„ES projektas, kuriam reikia daugiausia taisyklių kūrimo – taigi ir vykdymo – yra bendroji rinka. Teoriškai ji turėtų leisti laisvą prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimą visame bloke. Praktiškai taip nėra. Nacionalinės sostinės dažnai prastai „perkelia“ įstatymus į savo nacionalinius įstatymus; kiekvienos valstybės narės valdžios institucijos vėliau juos taiko skirtingai. Pavyzdžiui, turėtų būti įmanoma, kad Ispanijos rinkai pagaminta dažų skardinė būtų parduodama Prancūzijoje, panašiai kaip Ohajuje pagaminta skardinė gali būti parduodama Mičigane. Tačiau nacionaliniai reglamentai dėl perdirbimo etikečių, kurios turi būti ant kiekvienos skardinės – skirtingos Ispanijoje ir Prancūzijoje be jokios rimtos priežasties – reiškia, kad praktiškai kiekvienai vietai reikia savo skardinės dizaino. Europos pramonės apvaliojo stalo, verslo lobistų grupės, sudarytas tokių tarpvalstybinių smulkmenų rinkinys siekia 290 puslapių, kupinų neskiesto nusivylimo.
Labiausiai erzina žemynui, atsidūrusiam ekonominėje padėtyje, bendroji rinka neveikia gerai: administracinės kliūtys prekybai paslaugomis tarp ES šalių yra tolygios... 110 % tarifas, remiantis TVF. Prekyba tarp ES šalių tesiekia pusę prekybos tarp Amerikos valstijų lygio.“ [1]
1. The sleeping policeman at the heart of Europe. The Economist; London Vol. 456, Iss. 9455, (Jul 5, 2025): 32.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą