„Ramiojo vandenyno uolinių žuvų, kurios gali išgyventi daugiau, nei 200 metų, genominė analizė suteikia įžvalgos apie ilgaamžiškumo biologiją.
Šaltį mėgstančių būtybių, žinomų, kaip Ramiojo vandenyno uolinės žuvys, gyvenimo trukmė labai skiriasi. Sebastes minor rūšis gyvena vos 11 metų; jo pusbrolis Sebastes aleutianus gali gyventi daugiau nei 2 šimtmečius. Mokslininkai dabar tiksliai nustatė genus, susijusius su šiuo nuostabiu diapazonu.
Kad suprastų ilgaamžiškumo skirtumus, Peteris Sudmantas iš Kalifornijos universiteto Berklyje ir jo kolegos ištyrė 88 uolinių žuvų rūšių genomus, kurių dauguma priklauso Sebastes genčiai.
Jie išsiaiškino, kad ilgiausiai gyvenančios uolinės žuvys, grupė, kurią sudaro kelios rūšys, galinčios gyventi ilgiau nei 105 metus, turi daugiau genų, susijusių su DNR palaikymu ir organizmo maistinių medžiagų jutimu, nei jų kolegos, gyvenančios mažiau, nei 20 metų. Atrodė, kad kai kurie iš šių genų netiesiogiai paveikė ilgaamžiškumą, darydami įtaką žuvies dydžiui ir gebėjimui prisitaikyti prie skirtingos aplinkos.
Ilgaamžės žuvys taip pat turi daugiau genų, dalyvaujančių, nuraminant imuninę sistemą, kopijų, o tai rodo, kad šios žuvys yra labiau apsaugotos nuo „uždegimo“ – uždegimo padidėjimo visame kūne, kuris su amžiumi pasireiškia daugeliui stuburinių gyvūnų, įskaitant žmonės." [1]
1. Nature 599, 351 (2021)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą