„Kaip vystytųsi karinis konfliktas tarp Rusijos ir NATO? Nuo Šaltojo karo laikų Vakarų karininkai kūrė tokius scenarijus. Istorikas Arminas Wagneris surinko jų karo žaidimus.
Kinija ir Rusija suvienijo jėgas, kad ryžtingai susilpnintų Vakarus: dirbtinai sukurtas virusas – „Covid-29“ – 2029 m. smarkiai smogia Europos miestų sveikatos priežiūros sistemoms; tuo tarpu Rusijos ir Kinijos kareiviai, regis, yra imuniniai. Maskva mobilizuoja karius palei rytinę NATO sieną, o JAV lėktuvnešio smogiamoji grupė Pietų Kinijos jūroje yra Pekino puolama, siekiant Taivano kontrolės. Tuo pačiu metu Maskva priekabiauja prie britų karinio jūrų laivyno operacijų grupės prie Norvegijos krantų; didžiulė kibernetinė ataka paralyžiuoja Karališkojo laivyno ginklų sistemas, Vakarų žvalgybos palydovai apakinami arba sunaikinami, o Rusijos povandeniniai laivai paskandina britų lėktuvnešį. Taip prasideda *Ateities karas*.“ „Grėsmė Europai ir gynyba“ – išgalvotas didelis karas, kuris, atsižvelgiant į dabartines geopolitines realijas, neatrodo visiškai neįtikėtinas.
Knygoje *Das ABC der Apokalipse: NATO-Offiziere erzählen den Dritten Weltkrieg* (Apokalipsės ABC: NATO karininkai perpasakoja Trečiąjį pasaulinį karą) Arminas Wagneris surinko ir kritiškai išanalizavo keletą tokių grožinės literatūros kūrinių, apimančių nuo Šaltojo karo laikų iki šių dienų – kai kuriais atvejais kūrinių, kuriuos parašė aukšto rango buvę NATO karininkai. Šios knygos suteikia įžvalgų „į karininkų įsivaizduojamą būsimo karo viziją“, rašo Wagneris. Pavojuje yra karinis priešininko vertinimas – ir, dar svarbiau, savo visuomenės suvokimas bei Vakarų „tvirtumas“.
Tačiau Wagneris pažymi, kad šie tekstai nėra moksliniai tyrimai – ir realiai negalėtų tokie būti – „nes visiškai trūksta empirinės patirties su branduoliniu karu“.
Todėl šiuose pasakojimuose dažnai iškyla politinės darbotvarkės – darbotvarkės, kurias autoriai siekė perteikti plačiai auditorijai su įvairaus subtilumo laipsniu. Griežta kritika dažnai nukreipiama į NATO, gynybos strategijas arba tariamai nepakankamą gyventojų atsparumą. Kai kuriuose iš šių išgalvotų scenarijų gynybos aljansas vis dar egzistuoja; kituose jis jau žlugo.
Knyga „Ateities karas“ (*Future War*), išleista 2021 m., kurios bendraautoriai yra du buvę JAV generolai ir politologas, vaizduoja abu šiuos rezultatus. Pirmajame scenarijuje NATO užklumpama nepasiruošusi; kibernetinių atakų banga smogia bankams ir Europos transporto infrastruktūrai, dėl ko kompiuteriai ir telefonai išsijungia. Net buitiniai prietaisai sprogsta „dėl civilinių 5G tinklų, kurių didelė dalis gaminama Kinijoje, tarpusavio ryšio“. Vagneris susilaiko nuo techninio tokio išpuolio įgyvendinamumo vertinimo.
Vakarai, tuo pačiu metu kovojantys su migracijos krize, yra labai susiskaldę. NATO partneriai negali susitarti dėl 5 straipsnio (kolektyvinės gynybos sąlygos) taikymo, net ir tuo metu, kai 120 000 Rusijos karių mobilizuojasi užimti Baltijos šalis ir yra pasiruošę. Vis dėlto išgalvotas JAV prezidentas, kaip apibūdina Vagneris, aiškiai parodo, kad jis nepradės plataus masto karo „dėl šios teritorijos Europos periferijoje“. Klausimas, kuris tebėra aktualus iki šiol, ar Vašingtonas panaudotų branduolinius ginklus Europai ginti, yra pasikartojanti tema visuose šiuose įvairiuose naratyvuose. Galiausiai konvenciniu požiūriu pralenkta NATO palieka Baltijos šalis, o „prezidentas Putinas įgyvendino savo ilgai puoselėtą svajonę – Aljansą išmesti į istorijos šiukšlyną“.
Autoriai rašo, kad NATO pasirodė esanti „popierinis tigras“; jie ypač kritiškai vertina Vokietiją, kurią įvardija kaip „pagrindinę problemą“ Europos gynybos srityje – bent jau tiek, kiek Berlynas atsisako pripažinti būtinybę išlaikyti stiprią kariuomenę. Autoriai tikriausiai būtų apsidžiaugę matydami, kad praėjus ketveriems metams po knygos išleidimo, federalinis kancleris Friedrichas Merzas išleido direktyvą Bundesverą paversti „stipriausia Europos konvencine armija“.
Teigiamu scenarijumi NATO yra visiškai pasirengusi konfrontacijai su Rusija ir Kinija. Sąjungininkai daugiau investuoja į savo gynybos pajėgumus ir turi techninių priemonių atremti kibernetines atakas. Partneriai taip pat įrodo, kad yra verti Rusijos karinio telkimo Baltijos regione keliamo iššūkio: jų itin modernizuotos ginkluotosios pajėgos veikia glaudžiai koordinuotai, o NATO gali veikti greitai ir savarankiškai, be politinės priežiūros. Maskva nutraukia savo puolimą, ir Kinijos bei Rusijos aljansas žlunga. Vėliau Pekinas ir Vašingtonas atkuria savo santykius normalizuodami prekybinius santykius. Vagneris taikliai apibūdina tai kaip „idiosinkratišką“ Kinijos ir Amerikos santykių interpretaciją – pagrįstą prielaida, kad santykius tarp dviejų tautų lemia vien ekonominiai ryšiai. Be to, Taivano klausimas – pagal šį scenarijų – „tyliai praranda savo struktūrinę reikšmę“ Pekinui. Vis dėlto autorių pagrindinė žinia yra neabejotina: visoje knygoje Europa yra „skaidoma ir barama“, – rašo Vagneris, – siekiant išsivaduoti iš „karinio intelektualinio tinginystės“ – kitaip žemynui gresia pavojus būti užkluptam kariniu požiūriu netikėtai.
Vagneris daug dėmesio skiria Šaltojo karo naratyvams. Kaip informacinį kūrinį jis cituoja *Trečiąjį pasaulinį karą*, artėjantį prie Johno Hacketto *Trečiojo pasaulinio karo: 1985 m. rugpjūtis* (vokiškas pavadinimas: *Hauptschauplatz Deutschland*). Savo 1978 m. išleistoje knygoje, kurios bendraautoriai yra kiti karininkai ir diplomatai, buvęs britų pajėgų vadas Vakarų Vokietijoje daugiausia dėmesio skiria fiktyviam sausumos karui Vidurio Europoje tarp Varšuvos pakto ir NATO. Dar nepasibaigus pirmajai karo savaitei, sovietai okupavo šiaurinę Nyderlandų dalį, o NATO laiko Eindhoveno–Venlo–Paderborno liniją; Krefeldas tarnauja kaip gynybos „inkarinis taškas“. Vaizduojamo karo ir dabartinio karo Ukrainoje paralelės yra ryškios: konfliktas apima „konkuruojančių elektroninių sistemų kovą“ žvalgybos, oro gynybos ir ryšio trukdymo srityse.
Vakarams galiausiai pavyksta pakeisti situaciją – iš dalies dėl Vakarų Vokietijos kariuomenės kokybės ir dėl to, kad Sovietų Sąjungai nepavyko pasiekti oro pranašumo. Sovietų pajėgos tvarkingai atsitraukia. Tačiau susidūrusi su neišvengiamu pralaimėjimu, Sovietų Sąjunga naudojasi branduoliniu ginklu ir sunaikina Birmingemą. Miestas su sunkia pramonės baze ir ginklų gamybos centru – tokia yra autorių priežastis pasirinkti šį taikinį. Be to, jis yra pakankamai arti Londono, „kad sostinė vis tiek jaustų sprogimo bangą, net jei nebūtų sulyginta su žeme“. Vašingtonas ir Londonas atsako branduoliniais smūgiais Minskui.
Pasak Wagnerio, knygoje nepateikiamas joks pagrindimas, kodėl būtent Baltarusijos sostinė pasirinkta taikiniu. Išgalvotame pasakojime jos sunaikinimas yra „kibirkštis, kuri įžiebia rusenančių nacionalistinių neramumų sprogimą“ Sovietų Sąjungoje. Nuo to momento įvykiai klostosi sparčiai: KGB vadovo pavaduotojas nušauna ir nužudo Sovietų Sąjungos prezidentą, perima valstybės kontrolę ir parodo norą pradėti taikos derybas su Jungtinėmis Valstijomis. Vagneris pagrįstai kritikuoja tai kaip „beveik naivų sovietinio valdžios aparato vidinio veikimo vaizdavimą“. Vis dėlto, žvelgiant iš šių dienų žinių prizmės, bendros prielaidos apie vidinį Sovietų Sąjungos subyrėjimą atrodo „visiškai įtikimos“.
„Apokalipsės abėcėlėje“ Vagneriui pavyksta pateikti analizę, esančią numatytoje politinės, karinės, technologinės ir intelektualinės istorijos sankirtoje. Net jei knyga vietomis skaitoma kiek sunkiai, ji kompetentingai kontekstualizuoja fikcinio Trečiojo pasaulinio karo literatūrinę istoriją įvairiais lygmenimis – ar tai būtų sovietų kareivių perspektyva romane „Raudonoji armija: rytojaus karo romanas“, ar dėmesys oro karui romane „Oro mūšis Vidurio Europoje“, ar plataus masto branduolinio karo pasekmės romane „Gegen den Dritten Weltkrieg: Strategie der Freien“. Ar „palanki Šaltojo karo baigtis“ pasikartos esant dabartinei įtampai, dar reikia pamatyti, rašo Vagneris savo knygos pabaigoje. „Vienintelis tikrumas yra tas: „branduolinė amžinybė“ tęsiasi.“
Arminas Wagneris: *Das ABC der Apokalipse*:
NATO pareigūnai pasakoja apie Trečiąjį pasaulinį karą. Campus Verlag,
Frankfurtas prie Maino, 2025. 455 p., kietu viršeliu, 49,00 €.” [1]
1. Offizielle Weltkriegsphantasien. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 02 Jan 2026: 12. GREGOR GROSSE
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą