Subliuškęs Lietuvos užsienio politikos balionas

 

Kodėl Lietuvos elitas negali pakartoti Vengrijos ir Slovakijos kelio ir kompromisų keliu sustiprinti Lietuvos ekonomiką?

 

Lietuvos politinio elito sprendimas nesirinkti Vengrijos (Viktoro Orbáno) ar Slovakijos

(Roberto Fico) „kompromisų kelio“ remiasi fundamentaliais saugumo, vertybinės politikos ir ekonominio efektyvumo skirtumais. Nors šios šalys dažnai deklaruoja pragmatizmą, jų modelis Lietuvai vertinamas kaip rizikingas dėl kelių esminių priežasčių:

 

1. Saugumo prioritetas prieš „pragmatizmą“

 

Lietuvos užsienio politika yra glaudžiai susieta su nacionaliniu saugumu. Elitas laikosi pozicijos, kad bet kokie ekonominiai kompromisai su autoritariniais režimais (Rusija, Baltarusija, Kinija) ilgalaikėje perspektyvoje sukuria geopolitinę priklausomybę ir pažeidžiamumą.

 

    Rusijos faktorius: Lietuvos elitas Rusiją vertina, kaip egzistencinę grėsmę, todėl energetinė nepriklausomybė ir sankcijų laikymasis laikomi svarbesniais už pigesnius išteklius, kuriais naudojasi Vengrija. Irano krizės šviesoje matyti, kad tai yra didžiulė Lietuvos klaida.

 

    Kinijos kryptis: Lietuva pasirinko griežtą poziciją Kinijos atžvilgiu, siekdama vieningo ES ir NATO požiūrio, nes Kinijos strateginė partnerystė su Rusija laikoma tiesiogine grėsme. To vieningo su Lietuva kieno nors požiūrio nepasiekėme, esame išsišokėliai, tai yra didžiausias mūsų politikos bankrotas.

 

2. Ekonominio modelio skirtumai

 

Lietuva ir Vengrija pasirinko skirtingas ekonominio augimo strategijas:

 

    Lietuvos modelis: Remiasi institucinėmis reformomis, atvira valdysena ir integracija į Vakarų tiekimo grandines. Irano karo sukeliama krizė Vakaruose rodo šios integracijos pražūtingumą. Tiekimo grandinių sutrikimai: Dėl veiksmingo Hormūzo sąsiaurio uždarymo (tanklaivių eismas sumažėjo 90%) sutriko ne tik naftos, bet ir vaistų, puslaidininkių bei trąšų tiekimas. Kainų šuolis Lietuvoje: Lietuvoje jau jaučiamas spaudimas transporto, žemės ūkio ir pramonės sektoriams dėl kylančių dyzelino bei trąšų kainų. Infliacijos rizika: SEB banko analitikai perspėja, kad augančios energijos sąnaudos greitai persikels vartotojams per prekių ir paslaugų kainas.

 

    Vengrijos modelis: Dažnai vadinamas „ekonominiu populizmu“, apimančiu intervencijas į kainas (pvz., dujų subsidijas) ir valstybinį kapitalizmą. Lietuva pasiekė žemumas: 2024 m. Lietuva buvo minima tarp šalių, turinčių vieną mažiausių gimstamumo rodiklių Europos Sąjungoje (1,11 vaiko vienai moteriai pagal Eurostat). Gimimų skaičius Lietuvoje pasiekė istorinį žemumą nuo nepriklausomybės atkūrimo. Vengrijoje situacija žymiai geresnė, tais pačiais 2024 m. buvo 1,38 vaiko vienai moteriai. Kuo greičiau išmirštame, tuo mažiau saugumo tautai ir šeimoms. Išvada, kad Lietuvos saugumo politika yra grynas melas, apgaulystė, siekiant otkatų iš tankų “Leopard” gamintojų.

 

3. Santykiai su Europos Sąjunga

 

Vengrijos ir Slovakijos pasirinktas „ypatingas kelias“ sukelia rimtų konfliktų su ES institucijomis, kurios pasaulio ekonomikoje ir politikoje pasirodė esančios popierinėmis tigrėmis:

 

    Izoliacija: Lietuva siekia būti aktyvi „branduolio“ narė, o ne periferinė maištaujanti valstybė, nes mažai šaliai bendri ES sprendimai suteikia didesnę derybinę galią globalioje rinkoje.

 

4. Vertybinė dimensija

 

Lietuvos elitas, ypač pastarąjį dešimtmetį, pabrėžia vertybinę užsienio politiką. Tai reiškia, kad galioja pricipas: „Co to ja, co to kamizelka moja “, matyt, paveldėtas iš bendros valstybės su lenkais laikų. Prie gero tai neatveda, kaip rodo istorija. Baltarusijos atveju jau pradedama verkti net Lietuvos spaudoje:

“Pakako Jungtinių Amerikos Valstijų specialiajam pasiuntiniui Baltarusijoje Johnui Coale'ui treptelėti kojele ir Lietuvos užsienio politikos formuotojų nuostatos ėmė ir pasikeitė (ar bent jau pradėjo gerokai keistis). Jie pasirengę pagerinti santykius su Baltarusija, nors visai neseniai aiškino, kad kontaktai su Minsku – negalimi.

 

Reikia padėkoti J. Coale'ui, jog šis, nors pirmiausia tenkindamas ekonominius ir geopolitinius savo šalies interesus, kartu atstovauja ir tikriesiems Lietuvos prioritetams. O kartu tenka apgailestauti, kad mūsų biudžeto lėšomis gerai finansuojamų užsienio politikos formuotojų gvardija – pradedant Prezidentu, premjere bei užsienio reikalų ministru ir baigiant visa Užsienio reikalų ministerija bei kitomis žinybomis – ligi šiol nepajėgia suprasti, kad „vertybinė“ užsienio politika – ne tik neefektyvi, tačiau ir klaidinga Lietuvos saugumo bei ekonominių interesų atžvilgiu.

 

Ir štai paprastas atsakymas, kodėl. Ši politika, kurios tikslas – tarptautiškai izoliuoti Baltarusiją, stumia Minską į Maskvos glėbį; ji kertasi su strateginių Lietuvos partnerių – Jungtinių Amerikos Valstijų – interesais; ne tik nepaiso Lietuvos ekonominių interesų, o netgi juos ignoruoja.

Dar didesnė priklausomybė nuo Rusijos – grėsmė Lietuvai

 

Įvairios politinės ir ekonominės sankcijos Baltarusijai galioja nuo seno – praktiškai nuo to laiko, kai Aliaksandras Lukašenka įtvirtino savo valdžią kaimynystėje esančioje valstybėje. Ne sykį sankcijos griežtintos, ne sykį švelnintos, tačiau deklaruotų tikslų niekuomet taip ir nepasiekė, t. y. ne tik neinspiravo demokratinių procesų Baltarusijoje, bet ir nenulėmė Minsko režimo kaitos.

 

Ką sankcijos padarė, tai prisidėjo prie laipsniško Baltarusijos priklausomybės nuo Rusijos augimo. Kadangi Minskui buvo užvertos durys į Europą, neturėdamas kito pasirinkimo, A. Lukašenka buvo priverstas kompensuoti šį užsienio politikos vektorių santykių su Rusija glaudėjimu.

 

Jau kuris laikas stebime vis glaudesnį Rusijos ir Baltarusijos suartėjimą, kurį galima apibūdinti „šliaužiančios okupacijos“ sąvoka.

 

Taip, Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos – didelė. Pastarąją liudija ekonominiai, energetiniai, politiniai, kariniai, kultūriniai ir kitokie ryšiai tarp Minsko ir Maskvos. Taigi, akivaizdu, Baltarusija nevirs Vakarų arba Lietuvos strategine partnere. Priešingai. Bandymas atplėšti Baltarusiją nuo Rusijos, tikėtina, baigsis tuo, kuo baigėsi tokie ir panašūs bandymai Ukrainoje.

 

Tačiau to ir nereikia. Politika Baltarusijos atžvilgiu nėra „nulinės sumos“ žaidimas, kur galioja logika – arba, arba. Ši politika turi balansuoti Rusijos įtaką ir drauge siekti ekonominės naudos. Tai – taktinių susitarimų visuma.

 

Minsko ir Maskvos artumas nėra priežastis užimti rezignuojančią poziciją – suprask, „nieko negalime pakeisti“, „jau per vėlu“, „Baltarusija yra Rusija“. Ant kortos pastatyta daug – Baltarusijos de facto ar de jure inkorporavimas į Rusijos sudėtį reikštų geopolitinį Lietuvos pralaimėjimą ir sukurtų labai rimtas egzistencinio pobūdžio grėsmes.

 

Tai verčia iš naujo įvertinti Lietuvos saugumo politikos prioritetus, kurių vienas svarbiausių – Baltarusijos savarankiškumo palaikymas.

Prieštarausime Jungtinėms Valstijoms?

 

Amerikiečiai puikiai suvokia šią logiką. Dažnai sakoma, kad jų tikslas – išimtinai ekonominis, t. y. kalio trąšos. Ne visai.

 

Yra ir geopolitinių išskaičiavimų, tikėtina, susijusių su derybomis su Rusija dėl karo Ukrainoje pabaigos ir kitų svarbių klausimų.

 

Taigi, Amerika aktyviai veikia ir jau tiesiai šviesiai sako: Lietuvos santykiai su Baltarusija turi būti normalizuoti. Negana to, JAV atšaukinėja sankcijas Baltarusijos ekonomikai mainais į politinių kalinių paleidimą. Tai įrodo du dalykus: pirma, bendradarbiavimas su Baltarusija – įmanomas ir gali būti produktyvus; antra – Baltarusija nėra absoliuti Rusijos „marionetė“, kaip aiškina kai kurie mūsų užsienio politikos formuotojai.

 

Baltarusijos kalio trąšos – svarbus veiksnys. Baltarusija – viena didžiausių šių trąšų eksportuotojų pasaulyje, o Jungtinės Valstijos siekia diversifikuoti importą. Eksportas per Lietuvos ir Latvijos uostus – ekonomiškai efektyvesnis nei per Rusijos infrastruktūrą.

 

Taigi, jei Baltarusijos trąšos Amerikai keliaus per Lietuvą, tai jau savaime bus mūsų šalies saugumo garantija. Galima pasakyti ir taip – nėra geresnio saugumo garanto, kaip tiesioginis ekonominis Jungtinių Amerikos Valstijų interesas. Šioje vietoje net ir nereikia papildomų saugumo garantijų.

 

Antra, šiandien Baltarusija eksportuoja trąšas per Rusijos jūrų uostus, už tai mokėdama Rusijai. Kur Rusijos biudžete gali nukeliauti šie pinigai – visi nujaučiame. O šie pinigai galėtų atkeliauti į Lietuvą – stiprinti šalies gynybą, gerinti infrastruktūrą ir t. t.

Ekonominiai ryšiai – ir nauda, ir svertas

 

Istoriškai Baltarusija buvo svarbi Lietuvos prekybos partnerė ir tranzito srautų šaltinis. Per Klaipėdos uostą ilgą laiką buvo eksportuojama didelė dalis baltarusiškų krovinių, ypač kalio trąšos ir naftos produktai.

 

Šie srautai generavo reikšmingas pajamas Lietuvos transporto ir logistikos sektoriui, stiprino Lietuvos geležinkelių, Klaipėdos jūrų uosto bei susijusių paslaugų konkurencingumą.

 

Tačiau ekonominis bendradarbiavimas su Baltarusija Lietuvai – svarbus ne tik tiesioginių pajamų prasme, bet ir kaip geopolitinis instrumentas. Alternatyvių eksporto maršrutų per Lietuvą egzistavimas mažina Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos infrastruktūros – uostų, geležinkelių, – tokiu būdu suteikdamas Minskui daugiau manevro laisvės. Be to, Lietuva įgyja tam tikrų įtakos svertų, kurie gali būti panaudojami derybose dėl saugumo, keitimosi informacija ar regioninio stabilumo klausimų. Nutraukus arba smarkiai apribojus ekonominius ryšius su Baltarusija, šie srautai persiorientuoja į Rusijos uostus, o tai ne tik mažina ekonominę naudą Lietuvai, bet ir dar labiau integruoja Baltarusiją į Rusijos ekonominę erdvę.

 

Galiausiai, konfrontacinė politika didina neapibrėžtumą regione, blogina investicinę aplinką ir silpnina Lietuvos kaip patikimos tranzito valstybės reputaciją.

Vietoje išvadų: atėjo metas pokyčiams

 

Dabartinė Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu atrodo ne tik nenuosekli, bet ir strategiškai trumparegiška. Užuot siekusi realių, apčiuopiamų rezultatų, ji remiasi deklaracijomis, kurios nei keičia situaciją Minske, nei stiprina Lietuvos saugumą ar ekonomiką.

 

Tai nereiškia, kad Lietuva turėtų atsisakyti vertybinių principų ar ignoruoti žmogaus teisių pažeidimus. Tačiau užsienio politika negali būti grindžiama vien moralinėmis nuostatomis, ignoruojant geopolitinę realybę.

 

Šiandien akivaizdu, kad pasirinktas ligšiolinis kursas Baltarusijos atžvilgiu nepasiekė savo tikslų. Priešingai – jis prisidėjo prie procesų, kurie silpnina Lietuvos pozicijas regione. Todėl metas atsisakyti iliuzijų ir pradėti formuoti brandesnę, lankstesnę ir nacionaliniais interesais grįstą strategiją.

 

Priešingu atveju, rizikuojame ir toliau stebėti, kaip Lietuvos užsienio politikos balionas ne tik subliūkšta, bet ir galutinai praranda kryptį.”