„Strateginis stabilumas“ – guodžianti užsienio politikos iliuzija

“Praėjusią savaitę vykusio JAV ir Kinijos viršūnių susitikimo pagrindinė tema buvo „strateginis stabilumas“. Visgi šis „stabilumas“ geriausiu atveju tėra siekiamybė, o greičiau – tik gražios kalbos, maskuojančios akivaizdžiai prastėjančius santykius. Pasaulinis stabilumas yra kilnus tikslas, tačiau jo siekimas gali pastūmėti politikos formuotojus į pavojingas klaidas.

 

Pastangos sukurti stabilią pasaulinę tvarką jau seniai žavi tiek idealistus, tiek realistus. Konfliktai yra neišvengiami, o JAV laukia ateitis, kuri greičiausiai bus smurtingesnė ir labiau griaunanti, nei daugelis yra pasirengę pripažinti. Jei Amerika nori išlikti dar 250 metų, ji privalo susitaikyti su šia griežta tikrove.

 

Užsienio politikos ekspertai sutaria, kad po Šaltojo karo vyravęs bendros taikos ir stabilumo laikotarpis užleidžia vietą naujai erai. Dėl to, kaip ji atrodys, vyksta karštos diskusijos, tačiau dauguma vizionierių siekia sugrįžti prie santykinio 10-ojo dešimtmečio geopolitinio stabilumo, ištaisydami tai, kas, jų manymu, suiro laikotarpiu po Šaltojo karo.

 

Kai kurie teigia, kad problema buvo pati JAV hegemonija, ir nurodo tariamą vienpolės tvarkos nestabilumą.

 

Kiti atkreipia dėmesį į Amerikos norą panaudoti savo galią pasauliui pertvarkyti – nuversti tironus ir skleisti demokratiją.

 

O gal problema buvo Amerikos abejingumas kitų šalių siekiui sukurti veiksmingesnę, taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką?

 

Siūlomi sprendimai tokie pat skirtingi, kaip ir problemų diagnozės. Vienas iš argumentų – JAV turėtų pripažinti, kad jos santykinė galia mažėja. Tuomet galbūt pavyktų sudaryti susitarimą tarp kylančių daugiapolio pasaulio galių – savotišką didįjį sandorį, primenantį 1815 m. „Europos koncertą“. Arba galėtume dėti daugiau pastangų gerinti pasaulinį valdymą per esamas tarptautines institucijas. Arba ieškoti sėkmės vienijantis su bendramintėmis demokratinėmis valstybėmis. Arba leisti didžiosioms galioms pasidalyti pasaulį į įtakos zonas ir valdyti kaip regioninėms hegemonėms.

 

Nė viename iš šių pasiūlymų neįvertinama visa apimtimi tai, kuo ši naujoji era skirsis nuo santykinai ramaus laikotarpio, kurį ji keičia. „Europos koncertas“ (didžiųjų valstybių susitarimų sistema) užtikrino laikiną stabilumą ir ramybę Europoje po šimtmečius trukusių konfliktų, kurių kulminacija tapo Napoleono karai. Ši sistema sėkmingai veikė kelis dešimtmečius, tačiau pamažu suiro ir nepajėgė užkirsti kelio Pirmojo pasaulinio karo nuniokojimams.

 

Šiandien daugelis situacijos vertintojų nepastebi esminio dalyko: mes ką tik išgyvenome savąjį „koncertą“, ir jis jau baigėsi. Pasibaigus Šaltajam karui, JAV dirigavo procesams, o kylančios konkurentės laikėsi nuošaliau, apsimesdamos, kad žaidžia pagal tas pačias taisykles. Kinija stiprėjo kaip ekonominė galia – iš dalies tam, kad galėtų tapti ir karine galia. Vladimiras Putinas brandino planus Rusijai, o jos užsienio žvalgybos tarnybos niekada nenutraukė kovos, būdingos Šaltajam karui.

 

JAV sąjungininkų sistema niekada nebuvo lygiateisių partnerių susivienijimas. Ji sukūrė priklausomybės struktūrą, kurioje sąjungininkės sutiko su pavaldžiu vaidmeniu mainais į JAV saugumo garantijas ir pagarbą. Tuo pat metu baigėsi santykinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos „aukso amžius“, kurio ribas žymėjo 1990 m. rezoliucija, leidusi panaudoti jėgą siekiant panaikinti Kuveito okupaciją (ją įvykdė Saddamas Husseinas), ir 2011 m. rezoliucija, suteikusi įgaliojimus ginti Libijos opoziciją nuo masinių žudynių, kurias vykdė puolimą tęsiančios Muamaro Gaddafio pajėgos.

 

Tokie laikotarpiai kaip „Europos koncertas“ ar mūsų laikų era po Šaltojo karo yra išskirtiniai tuo, kad jie kardinaliai skiriasi nuo įprastos tarptautinių santykių būklės, kuriai būdinga prievarta, konfliktai ir chaosas. Ateities pasaulis savo dvasia bus daug artimesnis žiaurių konfliktų laikotarpiams, apėmusiems Europą prieš trumpą „koncerto“ suteiktą atokvėpį ir po jo. Kiek panaši bus tikrovė, priklausys nuo JAV gebėjimų atgrasyti priešininkus – pasitelkiant visą karinių, ekonominių, diplomatinių ir informacinių priemonių spektrą.

 

Pirmiausia būtina pakoreguoti pagrindines nuostatas, kuriomis grindžiama JAV užsienio politika, kad jos atitiktų realybę.

 

JAV politikos formuotojai ir rinkėjai turi suvokti, kad susiduriame ne tik su konkurentais, varžovais ar net oponentais – mes susiduriame su priešais.

 

Amerika privalo aiškiai įvertinti savo priešų ambicijas ir jų keliamą grėsmę, net ir tada – o galbūt ypač tada, – kai imamės diplomatinių iniciatyvų pavojui sumažinti. Gyvybiškai svarbu, kad JAV išmoktų suprasti konfliktą taip, kaip jį supranta mūsų priešai. Diskusijas ar sritis, kurias mes laikome tiesiog konkurencija – pavyzdžiui, prekybos ginčus su Kinija ar antiamerikietišką turinį „TikTok“ platformoje, – mūsų priešai supranta kaip ekonominį ar informacinį karą.

 

JAV neieško priešų. Daugeliu atvejų, pavyzdžiui, kalbant apie Iraną, mūsų priešai patys save tokiais įvardijo jau prieš daugelį dešimtmečių. Kiti, pavyzdžiui, Kinija, veikė subtiliau, tačiau jų ketinimas aktyviai prisidėti prie Amerikos galios ir įtakos silpninimo yra akivaizdus.

 

Realistinė užsienio politika taip pat turėtų pripažinti, kad pamatiniai principai vis dar svarbūs. Mes giname savo šalį ne tik todėl, kad čia gyvename. Mes tai darome todėl, kad organizuojantis JAV principas „Strateginis stabilumas“ – guodžianti užsienio politikos iliuzija

 

Praėjusią savaitę vykusio JAV ir Kinijos viršūnių susitikimo pagrindinė tema buvo „strateginis stabilumas“. Visgi šis „stabilumas“ geriausiu atveju tėra siekiamybė, o greičiau – tik gražios kalbos, maskuojančios akivaizdžiai prastėjančius santykius. Pasaulinis stabilumas yra kilnus tikslas, tačiau jo siekimas gali pastūmėti politikos formuotojus į pavojingas klaidas.

 

Pastangos sukurti stabilią pasaulinę tvarką jau seniai žavi tiek idealistus, tiek realistus. Konfliktai yra neišvengiami, o JAV laukia ateitis, kuri greičiausiai bus smurtingesnė ir labiau griaunanti, nei daugelis yra pasirengę pripažinti. Jei Amerika nori išlikti dar 250 metų, ji privalo susitaikyti su šia griežta tikrove.

 

Užsienio politikos ekspertai sutaria, kad po Šaltojo karo vyravęs bendros taikos ir stabilumo laikotarpis užleidžia vietą naujai erai. Dėl to, kaip ji atrodys, vyksta karštos diskusijos, tačiau dauguma vizionierių siekia sugrįžti prie santykinio 10-ojo dešimtmečio geopolitinio stabilumo, ištaisydami tai, kas, jų manymu, suiro laikotarpiu po Šaltojo karo.

 

Kai kurie teigia, kad problema buvo pati JAV hegemonija, ir nurodo tariamą vienpolės tvarkos nestabilumą.

 

Kiti atkreipia dėmesį į Amerikos norą panaudoti savo galią pasauliui pertvarkyti – nuversti tironus ir skleisti demokratiją.

 

O gal problema buvo Amerikos abejingumas kitų šalių siekiui sukurti veiksmingesnę, taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką?

 

Siūlomi sprendimai tokie pat skirtingi, kaip ir problemų diagnozės. Vienas iš argumentų – JAV turėtų pripažinti, kad jos santykinė galia mažėja. Tuomet galbūt pavyktų sudaryti susitarimą tarp kylančių daugiapolio pasaulio galių – savotišką didįjį sandorį, primenantį 1815 m. „Europos koncertą“. Arba galėtume dėti daugiau pastangų gerinti pasaulinį valdymą per esamas tarptautines institucijas. Arba ieškoti sėkmės vienijantis su bendramintėmis demokratinėmis valstybėmis. Arba leisti didžiosioms galioms pasidalyti pasaulį į įtakos zonas ir valdyti kaip regioninėms hegemonėms.

 

Nė viename iš šių pasiūlymų neįvertinama visa apimtimi tai, kuo ši naujoji era skirsis nuo santykinai ramaus laikotarpio, kurį ji keičia. „Europos koncertas“ (didžiųjų valstybių susitarimų sistema) užtikrino laikiną stabilumą ir ramybę Europoje po šimtmečius trukusių konfliktų, kurių kulminacija tapo Napoleono karai. Ši sistema sėkmingai veikė kelis dešimtmečius, tačiau pamažu suiro ir nepajėgė užkirsti kelio Pirmojo pasaulinio karo nuniokojimams.

 

Šiandien daugelis situacijos vertintojų nepastebi esminio dalyko: mes ką tik išgyvenome savąjį „koncertą“, ir jis jau baigėsi. Pasibaigus Šaltajam karui, JAV dirigavo procesams, o kylančios konkurentės laikėsi nuošaliau, apsimesdamos, kad žaidžia pagal tas pačias taisykles. Kinija stiprėjo kaip ekonominė galia – iš dalies tam, kad galėtų tapti ir karine galia. Vladimiras Putinas brandino planus Rusijai, o jos užsienio žvalgybos tarnybos niekada nenutraukė kovos, būdingos Šaltajam karui.

 

JAV sąjungininkų sistema niekada nebuvo lygiateisių partnerių susivienijimas. Ji sukūrė priklausomybės struktūrą, kurioje sąjungininkės sutiko su pavaldžiu vaidmeniu mainais į JAV saugumo garantijas ir pagarbą. Tuo pat metu baigėsi santykinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos „aukso amžius“, kurio ribas žymėjo 1990 m. rezoliucija, leidusi panaudoti jėgą siekiant panaikinti Kuveito okupaciją (ją įvykdė Saddamas Husseinas), ir 2011 m. rezoliucija, suteikusi įgaliojimus ginti Libijos opoziciją nuo masinių žudynių, kurias vykdė puolimą tęsiančios Muamaro Gaddafio pajėgos.

 

Tokie laikotarpiai kaip „Europos koncertas“ ar mūsų laikų era po Šaltojo karo yra išskirtiniai tuo, kad jie kardinaliai skiriasi nuo įprastos tarptautinių santykių būklės, kuriai būdinga prievarta, konfliktai ir chaosas. Ateities pasaulis savo dvasia bus daug artimesnis žiaurių konfliktų laikotarpiams, apėmusiems Europą prieš trumpą „koncerto“ suteiktą atokvėpį ir po jo. Kiek panaši bus tikrovė, priklausys nuo JAV gebėjimų atgrasyti priešininkus – pasitelkiant visą karinių, ekonominių, diplomatinių ir informacinių priemonių spektrą.

 

Pirmiausia būtina pakoreguoti pagrindines nuostatas, kuriomis grindžiama JAV užsienio politika, kad jos atitiktų realybę.

 

JAV politikos formuotojai ir rinkėjai turi suvokti, kad susiduriame ne tik su konkurentais, varžovais ar net oponentais – mes susiduriame su priešais.

 

Amerika privalo aiškiai įvertinti savo priešų ambicijas ir jų keliamą grėsmę, net ir tada – o galbūt ypač tada, – kai imamės diplomatinių iniciatyvų pavojui sumažinti. Gyvybiškai svarbu, kad JAV išmoktų suprasti konfliktą taip, kaip jį supranta mūsų priešai. Diskusijas ar sritis, kurias mes laikome tiesiog konkurencija – pavyzdžiui, prekybos ginčus su Kinija ar antiamerikietišką turinį „TikTok“ platformoje, – mūsų priešai supranta kaip ekonominį ar informacinį karą.

 

JAV neieško priešų. Daugeliu atvejų, pavyzdžiui, kalbant apie Iraną, mūsų priešai patys save tokiais įvardijo jau prieš daugelį dešimtmečių. Kiti, pavyzdžiui, Kinija, veikė subtiliau, tačiau jų ketinimas aktyviai prisidėti prie Amerikos galios ir įtakos silpninimo yra akivaizdus.

 

Realistinė užsienio politika taip pat turėtų pripažinti, kad pamatiniai principai vis dar svarbūs. Mes giname savo šalį ne tik todėl, kad čia gyvename. Mes tai darome todėl, kad organizuojantis.

 

1. 'Strategic Stability' Is a Comforting Foreign-Policy Fantasy. Lindberg, Tod; Teague, Corban.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: A17. 

'Strategic Stability' Is a Comforting Foreign-Policy Fantasy

“The theme of the U.S.-China summit last week was "strategic stability." Yet this "stability" is at best an aspiration and, more likely, happy talk obscuring an actively deteriorating relationship. Global stability is a noble goal, but pursuing it can lead policymakers into dangerous missteps.

 

The quest for a stable global order has long beguiled idealists and realists alike. Conflict is inevitable, and the U.S. faces a future that is likely more violent and destructive than many are prepared to face. If America is to survive another 250 years, it'll have to come to terms with this harsh reality.

 

There is widespread agreement among foreign policy experts that the post-Cold War period of general peace and stability is giving way to a new era. What it will look like is a topic of intense debate, but most visionaries share the goal to return to the relative geopolitical stability of the 1990s by fixing what they think broke in the post-Cold War period.

 

Some say the problem was U.S. hegemony as such, pointing to the supposed instability of a unipolar order.

 

Others point to America's desire to use its power to remake the world by bringing down tyrants and spreading democracy.

 

Or perhaps the problem was American indifference to other countries' desire for a more effective rules-based international order.

 

The proposed solutions are as divergent as the diagnoses. The U.S. should accept that its relative power is declining, one argument goes. Then perhaps we can cut a deal among the rising powers of a multipolar world in a grand bargain in the style of the 1815 Concert of Europe. Or maybe we should redouble our efforts to improve global governance through existing international institutions. Or seek our fortune by banding together with like-minded democratic states. Or have the biggest powers divide the world into spheres of influence and reign as regional hegemons.

 

None of these proposals grapple with the full weight of how different our new era will be from the relatively placid one it is superseding. The Concert of Europe created temporary stability and calm in Europe after centuries of strife that culminated in the Napoleonic Wars. It worked well enough for decades but gradually broke down, insufficient to prevent the devastation of World War I.

 

What most diagnosticians miss these days is that we just had our concert, and it is over. In the aftermath of the Cold War, the U.S. was the conductor, and emerging challengers kept a low profile by pretending to play along. China was growing into an economic power in part so it could become a military one. Vladimir Putin was incubating his plans for Russia, and his foreign intelligence services never abandoned the Cold War fight.

 

The U.S. alliance system was never a gathering of equals. It created a dependency structure in which allies accepted their subordinate place in exchange for U.S. security commitments and respect. Meanwhile, the relative golden age of the United Nations Security Council has come and gone, book-ended by the 1990 resolution authorizing force to reverse Saddam Hussein's conquest of Kuwait and the 2011 resolution providing the same authority to protect the Libyan opposition from mass slaughter by Moammar Gadhafi's advancing forces.

 

What makes periods like the Concert of Europe and our post-Cold War era remarkable is that they are at such variance with the normal state of international affairs -- violence, conflict and disorder. The world to come will be far closer in spirit to the periods of brutal conflict that engulfed Europe before and after the concert's brief respite. How similar in practice depends on the deterrent power of U.S. capabilities across the full spectrum of military, economic, diplomatic and informational endeavors.

 

The first task is to reorient the underlying assumptions informing American foreign policy to comport with reality.

 

U.S. policymakers and voters need to grapple with the realization that we face not merely competitors, challengers or even adversaries, but enemies.

 

 America needs to be clear about our enemies' ambitions and the threat they pose, even -- or perhaps especially -- as we pursue diplomatic initiatives to ameliorate the danger. It's vital that the U.S. learn to understand conflict the same way our enemies do. Debates or spheres we view as mere competition -- like trade disputes with China or anti-American content on TikTok -- our enemies understand as economic or informational warfare.

 

The U.S. doesn't seek out enemies. In many cases, such as Iran, our enemies have declared themselves as such for decades. Others like China have been subtler, but their intention to play an active part in the erosion of American power and influence is obvious.

 

A realistic foreign policy should also recognize that fundamental principles still matter. We protect our country not only because we live here. We do so because the organizing principle of the U.S. is individual freedom. It shapes how we define, rank and pursue our interests and stands in sharp contrast to the organizing political principles of our enemies. That freedom is under attack. It will need defending time and time again.

 

---

 

Mr. Lindberg is a senior fellow at the Hudson Institute. Mr. Teague is senior policy director and deputy to the executive director at the Vandenberg Coalition.” [1]

 

1. 'Strategic Stability' Is a Comforting Foreign-Policy Fantasy. Lindberg, Tod; Teague, Corban.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: A17. 

Dirbtinis intelektas grasina sugriauti bankininkystės santykius

„Netrukus dirbtinio intelekto asistentai gali perimti jūsų finansinį gyvenimą. Tai gali būti didelė problema bankams.

 

Amerikiečiai kasmet praleidžia nesuskaičiuojamas pinigų sumas dėl to, ką kai kurie galėtų pavadinti tinginystės mokesčiu, dėl tokių aplaidumo kaip nerefinansuotos hipotekos ar delspinigių už pamiršimą sumokėti sąskaitą. Kitas tylus turto žudikas: per daug grynųjų pinigų laikymas einamosiose arba taupomosiose sąskaitose, už kurias mokamos mažos arba visai nemokamos palūkanos.

 

Dabar dirbtinis intelektas grasina visa tai sustabdyti.

 

„Apollo Global Management“ vyriausiasis ekonomistas Torstenas Slokas neseniai iškėlė dirbtinio intelekto sukelto bankų griūties galimybę, sakydamas, kad žmonės galėtų naudoti robotus, kad pervestų savo pinigus į sąskaitas, kuriose mokamos didesnės palūkanos. Sloko pastebėjimas buvo plačiai pasidalytas X ir iškėlė į pirmą planą kitus būdus, kaip dirbtinis intelektas galėtų sutaupyti žmonių pinigų – ir paveikti įmonių pelną.

 

„Vartotojų inercija buvo labai galinga jėga, formuojanti finansų pramonę“, – sakė Johnas Campbellas, Harvardo universiteto ekonomikos profesorius.

 

Finansų srityje gausu pavyzdžių, kur dirbtinis intelektas gali padėti žmonėms sutaupyti pinigų, įskaitant ir kreditinių kortelių mokėjimus. mokėjimai, debeto perviršio mokesčiai ir hipotekos.

 

„Morgan Stanley Research“ teigė, kad, anot jos, dirbtinis intelektas galėtų padvigubinti paskolų gavėjų, refinansuojančių arba anksčiau laiko grąžinančių savo hipotekas, dalį. Pavyzdžiui, būsto savininkai galėtų naudoti dirbtinį intelektą palūkanų normoms stebėti ir automatiškai parengti reikiamus refinansavimo dokumentus. Jau dabar dideli hipotekos skolintojai, įskaitant „United Wholesale Mortgage“, turi dirbtinio intelekto įrankius, skirtus stebėti, kada klientai galėtų sutaupyti pinigų refinansuodami, ir jiems paskambinti.

 

Indėlių, esančių einamosiose sąskaitose ir santaupose, praradimo perspektyva ypač neramina bankus, kurie pasikliauja šiomis lėšomis, kad suteiktų paskolas, kurios padeda palaikyti ekonomikos augimą, ir pasiliktų papildomas palūkanas, kurias uždirba. „Bankai gali tai pavadinti agentiniu banko atsiėmimu.“ „Klientai tai galėtų vadinti palūkanų normos tikrinimu“, – reaguodamas į Sloko pastabą, socialiniame tinkle „X“ rašė vienas vartotojas.

 

Remiantis Sent Luiso federalinio rezervo banko duomenimis, vartotojų ir įmonių einamosiose banko sąskaitose laikoma apie 7,12 trln. JAV dolerių. Už šias lėšas dažnai mokamos labai mažos palūkanos arba jų visai nemokama. Daugelis Volstrito analitikų nemano, kad indėlių nutekėjimas įvyktų staiga – jei apskritai įvyktų. Viena vertus, didieji instituciniai bankų klientai tai jau daro vykdydami vadinamąjį iždo valdymą: perkelia grynuosius pinigus į didesnę grąžą generuojančias sąskaitas arba naudoja juos skoloms grąžinti. Vartotojų sąskaitose dažniausiai laikomos tik kelių tūkstančių dolerių sumos, tad ir potenciali nauda yra santykinai mažesnė.

 

Svarbus ir pasitikėjimo veiksnys. Žmonės nori laikyti pinigus ten, kur jaučiasi saugiai – dažniausiai gerai pažįstamuose tradiciniuose bankuose. „Juk nepatikėsite savo pinigų bankui, apie kurį niekada nesate girdėję“, – teigė Peteris Crane'as iš bendrovės „Crane Data“, tiriančios pinigų rinkos fondus.

 

Vis dėlto investuotojai, regis, rimtai vertina dirbtinio intelekto (DI) keliamų pokyčių grėsmę. Praėjusią savaitę, bendrovei „Meta Platforms“ pristačius virtualųjį asistentą „Muse“, finansų sektoriaus įmonių – įskaitant didžiuosius ir mažuosius vartotojų bankus – akcijų kainos smuktelėjo.

 

„Meta“ pristato „Muse“ kaip įrankį, leidžiantį akimirksniu sutaupyti pinigų: jis gali padėti iš naujo derėtis dėl komunalinių paslaugų tarifų ar aptikti prenumeratas, kuriomis vartotojas nesinaudoja. Šis asistentas gali veikti savarankiškai vartotojo vardu (nors kol kas negali pats perkelti lėšų tarp sąskaitų).

 

Idėja, kad DI agentai galėtų suvienodinti sąlygas asmeninių finansų srityje, grindžiama prielaida, jog robotai rekomenduos geriausią produktą ar pinigų taupymo būdą. Tačiau jie gali turėti ir „aklųjų zonų“." [1]

 

1. AI Threatens to Upend Banking Relationships. Glickman, Ben.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: B1. 

AI Threatens to Upend Banking Relationships

“AI assistants may soon run your financial life. That could be a big problem for banks.

 

Americans forgo untold sums of money every year on what some might call a laziness tax, for oversights like failing to refinance their mortgage or incurring a late fee after forgetting to pay a bill. Another silent wealth killer: keeping too much cash sitting in checking or savings accounts that pay little or no interest.

 

Now, artificial intelligence is threatening to put an end to all that.

 

Apollo Global Management Chief Economist Torsten Slok recently raised the prospect of an AI-induced bank run, saying that people could use bots to sweep their money into accounts that pay higher interest rates. Slok's observation was widely shared on X, and brought to the fore other ways AI could save people money -- and hit corporate profits.

 

"Consumer inertia has been a very powerful force in shaping the financial industry," said John Campbell, a Harvard University professor of economics.

 

Examples abound across finance where AI might help people save money, including on credit card payments, overdraft fees and mortgages.

 

Morgan Stanley Research said it estimates that AI could double the portion of borrowers refinancing or prepaying their mortgages. Homeowners might use AI to monitor rates, for instance, and automatically prepare the necessary documentation for refinancing. Already, large mortgage lenders including United Wholesale Mortgage have AI tools to monitor when clients could save money on a refinance, and call them.

 

The prospect of losing deposits sitting in checking and savings is especially troubling for banks, which rely on those funds to make loans that help keep the economy humming, pocketing the extra interest they make. "Banks may call it an agentic bank run. Customers might call it checking the interest rate," said one user on X, in response to Slok's observation.

 

About $7.12 trillion sit in consumer and business bank checking accounts, according to the Federal Reserve Bank of St. Louis. Those often bear little or no interest. Many Wall Street analysts don't think a draining of deposits would happen overnight, if at all. For one, banks' larger institutional clients are largely already doing this as a part of so-called treasury management, which involves moving cash into higher-yielding accounts or using it to pay down debt. Consumer accounts may only have a few thousand dollars in balances, and thus relatively less to gain.

 

There's also the trust factor. People like having their money somewhere they feel is secure, which is often in the traditional banks they know well. "You're not going to give your money to some bank you've never heard of," said Peter Crane of Crane Data, which researches money-market funds.

 

Still, investors appear to be taking the prospect of AI disruption seriously. Financial stocks, including consumer banks large and small, slid last week following Meta Platforms's release of its Muse virtual assistant.

 

Meta has promoted Muse as an instant money saver, with the ability to help renegotiate your utility bills or spot subscriptions you're not using. It can act autonomously on a person's behalf (though it can't currently move account balances on its own).

 

The idea that AI agents could level the playing field in consumer finances relies on the assumption that bots will recommend the best product or money-saving tactic. But they could have blind spots.” [1]

 

1. AI Threatens to Upend Banking Relationships. Glickman, Ben.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: B1. 

Nauji vaistai nuo vėžio – revoliuciniai. Kodėl jų gauna nedaug pacientų? Taikomoji genų terapija itin veiksmingai stabdo vėžį, tačiau galimybes ja pasinaudoti riboja didelė gydymo būdų gausa, jų kaina ir, lėtai vykstantys, pokyčiai.

“Nepakeliamas nuovargis gadino Johno Eberso slidinėjimo kelionę su šeima. „Pažvelgiau į žmoną, – prisiminė jis, – ir pasakiau: „Žinai, man reikia pagerinti fizinę formą.“

 

Nepraėjus nė keturioms savaitėms, 46-erių komercinis bitininkas J. Ebersas sužinojo, kad problema kur kas rimtesnė nei prasta fizinė būklė: navikas pramušė storosios žarnos sienelę ir išplito į limfmazgius. Jam buvo diagnozuotas III stadijos storosios žarnos vėžys.

 

Norėdamas pradėti gydymą, J. Ebersas užsiregistravo pas vietos onkologą „Cancer & Hematology Centers“ klinikoje Grand Rapidse (Mičigano valstija). Jam buvo paskirta chemoterapija – standartinis gydymo metodas, kuris, kaip el. laiške pažymėjo klinikos atstovas, dažnai labai išsekina organizmą.

 

J. Ebersui chemoterapiją buvo beveik neįmanoma ištverti.

 

Jam nebuvo pasakyta, kad egzistuoja ir kitas gydymo kelias – toks, kuris prasideda nuo vėžio genetinės sandaros sekoskaitos nustatymo. Pasak Kolorado universiteto „Anschutz“ vėžio centro gydytojo dr. Christopherio Lieu, atlikus genetinius tyrimus būtų buvę galima sužinoti, ar yra vaistų, galinčių tiksliai paveikti J. Eberso vėžį. Taikomieji vaistai ypač svarbūs pacientams, kurie nenori chemoterapijos, ją sunkiai toleruoja arba kurių vėžys yra išplitęs.

 

„Jei J. Ebersui būtų atliktas biomarkerio tyrimas, tai būtų atvėrę galimybę taikyti naujus, veiksmingesnius ir galbūt mažiau toksiškus gydymo metodus“, – teigė dr. C. Lieu, medicinos mokslinis konsultantas organizacijoje „Colorectal Cancer Alliance“, ginančioje pacientų interesus.

 

Tokia situacija – pernelyg dažnas reiškinys. Daugeliui pacientų galėtų padėti nauji vaistai, blokuojantys genus, skatinančius navikų augimą. Tačiau gydytojai nesiunčia naviko ląstelių tirti arba, net ir gavę tyrimų rezultatus, neskiria šių vaistų.

 

„Gyvename laikotarpiu, kai mūsų molekulinis supratimas yra pasiekęs precedento neturintį lygį“, – sakė gydytojas ir mokslininkas dr. Paulas Mischelis iš Stanfordo. „Tačiau infrastruktūra iš tikrųjų griūva.“

 

„Tai problema – labai, labai didelė problema, – pridūrė jis. – Žmonės turėtų būti tikrai pasipiktinę.“

 

Kodėl taip mažai pacientų gauna šį revoliucinį gydymą? Kliūčių gausu. Jau pačioje pradžioje gydytojai gali neatlikti biopsijos arba paimtame mėginyje gali nepakakti ląstelių genetinei analizei atlikti. Kartais, net ir atlikus biopsiją, ląstelės neišsiunčiamos į genetinių tyrimų laboratoriją. O net jei ir išsiunčiamos, gydytojai gali nepaskirti vaisto, galinčio paveikti konkrečią paciento vėžio mutaciją. Tam yra keletas tikėtinų priežasčių: pavyzdžiui, daugybė neseniai patvirtintų gydymo būdų, apie kuriuos gydytojai gali dar nežinoti, bei laikas, kurio prireikia ligoninių gydymo protokolams pakeisti.

 

Didelė kliūtis yra kaina. Kai gydytojai visgi paskiria vieną iš šių vaistų, tai dažniausiai būna tabletės, kainuojančios 10 000 JAV dolerių ar daugiau per mėnesį, teigia dr. Davidas Gerberis, plaučių vėžio specialistas iš Teksaso universiteto Pietvakarių medicinos centro (University of Texas Southwestern Medical Center). „Medicare“ programa taiko metinę priemokų už vaistus ribą, tačiau pacientai, neturintys draudimo arba turintys privatų draudimą, gali sulaukti tokių sąskaitų už vaistus, kurios gali juos privesti prie bankroto.

 

Pasak dr. Gerberio, jis ir jo komanda stengiasi rasti finansinės paramos programas pacientams, neišgalintiems įsigyti vaistų, tačiau šios pastangos ne visada būna sėkmingos arba visas procesas užtrunka pernelyg ilgai pacientams, sergantiems metastazavusiu vėžiu.

 

Tyrimai taip pat rodo, kad įtakos turi demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Didžiausia tikimybė negauti inovatyvaus vėžio gydymo tenka skurstantiesiems, juodaodžiams ar ispanakalbiams, taip pat neturintiesiems draudimo ar besinaudojantiems „Medicaid“ programa.

 

Gydytojai teigia, kad aprėpti staigų naujų gydymo būdų atsiradimą taip pat gali būti pernelyg sunku: per pastaruosius penkerius metus JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) patvirtindavo vidutiniškai po vieną naują vėžio gydymo būdą per savaitę – tai išskirtinai spartus tempas.

 

„Pabandykite įsivaizduoti save onkologu, dirbančiu su ribotais ištekliais, ir bandančiu kas savaitę išmokti apie vieną naują vaisto vartojimo indikaciją“, – sakė dr. George'as Sledge'as, vyriausiasis medicinos pareigūnas „Caris Life Sciences“ – genetinių tyrimų įmonėje.

 

Jo specializacija – krūties vėžys. „FDA šiais metais patvirtinti šeši nauji vaistai krūties vėžiui gydyti, – sakė dr. Sledge’as. – Tai pakankamai sudėtinga net ir tiems, kurie specializuojasi krūties vėžio srityje, tačiau bendrosios praktikos onkologui tenkanti mokymosi našta yra tiesiog milžiniška.“

 

Be to, pasitaiko ir labai retų mutacijų. „Jei su tokiu atveju susiduriate tik kartą per dešimtmetį, gali būti, kad tiesiog nežinote apie atitinkamą vaistą“, – teigė dr. Sledge’as.

 

Dėl visų šių priežasčių pacientai gali prarasti galimybę gauti gydymą, kuris padėtų jiems gyventi ilgiau ir kokybiškiau.

 

Pavyzdžiui, taikinių terapija iš esmės pakeitė plaučių vėžio gydymą.

 

„Prieš 20 metų metastazavęs plaučių vėžys prilygo mirties nuosprendžiui, – sakė dr. Matthew Meyersonas, plaučių vėžio tyrėjas iš „Dana-Farber“ vėžio instituto. – Dabar daugybė pacientų išgyvena penkerius, dešimt ar net dvidešimt metų.“

 

Taip yra todėl, kad dabar egzistuoja daugybė vaistų, skirtų paveikti bet kurią iš 12–14 su šia liga susijusių genų mutacijų, – teigė dr. Roy Herbstas, plaučių vėžio specialistas ir Dartmuto vėžio centro direktorius. O jų poveikis, pridūrė jis, „gali būti stulbinantis“.

 

Pasak dr. Herbsto, kalbant apie kai kuriuos pacientus, sergančius nesmulkialąsteliniu plaučių vėžiu, kuriems atliekama operacija ir anksti pradedamas taikomasis gydymas vaistais, tokie onkologai kaip jis dabar netgi išdrįsta ištarti žodį „išgijimas“.

 

Tačiau viename išsamiame tyrime nustatyta, kad 34 proc. pacientų, sergančių nesmulkialąsteliniu plaučių vėžiu, niekada neatliko navikų genetinio tyrimo. Tas pats pasakytina apie 60 proc. pacienčių, sergančių metastazavusiu krūties vėžiu, 50 proc. vyrų, sergančių metastazavusiu prostatos vėžiu, ir 49 proc. pacientų, sergančių metastazavusiu kasos vėžiu.

 

Panaši situacija ir sergant metastazavusiu storosios žarnos vėžiu – liga, kuria serga p. Ebersas: gydymo gairėse dabar reikalaujama atlikti genetinius tyrimus dėl penkių mutacijų, kurios, kaip teigiama neseniai paskelbtame straipsnyje, „turi didžiulę reikšmę gydymui“. Vis dėlto minėto straipsnio autoriai nustatė, kad tyrimai buvo atlikti tik 51 proc. pacientų.

 

P. Ebersui šis tyrimas buvo atliktas tik tada, kai jis kreipėsi į „Mayo“ kliniką dėl antrosios nuomonės. Po pirmųjų aštuonių chemoterapijos kursų ir dar 28 kursų, taip pat spindulinės terapijos bei operacijos, jis buvo toks išsekęs, kad galėjo ranka apimti savo žasto raumenį (bicepsą). Tuo metu jį taip pat buvo apėmusi neviltis. Jis manė, kad jo ateitis – vien chemoterapija, ir tikėjosi gyventi vos dvejus metus.

 

Genetinis tyrimas jį išgelbėjo.

 

Vos per pirmąsias konsultacijos „Mayo“ klinikoje minutes jo onkologas dr. Hao Xie pranešė, kad plaučiuose aptiktas darinys – vėžys pasiekė IV stadiją. Be to, gydytojas pasakė: „Turime nustatyti biologinius žymenis.“

 

Kai tik p. Eberso plaučiuose esantis navikas tapo pakankamai didelis biopsijai atlikti, dr. Xie nusiuntė paciento ląsteles genetiniam tyrimui. Tyrimas parodė, kad p. Ebersas turi mutaciją, kuri pasitaiko tik 2–4 proc. storosios žarnos vėžio atvejų, tačiau kurią galima gydyti taikomąja terapija, o ne chemoterapija. Paklaustas, kodėl gydytojai iš „Cancer & Hematology Centers“ neieškojo genetinių biologinių žymenų, šios įstaigos atstovas paaiškino, kad sergantiesiems storosios žarnos vėžiu tokie tyrimai rekomenduojami „diagnozavus metastazavusį vėžį“, o ne „nustačius pirminę diagnozę ar ligai esant ankstyvos stadijos“.

 

Ponas Ebersas nėra visiškai pasveikęs. Tačiau kai kurie jo navikai nebeauga, o kiti didėja tik lėtai. Jis sportuoja ir jaučiasi gerai. O jei navikai taptų atsparūs dabar taikomam gydymui, pasak dr. Xie, yra numatytas kitas taikinių terapijos variantas.

 

Sparčiai artėja tie dveji metai, kurie, kaip buvo prognozuojama, buvo skirti ponui Ebersui. Tačiau jis nebijo.

 

„Aš statau už save“, – sakė ponas Ebersas. [1]

 

1. New Cancer Drugs Are Revolutionary. Why Don’t More Patients Get Them? Kolata, Gina.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 30, 2026.

New Cancer Drugs Are Revolutionary. Why Don’t More Patients Get Them?

“Targeted gene therapies are highly effective at stopping cancers, but the very abundance of the treatments, plus cost and sluggish change, are hindering access.

 

A crushing sense of fatigue was spoiling John Ebers’s ski trip with his family. “I looked at my wife,” he recalled, “and said, ‘Man, I need to get in better shape.’”

 

Less than four weeks later, Mr. Ebers, a 46-year-old commercial beekeeper, learned the problem was something much grimmer than his fitness level: A tumor had broken through the wall of his colon and spread to his lymph nodes. He had Stage 3 colorectal cancer.

 

In order to get treatment, Mr. Ebers made an appointment with a local oncologist at the Cancer & Hematology Centers in Grand Rapids, Mich. He was prescribed chemotherapy, which — as a representative for the practice noted in an email — is the standard of care, even though it is often debilitating.

 

For Mr. Ebers, chemotherapy was nearly impossible to tolerate.

 

What he hadn’t been told was that there was another treatment route available to him — one that started with sequencing the cancer’s genetic makeup. Genetic testing, according to Dr. Christopher Lieu of the University of Colorado Anschutz Cancer Center, could have revealed whether there were drugs that could precisely attack Mr. Ebers’s cancer. Targeted drugs are especially important for patients who don’t want chemotherapy or react badly to it, or whose cancer has spread.

 

“If Mr. Ebers had biomarker testing, it could have introduced new, more effective, and potentially less toxic, therapies to treat his cancer,” said Dr. Lieu, a medical scientific adviser to the Colorectal Cancer Alliance, an advocacy group.

 

It’s a situation that is all too common. Many patients could be helped by new drugs that disable the genes fueling their tumors. But doctors are not sending their tumor cells to be tested or, even if they are, prescribing the drugs.

 

“We’re at a period where our molecular understanding is unprecedented,” said Dr. Paul Mischel, a physician scientist at Stanford. “But the infrastructure is really falling apart.”

 

“It’s a problem — it’s a big, big problem,” he added. “People should be really angry.”

 

Why are so few patients getting these groundbreaking treatments? Roadblocks abound. On the front end, doctors may not do a biopsy, or the biopsy may not have enough cells for a genetic analysis. Sometimes when a biopsy is done, doctors may not send the cells to a genetic testing lab. And even when they do, doctors may not prescribe the drug that can attack a patient’s cancer mutation. There are several likely reasons for this, including the number of recently approved treatments that doctors may not yet be aware of and the time it can take for protocols to change at hospitals.

 

Price is a major barrier. When doctors do prescribe one of the drugs, it is likely to be a pill that can cost $10,000 or more a month, said Dr. David Gerber, a lung cancer specialist at the University of Texas Southwestern Medical Center. Medicare has a yearly cap on co-pays, but patients who are uninsured or have private insurance can be hit with prescription bills that can bankrupt them.

 

Dr. Gerber and his staff try to find financial assistance programs for patients who can’t afford the drugs, he said, but their efforts do not always succeed or the whole process drags on too long for patients with metastatic cancer.

 

Research also shows that demographics and economics are at play. Those most likely to miss out on innovative cancer treatments include people who are poor or Black or Hispanic, who are uninsured or who are Medicaid recipients.

 

Doctors say the explosion of new treatments can also be too much to keep up with: The Food and Drug Administration has approved an average of one new cancer treatment a week for the past five years, an exceptional pace.

 

“Try to imagine being a poor medical oncologist out there and trying to learn one new indication a week,” said Dr. George Sledge, the chief medical officer at Caris Life Sciences, a genetic testing company.

 

His specialty is breast cancer. “The F.D.A. has approved six new treatments for breast cancer drugs this year,” Dr. Sledge said. “That’s complicated enough for someone who does breast cancer for a living, but for a general oncologist, the education burden is overwhelming.”

 

Then there are the very rare mutations. “If you only see a case every decade, maybe you just don’t know the drug,” Dr. Sledge said.

 

All together, these shortfalls can mean patients are missing out on therapies that could help them live longer and better.

 

Lung cancer, for example, has been transformed by targeted treatments.

 

“If you go back 20 years, metastatic lung cancer was a death sentence,” said Dr. Matthew Meyerson, a lung cancer researcher at Dana-Farber Cancer Institute. “Now there are huge numbers of patients surviving five years, 10 years, 20 years.”

 

That’s because there are now dozens of drugs designed to target any of 12 to 14 gene mutations for the disease, said Dr. Roy Herbst, a lung cancer specialist and the director of the Dartmouth Cancer Center. And their effects, he added, “can be phenomenal.”

 

For some patients with non-small-cell lung cancer who have surgery and start a targeted drug early, Dr. Herbst said, oncologists like himself now even dare to mouth the word “cure.”

 

But in one comprehensive study, 34 percent of patients with non-small-cell lung cancer never got a genetic test of their tumors. The same was true for 60 percent of patients with metastatic breast cancer, 50 percent of men with metastatic prostate cancer and 49 percent of patients with metastatic pancreatic cancer.

 

Similarly, in metastatic colon cancer, the condition Mr. Ebers has, treatment guidelines now call for genetic tests for five mutations that, a recent paper stated, “have profound therapeutic implications.” Yet, the authors of that paper found, only 51 percent of patients were tested.

 

Mr. Ebers underwent that testing only when he sought a second opinion at the Mayo Clinic. After the first eight rounds of chemotherapy and then another 28 rounds, as well as radiation and an operation, he was so emaciated that he could circle his biceps with his hand. At that point, he was also despondent. He saw only chemotherapy as his future and thought he had just two more years to live.

 

Genetic testing saved him.

 

Within the first few minutes of his appointment at the Mayo Clinic, his oncologist there, Dr. Hao Xie, told him there was a spot on his lung — his cancer was now Stage 4. And, he said, “we need to get biomarkers.”

 

As soon as the tumor on Mr. Ebers’s lung was big enough for a biopsy, Dr. Xie sent Mr. Ebers’s cells for genetic testing. It showed Mr. Ebers had a mutation that occurs in just 2 to 4 percent of colon cancers but that can be attacked with a targeted treatment instead of chemotherapy.

 

When asked why Mr. Ebers’s doctors at Cancer & Hematology Centers did not look for genetic biomarkers, a representative of the practice stated that, for patients with colorectal cancer, testing was recommended “at the time of metastatic diagnosis” and “not at initial diagnosis or in early-stage disease.”

 

Mr. Ebers is not cured. But some of his tumors are no longer growing and others are growing only slowly. He is working out at the gym, feeling good. And if his tumors become resistant to his current treatment, there’s another targeted treatment in the wings, Dr. Xie said.

 

The end of those two years Mr. Ebers was supposed to have is fast approaching. But he is not fearful.

 

“I am betting on me,” Mr. Ebers said.” [1]

 

1. New Cancer Drugs Are Revolutionary. Why Don’t More Patients Get Them? Kolata, Gina.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 30, 2026.

Kinija vejasi JAV dirbtinio intelekto lenktynėse: konkurentė sparčiai artėja ir vis dažniau kuria technologijas, nesuderinamas su amerikiečių tiekėjų sistemomis. Tai turi toli siekiančių pasekmių ir Europos įmonėms.

“Tai buvo augančio pasitikėjimo savimi išraiška. Kinijos dirbtinio intelekto (DI) srities įmonės įkūrėjas lakoniškai parašė, kad tai „neužtruks taip ilgai“, – taip mesdamas iššūkį turtingiausiam pasaulio žmogui. Elonas Muskas savo platformoje „X“ buvo rašęs, kad Kinijos komandoms prireiks laiko iki kitų metų pirmojo ketvirčio, ​​kol jos sukurs tokį pat galingą dirbtinį intelektą, kaip ir garsusis bei baimę keliantis „Anthropic“ modelis. Tačiau Tang Jie prognozavo, kad toks modelis Kinijoje pasirodys dar šiais metais. Vakarams tai būtų triuškinama žinia. Juk tai reikštų, kad visos su „Anthropic“ modeliais susijusios saugumo rizikos dabar kiltų iš Kinijos.

 

Tangas turi pagrindo pasitikėti savimi. Jis yra DI profesorius, vadovaujantis katedrai elitiniame Cinghua universitete, ir vienas labiausiai gerbiamų šios srities tyrėjų. Neseniai jo įmonė „Zhipu AI“ pristatė naują modelį „GLM-5.2“; standartiniuose našumo vertinimuose jis nusileidžia tik „Anthropic“ bei „OpenAI“ modeliams ir sulaukia didelio kūrėjų susidomėjimo. Įmonės akcijos smarkiai pabrango – nuo ​​pirminio viešo akcijų platinimo (IPO) šių metų pradžioje jų kaina išaugo šešiolika kartų, todėl tai, ko gero, yra sėkmingiausios DI srities akcijos pasaulyje. Šiuo metu „Forbes“ vertina Tango turtą maždaug šešiais milijardais JAV dolerių. Profesorius tapo milijardieriumi.

 

Nors Silicio slėnyje išryškėjo aiškūs lyderiai, tokie kaip „OpenAI“ ir „Anthropic“, DI lenktynės Kinijoje išlieka gana atviros. Kas kelis mėnesius vis nauja komanda patenka į antraštes – tai liudija apie didžiulę konkurenciją rinkoje ir primena situaciją kituose Kinijos sektoriuose, pavyzdžiui, elektromobilių gamyboje. Pirmiausia pasirodė „DeepSeek“, išgarsinusi Kinijos DI. Vėliau išpopuliarėjo „Moonshot AI“, po jos – „Alibaba“ su „Qwen“ modeliu, o dabar lyderės poziciją užima „Zhipu AI“. Lenktynėse dalyvauja ir daugybė kitų įmonių, pavyzdžiui, biržoje kotiruojama „Minimax“ ar „ByteDance“, kurios DI programėlė „Doubao“ yra viena populiariausių Kinijoje. Frazė „Paklausk „Doubao““ Kinijoje jau tapo plačiai žinoma ir vartojama.

 

Vis dėlto konsultacijų bendrovės BCG šią savaitę paskelbtoje analizėje teigiama, kad JAV išlaiko lyderystę. Tačiau Kinija sparčiai vejasi ir kuria vis labiau nepriklausomą dirbtinio intelekto ekosistemą.

 

Autoriai šiuo požiūriu išnagrinėjo šešis aspektus: kapitalą, talentus, intelektinę nuosavybę, duomenis, energiją ir skaičiavimo galią.

 

Atitinkamai Kinija vis daugiau dėmesio skiria fundamentiniams tyrimams, publikacijoms ir patentams, taip pat vietinei lustų gamybai bei dirbtinio intelekto pritaikymui realiajame ekonomikos sektoriuje.

 

2025 m. trečdalis labiausiai cituojamų dirbtinio intelekto tyrimų darbų buvo atlikti Kinijoje – tai 12 procentinių punktų daugiau nei Jungtinėse Valstijose.

 

Kinija taip pat jau seniai pirmauja pagal dirbtinio intelekto patentų skaičių.

 

Tuo tarpu Jungtinės Valstijos ir toliau naudojasi savo dirbtinio intelekto talentų baze ir, svarbiausia, milžinišku kapitalu, skiriamu geriausiems dirbtinio intelekto modeliams bei reikiamai skaičiavimo galiai finansuoti.

 

Nuo 2023 m. Amerikos dirbtinio intelekto startuoliai iš rizikos kapitalo fondų pritraukė apie 380 mlrd. JAV dolerių – devynis kartus daugiau nei jų kolegos Kinijoje.

 

20 didžiausių Amerikos technologijų įmonių – įskaitant „Google“, „Amazon“ ir „Meta“ – pernai investavo 439 mlrd. JAV dolerių; didelė šios sumos dalis teko dirbtiniam intelektui ir duomenų centrams. Tikimasi, kad šiemet investicijos išaugs iki daugiau nei 800 mlrd. JAV dolerių. Palyginimui, 63 mlrd. JAV dolerių investicija, kurią atliko 20 didžiausių Kinijos technologijų įmonių, atrodo beveik kukliai. Jos investuoja 9 proc. savo pajamų, o jų kolegės JAV – 16 proc.

 

Vis dėlto Kinijos valstybė per ateinančius penkerius metus planuoja investuoti apie 295 mlrd. JAV dolerių į šalies mastu kuriamus dirbtinio intelekto duomenų centrus.

 

Tačiau lenktynėse dėl duomenų centrų Kinija turi lemiamą pranašumą: kol JAV daugelyje vietovių jau susiduria su elektros tinklų pralaidumo problemomis, Kinija plečia savo tinklus rekordiniu greičiu.

 

Kai kurie ekspertai netgi neatmeta galimybės, kad iki 2030 m. gali susidaryti pajėgumų perteklius.

 

Kinija jau dabar pagamina daugiau nei dvigubai daugiau elektros energijos nei JAV.

 

Dalis strategijos apima duomenų centrų statybą mažiau išvystytuose vakariniuose Kinijos regionuose, kur dažnai jau yra saulės, vėjo ir hidroenergijos perteklius. Kinijos vyriausybės duomenimis, šiuo metu 70 proc. visų naujų duomenų centrų pastatyta ten.

 

Pasak BCG ekspertų, Kinija išlieka konkurencinga pagrindinių modelių srityje. Čia svarbų vaidmenį atliko ekosistemos atvirumas: skirtingai nei „Anthropic“, „Google“ ar „OpenAI“, Kinijos tiekėjai skelbia savo architektūras, leisdami kitiems kūrėjams jas kurti.

 

Tačiau pagrindinis Kinijos žaidėjų tikslas buvo pasiūlyti dirbtinį intelektą už žymiai mažesnę kainą, išlaikant panašią kokybę. Naujausia startuolio „Moonshot AI“ „Kimi“ modelio versija kainuoja maždaug 1,71 USD už milijoną žetonų – teksto vienetų, kuriuos dirbtinis intelektas modeliuoja, kad apdoroti ir generuoti. Palyginimui, naujausias „OpenAI“ modelis vartotojams kainuoja 11,25 JAV dolerio už milijoną žetonų (angl. *tokens*). Dėl to daugelis įmonių visame pasaulyje, siekdamos sumažinti išlaidas, renkasi kiniškus dirbtinio intelekto (DI) modelius.

 

Kartu Pekinas skatina savo sukurtų modelių naudojimą šalies viduje, taip didindamas paklausą. Prognozuojama, kad antrąjį šių metų ketvirtį Kinijai teks daugiau nei pusė viso pasaulio DI naudojimo apimties, nors šioje šalyje gyvena 17 proc. pasaulio gyventojų.

 

Tam įtakos gali turėti ir palankesnis nei JAV požiūris į DI: BCG duomenimis, 86 proc. Kinijos gyventojų mano, kad DI teikia daugiau naudos nei žalos, o Jungtinėse Valstijose šis rodiklis siekia vos 41 proc.

 

Kinijoje tai atsispindi aktyviuose technologijų įmonių veiksmuose, siekiant rinkai pristatyti DI agentus. Šie agentai gali savarankiškai užsisakyti maistą ar rezervuoti skrydžius vartotojų vardu. „Tencent“ šiuo metu skatina DI integravimą į „WeChat“ – Kinijoje itin populiarią programėlę, naudojamą susirašinėjimui, mokėjimams, kelionių rezervavimui ir daugybei kitų kasdienių funkcijų (per vadinamąsias „mini programėles“). Panašių planų turi ir „Alibaba“, plėtojanti konkuruojančią programėlę „Alipay“.

 

Įgyvendindama DI iniciatyvas, Kinija vis labiau remiasi nuo JAV nepriklausoma tiekimo grandine, ypač modelių mokymo srityje. Nors JAV vyriausybė vėl leidžia eksportuoti daugiau pažangių „Nvidia“ lustų į Kiniją, didžiausiai „Nvidia“ klientei Kinijoje – „TikTok“ patronuojančiajai bendrovei „ByteDance“ – draudžiama naudoti JAV sukurtus puslaidininkius. Valstybės remiami duomenų centrai privalo naudoti vietinės gamybos lustus, dedant viltis į „Huawei“ lustų technologijų pažangą.

 

Pavyzdžiui, naujausias Kinijos DI bendrovės „DeepSeek“ modelis buvo optimizuotas veikti su „Huawei“ lustais, nors buvo mokomas (bent iš dalies) naudojant „Nvidia“ lustus.

 

„Mažesnės kainos kiniški modeliai, veikiantys su pigesniais kiniškais lustais, daugeliui šalių galėtų pasiūlyti patrauklų sprendimą“, – teigiama BCG analizėje, ypač vadinamojo „Pasaulinių Pietų“ regiono valstybėms, palankiai vertinančioms Kiniją. Visgi susidomėjimas gali kilti ir Europoje, atsižvelgiant į, sparčiai augančias, amerikietiškų DI modelių diegimo sąnaudas bei neapibrėžtumą dėl galimų pažangiausių modelių eksporto apribojimų. 2025 m. pabaigoje Kinijos atvirojo kodo dirbtinio intelekto modeliai jau aplenkė amerikiečių modelius atsisiuntimų skaičiumi.

 

Tuo pačiu metu didėjantis Kinijos ir Amerikos dirbtinio intelekto nesuderinamumas reiškia, kad Europa turi mažiau galimybių derinti abiejų regionų technologijas. Pavyzdžiui, „Apple“ jau bendradarbiauja su „Alibaba“ dėl „iPhone AI“ Kinijoje, o bendradarbiauja su „OpenAI“ likusioje pasaulio dalyje. Nepaisant to, BCG metrikai Europą vertina kaip pažangiausią dirbtinio intelekto srityje tarp „vidurinių galių“, nors ji vis dar gerokai atsilieka nuo JAV ir Kinijos.

 

Pavyzdžiui, prancūzų lyderis „Mistral“ techniškai atsilieka nuo trijų iki dešimties mėnesių nuo geriausių dirbtinio intelekto laboratorijų – tai amžinybė AI eroje.” [1]

 

 

1. China jagt die USA im KI-Rennen: Der Herausforderer holt auf und entwickelt zunehmend Technik, die für amerikanische Anbieter inkompatibel ist. Das hat auch für Unternehmen aus Europa weitreichende Folgen. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 03 July 2026: 25.  Von Maximilian Sachse, Frankfurt, und Gustav Theile, Shanghai