"Liepos pradžioje Lietuvoje nuskambėjo R. Karbauskio
organizuojamas Naisių vasaros festivalis. Keli jame turėję dalyvauti atlikėjai
paskelbė nedalyvausiantys. Pirmieji tarp jų buvo THE ROOP. Spėlioti motyvo
nereikėjo: pasirodo, tai „neteisingas“ festivalio organizatoriaus požiūris į
valstybės vadovo statuso suteikimą Vytautui Landsbergiui. Nors Konstitucinis
Teismas jau yra išaiškinęs, kad prof. Landsbergis šio statuso neatitinka,
Seimas vis tiek jį suteikė, o Karbauskis pareiškė, kad vėl kreipsis į
Konstitucinį Teismą šiuo klausimu. Prasidėjo plataus masto puolimas. Net
Kultūros ministras viešai džiaugėsi, kad politikuojantys atlikėjai mėgina
sužlugdyti didelį kultūros renginį. „Lietuvos rytas“ komjaunuoliškai skelbė
melagingas neva tuščio festivalio nuotraukas.
Nuo Rytų iki Vakarų
Savaime Naisių festivalis nėra svarbi tema. Tačiau šių metų
įvykiai – festivalio žlugdymas – tapo svarbūs kaip savame kieme pasirodęs
pavyzdys globalios tendencijos terorizuoti žmones ir organizacijas dėl jų
pažiūrų. Vakarų pasaulyje to jau pilna, o dabar pradėjo kelti galvas ir
Rytuose.
Suprantama, Rytuose (bent visoje Azijoje) politinis
persekiojimas už pažiūras yra įprastas reiškinys ir tuo Vakarų šalys negali
mėginti pranokti Rusijos ar Kinijos. Diktatoriai kitaminčius net žudo. Tačiau
naujasis baudimas už pažiūras reiškiasi ne diktatūrose, o demokratijose. Dažnai
senose (brandžiose) ir pavyzdinėse. Tai visai kito aktualumo ir prigimties
problema nei diktatorių vykdomi persekiojimai. Šis persekiojimas ideologinis ir
„demokratinis“. Paradoksaliai ši tendencija plečiasi į vis naujas demokratines
šalis ir žiniasklaida ar vadinamieji elitai tam nei priešinasi, nei piktinasi.
Priešintis ir piktintis Vakaruose buvo daug laiko, nes
bausmės, šalinimas iš pareigų ir iš viešosios erdvės čia vis stipriau spaudžia
žmones jau mažiausiai dešimtmetį. Dar 2009 metais Carrie Prejean – tuometė Mis
Kalifornija – pralaimėjo Mis Amerikos konkursą tik todėl, kad viešai pasakė
palaikanti tik vyro ir moters santuoką. Tai buvo dar gana subtilus atvejis –
nei pašalinimas iš darbo, nei iš viešosios erdvės. Bet pralaimėjimo priežastis
buvo visiems aiški: „neteisingos pažiūros“.
Nuo tada sugulė itin platus ir įvairus neformalių bausmių už
pažiūras sąrašas. Darbo neteko daugybė dėstytojų, laidų vedėjų, garsenybių,
žurnalistų ir kitų, dažniausiai su viešumu susijusių profesijų atstovų.
Draudžiamų temų ir „neteisingų nuomonių“ daug. Štai JAV Sakramento „Kings“
krepšinio klubo komentatorius, buvęs tikra šio miesto krepšinio ikona,
atleistas iš darbo po to, kai viešai parašė, kad „visos gyvybės svarbios“, kaip
priešingybę išpopuliarėjančiam „teisingam“ ideologiniam šūkiui „juodųjų gyvybės
svarbios“.
Ypatingai kovingi kare su „neteisingomis“ nuomonėmis yra JAV
studentai. Vieno Vašingtono universiteto studentai pareikalavo atleisti
profesorių Y. Shapiro, nes šis sukritikavo Bideno pažadą į Aukščiausiąjį Teismą
būtinai skirti juodaodę teisėją moterį. Shapiro pats išėjo iš pareigų. Kito
Vašingtono universiteto studentai pareikalavo atleisti iš dėstytojo pareigų JAV
Aukščiausiojo Teismo teisėją Clarence`ą Thomasą, nes šis teisme balsavo už
„teisės į abortus“ panaikinimą. Teisėjo sprendimas kitose pareigose studentų
akyse tampa jo atleidimo iš universiteto pretekstu. Universitetai turėtų būti
ypatingos minties ir kalbos laisvės erdvė, kurioje atvirose diskusijose susiduria
skirtingiausios idėjos, bet dabar būtent universitetai virsta vieta, kur
reikalaujama laikytis vienos tiesos, o vadovai nedrįsta tam pasipriešinti.
Lietuvoje tai gana nauja tendencija, bet jos aukomis jau
tampa ir profesoriai, ir visiškai kitų sričių žmonės. 2018 metais VU TSPMI
profesorius Vytautas Radžvilas sulaukė studentų skundo, prašant panaikinti jo
kursą, mat dėstytojas esąs euroskeptiškas. Po metų panaikinta ir prof. Radžvilo
darbo vieta fakultete (paties Radžvilo tiesiogiai mesti nedrįsta). Daugiau
dėstytojų prarado darbo vietas dėl „neteisingų pažiūrų“, tačiau be viešumo.
„Organizacijos vertybės“
Cenzūros pradalgės kabina ne tik profesorius. Versle
egzistuoja naujas ir absurdiškas reiškinys – „organizacijos vertybės“. Įmonės
deklaruoja savo veiklą grindžiančias vertybes ir jos dažniausiai stebuklingai
sutampa, greta versle prasmingų kokybės ar skaidrumo vertybių aidu atkartodamos
su verslu nieko bendra neturinčias įvairovę, toleranciją, įtraukimą ir panašius
dalykus. Ironiška, bet tai toliausiai kas tik galėtų būti nuo pačių įmonių
autentiškų vertybių. Pats tokių deklaracijų egzistavimas ir jų vienodumas kyla
iš to, kad ideologinė aplinka reikalauja būtent šių vertybių deklaravimo ir
įmonės tai nuolankiai vykdo, suprasdamos, kad tai gerai reputacijai, laiduoja
„varnelę“ ir ramybę cenzorių akyse, o dažnai dar ir įdarbindamos „įvairovės
specialistus“. JAV ši tendencija jau po truputį traukiasi, Lietuvoje dar tik
išbujoja. Tokios „organizacijų vertybės“ tampa tobulu pretekstu dėl neteisingų
pažiūrų atleisti net ir eilinius įmonės darbuotojus, mat šiaip tiesiog atleisti
dėl pažiūrų tarsi ir negali.
Taip su darbu atsisveikino su Petru Gražuliu pagal dainą
„Kas nešokinės“ vaizdo klipe šokę Klaipėdos šokių studijos treneriai. Atleido
visus. Mat jų elgesys prieštaravo „organizacijos vertybėms“. Klipas buvo
kvailas, o P. Gražulio elgesys ciniškas, nes jis, kitaip nei šokėjai, tikrai
žinojo pašalinimo reiškinį ir šokėjams gresiantį susidorojimą. Bet jam kaip
politikui eilinis skandalas naudingas, o cenzūros masto neperpratusius šokėjus
galima išnaudoti.
Dainininkų valymas
Pramogų versle iš eterio neseniai pradėti šalinti įvairūs
muzikos atlikėjai ir – jeigu tikėti liudijimais – visa ši tendencija susiveda į
vieno žmogaus – Arūno Valinsko pastangas. Viešai ir nesikuklindamas jis į kairę
ir į dešinę dalina kone nurodymus, ko nebegalima groti radijo stotyse ir
kviesti į festivalius koncertuoti.
Valinsko siautėjimas verčia atkreipti dėmesį, kad
„cancelinimas“ vyksta dėl labai skirtingų priežasčių svarbi – pašalinimas už
„neteisingas nuomones“ vertybiniais klausimais ir už banalių nusikaltimų
teisinimą nėra tas pats.
Tačiau ši skirtis niekaip nepateisina Valinsko elgesio.
Akivaizdu, kad jo didybės diktuojami užmojai daug platesni nei kova su Rusijos
propaganda. Ligitą Kernagį jis bando „cancelinti“ tiesiog už judviejų
išsiskyrimą Seime prieš daugiau, nei 10 metų.
Kartą
pajutus kraujo skonį ir galią griauti kitų gyvenimus, sustoti labai sunku.
Neįmanoma nematyti šios galios panašumo į 1940-1941 m.
sovietų žmonėms suteiktą galią skųsti kaimynus. Dideliu kovotoju prieš
sovietiją besijaučiantis Valinskas, sprendžiant iš šiandieninio elgesio, būtų
klestėjęs trėmimų metais. Minėtas Naisių festivalis rugpjūtį rengiamas
pakartotinai ir jame dalyvausiantys paskelbė visa eilė patriotiškų,
provalstybiškų atlikėjų. Dalis jų jautė pareigą paaiškinti, kodėl sutinka,
kodėl neboikotuoja renginio.
Naujieji komjaunuoliai ėmėsi kaltinti juos parsidavimu,
vadinti penktąja kolona ir panašiai, nors – svarbu prisiminti – Naisių
festivalio „cancelinimas“ su Rusija neturi nieko bendra. Iš esmės dalyvaujantys
Naisiuose yra kritikuojami už tai, kad neįsitraukė į renginių ar kitų atlikėjų
boikotą. Vienintelė jų nuodėmė – neatsiribojimas. Pašalinimas sistema
reikalauja visų dalyvavimo. Tikrovė apversta aukštyn kojomis. Savaime
suprantamas elgesys (muzikantui groti renginyje) pradėjo reikalauti
paaiškinimų.
„Neteisingos nuomonės“
Visus šiuos atvejus vienija bendras bruožas – pastangos
pakenkti asmeniui už jo išreikštą „neteisingą“ nuomonę. Ši nuomonė gali būti
apie migrantus, abortus, sovietinius paminklus ar Vytautą Landsbergį. Jeigu ji
neatitinka bandomos įtvirtinti vienos tiesos, išsakyti tokią nuomonę reikia
drąsos ir sukelia rizikas. Jeigu žmonės gali būti baudžiami už „neteisingas“
nuomones, tai neišvengiamai veda į situaciją, kai viešumoje skambės tik
„teisingos“ nuomonės. Visi kiti bus arba „laisvai apsisprendę“ apdairiai
patylėti, arba marginalizuoti, nes kalbančiųjų „neteisingai“ liks visai mažai
ir tai savaime juos pavers savotiška mažuma, „keistuoliais“. Viešajame gyvenime
turi nelikti „neteisingų nuomonių“, jas išsakantys turi būti nubausti ar
pajuokti.
Vakaruose šis reiškinys pavadintas „cancel culture“ –
atšaukimo ar pašalinimo kultūra. Tai tendencija „neteisingas nuomones“
išsakantį asmenį pašalinti iš viešosios erdvės, pareigų, rinkos, kultūrinio
gyvenimo, eterio ir panašiai. Priklausomai nuo radikalumo ir suvešėjimo „cancel
culture“ gali šalinti žmones tik dėl jų viešų pasisakymų arba ir dėl viešumon
nutekėjusių privačių pasisakymų arba finansinės paramos kokiam nors tikslui.
„Neteisingą nuomonę“ išsakęs ar palaikęs žmogus pašalinamas, tuo pasiekiant abu
įprastus bausmės tikslus: nubaudžiamas pats prasižengęs „neteisinga nuomone“, o
visi kiti jo pavyzdžiu pamokomi apie tai, kas laukia „neteisingai mąstančiųjų“.
Ne reputacijos klausimas
Dažnai nesuvokiamas esminis skirtumas tarp įprasto „atsakymo
už savo žodžius“ ir pašalinimo kultūros. Stebimasi, kodėl neturėtume kiekvienas
priimti reakcijos į savo pasisakymus, kodėl norima žodžio laisvės sau, bet ne
žodžio laisvės kitiems, kad jie galėtų atsakyti. Tai didelis nesusipratimas.
Kol bet kokią nuomonę išsakęs žmogus sulaukia kritikos, nepritarimo, gal net
užgauliojimų (jei tai viešasis asmuo), viskas vyksta žodžio laisvės rėmuose.
Tačiau tą akimirką, kai dėl išsakytos nuomonės pradedami kelti klausimai apie
tokio žmogaus tinkamumą eiti savo profesines pareigas, reikalaujama jų
darbdavių komentarų, daromas spaudimas atimti pilietybę, galimybę gyventi gimtinėje, darbo vietą ar eterį, tai nebėra
joks „atsakymas už savo žodžius“.
Tai pašalinimas, gyvenimo griovimas.
Kritika ir užtildymas fundamentaliai skiriasi.
Kitas panašus nesusipratimas šia tema susijęs su reputacija.
Visais laikais žmonės nenorėjo dirbti su prastos reputacijos žmonėmis,
įvairiose pareigose keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.
Natūralu, kad versle ar kitur vengiama žmonių, kuriais negalima pasitikėti, kad
šie tesės įsipareigojimus arba kad jų veikla neturi nusikalstamų elementų. Gal
dabartinė tendencija pašalinti iš verslo santykių ar viešo gyvenimo atitinkamai
pasisakiusius žmones tiesiog rodo augančius moralės standartus?
Priešingai. Moralės standartai yra kritę į istorines žemumas
ir tai tiek įprasta, kad net nebepastebima. Kalba, kurią anksčiau sau žmonės
leido tik buityje arba apskritai neleido, dabar tapo priimtina eteryje:
laidose, dainose ir filmuose.
Keiksmažodis sutaurintas iki viešojo
kalbėjimo normos.
Konfliktai su policija, vieši apsinuoginimai ar net
apsišlapinimas laidų eteryje, kaip Olego Šurajevo atveju, nebemeta jokios dėmės
asmens reputacijai. Normalizuota neištikimybė, su meilužėmis susilaukti vaikai,
narkotikų vartojimas, nuogumas. Banalus santūrumas, reiškiant emocijas, XX
amžiuje buvęs neatsiejamas elito bruožas, dabar netekęs bet kokios vertės.
Viešosios tvarkos pažeidimai tapę linksmais nuotykiais, kuriuos gyvenimo būdo
laidose pasakoja žinomi asmenys. Daugybė dalykų, kurie dar prieš kelis
dešimtmečius buvo suvokiami kaip mužikiškumo ženklai, dabar suvokiami, kaip
suprantami, įskaitant ir ypač viešajame gyvenime. Tuo norima ne paverkšlenti
dėl elgesio standartų nuosmukio, o atkreipti dėmesį, kad kartelė žmonių
reputacijai jokiu būdu ne kyla, o leidžiasi.
Esmė kitur. Niekada „reputacija“ (su komunizmo išimtimi
pokario JAV) neapėmė politinių ar kitų pažiūrų. Pažiūros nebuvo reputacijos
dalis, net jeigu jų pagrindu galėjo užsiverti viena ar kita socialinė aplinka,
apsibrėžianti būtent pagal pažiūras. Krentant įprastiems moralės ir reputacijos
reikalavimams, vietoje jų išaugo negirdėti nauji „teisingų pažiūrų“
reikalavimai. O galiausiai (Lietuvoje tai tik pradeda jaustis) konkrečioms
pažiūroms mėginama suteikti moralumo, o priešingoms – amoralumo aurą.
Paskutinėje stadijoje iš žmonių
pradedama reikalauti ne tik „nekalbėti neteisingai“, bet ir netylėti, būtinai
pasisakyti taip, kaip tikimasi iš „teisingai mąstančiųjų“, sudalyvauti
„teisinguose renginiuose“, bent užsidėti „teisingą ženklelį“.
Būtent šioje stadijoje net ir
skeptiškam stebėtojui tampa nelengva nematyti panašumo į sovietines cenzūros
praktikas arba „Drąsaus naujo pasaulio“ distopiją.
Autoritarinis momentas
JAV visuomenėje, kuri pastarąjį
šimtmetį buvo daugelio pokyčių priešakyje, visos šios tendencijos jau plačiai
suvešėjusios. Jų mastas ir atgrasumas reikšmingai daliai amerikiečių tapo viena
pagrindinių Donaldo Trumpo išrinkimo priežasčių, o ir dabar požiūris į
„cancelinimą“ ir politinio korektiškumo reikalavimus išlieka viena svarbiausių
politinių skirčių JAV rinkimuose.
Vienas ryškiausių JAV konservatyvių autorių Benas Shapiro
pernai aprašė šį reiškinį knygoje „Autoritarinis momentas“, kurios vertimas jau
šį rudenį pasirodys ir Lietuvos knygynuose. Tai keistas ir bauginantis
reiškinys. Tiesa, yra viltis. Kol Lietuva tik mokosi jį užčiupti, Vakaruose jis
kai kur pradeda trauktis. Pirmieji ženklai matyti versle, kuris pandemijos
metais pajuto nemenkus nuostolius dėl „vienos tiesos“ ir „cancelinimo“
politikos. Tikėtina, kad toks istorijos ratas apsisuks visur, įskaitant
Lietuvą. Tačiau visada geriau ne pasyviai laukti, kol praeis ideologinė
beprotybė. Geriau yra patiems ją nutraukti."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą