"Politinės partijos ir politikai vis labiau kalba apie
galimus partnerius valdančiojoje koalicijoje ir
apie nepriimtinas partijas. Ironiška, kad apie potencialias koalicijas
pirmiausia prabilo konservatoriai ir „laisviečiai“ – kaip tik partijos, kurios vargu,
ar sulauks kvietimo prisidėti prie Lietuvos valdymo. Nors Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė mielai dalyvautų „vaivorykštės
koalicijoje“, ji taip pat teigia, kad partija koalicijoje gali dalyvauti
tiktai, jeigu civilinė sąjunga yra priimama. Sąjungą tvirtai palaikančių
partijų beveik nėra.
Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis ragina
Prezidentą burti „sanitarinį kordoną“, užtikrinantį, jog valdžioje
po Seimo rinkimų neatsidurtų radikalai – būtent Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama partija „Nemuno aušra“. Tai reakcija į socialdemokratų pirmininkės
Vilijos Blinkevičiūtės pasisakymą, kad ji
neatmeta galimybės formuoti koalicijos su „Nemuno aušra“.
G. Landsbergio siūlymas nėra
nesavanaudiškas, tokia koalicija veikiausiai yra vienintelė galimybė likti
valdžioje. Bet jis jos nesulauks, nes Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių
demokratų partija yra tapusi tokia toksiška, kad jokia partija, išskyrus gal
„laisviečius“, neskubėtų su ja bendrauti.
G. Landsbergio siūlymas nėra
nesavanaudiškas, tokia koalicija veikiausiai yra vienintelė galimybė likti
valdžioje. Bet jis jos nesulauks, nes Tėvynės Sąjungos – Lietuvos
krikščionių demokratų partija yra tapusi tokia toksiška, kad jokia
partija, išskyrus gal „laisviečius“, neskubėtų su ja bendrauti. V.
Blinkevičiūtės susižavėjimas R. Žemaitaičiu buvo trumpalaikis. Neseniai ji
tvirtino, kad koalicija su „Nemuno aušra“ yra sunkiai
suvokiama.
Jau kurį laiką apklausos rodo, kad
V. Blinkevičiūtė yra mėgstamiausia partijos pirmininkė, socialdemokratai –
populiariausia partija, ką pernai patvirtino savivaldos rinkimai. Nežinia, kiek
socialdemokratų pasieks pergalę vienmandatėse apygardose pirmame rinkimų rate,
bet antrame rate rezultatai turėtų būti geresni. Kai kurie politologai
tvirtina, kad balsuodami antrame rate daugelis rinkėjų ypatingą svarbą suteikia
besivaržančių partijų numatomam premjerui, tad čia V. Blinkevičiūtės
populiarumas pravers.
Formuojant centro kairės koaliciją
neabejotinai dalyvaus Sauliaus Skvernelio vadovaujama Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“.
Bet „demokratams“ rinkimuose nelabai sekasi, dažnai gauna mažiau balsų negu
tikėtasi ir nemanytina, kad šįmet bus netikėtas proveržis. Koalicijoje
veikiausiai dalyvaus „valstiečiai“, nors
partijos įtaka ir sumažėjusi.
Partijos vadovas Ramūnas Karbauskis
yra vis mažiau prognozuojamas ir vis pagiežingesnis, tad sudėtingas partneris,
juolab, kad jis vėl nekandidatuos į Seimą. Partija turi neoficialų susitarimą
su Ignu Vėgėle, kuris bus paskutinis sąraše, bet ir partijos kandidatas į Seimo
Pirmininkus. I. Vėgėlė turėtų pritraukti naujų rinkėjų, bet neaišku kiek.
Pagrindinės trys centro kairės
partijos veikiausiai nesurinks pakankamai mandatų valdančiajai koalicijai
sudaryti. Apibūdinimai „kairė“, „dešinė“, „centro kairė“ yra provizoriniai. Ne
visos partijos yra ideologiškai nuoseklios. „Laisviečiai“ palaiko kairiesiems
būdingas vertybines ir kultūrines nuostatas, bet yra itin palankiai nusiteikę
verslo atžvilgiu, o tai paprastai politinės dešinės žymė. „Valstiečiai“ palaiko
kairiąją socialinę politiką, tačiau moralės, ideologijos klausimais jie yra
itin konservatyvūs.
Liberalų sąjūdis turėtų prisijungti
prie centro kairės koalicijos. Strategiškai galvojant, dalyvavimas koalicijoje
reikštų liberalų išsivadavimą ir pasitraukimą iš konservatorių šešėlio, tapimą
savarankiška partija, atvira gilesniam bendradarbiavimui ir su politine kaire,
ir su dešine.
Liberalų sąjūdis turėtų prisijungti prie centro
kairės koalicijos. Strategiškai galvojant, dalyvavimas koalicijoje reikštų
liberalų išsivadavimą ir pasitraukimą iš konservatorių šešėlio, tapimą
savarankiška partija, atvira gilesniam bendradarbiavimui ir su politine kaire,
ir su dešine. Ligi šiol partija buvo laikoma, gal ir pati save laikė, dešiniąja
jėga, kurios vieninteliai partneriai buvo konservatoriai ir „laisviečiai“. Toks
užsidarymas politiniame gete nėra naudingas.
Per pastaruosius dvejus metus didėja
trintis tarp liberalų ir konservatorių, labiausiai dėl pastarųjų nepagarbios
elgsenos. Konservatoriai priėmė kelis itin svarius nutarimus, net nepasitarę su
partneriais, nors sprendimas juos smarkiai veikė. Akivaizdžiausias pavyzdys –
pernai vasaros premjerės Ingridos Šimonytės grasinimas teikti Prezidentui
atsistatydinimo raštą, jeigu po savaitės Seimas nepritartų konservatorių siūlymui skelbti
pirmalaikius rinkimus. Su partneriais visapusiškai nepasitarę konservatoriai
nutarė mesti provokacinį iššūkį Kinijai, steigdami Taivano atstovybę,
tikėdamiesi, kad Kinija pasyviai priims pažeminimą, gal tik reikš formalų
protestą. Įsiutusi Kinija ilgai prisimins šį akibrokštą.
Konservatoriai nieko neišmoko iš šių
dviejų fiasko. Liepą Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen skundėsi, kad
didieji koalicijos partneriai siekia gauti geriausią Europos Komisijos portfelį
ne Lietuvai, o potencialiam kandidatui – partijos lyderiui G. Landsbergiui. Jau
ne pirmą kartą partiniai interesai užgožia koalicinius, vyriausybinius ir
valstybinius. Santykiai tiek pablogėję, kad frakcijos seniūnas Eugenijus
Gentvilas, pasipiktinęs tarp kito dėl G. Lansbergio nepagarbių pastabų savo
seneliui ir Nepriklausomybės kalviui Vytautui Landsbergiui, prasitarė, kad „aš
turiu sąžiningai pasakyti – aš nemanau, kad esu pasirengęs balsuoti už G.
Landsbergį (į eurokomisarus – aut. past.). Ir man tikrai bus sunku įtikinti
mūsų frakciją.“
Gal kitos partijos galėtų burti
„sanitarinį kordoną“, užtikrinantį, kad konservatoriai nebūtų kviečiami į
valdančiąją koaliciją, kol jie neišmoks normaliai pagarbiai bendrauti su kitomis
partijomis?
Laisvės partija turi pagrįstų
priekaištų konservatoriams. Kol kas Seimas neįteisino civilinės sąjungos –
vieno iš kertinių „laisviečių“ siekių. Nepritarta kitam Laisvės frakcijos
prioritetiniam klausimui – mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimui.
Nepasisekė sumažinti alkoholio draudimų. Už visas šitas nesėkmės iš dalies
atsakingi konservatoriai, kurie puikiai žino, kad jų partneriai nepaliks
koalicijos, nesieks paleisti Seimo ir naujų rinkimų, tad nepaiso ir negerbia.
Gal kitos partijos galėtų burti „sanitarinį kordoną“, užtikrinantį, kad
konservatoriai nebūtų kviečiami į valdančiąją koaliciją, kol jie neišmoks
normaliai pagarbiai bendrauti su kitomis partijomis?
Liberalų dalyvavimas kairiųjų
koalicijoje nebūtų ypatinga anomalija. Pagrindinių politinių partijų nuostatos
pagrindiniais klausimais yra panašios.
Jų užsienio ir gynybos politikos
siekiai beveik nesiskiria. Jos palaiko fiskalinę drausmę, mažas užsienio
skolas, didesnes pensijas ir socialines išmokas, net regresyvią mokesčių
politiką bei polinkį persistengti, priimant „drausk ir bausk“ įstatymus. Bendra
ir ksenofobija bei priešiškumas migrantams iš ne Europos šalių.
Susitaikyta su „valstiečių“ įvestais
alkoholio pardavimo ir reklamavimo apribojimais. Labiau nesutariama dėl seksualinių
mažumų teisių, Stambulo konvencijos, kanapių. Didelių nesutarimų regimybę
skatina perdėta politinių lyderių retorika ir sėkmingos žiniasklaidos pastangos
surasti ir išryškinti mažų nesutarimų narciziškumą."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą