"Vyriausybė neketina imtis iniciatyvų, kurios leistų II
pensijų pakopoje jau dalyvaujantiems gyventojams išsigryninti atliktas įmokas
ar pasitraukti iš kaupimo, sako Socialinės apsaugos ir darbo (SADM) pensijų
grupės vadovė Inga Buškutė. Pasak jos, tai keltų riziką, kad ateityje nepavyktų
užtikrinti pakankamų pensijų dydžių gyventojams.
Socialdemokratų partijos
frakcijos narys Gintautas Paluckas pakomentavo apie galimus pokyčius pensijų
kaupimo sistemoje.
– Ką matote reikalinga keisti pensijų kaupimo
tvarkoje?
– Esmines jų dalis, kurios neatitinka nei žmonių lūkesčių, nei
poreikių, nei žmogaus teisių principo: privalomasis įtraukimas trikdo daugybę
žmonių, kai į pensijų kaupimą jie įtraukiami net nežinant, ir galimybė palikti
pensijų fondą, jei matai, kad dalyvavimas jame nėra prasmingas arba yra kitų
efektyvesnių investavimo instrumentų. Tokius dalykus reikia pakeisti,
sutvarkyti ir palikti kaupimą II pensijų pakopoje kaip pasirenkamą dalyką, dėl
kurio pensijų fondų administratoriai turėtų pakovoti, įrodyti žmonėms, kad tai
naudinga ir prasminga. O tai, kas yra dabar, aš vadinu modernia finansine
vergove.
– Kas pasikeistų į gera, pakeitus tvarką?
– Žmogus
turėtų galimybę savo sukauptas lėšas naudoti visame taupymo instrumentų
spektre. Nepaisant to, kad tai vadinasi pensijų kaupimas, tai yra investavimas
su visa iš to išplaukiančia rizika ir tam tikra prasme privatus taupymas. O jo
alternatyvų turime ne vieną: investicijos į nekilnojamąjį turtą, į savo
sveikatą, darbinę kvalifikaciją, gerbūvio pagerinimą. Kai matome kylančias
būsto paskolų palūkanas, galbūt paskolos bankams didesnės dalies grąžinimui
išvengiant didelių kaštų ateityje – tai irgi tam tikras taupymo mechanizmas.
Žmonės įgautų didesnę galimybę disponuoti savo sukauptomis lėšomis ir apginti
savo interesus geriau, nei šiuo metu tai daro II pakopos pensijų kaupimo
fondai.
– Kuo pagrįsta dabartinė tvarka? Turėtų būti argumentų, kodėl negalima
iš jos pasitraukti panorus.
– Tie argumentai iš esmės – tai pastaruosius 20 m.
galiojęs įsitikinimas, kad viskas visada augs. Akcijos ir investicijos visada
savyje turėjo rizikas. Pensija ateina, o akcijų rinkos prie jų nesiderina. Būna
labai apmaudu, kai ciklai prašauna ir tenka išeiti į pensiją su nuvertėjusiomis
lėšomis. Kitas dalykas – iliuzija, kad šis kaupimas gali ženkliai papildyti
daugumos žmonių pajamas senatvėje. Prisiminkime 10 metų senumo rinkodaros
triukus, kuriuos taikė pensijų kaupimo fondai: jie aiškino, kad tuoj pasieksime
Vokietijos pensijų lygį. Tarsi tą turėtų išspręsti pensijų fondai. Tačiau
pamiršo pasakyti, kad ir Vokietijoje, ir Lietuvoje 85–90 proc. pajamų sudaro
valstybės garantuojama pensija. Skirtumas tik toks, kad Vokietija stipresnė
ekonomiškai, todėl tos pensijos didesnės, lyginant su turėtais atlyginimais. Pensijų fondai patyrė nuosmukį – turto vidutinė grąža pernai
buvo neigiama SADM atsakė, ar svarsto leisti gyventojams pasitraukti iš II pensijų
kaupimo pakopos Tai – politinės mados, kurios jau keičiasi. Estijoje buvo
priimti sprendimai, leidžiantys palikti pensijų fondus. Lietuvoje riedame iš
inercijos mūsų aklu tikėjimu rinka ir nuolat augančiomis akcijų rinkomis.
–
Kiek galimas netaupymas paverčia žmogų pažeidžiamesniu?
– Kalbant apie namų
ūkio pažeidžiamumą, turėtume vertinti kompleksiškai šalies socialinės,
fiskalinės politikos instrumentus. Kalbant būtent apie pensijų fondų gebėjimą
ženkliai pagerinti pajamų lygį senatvėje, galime pažiūrėti į statistiką: iš
pensijų anuitetų išmokų statistikos matome, kad prie „Sodros“ pensijos iš
pensijų fondų papildomai išmokama iki 20–30 eurų (20 eurų per mėnesį yra 77 centai per dieną). Tokios išmokos vyrauja. Tai
tikrai nėra tai, kas galėtų išgelbėti ar sužlugdyti tiek asmenį, tiek namų ūkį,
tačiau žmones erzina, kad jie be jų žinios įtraukiami į sistemą, o dar blogiau,
kad jie iš jos neišleidžiami.
– Kokių pagyrimų ir pastabų turėtumėte pensijų
sistemai Lietuvoje?
– Per visą šį laikotarpį, kai pas mus atsirado pensijų
fondai, buvo padarytas vienas geras darbas: galų gale didinamas žmonių
finansinis raštingumas ir edukacija, kad taupyti, investuoti skaidant senatvės
skurdo riziką verta. Tą reikia daryti, tačiau sprendimai turi būti pasverti,
individualūs ir sąmoningi, o ne pritaikyti visiems automatiškai. Bet kaip tai
realizuota – per prievartą, per žmogaus pasirinkimo eliminavimą – blogai. Todėl
galiu sakyti, kad sistema turi teisę egzistuoti su aiškiomis korekcijomis:
atšaukiant tuos du ydingus principus: automatinį įtraukimą ir uždraustą galimybę
pasitraukti.
– Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Justas
Džiugelis pristatė informaciją, kad iki 2045 m. Lietuvoje gali likti tik 2 mln.
gyventojų. Kaip tokio masto visuomenės senėjimui reikėtų pasiruošti?
– Tam
ruoštis turi visa visuomenė. Naštą, kai žmonėms jaunesniame ar vyresniame
amžiuje reikia pagalbos, turi nešti visa visuomenė. Mokestinė našta turės būti
perskirstyta, tačiau šiame kontekste privatūs pensijų fondai išgelbės vienetus
– tuos, kurių pajamos didelės ir kurie gali atidėti dalį pajamų įvairiems
taupymo instrumentams, ne tik II pensijų pakopai. Tuo tarpu mūsų visų,
uždirbančiųjų vidutiniškai, viltis ir garantija – solidarumas ir socialinis
draudimas bei sistema, kuri grindžiama solidarumu ir perskirstymu per „Sodros“
biudžetą. Čia – vienintelė garantija, kurią gali gauti ir kurios gali tikėtis
visi Lietuvos piliečiai. Privatus kaupimas gelbės vienetus, bet šiandien jis
remiamas visų mokesčių mokėtojų pinigais. Šiais metais iš biudžeto tam bus
pervesta dar beveik 230 mln. eurų. Tai – milžiniškos sumos, kurios neduoda
jokios garantijos dėl senatvės pajamų.
– Ar reikalingi struktūriniai pokyčiai,
turint omenyje, kad dirbančiųjų skaičius drastiškai sumažės?
– Be abejo. Pasirinkimas yra. Visuomenės nariai turės ilgiau dirbti – tokiu atveju
turėtų itin susirūpinti žmonių gyvenimo kokybe ir jų sveikatos būkle. Jei
norime ilgiau dirbti, tam reikia turėti jėgų."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą