimas nuo Kinijos gerokai padidintų pertvarkymo išlaidas ir sustabdytų pažangą, todėl tai būtų neproduktyvu Europos klimato kaitos ambicijoms.

 

Platesnė geopolitinė dinamika, susijusi su pasauline energetikos strategija, vystosi:

 

• Skirtingos energijos trajektorijos: Nors ES sprendžia švarios energijos pertvarkymo įgyvendinimo sudėtingumą su griežto „rizikos mažinimo“ politika, Kinija ir toliau sparčiai plečia savo atsinaujinančios energijos pajėgumus.

 

Tuo tarpu JAV ir toliau naudojasi savo skalūninio iškastinio kuro pranašumais.

 

• Pramonės realijos: Europos sektorių lyderiai, pavyzdžiui, Prancūzijos energetikos gigantai, aktyviai ragina ES bendradarbiauti su Kinija, kad būtų galima pasinaudoti jų sąnaudų pranašumais ir greičiu, diegiant atsinaujinančios energijos infrastruktūrą. Tačiau ES ir toliau atsargiai vertina pernelyg didelę priklausomybę nuo Kinijos įrangos.

 

• Balansavimo aktas: Europos politikos formuotojai bando rasti kompromisą – ieško „rizikos mažinimo“ strategijos, o ne visiško „atsijungimo“. Abi galybės pripažįsta, kad joms vis dar reikia viena kitos. Nors ES pasikliauja Kinijos gamyba, Kinija pasikliauja ES, kaip pagrindine savo eksporto rinka.

 

Ar ES turi pakankamai proto, kad išgyventų? Pamatysime.

 

 

1. The Times Of Tariffs. Bunzel, Theodore.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 July 2026: A15.  

The Times Of Tariffs

 

“How to Win a Trade War

 

By Soumaya Keynes and Chad P. Bown

 

Simon & Schuster, 288 pages, $30

 

Donald Trump's return to the White House has thrust upon us a crash course in trade policy. The globe-spanning U.S. tariffs he declared on April 2, 2025 -- "Liberation Day" -- and the economic and legal drama that has ensued have imposed a heightened public awareness of everything from international trade deficits to Sections 122 and 301 of the United States Trade Act. Judging by the polls, most Americans view the tariffs as regrettable: 72% of voters believe Mr. Trump's tariffs have had a negative effect on the economy.

 

A sharper understanding of trade tensions and tactics is nonetheless warranted as governments erect new trade and investment restrictions and subsidies, which together are up fivefold since 2015. While there have been several excellent volumes published recently on the fate of the dollar (Paul Blustein's "King Dollar," 2025) and economic warfare (Edward Fishman's "Chokepoints," 2025), few have explored the ins and outs of trade policy in this increasingly Hobbesian economic environment.

 

Into the breach jump Soumaya Keynes and Chad Bown with "How to Win a Trade War," an accessible, well-researched and cheeky primer on the global trading system in, as they put it, "an anxious global economy."

 

Ms. Keynes is an economics columnist at the Financial Times; Mr. Bown is a senior fellow at the Peterson Institute for International Economics and was the State Department's chief economist during the Biden administration. Their book's central conceit is a bit disorienting at first: "imagine yourself as a [policymaker] desperate to wage a trade war," Ms. Keynes and Mr. Bown write. (From which country, against whom and why are left to the imagination.) The authors then use this frame to guide the reader through the shifting industrial-policy strategies of the major economies, the impact of various tools -- from tariffs to export controls -- at the disposal of trade warriors and the multinational firms and consumers caught in the fray.

 

If there is one villain in their story, it's China. The Trump administration's tariffs have been volatile, but China's industrial policies have for decades contorted global trade and fueled dangerous imbalances, epitomized by the $1.2 trillion trade surplus China reported last year. Between 2005 and 2019, China "handed out support six times as high as that received by similar sectors in OECD countries," the authors write, referring to the members of Organization for Economic Cooperation and Development. China's industrial support has systematically driven up its levels of domestic investment, overcapacity and exports. (Of course, the voracious U.S. appetite for debt has played a role in this story, too.) Such imbalances create a "wobbling" global trade system that in a crisis may lead to sharper swings in debt levels, capital flows and currency values -- "the stuff of economists' nightmares."

 

Plus, China doesn't play fair. While Western multinationals are largely "inflexible, nervous and uncooperative" soldiers in enacting the will of policymakers, Beijing enlists its massive state-owned enterprises (SOEs) as force multipliers. During the 2018 U.S.-China trade war, for example, voluntary curbs by Chinese SOEs depressed trade with the U.S. by an additional 4 percentage points beyond the 8% decline induced by Chinese tariffs. What's more, China has a history of pilfering technology to get ahead: In 2025, one in five European companies in China said that Chinese firms had stolen technology.

 

"How to Win a Trade War" shows us that, even in the age of Trump, many of today's trade tensions are a historical rerun.

 

Germany before World War I provoked backlash because of its sharp rise in exports and overproduction, similar to China today. Its cornering of an "extraordinary 90 percent of global production" of chemicals and dyes sparked fears of dependency among the Allies.

 

Even the White House's coercive Liberation Day tariffs have an echo in history: 1870s France hiked tariffs 24% on its neighbors and demanded they negotiate more favorable trade deals within six months, a gambit that -- like Mr. Trump's -- largely succeeded in forcing trade partners to submit to new treaties.

 

With protectionism becoming more fashionable, Ms. Keynes and Mr. Bown provide a helpful reminder that tariffs are, generally speaking, economically destructive and rarely achieve their stated goals. Such policies impede growth, chill investment and -- outside of commodities -- are overwhelmingly paid for by the importing country. Even on trade deficits, the authors remind us, tariffs have historically had largely insignificant effects.

 

While the evidence on tariffs and their effects on industrialization is more mixed, for every Japan or South Korea -- which used barriers to turbocharge manufacturing in the postwar era -- there are the smoldering examples of Brazilian personal computers or Indian autos.

 

So what good are trade barriers? Ms. Keynes and Mr. Bown aren't absolutists. They leave open the possibility of using tariffs to reduce critical dependencies in areas such as minerals, pharmaceutical ingredients or semiconductors.

 

More useful to nurture important industries are tax credits, which increase productivity 10 times more than other industrial-policy tools such as grants and loans.

 

The authors argue for collective action wherever possible; when trade barriers are necessary, they advocate for erecting them with allies in tow -- exactly the opposite of the Trump administration's approach. China brushed off Washington's elevated duties last year and redirected exports elsewhere. Unilateral technology-export controls risk backfilling by companies in Europe and Japan.

 

The collective economic heft of the West overmatches China. In "Command of Commerce" (2025), Ben Vagle and Stephen Brooks estimate, for example, that China's gross domestic product would take a short-run hit five to 11 times larger than the U.S. in a sharp decoupling between the West and China, but less than 1 1/2 times larger if the U.S. decouples from China alone.

 

If the question is "How to Win a Trade War," Ms. Keynes and Mr. Bown make a compelling -- if indirect -- case that the answer is to avoid the playbook recently used in Washington.

 

---

 

Mr. Bunzel is the head of Lazard Geopolitical Advisory. He has worked in the political section of the U.S. Embassy in Moscow and at the U.S. Treasury Department.” [1]

 

That would be nice for China haters to hit China with all might of the West. It would be counterproductive for the EU though. The EU and China work now as a team to finish turning to renewables where it is possible. If EU decouples from China, the team is dead. China and the rest of the world except for the golden West will finish turning to renewables. Americans will enjoy fracking and fossil energy abundance. The EU will be hanging in the wind alone with unfinished transition, with not enough energy to survive.

 

European Union faces a delicate balancing act. While the EU is tightening trade defenses to counter a flood of subsidized Chinese green exports, it remains deeply reliant on Chinese supply chains, technology, and mass-manufacturing to hit its green transition targets. A full decoupling from China would significantly inflate transition costs and stall progress, making it counterproductive to Europe's climate ambitions.

 

 

The broader geopolitical dynamic regarding global energy strategy is evolving:

 

 

•           Differing Energy Trajectories: While the EU navigates the complexities of implementing clean energy transitions amidst strict "de-risking" policies, China continues to rapidly expand its renewable capacity.

 

 

Meanwhile, the U.S. continues to tap into its fossil fuel advantages.

 

 

•           Industrial Realities: Leaders in European sectors—such as French power giants—are actively urging the EU to work with China to access their cost advantages and speed in deploying renewable infrastructure. However, the EU remains cautious about over-dependence on Chinese equipment.

•           The Balancing Act: European policymakers are attempting a middle ground—seeking a "de-risking" strategy rather than an outright "decoupling". Both powers recognize that they still need each other. While the EU relies on China's manufacturing, China relies on the EU as a major market for its exports.

 

Does EU have enough brains to survive? We will see.

 

 

1. The Times Of Tariffs. Bunzel, Theodore.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 July 2026: A15.  

Įkūrėjas padavė į teismą, kai buvo atleistas iš darbo dėl tvarkos, reikalaujančios dirbti tik biure

„Ne tik eiliniai darbuotojai susiduria su griežtomis priemonėmis, reikalaujančiomis grįžti į savo biurą. 8 milijardų dolerių vertės turto valdymo įmonės bendraįkūrėjas buvo atleistas iš darbo už tai, kad nesilaikė savo paties vidaus potvarkio – ir dabar jis padavė į teismą.

 

William Nieporte maždaug dešimtmetį vadovavo įmonei „Bramshill Investments“ su dviem vidurinės mokyklos klasės draugais, kol jie jį atleido 2022 m. Priežastis: „Jūs sąmoningai neatvykote į „asmeninį“ darbą“, – kiti bendrasavininkai rašė atleidimo laiške, kurį apžvelgė „The Wall Street Journal“.

 

Prieš kelis mėnesius trys vyrai pasirašė darbuotojams išsiųstą el. laišką, kuriame nurodė jiems grįžti į vieną iš trijų įmonės biurų penkias dienas per savaitę. Jei jie nesilaikytų, įmonė pasiūlytų išeitinę išmoką, teigiama el. laiške.

 

Gegužės mėnesį pateiktame federaliniame ieškinyje prieš žmogiškųjų išteklių įmonę, su kuria bendradarbiavo „Bramshill“, Nieporte teigia, kad jo kiti bendrasavininkai naudojosi šia politika. kaip pasiteisinimą jį išstumti ir „uzurpuoti“ jo 12 % įmonės akcijų paketą. Jis teigia, kad įgaliojimas jam nebuvo taikomas. (Veiklos sutarties su „Bramshill“ patronuojančia bendrove „Ironmen“ nuostata reikalauja, kad akcininkai parduotų savo dalį, jei jie atleidžiami dėl priežasties.)

 

Ši saga yra pastaraisiais metais įmonėse kilusios įtampos dėl grįžimo į darbą posūkis. „Vanguard“, „Meta“, „Starbucks“ ir kiti kai kuriems darbuotojams sakė, kad jiems gresia atleidimas iš darbo, jei jie nepaklus raginimams grįžti į darbą po pandemijos. Retai kada vadovybės komandos narys susiduria su panašiomis pasekmėmis.

 

Nors viename iš Nieporte teisinių dokumentų teigiama, kad savininkai aptarė šią politiką, jis manė, kad ji nebus taikoma įmonės savininkams. Todėl, remiantis ieškiniu, jis „tinkamai ignoravo el. laišką“.

 

Ieškinys pateiktas prieš „ADP Totalsource“, darbo užmokesčio teikėjo ADP padalinį, kuris valdo žmogiškųjų išteklių funkcijas ir dalijasi darbdavio atsakomybe su „Bramshill“ ir kitais verslo klientais. Dėl šio susitarimo ir atleidimo pranešimo jam atsiuntė, ji yra atsakinga už neteisėtą atleidimą, teigiama jo ieškinyje. Nieporte ieškinyje teigia, kad jam priklauso mažiausiai 30 mln. USD prarastų pajamų, pelno ir 12% jo akcijų vertės.

 

Jis dalyvauja arbitražo procese su „Bramshill“, jos patronuojančia bendrove ir dviem buvusiais bendravadovais, Stephenu Selveriu ir Art DeGaetano.

 

ADP atstovė spaudai Allyce Hackmann teigė, kad bendrovė ginsis nuo „Nieporte“ kaltinimų ir kad bendrovė laikosi galiojančių įstatymų. Kai klientai priima sprendimus dėl atskyrimo ir įveda juos į ADP platformą, sugeneruojamas automatinis laiškas.

 

„Bramshill“ atstovas teigė, kad „Nieporte“ ieškiniai yra pagrįsti sufabrikuotais kaltinimais ir kad ji tikisi, jog teisinis procesas patvirtins, kad nei ji, nei bendrasavininkai nedalyvavo neteisėtuose veiksmuose. „Nieporte“ buvo atleista dėl pareigų neatlikimo ir neturi teisės į pinigus, kurių siekia, sakė „Bramshill“ atstovas.

 

Nieporte advokatas Matthew J. Press iš „Press Koral“ LLP teigimu, vienintelė pareiga, kurios, anot Bramshillo, jis neatliko, buvo grįžimas į biurą. Tokia politika nėra laikoma tinkama priežastimi atleisti iš darbo pagal bendrovės veiklos sutartį, teigiama jo pateiktuose dokumentuose.

 

Grįžimo į biurą politika, pridūrė Pressas, buvo skirta darbuotojams ir „nebuvo tinkamai taikoma ponui Nieporte, kuris buvo bendrovės savininkas ir vadovas“. Artimiausias biuras Nieporte, tuo metu gyvenusiam San Ramone, Kalifornijoje, buvo už šimtų mylių, Niuport Biče.

 

Nieporte, Selver ir DeGaetano turi ilgą istoriją. Jie lankė tą pačią mokyklą – Don Bosco Prep Naujajame Džersyje. 1986 m. Bosconian metraštyje Selver ir DeGaetano minimi futbolo komandoje, skirtoje Don Bosco Ironmen – talismanui, kuris vėliau suteikė pavadinimą Bramshillo tėvams.

 

Nieporte ir DeGaetano įkūrė Bramshill 2012 m. Kai Selver po dvejų metų tapo generaliniu direktoriumi, jis įsigijo 40 proc. bendrovės akcijų. bendrovės, o investicijų vadovas DeGaetano turėjo 48 proc. akcijų, rodo teisiniai dokumentai. Operacijų vadovas ir atitikties vadovas Nieporte gavo 12 proc. akcijų.

 

Gavęs kitų dviejų asmenų pritarimą, Nieporte 2017 m. persikėlė į San Ramoną, rodo jo paties pateikti dokumentai. Po to „Selver“ ir DeGaetano kelis kartus bandė jį išstumti ir 2021 m. pasiūlė jį išpirkti, teigiama arbitražo dokumente. Nieporte atmetė „žemo pelno“ pasiūlymą.

 

Paskutinis smūgis 2022 m. buvo tada, kai bendrovė liepė darbuotojams grįžti prie savo darbo vietų nuo balandžio mėnesio. Terminas atvykti į biurą buvo liepos 5 d., nors daugelis darbuotojų turėjo papildomo lankstumo.

 

„Jūs visi esate darbuotojai savo nuožiūra ir galite pasirinkti, ar laikytis šio įgaliojimo aukščiau nurodytomis sąlygomis, ar ne“, – rašoma Nieporte, DeGaetano ir „Selver“ pasirašytame raštelyje. „Jei nuspręsite nesilaikyti įgaliojimo, pasiūlysime išeitines kompensacijas.“

 

Nieporte yra bendrasavininkis, o ne samdomas darbuotojas, teigiama jo pateiktuose dokumentuose. Pasibaigus liepos mėnesio terminui, DeGaetano parašė Nieporte: „Turime ir jaunesniųjų, ir vyresniųjų darbuotojų, kurie į darbą ir atgal važiuoja daugiau nei valandą, tačiau jūs manote, kad ši politika jums netaikoma.“

 

Jis teigė, kad Nieporte turėjo 30 dienų išvengti tolesnių veiksmų. (Pateiktame dokumente Nieporte teigė, kad toks pranešimas nebuvo pristatytas faksu, asmeniškai, per kurjerį ar registruotu paštu, todėl jis negaliojo.)

 

Vėliau tą patį mėnesį Nieporte kreipėsi į DeGaetano, kad aptartų išpirkimą, rodo teismo dokumentas. DeGaetano sutiko susitikti ir el. paštu pasakė, kad „visi abiejų pusių laukiantys veiksmai bus sustabdyti“. Praėjus kelioms dienoms po šio susitikimo, Nieporte buvo atleistas – dar nepasibaigus 30 dienų, teigiama jo dokumentuose.

 

„Selver“ ir DeGaetano nustojo mokėti Nieporte dalį įmonės pelno ir konvertavo jo dalį Bramshill, teigia Nieporte.

 

Dabar jis gyvena Nevadoje ir dirba startuolyje – nuotoliniu būdu.“ [1]

 

1. Founder Sues Over Firing Due to In-Office Policy. Ellis, Lindsay.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 July 2026: B1.  

Founder Sues Over Firing Due to In-Office Policy

“It isn't just the rank-and-file facing return-to-office crackdowns. The co-founder of an $8 billion asset-management firm was ousted for not complying with his own in-office policy -- and now he is suing.

 

William Nieporte ran the firm Bramshill Investments with two high-school classmates for about a decade before they fired him in 2022. The reason: "You have willfully and deliberately failed to report to 'in-person' work," the other co-owners wrote in a termination letter reviewed by The Wall Street Journal.

 

A few months before, the three men signed an email sent to staff ordering them back to one of the firm's three offices, five days a week. If they didn't abide, the firm offered severance, the email stated.

 

In a federal lawsuit filed in May against the human-resources company Bramshill teamed with, Nieporte alleges his fellow co-owners used the policy as an excuse to push him out and "usurp" his 12% stake in the firm. He argues the mandate didn't apply to him. (A provision in an operating agreement for Bramshill's parent, Ironmen, requires the shareholders to sell their interest if they are fired for cause.)

 

The saga is a twist on the return-to-office tensions that bubbled up at companies in recent years. Vanguard, Meta, Starbucks, and others told some workers that they risked termination if they didn't comply with calls to come back to the office after the pandemic. Rarely, has a member of the leadership team faced similar consequences.

 

Though one of Nieporte's legal filing says the owners all discussed the policy, he believed it wouldn't apply to the firm's owners. So he "appropriately ignored the email," according to the suit.

 

The suit is against ADP Totalsource, a division of payroll provider ADP that manages human-resources functions and shares employer responsibilities with Bramshill and other business clients. Because of that arrangement, and a termination notice it sent him, it shares responsibility for his unjust firing, his suit alleges. Nieporte claims in the suit that he is owed at least $30 million in lost earnings, profits and the value of his 12% stake.

 

He is in arbitration proceedings with Bramshill, its parent and his two former co-managers, Stephen Selver and Art DeGaetano.

 

Allyce Hackmann, a spokeswoman for ADP, said it would defend itself against Nieporte's allegations and that the company is in compliance with applicable laws. Once clients make separation decisions and enter them into ADP's platform, an automated letter is generated.

 

A Bramshill representative said Nieporte's claims were built on fabricated accusations and that it expects the legal process to affirm that neither it nor the co-owners engaged in wrongful conduct. Nieporte was terminated because of a dereliction of duty and isn't entitled to the money he is seeking, the Bramshill representative said.

 

Nieporte's attorney, Matthew J. Press of Press Koral LLP, said the only duty Bramshill claims he neglected was returning to the office. Such a policy doesn't amount to valid cause for termination under the company's operating agreement, his filings argue.

 

The return-to-office policy, Press added, was for employees and "did not validly apply to Mr. Nieporte, who was an owner and manager of the company." The closest office to Nieporte, then living in San Ramon, Calif., was hundreds of miles away, in Newport Beach.

 

Nieporte, Selver and DeGaetano go way back. They attended the same school, Don Bosco Prep in New Jersey. The 1986 Bosconian yearbook shows Selver and DeGaetano on the football team for the Don Bosco Ironmen -- the mascot that would later lend its name to Bramshill's parent.

 

Nieporte and DeGaetano started Bramshill in 2012. When Selver came on board two years later as chief executive, he took a 40% stake in the company, while DeGaetano, the chief investment officer, held 48%, according to legal filings. Nieporte, the chief operating officer and chief compliance officer, got 12%.

 

With the two others' approval, Nieporte moved to San Ramon in 2017, according to his filings. After that, Selver and DeGaetano tried to force him out a couple of times and offered to buy him out in 2021, according to an arbitration filing. Nieporte rejected the "lowball" offer.

 

The final blow, in 2022, came when the company ordered employees back to their desks, starting in April. The deadline to get to an office was July 5, though many employees had additional flexibility.

 

"You are all employees at will and can choose to abide by this mandate in the terms laid out above or not," read the note, signed by Nieporte, DeGaetano and Selver. "If you choose to not abide by the mandate, we will be offering severance packages."

 

Nieporte is a co-owner, not an at-will employee, his filings argue. After the July deadline, DeGaetano wrote to Nieporte: "We have both junior and senior employees commuting over one hour each way to work, and yet you feel this policy doesn't apply to you."

 

He said Nieporte had 30 days to avoid further action. (In a filing, Nieporte said such notice wasn't delivered via fax, hand delivery, courier or certified mail and so wasn't valid.)

 

Later that month, Nieporte approached DeGaetano to discuss a buyout, a court filing shows. DeGaetano agreed to meet, and said via email that "all pending actions on either side will be put on hold." Days after that meeting, Nieporte was fired -- before the 30 days was up, his filings say.

 

Selver and DeGaetano stopped paying Nieporte portions of the firm's profits and converted his interest in Bramshill, Nieporte alleges.

 

He now lives in Nevada and works for a startup -- remotely.” [1]

 

1. Founder Sues Over Firing Due to In-Office Policy. Ellis, Lindsay.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 July 2026: B1.