Pabėgėlių kančios yra problema, kurią Europos Sąjunga susikūrė pati

„Pastaruosius šešerius metus ji bandė išstumti migrantus iš skurdesnių ir konfliktų apimtų šalių – naudodama tvoras, drakonišką policijos veiklą ir abejotinus susitarimus su blokui nepriklausančiomis šalimis, bijodama politinių didelio masto migracijos padarinių.

 

    Problemos rimtai prasidėjo 2015 m., kai chaotiškai atvykus daugiau, nei milijonui žmonių, kurių dauguma bėgo nuo karo ir persekiojimo Sirijoje, migracijos klausimą iškėlė į žemyno politinės darbotvarkės viršūnę. Pirminis Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sutikimas netrukus užleido vietą griežtiems pareiškimams ir naujai sustiprintoms sienoms. Tūkstančiai migrantų žuvo, bandydami perplaukti Viduržemio jūrą, nes paieškos ir gelbėjimo operacijos buvo sumažintos. Kiti buvo laikomi niūriuose sulaikymo centruose bloko pakraščiuose.

 

    Šalys atkreipė dėmesį. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, jausdamas galimybę įgyti tam tikrą svertą poveikiui jo kaimynams, pasiūlė pagalbą už didelę kainą. 2016 m. Europos Sąjunga sudarė susitarimą: šeši milijardai eurų, tada apie 6,6 milijardo dolerių, mainais už tai, kad Turkija sustabdė beveik tris milijonus Sirijos pabėgėlių, išvykstančių į Graikiją.

 

    Dar prieš krizę Europos Sąjunga turėjo įprotį kapituliuoti prieš autokratų reikalavimus ir 2010 m. pasiūlė Libijos pulkininkui Muammarui el-Gaddafi 60 mln. eurų. Šiandien blokas finansuoja Libijos pakrančių apsaugos tarnybą, nepaisant pranešimų, kad didžioji dalis pinigų yra nukreipiama milicijai ir prekeiviams žmonėmis.

 

    Nelegaliems migrantams pasekmės yra pragariškos. Libijos pakrančių apsaugos tarnyba grąžina žmones į sulaikymo centrus, kur buvo plačiai užfiksuoti sistemingi prievartavimai, kankinimai ir žmogžudystės. Pagal susitarimą su Turkija į Graikiją atvykę žmonės turi būti išsiųsti atgal į Turkiją, tačiau vietoj to jie ilgus metus būna perpildytose stovyklose Graikijos salose.

 

    Sumažėjęs jos moralinis autoritetas, Europos Sąjunga tapo pažeidžiama nesąžiningų vyriausybių grasinimų. Pavyzdžiui, kai blokas bando pasmerkti Turkiją dėl žmogaus teisių, teisinės valstybės ar politinių represijų, Turkijos pareigūnai dažnai grasina nutraukti susitarimą. Keršydamas už tai, kad Ispanija pasiūlė gydymą Vakarų Sacharos nepriklausomybės lyderiui, Marokas, kurio saugumo tarnybas taip pat finansuoja Europos Sąjunga, gegužę laikinai sustabdė sienos su Ispanijos anklavu Seutos priežiūrą.

 

    Iš esmės Europos Sąjunga dabar yra priklausoma nuo autokratinių režimų geros valios išlaikyti savo sienas. Žmonių vargas tapo priimtina derybų priemone: vyrai, moterys ir vaikai Lenkijos pasienyje buvo vėliausiai įkliuvę per vidurį. Įstrigę tarp stipriai ginkluotų Lenkijos ir Baltarusijos pasieniečių, šalčio sąlygomis ir su menkomis maisto atsargomis, jie susidūrė su pavojinga situacija. Žuvo mažiausiai 11 žmonių.

 

    Europos Sąjunga sutelkė dėmesį į A. Lukašenką. Tačiau šie žodžiai skamba tuščiai, kai Lenkija, valstybė - narė, privertė žmones grįžti per sieną ir paleido į juos ašarines dujas bei vandens patrankas. Ji taip pat uždraudė žurnalistams, pagalbos darbuotojams ir tarptautiniams stebėtojams patekti į pasienio zoną. Ir vis dėlto stebėtina, kad Lenkija nepatyrė sąjungos spaudimo atverti savo sieną labiausiai pažeidžiamiems asmenims. Vietoj to jai teko visapusiška bloko parama.

 

    Europos pareigūnai vartoja moralinio pranašumo ir humanitarizmo kalbą be politikos, kuri tai paremtų, susilpnindami savo autoritetą. Jie turėtų nedelsiant pradėti taisyti tuos dvigubus standartus. Visų pirma, Europos Komisija turi spausti Lenkiją, Lietuvą ir Latviją, naudodamasi bausmės grėsme ar net tikrove, leisti humanitarinei pagalbai patekti į pasienio zoną, jei reikia, ir nagrinėti jos teritorijoje esančių žmonių prieglobsčio prašymus.

 

    Tai turėtų būti pirmasis žingsnis, siekiant naujo požiūrio į migraciją, atveriant daugiau teisėtų būdų gauti darbo vizas ir pabėgėlių perkėlimą, kartu plėtojant veikiančią prieglobsčio sistemą, kurioje našta būtų dalijama visame bloke. Visa tai nebus lengva – dešiniosios, prieš migrantus nusiteikusios, nuotaikos plačiai įsišaknijusios visame žemyne ​​– tačiau nauda būtų plati. Tai sustiprintų bloko moralinę padėtį ir atvertų visuomenes naudai, kurią gali duoti gerai kontroliuojama migracija.

 

    Tačiau iš esmės tai turi strateginę prasmę. Chaotiškos scenos prie sienų nėra geras vaizdas. Laikydamas prieglobsčio prašytojus savo žemėje ne kaip blogiausią scenarijų, o kaip valdomą situaciją, kurią reikia priimti su užuojauta ir solidarumu, Briuselis pasiųstų pasauliui galingą žinią. Jos antagonistai žinotų, kad ateityje nebus prasmės bandyti jį šantažuoti.

 

    Tačiau jei blokas leis žmonėms mirti ir kančioms tapti nutylėjimu, riba tarp autoritarinių režimų ir Europos Sąjungos dar labiau išsitrins. Tiems, kurie nori pakenkti demokratijai ir žmogaus teisėms, nieko negali būti geriau“.